Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-400/02

Gerard Merida

prieš

Bundesrepublik Deutschland

(Bundesarbeitsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 39 straipsnis – Kolektyvinė sutartis – Papildoma laikina pašalpa buvusiems jungtinių karinių pajėgų Vokietijos teritorijoje civiliams darbuotojams – Pasienio darbuotojai – Šios pašalpos apskaičiavimo pagrindo nustatymas – Tariamas atsižvelgimas į Vokietijoje gaunamam darbo užmokesčiui taikomą mokestį“

Sprendimo santrauka

Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Socialinės lengvatos – Laikina pašalpa, mokama darbuotojams atleidimo iš darbo atveju – Darbuotojo, kuris gyvena ir yra apmokestinamas kitoje valstybėje narėje, darbo užmokesčio, teoriškai mokamo darbo vietos valstybėje, mokesčio tariamas išskaitymas – Nepriimtinumas – Pateisinimas – Nebuvimas

(EB 39 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalis)

EB 39 straipsnis ir Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 4 dalis draudžia kolektyvinėje sutartyje numatytas nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias socialinė išmoka, būtent laikina pašalpa, atleidimo iš darbo atveju papildomai prie bedarbystės pašalpos darbo vietos valstybės narės mokama darbuotojui, gyvenančiam ir apmokestinamam kitoje valstybėje narėje, apskaičiuojama taip, kad darbo vietos valstybėje narėje mokėtinas darbo užmokesčio mokestis yra tariamai išskaitomas nustatant šios pašalpos apskaičiavimo pagrindą, nors pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo darbo užmokestis ar analogiški atlygiai, mokami šioje valstybėje negyvenantiems darbuotojams, apmokestinami tik jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

Administraciniai sunkumai, kurie kiltų darbo vietos valstybei narei dėl skirtingų šios išmokos apskaičiavimo būdų pagal suinteresuoto asmens gyvenamąją vietą, ir finansinės pasekmės, jei nebūtų atsižvelgta į nacionaliniam darbo užmokesčiui taikytiną mokestį, negali pateisinti šios valstybės narės įsipareigojimų pagal Sutartį nevykdymo.

(žr. 29–30, 37 punktus ir rezoliucinę dalį)




TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2004 m. rugsėjo 16 d.(*)

„EB 39 straipsnis – Kolektyvinė sutartis – Papildoma laikina išmoka buvusiems jungtinių karinių pajėgų Vokietijos teritorijoje civiliams darbuotojams – Pasienio darbuotojai – Minėtos išmokos apskaičiavimo pagrindo nustatymas – Tariamas atsižvelgimas į Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokestį“

Byloje C-400/02

dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnį,

pateikto Bundesarbeitsgericht (Vokietija) 2002 m. birželio 27 d. sprendimu, užregistruotu Teisingumo Teisme 2002 m. lapkričio 12 d.,

Gerard Merida

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, 

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J.-P. Puissochet, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), R. Schintgen ir N. Colneric,

generalinė advokatė C. Stix-Hackl,

sekretorė M.-F. Contet, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. vasario 15 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–G. Merida, atstovaujamo Rechtsanwalt F. Lorenz,

– Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos W.-D. Plessing, padedamo Rechtsanwalt E. H. Neuert,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Braun, R. Lyal ir D. Martin,

susipažinęs su 2004 m. vasario 5 d. pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 39 straipsnio išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp Prancūzijos piliečio G. Merida ir Vokietijos Federacinės Respublikos dėl papildomos laikinos išmokos (Überbrückungsbeihilfe, toliau – laikina išmoka), išmokėtos pareiškėjui pagal 1971 m. rugpjūčio 31 d. kolektyvinę sutartį dėl darbuotojų, dirbančių karinėse pajėgose Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, socialinio draudimo (Tarifvertrag zur sozialen Sicherung der Arbeitnehmer bei den Stationierungsstreitkräften im Gebiet der Bundesrepublik Deutschland, toliau – kolektyvinė sutartis dėl socialinio draudimo), apskaičiavimo.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 7 straipsnyje numatyta:

„1. Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos, kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.

