Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-434/03

P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens

prieš

Staatssecretaris van Financiën

(Hoge Raad der Nederlanden prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji PVM direktyva – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Iš dalies verslui ir iš dalies asmeniniams tikslams naudojamas nekilnojamasis turtas“

Generalinio advokato F. G. Jacobs išvada, pateikta 2005 m. sausio 20 d.  I-0000

2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas  I-0000

Sprendimo santrauka

Mokesčių teisės nuostatos — Teisės aktų suderinimas — Apyvartos mokesčiai — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Perkant sumokėto mokesčio atskaita — Iš dalies verslui ir iš dalies asmeniniams tikslams naudojamas ilgalaikis turtas — Iki Šeštosios direktyvos priimti nacionalinės teisės aktai, neleidžiantys viso turto priskirti verslui ir atskaityti viso jo įsigijimo mokesčio — Nepriimtinumas

(Tarybos direktyvo 67/228 11 straipsnis ir Tarybos direktyvos 77/388 6 straipsnio 2 dalis bei 17 straipsnio 2 ir 6 dalys)

Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymo derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 95/7, 6 straipsnio 2 dalis bei 17 straipsnio 2 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius iki šios direktyvos įsigaliojimo priimtus nacionalinės teisės aktus, kurie apmokestinamajam asmeniui neleidžia viso ilgalaikio turto, naudojamo iš dalies verslo ir iš dalies su juo nesusijusiems tikslams, priskirti versle naudojamam turtui ir kurie atitinkamu atveju draudžia visiškai ir nedelsiant atskaityti šio turto įsigijimo PVM.

Nors Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalis valstybei narei leidžia išlaikyti iki šios direktyvos įsigaliojimo egzistavusį nacionalinį režimą, vis dėlto ši nuostata reiškia prielaidą, kad išimtys, kurias šios valstybės gali išlaikyti šios nuostatos pagrindu, yra teisėtos pagal Antrąją direktyvą 67/228, kuri priimta anksčiau už Šeštąją direktyvą. Šiuo atžvilgiu Antrosios direktyvos 11 straipsnis, jo 4 daliai nustatant, jog valstybės narės galėjo atskaitymų režimo netaikyti „tam tikroms prekėms ir paslaugoms, ypač toms, kurios gali būti išimtinai ar iš dalies naudojamos asmeniniams apmokestinamojo asmens ar jo personalo tikslams“, valstybėms narėms nesuteikė absoliučios diskrecijos atskaitymo režimo netaikyti visoms arba beveik visoms prekėms ir paslaugoms, ypač visam turtui, jei jis naudojamas apmokestinamojo asmens asmeniniams tikslams.

(žr. 31-34, 36 punktus ir rezoliucinę dalį)




TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2005 m. liepos 14 d.(*)

„Šeštoji PVM direktyva – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Iš dalies verslui ir iš dalies asmeniniams tikslams naudojamas nekilnojamasis turtas“

Byloje C-434/03

dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) 2003 m. spalio 10 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. spalio 13 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

P. Charles,

T. S. Charles-Tijmens

prieš

Staatssecretaris van Financiën,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, R. Silva de Lapuerta, K. Lenaerts ir A. Borg Barthet, teisėjai S. von Bahr (pranešėjas), J. N. Cunha Rodrigues, J. Makarczyk, P. Kūris, E. Juhász ir G. Arestis,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorė K. Sztranc, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. lapkričio 16 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–       P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens, atstovaujamų adviseur E. H. van den Elsen ir belastingsadviseur G. Volkerink,

–       Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir C. ten Dam,

–       Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos A. Tiemann,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos L. Ström van Lier ir A. Weimar,

susipažinęs su 2005 m. sausio 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo ? Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1), iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB (OL L 102, p. 18, toliau ? Šeštoji direktyva), 6 straipsnio 2 dalies bei 17 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių aiškinimu.

2       Šis prašymas paduotas nagrinėjant ginčą tarp P. Charles, T.S. Charles-Tijmens ir Staatssecretaris van Financiën dėl pastarojo atsisakymo patenkinti jų prašymą grąžinti visą pridėtinės vertės mokestį (toliau ? PVM), kurį jie sumokėjo už vieno aukšto atostogų namą, kuris 87,5 % laiko buvo nuomojamas, o 12,5 % laiko naudojamas asmeniniams tikslams.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3       Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalis nustato:

„Paslaugų teikimu už atlygį laikoma:

a)      prekių, sudarančių verslui skirto turto dalį, naudojimas apmokestinamojo asmens arba jo darbuotojų privatiems poreikiams arba jų naudojimas ne verslo tikslams, kai pridėtinės vertės mokestis už tas prekes buvo visiškai ar iš dalies atskaitytas;

b)      apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas neatlygintinai jo paties arba jo darbuotojų privatiems poreikiams arba apskritai ne verslo tikslais.

