Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,

pateikta 2004 m. vasario 5 d.(1)

Byla C-400/02

Gerard Merida

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

(Bundesarbeitsgericht (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas darbuotojų judėjimas – Vienodas požiūris kolektyvinėse sutartyse – Laikina išmoka – Asmenų, anksčiau dirbusių Vokietijoje ir nuolat gyvenančių Prancūzijoje, diskriminavimas“





I –    Įvadas

1.        Šioje byloje nagrinėjamas tam tikros išmokos (Überbrückungsbeihilfe, toliau – laikina išmoka), numatytos kolektyvinėje sutartyje ir mokamos nutraukus darbo santykius, apskaičiavimas.

II – Teisinis pagrindas

A –    1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1612/68(2) dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (toliau – Reglamentas Nr. 1612/68)

2.        Šio reglamento 7 straipsnio 4 dalis nustato:

„Bet kokia kolektyvinių arba individualių sutarčių arba kitų kolektyvinių norminių aktų sąlyga, susijusi su teise įsidarbinti, dirbti, gauti atlyginimą ir kitomis darbo arba atleidimo iš darbo sąlygomis, laikoma niekine ir negalioja, jeigu ji diskriminuoja tuos darbuotojus, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai.“

B –    Nacionalinės teisės aktai

3.        Pagal neginčijamą informaciją, pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir Vokietijos Federacinės Respublikos atstovo teismo posėdyje, taikytinos šios Vokietijos teisės nuostatos.

4.        Civiliai darbuotojai buvo įdarbinami Vokietijoje buvusiose Prancūzijos karinėse pajėgose iki jų pasitraukimo; Prancūzijos karinės pajėgos buvo jų darbdavys. Darbo užmokestis buvo mokamas Vokietijos institucijų Prancūzijos karinių pajėgų pavedimu ir sąskaita. Pagal Vokietijos ir Prancūzijos sudarytą konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo darbo užmokesčiui taikytina mokesčių teisė nustatoma pagal darbuotojo gyvenamąją vietą. Taikant šią nuostatą Vokietijos institucijos atlikdavo ne darbo užmokesčio mokesčio (Lohnsteuer) išskaitymą iš Prancūzijoje gyvenančių darbuotojų gaunamo bruto darbo užmokesčio, o faktiškai jiems išmokėdavo didesnę sumą, nei mokėjo Vokietijoje gyvenantiems darbuotojams. Ši buvusio darbdavio mokama suma buvo apmokestinama Prancūzijoje.

5.        Laikina išmoka yra socialinė išmoka, kurią Vokietijos Federacinė Respublika savo sąskaita ir iš savo biudžeto moka pagal 1971 m. rugpjūčio 31 d. kolektyvinę sutartį dėl dirbančiųjų Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje esančiose karinėse pajėgose darbuotojų socialinio draudimo (toliau – kolektyvinė sutartis dėl socialinio draudimo) asmenims, anksčiau dirbusiems Vokietijoje buvusiose Prancūzijos karinėse pajėgose ir netekusiems darbo dėl šių karinių pajėgų pasitraukimo iš Vokietijos.

6.        Pagal pagrindinėje byloje taikytinas kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo nuostatas laikinos išmokos dydis apskaičiuojamas vienodai visiems jos gavėjams. Ši laikina išmoka apskaičiuojama taip, kad remiantis kolektyvinėje sutartyje numatytu baziniu darbo užmokesčiu, priklausančiu darbuotojui atleidimo iš darbo dieną už visą kalendorinį mėnesį, be jau gautų bedarbystės išmokų, taip pat atsižvelgiama į tariamai pagal laikinos išmokos išmokėjimo metu taikomus mokestinius kriterijus apskaičiuotą Vokietijos pajamų mokestį. Todėl atsižvelgiama ir į tariamai apskaičiuotą Vokietijos pajamų mokestį, kai iš Prancūzijoje gyvenančių buvusių darbuotojų darbo užmokesčio jų darbo laikotarpiu nebuvo išskaitytas darbo užmokesčio mokestis pagal Vokietijos teisę.

