Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-144/02

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 77/388/EEB – PVM – 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktas – Apmokestinamoji vertė – Subsidijos, tiesiogiai susijusios su kaina – Reglamentas (EB) Nr. 603/95 – Pagalba, teikiama sausųjų pašarų sektoriuje“

Sprendimo santrauka

Mokesčių teisės nuostatos – Teisės aktų derinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamoji vertė – Tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos – Subsidijos, tiesiogiai susijusios su kaina – Sąvoka – Pagalba, teikiama sausųjų pašarų sektoriuje – Netaikymas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teikiama pagalba neapmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu – Priimtinumas

(Tarybos direktyvos 77/388 11 str. A skirsnio 1 dalies   punktas)

Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktas nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinama visa prekių ir paslaugų vertė, numatant, kad apmokestinamąją vertę sudaro subsidijos, tiesiogiai susijusios su sandorio kaina, suteikiamos apmokestinamiems asmenims. Valstybė narė, kuri netaiko mokesčio pagalbai, suteiktai pagal Reglamentą Nr. 603/95 dėl bendro sausųjų pašarų rinkos organizavimo, vykdo įsipareigojimus pagal šią nuostatą.

Iš tikrųjų „subsidijos, tiesiogiai susijusios su kaina“ sąvoka apima tik subsidijas, sudarančias visą ar dalį atlygio už tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas, ir kurias trečioji šalis suteikia pardavėjui ar tiekėjui.

Taigi šios pagalbos apmokestinimo sąlygos nėra tenkinamos, kai perdirbimo įmonė parduoda iš šviežių pašarų gamintojų pirktus ir išdžiovintų pašarus, nes šiuo atveju pagalba nėra specialiai teikiama tik tam, kad perdirbimo įmonė galėtų tiekti sausuosius pašarus pirkėjui mažesnėmis nei pasaulinės rinkos kainomis. Šių sąlygų netenkina ir sutartis pagal specialų užsakymą, sudaryta šios perdirbimo įmonės su šviežių pašarų gamintoju, nes perdirbimo įmonės gaunama pagalba nėra suteikiama jos naudai, ir ši įmonė atlieka tik tarpininko vaidmenį tarp pagalbą skirstančios institucijos ir pašarų gamintojo.

(žr. 26–27, 31–32, 36, 38, 42 ir 45 punktus)




TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2004 m. liepos 15 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 77/388/EEB – PVM – 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktas – Apmokestinamoji vertė – Subsidijos, tiesiogiai susijusios su kaina – Reglamentas (EB) Nr. 603/95 – Pagalba, teikiama sausųjų pašarų sektoriuje“

Byloje C-144/02

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama  E. Traversa ir K. Gross, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti  Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą M. Lumma,

atsakovę,

palaikomą

Suomijos Respublikos, atstovaujamos T. Pynnä ir E. Bygglin, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti  Liuksemburge,

ir

Švedijos Karalystės, atstovaujamos A. Kruse ir A. Falk, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusių į bylą šalių,

dėl pripažinimo, jog neapmokestindama pridėtinės vertės mokesčiu teikiamos pagalbos  pagal 1995 m. vasario 21 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 603/95 dėl bendro sausųjų pašarų rinkos organizavimo (OL L 63, p. 1) Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas (OL L 145, p. 1) 11 straipsnį,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas), J.-P. Puissochet, J. N. Cunha Rodrigues ir N. Colneric,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

susipažinęs su pranešimu apie bylą,

išklausęs 2003 m. spalio 16 d. posėdyje Komisijos, atstovaujamos E. Traversa, K. Gross, I. Koskinen ir K. Simonsson, Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos M. Lumma, Suomijos Respublikos, atstovaujamos T. Pynnä ir Švedijos Karalystės, atstovaujamos A. Kruse, žodinius pasisakymus,

susipažinęs su 2003 m. lapkričio 27 d. pateikta generalinio advokato išvada,  

priima šį

Sprendimą

1        Pagal EB 226 straipsnį pareikštu ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo sekretoriatas gavo 2001 m. balandžio 17 d., Europos Bendrijų Komisija prašo pripažinti, jog neapmokestindama pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) teikiamos pagalbos pagal 1995 m. vasario 21 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 603/95 dėl bendro sausųjų pašarų rinkos organizavimo (OL L 63, p. 1), Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EBB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas (OL L 145, p. 1, toliau – Šeštoji direktyva) 11 straipsnį.

