Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Sujungtos bylos C-182/03 ir C-217/03

Belgijos Karalystė

ir

Forum 187 ASBL

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Esama pagalbos sistema – Belgijoje įsteigtų koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka – Asociacijos ieškinys – Priimtinumas – Komisijos sprendimas, pagal kurį ši sistema nėra pagalba – Komisijos įvertinimo pakeitimas – EB 87 straipsnio 1 dalis – Teisėtų lūkesčių apsauga – Bendrasis lygybės principas“

Sprendimo santrauka

1.        Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai

(EB 230 straipsnis)

2.        Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai

(EB 230 straipsnis)

3.        Valstybių teikiama pagalba – Esama pagalba

(EB 87 ir 88 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 pirmo straipsnio b ir v punktai)

4.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas

(EB 87 straipsnis)

5.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

6.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

7.        Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

(EB 253 straipsnis)

8.        Bendrijos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos

9.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo nurodyta nutraukti leidimu nustatytos apmokestinimo tvarkos taikymą

1.        Pagal EB 230 straipsnį fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

Dėl šios antros sąlygos, aplinkybė, kad ginčijama nuostata dėl savo prigimties ir taikymo srities yra bendrojo pobūdžio, nes taikoma suinteresuotų ūkio subjektų visumai, nepaneigia to, kad su kai kuriais iš jų ji gali būti konkrečiai susijusi.

Fizinis arba juridinis asmuo gali tvirtinti, kad ginčijama nuostata yra su juo konkrečiai susijusi, tik jei ši nuostata daro jam poveikį dėl tam tikrų jo ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jį iš kitų asmenų.

Šiuo aspektu jei ginčijamas teisės aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas galėtų būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę. Taip yra įmonių, kurių atžvilgiu Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje draudžia leisti naudotis išimtinėmis nacionalinėmis apmokestinimo priemonėmis iki nacionalinės teisės aktais numatyto termino arba pratęsti naudojimosi šiomis priemonėmis terminą, dėl kurio pratęsimo jos kreipėsi ir turėjo teisę į jį, atveju.

(žr. 55, 58–64 punktus)

2.        Asociacija, įpareigota ginti įmonių kolektyvinius interesus, iš esmės turi teisę pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo, tik jei jos įmonės arba kai kurios iš jų pačios turi teisę pareikšti individualų ieškinį arba jei ji gali įrodyti, kad pati yra suinteresuota.

(žr. 56 punktą)

3.        Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, kuris kodifikuoja EB 88 straipsnyje numatytų Komisijos įgaliojimų vykdymą, neapibrėžia „bendrosios rinkos vystymosi“ sąvokos, esančios 1 straipsnio b punkto v papunktyje, kuris nurodo, kad priemonė, kuri jos patvirtinimo metu nebuvo pagalba, turi būti laikoma esama pagalba, jei „tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi“. Ši sąvoka, kurią galima suprasti kaip su nagrinėjama priemone susijusio sektoriaus ekonominių ir teisinių sąlygų pasikeitimą, netaikoma tuomet, kai Komisija pakeičia savo įvertinimą, vien tiktai siekdama griežčiau taikyti Sutarties taisykles valstybės pagalbos srityje.

Vis dėlto pažymėtina, kad reglamentas yra antrinės teisės aktas, priimtas EB 87 ir 88 straipsniams taikyti, kuris negali susiaurinti šių straipsnių taikymo srities, nes šie straipsniai tiesiogiai Komisijai suteikia įgaliojimus. Iš tiesų, EB 88 straipsnio 1 dalis patiki Komisijai nuolat kontroliuoti valstybėse esamas pagalbos sistemas ir pasiūlyti valstybėms narėms atitinkamas priemones, kurių reikia bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti. Šio straipsnio 2 dalis leidžia Komisijai, jei reikia, pareikalauti, kad atitinkama valstybė narė per nustatytą terminą pagalbą panaikintų ar pakeistų.

Todėl nuspręsdama atlikti naują valstybėje narėje tam tikroms įmonėms taikytos apmokestinimo tvarkos, ankstesniais sprendimais nelaikytos valstybės pagalba, kurią Tarybos darbo grupė pripažino žalingą bendrajai rinkai, tyrimą ir šiai tvarkai taikydama esamos pagalbos kontrolės procedūrą, leidusią padaryti išvadą, kad nuo šiol ši tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, Komisija atliko EB 88 straipsniu jai patikėtą vaidmenį. Todėl šio sprendimo teisinis pagrindas yra EB 87 ir 88 straipsniai.

Teisėtumo principo buvo laikomasi ir šis sprendimas yra aiškus aktas, kurio taikymą subjektai galėjo numatyti. Todėl šis sprendimas nepažeidžia teisinio saugumo principo.

(žr. 70–76 punktus)

4.        Pagalbos programos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos programos charakteristikų tyrimu, kad įvertintų, ar programa užtikrina didelį pagalbos gavėjų pranašumą, lyginant su jų konkurentais. Ji neprivalo ištirti kiekvieno atskiro atvejo, kuriam taikoma sistema.

(žr. 82 punktą)

5.        Pagalbos sąvoka gali apimti ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijos, paskolos arba įmonių akcijų įgijimas, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias paprastai iš įmonės biudžeto apmokamas išlaidas, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį.

Priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, yra valstybės pagalba, net jei ši priemonė nėra valstybės išteklių perdavimas, tačiau dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys.

(žr. 86–87 punktus)

6.        EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar nagrinėjamoje teisės sistemoje valstybės priemonė palaiko „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, lyginant su kitomis, kurios, atsižvelgiant į šia tvarka siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Teigiamo atsakymo atveju ši priemonė atitiktų šioje nuostatoje numatytą valstybės pagalbos sąvokos esminę atrankos sąlygą.

(žr. 119 punktą)

7.        Nors EB 253 straipsnyje numatytas reikalavimas motyvuoti Bendrijos teisės aktą privalo būti pritaikytas atsižvelgiant į tokio teisės akto pobūdį, aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti nurodyti aktą priėmusios institucijos motyvai, kad suinteresuoti asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingi teismai galėtų vykdyti teisminę kontrolę, Komisija sprendime, kuriuo pripažįsta pagalbos sistemą nesuderinamą su bendrąja rinka, neprivalo nurodyti priežasčių, dėl kurių ji kitaip įvertino tą pačią pagalbos sistemą savo ankstesniuose sprendimuose. Iš tiesų valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kuri turi būti vertinama Komisijos sprendimo priėmimo dieną.

(žr. 137 punktą)

8.        Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, jog Bendrijos institucija sukėlė jam pagristų vilčių. Tačiau niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei administracija nesuteikė tikslių garantijų. Jei atidus ir pakankamai informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę.

Be to, net jei Bendrija pirmiausia sukūrė situaciją, kuri gali sukelti teisėtų lūkesčių, viršesnis viešasis interesas gali neleisti imtis pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų situacijoms, susiklosčiusioms prieš priimant naujas taisykles, tačiau vis dar galinčioms keistis. Vis dėlto, nesant tokio pobūdžio intereso, pereinamojo pobūdžio priemonių, skirtų apsaugoti lūkesčius, kad bus paliktos galioti Bendrijos teisės normos, kurių teisėtai galėjo turėti ūkio subjektai, nenumatymą galima nagrinėti kaip viršesnės teisės normos pažeidimą.

(žr. 147–149 punktus)

9.        Komisijos sprendimas, kuriuo, pakeičiant ankstesnį vertinimą, uždraudžiama taikyti specialią apmokestinimo tvarką, motyvuojant, jog ji yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, nenumačius pereinamojo pobūdžio priemonių ūkio subjektams, kurių nesunkiai atnaujinamas leidimas naudotis šia tvarka nustojo galioti pranešimo apie šį sprendimą dieną ar netrukus po pranešimo apie jį, ir visai neprieštaraujama, kad galiojantys leidimai toliau galiotų daug metų, vienu kartu pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir lygybės principą, nes minėti ūkio subjektai, kurie dėl trumpo termino negali prisitaikyti prie nagrinėjamos tvarkos pasikeitimo, bet kuriuo atveju turėjo teisę tikėtis, kad Komisija savo ankstesnį vertinimą pakeičiančiu sprendimu suteiks jiems laiko, būtino veiksmingai atsižvelgti į šį įvertinimo pakeitimą, ir joks viršesnis viešasis interesas nedraudė suteikti jiems būtino laiko.

(žr. 155–167, 172–174 punktus)







TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. birželio 22 d.(*)

„Valstybės pagalba – Esama pagalbos sistema – Belgijoje įsteigtų koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka – Asociacijos ieškinys – Priimtinumas – Komisijos sprendimas, pagal kurį ši sistema nėra pagalba – Komisijos įvertinimo pakeitimas – EB 87 straipsnio 1 dalis – Teisėtų lūkesčių apsauga – Bendrasis lygybės principas“

Sujungtose bylose C-182/03 ir C-217/03,

dėl 2003 m. balandžio 25 d. ir 28 d. pareikštų ieškinių dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį,

Belgijos Karalystė, atstovaujama A. Snoecx, vėliau E. Dominkovits, padedamų advokatų B. van de Walle de Ghelcke, J. Wouters ir P. Kelley,

ieškovė byloje C-182/03,

Forum 187 ASBL, įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama barristers A. Sutton ir J. Killick,

ieškovė byloje C-217/03,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą G. Rozet, R. Lyal ir V. Di Bucci, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J. Makarczyk, R. Schintgen, P. Kūris (pranešėjas) ir J. Klučka,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. rugsėjo 14 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2006 m. vasario 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu Belgijos Karalystė prašo panaikinti 2003 m. vasario 17 d. Komisijos sprendimą 2003/757/EB dėl Belgijos įgyvendintos pagalbos sistemos Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams (OL L 282, p. 25, toliau – ginčijamas sprendimas) tiek, kiek juo neleidžiama, net ir laikinai, toliau taikyti koordinavimo centro statuso koordinavimo centrams, kurie šia tvarka naudojosi 2000 m. gruodžio 31 dieną.

