Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2004 m. sausio 13 d.(*)

„Paukštiena – Eksporto grąžinamosios išmokos – Prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikimas – Galutinis administracinis sprendimas – Po šio sprendimo priimto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo poveikis – Teisinis saugumas – Bendrijos teisės viršenybė – Bendradarbiavimo principas – EB 10 straipsnis“

Byloje C-453/00

dėl College van Beroep voor het bedrijfsleven (Nyderlandai) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Kühne & Heitz NV

ir

Productschap voor Pluimvee en Eieren,

dėl Bendrijos teisės, o pirmiausia – iš EB 10 straipsnio kylančio bendradarbiavimo principo išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, C. Gulmann ir J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. La Pergola, J.-P. Puissochet, R. Schintgen, F. Macken, N. Colneric (pranešėja) ir S. von Bahr,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Kühne & Heitz NV, atstovaujamos advocaat A. J. Braakman,

–        Productschap voor Pluimvee en Eieren, atstovaujamos generalinio sekretoriaus pavaduotojo C. M. den Hoed,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir C. Vasak,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos T. van Rijn,

–        ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos B. Eiríksdóttir,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. spalio 9 d. posėdyje Kühne & Heitz NV, atstovaujamos A. J. Braakman, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir J. G. M. van Bakel, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham ir C. Isidoro, Komisijos, atstovaujamos T. van Rijn, ir ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos B. Eiríksdóttir, pateiktas žodines pastabas,

susipažinęs su 2003 m. birželio 17 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. lapkričio 1 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo tų pačių metų gruodžio 11 d., College van Beroep voor het bedrijfsleven, remdamasis EB 234 straipsniu, pateikė prejudicinį klausimą dėl Bendrijos teisės, o pirmiausia – iš EB 10 straipsnio kylančio bendradarbiavimo principo išaiškinimo.

2        Šis klausimas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Kühne & Heitz NV (toliau – Kühne & Heitz) ir Productschap voor Pluimvee en Eieren (toliau – Productschap) dėl eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimo.

 Teisinis pagrindas

3        EB 10 straipsnyje įtvirtinta:

„Kad užtikrintų šios Sutarties ir Bendrijos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių. Jos padeda atlikti Bendrijos uždavinius.

Jos nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šios Sutarties tikslų.“

4        Kalbant apie Nyderlandų teisę, pažymėtina, kad 1992 m. birželio 4 d. Algemene wet bestuursrecht (Bendrasis administracinės teisenos įstatymas, Stbl., 1992, p. 315), pastarąjį kartą iš dalies pakeisto 2001 m. gruodžio 12 d. (Stbl., 2001, p. 664), 4:6 ir 8:88 straipsniuose numatyta:

„4:6 straipsnis

1.      Kai dėl prašymo priimamas sprendimas jį atmesti visą ar iš dalies, naują prašymą galima pateikti tik tada, kai ieškovas gali pateikti naujų faktų arba nurodyti pasikeitusias aplinkybes.

2.      Jeigu nepateikiama naujų faktų arba nenurodomos pasikeitusios aplinkybės, administracinės valdžios įstaiga gali, netaikydama 4:5 straipsnio, atmesti prašymą, remdamasi ankstesniu savo sprendimu jį atmesti.

<...>

8:88 straipsnis

1.      Vienos iš šalių prašymu teismas gali peržiūrėti galutinį teismo sprendimą, atsižvelgdamas į faktus ir aplinkybes, kurie:

a)      susiklostė iki priimant teismo sprendimą;

b)      pareiškėjas iki paskelbiant teismo sprendimą jų nežinojo ir pagrįstai negalėjo žinoti; ir

c)      jeigu jie būtų buvę žinomi, teismas būtų galėjęs priimti kitokį sprendimą.

2.      Kiek būtina, 6 skyrius ir 8.2 ir 8.3 antraštinės dalys taikomos mutatis mutandis.“

 Pagrindinė byla

5        Laikotarpiu nuo 1986 m. gruodžio mėn. iki 1987 m. gruodžio mėn. Kühne & Heitz į trečiąsias šalis eksportavo tam tikrą paukštienos dalių kiekį. Savo deklaracijose Nyderlandų muitinei ji įvardijo šią prekę kaip priklausančią Bendrojo muitų tarifo 02.02 B II e) 3 subpozicijai („Kitos paukštienos šlaunelės ir jų dalys“). Remdamasi šiomis deklaracijomis, Productschap skyrė šią subpoziciją atitinkančias eksporto grąžinamąsias išmokas ir išmokėjo atitinkamą sumą.

6        Atlikusi patikrinimą Productschap šią prekę nusprendė perklasifikuoti į 02.02 B II ex g subpoziciją („kita“). Po šio perklasifikavimo ji pareikalavo grąžinti 970 950,98 NLG sumą.