<...>

4. Bet kokia kolektyvinių arba individualių sutarčių arba kitų kolektyvinių norminių aktų sąlyga, susijusi su teise įsidarbinti, dirbti, gauti atlyginimą ir kitomis darbo arba atleidimo iš darbo sąlygomis laikoma niekine ir negalioja, jeigu ji diskriminuoja tuos darbuotojus, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai.“

 Nacionalinės teisės aktai

4        Kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnyje, susijusiame su laikina išmoka, nustatyta:

„1. Laikina išmoka mokama:

<...>

b)      kaip priedas prie Federalinio biuro darbo klausimais (Bundesanstalt für Arbeit) išmokėtų išmokų bedarbystės ar profesinio mokymo atvejais (bedarbystės pašalpa, socialinė parama bedarbiams, išlaikymo pašalpa);

<...>

3 a) 1) Kaip priedo prie darbo užmokesčio už kitą darbą mokamos laikinos išmokos (1a punktas) apskaičiavimo pagrindas yra 1966 m. gruodžio 16 d. kolektyvinės sutarties 16 straipsnio 1 a punkte (Tarifvertrag für die Arbeitnehmer bei den Stationierungsstreitkräften im Gebiet der Bundesrepublik Deutschland – darbuotojų, dirbančių karinėse pajėgose Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, kolektyvinė sutartis, toliau – darbuotojų kolektyvinė sutartis) numatytas bazinis darbo užmokestis, priklausantis darbuotojui atleidimo iš darbo dieną už visą kalendorinį mėnesį, apskaičiuojamą pagal darbo sutartyje nustatytą vidutinį darbo laiką <...>.

         <...>

3. b) Kaip priedo prie Bundesanstalt für Arbeit išmokų (1b punktas) mokamos laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindas <...> yra pirmiau minėtame a punkte nustatytas apskaičiavimo pagrindas, iš darbo užmokesčio išskaičius įstatyme numatytas išskaitas. Tariamai apskaičiuojant darbo užmokesčių mokesčio ir socialinio draudimo įmokas, reikia taikyti tinkamus mokesčių sistemos ir socialinio draudimo kriterijus laikinos išmokos išmokėjimo darbuotojui dieną, tačiau neatsižvelgiant į mokesčių kortelėje nurodytas neapmokestinamas sumas (Lohnsteuerkarte).

4.      Laikina išmoka sudaro:

–        pirmuosius metus po darbo santykių nutraukimo iki 100 %,

–        nuo antrųjų metų iki 90 %

–        apskaičiavimo pagrindo (3a arba b punktas) ir išmokų, nustatytų pirmiau minėtuose šio straipsnio 1 ir 2 punktuose, skirtumo.

Jeigu laikina išmoka mokama kaip priedas prie Bundesanstalt für Arbeit išmokų arba ligos draudimo ar draudimo nuo nelaimingo atsitikimo išmokų, reikia prie jos pridėti sumą, būtiną darbo užmokesčio mokesčiui padengti.

<...>“

5        Pagal kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo paaiškinamųjų pastabų ir bendrų gairių – naujos 1992 m. versijos ( der Erläuterungen und Verfahrensrichtlinien zum TV SozSich – Neufassung 1992, toliau – paaiškinamosios pastabos ir bendros gairės) 2 dalį:

„4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

<...>

2.6.5. Bedarbystės išmokos, mokamos pasienio darbuotojui, kurio kilmės šalis yra Europos Sąjungos valstybė narė, tik toje šalyje, kurioje jis yra apsigyvenęs, iš esmės yra analogiškos Bundesanstalt für Arbeit išmokoms, kurios mokamos tuo atveju, jeigu pasienio darbuotojas, gyvenantis ne Vokietijoje, galėtų įsidarbinti Vokietijos darbo rinkoje.

<...>

4 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

<...>

2.8.5. Jeigu atleidimo iš darbo dieną darbuotojas buvo atleistas nuo darbo užmokesčio mokesčio, remiantis sutartimi dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, nustatant 3b punkte numatytą apskaičiavimo pagrindą, atsižvelgiama į mokesčius, kuriuos būtų sumokėjęs panašioje situacijoje esantis Vokietijoje gyvenantis darbuotojas.

<...>

4 straipsnio 4 dalyje numatyta:

<...>.