7.        Taip apskaičiuotos laikinos išmokos dalis, viršijanti neapmokestinamą sumą, yra apmokestinama, jei jos gavėjai gyvena Vokietijoje. Prancūzijoje gyvenantys išmokos gavėjai turi mokėti laikinai išmokai taikomus Prancūzijos mokesčius. Kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 4 dalies antrasis sakinys nustato: „Jeigu laikina išmoka mokama papildomai prie Federalinio darbo biuro (Bundesanstalt für Arbeit) mokamų išmokų, prie jos reikia pridėti sumą, būtiną darbo užmokesčio mokesčiui padengti“. Posėdyje Vokietijos vyriausybės atstovas patvirtino, kad „papildant <...> siekiama veiksmingai neutralizuoti bet kokio pobūdžio mokesčių naštą, todėl nesvarbu, kuri valstybė narė <....> apmokestina šiuo mokesčiu. <...> Vokietijoje laikinos išmokos gavėjai visais atvejais nėra ekonomiškai apsunkinami mokesčiais. Nagrinėjamu atveju mokestis, kurį (ieškovas) Prancūzijoje turi sumokėti nuo laikinos išmokos, galėtų <...> būti susigrąžintas. Vienintelė sąlyga jį susigrąžinti – įrodyti sumokėto mokesčio sumą. (Vokietijoje) gyvenantys ir negyvenantys asmenys <...> faktiškai sumokamų mokesčių atžvilgiu <...> visada traktuojami vienodai“.

III – Faktai, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

8.        G. Merida yra Prancūzijos pilietis ir gyvena Prancūzijoje. Iki darbo santykių nutraukimo jis dirbo Vokietijoje buvusiose Prancūzijos karinėse pajėgose. Nutraukus darbo santykius, jis gavo laikiną išmoką pagal kolektyvinę sutartį dėl socialinio draudimo. Gautos išmokos dydis buvo apskaičiuotas pagal šią kolektyvinę sutartį, t. y. remiantis bruto darbo užmokesčiu ir atsižvelgiant į Prancūzijoje gautą bedarbio pašalpą bei tariamai apskaičiuotą Vokietijos darbo užmokesčio mokestį. Taip apskaičiuota G. Merida skirta laikina išmoka pagal atitinkamą konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo Prancūzijoje buvo apmokestinama kaip darbo užmokestis, ir todėl ji buvo apmokestinta Prancūzijos mokesčiais.

9.        G. Merida pareiškė ieškinį Vokietijos Federacinei Respublikai, nes dėl tariamai apskaičiuoto Vokietijos darbo užmokesčio mokesčio išskaitymo jis neteisėtai atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei darbuotojai, gyvenantys Vokietijoje. Abu kompetentingi teismai – Darbo teismas (Arbeitsgericht) ir Regioninis darbo teismas (Landesarbeitsgericht) – ieškinį atmetė. Tuomet G. Merida pateikė apeliacinį skundą dėl Landesarbeitsgericht sprendimo peržiūrėjimo Federaliniam darbo teismui (Bundesarbeitsgericht). Šis teismas suabejojo, ar kolektyvinė sutartis dėl socialinio draudimo atitinka Bendrijos laisvo darbuotojų judėjimo principą pagrindinės bylos aplinkybėmis taikomo išmokos apskaičiavimo būdo atžvilgiu. Todėl 2002 m. birželio 27 d. nutartimi Bundesarbeitsgericht nusprendė atidėti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pažeidžiamas EB 39 straipsnis, tariamai remiantis Vokietijoje gaunamo darbo užmokesčio mokesčiu, siekiant nustatyti laikinos išmokos apskaičiavimo pagrindą kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatytu atveju (kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 3 dalies b punkto antras sakinys), jeigu buvęs darbuotojas gyvena ir yra apmokestinamas užsienyje?“