2        Forum 187 ASBL (toliau – Forum 187) prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

 Teisinis pagrindas

 Esamų pagalbos sistemų kontrolė pagal Bendrijos teisę

3        EB 88 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pirmoji pastraipa numato:

„1. Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.

2. Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.“

4        Pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1, toliau – reglamentas) 17 straipsnio 2 dalį:

„Jeigu, Komisijos nuomone, atitinkama pagalbos sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, savo išankstinę nuomonę ji praneša suinteresuotajai valstybei narei ir suteikia jai galimybę per vieną mėnesį pateikti savo pastabas. Dėl pateisinamų priežasčių Komisija šį laikotarpį gali pratęsti.“

 Belgijos koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka

5        Belgijos koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, kuri yra įprastai taikomos tvarkos išimtis, reglamentuoja kelis kartus papildytas ir iš dalies pakeistas 1982 m. gruodžio 30 d. Karaliaus nutarimas Nr. 187 dėl koordinavimo centrų įsteigimo (1983 m. sausio 13 d. Moniteur belge).

6        Centrui ši tvarka taikoma, tik jei jis iš anksto individualiai gauna Karaliaus nutarimu suteikiamą leidimą. Kad gautų tokį leidimą, centras turi priklausyti tarptautinei grupei, kurios kapitalas ir atsargos yra ne mažesni kaip vienas milijardas BEF, o metinė grupės apyvarta ne mažesnė kaip 10 milijardų BEF. Leidžiama tik tam tikra parengiamoji, pagalbinė ir centralizavimo veikla, o finansų sektoriaus įmonėms ši tvarka netaikoma. Baigiantis pirmiems dvejiems veiklos metams centrai turi įdarbinti Belgijoje ne mažiau kaip 10 visą darbo dieną dirbančių darbuotojų arba juos atitinkantį kitų darbuotojų skaičių.

7        Centrui suteiktas leidimas galioja dešimt metų ir gali būti pratęstas tokiam pat laikotarpiui.

8        Turintiems leidimą koordinavimo centrams taikoma apmokestinimo tvarka nuo bendrosios apmokestinimo tvarkos skiriasi keliais aspektais.

9        Pirma, visos centro apmokestinamosios pajamos nustatomos taikant vadinamąjį cost plus (papildomų išlaidų) metodą. Jis reiškia, kad mokamas procentas nuo veiklos išlaidų ir sąnaudų sumos iš jų atėmus personalo išlaidas, finansavimo išlaidas ir bendrovių mokestį.

10      Antra, centrai atleidžiami nuo nekilnojamojo turto mokesčio už pastatus, kuriuos jie naudoja savo veiklai.

11      Trečia, nereikia mokėti 0,5% registracijos mokesčio nuo įnašų į centro kapitalą ir jo įstatinio kapitalo didinimo.

12      Ketvirta, išskyrus tam tikras išimtis, nuo mokesčio prie pajamų šaltinio atleidžiami centrų paskirstomi dividendai, palūkanos ir mokėjimai už naudojimąsi suteiktomis paslaugomis bei pajamos, kurias centrai gauna už piniginius indėlius.

13      Penkta, centrai kasmet už kiekvieną visą darbo dieną dirbantį darbuotoją moka 400 000 BEF dydžio mokestį, tačiau šis mokestis vienam centrui negali viršyti 4 000 000 BEF.

 Europos Sąjungos Tarybos dokumentai žalingos mokestinės konkurencijos srityje

14      Bendrai apsvarsčiusi žalingą mokestinę konkurenciją, 1997 m. gruodžio 1 d. Taryba patvirtino Elgesio kodeksą verslo apmokestinimo klausimais (OL C 2, 1998, p. 2). Šiomis aplinkybėmis valstybės narės įsipareigojo palaipsniui panaikinti savo tam tikras žalingomis pripažintas mokestines priemones, o Komisija pareiškė ketinanti išnagrinėti arba persvarstyti valstybėse narėse galiojančias apmokestinimo tvarkas, atsižvelgdama į valstybės pagalbos taisykles.

15      Belgijos teisės normos, susijusios su koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka, buvo tarp nacionalinių mokestinių priemonių, susijusių su šiomis įvairiomis iniciatyvomis.

 Faktinės aplinkybės iki priimant ginčijamą sprendimą

16      Komisija išnagrinėjo koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką jos nustatymo metu. Pirmiausia savo sprendimuose, apie kuriuos pranešė 1984 m. gegužės 16 d. ir 1987 m. kovo 9 d. laiškais (toliau – 1984 m. ir 1987 m. sprendimai), Komisija iš esmės nusprendė, kad tokia tvarka, pagrįsta visų koordinavimo centrų pajamų nustatymu, neturi pagalbos požymių.

17      Šį įvertinimą patvirtino 1990 m. rugsėjo 24 d. Komisijai atstovavusio už konkurenciją atsakingo Komisijos nario Leon Brittan atsakymas į Europos Parlamento nario Gijs de Vries pateiktą klausimą raštu Nr. 1735/90 (OL C 63, 1991, p. 37).

18      Priėmusi 1998 m. lapkričio 11 d. pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu įmonių apmokestinimu susijusioms priemonėms (OL C 384, p. 3), Komisija pradėjo bendrą valstybių narių mokesčių teisės aktų tyrimą valstybės pagalbos taisyklių aspektu.

19      Šiomis aplinkybėmis 1999 m. vasario mėn. Komisija paprašė Belgijos valdžios institucijų tam tikros informacijos pirmiausia apie koordinavimo centrams taikomą tvarką. Belgijos valdžios institucijos atsakė 1999 m. kovo mėnesį.

20      2000 m. liepos mėn. Komisijos tarnybos informavo šias valdžios institucijas, kad ši tvarka, atrodo, yra valstybės pagalba. Siekdamos pradėti bendradarbiavimo procedūrą pagal Reglamento 17 straipsnio 2 dalį Komisijos tarnybos paprašė Belgijos valdžios institucijų per vieną mėnesį pateikti savo pastabas.

21      Per 2000 m. lapkričio 26 ir 27 d. sesiją ECOFIN Taryba priminė, kad pagal jos 1997 m. gruodžio 1 d. rezoliuciją visos žalingos priemonės, susijusios su tiesioginiu įmonių apmokestinimu, turi būti panaikintos iki 2003 m. sausio 1 dienos. Ji priėmė Europos Sąjungai pirmininkavusios valstybės narės pasiūlymą, numatantį kad įmonių, kurios 2000 m. gruodžio 31 d. naudojasi žalinga apmokestinimo tvarka, atžvilgiu ši tvarka nustotų galioti ne vėliau kaip 2005 m. gruodžio 31 d., nesvarbu, ar buvo numatyta ją taikyti joms terminuotai, ar ne. Ji taip pat numatė, kad, įvertinusi kiekvieną atvejį ir siekdama atsižvelgti į specifines aplinkybes, gavusi „elgesio kodekso“ grupės išvadą ji gali nuspręsti pratęsti tam tikrų žalingų apmokestinimo tvarkų galiojimą po 2005 m. gruodžio 31 dienos.

22      2001 d. liepos 11 d. Komisija, remdamasi EB 88 straipsnio 1 dalimi, priėmė keturis reikalingų priemonių pasiūlymus koordinavimo centrams taikomos tvarkos atžvilgiu. Ji pasiūlė Belgijos valdžios institucijoms priimti kelis šios tvarkos pakeitimus, kartu numatydama, kad pereinamuoju laikotarpiu, kol šios priemonės bus priimtos, turintys leidimą centrai gali toliau naudotis ankstesne tvarka iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

23      Belgijos valdžios institucijoms nepriėmus Komisijos pasiūlytų reikalingų priemonių, Komisija sprendimu, apie kurį pranešė 2002 m. vasario 27 d. laišku (OL C 147, p. 2), pradėjo formalaus tyrimo procesą pagal reglamento 19 straipsnio 2 dalį. Komisija paprašė Belgijos Karalystės pateikti savo pastabas ir visą informaciją, kuri gali būti naudinga vertinant nagrinėjamą priemonę. Ji taip pat paprašė šios valstybės narės ir suinteresuotųjų trečiųjų asmenų pateikti pastabas ir visus duomenis, kurių gali prireikti nustatant, ar asmenys, kuriems taikyta nagrinėjama tvarka, turėjo teisėtų lūkesčių, dėl kurių reikia numatyti pereinamojo pobūdžio priemones.

24      Mėnesiu pratęsus pirminį terminą, Belgijos valdžios institucijos 2002 m. balandžio 12 d. laišku pateikė savo pastabas Komisijai.

25      2002 m. gegužės 16 d. laišku minėtos valdžios institucijos pranešė apie pirminį įstatymo, skirto iš dalies pakeisti Karaliaus nutarimą Nr. 187, projektą. Komisija įregistravo šį pirminį projektą kaip naują pagalbą N351/2002.

26      Įvykus keliems susitikimams, 2002 m. liepos mėn. Komisija paprašė Belgijos Karalystės papildomos informacijos apie esamą tvarką ir projektą, apie kurį pastaroji buvo pranešusi. Į šį prašymą Belgijos valdžios institucijos atsakė 2002 m. rugpjūčio 30 d. laišku. Suinteresuotieji tretieji asmenys taip pat dalyvavo nagrinėjamos priemonės formalaus tyrimo procese.