2.9.4 Jeigu darbuotojas pagal 2.6.5 punktą gauna laikiną išmoką kaip priedą prie kitos valstybės socialinio draudimo institucijos mokamų išmokų, laikina išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į Bundesanstalt für Arbeit mokamą išmoką, kurią gavėjas turėtų teisę gauti, jeigu jis būtų apsigyvenęs Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Jeigu išmoka, kurią jis iš tikrųjų gauna, yra didesnė, skirtumas yra išskaitomas pagal 5 straipsnį.“

6        Pagal kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 5 straipsnį išmokant laikiną išmoką atsižvelgiama į kitas nei numatytos 4 straipsnio 1 dalyje išmokas, kurias darbuotojas turi teisę gauti.

7        Prancūzijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir abipusės administracinės bei teisinės pagalbos taisyklių nustatymo pajamų ir turto mokesčių srityje, taip pat dėl patentų ir žemės mokesčių, priimtos 1959 m. liepos 21 d. ir vėliau pakeistos (toliau – sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Darbo užmokestis ir analogiški atlygiai, taip pat pensijos, mokamos vienos iš susitariančiųjų valstybių <...> fiziniams asmenims, gyvenantiems kitoje susitariančioje valstybėje dėl esamų ar buvusių administracinių ar karinių tarnybų, yra apmokestinami tik pirmoje valstybėje. Tačiau ši nuostata netaikoma, kai darbo užmokesčiai mokami asmenims, kurie turi kitos valstybės pilietybę ir tuo pačiu metu nėra pirmosios valstybės piliečiai; tokiu atveju darbo užmokesčiai apmokestinami tik toje valstybėje, kurioje šie asmenys gyvena.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

8        G. Merida iki 1999 m. lapkričio 30 d. kaip civilis dirbo prancūzų karinėse pajėgose, esančiose Baden-Baden (Vokietija), ir nuolat gyveno Prancūzijoje. Darbuotojų kolektyvinė sutartis buvo taikoma pareiškėjo darbo sutarčiai ir atlyginimą jam mokėjo Vokietijos valdžios institucijos jo darbdavio vardu ir sąskaita.

9        Pagal sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo 14 straipsnio 1 dalį bruto atlyginimas, kurį gaudavo G. Merida už savo profesinę veiklą, išskaičius Vokietijoje mokamas socialinio draudimo įmokas, buvo apmokestinamas Prancūzijoje. Kadangi darbo užmokesčio mokesčiai Prancūzijoje buvo mažesni už taikomus Vokietijoje, G. Merida gaudavo didesnes neto pajamas nei toje pačioje padėtyje esantis, bet Vokietijoje gyvenantis darbuotojas.

10      Po darbo sutarties nutraukimo G. Merida gavo laikiną išmoką pagal kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnį. Nustatant jos apskaičiavimo pagrindą, Vokietijos valdžios institucijos tariamo apskaičiavimo būdu iš bazinio darbo užmokesčio, numatyto darbuotojų kolektyvinėje sutartyje, „kuris priklausė pareiškėjui atleidimo iš darbo dieną už visą kalendorinį darbo mėnesį“ išskaitė ne tiktai Vokietijoje mokamos socialinio draudimo įmokų sumą, bet ir Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokestį. Be to, taikant kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 5 straipsnio ir aiškinamųjų pastabų bei bendrų gairių 2.9.4 punkto nuostatas, Vokietijos valdžios institucijos išskaitė iš G. Merida mokamos laikinos išmokos bedarbystės pašalpą, kurią jis gavo Prancūzijoje nuo 2000 m. vasario 22 d. ir kovo mėn. pabaigos.

11      G. Merida manymu, tariamas Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčio išskaitymas iš jo bazinio atlyginimo, siekiant nustatyti laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindą, yra neteisėtas. Iš tikrųjų pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ši išmoka galėjo būti apmokestinama tik Prancūzijoje, kitaip tai sudarytų neteisėto dvigubo apmokestinimo pagrindą. Tariamas neto darbo užmokesčio apskaičiavimas pagal Vokietijos mokesčių teisę, siekiant nustatyti išmokos dydį, prieštarautų ne tik jos tikslui kompensuoti pajamų praradimą dėl atleidimo iš darbo, bet ir Bendrijos teisei.