 Teisinis pagrindas

 PVM reglamentavimas Bendrijos teisėje

2        Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM apmokestinamas „prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.

3        Tos pačios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte numatyta:

„Apmokestinamąją vertę sudaro:

a)      tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų, išskyrus nurodytas b, c ir d punktuose, atveju – viskas, kas sudaro atlygį, kuris yra ar turi būti tiekėjo gautas iš pirkėjo, kliento ar trečiosios šalies už tokias prekes ar paslaugas, įskaitant subsidijas, tiesiogiai susijusias su šių prekių ar paslaugų kaina“.

 Pagalbos sausiesiems pašarams reglamentavimas Bendrijos teisėje

4        Reglamento Nr. 603/95 3 straipsnyje numatoma, kad pagalbos dydis yra 68,83 eurų už toną dirbtiniu būdu džiovintiems sausiesiems pašarams ir 38,64 eurų už toną sausiesiems pašarams, išdžiovintiems saulėje.

5        1995 m. birželio 9 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1347/95 (OL L 131, p. 1) pakeistame 4 straipsnyje nustatomi produktų didžiausi garantuoti kiekiai (DGK), už kuriuos gali būti suteikta pagalba. Šie kiekiai dalijami valstybėms narėms.

6        5 straipsnyje numatyta:

„Kai sausųjų pašarų kiekis, kuriam pagal 3 straipsnio 2 arba 3 dalies nuostatas yra prašoma pagalbos, bet kuriais prekybos metais viršija atitinkamai 4 straipsnio 1 arba 3 dalyse nurodytus DGK, tais metais mokėtina pagalba apskaičiuojama taip:

–        pagalba už pirmuosius 5 %, kuriais viršytas DGK, visose valstybėse narėse sumažinama perviršiui proporcinga suma,

–        viršijus daugiau kaip 5 %, visose viršijusiose valstybėse narėse pagalba papildomai mažinama dar 5 % proporcingai šiam perviršiui.

<...>“

7        6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad norint įgyti teisę į avansą minimus sausuosius pašarus būtina išvežti iš perdirbimo įmonės.

8        8 straipsnyje numatyta:

„3 straipsnyje numatyta pagalba skiriama suinteresuotai šaliai pateikus paraišką iš perdirbimo įmonių išvežtų ir toliau nurodytus reikalavimus atitinkančių sausųjų pašarų atžvilgiu:

 a)      didžiausias drėgmės kiekis turi būti ne didesnis kaip 11–14 % ir gali skirtis pagal produkto pateikimo formą;

 b)      mažiausias žalio baltymo kiekis sausoje medžiagoje neturi būti mažesnis kaip:

–        15 % – 1 straipsnio a punkte ir b punkto antroje įtraukoje išvardytų produktų,

–        45 % – 1 straipsnio b punkto pirmoje įtraukoje išvardytų produktų;

 c)      sausieji pašarai turi būti nesugedę, gryni ir geros prekinės kokybės.

Kiti reikalavimai, ypač dėl ląstelienos, karotino kiekio, gali būti nustatyti 17 straipsnyje nurodyta tvarka <...>“

9        9 straipsnio c dalyje nustatyta:

„3 straipsnyje numatyta pagalba suteikiama tik toms 1 straipsnyje išvardytus produktus perdirbančioms įmonėms, kurios:

<...>

 c)      priklauso bent vienai iš šių kategorijų:

–        įmonės, sudariusios sutartis su džiovinimui skirtų pašarų gamintojais,

–        įmonės, perdirbusios savo derlių, o jei tai grupės – savo narių derlių,

–        įmonės, savo atsargas įsigijusios iš juridinių arba fizinių asmenų, suteikiančių garantijas, kurias būtina nustatyti, sudariusios sutartis su džiovinti skirtų pašarų gamintojais; šie juridiniai arba fiziniai asmenys yra pirkėjai, valstybių narių, kuriose pašarai yra išauginti, kompetentingų institucijų patvirtinti pagal 17 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas sąlygas <...>“

10      11 straipsnio 2 dalyje patikslinama:

„Jei 9 straipsnio c dalies pirmoje įtraukoje minimos sutartys yra pagal specialų užsakymą sudarytos gamintojų pristatytų pašarų perdirbimo sutartys, jose nurodomas bent plotas, kurio derlius turi būti pristatytas, ir įtraukiamas straipsnis, įpareigojantis perdirbimo įmones sumokėti gamintojams 3 straipsnyje nurodytą pagalbą, kurią jie gauna už pagal sutartis perdirbtus kiekius.“

 Ikiteisminė procedūra ir ieškinys

11      Nustačiusi, kad Vokietijos Federacinė Respublika, neapmokestindama pridėtinės vertės mokesčiu teikiamos pagalbos pagal Reglamentą Nr. 603/95, pažeidžia Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą, 1998 m. lapkričio 20 d. Komisija, remdamasi EB sutarties 169 straipsniu (dabar – EB 226 straipsnis), išsiuntė formalų įspėjimą siūlydama per du mėnesius nuo jo gavimo pateikti savo pastabas.

12      1999 m. kovo 25 d. laišku Vokietijos vyriausybė atsakė, kad subsidija gali būti įtraukta į apmokestinamąją vertę tik tuomet, kai ji sudaro dalį trečiųjų šalių mokamo atlygio. Šiuo atveju turėtų būti tiesioginis ryšys tarp subsidijos ir sausųjų pašarų gamintojų vykdomo tiekimo pirkėjams. Sausiesiems pašarams teikiama pagalba turėtų būti susijusi su jų tiekimu įvairiais būdais. Kitaip būtų neįmanoma susieti ginčijamos pagalbos su sausųjų pašarų pardavimu nustatytais kiekiais.

13      1999 m. rugsėjo 15 d. Komisija nusiuntė argumentuotą nuomonę Vokietijos Federacinei Respublikai, nurodydama per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Be to, ji pastebėjo, kad be pagalbos sausieji pašarai būtų parduodami aukštesne kaina, kurios bendroji suma būtų apmokestinama PVM.

14      Vokietijos vyriausybei neatsakius į argumentuotą nuomonę, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

15      2002 m. rugsėjo 16 d. Teismo pirmininko nutartimi Suomijos Respublikai ir Švedijos Karalystei leista įstoti į bylą atsakovės pusėje.

 Dėl ieškinio

 Šalių argumentai

16      Komisija teigia, kad pašarų perdirbimo įmonių sandoriai gali būti apmokestinami PVM dviem atvejais iš trijų galimų:

 –       šviežių pašarų pirkimas iš gamintojų, po to perdirbtų produktų perpardavimas tretiesiems asmenims,


 –       sutarčių pagal specialų užsakymą dėl gamintojų šviežių pašarų perdirbimo bei perdirbtų produktų jiems grąžinimo sudarymas.

17      Sudarant prekių pirkimo ir perpardavimo sutartis, perdirbimo įmonių, perkančių pašarus iš gamintojų ir po to juos perparduodančių trečiosioms šalims, sandoriai akivaizdžiai turėtų būti laikomi prekių tiekimu Šeštosios direktyvos prasme, ir todėl turėtų būti apmokestinami.

18      Perdirbimo įmonių sausųjų pašarų grąžinimas pagal sutartis pagal specialų užsakymą šviežių pašarų gamintojams turėtų būti laikomas pašarų džiovinimo paslaugų teikimu. Toks paslaugų teikimas turi būti apmokestinamas pagal Šeštąją direktyvą.

19      Sandorių apmokestinimas pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą yra pagrindas apmokestinti PVM pagal Reglamentą Nr. 603/95 teikiamą pagalbą.