27      2003 m. sausio 21 d. ECOFIN Taryba pritarė tam tikrų žalingų apmokestinimo tvarkų galiojimo pratęsimui po 2005 metų. Ji numatė, kad centrai, kuriems Belgijos koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka taikyta 2000 m. gruodžio 31 d., galės ir toliau ja naudotis iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

 Ginčijamas sprendimas

28      2003 m. vasario 17 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, apie kurį tą pačią dieną pranešė Belgijos Karalystei. Nustačiusi, kad šio sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnio formuluotė gali atrodyti prieštaraujanti šio sprendimo motyvuojamosios dalies 122 ir 123 punktuose padarytoms išvadoms, 2003 m. balandžio 23 d. Komisija nusprendė pakeisti 2 straipsnį, priimdama sprendimą dėl klaidų ištaisymo. 2003 m. balandžio 25 d. apie šį ištaisymą pranešta minėtai valstybei narei.

29      Ginčijamame sprendime Komisija pirmiausia nurodė priežastis, dėl kurių pripažino koordinavimo centrams taikomą tvarką esama pagalba, ir jos įvykdytos procedūros teisinį pagrindą. Šiame sprendime nurodyta, kad reglamento 1 straipsnio b dalis šiuo atveju galėtų būti teisinis pagrindas ir, jei to nepakanka, kad EB 87 ir 88 straipsniai tikrai būtų Komisijos veiksmų teisinis pagrindas.

30      Be to, Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad jei būtų manoma, jog ji atšaukė arba iš dalies pakeitė 1984 m. ir 1987 m. sprendimus, ginčijamas sprendimas atitiktų sąlygas, keliamas Komisijai, kad ši galėtų panaikinti arba iš dalies pakeisti bet kokį palankų neteisėtą aktą.

31      Kitoje ginčijamo sprendimo dalyje Komisija pateikė priežastis, dėl kurių ji mano, kad įvairios priemonės, sudarančios koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, atitiko EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas ir kad joms negalėjo būti taikoma jokia to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta išimtis.

32      Dėl teisėtų lūkesčių, kuriais rėmėsi koordinavimo centrai, ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta:

„117)          Komisija pripažįsta, kad pagalbą gaunantys asmenys turi teisėtų lūkesčių. Šie teisėti lūkesčiai pateisina tai, kad Komisija suteikė 2000 m. gruodžio 31 d. turėjusiems leidimą centrams teisę naudotis šia tvarka, kol baigsis priimant šį sprendimą galiojusių leidimų terminas, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. imtinai. Šią nuostatą pagrindžia toliau išdėstyti motyvai.

118)               <...> pritarimuose (suteiktuose mokesčių administratoriaus) pateikiamos tik faktinės aplinkybės ir visiškai neaprašyta tvarka, kurią ketinta taikyti. Todėl jie negali teikti teisinės garantijos, kad leidimo suteikimo dieną nustatyta tvarka nepakeista bus taikoma ateinančius dešimt metų. <...>

119)               <...> Nors leidimas negarantuoja nei tvarkos tęstinumo, nei jos palankaus pobūdžio, Komisija pripažįsta, kad centrai įsteigti, investuota ir įsipareigojimai prisiimti pagrįstai ir teisėtai tikintis tam tikro ekonominių sąlygų, įskaitant ir apmokestinimo tvarką, tęstinumo. Dėl šios priežasties Komisija nusprendė numatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį laipsniškai bus panaikinta dabartiniams pagalbos gavėjams taikoma cost plus tvarka.

120)               Kadangi leidimai, net ir jų galiojimo laikotarpiu, nesuteikia jokios teisės nei į tvarkos tęstinumą, nei į jos nuostatų palankų pobūdį Komisija mano, kad jie jokiu atveju negali suteikti teisės į tvarkos taikymo pratęsimą pasibaigus leidimo galiojimo terminui. Aiškiai nustatytas dešimties metų leidimo galiojimo terminas neleidžia teisėtai tikėtis automatiško leidimo pratęsimo, kuris teoriškai prilygtų neterminuotam leidimui.“ (Neoficialus vertimas)

33      Pagal ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 121–123 punktuose pateiktas išvadas:

„121) Komisija konstatuoja, kad koordinavimo centrams Belgijoje taikoma apmokestinimo tvarka yra nesuderinama su bendrąja rinka ir kad reikia imtis priemonių įvairių jos dalių nesuderinamumui pašalinti jas panaikinant arba iš dalies pakeičiant. Nuo pranešimo apie šį sprendimą datos negalima nei šios tvarkos arba jos dalių taikyti naujiems pagalbos gavėjams, nei pratęsti jos taikymo, pratęsiant galiojančius leidimus. Komisija nusprendžia, kad 2001 m. leidimą gavusiems centrams tvarka netaikoma nuo 2002 m. gruodžio 31 dienos.

122)               Dėl centrų, kuriems tvarka taikoma dabar, Komisija pripažįsta, kad 1984 m. sprendimas, patvirtinantis Karaliaus nutarimą Nr. 187, ir už konkurenciją atsakingo Komisijos nario atsakymas į Parlamento nario klausimą lėmė jų teisėtus lūkesčius, kad ši tvarka nepažeidžia Sutarties taisyklių, susijusių su valstybės pagalba.

123)               Be to, didelės investicijos, kurios galėjo būti padarytos šiuo pagrindu, ir būtinybė apsaugoti asmenų, kuriems taikoma ši tvarka, teisėtus lūkesčius bei teisinį saugumą pateisina pagrįsto termino, per kurį būtų panaikintas tvarkos poveikis leidimą turintiems centrams, nustatymą. Komisija mano, kad šis pagrįstas terminas baigiasi 2010 m. gruodžio 31 dieną. Centrai, kurių leidimų galiojimas baigiasi anksčiau nei šią dieną, negali naudotis šia tvarka po jų leidimų galiojimo termino pasibaigimo dienos. Pasibaigus leidimo galiojimo terminui ir bet kuriuo atveju po 2010 m. gruodžio 31 d. numatytų mokesčių lengvatų suteikimas ar išlaikymas yra neteisėtas.“ (Neoficialus vertimas)

34      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies pirmi du straipsniai nurodo:

„1 straipsnis

Šiuo metu Belgijoje galiojanti apmokestinimo tvarka, taikoma koordinavimo centrams, gavusiems leidimus pagal Karaliaus nutarimą Nr. 187, yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalbos sistema.

2 straipsnis

Belgija privalo panaikinti 1 straipsnyje nurodytą pagalbą arba ją iš dalies pakeisti, kad ji taptų suderinama su bendrąja rinka.

Nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos negalima leisti pasinaudoti šia tvarka ar jos dalimis naujiems pagalbos gavėjams, nei pratęsti naudojimosi ja, pratęsiant galiojančius leidimus.

Iki 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą gavusiems centrams galima taikyti šią tvarką, kol baigsis pranešimo apie šį sprendimą metu galiojusio individualaus leidimo terminas, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Pagal antrąją pastraipą, jei leidimas pratęsiamas iki šios datos, pagalbos pagal šiame sprendime nagrinėjamą sistemą nebegalima teikti net ir laikinai.“ (Neoficialus vertimas)

 Faktinės aplinkybės priėmus ginčijamą sprendimą

35      Karaliaus nutarimo Nr. 187 daliniai pakeitimai, apie kuriuos Belgijos valdžios institucijos pranešė Komisijai 2002 m. gegužės 16 d., buvo priimti Belgijos parlamente 2002 m. gruodžio 24 d. ir paskelbti Moniteur belge 2002 m. gruodžio 31 dieną.

36      2003 m. balandžio 23 d. Komisija patvirtino šią naują tvarką tiek, kiek ji numatė išankstinio leidimo suteikimo centrams dešimčiai metų principą ir apmokestinamosios bazės, apskaičiuotos įtraukiant visas veiklos sąnaudas ir taikant atitinkamo dydžio maržą, nustatymą. Tačiau nauja tvarka numatė ir šių centrų atleidimą nuo mokesčių prie pajamų šaltinio ir nuo kapitalo padidinimo mokesčio bei centrams suteiktų „išimtinių ir neatlygintinų“ lengvatų neapmokestinimą, todėl Komisija pradėjo formalaus tyrimo procesą dėl šių trijų priemonių.

37      2004 m. rugsėjo 8 d. Sprendimu 2005/378/EB dėl pagalbos, kurią Belgija ketina suteikti koordinavimo centrams (OL L 125, 2005, p. 10), Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į Belgijos Karalystės įsipareigojimus panaikinti nagrinėjamą atleidimą nuo mokesčio ir vietoj jo taikyti visoms jos teritorijoje įsteigtoms įmonėms vienodą atleidimo nuo mokesčių arba jų sumažinimo tvarką bei apmokestinti visas koordinavimo centrams taikytas „išimtines ir neatlygintinas“ lengvatas, naują koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką sudarančios priemonės nėra pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

38      Per 2005 m. rugsėjo 14 d. posėdį Belgijos Karalystės atstovas patvirtino 2005 m. vasario 28 d. laišku Komisijai pateiktą informaciją, kad ši nauja tvarka buvo nebetaikoma.

39      Be to, 2003 m. kovo 20 d. laišku Belgijos finansų ministras informavo Komisiją pagal EB 88 straipsnio 3 dalį apie savo ketinimą iki 2005 m. gruodžio 31 d. suteikti tam tikrų mokesčių lengvatų įmonėms, kurioms 2000 m. gruodžio 31 d. buvo taikoma koordinavimo centrams skirta tvarka ir kurių leidimų galiojimo terminas baigėsi tarp 2003 m. vasario 17 d. ir 2005 m. gruodžio 31 dienos.

40      Belgijos Karalystė taip pat tos pačios dienos laišku paprašė Tarybos pripažinti tokias priemones esant suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą.