7        Kühne & Heitz, kurios skundas dėl šio grąžinimo reikalavimo buvo atmestas, dėl tokio sprendimo pateikė College van Beroep voor het bedrijfsleven apeliacinį skundą. 1991 m. lapkričio 22 d. sprendimu (toliau – 1991 m. lapkričio 22 d. sprendimas) šis teismas atmetė apeliacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjama prekė nepatenka į „šlaunelių“ sąvoką 02.02 B II e) 3 subpozicijos prasme. Toje byloje Kühne & Heitz neprašė, kad Teisingumo Teismui būtų pateiktas prejudicinis klausimas.

8        Vėliau 1994 m. spalio 5 d. Sprendime Voogd Vleesimport en -export (C-151/93, Rink. p. I-4915) Teisingumo Teismas nusprendė:

„20      Todėl šlaunelė, prie kurios likusi nugaros dalis, turi būti laikoma šlaunele senosios nomenklatūros 02.02 B II e) 3 subpozicijos ir naujosios nomenklatūros 0207 41 51 000 subpozicijos prasme, jei ši nugaros dalis nėra pakankamai didelė, kad suteiktų produktui savo esminius požymius.

21      Kadangi tuo metu nebuvo Bendrijos taisyklių, vertindamas, ar taip yra, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionalinės prekybos papročius ir tradicinius pjaustymo metodus.“

9        Priėmus minėtą Sprendimą Voogd Vleesimport en -export, Kühne & Heitz pateikė Productschap prašymą išmokėti grąžinamąsias išmokas, kurias grąžinti, jos nuomone, Productschap reikalavo nepagrįstai, ir paprašė išmokėti didesnę sumą, kurią būtų gavusi kaip grąžinamąsias išmokas, jeigu vištienos šlaunelės, eksportuotos po 1987 m. gruodžio mėn., būtų buvusios klasifikuotos pagal tą teismo sprendimą.

10      Productschap atmetė šiuos prašymus ir, spręsdama dėl jai pateikto skundo, 1997 m. liepos 21 d. sprendimu paliko galioti ankstesnį sprendimą atmesti prašymą. Tada Kühne & Heitz pateikė skundą dėl šio sprendimo, kuris yra pagrindinės bylos dalykas.

 Sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir prejudicinis klausimas

11      Savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą College van Beroep voor het bedrijfsleven atmetė antrąjį prašymą, kurį jam pateikė Kühne & Heitz, sumokėti sumą, atitinkančią didesnę sumą, į kurią ši bendrovė tvirtina turinti teisę dėl prekių, kurias eksportavo po 1987 m. gruodžio mėnesio.

12      Dėl pirmojo Kühne & Heitz prašymo sumokėti grąžinamąsias išmokas, kurias grąžinti jos buvo reikalaujama nepagrįstai, College van Beroep voor het bedrijfsleven nurodo, kad pagal Nyderlandų teisę administracinės valdžios įstaiga iš esmės bet kada gali peržiūrėti galutinį sprendimą. Tokios teisės buvimas gali, nelygu aplinkybės, reikšti, kad atsiranda pareiga atšaukti tokį sprendimą.

13      College van Beroep voor het bedrijfsleven mano, kad tvirtindama, jog Kühne & Heitz turi tik teisę tam pačiam teismui pateikti prašymą dėl 1991 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo, Productschap į tai neatsižvelgė. Todėl Productschap rėmėsi klaidingu teisės aiškinimu.

14      Vis dėlto šis teismas mano, kad nors iš principo būtų galima panaikinti 1997 m. liepos 21 d. sprendimą remiantis šiuo motyvu, toks panaikinimas būtų tikslingas ir turėtų prasmės tik tuo atveju, jei būtų neabejotina, kad Productschap turi ne tik teisę peržiūrėti ankstesnį savo sprendimą, bet ir pareigą iš naujo patikrinti, ar egzistavo teisė į grąžinamąsias išmokas už kiekvieną eksportuotą prekę, ir, jei taip, nustatyti šių išmokų dydį.

15      Dėl tokios pareigos peržiūrėti sprendimą College van Beroep voor het bedrijfsleven pažymi, kad reikia remtis principu, pagal kurį teismo sprendimas, priimtas vėliau nei galutinis administracinis sprendimas, savaime negali paveikti pastarojo sprendimo galutinio pobūdžio. Tas pats galioja ir Teisingumo Teismo priimtų prejudicinių sprendimų atveju, kadangi teisė turėjo būti taikoma remiantis jo pateiktu išaiškinimu nuo to momento, kai įsigaliojo išaiškinta nuostata, nebent Teisingumo Teismas šiuo klausimu aiškiai nusprendė kitaip. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, jog koncepcija, kad galutiniai sprendimai paprastai turi būti pakeisti siekiant pritaikyti juos prie vėlesnio teismo (šiuo atveju – Bendrijos teismo) sprendimo, sukeltų administracinį chaosą, rimtai pažeistų teisinį saugumą ir dėl to būtų nepriimtina.

