Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2002 m. sausio 15 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – EB 12 straipsnis ir 39 straipsnio 2 dalis – Senatvės pensija – Italijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos konvencija dėl socialinės apsaugos – Neatsižvelgimas į Prancūzijos piliečio Šveicarijoje įgytus draudimo laikotarpius“

Byloje C-55/00

dėl Tribunale ordinario di Roma (Italija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EB 12 straipsnio ir 39 straipsnio 2 dalies išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Elide Gottardo

ir

Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijos pirmininkai F. Macken ir S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward (pranešėjas), A. La Pergola, L. Sevón, M. Wathelet, V. Skouris, J. N. Cunha Rodrigues ir C. W. A. Timmermans,

generalinis advokatas D. Ruiz Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        E. Gottardo, atstovaujamos avvocatesse R. Ciancaglini ir M. Rossi,

–        Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS), atstovaujamo avvocati C. De Angelis ir M. Di Lullo,

–        Italijos Respublikos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo avvocatodello Stato D. Del Gaizo,

–        Austrijos Respublikos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos P. Hillenkamp, E. Traversa ir N. Yerrel,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2001 m. kovo 6 d. posėdyje E. Gottardo, Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS), Italijos Respublikos vyriausybės bei Komisijos pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2001 m. balandžio 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. vasario 1 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2000 m. vasario 21 d., Tribunale ordinario di Roma, remdamasis EB 234 straipsniu, pateikė prejudicinį klausimą dėl EB 12 straipsnio ir 39 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2        Šis klausimas kilo byloje tarp Prancūzijos pilietės E. Gottardo ir Istituto nazionale della previdenza sociale (toliau – INPS) dėl E. Gottardo teisės į senatvės pensiją Italijoje.

 Bendrijos teisės aktai

3        EB 12 straipsnyje nurodyta:

„Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka gali priimti tokią diskriminaciją draudžiančias taisykles.“

4        Pagal EB 39 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1. Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.

2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.“

5        Nacionalinės teisės aktų socialinės apsaugos srityje koordinavimas priklauso asmenų judėjimo laisvės sričiai ir yra 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, ne pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, p. 6) bei iš dalies pakeisto 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3096/95 (OL L 335, p. 10, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), dalykas.

6        Reglamento 1408/71 3 straipsnyje nurodyta:

„1.      Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios pareigos ir jie naudojasi tomis pačiomis teisėmis kaip ir tos valstybės piliečiai.

2.      ?...?

3.      Išskyrus tai, kas nustatyta III priede, pagal 7 straipsnio 2 dalies c punktą toliau galiojančios socialinės apsaugos konvencijos ir pagal 8 straipsnio 1 dalį sudarytos konvencijos taikomos visiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas“. (Pataisytas vertimas)

7        Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punkto pirmojoje pastraipoje ir k punkte nurodyta:

„Šiame reglamente:

?...?

j)      teisės aktai reiškia kiekvienos atskiros valstybės narės visus įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat visas kitas esamas ar būsimas įgyvendinimo priemones, susijusias su socialinės apsaugos sritimis ir sistemomis, kurioms taikomos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, arba su tomis specialiomis neįmokinėmis išmokomis, kurioms taikoma 4 straipsnio 2a dalis.

k)      socialinės apsaugos konvencija reiškia bet kurį dvišalį ar daugiašalį dokumentą, kurio privalo ar privalės laikytis tiktai dvi ar daugiau valstybių narių, ir bet kurį kitą daugiašalį dokumentą, kurio privalo ar privalės laikytis bent dvi valstybės narės ir viena ar daugiau kitų valstybių socialinės apsaugos srityje dėl visų ar dalies sistemų ir sričių, nurodytų 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kartu su bet kurio pobūdžio susitarimais, sudarytais remiantis minėtaisiais dokumentais.“

 Nacionalinės teisės aktai

8        1962 m. gruodžio 14 d. Romoje Italijos Respublika ir Šveicarijos Konfederacija pasirašė dvišalę konvenciją dėl socialinės apsaugos, jos baigiamąjį protokolą ir bendras deklaracijas (toliau – Italijos ir Šveicarijos konvencija). 1963 m. spalio 31 d. Įstatymu Nr. 1781 (GURI, Nr. 326, 1963 m. gruodžio 17 d.) Italijos Respublika ratifikavo šią Konvenciją, kuri įsigaliojo 1964 m. rugsėjo 1 dieną.

