Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-66/02

Italijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – Sprendimas 2002/581/EB – Bankams suteiktos mokesčių lengvatos – Sprendimo motyvavimas – Kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos – Sąlygos – Suderinamumas su bendrąja rinka – Sąlygos – Bendriesiems Europos interesams svarbus projektas – Tam tikros veiklos plėtra“

Generalinės advokatės C. Stix-Hackl išvada, pateikta 2005 m. rugsėjo 8 d.  I-0000

2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas  I-0000

Sprendimo santrauka

1.     Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Motyvavimo nebuvimas arba nepakankamas motyvavimas – Su teisėtumu iš esmės nesusijęs pagrindas

(EB 230 straipsnis ir EB 253 straipsnis)

2.     Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Tam tikrų bankų restruktūrizavimo operacijų atleidimas nuo mokesčių, jų sumažinimas arba sumokėjimo termino atidėjimas – Įtraukimas

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

3.     Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Bendras pagalbos schemos nagrinėjimas – Leistinumas – Pasekmė

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

4.     Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Selektyvus priemonės pobūdis – Tik tam tikras operacijas atliekančioms bankų sektoriaus įmonėms naudinga mokestinė priemonė – Įtraukimas

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

5.     Valstybių teikiama pagalba – Poveikis prekybai tarp valstybių narių – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

6.     Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, skirta bendriesiems interesams svarbiam projektui vykdyti – Pagalba, skirta ekonominės veiklos sektoriui plėsti – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(EB 87 straipsnio 3 dalies b ir c punktai)

1.     Nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, klausimas dėl akto motyvavimo pagrįstumo yra susijęs su jo teisėtumu iš esmės. Todėl skundo dėl motyvavimo nepagrįstumo negalima nagrinėti toje pačioje stadijoje, kurioje tiriama, ar buvo laikomasi EB 253 straipsnyje numatytos pareigos.

(žr. 26, 55 punktus)

2.     Valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, pavyzdžiui, pačias subsidijas, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias įmonei paprastai tenkančias mokestines ir kitas finansines prievoles, kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį. Iš to darytina išvada, kad priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, nors ir nėra valstybės išteklių perdavimas, tačiau dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys ir todėl ji yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Valstybės pagalba taip pat gali būti laikomas mokesčių tam tikroms įmonėms sumažinimas arba mokėtino mokesčio sumokėjimo termino atidėjimas.

Taip yra tuomet, kai mokesčių teisės aktai, taikomi bankų restruktūrizavimo operacijoms, numato priemones, kurios arba sumažina mokestį, taikydamos mažesnį mokesčio tarifą, arba paprastai mokamus mokesčius pakeičia fiksuotu mokesčiu, arba nuo mokesčio atleidžia pelną, faktiškai gautą bankui grąžinant banko akcijas valdančiam fondui jo anksčiau perduotą veiklai nebūtiną turtą ar valstybės narės centrinio banko dalis, gautas iš banko akcijas valdančio fondo, jam perduodant atgal, ypač jei šios dalys buvo iš pradžių gautos neatlyginamai, o vėliau perleidžiamos už atlyginimą arba perkainojamos.

Šios išvados tiek, kiek ji susijusi su mokestinį neutralumą grąžinimo sandorių atžvilgiu numatančiomis priemonėmis, nepakeičia argumentas, kad paprastai mokamų mokesčių mokėjimas paprasčiausia atidedamas iki galimo būsimo šio turto realizavimo. Valstybės pagalba gali būti pripažįstamas ne tik mokestinės skolos atidėjimas, bet ypač toks grąžinimo sandoris, koks nagrinėjamas šioje byloje, kurio metu vienas teisės subjektas turtą perduoda kitam teisės subjektui, o bankas, sugrąžinantis turtą banko akcijas valdančiam fondui, atskiram teisės subjektui, galutinai atleidžiamas nuo mokesčio.

(žr. 77–82 punktus)

3.     Pagalbos schemos atveju siekdama patikrinti, ar ši schema turi pagalbos požymių, Komisija gali ištirti tik bendrus nagrinėjamos schemos požymius, nenagrinėdama kiekvieno atskiro taikymo atvejo. Kuomet akivaizdu, kad nagrinėjamos mokestinės nuostatos yra naudingos tam tikroms įmonėms, ta aplinkybė, kad iš šių nuostatų naudos gauna ir subjektai, kurie nėra įmonės, nepakeičia šios išvados, kurios pakanka tam, kad galima būtų taikyti EB 87 straipsnio 1 dalį.

(žr. 91–92 punktus)

4.     EB 87 straipsnio 1 dalis draudžia pagalbą, „kuri palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. selektyviąją pagalbą. Pagal šią nuostatą pagalba gali būti selektyvi, net jei ji taikoma visam ekonominiam sektoriui.

Taip yra, kai mokestinės priemonės, numatančios atleidimą nuo mokesčių, jų sumažinimą arba sumokėjimo termino atidėjimą, taikomos tik bankų sektoriui ir bankų sektoriuje jomis gali pasinaudoti tik tam tikras operacijas atliekančios įmonės. Kadangi šios priemonės taikomos ne visiems ūkio subjektams ir iš tiesų nukrypsta nuo bendros apmokestinimo tvarkos, jos negali būti laikomos bendromis mokesčių ar ekonomikos politikos priemonėmis.

Tokios mokestinės priemonės turi būti uždraustos remiantis EB 87 straipsnio 1 dalimi, nes jos nėra bendros sistemos pritaikymas bankininkystės veiklą vykdančių įmonių ypatumams, o buvo sukurtos kaip tam tikrų įmonių konkurencingumo padidinimo priemonė tam tikru šio sektoriaus raidos etapu.

(žr. 94–101 punktus)

5.     EB 87 straipsnio 1 dalis draudžia pagalbą, kuri daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti. Vertindama šias dvi sąlygas Komisija privalo ne nustatyti pagalbos realią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai bei realų konkurencijos iškraipymą, o tik išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją.

Pagalbos nesuderinamumas su bendrąja rinka turi būti būtinai nustatytas, kai ji daro ar gali daryti poveikį Bendrijos vidaus prekybai bei iškraipo joje egzistuojančią konkurenciją. Ypač kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai. Šiuo požiūriu aplinkybė, kad ekonomikos sektorius liberalizuotas Bendrijos lygmeniu, apibrėžia realų ar potencialų pagalbos poveikį konkurencijai ir jos poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, nėra būtina, kad įmonė pagalbos gavėja pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, dėl to veikla valstybės viduje gali būti išlaikoma ar išaugti, todėl sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės įeiti į šios valstybės narės rinką. Be to, pagalba įmonei, kuri iki šiol nedalyvavo Bendrijos vidaus prekyboje, gali sudaryti sąlygas jai patekti į kitos valstybės narės rinką.

Todėl turi būti uždraustos mokestinės lengvatos, sustiprinančios įmonės pagalbos gavėjos padėtį kitų Bendrijos vidaus prekyboje veikiančių įmonių atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad finansinių paslaugų sektorius buvo gerokai liberalizuotas Bendrijos lygmeniu, o tai dar labiau sustiprino konkurenciją, jau egzistavusią dėl Sutartyje numatyto laisvo kapitalo judėjimo.

(žr. 110–111, 114–119 punktus)

6.     Komisija, taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį, turi didelę diskreciją, kurios įgyvendinimas apima ekonominį ir socialinį vertinimą, privalomą atlikti Bendrijos kontekste. Tikrindamas tokios laisvės įgyvendinimo teisėtumą Bendrijos teismas negali šioje srityje savo vertinimu pakeisti kompetentingos valdžios institucijos vertinimo, bet turi apsiriboti tyrimu, ar šiame vertinime nėra akivaizdžios klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

Tam tikrų mokesčių priemonių, kurios iš esmės skirtos padidinti vienoje valstybėje narėje įsteigtų ūkio subjektų konkurencingumą sustiprinant jų konkurencinę padėtį vidaus rinkoje, nelaikydama „bendriems Europos interesams svarbiu projektu“ EB 87 straipsnio 3 dalies b punkto prasme, Komisija nedaro akivaizdžios vertinimo klaidos. Jai negalima pagrįstai prieštarauti, kad šios priemonės yra priimtos užbaigiant privatizavimo procesą, nes toks valstybės narės įgyvendinamas procesas savaime negali būti laikomas bendriems Europos interesams svarbiu projektu.

Ji taip pat nepadaro akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsdama, kad priemonės, iš esmės padidinančios pagalbos gavėjų konkurencingumą sektoriuje, pasižyminčiame didele tarptautine konkurencija, ir iš esmės skirtos sustiprinti pagalbos gavėjų padėtį tokios pagalbos negaunančių konkurentų atžvilgiu, neatitinka sąlygos netrikdyti prekybos sąlygų taip, kad tai prieštarautų bendrajam interesui, kurią turi atitikti pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių plėtrai skatinti EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto prasme.

