Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,

pateikta 2005 m. rugsėjo 8 d.1(1)

Byla C-66/02

Italijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – EB 87 straipsnis – 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos sprendimas 2002/581/EB – Bankams suteiktos mokesčių lengvatos“





Turinys

I –   Įžanga

II – Faktinės aplinkybės ir nacionalinės teisės aktai

III – Procedūra Komisijoje ir ginčijamas sprendimas

IV – Dėl ieškinio

A –   Įžanginės pastabos dėl ieškinio pagrindų

B –   Dėl ieškinio bendro pagrindo, grindžiamo nepakankamu atsižvelgimu į ginčijamų priemonių tikslus ir pobūdį (pirmasis ieškinio pagrindas)

1.     Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

2.     Teisinis vertinimas

C –   Dėl priekaišto, kad Komisija esą neteisingai ir pažeisdama pareigą motyvuoti pripažino ginčijamas priemones pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (antrasis ieškinio pagrindas)

1.     Dėl klaidos ginčijamame sprendime, susijusios su klausimu, ar taikant ginčijamas priemones buvo teikiamas selektyvus pranašumas iš valstybės lėšų

a)     Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

b)     Teisinis vertinimas

2.     Dėl klausimo, susijusio su konkurencijos iškraipymu ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai

a)     Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

b)     Teisinis vertinimas

3.     Dėl motyvavimo stokos, grindžiamos tuo, kad nebuvo atliktas atskiras ginčijamų priemonių tyrimas pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 87 straipsnio 3 dalį, o buvo taikytas pernelyg bendras tyrimas

a)     Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

b)     Teisinis vertinimas

D –   Dėl EB 87 straipsnio 3 dalies ir pareigos motyvuoti pažeidimo, tiriant klausimą dėl suderinamumo su bendrąja rinka (trečiasis ieškinio pagrindas)

1.     Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

2.     Teisinis vertinimas

V –   Bylinėjimosi išlaidos

VI – Išvada

I –    Įžanga

1.     Italijos Respublika 2002 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu, prašo pagal EB 230 straipsnio 1 dalį panaikinti 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos sprendimą 2002/581/EB dėl Italijos Respublikos valstybės pagalbos bankams(2).

II – Faktinės aplinkybės ir nacionalinės teisės aktai

2.     Iki praeito šimtmečio devintojo dešimtmečio Italijos bankų sektorius iš dalies buvo valstybinis, jame reiškėsi stipri valstybės įtaka, taip pat specializacija ir regionizmas. Nuo praeito šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžios Italijos valdžios institucijos pradėjo bankų privatizavimą. Vidutinis bankų dydis turėjo padidėti, be to, panaikinta bankų specializacija. 1990 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 218/90, vadinamuoju „Amato įstatymu“ (toliau – Amato įstatymas), Italijos vyriausybė ėmėsi esminių priemonių, siekdama laipsniškai privatizuoti bankų sektorių.

3.     Valstybei priklausantys bankai galėjo būti pertvarkomi į akcines bendroves, o 1993 metais tai padaryti jie jau buvo įpareigoti. Jų akcijos pateiktos rinkoje arba perduotos pelno siekiančioms įstaigoms, vadinamoms „banko akcijas valdančiais fondais“. Šio proceso metu buvo atskirti naujai įsteigti bankai (toliau – bankai), kurie perėmė vykdyti bankinę veiklą, o banko akcijas valdantys fondai ėmė valdyti ir administruoti bankų akcijas, taip kontroliuodami šiuos bankus. Pagal tam tikras Amato įstatyme nustatytas mokesčių taisykles banko akcijas valdantys fondai galėjo perduoti bankams ir tam tikrą ilgalaikį turtą bei kitus aktyvus, kurie nebuvo būtini bankų veiklai.

4.     Praeito šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje Italijos vyriausybė ėmėsi naujų priemonių bankų sektoriui pertvarkyti ir konsolidavimui remti. 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 461/98 (toliau – Ciampi įstatymas), be kita ko, vyriausybei suteikė teisę priimti mokesčių taisykles dėl lengvatų, teikiamų banko akcijas valdantiems fondams, iš bankų susigrąžinantiems ilgalaikį turtą ir kitus banko aktyvus, kurie nebuvo būtini bankų veiklos tikslui siekti, bei dėl lengvatų, taikomų bankų sektoriui restruktūrizuoti, vykdant bankų susijungimą arba panašią reorganizaciją.

5.     Ciampi įstatymas buvo įgyvendintas 1999 m. gegužės 17 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 153/99 (toliau – Dekretas Nr. 153/99), kuriame tam tikriems restruktūrizavimo ir susigrąžinimo sandoriams numatytos specialios mokesčių taisyklės.

6.     Ginčijamo sprendimo 5 punkto 1–5 papunkčiuose Ciampi įstatymu ir Dekretu Nr. 153/99 (toliau – ginčijama pagalbos schema) įvestos mokesčių priemonės (toliau – ginčijamos priemonės) apibendrintai nustatė:

1)      sumažintą juridinių asmenų 12,5 % pelno mokesčio (IRPEG) tarifą bankams, kurie per penkis vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius atlieka susijungimą arba panašią reorganizaciją, su sąlyga, kad pelnas bus kaupiamas į specialų rezervą, kuris negali būti dalijamas trejus metus. Specialiame rezerve sukauptas pelnas negali viršyti 1,2 % skirtumo tarp bendros susijungime dalyvavusių bankų kredito bei debeto sumos ir analogiškų didžiausio šiame sandoryje dalyvavusio banko suvestinių duomenų (Dekreto Nr. 153/99 22 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis);

2)      mokestinį neutralumą susigrąžinimo sandoriams, pagal kuriuos anksčiau bankams pagal 1990 m. liepos 30 d. Įstatymą Nr. 218/90 (Dekreto Nr. 153/99 16 straipsnio 3 dalis) perduotas jų veiklai nebūtini ilgalaikis turtas ir aktyvai sugrąžinami juos perdavusiems asmenims;

3)      fiksuoto dydžio mokestį vietoj mokesčių, mokėtinų už 1 ir 2 punktuose minimus sandorius (Dekreto Nr. 153/99 24 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 5 dalis);

4)      mokestinį neutralumą komunaliniams nekilnojamojo turto pabrangimo mokesčiams, susijusiems su 1 ir 2 punktuose išvardytais sandoriais (Dekreto Nr. 153/99 24 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 5 dalis);

5)      atleidimą nuo mokesčių už Banca d’Italia dalių perdavimą iš turtinį įnašą gavusių bendrovių banko akcijas valdantiems fondams (Dekreto Nr. 153/99 27 straipsnio 2 dalis).

7.     Ginčijamos priemonės taikomos sandoriams nuo 1998 iki 2004 metų imtinai.

III – Procedūra Komisijoje ir ginčijamas sprendimas

8.     Gavusi Parlamento nario užklausą šia tema, Komisija 1999 m. kovą pradėjo pirminį tyrimą dėl Ciampi įstatymo ir Dekreto Nr. 153/99 taikymo. Pagalbos tyrimo metu 2000 m. kovo 23 d. raštu Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms, kad, jos nuomone, Įstatyme Nr. 461/98 ir Dekrete Nr. 153/99 nustatytos priemonės gali būti vertinamos kaip valstybės pagalba, ir paragino kol kas ginčijamų priemonių neįgyvendinti. 2000 m. balandžio 12 d. Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai sustabdžiusios jų taikymą, todėl mokesčių lengvatos galėjusios būti suteiktos tik 1998, 1999 ir 2000 metais.

9.     2000 m. spalio 25 d. raštu Komisija pranešė Italijos vyriausybei apie sprendimą pradėti valstybės pagalbos tyrimo procedūrą.

10.   2001 m. gruodžio 11 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nustatė, kad bankams taikomos ginčijamos priemonės, išskyrus 5 punkto 5 papunktyje išvardytas priemonės, yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba (sprendimo 1 ir 2 straipsniai). Be to, Komisija įpareigojo Italijos vyriausybę panaikinti neteisėtą pagalbos schemą (sprendimo 3 straipsnis), išieškoti pagal neteisėtą schemą suteiktą pagalbą kartu su apskaičiuotomis palūkanomis (sprendimo 4 straipsnis) ir pranešti Komisijai per du mėnesius nuo sprendimo paskelbimo apie priemones, kurių ji ėmėsi sprendimui įgyvendinti (sprendimo 5 straipsnis).

IV – Dėl ieškinio

A –    Įžanginės pastabos dėl ieškinio pagrindų

11.   Italijos vyriausybė savo ieškinyje nurodo, kad pažeista pareiga motyvuoti, EB 87 straipsnio 1 dalis, EB 253 straipsnis ir EB 87 straipsnio 1 dalies b ir c punktai. Komisija užginčijo šių ieškinio pagrindų motyvavimo pagrįstumą.

12.   Motyvuodama savo ieškinį, Italijos vyriausybė pirmuoju bendresniu ieškinio pagrindu teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime nepakankamai atsižvelgė ir įvertino ginčijamų priemonių tikslus ir pobūdį bei sąsają tarp Amato ir Ciampi įstatymų ratio legis ir todėl pažeidė pareigą motyvuoti, atsižvelgiant į siekį sustiprinti konkurenciją.