9        Italijos ir Šveicarijos konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši konvencija taikoma:

a) Šveicarijoje,

?...?

b) Italijoje,

i)      teisės aktams dėl invalidumo, senatvės ir maitintojo netekusių asmenų draudimo, įskaitant specialias sistemas, nustatytų darbuotojų kategorijų atžvilgiu pakeičiančias bendrą sistemą;

         ?...?“

10      Italijos ir Šveicarijos konvencijos 2 straipsnyje nurodyta, kad „pagal 1 straipsnyje nurodytus teisės aktus Šveicarijos ir Italijos piliečiai naudojasi tomis pačiomis teisėmis ir jiems priklauso tokios pačios pareigos“.

11      Italijos ir Šveicarijos Konvencijos trečiosios dalies 1 skyriaus „Invalidumo, senatvės ir maitintojo netekusių asmenų draudimas“ 9 straipsnyje įtvirtintas vadinamasis „sumavimo principas“. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kai pagal Italijos teisės aktus apdraustas asmuo išimtinai pagal juos įgytų draudimo ir jam prilygintų laikotarpių pagrindu neįgyja teisės į invalidumo, senatvės išmokas arba išmokas mirties atveju, teisei į šias išmokas Italijoje įgyti draudimo laikotarpiai yra sumuojami su Šveicarijoje įgytais senatvės ir maitintojo netekusių asmenų draudimo laikotarpiais (draudimo įmokų ir jiems prilygintais laikotarpiais), jeigu šie laikotarpiai nesutampa“.

12      1980 m. balandžio 2 d. Susitariančiosios Šalys pasirašė Italijos ir Šveicarijos konvencijos papildymą, kurį Italijos Respublika ratifikavo 1981 m. spalio 7 d. Įstatymu Nr. 668 (GURI, Nr. 324, 1981 m. lapkričio 25 d.) ir kuris įsigaliojo 1982 m. vasario 10 dieną. Šio papildymo 3 straipsniu siekiama išplėsti sumavimo principo, apibrėžto 11 punkte, taikymą, papildant Italijos ir Šveicarijos konvencijos 9 straipsnio 1 dalį tokia pastraipa:

„Jeigu pagal pirmiau nurodytą pastraipą apdraustas asmuo neįgyja teisės į išmokas, yra taip pat sumuojami draudimo laikotarpiai, įgyti trečiose valstybėse, su kuriomis tiek Šveicarija, tiek Italija yra pasirašiusios konvencijas dėl socialinės apsaugos, apimančias senatvės, maitintojo netekusių asmenų ir invalidumo draudimą.“

13      Papildymo įsigaliojimo metu draudimo laikotarpius buvo galima sumuoti su šiomis valstybėmis: Belgijos Karalyste, Danijos Karalyste, Vokietijos Federacine Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalyste, Liuksemburgo Didžiąja Hercogyste, Nyderlandų Karalyste, Austrijos Respublika, Švedijos Karalyste, Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, Lichtenšteino Kunigaikštyste, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Jugoslavijos Federacine Respublika. Kadangi Prancūzijos Respublika ir Šveicarijos Konfederacija nesudarė konvencijos, pagal Italijos ir Šveicarijos konvenciją teisės į senatvės, maitintojo netekusių asmenų ir invalidumo išmokas įgijimo klausimas sprendžiamas neatsižvelgiant į Prancūzijoje įgytus draudimo laikotarpius.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14      Italijos pilietė nuo gimimo E. Gottardo, 1953 m. vasario 7 d. Prancūzijoje sudariusi santuoką su Prancūzijos piliečiu, atsisakė Italijos pilietybės ir įgijo Prancūzijos pilietybę. Iš bylos dokumentuose esančios informacijos matyti, kad tuo metu E. Gottardo privalėjo pasirinkti sutuoktinio pilietybę.

15      E. Gottardo dirbo Italijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, ten mokėdama socialinio draudimo įmokas: 100 kassavaitinių įmokų Italijoje, 252 kassavaitines įmokas Šveicarijoje, 429 kassavaitines įmokas Prancūzijoje. Ji gauna Šveicarijos ir Prancūzijos senatvės pensijas, suteiktas nesumuojant draudimo laikotarpių.

16      Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad E. Gottardo, remdamasi Italijos teisės aktais socialinės apsaugos srityje, nori gauti senatvės pensiją Italijoje. Tačiau, net jeigu Italijos valdžios institucijos, remdamosi Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsniu, atsižvelgtų į Prancūzijoje įgytus draudimo laikotarpius, susumavus Italijoje ir Prancūzijoje įgytus laikotarpius jie nepasiektų Italijos teisės aktų nustatyto minimalaus įmokų mokėjimo laikotarpio, reikalingo teisei į senatvės pensiją Italijoje įgyti. E. Gottardo įgytų teisę į senatvės pensiją Italijoje tik tuo atveju, jeigu taikant Italijos ir Šveicarijos konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sumavimo principą taip pat būtų atsižvelgtą į Šveicarijoje įgytus draudimo laikotarpius.