IV – Dėl prejudicinio klausimo

A –    Pagrindiniai šalių argumentai

10.      G. Merida ir Komisija mano, kad dėl tariamai apskaičiuoto Vokietijos darbo užmokesčio mokesčio išskaitymo Prancūzijoje gyvenantys laikinos išmokos gavėjai yra netiesiogiai diskriminuojami. Jie pažymi, kad dėl laikinos išmokos apskaičiavimo būdo tokie gavėjai realiai gauna mažesnę galutinę sumą, nei jiems mokėdavo jų buvęs darbdavys. Iš tiesų, darbuotojai, kuriems taikoma Vokietijos mokesčių teisė, nes jie gyvena Vokietijoje, išskyrus tariamai apskaičiuoto Vokietijos darbo užmokesčio mokesčio ir bedarbio pašalpos išskaitymą, nepatiria daugiau jokių išskaitymų iš laikinos išmokos. Tačiau Prancūzijoje gyvenantiems gavėjams ne tik buvo išskaičiuotas tariamai apskaičiuotas Vokietijos darbo užmokesčio mokestis, bet jie papildomai mokėjo Prancūzijos mokesčius nuo laikinos išmokos. Be to, kaip teigiama, laikina išmoka ir buvo skirta tam, kad pirmaisiais metais po darbo santykių pasibaigimo būtų mokamas tokio pat dydžio užmokestis, kokį jiems mokėjo buvęs darbdavys. Šis tikslas buvo užtikrintas Vokietijoje gyvenantiems gavėjams. Kita vertus, Prancūzijoje gyvenantys gavėjai gaudavo didesnį atlyginimą, nes išmokos, kurias jie gaudavo iš darbdavio, pagal konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo buvo apmokestinamos darbo užmokesčio mokesčiu Prancūzijoje. Be to, dėl laikinos išmokos, bruto atlyginimo suma šiuo atveju sumažėjo ne tik dėl tariamai apskaičiuoto Vokietijos darbo užmokesčio mokesčio, bet ir dėl faktiškai taikomo Prancūzijos mokesčio. Tokia diskriminacija, jų nuomone, negali būti pateisinama administracinio supaprastinimo priežastimi. EB 39 straipsnyje numatytas Bendrijos laisvo darbuotojų judėjimo principas neturėtų būti varžomas tokia priemone.

11.      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad laikinos išmokos apskaičiavimas išskaitant tariamai apskaičiuoto Vokietijos darbo užmokesčio mokestį nėra diskriminuojantis G. Merida atveju. Tai ji pagrindžia administracinio supaprastinamo motyvu ir tvirtina, kad laikina išmoka nėra siekiama užtikrinti atlyginimo bedarbystės atveju. Vokietijos vyriausybės atstovas posėdyje teigė, kad tokia išmoka iš tiesų yra savanoriška socialinė išmoka, Vokietijos Federacinės Respublikos mokama buvusiems darbuotojams iš kitų valstybių, skirta „sušvelninti socialines pasekmes persiorientavimo metu“ netekus darbo ir buvo „tam tikra parama, teikiama kaip socialinė išmoka“. Todėl laikina išmoka ir buvo skaičiuojama vienodai visiems gavėjams. Bendrijos teisė nesuteikė teisės pasienio darbuotojus traktuoti palankiau nei išmoką mokančioje valstybėje gyvenančius darbuotojus. Vokietijos Federacinė Respublika posėdyje toliau tvirtino, kad iš esmės buvo apmokestinama pati laikina išmoka net ir Vokietijoje gyvenančių gavėjų atžvilgiu. Vis dėlto, apskaičiuojant laikiną išmoką, bet kokie taikytini mokesčiai buvo „neutralizuojami“ atitinkamai padidinant išmoką. Jos tvirtinimu, tokia tvarka taip pat buvo taikoma ir Prancūzijoje nuo laikinos išmokos mokėtinų mokesčių atžvilgiu.