13.   Antruoju ieškinio pagrindu, kuris suskirstytas į keletą dalių, Italijos vyriausybė teigia, kad ginčijamos priemonės nepagrįstai laikomos pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

14.   Trečiuoju ieškinio pagrindu Italijos vyriausybė teigia, kad Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 3 dalį ir EB 253 straipsnio nuostatas, nes ji teisiškai klaidingai ir prieštaringai motyvuodama nepripažino ginčijamų priemonių neprieštaraujančiomis bendrajai rinkai kaip „pagalbos, skirtos bendriesiems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti“, arba kaip „pagalbos, skirtos tam tikroms ekonominės veiklos rūšims vystyti“ šių nuostatų prasme.

15.   Be to, Italijos vyriausybė savo dublike pareiškė priekaištą, kad pažeidžiama jos teisė į gynybą. Ji priekaištauja, kad Komisija kaltinimus dėl privatizuotų bankų netiesioginių mokesčių pareiškė tik ginčijamame sprendime, o ne prieš tai vykusios procedūros metu, todėl Italijos vyriausybė ir pagalbos gavėjai negalėję pasinaudoti teise į gynybą.

16.   Vertinant tokį skundą, reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog proceso metu negalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui(3).

17.   Kadangi Italijos vyriausybė savo skundą dėl teisių į gynybą pažeidimo pirmą kartą pareiškė dublike ir jo nepagrindė aplinkybėmis, kurios tapo žinomos tik vykstant procesui, todėl, kaip pagrįstai nurodo Komisija, šis kaltinimas yra nepriimtinas ir turinio atžvilgiu toliau teisiškai nevertintinas.

B –    Dėl ieškinio bendro pagrindo, grindžiamo nepakankamu atsižvelgimu į ginčijamų priemonių tikslus ir pobūdį (pirmasis ieškinio pagrindas)

1.      Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

18.   Italijos vyriausybė teigia, kad Komisija neįvertino ginčijamų priemonių svarbos Italijos bankų sektoriaus reformai ir nesuprato glaudaus tarpusavio ryšio tarp Amato ir Ciampi įstatymų. Ginčijamos priemonės buvusios kaip tik tas etapas, reikalingas Amato įstatymu pradėtam privatizavimui ir minėto sektoriaus restruktūrizavimui užbaigti, ir atitiko integracijos bei konkurencijos tikslus. Amato įstatyme nurodytomis mokesčių priemonėmis nebuvo pasiekti laukiami tikslai, pvz., rinkos segmentacijos, kuri didžiąja dalimi ir toliau išliko, atžvilgiu. Todėl Ciampi įstatymas ir Įstatyminis dekretas Nr. 153/99, kuriame nurodytos ginčijamos priemonės, buvo reikalingi Amato įstatyme numatytiems tikslams įgyvendinti. Taigi Komisija klysta manydama, kad privatizavimas baigtas 1992 metais. Komisija esą nepakankamai teisiškai įvertinusi ypatingą priemonių, kaip bankų sektoriaus reformos dalies, pobūdį ir taip pažeidusi savo pareigą motyvuoti. Nepakankamai teisiškai įvertintas ir klausimas, ar iš tikrųjų ginčijamos priemonės iškraipė konkurenciją bankų sektoriuje, ar, kaip teigia ieškovė, buvo jam naudingos.

2.      Teisinis vertinimas

19.   Pirmiausia reikia priminti, kad EB 87 straipsnio 1 dalyje EB sutartyje reglamentuojama valstybės pagalba yra apibrėžta kaip valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokiu pavidalu suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

20.   Pagal nusistovėjusią teismo praktiką norint įvertinti, ar priemonė laikytina valstybės pagalba šio straipsnio atžvilgiu, svarbu nustatyti, ar ji atitinka visas šias nurodytas sąlygas: i) priemonė tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai turi suteikti vienašališką pranašumą; ii) pranašumas turi būti suteikiamas tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių; iii) priemonė turi iškraipyti konkurenciją arba gali ją iškraipyti; ir iv) ji gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai(4).

21.   Tačiau valstybės priemonės tikslų pobūdis ir priežastys nėra esminis kriterijus sprendžiant, ar laikyti ją pagalba. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 87 straipsnyje pagalba pripažįstama būtent „ne pagal valstybinių intervencinių priemonių priežastis ir tikslus, o pagal savo poveikį“(5).

22.   Net ir pagal priemonės „pobūdį“ dar negalima galutinai nustatyti, ar ši priemonė atitinka pagalbos kriterijus, ar ne. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas savo nusistovėjusioje praktikoje socialinio draudimo sektoriuje išaiškino, kad valstybės priemonių „vien dėl jų socialinio pobūdžio“ negalima automatiškai nelaikyti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme(6).

23.   Beje, taip pat yra gana sunku vienareikšmiškai ir bendrai nustatyti tikslią galutinę tikslinę mokesčių taisyklių paskirtį. Kaip matyti iš Italijos vyriausybės argumentų, nelygu požiūris į tokią pagalbos schemą, įvairiai galima vertinti jos tikslus ir prasmę. Todėl ginčijamos priemonės iš dalies turėtų būti nagrinėjamos kartu su privatizavimo projektu; be to, Italijos vyriausybė taip pat aiškino, kad šios priemonės turėjo paskatinti bankus susijungti arba susigrąžinti turtą ir aktyvus ir taip padidinti atitinkamų bankų pelningumą bei kapitalizavimą, pagerinti bankų sektoriaus konkurencingumą. Kitur ji aiškino, kad ginčijamomis priemonėmis turėjo būti išlyginama padidinta mokesčių našta, slegianti bankų sektorių labiau nei kitus ūkio sektorius.

24.   Italijos vyriausybės argumentai, kad ginčijamos priemonės buvo priimtos siekiant privatizavimo, konkurencijos pagyvinimo ar Europos suvienijimo tikslų, bet kuriuo atveju, remiantis 21 ir 22 punktuose mano pateikta teismo praktika, negali pakeisti to, kad jos laikomos valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, remiantis pirmiau 20 punkte išvardytais kriterijais. Tačiau į šiuos kriterijus nepatenkančius politinius ir ekonominius interesus, kuriuos išvardijo Italijos vyriausybė, turi atsižvelgti Komisija ir įgyvendindama savo diskrecijos teisę pagal EB 87 straipsnio 3 dalį įvertinti, ar tokia pagalba gali būti leidžiama(7).

25.   Kita vertus, negalima visiškai nuginčyti argumentų dėl priemonės tikslo ir apimties svarbos arba įrodomosios galios, be kita ko, vertinant priemonę pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, kai tie argumentai gali atskleisti priemonės veikimo būdą ir suvaidinti svarbų vaidmenį tiriant, ar yra 20 punkte išvardytų „su poveikiu susijusių“ pagalbos požymių (8).

26.   Bet net ir taip suprastas, keletą kartų pakartotas argumentas, pagal kurį ginčijamos priemonės, restruktūrizuojant ir sustiprinant bankus, galiausiai sustiprintų konkurenciją arba bankus padarytų konkurencingus, netrukdo šių priemonių pripažinti pagalba.

27.   Valstybės pagalbą reglamentuojanti teisė būtent ir yra ta EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte numatytos sistemos, „kuri saugo konkurenciją vidaus rinkoje nuo iškraipymų“, priemonė. Tokį iškraipymą būtų galima įžvelgti kaip tik tada, kai valstybė narė, stiprindama įmonių arba ūkio sektorių konkurencingumą, taip siekia „pagyvinti“ jų konkurenciją vidaus rinkoje su kitomis tokio pobūdžio įmonėmis arba ūkio sektoriais. Tačiau konkurencijos „pagyvinimas“ ar „daugiau konkurencijos“ nėra priešybė „konkurencijos iškraipymo“ sampratai, su kuria susijusi Bendrijos valstybės pagalbos teisė. Šiuo požiūriu pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nuspręsta, kad valstybės narės siekis vienašališkomis priemonėmis priartinti konkurencijos sąlygas tam tikrame ūkio sektoriuje prie kitose valstybėse narėse esamų sąlygų, nepašalina tų priemonių valstybės pagalbos pobūdžio(9).

28.   Vertinant Italijos Respublikos argumentus dėl Amato ir Ciampi įstatymuose numatytų tikslų tęstinumo, reikėtų pažymėti, kad jis akivaizdžiai grindžiamas nuomone, jog ginčijama schema nelaikytina pagalba todėl, kad Komisija ir anksčiau neturėjo priekaištų dėl priemonių, taikomų pagal Amato įstatymą.

29.   Reikia priminti, kad valstybės priemonės laikymas pagalba pagal EB 87 straipsnį, atsižvelgiant į šioje nuostatoje išvardytus požymius, priklauso nuo daugybės veiksnių ir kiekvienu atveju reikalauja tikslios konkrečios valstybės taikomos priemonės techninių ir teisinių savybių bei jos ekonominio konteksto analizės(10). Kadangi valstybės pagalbos teisė, kaip teisingai paaiškino Italijos vyriausybė, turi veikti realioje ekonomikoje, pagalbos kontrolė, atsižvelgiant į Sutarties nuostatas, nėra vien statinė samprata. Taryba tai išdėstė Reglamento (EB) Nr. 659/1999(11) ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje šitaip:

„Vidaus rinkos sukūrimas ir stiprinimas yra laipsniškas procesas, atsispindintis kuriant nuolatinę valstybės pagalbos politiką. Po šių pokyčių tam tikros priemonės, kurios įgyvendinamos nebuvo laikomos valstybės pagalba, gali ja tapti vėliau“.