(žr. 135, 138–140, 142, 144, 147–149 punktus)




TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2005 m. gruodžio 15 d.(*)

„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – Sprendimas 2002/581/EB – Bankams suteiktos mokesčių lengvatos – Sprendimo motyvavimas – Kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos – Sąlygos – Suderinamumas su bendrąja rinka – Sąlygos – Bendriesiems Europos interesams svarbus projektas – Tam tikros veiklos vystymas“

Byloje C-66/02

dėl 2002 m. vasario 21 d. pagal EB 230 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo,

Italijos Respublika, atstovaujama U. Leanza, vėliau I. M. Braguglia, padedamų M. Fiorilli, avvocato dello Stato, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci ir R. Lyal, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas), R. Schintgen, G. Arestis ir J. Klučka,

generalinė advokatė C. Stix-Hackl,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. vasario 3 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2005 m. rugsėjo 8 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Savo ieškiniu Italijos Respublika prašo panaikinti 2001 m. gruodžio 11 d. Sprendimą 2002/581/CE dėl Italijos Respublikos valstybės pagalbos bankams (OL L 184, 2002, p. 27, toliau – „ginčijamas sprendimas“).

 Nacionalinė teisė

2       Italijoje bankų sistemos reforma buvo įgyvendinta 1990 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 218, patvirtinančiu nuostatas dėl valstybinių kredito įstaigų restruktūrizavimo ir sustiprinimo (turtinėmis) subsidijomis (GURI Nr. 182, 1990 m. rugpjūčio 6 d., p. 8, toliau – įstatymas Nr. 218/90).

3       Šis įstatymas sudarė sąlygas valstybines kredito įstaigas pertvarkyti į akcines bendroves. Šiuo tikslu valstybiniam bankui buvo suteikta teisė perleisti bankinę įstaigą akcinei bendrovei, atskiriant perleidžiantį juridinį asmenį, praktikoje vadinamą „banko akcijas valdančiu fondu“ (toliau – banko akcijas valdantis fondas), akcijų savininką, nuo akcinės bendrovės įgijėjos, kuri vienintelė gali vykdyti bankinę veiklą. Banko akcijas valdantis fondas administravo banko įgijėjo akcijas ir už tai gautas pajamas naudojo siekti savo įstatuose numatytų tikslų.

4       Banko veiklą vykdančių įmonių perdavimo metu jų neveiksnūs aktyvai, t. y. tiesiogiai nenaudojami aktyvai, taip pat buvo perduoti bendrovėms įgijėjoms. Todėl bankų įgijėjų veiklos rezultatai pagal pelningumą buvo prastesni už su jais konkuruojančių bankų.

5       Įgyjančios bendrovės taip pat perėmė iš viešųjų kredito įstaigų jų dalyvavimą Banca d’Italia kapitale. Šios dalys negalėjo būti perduotos banko akcijas valdantiems fondams, nes jie nepateko į šias dalis galinčių turėti įstaigų sąrašą.

6       1993 m. lapkričio 26 d. Įstatymo Nr. 489 dėl Įstatymo Nr. 218/90 7 straipsnio 6 dalyje numatyto termino pratęsimo (GURI Nr. 284, 1993 gruodžio 3 d., p. 4) 2 straipsnis įpareigojo vėliausiai iki 1994 m. birželio 30 d. pertvarkyti valstybinius bankus į akcines bendroves.

7       1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 461 dėl kompetencijos suteikimo vyriausybei reorganizuoti 1990 m. lapkričio 20 d. Įstatyminio dekreto Nr. 356 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų veiklą reglamentuojančius civilinės ir mokesčių teisės aktus bei banko restruktūrizavimo operacijoms taikomą apmokestinimo tvarką (GURI Nr. 4, 1999 m. sausio 7 d., p. 4, toliau – Įstatymas Nr. 461/98) suteikė Italijos vyriausybei teisę pradėti naują bankų sektoriui taikomų teisės aktų reformą, ypač restruktūrizavimo srityje.

8       Jo 2 straipsnio 1 dalies m punkte buvo numatyta galimybė banko akcijas valdantiems fondams, padariusiems šios reformos metu nustatytus įstatų pakeitimus, turėti Banca d’Italia dalių.

9       1999 m. gegužės 17 d. Įstatyminis dekretas Nr. 153 dėl 1990 m. lapkričio 20 d. Įstatyminio dekreto Nr. 356 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų veiklą reglamentuojančių civilinės ir mokesčių teisės aktų bei banko restruktūrizavimo operacijoms taikomos apmokestinimo tvarkos pagal 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 461 1 straipsnį (GURI Nr. 125, 1999 m. gegužės 31 d., p. 4, toliau – Dekretas Nr. 153/99) buvo priimtas įgyvendinant Įstatymu Nr. 461/98 suteiktus įgaliojimus ir nustatė šias mokestines taisykles:

–       sumažintą 12,5 % pelno mokesčio (IRPEG) tarifą bankams, kurie per penkis vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius vykdo susijungimą arba panašią reorganizaciją, su sąlyga, kad pelnas bus kaupiamas į specialų rezervą, kuris negali būti išdalintas trejus metus; specialiame rezerve sukauptas pelnas negali viršyti 1,2 % skirtumo tarp bendros susijungime dalyvavusių bankų kredito bei debeto sumos ir analogiškų didžiausio šioje operacijoje dalyvavusio banko suvestinių duomenų (22 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis),

–       mokestinį neutralumą operacijų, kuriomis anksčiau bankams pagal Įstatymą Nr. 218/90 (16 straipsnio 3 dalis) perduotas jų veiklai nebūtinas turtas ir aktyvai sugrąžinami juos perdavusiems asmenims, atžvilgiu,

–       fiksuoto dydžio mokestį vietoj mokesčių už pirmiau minėtose įtraukose minimas operacijas (24 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 5 dalis),

–       mokestinį neutralumą su minėtomis operacijomis susijusių komunalinių nekilnojamojo turto pabrangimo mokesčių atžvilgiu (24 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 5 dalis),

–       atleidimą nuo mokesčio už turtinį įnašą gavusių bendrovių banko akcijas valdantiems fondams perleistas Banca d’Italia dalis (27 straipsnio 2 dalis).

 Ginčijamas sprendimas

10     Gavusi Parlamento nario klausimą Europos Bendrijų Komisija 1999 m. kovo 24 d. laišku, kurį išsiuntė įgyvendindama savo funkcijas valstybės pagalbos srityje, paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti jai informacijos, kuria remiantis ji galėtų įvertinti Įstatymo Nr. 461/98 svarbą ir pasekmes.

11     1999 m. birželio 24 d. ir liepos 2 d. laiškais Italijos valdžios institucijos ją informavo apie šį įstatymą ir apie Dekretą Nr. 153/99.

12     2000 m. kovo 23 d. laišku Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms, kad, jos nuomone, Įstatyme Nr. 461/98 ir Dekrete Nr. 153/99 nustatytos priemonės gali būti vertinamos kaip valstybės pagalba, ir paragino neįgyvendinti nagrinėjamų priemonių. 2000 m. balandžio 12 d. Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai sustabdžiusios jų taikymą, o 2000 m. birželio 14 d. pateikė jai papildomos informacijos.

13     Italijos valdžios institucijų vertinimu 1998 m., 1999 m. ir 2000 m. įvykdytoms 76 operacijoms pagal Dekretą Nr. 153/99 pritaikius lengvatinį 12,5 % pelno mokesčio tarifą bankams, maksimali teorinė mokestinės lengvatos, gautos kaip mokesčio sumažinimas, suma, Italijos valdžios institucijų nuomone, galėjo būti 5 358 milijardai ITL, t. y. 2 767 mln. eurų.

14     2000 m. spalio 25 d. laišku Komisija pranešė Italijos vyriausybei apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje (OL 2001, C 44, p. 2).

15     Užbaigdama šią procedūrą Komisija nusprendė, kad Italijos Respublika neteisėtai įgyvendino Įstatymą Nr. 461/98 ir Dekretą Nr. 153/99, taip pažeisdama EB 88 straipsnio 3 dalį. Ji nusprendė, kad, išskyrus Dekreto Nr. 153/99 27 straipsnio 2 dalyje numatytą tam tikrų sandorių su Banca d’Italia dalimis atleidimą nuo mokesčių, įgyvendintos mokestinės priemonės yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Šios priemonės suteikė bankams pranašumą, leisdamos jiems išsiplėsti ir pasiekti masto ekonomiją mažomis išlaidomis.