41      2003 m. balandžio 25 d. laišku Komisijos pirmininkas konstatavo, kad ginčijamą sprendimą buvo galima reikalauti įvykdyti, ir nusprendė, kad minėto 2003 m. kovo 20 d. laiško nebuvo galima laikyti pranešimu apie naują pagalbą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

42      2003 m. gegužės 26 d. laišku Belgijos Karalystė vėl pranešė Komisijai, kad ji ketina įgyvendinti savo 2003 m. kovo 20 d. laiške nurodytas priemones.

43      2003 m. birželio 3 d. susitikime ECOFIN Taryba iš esmės patvirtino šį prašymą ir įpareigojo Nuolatinių atstovų komitetą imtis visų reikalingų priemonių, kad Taryba galėtų priimti planuotą sprendimą kuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip 2003 m. birželio mėnesį.

44      2003 m. liepos 16 d. Tarybos sprendimu 2003/531/EB dėl Belgijos vyriausybės pagalbos suteikimo tam tikriems Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams (OL L 184, p. 17), priimtu remiantis EB 88 straipsnio 2 dalimi, „pagalba, kurią Belgija ketina suteikti iki 2005 m. gruodžio 31 d. įmonėms, 2000 m. gruodžio 31 d. turėjusioms leidimą veikti kaip koordinavimo centrai pagal 1982 m. gruodžio 30 d. Karaliaus nutarimą Nr. 187, nustojantį galioti tarp 2003 m. vasario 17 d. ir 2005 m. gruodžio 31 d.“ pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Dėl šio sprendimo iškelta byla C-399/03.

45      2003 m. liepos 17 d. laišku Komisija, atsakydama į minėtą 2003 m. gegužės 26 d. pranešimą, patvirtino 2003 m. balandžio 25 d. laiške išreikštą poziciją.

46      2003 m. birželio 26 d. nutartimi Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, (C-182/03 R ir C-217/03 R, Rink. p. I-6887) Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą tiek, kiek juo draudžiama Belgijos Karalystei pratęsti pranešimo apie minėtą sprendimą metu galiojusius koordinavimo centrų leidimus.

 Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme

47      Byloje C-182/03 Belgijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio antrąją ir trečiąją pastraipas, kuriose nurodyta, kad „nuo pranešimo apie (minėtą) sprendimą dienos nebegalima pratęsti naudojimosi (šia tvarka ar jos dalimis), pratęsiant galiojančius leidimus“ ir kad „pagal antrąją pastraipą, jei leidimas pratęsiamas iki (2010 m. gruodžio 31 d.) pagalbos pagal šiame sprendime nagrinėjamą sistemą nebegalima teikti net ir laikinai.“;

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir patirtas procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu.

48      Byloje C-217/03 Forum 187 Teisingumo Teismo prašė:

–        pirmiausia panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti jį tiek, kiek jame nenumatytos tinkamos pereinamojo pobūdžio priemonės;

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas byloje C-217/03 ir byloje, kurioje priimta 2003 m. birželio 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Forum 187 prieš Komisiją, (T-276/02, Rink. p. II-2075).

49      Komisija kiekvienoje šių bylų Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį;

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir patirtas procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu.

50      Atskiru 2003 m. birželio 16 d. užregistruotu dokumentu Komisija pareiškė prieštaravimą dėl Forum 187 ieškinio priimtinumo.

51      2004 m. kovo 30 d. sprendimu Teisingumo Teismas nusprendė prijungti prieštaravimo dėl priimtinumo nagrinėjimą prie nagrinėjimo iš esmės ir tęsti procesą.

52      2005 m. balandžio 28 d. antrosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos C-182/03 ir C-217/03 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas.

 Dėl priimtinumo

53      Komisija tvirtina, kad Forum 187 neturi teisės skųsti ne jai skirto ginčijamo sprendimo, nes šis sprendimas nėra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

54      Forum 187, pirma, ginčija šį prieštaravimą dėl priimtinumo, tvirtindama, kad sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su trisdešimčia centrų, kurių leidimai pratęsti 2001 m. ir 2002 m. ir kurie galės naudotis ginčijama apmokestinimo tvarka iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir aštuoniais centrais, kurių prašymai pratęsti leidimus ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo nagrinėjami. Antra, ji mano, kad ginčijamas sprendimas su ja susijęs kaip su Belgijos valdžios institucijų pripažinta koordinavimo centrams atstovaujančia institucija, turinčia kone oficialų statusą, leidusį jai atlikti svarbų vaidmenį Komisijos administracinėje procedūroje, o taip pat dėl to, kad minėtas sprendimas daro poveikį jos egzistavimo pagrindui.

55      Pagal EB 230 straipsnį fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

56      Tokia asociacija, kaip Forum 187, įpareigota ginti Belgijoje įsteigtų koordinavimo centrų kolektyvinius interesus, iš esmės turi teisę pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo, tik jei jos atstovaujamos įmonės arba kai kurios iš jų pačios turi teisę pareikšti individualų ieškinį (1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Federmineraria ir kt. prieš Komisiją, C-6/92, Rink. p. I-6357, 15 ir 16 punktai) arba jei ji gali įrodyti, kad pati yra suinteresuota (1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C-313/90, Rink. p. I-1125, 29 ir 30 punktai).

57      Dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytos pirmos sąlygos neginčijama, kad Komisijos sprendimas, draudžiantis Belgijos vyriausybei pratęsti koordinavimo centrų leidimus, kurie nustoja galioti po 2003 m. vasario 17 d., ir bet kokiu atveju apribojantis dabartinių leidimų galiojimą laike iki 2010 m. gruodžio 31 d., yra privalomas ir kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai susijęs su nagrinėjamais koordinavimo centrais.

58      Dėl minėtame 230 straipsnyje numatytos antros sąlygos primintina, kad Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, jog tai, kad ginčijama nuostata, dėl savo prigimties ir taikymo srities yra bendrojo pobūdžio, nes taikoma suinteresuotų ūkio subjektų visumai, nepaneigia to, kad su kai kuriais iš jų ji gali būti konkrečiai susijusi (šiuo aspektu žr. 1994 m. gegužės 18 d. Sprendimo Codorniu, C-309/89, Rink. p. I-1853, 19 punktą).

59      Fizinis arba juridinis asmuo gali tvirtinti, kad ginčijama nuostata yra su juo konkrečiai susijusi, tik jei ši nuostata daro jam poveikį dėl tam tikrų jo ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jį iš kitų asmenų (žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 199).

60      Šiuo aspektu Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei ginčijamas teisės aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas galėtų būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę (žr. 1985 m. sausio 17 d. Sprendimo Piraiki-Patraiki prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 31 punktą ir 1990 m. birželio 26 d. Sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C-152/88, Rink. p. I-2477, 11 punktą).

61      Pirmiausia konstatuotina, kad ginčijamu sprendimu nustatyta, jog koordinavimo centrų leidimų, pratęstų 2001 m. ir 2002 m., galiojimo terminas baigiasi ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d., o ne 2011 m. ir 2012 m., ir kad priimant ginčijamą sprendimą šiuos centrus buvo galima lengvai nustatyti. Taigi trisdešimt koordinavimo centrų, kuriems minėtas sprendimas daro poveikį, gali dėl jo pareikšti individualų ieškinį.

62      Antra, reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas nenumatė pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų koordinavimo centrams, kurių leidimų galiojimo laikas artėjo prie pabaigos pranešimo apie šį sprendimą metu, ir centrams, kurių prašymai dėl leidimo pranešimo apie šį sprendimą dieną buvo nagrinėjami.

63      Aštuoni centrai, kurių prašymai pratęsti leidimą tuomet buvo nagrinėjami, yra susiję su šiuo sprendimu. Jie sudarė uždarą grupę, kurios nariams ginčijamas sprendimas padarė ypatingą įtaką, nes jie nebegalės gauti pratęstų leidimų. Todėl šie centrai turėjo teisę pareikšti individualų ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.

64      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Forum 187 turi teisę pareikšti ieškinį, nes atstovauja trisdešimčiai koordinavimo centrų, kurių teisės pasinaudoti ginčijama tvarka laiko atžvilgiu apribotos iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir aštuoniems centrams, kurių prašymai pratęsti leidimus pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną buvo nagrinėjami, ir nebūtina nagrinėti, ar ši asociacija pati turi interesą pareikšti ieškinį.

 Dėl ieškinio pagrįstumo

65      Kadangi abi, Belgijos Karalystė ir Forum 187, prašo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo nenumatytos pereinamojo pobūdžio priemonės, pirmiausia reikia nagrinėti Forum 187 reikalavimą panaikinti minėtą sprendimą tiek, kiek juo ginčijama pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka.

 Dėl Forum 187 reikalavimo panaikinti sprendimą tiek, kiek juo ginčijama pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka

 Dėl ieškinio pagrindo, kad sprendimas teisiškai nepagrįstas

66      Nurodydama šį ieškinio pagrindą Forum 187 tvirtina, kad ginčijamas sprendimas neturi teisinio pagrindo ir pažeidžia teisinio saugumo principą. Atsižvelgiant į Komisijos poziciją, kurios ji laikėsi prieš daugiau kaip penkiolika metų, sprendimas negalėjo būti pagrįstas nei EB 87 ir 88 straipsniais, nei reglamento 1 straipsnio b punkto v papunkčiu, nes jame nenurodytas koks nors bendrosios rinkos vystymasis.

67      Be to, Komisija negalėjo remtis teise ištaisyti savo klaidas. Asociacija daro išvadą, kad šiuo atveju pažeistas teisinio saugumo principas, susijęs su ankstesnių sprendimų nekintamumo laikymusi.

68      Pirmiausia pažymėtina, kad ginčijamu sprendimu Komisija neatšaukė savo 1984 m. ir 1987 m. sprendimų. Iš tiesų ji atliko naują koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos tyrimą, taikydama esamos pagalbos kontrolės procedūrą, ir padarė išvadą, kad nuo šiol ši tvarka yra nesuderinama valstybės pagalba.