30.   Atsižvelgiant į šiuos konstatuojamosios dalies teiginius, tampa aišku, kad iš tos aplinkybės, jog Komisija anksčiau nepareiškė jokių priekaištų dėl Amato įstatyme nurodytos pagalbos schemos, kurį, kaip Italijos vyriausybė neginčijo, Komisija nagrinėjo tik kai kuriais aspektais, negalima daryti išvados, kad kita pagalbos schema, net jeigu ji yra ankstesnės schemos „tęsinys“ arba ja siekiama to paties tikslo, negali būti laikoma valstybės pagalba. Kitaip tariant, Komisijai nėra kliūčių pripažinti pagalbos schemą valstybės pagalba dėl to, kad ji nepareiškė prieštaravimų dėl ankstesnės schemos.

31.   Kadangi Italijos vyriausybė galiausiai teigia, jog yra pažeista EB 253 straipsnyje nurodyta pareiga motyvuoti, pirmiausia reikėtų priminti kai kuriuos su tuo susijusius principus iš nusistovėjusios teismo praktikos.

32.   Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūros reikalavimas, kurį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvavimo pagrįstumo ir turinio teisingumo ir kuris yra susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės(12).

33.   Antra, kalbant apie motyvavimui keliamus reikalavimus iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad jis turi būti pritaikytas atsižvelgiant į konkretaus akto pobūdį; motyvuoti reikia aiškiai ir nedviprasmiškai nurodant aktą priėmusios institucijos motyvus, kad suinteresuotosios šalys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismas galėtų vykdyti teisminę kontrolę. Tokį motyvavimo reikalavimą reikia vertinti ypač atsižvelgiant į teisės akto turinį ir interesą gauti paaiškinimą, kurį šių motyvų atžvilgiu gali turėti šio akto adresatai arba kiti asmenys, su kuriais tas aktas yra susijęs. Tačiau nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodomos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes vertinant, ar teisės akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą, taip pat ir į visas šią sritį reglamentuojančias teisės normas(13).

34.   Kalbant apie priekaištą, kad buvo nepakankamai atsižvelgta į ypatingą priemonės, kaip bankų sektoriaus reformos dalies, pobūdį, šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 16 punkte apibendrino Italijos valdžios institucijų pastabas dėl ginčijamų priemonių aplinkybių ir tikslų. Be to, į pagalbos tikslus, ypač į siekį konsoliduoti bankus, atsižvelgiama teisiškai vertinant pagalbą ginčijamo sprendimo 30 ir 32 punktuose.

35.   Todėl, ypač atsižvelgiant į ginčijama priemone siekiamų tikslų reikšmę, pripažįstant ją pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, apibūdintą šios išvados 21–25 punktuose, reikia konstatuoti, kad ginčijamų priemonių pobūdžio ir tikslų atžvilgiu motyvavimo netrūksta.

36.   Argumentas dėl ginčijamų priemonių ir Amato įstatymo tęstinumo sąsajos buvo išnagrinėtas ginčijamo sprendimo 53 punkte.

37.   Italijos vyriausybės pirmajame bendrame ieškinio pagrinde pareikštas priekaištas dėl pareigos motyvuoti pagal EB 253 straipsnį pažeidimo yra nepagrįstas.

38.   Išnagrinėjus pirmąjį ieškinio pagrindą, nenustatyta nieko, dėl ko galėtų kilti abejonių dėl ginčijamo sprendimo galiojimo.

C –    Dėl priekaišto, kad Komisija esą neteisingai ir pažeisdama pareigą motyvuoti pripažino ginčijamas priemones pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (antrasis ieškinio pagrindas)

39.   Šis ieškinio pagrindas sudarytas iš keleto nelabai aiškiai susistemintų dalių, kuriose Italijos vyriausybė dėl ginčijamo sprendimo apibendrintai nurodė tokius aspektus:

–       trūko motyvavimo, nes ginčijamos priemonės buvo tiriamos ne atskirai pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 87 straipsnio 3 dalį, be to, pernelyg bendrai,

–       5 punkto 1 papunktyje nurodytos mokesčių priemonės atžvilgiu buvo daroma klaidinga prielaida ir klaidingai vertinamas pranašumo suteikimas bei selektyvumas,

–       ginčijamų priemonių taikymas nebuvo našta valstybės biudžetui ir nebuvo naudojamos valstybės lėšos bei priemonių, susijusių su grąžinimo sandoriais, mokestinis neutralumas,

–       ginčijamos priemonės nebuvo selektyvaus pobūdžio,

–       nebuvo iškraipoma konkurencija tarp Italijoje veikiančių bankų arba valstybės viduje ir užsienyje veikiančių bankų,

–       klaidingai vertinamas ir tinkamai nemotyvuojamas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

1.      Dėl klaidos ginčijamame sprendime, susijusios su klausimu, ar taikant ginčijamas priemones buvo teikiamas selektyvus pranašumas iš valstybės lėšų

a)      Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

40.   Antro ieškinio pagrindo antrojoje dalyje Italijos vyriausybė teigia, kad vertinant ginčijamo sprendimo 5 punkto 1 papunktyje nurodytą priemonę, ginčijamame sprendime dėl pranašumo suteikimo yra remiamasi klaidinga prielaida. Juridinių asmenų pelno mokesčio (IRPEG) sumažinimas iki 12,5 % taikomas tik specialiajame rezerve kaupiamam pelnui, o ne visam bankų, kurie jungiasi ar panašiai reorganizuojami, pelnui. Tokios mokesčių lengvatos suteikimas yra susietas su keturiomis sąlygomis, į kurias Komisija neatkreipė dėmesio. Pagal šias sąlygas akivaizdu, kad šios mokesčių priemonės galutinė tikslinė paskirtis yra ne palankumo suteikimas akcininkams, o susijungusių bankų kapitalizavimas, kuris stiprina bankų konkurencingumą.

41.   Priešingai nei ginčijamo sprendimo 33 punkte teigia Komisija, ši priemonė nėra selektyvi. Todėl Italijos vyriausybė ypač pabrėžia, kad teiginys, jog esą dėl šios priemonės mažesni bankai patektų į nepalankesnę padėtį didesniųjų atžvilgiu, yra klaidingas. Be to, ši priemonė neapsiriboja vien Italijos bankais, o yra taikoma ir kitų valstybių narių bankų filialams Italijoje.

42.   Antro ieškinio pagrindo trečiojoje dalyje Italijos vyriausybė pareiškia, kad sąvoka „valstybės pagalba“ suponuoja pranašumo įmonei suteikimą bei tiesioginį poveikį valstybės biudžetui – naudojant finansines lėšas arba jų atsisakant. Tačiau ginčijamos priemonės, vertinant globaliai ir žvelgiant į ateitį, nėra našta valstybės biudžetui. Italijos įstatymų leidėjas visada stengėsi taikyti priemones, kurios bankų sektoriuje tiek konkurencijos, tiek mokesčių resursų atžvilgiu būtų neutralios.

43.   Be to, Italijos vyriausybė pabrėžia, kad priemones, susijusias su ilgalaikio turto ir kitų banko aktyvų, kurie nebuvo būtini bankų veiklai, sugrąžinimu banko akcijas valdantiems fondams, reikėtų laikyti ne atleidimu nuo mokesčių, o tik mokestiniu neutralumu. Toks sugrąžinimas nei padidino, nei sumažino vertę, o banko akcijas valdantys fondai iš esmės būtų turėję sumokėti bankų nesumokėtus mokesčius, nors ir vėliau nei jų pirminė mokėjimo data; todėl galima kalbėti tik apie mokesčių skolos laikiną suspendavimą. Vadinasi, mokesčių įplaukų neatsisakoma. Beje, šios priemonės būtų naudingos ir tokiems ūkio subjektams, kokios yra patronuojančios bendrovės, kurios valstybės pagalbos taisyklių prasme nėra laikomos įmonėmis.

44.   Antro ieškinio pagrindo ketvirtojoje dalyje Italijos vyriausybė iš esmės teigia, kad ginčijamos priemonės taip pat neatitinka selektyvumo sąlygų. Tai veikiau bendrosios priemonės, skirtos be išimties visiems reformoje dalyvaujantiems bankams.

45.   Tiriant mokesčių lengvatos selektyvumą, pirmiausia reikia nustatyti, ar ji suteikia išimtį iš visuotinai taikomos mokesčių sistemos tam tikroms valstybės narės įmonėms. Jeigu taip, reikia nustatyti, ar ta išimtis arba skirtumai pačioje sistemoje yra pateisinami mokesčių sistemos vidaus struktūra.