B –    Vertinimas

1.      Dėl prejudicinio klausimo formuluotės

12.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar kolektyvinės sutarties dėl socialinio draudimo 4 straipsnio 3 dalies b punktas yra suderinamas su EB 39 straipsniu, kai šios kolektyvinės sutarties nuostata susijusi su laikinos išmokos „apskaičiavimo pagrindo nustatymu“ (aiškiau suprantama kaip dydžio apskaičiavimas) – taikoma net ir gavėjų, gyvenančių Prancūzijoje, atžvilgiu – išskaitant tariamai apskaičiuotą Vokietijos darbo užmokesčio mokestį. Todėl jis prašo išaiškinti EB 39 straipsnį. Tačiau išmokoms, dėl kurių kolektyviai susitarta, šiuo atveju laikinai išmokai, taip pat taikomas Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalyje nustatytas nediskriminavimo principas. Teisingumo Teismas panašiose bylose EB sutartį ir Reglamentą Nr. 1612/68 iki šiol nagrinėjo kartu ir nustatė, kad reglamente išsamiau išdėstomos teisės, kurias pagal EB 39 straipsnį turi darbuotojai migrantai, kai tai susiję su pareigomis, kylančiomis iš darbo ir (ar) kolektyvinių sutarčių(3).

13.      Todėl aš siūlyčiau performuluoti prejudicinį klausimą taip:

„Ar EB 39 straipsnis ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinami kaip draudžiantys tariamos kolektyvinės sutarties nuostatą, pagal kurią kitoje valstybėje narėje gyvenantiems ir joje apmokestinamiems gavėjams mokamų socialinių išmokų, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamos laikinos išmokos, dydis apskaičiuojamas taip, kad remiantis buvusiu neto darbo užmokesčiu atsižvelgiama į tariamai apskaičiuoto pirmosios valstybės narės darbo užmokesčio mokestį, nors pagal konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo darbo užmokesčio mokestis nuo pastarųjų gavėjų darbo užmokesčio nebuvo išskaitomas per visą jų darbo laikotarpį?“

2.      EB 39 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalies aiškinimas

a)      Dėl diskriminacijos esant faktiniam dvigubam apmokestinimui

14.      Tai, kad apskaičiuojant laikiną išmoką Prancūzijoje gyvenantiems gavėjams atsižvelgiama į tariamai apskaičiuoto Vokietijos darbo užmokesčio mokestį, nors laikina išmoka yra apmokestinama ir Prancūzijoje, G. Merida ir Komisijos manymu, yra neteisėtas diskriminavimas. Nacionalinio teismo pateiktas prejudicinis klausimas taip pat akivaizdžiai atsižvelgia į šį aspektą tiek, kiek jis susijęs su apmokestinimu Prancūzijoje.

15.      Šiuo požiūriu pirmiausia reikėtų pripažinti, kad nors kolektyvinė sutartis dėl socialinio draudimo yra galimos diskriminacijos pagrindas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio klausimo išsamiai nenagrinėjo. Tik teismo posėdyje Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi atitinkama kolektyvinės sutarties dalimi, niekam neginčijant įrodinėjo, kad ir Vokietijoje gyvenančių gavėjų laikina išmoka yra apmokestinama, ir šie mokesčiai buvo padengiami a posteriori, o Prancūzijoje gyvenantys gavėjai taip pat galėtų reikalauti tokio padengimo a posteriori. Todėl argumentas dėl Prancūzijoje gyvenančių gavėjų diskriminacijos, kurią G. Merida ir Komisija preziumavo savo argumentuose ir kurią kaip galimą nurodė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes jie tariamai apmokestinami „du kartus“ (tariamas apmokestinimas Vokietijoje ir faktinis Prancūzijoje), yra nepagrįstas.

b)      Dėl diskriminacijos, kuri galėtų atsirasti, nes Prancūzijoje gyvenantiems gavėjams skirta laikinos išmokos suma neatitinka sumos, kurią jiems mokėdavo buvęs darbdavys

16.      Apskaičiuojant laikiną išmoką visiems gavėjams, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar jie gyvena Vokietijoje, remiantis kiekvieno darbuotojo neto užmokesčiu, atsižvelgiama į tariamai apskaičiuotą Vokietijos darbo užmokesčio mokestį, kurį privalo mokėti bet kuris Vokietijoje gyvenantis asmuo. Atitinkamai Prancūzijoje gyvenantys gavėjai yra mažiau palankioje padėtyje nei gyvenantys Vokietijoje, nes jų gaunamos laikinos išmokos dydis, skirtingai nei gavėjams Vokietijoje skiriama suma, neatitinka faktinės buvusio darbdavio jiems mokėtos sumos.