12      Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinis teismas atmetė G. Merida ieškinį, kuris pateikė apeliacinį skundą dėl peržiūrėjimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

13      Pastarojo nuomone, remdamasis nacionaline teise, apeliacinis teismas iš esmės ir teisingai atmetė pateiktą ieškinį kaip nepagrįstą. Savo sprendime jis rėmėsi Federalinio darbo teismo (Bundesarbeitsgericht) teismine praktika, pagal kurią kaip laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindas, tariamas neto darbo užmokestis, turėtų būti nustatomas pagal kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 3 dalies b punktą. Todėl Vokietijos Federacinė Respublika turėjo tariamai atsižvelgti į Vokietijos darbo užmokesčio mokestį net G. Merida atveju, nors jis gyveno ir buvo apmokestinamas Prancūzijoje.

14      Vis dėlto negalima nepaisyti to, kad socialiniai partneriai, tariamai atsižvelgdami į Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokestį nustatant laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindą, taip pat ir gyvenančių kitoje valstybėje narėje darbuotojų atveju, pažeidė EB 39 straipsnį.

15      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastebi, kad G. Merida tvirtina esąs diskriminuojamas todėl, kad tuo laikotarpiu, kai dirbo jungtinėse karinėse pajėgose Vokietijos teritorijoje, norėdamas gauti bedarbystės išmoką Prancūzijoje ir laikiną išmoką Vokietijoje, jis turėjo mokėti pajamų mokestį pagal Prancūzijos mokesčių teisę, o apskaičiavimo pagrindas, siekiant nustatyti šios išmokos dydį, būtų tariamas neto darbo užmokestis, nustatytas, darant išskaitymus pagal Vokietijos mokesčių teisę. Taigi vienu metu jis būtų apmokestinamas pagal dviejų valstybių narių mokesčių teisę, o tai prieštarautų EB 39 straipsniui.

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastebi, kad pajamų, kurias G. Merida gavo iš Vokietijos Federacinės Respublikos, apmokestinimą nuo darbo sutarties nutraukimo momento, kaip ir prieš tai, reglamentuoja sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo nuostatos. Pareiškėjas neteisingai prieštaravo tik faktui, kad apskaičiavimo pagrindas, taikomas laikinos išmokos bruto sumai nustatyti, jo atveju nėra palankiau reglamentuojamas nei darbuotojo, kuris nėra pasienio darbuotojas, atveju.

17      Vis dėlto Bundesarbeitsgericht nusprendė atidėti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pažeidžiamas EB 39 straipsnis, tariamai remiantis Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčiu, siekiant nustatyti laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindą kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatytu atveju (kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 3 dalies b punkto antrasis sakinys), jeigu buvęs darbuotojas gyvena ir yra apmokestinamas užsienyje?“

 Dėl prejudicinio klausimo

18      EB 39 straipsnis draudžia bet kokią valstybių narių darbuotojų diskriminaciją dėl pilietybės darbo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu.

19      Be to, Reglamento Nr. 1621/68 7 straipsnio 4 dalyje, kurioje išaiškinamos ir nustatomos tam tikros teisės, suteiktos darbuotojams migrantams pagal EB 39 straipsnį (1998 m. sausio 15 d. Sprendimo Schöning-Kougebetopoulou, C-15/96, Rink. p. I-47, 12 punktas), numatyta, kad bet kokia kolektyvinių sutarčių sąlyga, susijusi su teise gauti atlyginimą ir kitomis darbo arba atleidimo iš darbo sąlygomis, jeigu ji diskriminuoja tuos darbuotojus, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, yra niekinė.

20      Neginčijamas faktas, kad tokios išmokos, šiuo atveju laikina išmoka, sudaranti dalį išmokos, mokamos darbuotojui atleidimo iš darbo atveju, patenka į pirmesniame punkte minėtų nuostatų taikymo sritį ir tokioje pačioje situacijoje kaip G. Merida esantis pasienio darbuotojas, norintis gauti tokią išmoką, gali pasinaudoti šiomis nuostatomis (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-35/97, Rink. p. I-5325, 36, 40 ir 41 punktus).