69      Siekiant įsitikinti, ar Komisija turėjo teisę atlikti tokį naują tyrimą, reikia priminti ne tik jog teisinio saugumo principas reikalauja, kad Bendrijos teisė būtų aiški ir kad teisės subjektai galėtų numatyti jos taikymą (1987 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Airija prieš Komisiją, 325/85, Rink. p. 5041, 18 punktas ir 1996 m. vasario 15 d. Sprendimo Duff ir kt., C-63/93, Rink. p. I-569, 20 punktas), bet ir kad jį reikia taikyti kartu su teisėtumo principu (1961 m. kovo 22 d. Sprendimas SNUPAT prieš Aukštąją Vadovybę, 42/59 et 49/59, Rink. p. 99, 159).

70      Šiuo aspektu aišku, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 212 ir 213 punktuose, reglamentas, kodifikuojantis EB 88 straipsnyje numatytų Komisijos įgaliojimų vykdymą, neapibrėžia „bendrosios rinkos vystymosi“ sąvokos, esančios 1 straipsnio b punkto v papunktyje, kuris nurodo, kad priemonė, kuri jos patvirtinimo metu nebuvo pagalba, turi būti laikoma esama pagalba, jei „tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi“.

71      Ši sąvoka, kurią galima suprasti kaip su nagrinėjama priemone susijusio sektoriaus ekonominių ir teisinių sąlygų pasikeitimą, netaikoma tuomet, kai, kaip šiuo atveju, Komisija pakeičia savo įvertinimą, vien tik siekdama griežčiau taikyti Sutarties taisykles valstybės pagalbos srityje.

72      Vis dėlto pažymėtina, kad reglamentas yra EB 87 ir 88 straipsniams taikyti priimtas antrinės teisės aktas, kuris negali susiaurinti šių straipsnių taikymo srities, nes šie straipsniai tiesiogiai Komisijai suteikia įgaliojimus.

73      Iš tiesų, EB 88 straipsnio 1 dalis patiki Komisijai nuolat kontroliuoti valstybėse esamas pagalbos sistemas ir pasiūlyti valstybėms narėms atitinkamas priemones, kurių reikia bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.

74      Šio straipsnio 2 dalis leidžia Komisijai, jei reikia, pareikalauti, kad atitinkama valstybė narė per nustatytą terminą pagalbą panaikintų ar pakeistų.

75      Vadinasi, nuspręsdama atlikti naują Belgijoje galiojančios koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos, kurią „elgesio kodekso“ grupė pripažino žalingą bendrajai rinkai, tyrimą Komisija atliko EB 88 straipsniu jai patikėtą vaidmenį. Taigi ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas yra EB 87 ir 88 straipsniai.

76      Todėl teisėtumo principo buvo laikomasi ir ginčijamas sprendimas yra aiškus aktas, kurio taikymą subjektai galėjo numatyti. Tad šis sprendimas nepažeidžia teisinio saugumo principo.

77      Be to, šiuo atveju Komisija gali vykdyti tik vieną procedūrą, t. y. reglamente numatytą esamos pagalbos kontrolę. Iš tiesų neabejotina, kad nagrinėjama apmokestinimo tvarka yra esama priemonė, nes Komisijai apie ją pranešta 1984 m. ir ši tvarka nebuvo iš esmės pakeista.

78      Vadinasi, Forum 187 neturi pagrindo tvirtinti, jog Komisija laikydama reglamento 17 ir 18 straipsnius pagrindu pradėti formalaus tyrimo procesą, kaip nurodė 2000 m. liepos 17 d. laiške Belgijos valdžios institucijoms, ir vėliau nurodydama tik EB 87 ir 88 straipsnius padarė teisės klaidą. Todėl pirmą ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio pagrindo, kad pažeista EB 87 straipsnio 1 dalis

79      Nurodydama šį ieškinio pagrindą Forum 187 tvirtina, kad koordinavimo centrams taikoma apmokestinimo tvarka nėra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Šiuo požiūriu ji teigia, ne vien kad Komisija taikė pernelyg bendrą apmokestinimo tvarkos tyrimo metodą, bet ir kad nagrinėjamą tvarką sudarančios įvairios priemonės neatitinka minėtame straipsnyje numatytų sąlygų. Ji konkrečiai nurodo, kad šios priemonės nesuteikia centrams jokio pranašumo, nėra valstybinių išteklių pervedimas, nėra atrenkamojo pobūdžio ir kad Komisija neįrodė, jog šios priemonės daro įtaką konkurencijai arba prekybai Bendrijoje. Bet kuriuo atveju, jos nuomone, ši tvarka yra pateisinama Belgijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir sandara.

–       Dėl apmokestinimo tvarkos tyrimo metodo

80      Forum 187 tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į valstybių narių kompetenciją mokesčių srityje ir atliko pernelyg bendro pobūdžio nagrinėjamos tvarkos tyrimą.

81      Reikia atsakyti, kad EB 87 straipsnyje nenumatyta, kad jis netaikomas mokesčių nuostatoms.

82      Be to, reikia priminti, kad pagalbos programos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos programos charakteristikų tyrimu, kad įvertintų, ar programa užtikrina didelį pagalbos gavėjų pranašumą, lyginant su jų konkurentais (1999 m. birželio 17 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją, C-75/97, Rink. p. I-3671, 48 punktas). Ji neprivalo ištirti kiekvieno atskiro atvejo, kuriam taikoma sistema (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Graikija prieš Komisiją, C-278/00, Rink. p. I-3997, 24 punktas ir minėta Teisingumo Teismo praktika).

83      Todėl pirmą šio pagrindo dalį reikia atmesti.

–       Dėl EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygų

84      Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, tam, kad būtų galima nustatyti pagalbos buvimo faktą, reikia, jog būtų įvykdytos visos EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos (2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C-280/00, Rink. p. I-7747, 74 punktas).

85      Todėl reikia išnagrinėti visas šias sąlygas.

i)     Dėl tam tikroms įmonėms teikiamos naudos

86      Šiuo aspektu pagalbos sąvoka gali apimti ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijos, paskolos arba įmonių akcijų įgijimas, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias paprastai iš įmonės biudžeto apmokamas išlaidas, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo GEMO, C-126/01, Rink. p. I-13769, 28 punktas ir minėta Teisingumo Teismo praktika).

87      Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, ir nėra valstybės išteklių perdavimas, tačiau dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys ir todėl ji yra valstybės pagalba (1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España C-387/92, Rink. p. I-877, 14 punktas).

88      Komisija ginčijamame sprendime nurodo, kad apmokestinamųjų pajamų nustatymo būdas, atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio ir mokesčio prie pajamų šaltinio, kapitalo mokesčio ir fiktyvaus mokesčio prie pajamų šaltinio sistema suteikia koordinavimo centrams pranašumo.

89      Forum 187 atmeta tokį vertinimą.

90      Pirmiausia Komisija ginčijamo sprendimo 89–95 punktuose nurodo, kad visų pajamų nustatymas, taikant cost plus metodą, suteikia ekonominio pranašumo EB 87 straipsnio prasme.

91      Iš tiesų pagal nagrinėjamą tvarką apmokestinamosios pajamos yra nustatyta suma, apskaičiuojama kaip procentas nuo sumos, gaunamos iš veiklos išlaidų ir sąnaudų atėmus personalo išlaidas ir finansavimo išlaidas.

92      Be to, koordinavimo centro pelno marža iš esmės turi būti nustatyta pagal jo realiai įvykdytą veiklą. Jei šis centras pats nustato mokestį už tam tikras paslaugas, suteiktas už kainą, kurią sudaro išlaidų ir pelno maržos suma, pelno maržos procentas gali būti taikomas, jei ji nėra nenormalaus dydžio. Jei nėra objektyvių kriterijų nustatyti pelno procentą, į kurį reikia atsižvelgti, jis paprastai laikomas lygus 8 %.

93      Vis dėlto koordinavimo centro apmokestinamasis pelnas negali būti mažesnis nei išlaidų arba mokesčių, nepriskiriamų prie veiklos išlaidų, ir grupės narių centrui teikiamų „išimtinių ar neatlygintinų“ lengvatų suma. Šis pelnas apmokestinamas įprastu bendrovių pelno mokesčiu.

94      Šis apmokestinamųjų pajamų nustatymo metodas pagrįstas vadinamuoju cost plus metodu, kurį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) rekomendavo taikyti apmokestinant filialo arba nuolatinio padalinio paslaugas, suteiktas tai pačiai grupei priklausančių ir kitose valstybėse įsteigtų bendrovių vardu.

95      Siekiant įvertinti, ar apmokestinamųjų pajamų nustatymas, numatytas pagal koordinavimo centrams taikomą tvarką, suteikia jiems pranašumo, reikia palyginti, kaip siūlo Komisija ginčijamo sprendimo 95 punkte, šią tvarką su įprasta apmokestinimo tvarka, pagrįsta laisvos konkurencijos sąlygomis veikiančios įmonės pajamų ir išlaidų skirtumu.

96      Šiuo aspektu personalo išlaidos ir finansavimo išlaidos, susidariusios administruojant apyvartines lėšas arba finansavimą, yra aplinkybės, kurios sudaro geras sąlygas koordinavimo centrams gauti pajamų, jei jie teikia paslaugas, ypač finansinio pobūdžio. Todėl šių išlaidų nepriskyrimas prie sąnaudų, pagal kurias nustatomos šių centrų apmokestinamosios pajamos, lemia, kad pardavimo grupės viduje kainos yra nepanašios į laisvos konkurencijos sąlygomis taikomas kainas.