16     Todėl Komisija priėmė ginčijamą sprendimą patikslindama, kad Įstatymas Nr. 461/98 ir Dekretas Nr. 153/99 nustatė mokestines lengvatas ir banko akcijas valdantiems fondams, tačiau šios lengvatos nebuvo nagrinėjamos šiame sprendime.

17      Ginčijamo sprendimo turinys yra toks:

 „1 straipsnis

Išskyrus šio sprendimo 2 straipsnyje numatytas priemones, valstybės pagalbos schema, kurią Italija nustatė (Įstatymu Nr. 461/98) ir (Dekretu Nr. 153/98), ypač (Dekreto Nr. 153/99) 22 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 1 dalimi ir 27 straipsnio 2 dalimi, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

 2 straipsnis

(Dekreto Nr. 153/99) 27 straipsnio 2 dalyje numatytos lengvatos nėra valstybės pagalba, nes dviguba operacija, kurios metu Banca d’Italia dalys buvo perduotos turtinį įnašą gavusiai bendrovei, o vėliau perduotos fondams, neturi įtakos šios bendrovės biudžetui.

 3 straipsnis

Italija panaikina 1 straipsnyje nurodytą valstybės pagalbos schemą.

 4 straipsnis

1.      Italija imasi visų priemonių, kad išieškotų iš pagalbos gavėjų visą pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą jiems paskirtą ir jau neteisėtai suteiktą pagalbą.

2.      Išieškojimas vykdomas nedelsiant pagal vidaus teisės procedūras, su sąlyga, kad pastarosios leidžia greitą ir efektyvų sprendimo vykdymą. Į išieškotiną pagalbą įtraukiamos ir palūkanos, skaičiuojamas nuo jos suteikimo dienos iki realaus išieškojimo. Palūkanos skaičiuojamos remiantis orientacine palūkanų norma, naudojama apskaičiuoti subsidijos ekvivalentą regioninės pagalbos atveju.

<…>“

 Šalių prašymai

18     Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–       panaikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad buvo neįvykdytos sąlygos, dėl kurių Italijos bankų sistemos reformą lydinčias mokestines priemones galima būtų pripažinti „valstybės pagalba“,

–      priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

19     Komisija Teisingumo Teismo prašo:

-      atmesti ieškinį ir

–       priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Kitos Bendrijos teisme nagrinėjamos bylos

20     2002 m. vasario 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijos gautais ieškiniais Associazione Bancaria Italiana (ABI) (T–36/02), Banca Sanpaolo IMI SpA (T-37/02), Banca Intesa Banca Commerciale italiana SpA (T-39/02), Banca di Roma SpA (T-40/02), Mediocredito Centrale SpA (T-41/02), Banca Monte dei Paschi di Siena SpA (T-42/02) ir Compagnia di San Paolo Srl (T-121/02) taip pat pareiškė Komisijai ieškinius dėl to paties sprendimo panaikinimo. Pirmosios instancijos teisme Komisija pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo, grindžiamą tuo, kad šie ieškovai nebuvo konkrečiai susiję su ginčijamu sprendimu, kadangi nagrinėjama pagalba, jos nuomone, buvo ne individuali pagalba, o pagalbos schema. 2003 m. liepos 9 d. nutartimis Pirmosios instancijos teismas sustabdė septynių bylų nagrinėjimą, laukdamas Teisingumo Teismo sprendimo šioje byloje. Bylose T-36/02, T-37/02, T-39/02, T-40/02, T-41/02 ir T-42/02 ieškovai pareiškė apeliacinius skundus dėl nutarčių sustabdyti bylų nagrinėjimą. 2003 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo nutartimi ABI ir kt. prieš Komisiją (C-366/03 P–C-368/03 P, C-390/03 P, C-391/03 P ir C-394/03 P, Rink. p. I-0000) šie skundai buvo atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtini.

21     2004 m. vasario 11 d. sprendimu Commissione tributaria provinciale di Genova (Italija), kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. kovo 23 d., pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje dėl ginčijamo sprendimo galiojimo ir EB 87 ir kitų straipsnių bei 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1), ir bendrųjų Bendrijos teisės principų išaiškinimo, dėl kurio Teisingumo Teismas nusprendė atskiru šios dienos sprendimu.

 Dėl ieškinio

22     Italijos Respublika nurodo penkis ieškinio pagrindus, grindžiamus EB 253 straipsnio pažeidimu, teisės į gynybą pažeidimu, EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, EB 87 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu ir EB 87 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu.

 Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo EB 253 straipsnio pažeidimu

 Šalių argumentai

23     Italijos Respublika teigia, kad Komisija pažeidė EB 253 straipsnyje nurodytą pareigą motyvuoti.

24     Šis pagrindas suskirstytas į tris dalis:

–       ginčijamas sprendimas yra blogai motyvuotas tiek, kiek jame vertinamas konkurencijos bankininkystės sektoriuje skatinimas,

–       jame kartu nagrinėjami du skirtingi Italijos vyriausybės argumentai: vienas jų dėl nagrinėjamų mokestinių priemonių kvalifikavimo kaip valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir kitas, visiškai atskiras, dėl pagalbos pripažinimo neprieštaraujančia pagal EB 87 straipsnio 3 dalį,

–       ginčijamame sprendime pateikta motyvavimas, kodėl ginčijamos mokestinės priemonės negali būti pripažintos neprieštaraujančiomis pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, yra nepakankama, klaidinga ir prieštaringa.

25     Komisija ginčija ieškovės teiginius. Ji teigia, kad ginčijamas sprendimas atitinka teismo praktikoje nustatytus motyvavimo reikalavimus.

 Teisingumo Teismo vertinimas

26     Iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvavimo pagrįstumo, kuris yra susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. EB 253 numatytas reikalavimas motyvuoti privalo būti pritaikytas atsižvelgiant į konkretaus akto pobūdį, motyvuojant aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti nurodyti aktą priėmusios institucijos motyvai, kad suinteresuoti asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingi teismai galėtų vykdyti teisminę kontrolę. Šį reikalavimą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, pirmiausia akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir interesą gauti paaiškinimų, kurį šių motyvų atžvilgiu gali turėti šio akto adresatas arba asmuo, su kuriuo šis aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodomos visos svarbios teisinės ir faktinės aplinkybės, vertinant, ar motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą, o taip pat ir į visas šį klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr., inter alia, 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-310/99, Rink. p. I-2289, 48 punktą).

–       Dėl pirmosios ieškinio pagrindo dalies

27     Pirmojoje ieškinio pagrindo dalyje Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas sprendimas yra blogai motyvuotas tiek, kiek jame vertinamas konkurencijos bankininkystės sektoriuje skatinimas.

28     Šį bendro pobūdžio priekaištą lydi aplinkybių aprašymas, kuriame iš esmės pateikiama bankų sektorių Italijoje reglamentuojančių taisyklių evoliucija, nepateikiant konkrečių kaltinimą pagrindžiančių aplinkybių.

29     Detaliai aprašant taikytinos teisės evoliuciją cituojamas ir Įstatymas Nr. 218/90.

30     Teigiama, kad šiuo įstatymu buvo pradėta esminė Italijos bankininkystės sistemos, turėjusios didelį valstybinį sektorių, reforma, šiame įstatyme buvo numatytos teisinės priemonės, kuriomis naudojantis valstybinius bankus galima pertvarkyti į akcines bendroves.

31     Įstatymas Nr. 461/98 pristatomas kaip paskutinis Italijos kredito sistemos reformos etapas.

32     Jis buvo būtinas pirmiausiai tam, kad būtų pašalintas ar bent jau galutinai sumažintas valstybinio sektoriaus dalyvavimas bankų sektoriuje, o taip pat užbaigtas Įstatymu Nr. 218/90 pradėtas Italijos bankų sektoriaus privatizavimo ir restruktūrizavimo procesas.

33     Juo visų pirma buvo siekiama:

–       suteikti pirmenybę toms operacijoms, kuriomis siekiama stambinti bankus arba jų grupes,

–       leisti bankams įgijėjams sugrąžinti banko akcijas valdantiems fondams neveiksnius aktyvus, kurie buvo gauti pagal Įstatymą Nr. 218/90, šioms operacijoms taikant mokestinio neutralumo režimą.

34     Greta būtinybės užbaigti privatizavimo procesą, taip pat reikėjo įgyvendinti mokesčių reformą, vykdomą bendrame mokestinės naštos sumažinimo produktyviai veiklai kontekste.