16      Vis dėlto College van Beroep voor het bedrijfsleven pažymi, kad pagal Nyderlandų teisę tam tikrais atvejais leidžiama, jog vėlesnis teismo sprendimas gali turėti pasekmių bylose, kuriose išnaudotos visos teisių gynimo priemonės. Šiuo klausimu jis primena Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) praktiką dėl Europos žmogaus teisių teismo priimtų sprendimų poveikio baudžiamosiose bylose. Hoge Raad der Nederlanden savo 1991 m. vasario 1 d. sprendime (Nederlandse Jurisprudentie – NJ – 1991, p. 413) nusprendė, jog tai, kad vėliau išaiškėja kurios nors iš pagrindinių teisių, įtvirtintų Europos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, pažeidimas, yra reikšmingas pagrindas, galintis užkirsti kelią vykdyti baudžiamojoje byloje priimtą sprendimą, kurio nebegalima apskųsti.

17      College van Beroep voor het bedrijfsleven kyla klausimas, ar nederėtų nukrypti nuo galutinio administracinio sprendimo tokiu atveju, koks yra jo nagrinėjamas, kai, pirma, Kühne & Heitz išnaudojo visas turėtas teisių gynimo priemones, antra, jo pateiktas Bendrijos teisės aiškinimas pasirodė neatitinkantis vėliau Teisingumo Teismo priimto sprendimo ir, trečia, suinteresuotasis asmuo į administracinės valdžios įstaigą kreipėsi iš karto po to, kai sužinojo apie šį Teisingumo Teismo sprendimą.

18      Toks klausimas pateisinamas atsižvelgiant visų pirma į EB 234 straipsnį, pagal kurį teismas, kurio sprendimas negali būti toliau apskundžiamas, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. 1991 m. College van Beroep voor het bedrijfsleven klaidingai manė neturintis tokios pareigos, kadangi remdamasis 1982 m. spalio 6 d. Sprendimu Cilfit ir kt. (283/81, Rink. p. 3415) galvojo, kad nėra jokių abejonių dėl atitinkamų tarifinių subpozicijų aiškinimo. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar veiksmingas ir visiškas Bendrijos teisės įgyvendinimas reiškia, kad tokioje byloje, kaip antai jo nagrinėjama, taisyklė dėl galutinio administracinio sprendimo yra ne tokia griežta.

19      Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus, College van Beroep voor het bedrijfsleven nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Bendrijos teisė, o pirmiausia – iš EB 10 straipsnio kylantis lojalumo Bendrijai principas reikalauja, kad administracinės valdžios įstaiga tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos šiame teismo sprendime, turi peržiūrėti galutinį sprendimą, kad užtikrintų visišką Bendrijos teisės, kurią reikia aiškinti pagal vėliau priimtą prejudicinį sprendimą, poveikį?“

 Dėl prejudicinio klausimo

20      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad visos valstybių narių valdžios institucijos turi pareigą užtikrinti Bendrijos teisės normų laikymąsi, neperžengdamos savo kompetencijos ribų (žr. 1990 m. birželio 12 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-8/88, Rink. p. I-2321, 13 punktą).

21      Bendrijos teisės normos išaiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikia vykdydamas EB 234 straipsnio jam suteiktus įgaliojimus, paaiškina ir prireikus patikslina šios normos reikšmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento (žr., be kita ko, 1980 m. kovo 27 d. Sprendimo Denkavit italiana, 61/79, Rink. p. 1205, 16 punktą ir 2000 m. vasario 10 d. Sprendimo Deutsche Telekom, C-50/96, Rink. p. I-743, 43 punktą).

22      Iš to darytina išvada, kad taip išaiškintą Bendrijos teisės normą administracinės valdžios įstaiga, neperžengdama savo įgaliojimų ribų, turi taikyti net tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir susiformavo prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą pagal pateiktą prašymą išaiškinti.

23      Pagrindinėje byloje keliamas klausimas, ar reikia laikytis tokios pareigos, nepaisant administracinio sprendimo galutinio pobūdžio, kurį jis įgijo iki prašymo jį peržiūrėti, kad būtų atsižvelgta į Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išaiškinimo klausimu.

24      Reikia priminti, kad teisinio saugumo principas yra vienas iš Bendrijos teisėje pripažintų bendrųjų principų. Tai, kad administracinis sprendimas tampa galutinis, kai pasibaigia protingi apskundimo terminai arba išnaudojus visas teisių gynimo priemones, sustiprina šį saugumą, todėl Bendrijos teisėje nenumatytas reikalavimas, iš principo įpareigojantis administracinės valdžios įstaigą peržiūrėti tokį galutiniu tapusį sprendimą.