21      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 39 straipsnyje bei Reglamento Nr. 1621/68 7 straipsnyje įtvirtinta vienodo požiūrio taisyklė draudžia ne tik tiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir visas netiesioginės diskriminacijos formas, kuriomis taikant skirtingus kriterijus iš esmės pasiekiamas toks pats rezultatas (žr. 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimo O’Flynn, C-237/94, Rink. p. I-2617, 17 punktą).

22      Pagal nediskriminavimo principą reikalaujama, kad ne tik panašios situacijos nebūtų traktuojamos skirtingai, bet ir skirtingos situacijos nebūtų traktuojamos vienodai (žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo National Farmers’ Union ir kt., C-354/95, Rink. p. I-4559, 61 punktą).

23      Jeigu nacionalinės teisės nuostata nėra objektyviai pateisinta ir proporcinga siekiamam tikslui, ji turėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jei ji gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei nacionalinius darbuotojus, ir todėl kyla grėsmė, kad pirmieji atsidurs ypač nepalankioje padėtyje (žr. minėto sprendimo O’Flynn 20 punktą).

24      Taigi, šiuo atveju tariamai apskaičiuojamas Vokietijos darbo užmokesčio mokestis daro neigiamą poveikį pasienio darbuotojams. Iš tikrųjų tariamas šio mokesčio išskaitymas, nustatant laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindą, turi neigiamą poveikį asmenims, kurie kaip ir G. Merida gyvena ir yra apmokestinami kitoje valstybėje narėje, lyginant su tais, kurie gyvena ir yra apmokestinami Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

25      Šių darbuotojų atveju apskaičiavimo pagrindas, pagal kurį nustatomas laikinos išmokos dydis, atitinka neto darbo užmokestį, mokamą pareiškėjui šios išmokos mokėjimo dieną, jei jis nebūtų atleistas iš darbo. Šis rezultatas pasiekiamas tariamo apskaičiavimo būdu, be socialinio draudimo išmokų išskaitant ir pagal Vokietijos mokesčių teisę, pagal kurią buvo reglamentuojama pareiškėjo padėtis jo darbo santykių metu, mokamus mokesčius.

26      Per pirmuosius metus po darbo sutarties nutraukimo laikina išmoka sudaro 100 % apskaičiavimo pagrindo ir bedarbystės pašalpos skirtumo (kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 3 dalies b punktas). Be to, kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 4 punkto antras sakinys užtikrina neutralumą nuo bet kokio atsitiktinio laikinos išmokos apmokestinimo, atsiradus tokiai aplinkybei, kai viršijama maksimali atleidžiama nuo mokesčių Vokietijoje suma.

27      Taigi per pirmuosius metus po darbo sutarties nutraukimo buvusių darbuotojų, gyvenančių Vokietijoje, pajamos būtų lygios pajamoms, kurias jie gautų dirbdami.

28      Priešingai, pasienio darbuotojų, esančių tokioje pačioje situacijoje kaip ir G. Merida, atveju tariamas Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčio išskaitymas, nustatant laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindą, nesudaro galimybės pasiekti tokį patį rezultatą išmokant šią išmoką, kuri, kaip ir pirmiau minėtas G. Merida gaunamas darbo užmokestis, pagal konvencijos dėl dvigubo apmokestinimo 14 straipsnį apmokestinama Prancūzijoje.

29      Pateisindamos šį pasienio darbuotojams taikomą apskaičiavimo būdą, Vokietijos institucijos remiasi galimais administraciniais sunkumais, jei būtų taikomi skirtingi apskaičiavimo būdai pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą, bei biudžetinėmis pasekmėmis, jei nebūtų atsižvelgta į Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokestį.

30      Taigi šie prieštaravimai, susiję su mokestinių įsipareigojimų augimu ir galimais administraciniais sunkumais, turi būti atmesti. Galiausiai tokie argumentai bet kokiu atveju neturėtų pateisinti Vokietijos Federacinės Respublikos įsipareigojimų pagal EB sutartį nevykdymo (žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Gottardo, C-55/00, Rink. p. I-413, 38 punktą).