20      Komisija pastebi, kad pagal Reglamento Nr. 603/95 9 straipsnį „3 straipsnyje numatyta pagalba suteikiama tik produktus perdirbančioms įmonėms <...>“. Todėl šios įmonės teisine prasme yra subsidijų gavėjos, apie kurias minėjo Bendrijos teisės aktų leidėjas Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte, nurodydamas, kad „atlygį turi gauti tiekėjas“. Reglamente Nr. 603/95 neminimas joks kitas naudos gavėjas, kuris pagal teisinę prasmę galėtų gauti pagalbą prekybai sausaisiais pašarais.

21      Komisija pripažįsta, kad subsidijos skyrimas tam tikroms įmonėms gali turėti teigiamą ekonominį poveikį ūkio subjektams, esantiems ir pirmesnėse gamybos stadijose (šiuo atveju – šviežių pašarų gamintojai), ir esantiems vėlesnėse gamybos stadijose negu subsidiją gavusi įmonė (šiuo atveju – gyvulių augintojai). Ji pažymi, kad jei sudaromos sutartys pagal specialų užsakymą, Bendrijos teisės aktų leidėjas pagal Reglamento Nr. 603/95 11 straipsnio 2 dalį įpareigoja perdirbimo įmones sumokėti gamintojams nurodytą pagalbą, kurią jie gauna iš intervencinės agentūros.

22      Tačiau nei tikimybė, kad subsidija pasinaudos kiti ūkio subjektai, nei įpareigojimas sumokėti visą ar dalį subsidijos kitiems ūkio subjektams jokiu būdu nekeičia teisinių šios problemos aspektų. Pagalbos gavėjas teisine prasme, t. y. perdirbimo įmonė, turėtų būti atskiriamas nuo netiesioginio pagalbos gavėjo ekonomine prasme.

23      Komisija tvirtina, kad Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte naudodamas sąvoką „subsidijos, tiesiogiai susijusios su kaina“ Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė į PVM apmokestinamąją vertę įtraukti visą pagalbą, kuri tiesiogiai susijusi su tiekėjo ar teikėjo gautu atlygiu. Šios subsidijos turi būti tiesiogiai ar priežastiniu ryšiu susijusios su tiksliai nustatytais kiekiais ar kiekybiškai įvertinamų prekių ar paslaugų tiekimu ar teikimu: pagalba turėtų būti teikiama tai prekių ar paslaugų daliai, kuri parduodama rinkoje. Taip yra šiuo konkrečiu atveju.

24      Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad norint apmokestinti „subsidijas, tiesiogiai susijusias su kaina“ pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą, jos turi:

–        būti subsidijos gavėjo atlygiu už tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas,

–        būti glaudžiai susijusios su kaina.

25      Palaikoma Suomijos ir Švedijos vyriausybių, ji tvirtina, kad šios sąlygos šiuo atveju nėra tenkinamos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

26      Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte numatytais atvejais PVM apmokestinamąją vertę sudaro ir subsidijos, mokamos apmokestinamiesiems asmenims, kad PVM būtų apmokestinama visa prekių ir paslaugų vertė, taip siekiant išvengti, kad subsidijos mokėjimas nesumažintų mokestinių pajamų.

27      Pagal jos formuluotę ši nuostata taikoma tuo atveju, jeigu subsidija tiesiogiai susijusi su sandorio kaina.

28      Šiuo atveju subsidija pirmiausia turi būti mokama konkrečiam subsidijuojamam ūkio subjektui, suteikiant jam galimybę tiekti tam tikras prekes ar teikti tam tikras paslaugas. Tiktai tokiu atveju subsidija gali būti laikoma atlygiu už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas ir gali būti apmokestinama. Ypač turi būti pabrėžiama, kad naudos gavėjas turi teisę gauti subsidiją todėl, kad jis sudarė apmokestinamą sandorį (2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Office des produits wallons C-184/00, Rink. p. I-9115, 12 ir 13 punktai).