46.   Šiuo atveju ginčijamas priemones, nors jos susijusios tik su bankų sektoriumi, reikia laikyti ne specialiosiomis, o bendrosiomis priemonėmis, nes jos pagrįstos pagrindiniu Italijos teisinės sistemos principu, kad bankams taikomas skirtingas apmokestinimas nei pramonės įmonėms. Italijos vyriausybė aiškina, jog bankų sektoriui taikomos specialios įstatymo nustatytos pareigos ir kontrolė. Bankų sektorius turi savo ypatumų ir konkurencijos atžvilgiu. Egzistuoja objektyvūs skirtumai tarp mokesčių mokėtojų bankų sektoriuje ir kituose sektoriuose. Todėl ypatingą šio sektoriaus apmokestinimą galima objektyviai pateisinti; tai patvirtinama ir Komisijos pranešime dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms(14). Todėl ginčijamos priemonės nelaikytinos bendros sistemos išimtimi. Tai yra ypatingos ir ribotos trukmės priemonės, kuriomis siekiama paskatinti imtis struktūrinių pokyčių. Be to, konkurencijos gerinimas bankų sektoriuje yra tiesiogiai naudingas ir kitiems ūkio sektoriams.

b)      Teisinis vertinimas

47.   Pagalbos sąvoka pagal EB 87straipsnio 1 dalį pirmiausia grindžiama prielaida, kad tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai teikiamas pranašumas. Šiuo požiūriu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidija, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias įmonei paprastai tenkančias mokestines ir kitas finansines prievoles(15).

48.   Taigi šiuo atveju pagalba yra apibūdinama kaip nuo bendrosios mokesčių sistemos ir įprastinio apmokestinimo leidžianti nukrypti nuostata. Taip nustatomas atspirties taškas naudojamas „pranašumui“ nustatyti(16).

49.   Todėl pirmiausia būtina iš esmės nustatyti, ar ginčijamas priemones reikia vertinti siejant jas su tokiems sandoriams taikoma mokesčių sistema, ar jos, kaip argumentuoja Italijos vyriausybė, yra tik savarankiškos bendros arba „specialios“ mokesčių sistemos dalis.

50.   Šiuo atveju, mano nuomone, pagal bendrą ginčijamų priemonių kontekstą jas vis dėlto reikėtų priskirti bendrai mokesčių sistemai, o ne naujai bendrai mokesčių sistemai arba „teisiškai įprastai“ sistemai. Tai yra individualių išimčių iš iki tol galiojusių bendrų mokesčių nuostatų visuma, kurių tikslas palengvinti tam tikrus sandorius, sudaromus jungiantis bankams(17). Šis atvejis tuo požiūriu iš esmės beveik nesiskiria nuo Steenkolenmijnen(18) arba Maribel(19) bylose nagrinėtų atvejų, kuriose, palyginti su bendra sistema, minėtais atvejais su bendra socialinio draudimo sistema, nagrinėtos specialios mokesčių schemos. Teisingumo Teismas minėtose bylose specialias schemas taip pat nagrinėjo kaip išimtis, susijusias su atitinkama mokesčių sistema, o ne kaip atskiras savarankiškas priemones. Todėl ir sprendime Adria-Wien Pipeline Teisingumo Teismas nepritarė generalinio advokato J. Mischo nuomonei, jog nagrinėjama atlyginimo schema esanti naujai sukurta bendra priemonė(20).

51.   Tačiau pirmiausia atsakant į klausimą, ar ginčijamos priemonės atitinka pranašumo suteikimo sąlygą, reikia pastebėti, kad toks pranašumas pastebimas iš to, jog dėl ginčijamų priemonių suinteresuoti bankai nemokėjo arba mokėjo tik dalį tų išlaidų, kurios joms būtų tekusios taikant bendrąją mokesčių sistemą, t. y. juridinių asmenų pelno mokesčius ir privalomus mokesčius, kuriuos reikia mokėti vykdant susigrąžinimo sandorius, kitaip tariant, šios įmonės gavo mokesčių lengvatų. Šiuo atžvilgiu Komisija teisingai ginčijamas priemones pavadino „mokesčių lengvatomis“, konstatuodama, be kita ko, ir šio sprendimo 42 punkte, kad lengvatos suteikiamos atsisakant imti tam tikrus mokesčius.

52.   Kalbant visų pirma apie susijungimo arba panašaus reorganizavimo sandorius, t. y. sandorius, susijusius su ginčijamo sprendimo 5 punkto 1 papunkčio nuostata, konstatuotina, kad juos atliekant pranašumas suteikiamas juridinių asmenų pelno mokestį sumažinant iki 12,5 %, jei įvykdomos minėtame sprendimo punkte išvardytos sąlygos.

53.   Mano nuomone, Italijos vyriausybė nepateikė jokių argumentų, leidžiančių abejoti, kad taikant šią priemonę buvo suteiktas pranašumas.

54.   Pirma, reikia konstatuoti, kad Komisija šios mokesčių priemonės požymius Italijos vyriausybės aprašyta prasme aiškiai išdėstė ir apibendrino ginčijamo sprendimo 5 punkto 1 papunktyje. Ten aiškiai nurodoma, kad mokesčio sumažinimas yra taikomas „su sąlyga, kad pelnas bus kaupiamas į specialų rezervą...“.

55.   Antra, šios mokesčių priemonės (techninės) ypatybės niekaip negali pakeisti fakto, kad aptariamiems bankams buvo sumažintas juridinių asmenų pelno mokestis.

56.   Trečia, Italijos vyriausybės teigimu, šios priemonės tikslas – taikant mokesčių lengvatas paskatinti bankus susijungti.

57.   Ketvirta, reikia priminti, kad iš ginčijamo sprendimo 8 punkto, kurio neginčijo ir Italijos vyriausybė, aišku, jog Italijos valdžios institucijos pačios apskaičiavo, kad didžiausia teorinė mokesčių lengvatos suma, kurią per nagrinėjamą laikotarpį galėjo gauti jos gavėjai, yra 2 767 mln. eurų.

58.   Be to, konkrečiai kalbant apie ginčijamas priemones, kadangi jos numato sandorių „mokestinį neutralumą“ restruktūrizuojant bankus – tarp jų visų pirma sandorių, kuriais ilgalaikis turtas bei kiti aktyvai, kurie nebuvo būtini bankų veiklos tikslui siekti, sugrąžinami juos perdavusiems asmenims“– konstatuotina, kad tokio „mokestinio neutralumo“ pasekmė, turimais duomenimis, yra ta, jog neatsiranda pareiga mokėti mokesčių, kuriuos bankai, atlikdami tokius sandorius, būtų privalėję mokėti pagal bendrą mokesčių sistemą, ir ypač mokesčius už turto vertės padidėjimą.

59.   Mano nuomone, tai neabejotinai yra mokesčių lengvata. Šiuo atveju nėra svarbus Italijos vyriausybės teiginys, jog šios priemonės neteikia mokesčių lengvatos tam tikriems sandoriams, nes konkrečiu atveju už tuos sandorius nereikia mokėti mokesčio pagal kitas nuostatas arba konkrečiu atveju vykdant sandorį nereikia mokėti mokesčių už turto vertės padidėjimą, nes ji nepadidėja. Ginčijamo sprendimo objektas, kaip jau konstatavo Komisija sprendimo 29 punkte, yra būtent pačios ginčijamos priemonės, o ne individuali pagalba arba pavieniai jos taikymo atvejai. Pagal teismo praktiką Komisija, norėdama nustatyti, ar pagalbos schema neturi pagalbos elementų, gali ją nagrinėti apsiribodama tik tos schemos bendrais požymiais(21). Taigi nenagrinėjama, ar kiekvienu konkrečiu atveju buvo suteiktas pranašumas. Dėl tų pačių priežasčių šiuo atveju yra nesvarbus ir tas argumentas, jog ginčijamos priemonės kažkiek galėtų būti naudingos net ir tokiems ūkio subjektams, kokie yra patronuojančios bendrovės, kurios nelaikytinos įmonėmis valstybės pagalbos sąvokos prasme. Tačiau, kaip jau paaiškinau, šiuo atveju svarbu tai, kad ši priemonė iš esmės „neutralizuoja“ mokesčius, kuriuos bankai turėtų sumokėti, jeigu jų sandoriai būtų vykdomi įprasta tvarka.

60.   Atskirai nuo to, apie ką kalbėta anksčiau, reikia pritarti Komisijos pozicijai dėl Italijos vyriausybės argumento, jog įgyvendinant ginčijamas priemones minėtiems susigrąžinimo sandoriams taikytas tik mokesčių skolos atidėjimas arba ribotos trukmės suspendavimas, kad jau vien mokesčio atidėjimą galima laikyti finansiniu pranašumu(22).

61.   Galiausiai Italijos vyriausybė pati aiškino, kad susigrąžinimo sandoriams taikomų priemonių tikslas buvo pašalinti mokesčių kliūtis.

62.   Iš to, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Italijos vyriausybė nepateikė jokių argumentų, galinčių paneigti išvadą, jog ginčijamomis priemonėmis tiek, kiek jos tam tikriems sandoriams numato „mokestinį neutralumą“, yra suteikiamas palaikymas EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

63.   Dėl valstybės lėšų suteikimo konstatuotina, kad jo esmė „neigiamos“ pagalbos atveju, apie kurį ir kalbama, yra su „palaikymu“ susijęs mokesčių įplaukų atsisakymas(23).