17      1996 m. rugsėjo 3 d. E. Gottardo pateikė prašymą dėl senatvės pensijos, kuris 1997 m. lapkričio 14 d. INPS sprendimu buvo atmestas, nurodant, kad jai, kaip Prancūzijos pilietei, Italijos ir Šveicarijos konvencija nėra taikoma. Administracinis E. Gottado skundas dėl šio sprendimo 1998 m. birželio 9 d. INPS sprendimu buvo atmestas, nurodant tą pačią priežastį.

18      E. Gottardo pateikė ieškinį Tribunale ordinario di Roma, tvirtindama, kad INPS turėjo pripažinti jos, kaip valstybės narės pilietės, teisę į pensiją tokiomis pačiomis sąlygomis, kurias jis taiko savo valstybės piliečiams.

19      Abejodamas, ar INPS, motyvuodamas savo sprendimą atmesti E. Gottardo prašymą vien jos turima Prancūzijos pilietybe, nepažeidė EB 12 straipsnio arba 39 straipsnio, Tribunale ordinario di Roma nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar darbuotojas, kuris yra vienos valstybės narės pilietis ir gali įrodyti mokėjęs socialinio draudimo įmokas kitos valstybės narės kompetentingai įstaigai ?...?, turi teisę gauti senatvės pensiją susumavus įmokas, mokėtas ne Europos Sąjungos valstybės narės įstaigai, remdamasis konvencija, kurią ta kita valstybė narė sudarė su šia užsienio valstybe ir kuri taikoma tos kitos valstybės narės piliečiams?“

 Teisingumo Teismo vertinimas

20      Prašymą pateikusio nacionalinio teismo klausimas iš esmės yra toks: ar pirmosios valstybės narės (pagrindinės bylos atveju – Italijos Respublikos) kompetentingos socialinės apsaugos institucijos, laikydamosi EB 12 ir 39 straipsniuose joms nustatytų Bendrijos pareigų, spręsdamos antrosios valstybės narės (pagrindinės bylos atveju – Prancūzijos Respublikos) piliečio teisės į senatvės pensiją įgijimo klausimą, turi atsižvelgti į jo draudimo laikotarpius, įgytus trečiojoje valstybėje (pagrindinės bylos atveju – Šveicarijos Konfederacijoje), jeigu, esant vienodoms įmokų mokėjimo sąlygoms, šios kompetentingos institucijos, remdamosi pirmosios valstybės narės ir trečiosios valstybės sudaryta dvišale konvencija, atsižvelgia į savo piliečių įgytus minėtus laikotarpius.

21      Primintina, kad pagal EB 12 straipsnį diskriminacijos draudimo principas taikomas „?...? Sutarties taikymo srityje“ ir „nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų“. Pastaroji EB 12 straipsnio nuostata nukreipia į kitas Sutarties nuostatas, kurios sukonkretina joje įtvirtinto bendro principo taikymą specialiose situacijose. Galima, be kita ko, paminėti su darbuotojų judėjimo laisve susijusias nuostatas (šiuo klausimu žr.1989 m. vasario 2 d. Sprendimo Cowan, 186/87, Rink. p. 195,14 punktą).

 Dėl Sutartyje numatyto vienodo požiūrio principo

22      E. Gottardo dirbo pagal darbo sutartį dėstytoja dviejose skirtingose valstybėse narėse, todėl naudojosi laisvo judėjimo teise. Taigi jos prašymas dėl senatvės pensijos skyrimo, susumavus įgytus draudimo laikotarpius, ratione personae ir ratione materiae patenka į EB 39 straipsnio taikymo sritį.

23      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad kompetentingos Italijos institucijos savo piliečiams, mokėjusiems socialinio draudimo įmokas tiek Italijos, tiek Šveicarijos socialinės apsaugos sistemoms ir dėl to esantiems tokioje pačioje padėtyje kaip E. Gottardo, pripažįsta teisę gauti senatvės pensiją susumavus Italijoje ir Šveicarijoje įgytus draudimo laikotarpius.

24      Kaip INPS patvirtino savo pastabose, jeigu E. Gottardo būtų išsaugojusi Italijos pilietybę, ji atitiktų teisės į senatvės pensiją Italijoje įgijimo sąlygas. INPS neginčija, kad prašymas buvo atmestas remiantis vien E. Gottardo turima Prancūzijos pilietybe. Taigi yra aišku, kad ginčas susijęs su nevienodu požiūriu dėl pilietybės.