35     Pirmąją ieškinio pagrindo dalį iš jos formuluotės ir šalių raštu pateiktų pastabų reikia suprasti kaip skundą dėl to, kad ginčijamame sprendime nebuvo nurodyti motyvai, dėl kurių Komisija nusprendė, kad Įstatymu Nr. 461/98 ir Įstatyminiu dekretu Nr. 153/99 buvo suteikta valstybės pagalba, nors šiais teisės aktais buvo tik pratęstas Įstatymo Nr. 218/90, dėl kurio Komisija neturėjo su valstybės pagalba susijusių priekaištų, nuostatų taikymas.

36     Šiuo požiūriu pastebėtina, kad ginčijamo sprendimo 16, 30 ir 32 punktuose Komisija atliko šiuos veiksmus:

–       reziumavo Italijos vyriausybės procedūros metu padarytą Italijos bankų sektorių reglamentuojančių teisės aktų vystymąsi;

–       priminė šios vyriausybės teiginį, kad Įstatymas Nr. 218/90 ir Įstatyminis dekretas Nr. 153/99 turėtų būti vertinami kaip bendro Italijos bankų sektoriaus modernizavimo proceso dalis,

–       priminė šios valstybės narės tikslą konsoliduoti ir pertvarkyti šį sektorių.

37     Konstatuotina, kad Komisija toliau, ginčijamo sprendimo 51–54 punktuose, nurodo priežastis, dėl kurių tai, kad Įstatymas Nr. 218/90 nebuvo ginčijamas pagal valstybės pagalbą reglamentuojančias taisykles, neturi jokios įtakos Įstatymo Nr. 461/98 ir Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 įvertinimui pagal tas pačias taisykles.

38     Kalbėdama apie priežastis, dėl kurių ji neginčijo Įstatymo Nr. 218/90, ji pirmiausia nurodo, kad Italijos vyriausybė jai apie jį nepranešė. Ji priduria, kad ji nagrinėjo tik tam tikrus šio įstatymo aspektus, kurie buvo susiję su konkrečiomis bylomis, ir priimtini pateisinimai dėl šių konkrečių aspektų negalioja šioje byloje nagrinėjamoms priemonėms.

39     Be to, Komisija teigia, kad pradedant nuo 1992 m. pabaigos dauguma valstybinių bankų, su keliomis retomis išimtimis, buvo pertvarkyti į akcines bendroves, toks pertvarkymas buvo privalomas pagal Įstatymą Nr. 489/93.

40     Be to, jos teigimu, tai, kad anksčiau ji nereiškė prieštaravimų dėl kitų priemonių, galbūt gerokai panašių į nustatytąsias Įstatyminiu dekretu Nr. 153/99, nereiškia, kad ji teigiamai turėtų vertinti ir šiuo Įstatyminiu dekretu nustatytas priemones. Taip pat ir aktyvų perdavimo iš banko akcijas valdančio fondo bankui įgijėjui atleidimas nuo mokesčio nebūtinai turi būti vertinimas taip pat kaip ir atvirkštinės operacijos – iš banko įgijėjo – fondui – atleidimas nuo mokesčių. Faktiškai aktyvų perdavimas bankui galėjo palengvinti valstybinių bankų pertvarkymo į akcines bendroves procesą, o šių, esant reikalui, perkainotų aktyvų sugrąžinimo fondams, atleidžiant šią operaciją nuo mokesčių, tikslas ir rezultatas buvo banko rentabilumo rodiklių pagerinimas.

41     Galiausiai, Komisijos teigimu, Įstatymas Nr. 218/90 buvo ad hoc priemonė, kurią iš principo galima paaiškinti ypatingomis jos priėmimo metu galiojančiomis aplinkybėmis. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamos priemonės niekada negalėjo būti vertinamos kaip neprieštaraujančios bendrajai rinkai.

42     Todėl darytina išvada, kad priešingai nei teigia Italijos Respublika, Komisija ginčijamame sprendime nurodė motyvus, atsakančius į jai pateiktus argumentus.

43     Šie motyvai, nepaisant jų pagrįstumo, buvo pakankami tam, kad suinteresuoti asmenys iš jų sužinotų ginčijamo sprendimo priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismas galėtų atlikti jo kontrolę.

44     Todėl pirmoji ieškinio pagrindo dalis yra atmestina.

–       Dėl antrosios ieškinio pagrindo dalies

45     Pagrindo antrojoje dalyje Italijos Respublika kaltina Komisiją nepateikus atskirų motyvų dėl atitinkamai klausimo, susijusio su nagrinėjamų mokestinių priemonių kvalifikavimu pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir kito, visiškai atskiro, dėl pagalbos pripažinimo neprieštaraujančia pagal EB 87 straipsnio 3 dalį.

46     Šiuo požiūriu primintina, kad pareigos motyvuoti laikymasis privalo būti vertinamas atsižvelgiant pirmiausiai į jos turinį, o ne išdėstymą.

47     Visais atvejais pakanka konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamo sprendimo 32–43 punktuose ištyrė klausimą dėl nagrinėjamų mokestinių priemonių kvalifikavimo pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir atskirai, to paties sprendimo 45–48 punktuose, klausimą dėl galimo EB 87 straipsnio 3 dalies taikymo.

48     Šiomis aplinkybėmis antroji ieškinio pagrindo dalis yra atmestina.

–       Dėl trečiosios ieškinio pagrindo dalies

49     Trečiojoje ieškinio pagrindo dalyje Italijos Respublika priekaištauja Komisijai, kad ginčijamame sprendime pateikta motyvavimas dėl EB 87 straipsnio 3 dalies b arba c punkto taikymo yra nepakankama, klaidinga ir prieštaringa.

50     Šiuo klausimu primintina, kad Komisija ginčijamo sprendimo 45–48 punktuose išdėsto pagrindimą, kodėl ji prieina išvadą, kad nagrinėjamos mokestinės priemonės negali būti pripažintos neprieštaraujančiomis EB sutarčiai pagal šias nuostatas.

51     Ji pirmiausia nurodo, kad Italijos bankų sistemos sustiprinimas negali būti vertinamas kaip „bendriems Europos interesams svarbus projektas“ 87 straipsnio 3 dalies b punkto prasme, juolab kad jis pirmiausia yra naudingas vienos valstybės narės, o ne Bendrijos apskritai, ūkio subjektams, o, be to, tai nėra konkretus, tikslus ir gerai apibrėžtas projektas.

52     Dėl to, ar šioje byloje nagrinėjamos mokestinės priemonės atitinka EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto sąlygas kaip „skirtos tam tikrų ekonominės veiklos rūšių vystymui“, Komisija teigia, kad, jos nuomone, šiuo atveju nėra įvykdytos Bendrijų gairių taikymo sąlygos, nurodytos Komisijos komunikate 1999/C 288/02 dėl Bendrijos gairių dėl Valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 288, 1999, p. 2). Ši tvarka nebuvo skirta mažoms ir vidutinėms įmonėms. Komisijai nebuvo pranešta apie kiekvieną suteiktą pagalbos atvejį atskirai ir nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas. Iš esmės pagalbą gavę bankai neturėjo sunkumų, o pagalba nebuvo skirta atkurti ilgalaikį ekonominį ar finansinį rentabilumą. Gairėse numatomas reikalavimas imtis priemonių kompensuoti, kiek tai yra įmanoma, galimą neigiamą poveikį konkurentams. Šiuo atveju pagalba faktiškai buvo skirta sustiprinti gavėjų poziciją jų konkurentų, negavusių pagalbos, atžvilgiu. Šių lengvatų negalima vertinti kaip pagalbos investicijoms ar kitoms leistinoms išlaidoms. Nė viena iš kitų pagalbos charakteristikų neleidžia jos vertinti kaip neprieštaraujančios EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto prasme. Be to, nėra įvykdyta šios nuostatos sąlyga, kad pagalba „netrikdytų prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“. Šiuo atveju, kitaip nei ankstesnių priemonių atveju, kurių buvo imtasi pirmiausiai pagal Įstatymą Nr. 218/90, kurios galėjo palengvinti valstybinių bankų pertvarkymą į akcines bendroves ir taip sumažinti konkurencijos požiūriu jų padėties skirtumą lyginant su kitais bankais, o šioje byloje nagrinėjamų priemonių pasekmė buvo ta, kad jos padidino pagalbos gavėjų konkurencingumą stipria tarptautine konkurencija pasižyminčiame sektoriuje.

53     Pripažintina, kad tokia Komisijos motyvavimas, nepaisant jos pagrįstumo, buvo pakankama tam, kad suinteresuoti asmenys iš jų sužinotų ginčijamo sprendimo priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismas galėtų atlikti jo kontrolę.