64.   Italijos vyriausybės argumentas, kad ginčijamos priemonės, vertinant iš esmės ir žiūrint į ateitį, nėra našta valstybės biudžetui, yra atmestinas. EB 87 straipsnis turi sukliudyti daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai valstybės institucijų suteiktomis lengvatomis, kurios bet kokiu būdu palaikydamos tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti(24). Valstybės lėšų panaudojimo kriterijus padeda atskirti valstybės pagalbą nuo privačių iniciatyvų, kurių valstybės pagalbos teisė nereglamentuoja(25). Todėl reikia skirti pastarąjį klausimą nuo to, ar toks lėšų panaudojimas iš tikrųjų galiausiai yra našta valstybės biudžetui, ar daro jam netgi palankų poveikį. Pagaliau nėra taip svarbu, ar našta tenka valstybės biudžetui, ar ne(26).

65.   Italijos vyriausybė galiausiai atskirai užginčijo ginčijamos priemonės selektyvumą.

66.   Pagal EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybės narės suteiktas ekonominis pranašumas tik tada turi pagalbos pobūdį, kai pranašumas suteikiamas tik „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“.

67.   Selektyvumo požymis yra skirtas atskirti valstybės priemones, kurios yra pagalba EB 87 straipsnio prasme, nuo tokių bendrų priemonių, kurios laikomos valstybės narės bendros mokesčių politikos, savarankiškai vykdomos valstybės narės, išraiška.

68.   Bendromis neselektyviomis valstybės priemonėmis iš esmės laikytinos tokios priemonės, kurios visiems ūkio subjektams valstybės narės teritorijoje yra taikomos vienodai(27).

69.   Tačiau bandant nagrinėti detaliau nei šis bendras lygmuo, gali būti labai sunku atskirti bendras priemones nuo selektyvių. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bet kuriuo atveju (selektyvi) pagalba, kaip nurodoma EB 87 straipsnio 1 dalyje, gali būti nustatyta net ir tuomet, kai priemonė yra skirta vienam ar net keliems ūkio sektoriams(28).

70.   Tačiau šiuo atveju galima neginčijamai konstatuoti, kad ginčijamos priemonės yra taikomos tik bankų sektoriui.

71.   Aš jau aiškinau, kad ginčijamas priemones, mano nuomone, tiek, kiek jos pagalbos gavėją atleidžia nuo įprastų jam priklausančių mokėti mokesčių, reikia nagrinėti pagal bendrą mokesčių, nuo kurių atleidžiama, tvarką arba atsižvelgiant į ją.

72.   Taigi pagal sampratą, kurią pirmiausia panaudojo generalinis advokatas Darmon savo išvadoje sujungtose bylose Sloman Neptun, pačiai selektyviai priemonei EB 87 straipsnio 1 dalies prasme yra būdingas „išimtinis pobūdis“, ją lyginant su bendros sistemos, kuriai ji priklauso, struktūra(29).

73.   Taigi tai, ar priemone vykdomas diferencijavimas, kuris pasireiškia pagalbos gavėjui bendroje sistemoje, kurios dalis yra ši priemonė, suteikiant pranašumą, yra selektyvus, ar ne, priklauso nuo to, ar tas diferencijavimas atsiranda iš bendros sistemos prigimties arba struktūros – kitaip tariant, iš vidinės šioje sistemoje veikiančio apmokestinimo logikos.

74.   Komisija, formuluodama ginčijamo sprendimo 32 punktą, vadovavosi konkrečiu Teisingumo Teismo konstatavimu Sprendime Maribel, kad „priemonė, iš dalies skirta atleisti tam tikro ūkio sektoriaus įmones nuo mokesčių, atsirandančių įprastai taikant bendrą socialinio draudimo sistemą, kai tokio atleidimo nuo mokesčių negalima pateisinti šios sistemos prigimtimi arba bendrąja schema, yra laikytina valstybės pagalba“(30).

75.   Taigi diferencijavimas gali būti neselektyvus tik tada, kai jį galima objektyviai pateisinti mokesčių sistemos, kurioje jis taikomas, kontekste. Tai, kad tyrimo būdas, taikomas siekiant įvertinti, ar diferencijavimas yra selektyvus, ar ne, yra panašus į tyrimo būdą, kuriuo siekiama nustatyti, ar buvo taikyta vienoda traktuotė, šiuo atveju yra akivaizdu; tai pažymi ir Teisingumo Teismas savo praktikoje selektyvumo srityje konstatuodamas, kad tam tikra įmonė ar ūkio sektorius yra palaikomi, palyginti su „kitomis įmonėmis, kurios, atsižvelgiant į konkrečia priemone siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje“(31).

76.   Ginčijamomis priemonėmis vien bankų sektoriuje buvo atlikta daugybė įprastai taikomos mokesčių sistemos pakeitimų (juridinių asmenų pelno mokesčio sumažinimas, mokestinis neutralumas vertės padidėjimo atžvilgiu ir t. t.). Kadangi diferencijavimas tos pačios mokesčių sistemoje viduje tik tuomet nėra „išimtinio pobūdžio“ ir nelaikytinas selektyviu, kai jis atsiranda, taip sakant, iš šios mokesčių sistemos „vidinės apmokestinimo logikos“, ginčijamomis priemonėmis nustatytas diferencijavimas būtų neselektyvus tik tada, jei tuo būtų vadovaujamasi apmokestinimo logika bendroje mokesčių sistemoje, arba, kaip suformulavo Italijos vyriausybė, bendra sistema būtų pritaikoma prie bankų veiklos ypatybių.

77.   Tačiau aš palaikau Komisijos nuomonę, kad taip nėra nagrinėjamu atveju, kitaip tariant, ginčijamomis priemonėmis nebuvo objektyviausiai atskirti bankų ir kiti sektoriai bei įmonės. Ginčijamos priemonės yra konkrečios selektyvios priemonės, kurių tikslas konsoliduoti Italijos bankų sektorių arba, kaip aiškino Italijos vyriausybė, stiprinti Italijos bankų sektoriaus konkurenciją. Todėl manau, kad ginčijamo sprendimo 32 punkte pateiktas Komisijos išaiškinimas, jog tai yra išorės elementas, neturi nieko bendra su įprastai susijungimams ar kitiems sandoriams, kuriems taikomos ginčijamos priemonės, galiojančia mokesčių sistema. Atskirai paimtas pats valstybės narės bankų sektoriaus restruktūrizavimo arba privatizavimo tikslas galėtų būti teisėtas, tačiau tai nereiškia, kad sprendimą palaikyti vien bankų sektorių galima pateisinti remiantis galiojančios nacionalinės mokesčių sistemos esme ir bendrais tikslais. Taigi, mano nuomone, ginčijamomis priemonėmis siekiami tikslai, kurie nėra būdingi šiai sistemai, rodo, kad tai nėra bendros sistemos pritaikymas.

78.   Be to, generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer teigė, jog įrodyti, kad priemonė skirta sistemos vidaus logikai, galima tik tada, jei nėra jokių ketinimų „pagerinti sektoriaus sąlygas savo užsienio konkurentų atžvilgiu“(32). Tačiau Italijos vyriausybė pati ne kartą aiškino, kad taikant ginčijamas priemones kartu siekiama sustiprinti konkurencingumą – sujungti bankus ir garantuoti didesnį pelningumą.

79.   Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, aš manu, kad ginčijamos priemonės yra selektyvios sektoriaus atžvilgiu, nes jos taikomos tik tam tikriems sandoriams bankų sektoriuje, kaip tai ginčijamojo sprendimo 35 punkte teisingai konstatavo ir Komisija.

80.   Beje, šių priemonių selektyvumo pobūdžiui neturi įtakos tai, kad kituose ūkio sektoriuose įmonės, kurios, jei atliktų tam tikrus restruktūrizavimo sandorius, kuriems bankų sektoriuje taikant ginčijamas priemones teikiamos mokesčių lengvatos, turėtų mokėti atitinkamus mokesčius, nekonkuruoja su bankais. Tai dažnai nutinka ir tuomet, kai pagalba teikiama visai „tam tikrų prekių gamybai“, tačiau šis atvejis aiškiai nurodytas EB 87 straipsnio 1 dalyje.

81.   Šia nuostata labiausiai pabrėžiamas poveikis konkurencijai Bendrijoje, pavyzdžiui, šiuo atveju tai reiškia, kad ji taikoma ir konkurencijai su kitų valstybių narių bankų sektoriais(33). Teisingumo Teismas Komisijos cituotoje byloje Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementweke taip pat nustatė, kad buvo teikiamas selektyvus pranašumas, nors joje nagrinėjamos nacionalinės pagalbos taikymo sritis buvo labai plati – „įmonės, kurios gamina materialias prekes“(34).

82.   Komisija ginčijamame sprendime taip pat konstatavo (jei to kartais prireiktų)(35), kad ginčijamos priemonės buvo selektyvios ir pačio bankų sektoriaus viduje, ypač dėl ginčijamo sprendimo 5 punkto 1 papunktyje įvardytų priemonių ir šio sprendimo priėmimo motyvų, t. y. diferencijavimas tarp skirtingų bankų buvo selektyvus.

83.   Kadangi, kaip jau buvo paaiškinta, Komisijos išvada dėl sektorinio pobūdžio selektyvumo yra teisinga ir, norint pripažinti priemonę pagalba, pakanka nustatyti, kad ji yra selektyvi nors vienu požiūriu, taigi nėra reikalo tirti, ar ginčijamos priemonės iš tiesų yra selektyvios dar ir paties sektoriaus viduje(36).

84.   Todėl galima teigti, kad Komisija pagrįstai galėjo pripažinti, jog ginčijamos priemonės atitinka vienašališko pranašumo iš valstybės lėšų suteikimo sąlygas.