17.      Reikia išnagrinėti, ar tai yra EB 39 straipsniu ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalimi draudžiama netiesioginė diskriminacija.

18.      EB 39 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalis draudžia ne tik diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir visas netiesioginės diskriminacijos formas, kuriomis taikant skirtingus kriterijus iš esmės pasiekiamas toks pats rezultatas(4). Pagal Teisingumo Teismo praktiką aišku, kad objektyviai nepateisinta ir neproporcinga siekiamam tikslui nacionalinės teisės nuostata turėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu ji gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei nacionalinius darbuotojus, ir todėl kyla grėsmė, kad pirmieji atsidurs ypač nepalankioje padėtyje(5).

19.      Nors kolektyvinė sutartis dėl socialinio draudimo neskirsto laikinos išmokos gavėjų pagal pilietybę, jos poveikis gali skirtis dėl to, kur – Vokietijoje ar Prancūzijoje – darbuotojas gyveno laikinos išmokos gavimo metu. Vis dėlto daug labiau tikėtina, kad valstybėje gyvens jos piliečiai nei buvę darbuotojai migrantai, ir todėl akivaizdu, kad tokio pobūdžio kriterijus parodo tendenciją buvusius pasienio darbuotojus traktuoti mažiau palankiai(6). Todėl tai galėtų būti netiesioginė diskriminacija.

20.      Netiesioginė diskriminacija kyla dėl skirtingų taisyklių taikymo panašiose situacijose ar tos pačios taisyklės taikymo skirtingoms situacijoms, kai taikoma priemonė negali būti pateisinama dėl objektyvių priežasčių ar yra neproporcinga ja siekiamam tikslui(7). Laikinos išmokos apskaičiavimo būdas galėtų būti vertinamas kaip ta pati taisyklė, taikoma skirtingoms situacijoms.

21.      Teisingumo Teismas daugelyje bylų vertino, ar buvo netiesioginė diskriminacija, kiekvieną kartą nagrinėdamas konkrečios priemonės tikslą(8).

22.      Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos posėdyje pateiktus argumentus, kurie šiuo atžvilgiu buvo įtikinami, laikinos išmokos tikslas nėra išlaikyti asmens pajamų lygį bedarbystės atveju. Priešingai, jos tikslas – suteikti valstybės finansuojamą socialinę išmoką, kuri yra nesusijusi su buvusia darbo vieta ir padeda sušvelninti socialines pasekmes bedarbystės atveju. Tai akivaizdu atsižvelgiant į tai, kad išmoka yra mokama ne buvusio darbdavio sąskaita, bet trečiosios šalies, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos vardu, jos sąskaita ir neatlygintinai.

23.      Vienodai skaičiuoti socialinę išmoką panašiems gavėjams, gyvenantiems tos valstybės teritorijoje ar kitoje valstybėje narėje, t. y. atsižvelgiant į tariamai apskaičiuoto Vokietijos darbo užmokesčio mokestį, atrodo visiškai suderinama su minėtu tikslu.

24.      Iš tiesų Prancūzijoje gyvenantiems gavėjams mokama laikina išmoka neatitinka jų buvusio darbdavio jiems mokėtos sumos. Tačiau pastaroji Prancūzijoje gyvenantiems darbuotojams mokėta šiek tiek didesnė suma buvo ne kas kita, kaip jų darbo užmokesčio darbo santykių metu atleidimo nuo Vokietijos darbo užmokesčio mokesčio pagal konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo natūrali pasekmė.