97      Tai reiškia, kad tokia išimtis lemia šių centrų ekonominį pranašumą.

98      Kitaip, nei tvirtina Forum 187, abejonių dėl tokios išvados nekelia nei tai, kad tam tikrais atvejais finansavimo išlaidų įskaitymas gali pernelyg padidinti apmokestinamąją bazę, nei tokių išlaidų, kurių gali patirti grupė, dydis, nei tai, kad tam tikrais atvejais centras gali būti apmokestintas, negavęs jokio pelno. Iš tiesų visi šie veiksniai yra būdingi cost plus metodui.

99      Be to, nuo 1993 m. sausio 1 d. nustatytas metinis 10 000 EUR mokestis už kiekvieną visą darbo dieną dirbantį darbuotoją, apribotas 100 000 EUR, nekompensuoja naudojamo apskaičiavimo metodo teigiamo poveikio, nes mokesčio riba atitinka minimalų darbuotojų, kuriuos centrai turi įdarbinti per pirmus dvejus veiklos metus, skaičių.

100    Taip pat vertintinas ir 8 % tarifas, įprastai taikomas veiklos išlaidoms siekiant nustatyti apmokestinamąją bazę, nes šis tarifas taikomas jau sumažintai bazei ir centrų maržos dydis iš tiesų labai skiriasi, nelygu kiekvieno centro vykdoma veikla.

101    Galiausiai, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 265 punkte, Komisija teisi tvirtindama, kad alternatyvi apmokestinamoji bazė, skirta išvengti galimo piktnaudžiavimo nustatant minimalų lygį, nepašalina pranašumo, kurį teikia kartu taikomi minėti išskaičiavimai ir 8 % tarifas. Iš tiesų į šią bazę įtrauktos tik sumos, kurios, kai bendrovėms netaikoma ginčijama tvarka, apmokestinamos Belgijoje.

102    Atsižvelgiant į šiuos aspektus, Komisija teisingai įvertino, kad apmokestinamųjų pajamų nustatymo taisyklės yra palankios koordinavimo centrams ir grupėms, kurioms jie priklauso.

103    Antra, ginčijamo sprendimo 76 ir 77 punktuose Komisija teigia, kad koordinavimo centrų atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio teikia jiems ekonominio pranašumo.

104    Iš tiesų nagrinėjama apmokestinimo tvarka numato, kad šie centrai atleidžiami nuo nekilnojamojo turto mokesčio už pastatus, kuriuos jie naudoja savo veiklai, nors šios išlaidos iš esmės įtraukiamos į visų bendrovių, kurios nuosavybės teise Belgijoje turi nekilnojamojo turto, t. y. nuosavos žemės su pastatais ir be pastatų bei medžiagų ir įrengimų, kurie yra nekilnojamasis turtas pagal pobūdį arba paskirtį, biudžetus.

105    Todėl atleidimas nuo minėtų atskaitymų teikia ekonominio pranašumo. Aplinkybė, kad tik 5 % koordinavimo centrų juo naudojasi, nes visi kiti nuomojasi pastatus, neturi reikšmės šiam įvertinimui, nes tik nuo pačių centrų valios priklauso, ar jie įsigyja, ar nuomojasi pastatą.

106    Trečia, ginčijamo sprendimo 78 ir 79 punktuose Komisija teigia, kad ir koordinavimo centrų atleidimas nuo kapitalo mokesčio teikia jiems ekonominio pranašumo.

107    Iš tiesų paprastai Belgijoje kapitalo įmokos yra apmokestinamos, todėl kiekviena kapitalo bendrovė turi mokėti šį mokestį. Vadinasi, reikia pripažinti, kad minėtų koordinavimo centrų atleidimas nuo kapitalo mokesčio pradinio kapitalo sukaupimo ir jo didinimo atvejais jiems teikia pranašumo.

108    Ta aplinkybė, kad 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyvos 69/335/EEB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti (OL L 249, p. 25), iš dalies pakeistos 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 85/303/EEB (OL L 156, p. 23), 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoriai, kurie 1984 m. liepos 1 d. buvo atleisti nuo kapitalo mokesčio, turėjo ir toliau būti nuo šio mokesčio atleidžiami, neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimui, nes atleidimas nuo kapitalo mokesčio, numatytas tik tam tikroms bendrovių rūšims, nėra bendrojo pobūdžio.

109    Ketvirta, ginčijamo sprendimo 80–87 punktuose Komisija teigia, kad koordinavimo centrų atleidimas nuo mokesčių prie pajamų šaltinio teikia jiems ekonominio pranašumo.

110    Iš tiesų pagal nagrinėjamą tvarką netaikomi mokesčiai prie pajamų šaltinio, t. y. išskaitymai prie šaltinio išmokant dividendus ir palūkanas, išskyrus išmokamus Belgijoje fizinių ir juridinių asmenų mokesčiu apmokestinamiems asmenims, taip pat koordinavimo centrų paskirstomus mokėjimus už naudojimąsi suteiktomis paslaugomis bei pajamas, gautas už grynųjų pinigų indėlius.

111    Iš Komisijos nustatytų faktų aišku, kad mokestis prie pajamų šaltinio yra galutinis Belgijos mokestis, taikomas užsienio bendrovėms paskirstomam pelnui, kuris joms negali būti užskaitytas arba grąžintas jų įsisteigimo valstybėje.

112    Todėl atleisdama koordinavimo centrus nuo šio mokesčio mokėjimo, ginčijama tvarka suteikia jiems pranašumo, kurio bet kuriuo atveju negalima nuginčyti, teigiant, kad kitų rūšių bendrovės taip pat yra atleistos nuo tokio mokesčio.

113    Penkta, ginčijamo sprendimo 88 punkte Komisija teigia, kad teisės į fiktyvų mokestį prie pajamų šaltinio suteikimas taip pat yra pranašumas.

114    Iš tiesų koordinavimo centrų mokėjimų gavėjai ne tik atleidžiami nuo mokesčio prie pajamų šaltinio, bet ir atleidžiami nuo visos jų mokėtinos mokesčio sumos.

115    Vykstant ginčams tapo aišku, kad fiktyvaus mokesčio prie pajamų šaltinio tarifas 1991 m. buvo sumažintas iki nulio.

116    Vis dėlto palūkanos, mokamos už ilgalaikes paskolas, gautas iki 1991 m. liepos 24 d., ir toliau atleidžiamos nuo mokesčio. Todėl šios aplinkybės atitinkamiems koordinavimo centrams teikia pranašumo.

117    Tačiau aplinkybę, kad šio mokesčio suma, kuri buvo sumažinta iki nulio, gali būti pakeista Karaliaus nutarimu, geriausiu atveju galima vertinti tik kaip galimą būsimą pranašumą. Tačiau tokia galimybe negalima remtis, priskiriant šią priemonę valstybės pagalbai.

118    Todėl nagrinėjama tvarka suteikia koordinavimo centrams pranašumo.

ii)  Dėl atrenkamojo pobūdžio

119    Primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar toje teisės sistemoje valstybės priemonė palaiko „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, lyginant su kitomis, kurios, atsižvelgiant į šia tvarka siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Teigiamo atsakymo atveju ši priemonė atitiktų šioje nuostatoje numatytą valstybės pagalbos sąvokos esminę atrankos sąlygą (žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C-172/03, Rink. p. I-1627, 40 punktą ir minėtą Teisingumo Teismo praktiką).

120    Taigi iš pateiktos analizės aišku, kad atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio ir mokesčio prie pajamų šaltinio, kapitalo mokesčio ir teisės į fiktyvų mokestį prie pajamų šaltinio suteikimas yra įprastos Belgijos taikomos apmokestinimo tvarkos išimtys. Forum 187 nurodyta aplinkybė, kad yra daug kitų išimčių, nepaneigia išvados, kad ši tvarka faktiškai yra išimtinio pobūdžio ir taiko šiuos atleidimus nuo mokesčių tik koordinavimo centrams.

121    Todėl šių atleidimų atrenkamasis pobūdis įrodytas.

122    Dėl apmokestinamųjų pajamų nustatymo būdo, nors Forum 187 tvirtina, kad nagrinėjama tvarka taikoma bendrovėms, kurioms ji buvo specialiai sukurta, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo rizikos, aišku, kad ši tvarka taikoma tik tarptautinėms grupėms, kurių filialai yra įsteigti bent keturiose skirtingose valstybėse, kurios turi ne mažesnį kaip vieno milijardo BEF kapitalą ir atsargas bei ne mažesnę kaip 10 milijardų BEF metinę grupės apyvartą.

123    Todėl ir šiuo aspektu nagrinėjama tvarka yra atrenkamojo pobūdžio.

124    Forum 187 argumentas, kad nagrinėjama tvarka yra ne įprastos bendrovių apmokestinimo tvarkos išimtis, o kita apmokestinimo rūšis, kurios atsiradimą lėmė mokesčių logika ir būtinybė išspręsti paslaugų, teikiamų tarptautinės bendrovių grupės viduje, dvigubo apmokestinimo problemą, nepaneigia šios išvados.

125    Iš tiesų pirmiausia Forum 187 nepaaiškina priežasties, dėl kurios skirtingos priemonės, kurias numato nagrinėjama tvarka, būtų pateisintos pagal Belgijoje galiojančią apmokestinimo sistemą. Antra, Forum 187 neįrodė, kodėl tikslas išspręsti grupės viduje teikiamų paslaugų dvigubo apmokestinimo problemą pateisina nagrinėjamos tvarkos taikymą tik tam tikro dydžio grupių sukurtiems centrams ir kodėl šiam tikslui būtina kiekviena pagal šią tvarką numatyta lengvata.