Šios dalies nuostatoms valstybės narės gali taikyti išimtis su sąlyga, kad tokios išimtys nesudarys prielaidų konkurencijos iškraipymui.“

4       Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 ir 6 dalyse nustatyta:

„2.      Tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti:

a)      pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą už kito apmokestinamojo asmens jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas;

<…>

6.      Vėliausiai po ketverių metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo Taryba Komisijos siūlymu vienbalsiai nusprendžia, su kokiomis išlaidomis susijęs pridėtinės vertės mokestis negali būti atskaitomas. Pridėtinės vertės mokestis jokiais atvejais negali būti atskaitomas, jeigu jis susijęs su išlaidomis, kurios nėra griežtai verslo išlaidos, pavyzdžiui, išlaidomis prabangai, pramogoms ar pasilinksminimams.

Kol aukščiau minėtos taisyklės įsigalios, valstybės narės gali taikyti visus atskaitos apribojimus, esančius jų nacionaliniuose įstatymuose, galiojančiuose šios direktyvos įsigaliojimo metu.“

 Nacionalinės teisės aktai

5       1968 m. Apyvartos mokesčio įstatymo (Wet op de omzetbelasting 1968, toliau ? Įstatymas dėl PVM) 2 straipsnis nustato:

„Mokestis, kuriuo apmokestinamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas verslininkui, prekių įsigijimas Bendrijos viduje bei jam skirtų prekių importas, yra atskaitomas iš už prekių tiekimą ir paslaugų teikimą mokėtino mokesčio.“

6       Teisę į atskaitymą patikslina Įstatymo dėl PVM 15 straipsnis, nustatantis:

„1.      2 straipsnio prasme verslininko atskaitytinas mokestis yra:

a)      mokestis, kurį kiti verslininkai nurodė jam pateiktose už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, pagal taikytinas taisykles išrašytose sąskaitos faktūrose per ataskaitinį laikotarpį;

<…>

tiek, kiek verslininkas šias prekes ar paslaugas naudoja savo verslui <…>

<…>

4.      Atskaitymas iš mokesčio atliekamas atsižvelgiant į prekių ir paslaugų paskirtį tuo metu, kai verslininkui išrašoma sąskaita, arba kai mokestis tampa mokėtinas. Jei tuo metu, kai verslininkas ketina panaudoti prekes ir paslaugas, pasirodo, kad jų atžvilgiu jis atskaitė daugiau ar mažiau mokesčio, negu priklausytų atsižvelgiant į tų prekių ar paslaugų naudojimą, tai suma, kuria buvo viršyta leistina atskaitymo suma, tampa mokėtina nuo to momento. Mokėtinas mokestis sumokamas pagal (Įstatymo dėl PVM) 14 straipsnį.

Neatskaityta mokesčio suma, kurią buvo galima atskaityti ir kuri nebuvo grąžinta, grąžinama verslininkui pateikus prašymą.

<…>“

 Pagrindinė byla ir prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytas klausimas

7       Nacionalinio teismo sprendime nurodoma, kad P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens 1997 m. kovo mėn. kartu įsigijo vieno aukšto atostogų namą (toliau – namas) Nyderlanduose. Namas buvo skirtas ir nuomoti, ir asmeniniam naudojimui; pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu, tai yra nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki birželio 30 d. įskaitytinai, šis namas 87,5 % laiko buvo nuomojamas, o 12,5 % laiko buvo naudojamas asmeniniams tikslams.

8       Nyderlandų Hoge Raad pažymi, kad dėl šios nuomos P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens yra apmokestinamieji asmenys Šeštosios direktyvos prasme ir verslininkai Įstatymo dėl PVM prasme. Atsižvelgiant į tai, kad šis namas yra nuomojamas asmenims, kurie jame apsistoja tik trumpam laikui, ir kad nuoma vykdoma kaip „atostogų verslas“, šiai nuomai netaikomas atleidimas nuo PVM mokesčio, kuriuo pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B dalies b punkto 1 papunktį Nyderlanduose galima pasinaudoti nuomojant nekilnojamą turtą.