25      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad pagal Nyderlandų teisę administracinės valdžios įstaiga, nepažeisdama trečiųjų asmenų interesų, visada turi teisę peržiūrėti galutinį administracinį sprendimą ir kad, nelygu aplinkybės, tokios teisės buvimas gali reikšti, jog atsiranda pareiga atšaukti tokį sprendimą, net jei ši teisė nereikalauja, kad kompetentinga valdžios įstaiga sistemingai peržiūrėtų galutinius administracinius sprendimus, siekdama, kad jie atitiktų vėliau už juos priimtą teismo sprendimą. Šio teismo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pareiga peržiūrėti galutinį administracinį sprendimą kyla iš Bendrijos teisės.

26      Kaip matyti iš bylos medžiagos, susiklostė tokios aplinkybės. Pirma, nacionalinėje teisėje administracinės valdžios įstaigai pripažįstama teisė peržiūrėti pagrindinėje byloje nagrinėjamą galutiniu tapusį administracinį sprendimą. Antra, šis sprendimas tapo galutinis tik po to, kai nacionalinis teismas, kurio sprendimų negalima apskųsti teismine tvarka, priėmė sprendimą. Trečia, šis teismo sprendimas buvo pagrįstas Bendrijos teisės aiškinimu, kuris, atsižvelgiant į vėlesnį Teisingumo Teismo sprendimą, buvo klaidingas ir priimtas nesikreipus į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nors buvo EB 234 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos sąlygos. Ketvirta, suinteresuotasis asmuo į administracinės valdžios įstaigą kreipėsi iš karto po to, kai sužinojo apie šį Teisingumo Teismo sprendimą.

27      Tokiomis aplinkybėmis, remiantis iš EB 10 straipsnio kylančiu bendradarbiavimo principu, atitinkama administracinės valdžios įstaiga turi peržiūrėti šį sprendimą, kad atsižvelgtų į tuo tarpu Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimą. Atsižvelgdama į šio peržiūrėjimo rezultatus, ši įstaiga turi nustatyti, kiek ji gali keisti atitinkamą sprendimą, nepažeisdama trečiųjų asmenų interesų.

28      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad iš EB 10 straipsnio kylantis bendradarbiavimo principas numato administracinės valdžios įstaigos pareigą gavus atitinkamą prašymą peržiūrėti galutinį administracinį sprendimą tam, kad būtų atsižvelgta į tuo tarpu Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos nuostatos išaiškinimą, jei:

–        ši įstaiga pagal nacionalinę teisę gali peržiūrėti šį sprendimą,

–        aptariamas sprendimas tapo galutinis nacionaliniam teismui, kuris priima sprendimus kaip paskutinė instancija, priėmus sprendimą, 

–        šis sprendimas, atsižvelgiant į vėlesnį už jį Teisingumo Teismo sprendimą, grindžiamas klaidingu Bendrijos teisės aiškinimu, priimtu nesikreipus į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nors buvo EB 234 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos sąlygos, ir

–        suinteresuotasis asmuo į administracinės valdžios įstaigą kreipėsi iš karto po to, kai sužinojo apie šį sprendimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

29      Nyderlandų ir Prancūzijos vyriausybių bei Komisijos ir ELPA priežiūros institucijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į College van Beroep voor het bedrijfsleven 2000 m. lapkričio 1 d. sprendimu pateiktą klausimą, nusprendžia:

Iš EB 10 straipsnio kylantis bendradarbiavimo principas numato administracinės valdžios įstaigos pareigą gavus atitinkamą prašymą peržiūrėti galutinį administracinį sprendimą tam, kad būtų atsižvelgta į tuo tarpu Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos nuostatos išaiškinimą, jei:

–        ši įstaiga pagal nacionalinę teisę gali peržiūrėti šį sprendimą,

–        aptariamas sprendimas tapo galutinis nacionaliniam teismui, kuris priima sprendimus kaip paskutinė instancija, priėmus sprendimą,

–        šis sprendimas, atsižvelgiant į vėlesnį už jį Teisingumo Teismo sprendimą, grindžiamas klaidingu Bendrijos teisės aiškinimu, priimtu nesikreipus į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nors buvo EB 234 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos sąlygos, ir

–        suinteresuotasis asmuo į administracinės valdžios įstaigą kreipėsi iš karto po to, kai sužinojo apie šį sprendimą.

Skouris

Jann

Timmermans

Gulmann

Cunha Rodrigues

La Pergola

Puissochet

Schintgen

Macken

Colneric

 

      von Bahr

Paskelbta 2004 m. sausio 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

R. Grass

 

      V. Skouris

* Proceso kalba: olandų.