126    Taigi Forum 187 neįrodė, kad nagrinėjama tvarka, sudaranti Belgijos mokesčių sistemos dalį, yra pateisinama dėl šios sistemos pobūdžio arba bendros sandaros, todėl darytina išvada, kad šios tvarkos atrenkamasis pobūdis įrodytas.

iii)  Dėl reikalavimo, kad pagalba būtų suteikta iš valstybės narės išteklių ir būtų priskiriama valstybei narei

127    Kad nauda galėtų būti pripažinta pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių ir, antra, priskirta valstybei (minėto sprendimo GEMO 24 punktas).

128    Nėra abejonių, kad nagrinėjama tvarka atitinka antrą sąlygą, nes ją nustatė Belgijos vyriausybė, tačiau neaišku dėl pirmos sąlygos, nes, Forum 187 teigimu, Belgijos valstybei koordinavimo centrai kasmet sumoka 500 milijonų EUR mokesčių ir socialinės apsaugos įnašų.

129    Pakanka konstatuoti, kad dėl aptartų mokesčių lengvatų į šios valstybės biudžetą sumokėta mažiau mokesčių ir socialinių įmokų, kad būtų įrodyta, jog dėl jų gauta nauda suteikta iš valstybės išteklių.

iv)  Dėl reikalavimo, kad pagalbos sistema darytų poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreiptų arba galėtų iškreipti konkurenciją

130    Iš ginčijamo sprendimo 99–103 punktų matyti, kad Komisija įvertino, jog nagrinėjama tvarka daro poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreipia arba gali iškreipti konkurenciją.

131    Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad konkurencija yra iškreipiama, kai priemonė palengvina įmonės, kuriai ji taikoma, finansinę naštą ir sustiprina jos padėtį, palyginus su konkuruojančiomis įmonėmis (šiuo aspektu žr. 1980 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Philip Morris prieš Komisiją, 730/79, Rink. p. 2671, 11 punktą ir 1987 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 259/85, Rink. p. 4393, 24 punktą).

132    Šiuo atveju koordinavimo centrams suteiktomis lengvatomis iškreipiama konkurencija tarp jų ir finansų, patikos, informacijos technologijų ir įdarbinimo sektoriuose veikiančių paslaugų teikėjų, skatinant grupės bendroves naudotis šių centrų paslaugomis.

133    Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 320 punkte, dėl koordinavimo centrą įsteigusių tarptautinių grupių plataus veiklos pobūdžio nagrinėjama apmokestinimo tvarka tikrai daro poveikį konkurencijai.

134    Galiausiai ši tvarka neabejotinai daro poveikį prekybai tarp valstybių narių, nes koordinavimo centrus sukuria tarptautinės bendrovės, kurios įsteigtos ne mažiau kaip keturiose valstybėse.

135    Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka atitinka EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygas. Todėl ieškinio pagrindas, kad pažeistas šis straipsnis, turi būti atmestas.

–       Dėl ieškinio pagrindo, kad sprendimas nemotyvuotas

136    Forum 187 iš esmės tvirtina, kad Komisija nepaaiškino priežasčių, dėl kurių ji atšaukė savo ankstesnius sprendimus.

137    Šiuo aspektu pažymėtina, kad EB 253 straipsnyje numatytas reikalavimas pateikti Bendrijos teisės akto motyvus privalo būti taikomas atsižvelgiant į tokio teisės akto pobūdį, aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti nurodyti aktą priėmusios institucijos motyvai, kad suinteresuoti asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingi teismai galėtų vykdyti teisminę kontrolę (1969 m. liepos 9 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, 1/69, Rink. p. 277, 9 punktas ir 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-310/99, Rink. p. I-2289, 48 punktas), todėl Komisija neprivalo nurodyti priežasčių, dėl kurių ji kitaip įvertino nagrinėjamą tvarką savo ankstesniuose sprendimuose. Iš tiesų valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kuri turi būti vertinama Komisijos sprendimo priėmimo dieną.

138    Todėl reikia atmesti ieškinio pagrindą, kad sprendimas nemotyvuotas, ir Forum 187 reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo ginčijamos priemonės pripažintos valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

 Dėl Belgijos Karalystės ir Forum 187 reikalavimo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

139    Belgijos Karalystė, kuri prašo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo neleidžiama, net ir laikinai, pratęsti leidimo centrams, kuriems ši tvarka taikyta 2000 m. gruodžio 31 dieną ir kurių leidimas nustoja galioti iki 2010 m. gruodžio 31 d., nurodydama keturis ieškinio pagrindus: EB 88 straipsnio pažeidimą, teisėtų lūkesčių apsaugos ir lygybės principų pažeidimą bei motyvavimo trūkumą.

140    Forum 187 prašo, kad tas pats sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek juo nenumatytos pereinamojo pobūdžio priemonės centrams, kurių leidimų galiojimas baigiasi tarp 2003 m. vasario 17 d. ir 2004 m. gruodžio 31 d., remdamasi dviem ieškinio pagrindais: teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu bei motyvavimo trūkumu.

 Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo

–       Šalių argumentai

141    Belgijos Karalystė tvirtina, kad nors Komisija savo sprendimą, kad koordinavimo centrai gali naudotis galiojančiu leidimu iki 2010 m. gruodžio 31 d., grindė elgesio kodeksu ir ECOFIN Tarybos dokumentais, tačiau ji atsižvelgė ne į visas Tarybos pozicijas, o būtent į 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. dokumentą, kuriame numatyta, kad nagrinėjama apmokestinimo tvarka taikoma visiems centrams iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

142    Ji taip pat tvirtina, kad, Tarybai priėmus šią poziciją, Belgijos finansų ministras 2000 m. gruodžio 20 d. Parlamento atstovų rūmuose oficialiai pranešė apie šią galimybę pratęsti leidimą iki 2005 m. gruodžio 31 d., t. y. 2001 d. liepos 11 d. Komisijos pasiūlymuose dėl reikalingų priemonių nurodytos datos.

143    Belgijos Karalystė taip pat pažymi, kad koordinavimo centrų leidimas buvo savaime pratęsiamas, jei jie atitiko reikalaujamas sąlygas, todėl centrai, kurių leidimo galiojimo laikas artėjo prie pabaigos ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, galėjo teisėtai tikėtis leidimo pratęsimo. Ji pabrėžia, kad iki pranešimo apie ginčijamą sprendimą nei centrai, nei ji pati negalėjo žinoti, jog Komisija nustatė, kad leidimai bus nepratęsiami po šios datos.

144    Forum 187 tvirtina, kad, atsižvelgiant į ankstesnius Komisijos sprendimus, koordinavimo centrai galėjo teisėtai tikėtis, kad jie ir toliau galės naudotis leidimu.

145    Ji taip pat nurodė, kad centrams, kurių leidimo galiojimas baigėsi 2003 m. ir 2004 m., reikėjo dvejų metų pereinamojo laikotarpio, kad jie galėtų reorganizuotis ir, jei reikia, išsikelti iš Belgijos. Ji ginčija Komisijos nurodytus motyvus, dėl kurių ji atsisakė taikyti pereinamojo pobūdžio priemones.

146    Komisija atmeta visus argumentus patikslindama, kad ji pripažino ankstesniais sprendimais pagrįstų centrų teisėtų lūkesčių dėl nagrinėjamos tvarkos taikymo buvimą ir todėl numatė pereinamąjį laikotarpį pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną galiojantį leidimą turėjusiems centrams, kurio galiojimo laikas pasibaigs ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 dieną.

–       Teisingumo Teismas vertinimas

147    Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, jog Bendrijos institucija sukėlė jam pagristų vilčių. Tačiau niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei administracija nesuteikė tikslių garantijų (2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-506/03, Rink. p. I-0000, 58 punktas). Tačiau jei atidus ir pakankamai informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (1987 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products Lopik prieš Komisiją, 265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas).

148    Be to, net jei Bendrija pirmiausia sukūrė situaciją, kuri gali sukelti teisėtų lūkesčių, viršesnis viešasis interesas gali neleisti imtis pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų situacijoms, susiklosčiusioms prieš priimant naujas taisykles, tačiau vis dar galinčioms keistis (1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Affish, C-183/95, Rink. p. I-4315, 57 punktas).

149    Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad jei nėra viršesnio viešojo intereso, Komisija, panaikindama teisės nuostatas ir tinkamai nenumatydama pereinamojo pobūdžio priemonių, apsaugančių lūkesčius, kurių ūkio subjektas teisėtai galėjo turėti pagal Bendrijos teisę, pažeidė viršesnę teisės normą (šiuo aspektu žr. 1975 m. gegužės 14 d. Sprendimo CNTA prieš Komisiją, 74/74, Rink. p. 533, 44 punktą).

150    Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Tarybos išvados ir Komisijos pasiūlymai dėl reikalingų priemonių galėjo lemti lūkesčius, kad nagrinėjama tvarka bus toliau taikoma bent iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

151    Iš bylos medžiagos aišku, kad šios Tarybos išvados išreiškia politinio pobūdžio siekį ir negali savo turiniu lemti teisinių pasekmių, kuriomis šalys galėtų remtis Teisingumo Teisme. Be to, šios išvados jokiu būdu negali įpareigoti Komisijos, kai ji veikia įgyvendindama Sutartimi jai patikėtą kompetenciją valstybės pagalbos srityje. Todėl Belgijos vyriausybė negali pagrįstai tvirtinti, kad šios išvados galėjo būti garantijų, kad bus nustatytos pereinamojo pobūdžio priemonės, pagrindas.

152    Tas pats taikoma ir koordinavimo centrams, kurie turėtų išmanyti, kokia yra Komisijos kompetencija, ir todėl negali remtis 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Tarybos išvadomis prieš Komisiją.

153    Pasiūlymai dėl reikalingų priemonių, apie kuriuos Komisija pranešė Belgijos Karalystei, bet kuriuo atveju negali būti lūkesčių pagrindas, nes jie yra formalaus tyrimo proceso dalis ir valstybė gali, kaip šiuo atveju, juos atmesti.