9       Savo 1997 m. antrojo ketvirčio PVM deklaracijoje P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens atskaitė 87,5 % PVM, nurodyto jiems išrašytoje sąskaitoje už namą. Vėliau jie prašė mokesčių inspektoriaus, turinčio įgaliojimus patenkinti šį prašymą (toliau – mokesčių inspektorius), jiems šią dalį atitinkančią sumą sugrąžinti.

10     1997 m. spalio 1 d. Sprendimu pastarasis patenkino P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens prašymą. Vis dėlto manydami, jog jų sumokėtas PVM galėjo būti atskaitytas 100 %, jie pateikė prašymą grąžinti likusią PVM dalį už 12,5 % laiko, kai namas buvo naudojamas asmeniniams tikslams.

11     Mokesčių inspektoriui šį prašymą atmetus kaip nepriimtiną, P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens pareiškė ieškinį Gerechtshof te ’s-Hertogenbosch. Šis teismas panaikino sprendimą dėl nepriimtinumo, tačiau spręsdamas bylą iš esmės inspektoriaus sprendimą paliko galioti, patikslindamas, jog ieškovai neturėjo pagrindo atskaityti viso už šį namą sumokėto PVM, nes 12,5 % viso laiko namas buvo naudojamas asmeniniams tikslams.

12     P. Charles ir T.S. Charles-Tijmens Gerechtshof te ’s-Hertogenbosch sprendimą apeliacine tvarka apskundė Nyderlandų Hoge Raad. Grįsdami savo apeliacinį skundą jie tvirtina, kad iš Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies išplaukia, jog namo naudojimas asmeniniams tikslams yra apmokestinamasis sandoris, nes jie nusprendė visą namą priskirti versle naudojamam turtui, o tai pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį suteikia teisę atskaityti visą šiuo pagrindu apskaičiuotą PVM (žr., pavyzdžiui, 1995 m. spalio 4 d. Sprendimą Armbrecht, C-291/92, Rink. p. I-2775 ir 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Bakcsi, C-415/98, Rink. p. I-1831).

13     P. Charles ir T.S. Charles-Tijmens priduria, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalis šio aiškinimo nekeičia, nes Šeštosios direktyvos įsigaliojimo metu šios nuostatos prasme Nyderlandų teisės aktai nenumatė jokios išimties iš teisės atskaityti mokestį, išskyrus dėl keleivių vežimui skirtų automobilių.

14     Hoge Raad pažymi, kad Nyderlandų teisės aktai, reglamentuojantys mišriam naudojimui tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, Nyderlanduose buvo priimti 1969 m., taikant 1967 m. balandžio 11 d. Tarybos Antrosios direktyvos 67/228/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo ? Bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos taikymo struktūra ir tvarka (OL 71, 1967, p. 1303, toliau – Antroji direktyva) 11 straipsnio 1 dalį.

15     Šių teisės aktų nuostatos skiriasi nuo Šeštosios direktyvos nuostatų, ir kartais yra palankesnės, o kartais nepalankesnės apmokestinamajam asmeniui. Iš tiesų, ši direktyva apmokestinamajam asmeniui suteikia teisę nedelsiant ir visiškai atskaityti mokestį, o korekcija dėl prekės naudojimo ne verslui daroma tik ja pasinaudojus asmeniniams tikslams. Kita vertus, pagal Įstatymu dėl PVM nustatytą sistemą asmuo turi iš karto ar bent jau per pirmuosius metus nustatyti, kiek ši prekė bus naudojama ne verslui.

16     Nyderlandų Hoge Raad šiuo atžvilgiu patikslina, kad 1968 m. Įgyvendinimo taisyklių dėl apyvartos mokesčio nustatymo (Uitvoeringsbeschikking omzetbelasting 1968, Stcrt. 168, Nr. 169) 12 straipsnio 3 dalis, priimta taikant Įstatymo dėl PVM 15 straipsnio 6 dalį, nustato, kad tuo metu, kai pateikiama deklaracija už tų finansinių metų paskutinį apmokestinimo laikotarpį, atskaitomas PVM yra perskaičiuojamas naudojant visų mokestinių metų duomenis. Pasibaigus šiems finansiniams metams šios atskaitos perskaičiuoti ar peržiūrėti neleidžiama.