31      Teismo posėdyje Vokietijos vyriausybė tvirtino, kad kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 4 punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad tokioje pačioje situacijoje kaip ir G. Merida esantis asmuo gali gauti Vokietijoje sumokėtų mokesčių dydžio išmoką, prireikus – kaip laikiną išmoką valstybėje narėje, kurioje jis gyvena. Galiausiai minėta sąlyga neutralizuotų bet kokį mokestį, atsirandantį dėl šios išmokos, nesvarbu, kurioje valstybėje ji buvo išmokėta.

32      Tačiau net atsižvelgiant į pateiktą prielaidą, aplinkybė, kad sumokėtų mokesčių suma gyvenamosios vietos valstybėje narėje yra padengiama a posteriori darbo vietos valstybėje narėje, nekeičia išvados, pagal kurią tariamas atsižvelgimas į Vokietijoje gaunamo atlyginimo mokestį yra diskriminacija, daranti žalą tokioje pačioje situacijoje kaip ir G. Merida esantiems darbuotojams.

33      Iš tikrųjų tariamas Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčio išskaitymas, siekiant nustatyti laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindą, niekaip nesusijęs su pajamų mokesčiu, darbuotojo mokamu Prancūzijoje jo darbo santykių metu, nes net jeigu suma, atitinkanti šios išmokos gavėjo sumokėtą mokestį Prancūzijoje, yra padengiama a posteriori Vokietijoje, ta išmoka galiausiai gali būti mažesnė nei darbo užmokesčio, išmokėto už visą darbo laikotarpį ir bedarbystės išmokos, kurią gavo suinteresuotas asmuo, skirtumas.

34      Be to, neginčijama, kad taip yra ir pagrindinėje byloje, kurioje tariamo Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčio išskaičiavimo taikymas tokioje pačioje situacijoje kaip ir G. Merida esantiems pasienio darbuotojams nulemia tai, kad pastarieji praranda dalį savo neto pajamų, kurias jie gavo dirbdami karinėse pajėgose Vokietijoje, t. y. tą dalį, kuri lygi Prancūzijoje sumokėto pajamų mokesčio ir tariamai išskaityto, nustatant laikiną išmoką, Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčio skirtumui.

35      Be to, tokioje pačioje situacijoje kaip ir G. Merida esančių pasienio darbuotojų atveju tariamas Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčio taikymas sudaro kliūtis laikinos išmokos išmokėjimu kompensuoti darbo užmokesčio praradimą per pirmuosius metus po darbo santykių nutraukimo, priešingai nei Vokietijoje gyvenančių darbininkų atveju.

36      Galėtų būti kompensuojama tuo atveju, jeigu Vokietijos valdžios institucijos nustatytų laikinos išmokos, apmokestinamos Prancūzijoje pagal konvencijos dėl dvigubo apmokestinimo 14 straipsnio 1 dalį, apskaičiavimo pagrindą, tariamai neišskaitant Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčio, kuris nebuvo mokamas per visą pareiškėjo darbo laikotarpį, ir visai neatlyginant Prancūzijoje mokamo pajamų mokesčio.

37      Šiomis aplinkybėmis atsakymas į klausimą yra toks: EB 39 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalis draudžia kolektyvinėje sutartyje numatytas nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias socialinės išmokos, pavyzdžiui, papildomos laikinos išmokos, kurią moka darbo vietos valstybė narė, dydis apskaičiuojamas taip, kad šioje valstybėje mokamas pajamų mokestis yra tariamai išskaitomas, nustatant šios išmokos apskaičiavimo pagrindą, nors pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo darbo užmokestis ar analogiški atlygiai, mokami darbo vietos valstybėje narėje negyvenantiems darbuotojams, apmokestinami tik jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

38      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas. Kitų šalių, pateikusių Teisingumo Teismui pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

EB 39 straipsnis ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 4 dalis draudžia kolektyvinėje sutartyje numatytas nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias socialinės išmokos, pavyzdžiui, papildomos laikinos išmokos (Überbrückungsbeihilfe), kurią moka darbo vietos valstybė narė, dydis apskaičiuojamas taip, kad šioje šalyje mokamas pajamų mokestis yra tariamai išskaitomas, nustatant minėtos išmokos apskaičiavimo pagrindą, nors pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo darbo užmokestis ar analogiški atlygiai, mokami darbo vietos valstybėje narėje negyvenantiems darbuotojams, apmokestinami tik jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.