54     Be to, Italijos Respublikos suformuluotame kaltinime dėl to, kad Komisijos motyvavimas yra klaidinga ir prieštaringa, taip pat teigiama, kad ji yra nepagrįsta, tai yra nepakankamai motyvuojamas ankstesnės Komisijos pozicijos pakeitimas. Ypač Italijos vyriausybė atkreipia dėmesį į ginčijamame sprendime esančią Komisijos pastabą, kad nagrinėjama tvarka pirmiausia naudinga vienos valstybės narės, o ne Bendrijos apskritai, ūkio subjektams, jos teigimu, ji yra „pernelyg supaprastinanti situaciją ir beprasmė“. Italijos vyriausybė teigia, kad Komisijos pastaba, jog pagal šią tvarką nebus remiamas konkretus, tikslus ir gerai apibrėžtas projektas, yra „ne tik prieštaringa, bet ir visiškai nepagrįsta“. Galiausiai dėl klausimo, ar pagalba, skirta tam tikrai veiklai plėtoti, neprieštarauja EB sutarčiai, Italija teigia, kad Komisijos argumentavimas yra „prieštaringas“ ir „visiškai nenuoseklus“ lyginant su jos kitose bylose padarytomis išvadomis, nuo kurių šioje byloje ji labai aiškiai nukrypo.

55     Kaip buvo minėta šio sprendimo 26 punkte, klausimas dėl akto motyvavimo pagrįstumo yra susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Todėl skundo dėl motyvavimo nepagrįstumo negalima nagrinėti toje pačioje stadijoje, kurioje tiriama, ar buvo laikomasi EB 253 straipsnyje numatytos pareigos.

56     Dėl motyvavimo, kodėl Komisija laikėsi kitokios nuomonės nei ankstesnėse bylose, pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 51–54 punktuose buvo nurodytos aplinkybės, kuriomis skyrėsi lyginamos situacijos ir kurios pateisino skirtingos pozicijos laikymąsi.

57     Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ir trečiąją nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį.

58     Todėl visas EB 253 straipsnio pažeidimu grindžiamas pagrindas yra atmestinas.

 Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo principo dėl teisės į gynybą pažeidimu

 Šalių argumentai

59     Italijos Respublika teigia, kad Komisija kaltinimus, susijusius su nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis dėl netiesioginių mokesčių, pirmą kartą pareiškė tik priimtame ginčijamame sprendime, prieš tai nesuteikusi progos Italijos vyriausybei ir pagalbos gavėjams pateikti paaiškinimų. Taip Komisija pažeidė teisės į gynybą principą.

60     Komisija teigia, kad tai yra naujas pagrindas, nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalį, nes jis pirmą kartą buvo pareikštas tik ieškovės dublike.

 Teisingumo Teismo vertinimas

61     Procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad proceso metu negalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

62     Savo ieškinyje Italijos Respublika nenurodė ieškinio pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą pažeidimu vykdant procedūrą, kuri pasibaigė ginčijamo sprendimo priėmimu.

63     Šį teisinį pagrindą ji nurodė tik pateikdama dubliką, nenurodydama teisinių arba faktinių aplinkybių, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

64     Todėl šis pagrindas yra naujas ieškinio pagrindas, ir todėl yra nepriimtinas.

 Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu

 Šalių argumentai

65     Italijos Respublika teigia, kad kvalifikuodama nagrinėjamas mokestines priemones kaip valstybės pagalbą Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį.

66     Šį teisinį pagrindą sudaro šešios dalys.

67     Pirmojoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas klaidinga prielaida dėl pelno mokesčio tarifo sumažinimo iki 12,5 % bankams, kurie vykdo susijungimą arba panašią reorganizaciją. Šis sumažinimas skaičiuojamas ne nuo visų susijungimą arba panašią reorganizaciją vykdančio banko pajamų, o tik nuo į specialųjį rezervą įtraukiamos jų dalies. Be to, toks mokesčių sumažinimas negali viršyti Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 22 straipsnio 1 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalyje numatytos bendros 1,2 % viršutinės ribos. Galiausiai Komisija neatsižvelgė į nustatytą sąlygą, kad specialiojo rezervo negalima paskirstyti akcininkams trejus metus.

68     Likusiose penkiose šio ieškinio pagrindo dalyse Italijos Respublika teigia, kad nagrinėjamos priemonės:

–       nereiškia nei valstybės lėšų perdavimo, nei valstybės atsisakymo nuo konkrečių mokestinių pareigų,

–       nėra valstybės pagalba, nes jomis naudojasi ir gavėjai, pavyzdžiui, kontroliuojančiosios bendrovės, kurios nėra įmonės EB 87 straipsnio 1 dalies prasme,

–       priešingai nei teigia Komisija, yra ne selektyvaus, o bendro pobūdžio, nes jų taikymo sąlygos yra nediskriminacinės bei nepriklauso nuo diskrecijos teisės,

–       neturi įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, o jei turi, tai tik dalinę, ir todėl reikėtų sugrąžinti tik dalį pagalbos,

–       neiškraipo konkurencijos.

69     Dėl Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 16 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių, numatančių mokestinį neutralumą operacijų, kuriomis anksčiau bankams perduotas jų veiklai nebūtinas turtas ir aktyvai, sugrąžinami juos perdavusiems asmenims, atžvilgiu, jomis sugrąžinančiai bendrovei nebuvo suteikta ekonominės naudos atleidžiant nuo mokesčio, paprasčiausiai jos mokestinė pareiga buvo perduota sugrąžinto turto įgijėjui mokesčio sumokėjimo terminus už sugrąžinimo sandorį atidedant iki būsimo šio turto realizavimo.

70     Komisija teigia, kad Italijos Respublika tik savo dublike išdėstė argumentą, kad naudos iš Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 16 straipsnio 3 dalyje veiklai nebūtino turto ir aktyvų sugrąžinimo operacijų atžvilgiu numatyto mokestinio neutralumo gavėjai yra ir subjektai, kurie nėra įmonės EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Šis argumentas yra naujas ieškinio pagrindas, nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalį.

71     Argumentą, kad ši valstybės pagalba turi tik dalinę įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, ir todėl ją sugrąžinti reikia tik iš dalies, ieškovė taip pateikė tik dublike. Komisija mano, kad prašymas sumažinti sugrąžintinos pagalbos sumą yra naujas bylos dalyką keičiantis reikalavimas, kuris pažeidžia Teisingumo Teismo EB statuto 19 straipsnį (tapusį Teisingumo Teismo statuto 21 straipsniu) ir Procedūros reglamento 38 straipsnį.

72     Dėl likusių argumentų Komisija teigia, kad EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu grindžiamas pagrindas yra nepagrįstas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

–       Dėl pirmos dalies, grindžiamos klaidinga prielaida dėl pelno mokesčio tarifo sumažinimo

73     Priešingai nei teigia Italijos Respublika, Komisija priimdama savo sprendimą nemanė, kad mažesnis mokesčio tarifas buvo taikomas visoms banko pajamoms. Ginčijamo sprendimo 5 punkte ji konstatuoja, kad aptariamas mokesčio tarifo sumažinimas buvo taikomas į specialųjį rezervą paskirtam pelnui, o pelno paskyrimas į specialųjį rezervą buvo mokesčio tarifo sumažinimo sąlyga. Visais atvejais galimybė, kad buvo manoma, jog nuolaida buvo skaičiuojama nuo visų banko pajamų, turėtų įtakos tik nustatant pagalbos dydį, bet ne jos teikimo faktą.

74     Be to, tame pačiame ginčijamo sprendimo punkte Komisija konkrečiai mini 1,2 % viršutinę ribą ir įpareigojimą neskirstyti rezerve esančio pelno trejus metus, kuriais remiasi Italijos Respublika ir kurie yra numatyti Įstatyminiame dekrete Nr. 153/99.

75     Todėl nagrinėjamo ieškinio pagrindo pirmoji dalis yra atmestina.

–       Dėl antrosios dalies, susijusios su sąlyga, kad finansavimas būtų atliekamas valstybės lėšomis arba jos išteklių sąskaita

76     EB 87 straipsnio 1 dalyje kalbama apie „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą“.

77     Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, pavyzdžiui, pačias subsidijas, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias įmonei paprastai tenkančias mokestines ir kitas finansines prievoles ir kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (žr. pirmiausiai 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C 143/99, Rink. p. I-8365, 38 punktą ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-501/00, Rink. p. I-6717, 32 punktą ir juose minimą teismo praktiką).

78     Iš to darytina išvada, kad priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, nors ir nėra valstybės išteklių perdavimas, tačiau dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, ir todėl ji yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (žr. 1994 m. kovo 15 d. Banco Exterior de España sprendimą C-387/92, Rink. p. I-877, 14 punktą). Valstybės pagalba taip pat gali būti laikomas mokesčių tam tikroms įmonėms sumažinimas arba mokėtino mokesčio sumokėjimo termino atidėjimas.