2.      Dėl klausimo, susijusio su konkurencijos iškraipymu ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai

a)      Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

85.   Antrojo ieškinio pagrindo penktoje dalyje Italijos vyriausybė pareiškia, kad konkurencija nėra iškraipoma nei santykiuose tarp Italijoje veikiančių bankų, nei tarp šalies ir užsienio bankų.

86.   Ji aiškina, kad nagrinėjamomis mokesčių lengvatomis galėjo pasinaudoti visi bankai, kurie atitinka tam tikrus objektyvius kriterijus. Mokesčių lengvatos tam tikriems sandoriams galėjo būti taikomos su sąlyga, kad jie vyktų Italijoje. Kalbant apie ginčijamo sprendimo 5 punkto 1 papunktyje įvardytą priemonę, konstatuotina, kad ji taikoma ir užsienio bankų filialams. Todėl užsienio bankų patekimas į nacionalinę rinką nebuvo apsunkintas.

87.   Be to, tiriant ginčijamų priemonių poveikį konkurencijai, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mokesčių našta Italijoje veikiantiems bankams yra kur kas didesnė už Europos vidurkį. Tokia situacija galima pateisinti priemones, skirtas mokesčių naštai sumažinti. Komisija nepagrįstai atsisakė tirti ginčijamų priemonių įtaką konkurencijai nagrinėjamoje rinkoje.

88.   Antrojo ieškinio pagrindo šeštoje dalyje Italijos vyriausybė pareiškia, kad sprendžiant klausimą dėl poveikio valstybių narių prekybai buvo klaidingai vertinama ir nepakankamai motyvuojama. Italijos vyriausybė ypač nesutinka su ginčijamame sprendime nustatytu faktu, esą ginčijamos priemonės palengvina Italijos bankų plėtimąsi užsienyje ir kliudo užsienio bankų įėjimui į rinką. Toks motyvavimas nėra nei pakankamas, nei susijęs su byla. Beje, Italijos vyriausybė dar kartą nurodo, kad ginčijamas priemones galima taikyti ir užsienio bankams ir kad Italijos bankai patiria didesnę mokesčių naštą, todėl jie „potencialiai agresyviai“ nesiplėstų.

b)      Teisinis vertinimas

89.   Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką turi būti įrodomas ne faktinis poveikis konkurencijai ir prekybai Bendrijos viduje, o tai, kad pati nagrinėjama priemonė gali daryti poveikį valstybių narių prekybai ir iškraipyti konkurenciją(37).

90.   Be to, jau iš aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, galima matyti, kad ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti(38).

91.   Vertinant argumentus, esą konkurencija nėra iškraipoma, aš jau minėjau, kad Bendrijos valstybės pagalbos teisė yra priemonė, skirta užkirsti kelią konkurencijos iškraipymui bendrojoje rinkoje(39). Todėl EB 87 straipsnio 1 dalies taikymui pagrįsti pakanka to, kad ginčijamos priemonės gali turėti įtakos konkurencijai su bendrojoje rinkoje veikiančiais konkurentais(40). To, kad ginčijamos priemonės taikomos pagal objektyvius kriterijus ir kad jomis gali pasinaudoti tiek šalies, tiek užsienio bankams, nepakanka, kaip teigė Komisija, paneigti galimybę, kad šios priemonės neturės tokio poveikio. Svarbiausia yra tai, kad ginčijamomis priemonėmis stiprinami tam tikri Italijoje veikiantys bankai: vieni dydžiu – atliekant susijungimus, kiti – stiprinant jų finansinį pajėgumą ir pelningumą vykdant grąžinimus. Net jeigu užsienio filialai, atitinkantys ginčijamų priemonių sąlygas, iš principo galėtų pasinaudoti ginčijamomis priemonėmis, tai vis tiek nepakeistų išvados, kad šios priemonės gali turėti įtakos Italijoje veikiančių bankų konkurencijai su kitose valstybėse narėse veikiančiais bankais. Atsižvelgiant į pastarųjų metų finansų rinkų liberalizavimo procesus, mano nuomone, būtų nesąžininga mėginti nuginčyti, kad egzistuoja bent jau tam tikra konkurencija pačios Bendrijos viduje.

92.   Vertinant argumentus, jog mokesčių našta Italijoje veikiantiems bankams yra kur kas didesnė negu Europos vidurkis, galima teigti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką bandymas tam tikro ūkio sektoriaus konkurencijos sąlygas priartinti prie kitose valstybėse narėse esančių sąlygų, taikant vienašališkas priemones, nepanaikina tų priemonių pagalbos pobūdžio(41). Todėl toks „kompensacinis“ Italijos vyriausybės argumentas yra atmestinas.

93.   Vadinasi, Italijos vyriausybė neįrodė, jog Komisija klaidingai manė, kad ginčijamos priemonės gali iškraipyti konkurenciją.

94.   Dėl sprendimo, kad ginčijamos priemonės gali turėti įtakos prekybai pačioje Bendrijoje ir jo motyvavimo, pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje nenustatytas joks griežtas kriterijus, taikytinas vertinant poveikį konkurencijai ar nustatant jį valstybių narių tarpusavio prekybai(42).

95.   Pagal Teisingumo Teismo praktiką, į kurią Komisija teisingai atkreipė dėmesį ginčijamo sprendimo 41 punkte, jei suteiktas pranašumas sustiprina vienos įmonių grupės padėtį kitų įmonių, konkuruojančių Bendrijos viduje vykstančioje prekyboje, atžvilgiu, laikytina, kad tas pranašumas šiai prekybai daro poveikį(43).

96.   Italijos vyriausybės teigimu, ginčijamų priemonių tikslas yra sustiprinti Italijos bankų sektoriaus konkurenciją. Jomis taip pat siekiama padidinti kai kurių bankų pelningumą ir palengvinti susijungimą.

97.   Be to, pakanka nustatyti, kad – atsižvelgiant į finansinių paslaugų liberalizavimo raidą ir finansinių rinkų integraciją, kurias nurodė Komisija ginčijamo sprendimo 41 punkte ir kurių nepaneigė Italijos vyriausybė – vis dėlto gali būti, jog palaikomos įmonės konkuruoja su įmonėmis kitose valstybėse narėse(44).

98.   Taigi Komisija teisingai galėjo daryti išvadą, kad prekybai daromas poveikis. Be to, Komisija ginčijamo sprendimo 41 punkte išsamiai motyvavo, kodėl ji įžvelgia poveikį prekybai.

99.   Todėl argumentai, kad esą klaidingai įvertintas poveikis konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai, yra nepagrįsti.

3.      Dėl motyvavimo stokos, grindžiamos tuo, kad nebuvo atliktas atskiras ginčijamų priemonių tyrimas pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 87 straipsnio 3 dalį, o buvo taikytas pernelyg bendras tyrimas

a)      Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

100. Italijos vyriausybė pirmiausia pareiškia, kad ginčijamame sprendime du atskiri klausimai yra vertinami kartu, būtent klausimas dėl ginčijamos priemonės pripažinimo pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir klausimas dėl nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo pagal EB 87 straipsnio 3 dalį. Be to, pernelyg bendrai motyvuojama kvalifikuojant ginčijamą priemonę kaip valstybės pagalbą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

b)      Teisinis vertinimas

101. Atsižvelgiant į šios išvados 32 ir 33 punktuose nurodytus motyvavimo pareigai taikomus principus galima teigti, kad klausimai dėl ginčijamų priemonių pripažinimo pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir klausimai dėl nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo pagal EB 87 straipsnio 3 dalį ginčijamame sprendime buvo motyvuojami atskirai, būtent vieni ginčijamo sprendimo 32–34 punktuose, o kiti atitinkamai 45–48 punktuose.

102. Todėl negalima sutikti su ieškovės argumentu, kad abu klausimai nagrinėti kartu ir neatskirti vienas nuo kito.

103. Atsižvelgiant į pirmiau išnagrinėtus klausimus dėl tam tikrų pagalbos sąvokos sudėtinių požymių, dėl kurių aš sutikau su Komisijos išvadomis, bendras skundas dėl pernelyg bendro motyvavimo ir ginčijamų priemonių kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos pagal EB 87 straipsnio 1 dalį taip pat yra nepagrįstas.

104. Todėl pirma antrojo ieškinio pagrindo dalis taip pat yra nepagrįsta.

105. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrasis ieškinio pagrindas, kuriama teigiama, kad Komisija neteisingai ir pažeisdama pareigą motyvuoti pripažino ginčijamas priemones pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

D –    Dėl EB 87 straipsnio 3 dalies ir pareigos motyvuoti pažeidimo, tiriant klausimą dėl suderinamumo su bendrąja rinka (trečiasis ieškinio pagrindas)

1.      Esminiai Italijos vyriausybės argumentai

106. Italijos vyriausybė kaltina Komisiją pažeidus EB 87 straipsnio 3 dalį ir EB 253 straipsnį, nes teisiškai klaidingai ir prieštaringai motyvuodama ji nepripažino, kad ginčijamos priemonės yra suderinamos su bendrąja rinka.