29      Be to, reikia patikrinti, ar prekių arba paslaugų pirkėjas gauna naudos iš subsidijų, mokamų naudos gavėjui. Galiausiai pirkėjo mokama kaina turi būti sumažinta proporcingai pardavėjo ar tiekėjo gaunamai subsidijai, pagal kurią pastarieji nustato kainą. Taip pat turi būti nustatyta, ar tas faktas, kad subsidija mokama pirkėjui ar tiekėjui objektyviai sudaro galimybes jiems vėliau parduoti prekes ar teikti paslaugas žemesnėmis kainomis už tas, kurios būtų nustatytos nesant subsidijos (pirmiau minėto sprendimo Office des produits wallons 14 punktas).

30      Atlygis, mokamas subsidija, bent jau turi būti aiškiai apibrėžtas. Subsidijos dydis nebūtinai turi tiksliai atitikti tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų kainos sumažėjimą. Pakanka, kad santykis tarp kainos sumažėjimo ir subsidijos, kuri gali būti fiksuoto pobūdžio, būtų pastebimas (sprendimo Office des produits wallons 17 punktas).

31      Galiausiai pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą „subsidijos, tiesiogiai susijusios su kaina“ sąvoka apima tik subsidijas, sudarančias visą ar dalį atlygio už tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas, kurį trečiosios šalys sumoka pardavėjui ar tiekėjui (minėto sprendimo Office des produits wallons 18 punktas).

32      Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju ginčijamos pagalbos apmokestinimo PVM sąlygų netenkina nė viena iš dviejų Komisijos numatytų sandorių kategorijų, t. y. viena, perdirbimo įmonių iš gamintojų pirktų bei išdžiovintų pašarų pardavimas, antra, sutartis pagal specialų užsakymą, sudaryta tarp perdirbimo įmonės ir šviežių pašarų gamintojo.

Iš gamintojų pirktų ir išdžiovintų pašarų pardavimas

33      Komisijos nuomone, perdirbimo įmonių sausųjų pašarų, kuriems žaliava įsigyta iš šviežių pašarų gamintojų, pardavimas yra prekių tiekimas Šeštosios direktyvos prasme.

34      Pagalba teikiama toms perdirbimo įmonėms, kurios gali laisvai ja disponuoti.

35      Tačiau pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą pagalba nėra tiesiogiai susijusi su apmokestinamų sandorių kaina.

36      Iš tikrųjų pagalba neteikiama specialiai tik tam, kad perdirbimo įmonės galėtų tiekti sausuosius pašarus pirkėjui.

37      Šiuo atveju šalys sutinka, kad pasaulinėje rinkoje nėra sausųjų pašarų trūkumo. Taip pat neginčijamas faktas, kad pagalbos sistemos tikslas yra, pirma, remti gamybą Bendrijoje siekiant užtikrinti vidinį tiekimo šaltinį, neatsižvelgiant į faktą, kad gamybos išlaidos joje yra didesnės nei pasaulinėje rinkoje, ir, antra, gaminti aukštos kokybės pašarus. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 603/95 11 konstatuojamojoje dalyje akcentuojamas tikslas „paskatinti reguliarų šviežių pašarų tiekimą perdirbėjams ir suteikti galimybę gamintojams pasinaudoti pagalbos programa“, o 10 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad turėtų būti nustatyti minimalūs kriterijai, apibūdinantys remtinų sausųjų pašarų kokybės minimumą, kurie nurodyti Reglamento Nr. 603/95 8 straipsnyje.

38      Šiomis aplinkybėmis pagalbos sistema nėra vartojimą skatinanti sistema. Ja nesiekiama skatinti trečiųjų šalių pirkti sausuosius pašarus žemesnėmis dėl pagalbos kainomis nei pasaulinės rinkos kaina, t. y. situacijoje, kai PVM apmokestinamoji vertė, apribota mokama kaina, neatitiktų visos tiekiamų prekių vertės. Ja siekiama paskatinti trečiąsias šalis įsigyti tiekiamų pašarų Bendrijoje panašia kaina kaip ir pasaulinėje rinkoje, ir už kurią būtų galima įsigyti tiekiamų prekių už Bendrijos ribų, jeigu be pagalbos pašarų tiekimas Bendrijoje būtų neįmanomas arba nepakankamas. Šiai kainai taikomas PVM atspindi visą rinkoje esančio produkto vertę.