25      Tačiau Italijos vyriausybė ir INPS mano, kad INPS atsisakymą skirti E. Gottardo senatvės pensiją susumavus Italijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje jos įgytus draudimo laikotarpius pateisina aplinkybė, kad tik vienos iš valstybių narių, šiuo atveju Italijos Respublikos, dvišalės tarptautinės konvencijos sudarymas su trečiąja valstybe, šiuo atveju Šveicarijos Konfederacija, nepatenka į Bendrijos kompetencijos sritį.

26      Italijos vyriausybė šiuo atžvilgiu remiasi Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio formuluote, skaitoma atsižvelgiant į šio reglamento 1 straipsnio j ir k punktuose įtvirtintas sąvokas, išaiškintas 1993 m. rugpjūčio 2 d. Teisingumo Teismo sprendime Grana-Novoa (C-23/92, Rink. p. I-4505).

27      Reikia priminti, kad pirmiau nurodytoje byloje Grana-Novoa pareiškėja, Ispanijos pilietė, vykdė profesinę veiklą, kuriai taikoma privaloma socialinio draudimo sistema, iš pradžių Šveicarijoje, o vėliau – Vokietijoje. Vokietijos valdžios institucijos atsisakė skirti jai invalidumo pensiją Vokietijoje dėl nepakankamo darbo stažo šioje valstybėje. Kaip ir E. Gottardo pagrindinėje byloje, M. Grana-Novoa, prašydama atsižvelgti į Šveicarijoje įgytus draudimo laikotarpius, norėjo pasiremti Vokietijos Federacinės Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos konvencijos, kuri buvo taikoma tik Vokietijos ir Šveicarijos piliečiams, nuostatomis.

28      Pirmuoju Teisingumo Teismui pateiktu klausimu Bundessozialgericht paprašė išaiškinti Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punkte įtvirtintą sąvoką „teisės aktai“. Teisingumo Tesimas nusprendė, kad tik vienos valstybės narės su viena ar daugiau trečiųjų valstybių sudaryta konvencija nepatenka į Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintą teisės aktų sąvoką. Teisingumo Teismas nenagrinėjo antrojo klausimo dėl vienodo požiūrio principo, nes Bundessozialgericht prašė į jį atsakyti, tik jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai.

29      Kadangi nagrinėjamoje byloje pateiktas klausimas paremtas tiesiogiai iš Sutarties kylančių principų taikymu, reikia priminti Teisingumo Teismo praktiką dėl dvišalių tarptautinių konvencijų.

30      Dėl dviejų valstybių narių sudaryto susitarimo kultūros srityje, pagal kurį tik šių dviejų valstybių narių piliečiai turėjo teisę į mokymosi stipendijas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 7 straipsnis įpareigoja šių valstybių narių valdžios institucijas išplėsti dvišaliame susitarime numatytos teisės į paramą mokslui taikymą jų teritorijose įsikūrusiems Bendrijos darbuotojams (žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Matteucci, 235/87, Rink. p. 5589, 16 punktą).

31      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad jeigu dvišalei konvencijai, net ir nepatenkančiai į Sutarties taikymo sritį, įgyvendinti priimta priemonė trukdo taikyti Bendrijos teisės nuostatas, kiekviena valstybė narė turi pareigą palengvinti šios nuostatos taikymą ir padėti ją įgyvendinti bet kuriai kitai valstybei narei, kuriai taikomos Bendrijos teisėje numatytos pareigos (žr. minėto sprendimo Matteucci 19 punktą).

32      Dėl valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės tarptautinės konvencijos dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo Teisingumo Teismas priminė, kad nors tiesioginiai mokesčiai patenka į išimtinės valstybių narių kompetencijos sritį, valstybės narės negali nesilaikyti Bendrijos teisės normų ir turi įgyvendinti savo kompetenciją laikydamosi Bendrijos teisės. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinio režimo principas įpareigoja valstybę narę, šios konvencijos šalį, taikyti joje numatytus pranašumus bendrovių, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, nuolatiniams padaliniams tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos bendrovėms, turinčioms buveinę valstybėje narėje šios konvencijos šalyje (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Saint-Gorbain ZN, C-307/97, Rink. p. I-6161, 57–59 punktus).

33      Iš šios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad vykdydamos tarptautinėse konvencijose, sudarytose tarp valstybių narių ar vienos valstybės narės ir vienos ar kelių trečiųjų valstybių, nustatytus įsipareigojimus valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės joms nustatytų pareigų, išskyrus EB 307 straipsnyje numatytus atvejus. Neturi reikšmės tai, kad trečiosios valstybės neprivalo laikytis jokios Bendrijos teisės pareigos.