107. Visų pirma dėl ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 48 punkto ji teigia, kad Komisija dėl to, jog apie ginčijamas priemones nebuvo pranešta pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, negalėjo daryti išvados, jog šios priemonės pagal EB 87 straipsnio 3 dalį nėra suderinamos su bendrąja rinka, arba dėl to tik paviršutiniškai vertinti bylos aplinkybes. Kitais atvejais, kuomet taip buvo taikomos priemonės, apie kurias nepranešta, Komisija esą be išankstinio neigiamo nusistatymo išsiaiškino su Italijos vyriausybe ir galiausiai taikė EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą. Tačiau šiuo atveju Komisija taikė tik atskiras padrikas standartines formuluotes.

108. Italijos vyriausybė, be kita ko, pareiškė, kad ginčijamas priemones pagal EB 87 straipsnio 3 dalies b punktą būtų galima laikyti suderinama su bendrąja rinka „pagalba, skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti“.

109. Be to, ji aiškina, kad įstatymu Ciampi Italijos įstatymų leidėjas norėjo pasiekti svarbių pokyčių Italijos vidaus rinkoje, būtent visišką ir galutinį Italijos bankų privatizavimą. Toks projektas, kuris esą siejasi dar ir su Europos euro zonos įgyvendinimo projektu, yra „projektas bendrais Europos interesais“. Tokį projektą valstybės narės esą galinčios įgyvendinti tik jose įsikūrusių bankų atžvilgiu. Tačiau iš šio privatizavimo naudos turėtų visa Bendrija, nes jis sustiprintų konkurenciją tokioje svarbioje finansų rinkoje, kokia yra Italija. Todėl ginčijamo Komisijos sprendimo 45 punkte daroma išvada, kad iš ginčijamų priemonių naudos turėtų „visų pirma tik valstybės narės, o ne visos Bendrijos ūkio subjektai“, yra per siaura. Galiausiai tik „projektas“, o ne pagalba turi būti „bendriems Europos interesams“ ir teikti naudą visai Bendrijai. Beje, Italijos vyriausybė, atsižvelgdama į tikslus, kuriuos išsamiai išvardijo, ginčija nuostatą, kad tai nėra „konkretus, tikslus ir aiškiai apibrėžtas projektas“ (taip pat ginčijamo sprendimo 45 punktas).

110. Naudodama tuos pačius argumentus dėl ginčijamų priemonių tikslų, Italijos vyriausybė paskui teigia, kad ginčijamas priemones būtų buvę galima pripažinti pagalba, suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, kaip „pagalbą, skirtą tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti“.

111. Be to, ji aiškina, kad Komisija neturėjo teisės atmesti ginčijamos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka galimybės šio straipsnio prasme vien vadovaudamasi Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis(45). Ypač tokiu atveju kaip šis, kai kalba eina apie „netipines“ priemones, taip pat būtina ištirti, ar šioms priemonėms, nepaisant gairėse nustatytų kriterijų, negalėtų būti taikoma pagalbos samprata pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

112. Italijos vyriausybė galiausiai kritikuoja ginčijamo Komisijos sprendimo 47 punkto išvadą, kad ginčijamos priemonės, palyginti su ankstesnėmis priemonėmis, ypač su tomis, kurios taikomos pagal Amato įstatymą, iš esmės tik pagerintų pagalbos gavėjų konkurencingumą.

2.      Teisinis vertinimas

113. Pirmiausia reikia priminti, kad Komisija, taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį, turi didelę diskreciją, kuria naudodamasi ji privalo atlikti sudėtingus ekonominių ir socialinių įvertinimus, atsižvelgdama į visos Bendrijos kontekstą(46).

114. Atsižvelgdamas į tokią didelę sprendimo laisvę, Teisingumo Teismas, tikrindamas naudojimosi diskrecija teisėtumą, negali kompetentingos institucijos priimto sprendimo dėl suderinamumo pakeisti savo sprendimu(47).

115. Todėl Teisingumo Teismo užduotis nėra nustatyti, ar valstybės pagalbą reikia ar būtų buvę galima laikyti suderinama su bendrąja rinka(48).

116. Teisminė Komisijos naudojimosi savo diskrecijos teise priežiūra apsiriboja patikrinimu, ar laikomasi procedūros ir motyvavimo reikalavimų, bei patikrinimu, ar teisingai nustatyti faktai, ar nėra teisės klaidų ir akivaizdžių klaidų vertinant faktus ir ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais(49).

117. Dėl Italijos vyriausybės argumentų, susijusių su ginčijamo sprendimo 48 punktu, reikia konstatuoti, jog Komisija iš tos aplinkybės, kad jai apie ginčijamas priemones nebuvo pranešta, nepadarė išvados, jog šios priemonės nėra suderinamos su bendrąja rinka.

118. Šis Komisijos vertinimas labiau remiasi ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalies 45–48 punktų nuostatomis.

119. Komisija šiuose punktuose, išnagrinėjo ir EB 87 straipsnio 3 dalyje numatytas nukrypti leidžiančių nuostatų hipotezes bei atitinkamai pagrindė, kodėl ji šiuo nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į esamas aplinkybes, tas nuostatas nelaiko taikytinomis.

120. Todėl, atsižvelgdama į savo pačios 32 ir 33 punktuose minėtus pareigai motyvuoti taikomus principus, galiu teigti, kad ginčijamas sprendimas, susijęs su klausimu dėl suderinamumo su bendrąja rinka, yra pakankamai motyvuotas(50). Italijos vyriausybė pareiškė, kad ginčijamas sprendimas yra kitoks nei ankstesni sprendimai, tačiau tai neįrodo, kad yra prieštaringas pats ginčijamo sprendimo motyvavimas.

121. Toliau kalbant apie Italijos vyriausybės aiškinimus, susijusius su priekaištu, kad ginčijamos priemonės buvo tikrinamos atsižvelgiant tik į Komisijos gaires, reikia konstatuoti, kad iš 47 ir 48 punktų matyti, jog Komisija klausimą dėl ginčijamų priemonių suderinamumo su bendrąja rinka nagrinėjo atsižvelgdama ne tik į gaires, ir priėjo išvadą, jog esamos aplinkybės neleidžia ginčijamų priemonių laikyti suderinamomis su bendrąja rinka.

122. Be to, kaip jau aiškinau, norint nuspręsti, ar ginčijamos priemonės yra „projektas bendriems Europos interesams“, ar „pagalba, skirta vystyti tam tikras ekonominės veiklos rūšis“, Komisija turi atlikti bendrą ekonominį ir socialinį vertinimą, kurį reikia susieti su Bendrija kaip visumą. Todėl, net jeigu būtų daroma prielaida, kad ginčijamos priemonės skirtos visiškam ir galutiniam Italijos bankų privatizavimui, ir tai neprieštarauja vidaus rinkos ir euro zonos įgyvendinimui, nors irgi patenka į Komisijos diskreciją, vien iš šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad Komisija klaidingai ginčijamoms priemonėms netaikė EB 87 straipsnio 3 dalies b arba c punktų.

123. Atsižvelgdama į jau anksčiau aptartą ginčijamų priemonių tikslų įvairovę ir jų poveikio pobūdį, aš ir toliau esu tos nuomonės, kad Italijos vyriausybė neįrodė, jog Komisijos ginčijamo sprendimo 45 punkte padaryta išvada, kad šiomis priemonėmis „iš esmės yra ar bus palaikomi tik valstybės narės, o ne visos Bendrijos ūkio subjektai, ir nėra skatinamas joks konkretus ir tiksliai apibrėžtas projektas“, padarė aiškią vertinimo klaidą.

124. Galiausiai vertinant ginčijamo sprendimo 45 punkte padarytą išvadą, jog ginčijamos priemonės, kitaip negu ankstesnės priemonės (pagal Amato įstatymą), prisideda prie konkurencijos gerinimo, konstatuotina, kad ginčijamų priemonių palyginimas su ankstesnėmis priemonėmis, sprendžiant klausimą dėl suderinamumo su bendrąja rinka, vis tiek nėra lemiamas(51). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamų priemonių poveikis, kaip pripažįsta pati Italijos vyriausybė, yra konkurencijos stiprinimas, Komisija nepadarė aiškios vertinimo klaidos konstatuodama, jog šios priemonės iš esmės prisideda prie pagalbos gavėjų konkurencijos stiprinimo.

125. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

V –    Bylinėjimosi išlaidos

126. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies nuostatas pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Italijos Respublikos, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji ir turi jas padengti.

VI – Išvada

127. Remdamasi šiais motyvais, Teisingumo Teismui siūlau:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: vokiečių

2 – OL L 184, p. 27 (toliau – ginčijamas sprendimas).

3 – Žr., be kita ko, 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-256/98, Rink. p. I-2487, 31 punktas) ir 1986 m. gegužės 7 d. Sprendimą Barcella ir kt. prieš Komisiją (191/84, Rink. p. 1541, 5 punktas).

4 – Žr., be kita ko, 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans (C-280/00, Rink. p. I-7747, 75 punktas) ir 2005 m. kovo 3 d. Sprendimą Heiser (C-172/03, Rink. p. I-1627, 27 punktas).

5 – 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C-241/94, Rink. p. 1996, I-4551, 21 punktas); 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C-342/96, Rink. p. I-2459, 23 punktas); 2002 m. birželio 13 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją (C-382/99, Rink. p. I-5163, 61 punktas) ir 2003 m. vasario 13 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C-409/00, Rink. p. I-1487, 46 punktas).