39      Remiantis tik šiais motyvais, nesant būtinumo išnagrinėti, ar pagalbos įtraukimas į apmokestinamąją vertę atitinka kitas sąlygas, konstatuojama, kad Komisijos prieštaravimai dėl iš gamintojų pirktų bei išdžiovintų pašarų pardavimo nėra pagrįsti.

 Sutartys pagal specialų užsakymą

40      Komisijos manymu, sutarčių pagal specialų užsakymą tikslas yra perdirbimo įmonių džiovinimo paslaugų šviežių pašarų gamintojams tiekimas.

41      Tačiau pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą tam, kad subsidija būtų apmokestinama, ji turi būti mokama prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo naudai taip, kad jis galėtų laisvai ja disponuoti.

42      Sutarčių pagal specialų užsakymą atveju perdirbimo įmonių gaunama pagalba nėra mokama jų naudai.

43      Iš tikrųjų Reglamento Nr. 603/95 9 straipsnis nustato, kad „pagalba <...> suteikiama tik produktus perdirbančioms įmonėms“.

44      Vis dėlto Reglamento Nr. 603/95 15 konstatuojamojoje dalyje numatoma galimybė pagal sutartis pagal specialų užsakymą gaunamą pagalbą grąžinti gamintojui, ir to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas perdirbimo įmonėms sumokėti gamintojams pagalbą, kurią jos gauna už pagal sutartis perdirbtus kiekius.

45      Be to, perdirbimo įmonė negali laisvai disponuoti suteikta pagalba. Ji atlieka tarpininko vaidmenį tarp pagalbą skirstančios institucijos ir pašarų gamintojo. Šiuo atveju nepriimtinas Komisijos pasiūlytas kriterijus, susijęs su „gavėju teisine prasme“, neatsižvelgiant į ekonominę naudą.

46      Šiomis aplinkybėmis pagalba negali būti laikoma atlygiu perdirbančiai įmonei už paslaugų teikimą ir nesuteikia teisės teikti paslaugas žemesnėmis kainomis.

47      Pašarų džiovinimo paslaugos kaina turi apimti vidutinę perdirbimo kainą taip, kad apmokestinimas PVM, taikomas šiai kainai, apimtų visą teikiamų paslaugų vertę.

48      Suteikta pagalba gamintojui duoda galimybę sumažinti sausųjų pašarų kainą. Tačiau šis sumažinimas neturi poveikio apmokestinamo sandorio kainai. Poveikis pasireiškia a posteriori po mokėjimo tokia kaina, kuri atitinka visą teikiamų paslaugų vertę.

49      Jeigu pagalba, suteikiama šviežių pašarų gamintojui, būtų įtraukta į apmokestinamąją vertę, būtų papildomai apmokestinamas pašarų džiovinimas, o tai prieštarauja Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktui.

50      Remiantis tik šiais motyvais, nesant būtinumo išnagrinėti, ar pagalbos įtraukimas į apmokestinamąją vertę atitinka kitas sąlygas, konstatuotina, kad Komisijos kaltinimai dėl sutarčių pagal specialų užsakymą nėra pagrįsti.

51      Darytina išvada, kad nė vienas iš dviejų Komisijos kaltinimų nėra pagrįstas, todėl ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

52      Pagal Darbo reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas.

53      Pagal Darbo reglamento 69 straipsnio 4 dalį Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė, įstojusios į bylą šalys ir palaikiusios atsakovės reikalavimus, pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė pačios padengia savo išlaidas.

Timmermans

Gulmann

Puissochet

Cunha Rodrigues

 

Colneric

Paskelbta 2004 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Sekretorius

 

       Antrosios kolegijos pirmininkas

R. Grass

 

       C. W. A. Timmermans

* Proceso kalba: vokiečių.