79     Nagrinėjamoje byloje taikytos ginčijamos priemonės buvo:

–       pelno mokesčio tarifo sumažinimas,

–       atleidimas nuo mokesčių pagal nuostatas dėl šių sandorių mokestinio neutralumo; t. y. apmokestinant neatsižvelgiama į tai, kad buvo patenkintos pareigos mokėti mokestį atsiradimo sąlygos, šio mokesčio mokėjimą nukeliant į ateitį, kuomet, galimas dalykas, bus atliktas kitas tokio pat pobūdžio sandoris,

–       fiksuoto dydžio mokesčio taikymas vietoj paprastai susijungimo ar restruktūrizavimo atvejais arba sugrąžinant veiklai nebūtiną turtą ir aktyvus mokamų mokesčių,

–        turtinį įnašą gavusių įmonių atleidimas nuo mokesčio už Banca d’Italia dalių perdavimą banko akcijas valdantiems fondams.

80     Taigi šių priemonių taikymo pasekmė yra arba mokesčio sumažinimas dėl taikomo mažesnio mokesčio tarifo arba dėl paprastai mokamų mokesčių pakeitimo fiksuotu mokesčiu, arba atleidimas nuo mokesčio pelno faktiškai gauto sugrąžinant perduotus jų veiklai nebūtinus turtą ir aktyvus, arba, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 39 punkto pabaigoje, pelno gauto kai įgyjantieji bankai perduoda banko akcijas valdantiems fondams Banca d’Italia dalis, ypač jei šios dalys buvo iš pradžių gautos neatlyginamai, o vėliau perleidžiamos už atlyginimą arba perkainojamos.

81     Tokioms sąlygoms teikiamos minėtos mokestinės lengvatos vertintinos kaip iš valstybės išteklių EB 87 straipsnio 1 dalies prasme teikiama pagalba.

82     Šios išvados, tiek, kiek ji yra susijusi su mokestinį neutralumą sugrąžinimo sandorių atžvilgiu numatančiomis priemonėmis, nepakeičia argumentas, kad paprastai mokamų mokesčių mokėjimas paprasčiausiai atidedamas iki galimo būsimo šio turto realizavimo. Valstybės pagalba gali būti pripažįstamas ne tik mokestinės skolos atidėjimas, bet ypač toks grąžinimo sandoris, koks nagrinėjamas šioje byloje, kurio metu vienas teisės subjektas turtą perduoda kitam teisės subjektui, o bankas, sugrąžinantis turtą banko akcijas valdančiam fondui, atskiram teisės subjektui, galutinai atleidžiamas nuo mokesčio.

83     Todėl nagrinėjamo ieškinio pagrindo antroji dalis yra atmestina.

–       Dėl trečiosios dalies argumento dėl naudos iš veiklai nebūtino turto ir aktyvų sugrąžinimo operacijų atžvilgiu numatyto mokestinio neutralumo gavėjų statuso

84     Italijos Respublika savo dublike išdėstė argumentą, kad naudos iš Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 16 straipsnio 3 dalyje veiklai nebūtino turto ir aktyvų sugrąžinimo operacijų atžvilgiu numatyto mokestinio neutralumo gavėjai yra ir EB 87 straipsnio 1 dalies prasme įmonėmis nesantys subjektai.

85     Primintina, kad Procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad proceso metu negalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

86     Tačiau taip pat primintina, kad ieškinio pagrindas, kuriuo praplečiamas anksčiau teismui pateiktame ieškinyje tiesiogiai arba numanomai nurodytas ieškinio pagrindas, yra priimtinas (1983 m. gegužės 19 d. Sprendimo Verros prieš Parlamentą, 306/81, Rink. p. 1755, 9 punktas ir 2001 m. lapkričio 22 d. Nyderlandai prieš Tarybą, C-301/97, Rink. p. I-8853, 169 punktas).

87     Italijos Respublika savo ieškinyje buvo nurodžiusi šį teisinį pagrindą teigdama, kad Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį nesilaikydama šios nuostatos taikymo sąlygų.

88     Todėl dublike išdėstytas kaltinimas, kad naudos iš nagrinėjamų priemonių gavo ir subjektai, kurie nėra įmonės, tėra anksčiau nurodyto ieškinio pagrindo praplėtimas. Jis yra susijęs su viena iš EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo kumuliacinių sąlygų. Taigi Italijos Respublikos nurodytas pagrindas numanomai apėmė ir šį argumentą.

89     Todėl Komisijos pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo yra atmestinas.

90     Nagrinėjant iš esmės konstatuotina, kad ginčijamos priemonės yra valstybės pagalbos schema.

91     Pagalbos schemos atveju siekdama patikrinti, ar ši schema turi pagalbos požymių, Komisija gali ištirti tik bendrus nagrinėjamos schemos požymius, nenagrinėdama kiekvieno atskiro taikymo atvejo (žr. 2000 m. spalio 19 d. Sprendimo Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją, C-15/98 ir C-105/99, Rink. p. I-8855, 51 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Graikija prieš Komisiją, C-278/00, Rink. p. I-3997, 24 punktą).

92     Šiuo atveju akivaizdu, kad nagrinėjamos mokestinės nuostatos yra naudingos bankininkystės veikla besiverčiančioms įmonėms. Šios išvados, kurios pakanka tam, kad galima būtų taikyti EB 87 straipsnio 1 dalį, nepakeičia aplinkybė, kad iš šių nuostatų naudos gauna ir subjektai, kurie nėra įmonės.

93     Todėl nagrinėjamo ieškinio pagrindo trečioji dalis yra atmestina.

–       Dėl ketvirtosios ieškinio pagrindo dalies, susijusios su ginčijamų priemonių selektyvumo sąlyga

94     EB 87 straipsnio 1 dalis draudžia pagalbą, „kuri, palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. selektyvią pagalbą.

95     Pagal šią nuostatą pagalba gali būti selektyvi, net jei ji taikoma visam ekonominiam sektoriui (žr. 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-75/97, Rink. p. I-3671, 33 punktą).

96     Nagrinėjamoje byloje ginčijamos mokestinės priemonės taikomos tik bankų sektoriui. Jos netaikomos kitų ekonomikos sektorių įmonėms. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad savo ieškinyje Italijos Respublika nurodo, kad nors operacijose, kurioms taikomos šios priemonės, gali dalyvauti ir kitų rūšių bendrovės, pavyzdžiui, finansinės bendrovės, paslaugas teikiančios bendrovės, draudimo bendrovės, tačiau „visais atvejais šiomis priemonėmis suteikiamos lengvatos yra skirtos tik suinteresuotiems bankams“.

97     Be to, bankų sektoriuje naudos iš šių priemonių gali gauti tik jose nurodytus sandorius vykdančios įmonės. Šios priemonės taikomos tik įmonėms, atliekančioms nurodytas operacijas.

98     Konstatuotina, net ir papildomai nenagrinėjant, ginčijamo sprendimo 33 punkte išdėstyto Komisijos teiginio, kad tokio susijungimo arba restruktūrizavimo atveju taikomas mokesčio sumažinimas yra naudingesnis didelėms įmonėms, kad ši priemonė yra selektyvi kitų ekonomikos sričių atžvilgiu, o taip pat ir paties bankų sektoriaus viduje.

99     Kadangi šios priemonės taikomos ne visiems ūkio subjektams, todėl jos negali būti laikomos bendromis mokesčių ar ekonomikos politikos priemonėmis.

100   Iš tiesų šios priemonės nukrypsta nuo bendros apmokestinimo tvarkos. Iš jų naudos gaunančios įmonės naudojasi mokestine lengvata, į kurią jos neturėtų teisės taikant bendrą tvarką ir į kurią negali pretenduoti kitų sektorių įmonės, vykdančios analogiškas operacijas, ar bankų sektoriaus įmonės, nevykdančios nurodytų operacijų.

101   Mokesčio sumažinimas nepateisinamas nei nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdžiu, nei struktūra (žr. pagal analogiją 1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, 173/73, Rink. p. 709, 33 punktą). Ji nėra bendros sistemos pritaikymas bankininkystės veiklą vykdančių įmonių ypatumams. Iš bylos medžiagos matyti, kad nacionalinės valdžios institucijos šias priemones pristatė kaip tam tikrų įmonių konkurencingumui padidinimo priemones tam tikru šios sektoriaus raidos etapu.