154    Todėl nei Belgijos Karalystė, nei Forum 187 negali remtis lūkesčiais, kad nagrinėjama tvarka bus toliau taikoma bent iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

155    Antra, aišku, kad Komisija savo 1984 m. ir 1987 m. priimtais sprendimais ir 1990 m. rugsėjo 24 d. atsakymu sukėlė lūkesčių, kad nagrinėjama tvarka neturi jokio pagalbos elemento.

156    Taip pat yra aišku, kad:

–        nors pagal nagrinėjamą tvarką leidimas suteikiamas dešimčiai metų, šis leidimas pratęsiamas, nors ne savaime, o taikant tą pačią procedūrą, ir yra nesunkiai gaunamas, jeigu subjektas ir toliau atitinka reikalaujamas objektyvias sąlygas;

–        be to, nacionaliniai teisės aktai nenustato, kiek kartų galima leidimą pratęsti;

–        nesant nacionalinių valdžios institucijų naudojantis diskrecija vykdomo įvertinimo, leidimo pratęsimu suinteresuoti koordinavimo centrai gali pagrįstai tikėtis, kad nekils jokių kliūčių šiam leidimui pratęsti.

157    Komisijos nurodoma aplinkybė, kad Belgijos valdžios institucijos sumažino nagrinėjamos tvarkos teikiamus privalumus, numatydama metinį mokestį priklausantį nuo darbuotojų skaičiaus, nepaneigia išvados dėl koordinavimo centrams taikomos tvarkos tęstinumo. Iš tiesų teisminių ginčų metu nebuvo nustatyta, kad Karaliaus nutarimu Nr. 187 nustatytos tvarkos daliniai pakeitimai būtų buvę tokie svarbūs, kad būtų ją pakeitę iš esmės.

158    Todėl darytina išvada, kad Komisija savo 1984 m. ir 1987 m. sprendimais ir 1990 m. rugsėjo 24 d. atsakymu sukėlė 2000 m. gruodžio 31 d. turėjusiems leidimus koordinavimo centrams lūkesčių, kad Sutarties taisyklės nedraudžia pratęsti jų leidimo.

159    Trečia, reikia išsiaiškinti, ar taip pagrįsti lūkesčiai yra teisėti.

160    Komisija iš esmės tvirtina, kad koordinavimo centrai negalėjo remtis teisėtais nagrinėjamos tvarkos tęstinumo lūkesčiais, nes turėjo duomenų, kad ši tvarka nebus toliau taikoma.

161    Net jei Komisijos nurodytos aplinkybės būtų galėjusios sukelti abejonių dėl koordinavimo centrų lūkesčių, kad jiems taikoma tvarka suderinama su Sutarties taisyklėmis, šie centrai bet kuriuo atveju turėjo teisę tikėtis, kad Komisija savo ankstesnį vertinimą pakeičiančiu sprendimu suteiks jiems laiko, būtino veiksmingai atsižvelgti į šį įvertinimo pakeitimą.

162    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog laikotarpis nuo 2002 m. birželio 20 d. sprendimo pradėti formalaus tyrimo procesą paskelbimo iki 2003 m. vasario 17 d. pranešimo apie ginčijamą sprendimą buvo per trumpas, kad centrai galėtų atsižvelgti į galimybę, kad bus priimtas sprendimas panaikinti nagrinėjamą tvarką. Iš tiesų, kaip nurodyta pirmiau, ši tvarka yra apmokestinimo tvarka, pagal kurią dešimčiai metų suteikiamas leidimas, ir ji reikalauja tam tikrų apskaitos priemonių ir finansinio bei ekonominio pobūdžio sprendimų, kurių įgudę ūkio subjektai negali priimti per tokį trumpą laiką.

163    Todėl koordinavimo centrai, kurių prašymai pratęsti leidimą buvo nagrinėjami pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną arba kurių leidimų galiojimas baigėsi pranešimo apie šį sprendimą dieną ar netrukus po to, galėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog jiems bus taikomas pagrįstas pereinamasis laikotarpis, kad jie galėtų prisitaikyti prie šio sprendimo pasekmių. Šiuo aspektu sąvoka „netrukus po“ reiškia datą, tokią artimą pranešimo apie ginčijamą sprendimą datai, kad atitinkami koordinavimo centrai neturėjo laiko prisitaikyti prie nagrinėjamos tvarkos pakeitimo.

164    Ketvirta, reikia įsitikinti, kad joks viešosios tvarkos interesas nebuvo svarbesnis už nagrinėjamą koordinavimo centrų interesą, jog būtų taikomas pereinamasis laikotarpis.

165    Pirmiausia pažymėtina, kad Komisija neįrodė, kodėl Bendrijos interesas turėtų drausti tokio pobūdžio pereinamąjį laikotarpį. Antra, Komisijos pozicija nenuosekli, nes ji leido pranešimo apie šį sprendimą dieną galiojusius leidimus toliau laikyti galiojančiais ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d., bet visiškai neleido taikyti pereinamojo pobūdžio tvarkos koordinavimo centrams, kurių prašymas pratęsti leidimą buvo nagrinėjamas pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną arba kurių leidimų galiojimas pasibaigė pranešimo apie šį sprendimą dieną ar netrukus po to.

166    Galiausiai nors Komisija sprendime pripažino, kad koordinavimo centrai padarė dideles investicijas ir prisiėmė ilgalaikius įsipareigojimus, būtina pabrėžti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną nebuvo numatyta jokios esamą tvarką pakeičiančios arba iš dalies keičiančios tvarkos.

167    Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad ieškinio pagrindas, jog pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, yra pagrįstas.

 Dėl lygybės principo pažeidimo

168    Belgijos Karalystė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas sukuria nepagrįstai skirtingą koordinavimo centrų, kurių leidimų galiojimas baigėsi šiek tiek prieš jo priėmimą ir kuriems nagrinėjama tvarka taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir koordinavimo centrų, kurių leidimai baigia galioti po ginčijamo sprendimo priėmimo dienos ir kuriems nenumatyta jokių pereinamojo pobūdžio priemonių, traktuotę.

169    Komisija ginčija šį argumentą, tvirtindama, kad kadangi visi koordinavimo centrai gavo dešimt metų galiojančius leidimus ir gali jais naudotis visą leidimo laikotarpį, jie yra tokioje pačioje padėtyje.

170    Pagal Teisingumo Teismo praktiką bendrasis lygybės principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų traktuojamos skirtingai ir kad skirtingos situacijos nebūtų traktuojamos vienodai, išskyrus kai skirtingas elgesys yra objektyviai pateisinamas (1980 m. kovo 27 d. Sprendimo Salumi ir kt., 66/79, 127/79 ir 128/79, Rink. p. 1237, 14 punktas; 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Niemann, C-14/01, Rink. p. I-2279, 49 punktas ir minėta Teisingumo Teismo praktika).

171    Atsižvelgiant į šio sprendimo 167 punkte pateiktą išvadą, koordinavimo centrai, iš kurių kiekvienas galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jiems bus numatytas pagrįstas pereinamasis laikotarpis, ginčijamu sprendimu buvo traktuojami skirtingai.

172    Taigi atsižvelgiant į datą, kada paskutinį kartą 2001 m. ir 2002 m. buvo pratęstas leidimas, arba į tai, ar leidimas nustojo galioti pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną ar netrukus po pranešimo apie jį, data, iki kurios ginčijama tvarka bus taikoma, skiriasi: pirmiesiems tai – 2010 m. gruodžio 31 d., o antriesiems jokio pereinamojo laikotarpio nenumatyta.

173    Taigi nesiimdama pereinamojo pobūdžio priemonių koordinavimo centrų, kurių leidimas nustojo galioti pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną ar netrukus po pranešimo apie jį, atžvilgiu Komisija pažeidė bendrąjį lygybės principą.

174    Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad ginčijamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek jis nenumato pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų koordinavimo centrams, kurių prašymai dėl leidimo pratęsimo buvo nagrinėjami pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną arba kurių leidimų galiojimas baigėsi pranešimo apie šį sprendimą dieną arba netrukus po pranešimo apie jį.

175    Kadangi nuspręsta ieškinius patenkinti, kitų ieškiniuose nurodytų pagrindų nagrinėti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

176    Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. To paties straipsnio 3 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims.

177    Belgijos Karalystė prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas ir Komisija pralaimėjo bylą, todėl iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos bylose C-182/03 ir C-182/03 R.

178    Forum 187 prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji iš dalies pralaimėjo bylą, todėl iš jos priteisiama pusė Forum 187 bylinėjimosi išlaidų byloje C-217/03 ir visos Forum 187 bylinėjimosi išlaidos byloje C-217/03 R.

179    Tačiau kadangi Pirmosios instancijos teismas priteisė iš Forum 187 padengti bylinėjimosi išlaidas byloje, kurioje priimta minėta Pirmosios instancijos teismo nutartis Forum 187 prieš Komisiją, Forum 187 prašymą priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas šioje instancijoje reikia atmesti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Panaikinti 2003 m. vasario 17 d. Komisijos sprendimą 2003/757/EB dėl Belgijos įgyvendintos pagalbos sistemos Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams tiek, kiek jis nenumato pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų koordinavimo centrams, kurių prašymai dėl leidimo pratęsimo buvo nagrinėjami pranešimo apie ginčijamą sprendimą dieną arba kurių leidimų galiojimas baigėsi pranešimo apie šį sprendimą dieną arba netrukus po pranešimo apie jį.

2.      Atmesti likusią Forum 187 ASBL ieškinio dalį.

3.      Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas byloje C-182/03 ir pusę Forum 187 ASBL bylinėjimosi išlaidų byloje C-217/03.

4.      Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas bylose C-182/03 R ir C-217/03 R.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų ir anglų