34      Iš to, kas pirmiau pasakyta, aišku, kad pagrindinis vienodo požiūrio principas įpareigoja valstybę narę, sudariusią su trečiąja valstybe dvišalę tarptautinę konvenciją socialinės apsaugos srityje, numatančią, kad suteikiant teisę į senatvės pensiją yra atsižvelgiama į šioje trečiojoje valstybėje įgytus draudimo laikotarpius, taikyti kitų valstybių narių piliečiams tuos pačius pranašumus, kuriuos pagal šią konvenciją ji taiko savo piliečiams, išskyrus, jeigu ji gali objektyviai pateisinti savo atsisakymą.

35      Iš to taip pat išplaukia, kad Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punkte įtvirtintos sąvokos „teisės aktai“ išaiškinimas neturi įtakos kiekvienos valstybės narės pareigai laikytis EB 39 straipsnyje numatyto vienodo požiūrio principo

 Dėl objektyvaus pateisinimo

36      Vienos valstybės narės ir trečiosios valstybės dvišalės tarptautinės konvencijos pusiausvyros ir abipusiškumo pažeidimas, be abejo, gali objektyviai pateisinti valstybės narės, šios konvencijos šalies, atsisakymą išplėsti šioje konvencijoje numatytų pranašumų, kuriais naudojasi šios valstybės piliečiai, taikymą kitų valstybių narių piliečiams (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Saint-Gobain ZN 60 punktą).

37      Tačiau INPS ir Italijos vyriausybė neįrodė, kad pagrindinėje byloje Bendrijos teisės joms nustatytos pareigos gali pažeisti Italijos Respublikos prisiimtus įsipareigojimus Šveicarijos Konfederacijai. Vienašališkas Italijos Respublikos taikomas pranašumo atsižvelgti į Šveicarijoje įgytus draudimo laikotarpius, suteikiant teisę į senatvės pensiją Italijoje, išplėtimas kitų valstybių narių piliečiams nepažeistų jokių iš Italijos ir Šveicarijos konvencijos kylančių Šveicarijos Konfederacijos teisių bei nenustatytų jokių naujų pareigų.

38      Vienintelis prieštaravimas, kurį nurodė INPS ir Italijos vyriausybė, kad pateisintų atsisakymą taikyti E. Gottardo įgytų draudimo laikotarpiu sumavimą, yra susijęs su jų finansinės naštos ir administracinių sunkumų bendradarbiaujant su Šveicarijos Konfederacijos kompetentingomis institucijomis galimu padidėjimu. Šie motyvai negali pateisinti Italijos Respublikos iš Sutarties kylančių įsipareigojimų nesilaikymo.

39      Taigi į nacionalinio teismo pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad pirmosios valstybės narės kompetentingos socialinės apsaugos institucijos, laikydamosi EB 39 straipsnyje joms Bendrijos nustatytų pareigų, spręsdamos antrosios valstybės narės piliečio teisės į senatvės pensiją įgijimo klausimą, turi atsižvelgti į trečiojoje valstybėje jo įgytus draudimo laikotarpius, jeigu, esant vienodoms įmokų mokėjimo sąlygoms, šios kompetentingos institucijos, remdamosi pirmosios valstybės narės ir trečiosios valstybės sudaryta dvišale tarptautine konvencija, atsižvelgia į savo valstybės piliečių įgytus minėtus laikotarpius.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

40      Italijos ir Austrijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimą, kurį jam 2000 m. vasario 1 d. Nutartimi pateikė Tribunale ordinario di Roma, nusprendžia:

Pirmos valstybės narės kompetentingos socialinės apsaugos institucijos, laikydamosi EB 39 straipsnyje joms nustatytų Bendrijos pareigų, spręsdamos antrosios valstybės narės piliečio teisės į senatvės pensiją įgijimo klausimą, turi atsižvelgti į trečiojoje valstybėje jo įgytus draudimo laikotarpius, jeigu, esant vienodoms įmokų mokėjimo sąlygoms, šios kompetentingos institucijos, remdamosi pirmosios valstybės narės ir trečiosios valstybės sudaryta dvišale tarptautine konvencija, atsižvelgia į savo valstybės piliečių įgytus minėtus laikotarpius.

Rodríguez Iglesias

Macken

von Bahr

Gulmann

Edward

La Pergola

Sevón

Wathelet

Skouris

Cunha Rodrigues

 

      Timmermans

Paskelbta 2002 m. sausio 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

R. Grass

 

      G. C. Rodríguez Iglesias

* Proceso kalba: italų