102    Todėl nagrinėjamo ieškinio pagrindo ketvirtoji dalis yra atmestina.

–       Dėl penktosios ir šeštosios dalių, susijusių su įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymu

103   Savo ieškinyje Italijos Respublika nesutiko, kad buvo įvykdyta sąlyga dėl įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Savo dublike ji kaltino Komisiją visiškai nepatikrinus, ar ginčijamos priemonės, kurios nedaro įtakos visai prekybai tarp valstybių narių, nedaro ir dalinės įtakos tokiai prekybai, o jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, tai vadovaujantis proporcingumo principu į šį faktą turėjo būti atsižvelgiama sprendžiant dėl sugrąžintinos pagalbos masto.

104   Komisija teigia, kad šis argumentas yra naujas bylos dalyką keičiantis reikalavimas. Todėl nepriimtinas pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 38 straipsnį.

105   Šiuo klausimu pastebėtina, kad minėtos teisės normos draudžia teikti naujus, ieškinyje neišdėstytus reikalavimus.

106   Argumentas, kurio priimtinumas ginčijamas, yra pateiktas grindžiant ieškinyje nurodytą reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą. Jis šio reikalavimo nekeičia ir nepapildo.

107   Todėl tai nėra naujas reikalavimas.

108   Šis argumentas praplečia ieškinyje nurodytą teisinį pagrindą taip, kad jo negalima vertinti nauju ieškinio pagrindu Procedūros reglamento 42 straipsnio prasme (žr. minėto sprendimo Verros prieš Parlamentą 9 punktą ir Nyderlandai prieš Tarybą 169 punktą).

109   Todėl šio argumento negalima nuginčyti pareiškus prieštaravimą dėl priimtinumo.

110   Iš esmės primintina, kad EB 87 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti.

111   Vertindama šias dvi sąlygas Komisija privalo ne nustatyti pagalbos realią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai bei realų konkurencijos iškraipymą, o tik išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-372/97, Rink. p. I-3679, 44 punktas).

112   Šiomis aplinkybėmis sąvoką „poveikis“ valstybių narių tarpusavio prekybai reikia suprasti kaip įtaką tarpusavio prekybai arba tik galimą įtaką jai, todėl argumentas, kad pagalbos sugrąžinimo mastas priklauso nuo to, ar ji padarė įtaką „visai“ valstybių narių tarpusavio prekybai – tada kyla pareiga sugrąžinti visą gautą pagalbą, ar tik jos „daliai“ – tuomet vadovaujantis proporcingumo principu galima išieškoti tik dalį valstybės pagalbos, yra nepagrįstas.

113   Šiuo klausimu taip pat primintina, kad neteisėtai suteiktos pagalbos panaikinimas ją išieškant yra jos neteisėtumo pripažinimo logiška pasekmė. Dėl šios priežasties neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos išieškojimas pirminės padėties atkūrimo tikslu iš principo nelaikytinas neproporcinga priemone valstybės pagalbą reglamentuojančių Sutarties nuostatų atžvilgiu (žr. minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją 103 punktą ir ten minimą teismo praktiką).

114    Pagalbos nesuderinamumas su bendrąja rinka turi būti būtinai nustatytas, kai ji daro ar gali daryti poveikį Bendrijos vidaus prekybai bei iškraipo joje egzistuojančią konkurenciją.

115   Ypač kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai (žr. 1998 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Philip Morris prieš Komisiją, 730/79, Rink. p. 2671, 11 punktą, 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ferring, C-53/00, Rink. p. I-9067, 21 punktą ir minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 52 punktą).

116   Šiuo požiūriu aplinkybė, kad ekonominis sektorius liberalizuojamas Bendrijos lygmeniu, apibrėžia realų ar potencialų pagalbos poveikį konkurencijai ir jos poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 2003 m. vasario 13 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-409/00, Rink. p. I-1487, 75 punktą).

117   Be to, nėra būtina, kad įmonė pagalbos gavėja pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, dėl to veikla valstybės viduje gali būti išlaikoma ar išaugti, todėl sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės įeiti į šios valstybės narės rinką (žr. šiuo klausimu 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-310/99, Rink. p. I-2289, 84 punktą). Be to, pagalba įmonei, kuri iki šiol nedalyvavo Bendrijos vidaus prekyboje, gali sudaryti sąlygas jai patekti į kitos valstybės narės rinką.

118   Šioje byloje konstatuotina, kad susijungimo, tam tikro turto ir aktyvų sugrąžinimo sandoriams ir tam tikriems Banca d’Italia dalių perleidimo atvejams taikomos mokesčių lengvatos sustiprina įmonės pagalbos gavėjos padėtį kitų Bendrijos vidaus prekyboje veikiančių įmonių atžvilgiu.

119   Taip pat konstatuotina, kad finansinių paslaugų sektorius buvo gerokai liberalizuotas Bendrijos lygmeniu, ir tai dar labiau sustiprino konkurenciją, jau egzistavusią dėl Sutartyje numatyto laisvo kapitalo judėjimo.

120   Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad priimant ginčijamas priemones dėl bankų susijungimo ir restruktūrizavimo sandorių Įstatymo Nr. 461/98 projekto motyvuose jos buvo pristatomos kaip priemonė išvengti, kad dėl didelio Italijos bankų sistemos atsilikimo, lyginant su jos konkurentais Europoje, ir pinigų sąjungos įgyvendinimo Italijos bankų sistemos neišstumtų didžiausi Europos bankai.

121   Konkurencinis pranašumas, kurį suteikė ginčijamos priemonės Italijoje įsteigtiems ūkio subjektams, apsunkina kitų valstybių narių įmonių patekimą į Italijos rinką ir net palengvina Italijos įmonių patekimą į kitas rinkas.

122   Italijos vyriausybės nurodyta aplinkybė, kad mokesčio sumažinimu Italijoje gali pasinaudoti kitų valstybių narių bankų atstovybės, nepašalina šių neigiamų pasekmių.

123   Todėl pripažintina, kad nagrinėjama pagalba gali daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių ir iškraipyti konkurenciją.

124    Todėl nagrinėjamo ieškinio pagrindo penktoji ir šeštoji dalys yra atmestinos.

125   Iš to, kas išdėstyta pirmiau, aišku, kad visas EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu grindžiamas pagrindas yra atmestinas.

 Dėl EB 87 straipsnio 3 dalies b arba c punkto pažeidimu grindžiamų ieškinio pagrindų

 Šalių argumentai

126    Dėl dviejų EB 87 straipsnio 3 dalies pažeidimu grindžiamų ieškinio pagrindų Italijos Respublika teigia, kad išankstinio pranešimo pareigos nesilaikymas nedavė Komisijai pagrindo nuspręsti, kad ši schema negali būti pripažinta neprieštaraujančia bendrajai rinkai pagal šį straipsnį.

127   Pirmiausia ieškovė mano, kad Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 3 dalies b punktą atsisakydama pripažinti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, nes ji skirta „vykdyti bendriems Europos interesams svarbų projektą“ šio straipsnio prasme. Įstatymo Nr. 461/98 Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 tikslas buvo galutinai užbaigti Italijos bankų privatizavimą skatinant viešojo kapitalo arba privatiems investuotojams nepriklausančio kapitalo pasitraukimą iš Italijos bankų arba šios rūšies kapitalo juose sumažinimą. Šių priemonių tikslas buvo ne iškraipyti konkurenciją, o, priešingai, sumažinti prieš jų imantis egzistavusią nevienodą padėtį rinkoje tarp iš tiesų privačių bankų ir tų, kurie buvo privatūs tik formaliai, bet ne pagal juos kontroliavusį kapitalą.

128   Italijos Respublika teigia, kad visiška ir galutinė Italijos bankų privatizacija gali būti „bendriems Europos interesams svarbus projektas“, kaip Bendrijos projekto, kuriuo kuriama euro zona ir vidaus rinka, dalis. Atsižvelgiant į EB 295 straipsnį, privatizavimo projektus gali vykdyti tik valstybės narės, kiekviena jų savo kompetencijos ribose. Šis privatizavimas padidina konkurenciją tokioje didelėje finansų rinkoje kaip Italija, o tai naudinga visai Bendrijai.

129   Antra, Italijos Respublika teigia, kad Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, nes nepripažino ginčijamų priemonių neprieštaraujančiomis bendrajai rinkai kaip „skirtų tam tikrų ekonominės veiklos rūšių vystymui“, šiuo atveju bankininkystės veiklai.

130   Ji skundžiasi, kad Komisija išnagrinėjo galimybę taikyti EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą tik pagal minėtą savo Komunikatą 1999/C 288/02 dėl Bendrijos gairių dėl Valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, o taip pat savo Komunikatą 96/C 213/04 dėl Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL C 288, 1999, p. 2), kaip galima numanyti iš ginčijamo sprendimo. Ji teigia niekada neteigusi, kad ši pagalbos schema buvo skirta sunkumus patiriančioms ar mažoms bei vidutinėms įmonėms. Ieškovė teigia, kad neprieštaravimas EB sutarčiai turėtų būti vertinamas tiesiogiai pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, jei tiriama tvarka neatitinka nė vienos iš šiuose dviejuose komunikatuose keliamų „hipotezių“.