6 – Žr. sprendimus byloje C-241/94 (minėtas 5 išnašoje, 21 punktas) ir byloje C-342/96 (minėtas 5 išnašoje, 23 punktas).

7 – EB 87 straipsnio 3 dalies taikymas šiuo atveju yra nagrinėjamas atsižvelgiant į trečiąjį ieškinio pagrindą. Ypač žr. mano aiškinimus 113  ir paskesniuose punktuose.

8 – Žr. Sutter „Das EG-Beihilfenverbot und sein Durchführungsverbot in Steuersachen“, 2005, p. 44 ir paskesni.

9 – Šiuo klausimu žr. 1969 m. gruodžio 10 d. Sprendimus Komisija prieš Prancūziją (6/69 ir 11/69 Rink. p. 523, 21 punktas) ir 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-6/97, Rink. p. I-2981, 21 punktas).

10 – Dėl klausimo, susijusio su vienašališku pranašumo suteikimu, žr. generalinio advokato A. Tizzano 2001 m. gegužės 8 d. Išvadą byloje Ferring (C-53/00, 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimas, Rink. p. I-9067, 39 punktas).

11 – 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1).

12 – Žr., be kita ko, 2002 m. kovo 7 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-310/99, Rink. p. I-2289, 48 punktas).

13 – Žr., be kita ko, 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France (C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktas); 2000 m. kovo 30 d. Sprendimą VBA/Florimex ir kt. (C-265/97 P, Rink. p. I-2061, 93 punktas); 2001 m. kovo 22 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (C-17/99, Rink. p. I-2481, 35 ir 36 punktai) ir sprendimą byloje C-310/99 (minėtas 12 išnašoje, 48 punktas).

14 – Komisijos pranešimas dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (OL C 2, 1998, p. 1; OL C 384/3, 1998, p. 3).

15 – Žr., be kita ko, 1961 m. vasario 23 d. Sprendimą De Gezamenlijke Steenkolenmijnen in Limburg prieš Aukštąją Instanciją (30/59, Rink. p. 3, 43 punktas); 1994 m. kovo 15 d. Sprendimą Banco Exterior de España (C-387/92, Rink. p. I-877, 13 punktas); 1999 m. birželio 29 d. Sprendimą DM Transport (C-256/97, Rink. p. I-3913, 19 punktas) ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C-5/01, Rink. p. I-11991, 32 punktas).

16 – Pavyzdžiui, Ross „State aid and national courts: definition and other problems – a case of premature anticipation?“ CMLR 2000, 407: „No advantage can be identified without a comparator first being found as a benchmark for treatment“. Atspirties taško identifikavimas, mano nuomone, yra labai reikalingas ne tik nagrinėjant klausimą dėl pranašumo vienašališkumo ar selektyvumo, bet ir nagrinėjant pranašumo suteikimo klausimą, nes vertinant vien iš įmonės pozicijų negalima atsakyti ir į klausimą, ar įmonei tam tikromis priemonėmis buvo suteiktas pranašumas. Taigi pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tai nepriklauso ir nuo to, ar tariamojo pagalbos gavėjo situacija, taikant priemonę, palyginti su iki tol buvusia teisine padėtimi, pagerėjo, ar pablogėjo, ar net atvirkščiai – liko nepakitusi. Žr., be kita ko, 1988 m. birželio 7 d. Sprendimą Graikija prieš Komisiją (57/86, Rink. p. 2855, 10 punktas).

17 – Žr., pavyzdžiui, generalinio advokato A. M. La Pergola 1998 m. lapkričio 12 d. Išvadą byloje Belgija prieš Komisiją (C-75/97, 1999 m. birželio 17 d. Sprendimas, Rink. p. I-3671, 11 punktas).

18 – Sprendimas 30/59 (minėtas 15 išnašoje).

19 – Sprendimas C-75/97 (minėtas 17 išnašoje ).

20 – Žr. generalinio advokato J. Mischo 2001 m. gegužės 8 d. Išvadą byloje Adria-Wien Pipeline (C-143/99, 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimas, Rink. p. I-8365, 40  ir paskesni punktai); taip pat žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą GIL Insurance (C-308/01, Rink. p. I-4777, 70  ir paskesni punktai).

21 – Žr., be kita ko, 1987 m. spalio 14 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (248/84, Rink. p. 4013, 18 punktas) ir sprendimą C-75/97 (minėtas 17 išnašoje, 48 punktas).

22 – Žr. sprendimą C-256/97 (minėtas 15 išnašoje, 19 punktas).

23 – Žr., be kita ko, 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (C-156/98, Rink. p. I-6857, 26 punktas).

24 –1974 m. liepos 2 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (173/73, Rink. p. 709, 26 punktas) ir sprendimas C-387/92 (minėtas 15 išnašoje, 12 punktas).

25 – Tai, kad visų pirma kalbama apie priskyrimą valstybei, matyti, pavyzdžiui, iš 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo GEMO (C-126/01, Rink. p. I-13769, 26 punktas).

26 – Žr. Heidenhain „Handbuch des Europäischen Beihilfenrechts“, 2003, p. 155, 5 punktas.

27 – Sprendimas C-156/98 (minėtas 23 išnašoje, 26 punktas).

28 – Žr. sprendimą byloje C-75/97 (minėtas 17 išnašoje, ypač 32 ir 33 punkti).

29 – Generalinio advokato J.-C. Darmon 1992 m. kovo 17 d. Išvada sujungtose bylose Sloman Neptun (C-72/91 ir C-73/91; 1993 m. kovo 17 d. Sprendimas, Rink. p. I-887, 50 punktas). Konkrečiai ši samprata minima sprendime C-75/97 (minėtas 17 išnašoje, 32 punkto antraštė).

30 – Sprendimas byloje C-75/97 (minėtas 17 išnašoje, 33 punktas), su nuoroda į sprendimą 173/73 (minėtas 24 išnašoje, 33 punktas).

31 – Žr., be kita ko, sprendimą C-308/01 (minėtas 20 išnašoje, 68 punktas).

32 – Generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer 1998 m. rugsėjo 17 d. Išvada byloje C-6/97 (sprendimo, cituoto 9 išnašoje, 27 punktas).

33 – Žr. mano nurodytus paaiškinimus 27 punkte.

34 – Sprendimas C-143/99 (minėtas 20 išnašoje). Tačiau žr. generalinio advokato J. Mischo išvados šioje byloje 78 punktą, kuriame konstatuojama, jog tarp atitinkamų sektorių nėra jokios konkurencijos.

35 – Žr. 35 punktą, kuriame selektyvumas yra konstatuojamas taip (mano paryškinta): „Net jei pagalba visoms bankų sektoriaus įmonėms būtų suteikta nediferencijuojant bankų, šios priemonės būtų pagalba ūkio sektoriui“.

36 – Žr. 1990 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-86/89, Rink. p. I-3891, 20 punktas).

37 – Žr., be kita ko, sprendimą byloje C-409/00 (minėtas 5 išnašoje, 75 punktas).

38 – Žr., be kita ko, 2000 m. spalio 19 d. Sprendimą Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją sujungtose bylose (C-15/98 ir C-105/99, Rink. p. I-8855, 66 punktas) ir ten nurodytą teismo praktiką.

39 – Žr. 27 punktą.

40 – Taip pat žr. Sutter (minėta 8 išnašoje, p. 132).

41 – Žr. sprendimus bylose 6/69 ir 11/69 (minėti 9 išnašoje, 21 punktas) ir sprendimą C-6/97 (minėtas 9 išnašoje, 21 punktas).

42 – Žr. generalinio advokato F. G. Jacobs 1994 m. kovo 23 d. Išvadą sujungtose bylose Ispanija prieš Komisiją (nuo C-278/92 iki C-280/92, 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas, Rink. p. I-4103, 33 punktas); taip pat žr. Keppenne „Guide des aides d`Etat en droit communautaire“, 1999, p. 120, 132  ir paskesni.

43 – Ypač žr. 1980 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą Philip Morris prieš Komisiją (730/79, Rink. p. 2671, 11 punktas) ir sprendimą C-53/00 (minėtas 10 išnašoje, 21 punktas).

44 – Žr. sprendimą C-172/03 (minėtas 4 išnašoje, 35 punktas).

45 – Žr. Nacionalines regioninės pagalbos teikimo gaires (OL C 74, p. 9), Komisijos cituotas ginčijamo sprendimo 17 išnašoje.

46 –1987 m. vasario 24 d. Sprendimas Deufil prieš Komisiją (310/85, Rink. p. 901, 18 punktas); 1988 m. kovo 8 d. Sprendimas Exécutif regional wallon ir SA Glaverbel prieš Komisiją (62/87 ir 72/87, Rink. p. 1573) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-372/97, Rink. p. I-3679, 83  punktas).

47 – 1997 m. sausio 14 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C-169/95, Rink. p. I-135, 34 punktas).

48 – Žr. 2003 m. liepos 24 d. Nutartį Sicilcassa ir Graci (C-297/01, Rink. p. I-7849, 47 punktas).

49 – Sprendimas C-372/97 (minėtas 46 išnašoje, 83 punktas).

50 – Taip pat žr. sprendimą C-372/97 (minėtas 46 išnašoje, 87 punktas).

51 – Žr. mano nurodytus aiškinimus 29 ir 30 punktuose.