25.      Pagal Teisingumo Teismo praktiką tokio pobūdžio skirtumai, atsirandantys dėl skirtingose valstybėse narėse gyvenančių mokesčių mokėtojų nevienodos padėties pagal konvencijas dėl dvigubo apmokestinimo, atitinka Bendrijos teisę, jei taip yra visų pirma dėl valstybėse narėse taikomų skirtingų mokesčių tarifų, kurių nustatymas priklauso valstybių narių kompetencijai(9). Tačiau negalima daryti išvados, kad pagrindinėje byloje skirtingas požiūris į aktyvius Vokietijoje ir Prancūzijoje gyvenančius darbuotojus atitinka Bendrijos teisę, nes jis taip pat atsispindi apskaičiuojant valstybės finansuojamą, nuo darbdavio nepriklausančią socialinę išmoką, kurios tikslas yra sušvelninti socialines pasekmes bedarbystės atveju.

26.      Todėl turėtų būti pripažinta, kad EB 39 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalis nedraudžia apskaičiuoti laikiną išmoką Prancūzijoje gyvenantiems darbuotojams pagal kolektyvinę sutartį dėl socialinio draudimo, kai laikina išmoka yra valstybės finansuojama, nuo darbdavio nepriklausanti socialinė išmoka, kurios tikslas yra sušvelninti socialines pasekmes bedarbystės atveju.

V –    Išvada

27.      Remdamasi išdėstytais motyvais siūlau Teisingumo Teismui į pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

EB 39 straipsnis ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškintini kaip nedraudžiantys valstybės narės kolektyvinės sutarties nuostatų, pagal kurias socialinių išmokų, šioje byloje nagrinėjamų kaip „laikina išmoka“, dydis kitoje valstybėje narėje gyvenančių ir joje apmokestinamų gavėjų atveju apskaičiuojamas remiantis buvusiu neto darbo užmokesčiu, atsižvelgiant į tariamai apskaičiuoto pirmosios valstybės narės jam taikomo darbo užmokesčio mokestį, nors pagal konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo ta valstybė darbo užmokesčio mokesčio iš pastarųjų asmenų neišskaitė per visą jų darbo santykių laikotarpį, jeigu mokestis, taikomas laikinai išmokai kitoje valstybėje narėje, prireikus yra grąžinamas lygiai tokiu pačiu būdu ,kaip ir bet koks kitas pirmoje valstybėje taikytas mokestis.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – OL L 257, p. 2.

3 – 1990 m. gegužės 8 d. Sprendimas Biehl (C-175/88, Rink. p. I-1779); 1994 m. vasario 23 d. Sprendimas Scholz (C-419/92, Rink. p. I-505) ir 1998 m. sausio 15 d. Sprendimas Schöning-Kougebetopoulou (C-15/96, Rink. p. I-47).

4 – 1974 m. vasario 12 d. Sprendimas Sotgiu (152/73, Rink. p. 153, 11 punktas); 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimas O'Flynn (C-237/94, Rink. p. I-2617, 17 punktas) ir 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Meints (C-57/96, Rink. p. I-6689, 44 punktas).

5 – 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C-278/94, Rink. p. I-4307) ir 4 išnašoje minimas sprendimas O'Flynn.

6 – 4 išnašoje minimas sprendimas Meints ir 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C-35/97, Rink. p. I-5325).

7 – Pavyzdžiui, žr. sprendimus nenuolatinių gyventojų apmokestinimo klausimais: 1995 m. vasario 14 d. Sprendimą Schumacker (C-279/93, Rink. p. I-225); 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimą Wielockx (C-80/94, Rink. p. I-2493); 1996 m. birželio 27 d. Sprendimą Asscher (C-107/94, Rink. p. I-3089) ir 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Gschwind (C-391/97, Rink. p. I-5451, 21 punktas et seq.); taip pat žr. 4 išnašoje minimų sprendimų Meints 45 punktą ir O'Flynn 20 punktą.

8 – Pavyzdžiui, žr. Teisingumo Teismo neseniai priimtą 2003 m. spalio 23 d. Sprendimą Schönheit ir Becker (C-4/02 ir C-5/02, Rink. p. I-12575, 84 ir 95 punktai).

9 – 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Gilly (C-336/96, Rink. p. I-2793) ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas de Groot (C-385/00, Rink. p. I-11819).