131   Italijos Respublika priekaištauja Komisijai labai smarkiai nukrypus nuo 1998 m. liepos 29 d. Sprendime 1999/288/EB dėl Banco di Napoli Italijos suteiktos pagalbos sąlyginio patvirtinimo (OL L 116, 1999, p. 36) ir 1999 m. lapkričio 10 d. Sprendime 2000/600/EB dėl Sicilijos viešiesiems bankams Banco di Sicilia ir Sicilcassa Italijos suteiktos pagalbos leidimo (OL L 256, 2000, p. 21) išdėstytos pozicijos.

132   Šie sprendimai buvo priimti dėl priemonių, kurios yra labai panašios į ginčijamas šioje byloje nes pirmiausia jos taip pat iš dalies buvo priimtos vadovaujantis Įstatymu Nr. 218/90. Apie jas taip pat nebuvo pranešta. Komisija, su tam tikromis sąlygomis, pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą jas paskelbė neprieštaraujančiomis Bendrajai rinkai.

133   Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 22 ir 23 straipsniuose numatytas pelno mokesčio sumažinimas buvo įprasta mokestinė priemonė, tokia pat, o galbūt net dar palankesnė, yra numatyta Įstatymo Nr. 218/90 7 straipsnio 3 dalyje. Pastarąja nuostata po susijungimo atsiradusioms, o taip pat turtą perėmusioms, jei toks perėmimas reiškė koncentraciją, kredito įstaigoms ir institucijoms buvo suteikta teisė penkerius metus atskaityti, neviršijant nustatytos maksimalios ribos, specialiame rezervo fonde sukauptas lėšas. Šios priemonės atžvilgiu Komisija laikėsi kitokios pozicijos.

134   Komisija teigia, kad šie du ieškinio pagrindai yra nepagrįsti.

 Teisingumo Teismo vertinimas

135   Pirmiausia primintina, kad Komisija taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima ekonominį ir socialinį vertinimą, privalomą atlikti Bendrijos kontekste. Tikrindamas tokios laisvės įgyvendinimo teisėtumą, Bendrijos teismas negali šioje srityje savo vertinimu pakeisti kompetetingos valdžios institucijos vertinimo, bet turi apsiriboti tyrimu, ar šiame vertinime nėra akivaizdžios klaidos ar piktnaudžiavimo įgaliojimais. (žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-456/00, Rink. p. I-11949, 41 punktą ir minėtą teismo praktiką.

136   Be to, iš pat pradžių pastebėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija ginčijamame sprendime nenusprendė, kad dėl išankstinio pranešimo apie pagalbos schemą nebuvimo jos negalima paskelbti neprieštaraujančia bendrajai rinkai pagal EB 87 straipsnio 3 dalį.

–       Dėl sąvokos „pagalba, skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti“

137   EB 87 straipsnio 3 dalies b punktas Komisijai suteikia teisę pripažinti bendrajai rinkai neprieštaraujančią pagalbą, skirtą bendriems Europos interesams svarbaus projekto vykdymui skatinti.

138   Ginčijamo sprendimo 45 punkte Komisija nurodo, kad ginčijamomis priemonėmis buvo siekiama sustiprinti Italijos bankų sistemą, sudarant geresnes sąlygas iš esmės vienos valstybės narės ūkio subjektams, o ne visai Bendrijai.

139   Šiuo požiūriu pakanka konstatuoti, kad iš EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu grindžiamo pagrindo teisinės analizės ir ypač Įstatymo Nr. 461/98 projekto motyvų matyti, kad mokesčio sumažinimas iš esmės yra skirtas padidinti tik Italijoje įsteigtų ūkio subjektų konkurencingumą, sustiprinant jų konkurencinę padėtį vidaus rinkoje.

140   Todėl neįvertindama šios situacijos kaip „bendriems Europos interesams svarbaus projekto“ Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

141   Italijos vyriausybė negali rimtai tvirtinti, kad ginčijamos priemonės yra skirtos visiškai ir galutinai užbaigti privatizavimo procesą, kuris galėtų būti bendriems Europos interesams svarbiu projektu.

142   Iš tiesų, viena vertus, kai kurios mokestinės nuolaidos nėra būtinai susijusios su privatizavimo procesu. O kita vertus, valstybės narės įgyvendinamas privatizavimo procesas savaime negali būti laikomas bendriems Europos interesams svarbiu projektu.

143   Todėl ieškinio pagrindas, grindžiamas EB 87 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu, yra atmestinas.

–       Dėl sąvokos „pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių plėtrai skatinti“

144   EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas Komisijai suteikia teisę pripažinti bendrajai rinkai neprieštaraujančią pagalbą, skirtą tam tikros ekonominės veiklos rūšių plėtrai skatinti.

145   Priešingai nei teigia ieškovė, Komisija šios nuostatos taikymo galimybę nagrinėjo atsižvelgdama ne vien tik į savo Komunikatus 1999/C 288/02 ir 96/C 213/04.

146   Ginčijamo sprendimo 47 punkte Komisija, įvertinusi ginčijamas priemones pagal šiuose komunikatuose išvardytus kriterijus, nurodo, kad nė vienas iš nagrinėtos pagalbos schemos požymių neduoda pagrindo jos pripažinti neprieštaraujančia bendrajai rinkai dėl kitų motyvų EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto prasme.

147   Komisija pabrėžia, kad ji mano, jog neįvykdyta šioje nuostatoje numatyta sąlyga, kad svarstoma pagalba neturi trikdyti prekybos sąlygų taip, kad tai prieštarautų bendram interesui.

148   Dėl pastarojo klausimo nurodydama, kad ginčijamos priemonės iš esmės padidino pagalbos gavėjų konkurencingumą sektoriuje, pasižyminčiame didele tarptautine konkurencija, ir pažymėjusi, kad šios priemonės yra skirtos sustiprinti pagalbos gavėjų padėtį tokios pagalbos negaunančių konkurentų atžvilgiu, Komisija netiesiogiai atmeta galimybę, kad mokesčio sumažinimas skirtas bendrai bankų veiklos „plėtrai skatinti“.

149   Remiantis nagrinėjant ankstesnius ieškinio pagrindus nurodytais motyvais, susijusiais su ginčijamų priemonių požymiais, pripažintina, kad Komisijos atlikdama šį vertinimą nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

150   Italijos Respublika negali pagrįstai teigti, kad Komisija nukrypo nuo pozicijos, kurią ji buvo užėmusi dėl Įstatyme Nr. 218/90 numatytų priemonių, pirmiausia Sprendimuose 1999/288 ir 2000/600 pateikto vertinimo.

151   Akivaizdu, kad apie Įstatyme Nr. 218/90 nustatytas priemones Komisijai niekada nebuvo pranešta. Todėl dėl Italijos Respublikos tvirtinimo, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta priemonė buvo labai panaši į pelno mokesčio sumažinimą, numatytą Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 22 ir 23 straipsniuose, pakanka konstatuoti, kad Komisija nenagrinėjo nurodytos priemonės. Be to, net ir darant prielaidą, kad tai buvo dvi viena kitą keitusios ir tęstinės priemonės, tai, kad Komisija nesiėmė veiksmų prieš pirmąją, yra nereikšminga, nes šioje byloje nagrinėjama tvarka, vertinama atskirai nuo ankstesnės tvarkos, teikia pirmenybę tam tikroms įmonėms (žr. šiuo klausimu 1998 m. birželio 7 d. Sprendimo Graikija prieš Komisiją, 57/86, Rink. p. 2855, 10 punktą).

152   Dėl Sprendimų 1999/288 ir 2000/600 pastebėtina, kad jais pagalba buvo suteikta konkretiems bankams taikant kitokias, nei nagrinėjamos šioje byloje, priemones, t. y. akcinio kapitalo padidinimą, Banca d’Italia suteiktą avansą, iždo investicijas į banką ir mokestines lengvatas veiksmams, iš esmės susijusiems su įmonės, įmonės filialų ir turto perleidimo operacijomis.

153   Todėl ieškinio pagrindas, grindžiamas EB 87 straipsnio 3 dalies c punktu, yra atmestinas.

154   Taigi nė vienas iš Italijos Respublikos pateiktų panaikinimo pagrindų nėra pagrįstas.

155   Todėl jos ieškinys yra atmestinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

156   Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Italijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: italų.