17     Šiomis aplinkybėmis Nyderlandų Hoge Raad nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir prejudicine tvarka Teisingumo Teismui pateikti šį klausimą:

„Ar iki <…> Šeštosios direktyvos priėmimo galiojęs teisinis režimas,

–       draudžiantis ilgalaikį turtą ar jam prilyginamą prekę ar paslaugą visiškai priskirti versle naudojamam turtui, jei pirkėjas šią prekę ar paslaugą naudoja ir verslo, ir su juo nesusijusiems tikslams (ypač asmeniniams tikslams),

–       ir todėl draudžiantis nedelsiant ir visiškai atskaityti šios prekės ar šios paslaugos pirkimo metu sąskaitoje nurodytą mokestį, ir

–       nenumatantis apmokestinimo PVM, kaip numatyta Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies a punkte,

yra suderinamas su Šeštąja direktyva ir ypač jos 17 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis bei 6 straipsnio 2 dalimi?“

 Dėl pateikto klausimo

18     Savo klausimu nacionalinis teismas iš esmės teiraujasi, ar Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalis ir 17 straipsnio 2 bei 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kokie yra nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie buvo priimti iki šios direktyvos įsigaliojimo, kurie apmokestinamajam asmeniui neleidžia viso ilgalaikio turto, naudojamo iš dalies verslo ir iš dalies su juo nesusijusiems tikslams, priskirti versle naudojamam turtui ir kurie tokiu atveju neleidžia visiškai ir nedelsiant atskaityti šio turto įsigijimo PVM bei nenumato, kad jo naudojimas su verslu nesusijusiems tikslams yra prilyginamas paslaugų teikimui už atlygį.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

19     P. Charles ir T. S. Charles-Tijmens laikosi nuomonės, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai PVM srityje, ypač 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimui Seeling (C-269/00, Rink. p. I-4101).

20     Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybės tvirtina, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalis valstybei narei leidžia uždrausti pasinaudoti teise atskaityti PVM, sumokėtą už ilgalaikį ar tokiu laikomą turtą ar paslaugą tiek, kiek apmokestinamasis asmuo šį turtą ar šią paslaugą naudoja su verslu nesusijusiems tikslams, ypač asmeniniams tikslams, kai ši valstybė narė, pasinaudodama šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatyta nukrypimo galimybe, mano, jog toks naudojimas nėra apmokestinamas sandoris.

21     Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 2 dalis valstybei narei neleidžia uždrausti pasinaudoti teise atskaityti PVM, kaip kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, Nyderlandų vyriausybė teigia, kad 17 straipsnio 6 dalis valstybei narei leidžia išsaugoti iki šios direktyvos įsigaliojimo galiojusį nacionalinį režimą, kuris draudžia pasinaudoti teise atskaityti PVM už ilgalaikį ar tokiu laikomą turtą ar paslaugą, kai šį turtą ar šią paslaugą apmokestinamasis asmuo naudoja su verslu nesusijusiems tikslams, ypač asmeniniams tikslams.

22     Komisijos nuomone, teisinis režimas, kuris pagal Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatytą galimybę nukrypti neapmokestina ilgalaikio ar juo laikomo turto ar paslaugos naudojimo asmeniniams tikslams ir todėl draudžia su šiomis prekėmis ar paslaugomis susijusius atskaitymus, kiek jos naudojamos asmeniniams tikslams, yra suderinamas su šia direktyva.

 Teisingumo Teismo vertinimas

23     Visų pirma reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kai ilgalaikis turtas naudojamas ir profesiniams, ir asmeniniams tikslams, apmokestinamasis asmuo PVM taikymo požiūriu gali pasirinkti, ar priskirti visą šį turtą versle naudojamam turtui, ar laikyti jį visą savo privačiu turtu ir taip jį visiškai išimti iš PVM sistemos, ar laikyti jį savo versle naudojamu turtu tiek, kiek jis faktiškai naudojamas verslui (šiuo klausimu žr., be kita ko, nurodytų sprendimų Armbrecht 20 punktą; Bakcsi 25 ir 26 punktus; Seeling 40 punktą bei 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo HE, C-25/03, Rink. p. I-0000 46 punktą).

24     Jei apmokestinamasis asmuo nusprendžia ilgalaikį turtą, naudojamą ir profesiniams, ir asmeniniams tikslams, laikyti versle naudojamu turtu, dėl šio turto įsigijimo PVM suma iš principo yra visiškai ir nedelsiant atskaitoma (žr., be kita ko, 1991 m. liepos 11 d. Sprendimo Lennartz, C-97/90, Rink. p. I-3795, 26 punktą bei nurodytų sprendimų Bakcsi 25 punktą ir Seeling 41 punktą).

25     Iš Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos a punkto išplaukia, kad kai versle naudojamam turtui priskiriamas turtas suteikia teisę į visišką ar dalinę pirkimo PVM atskaitą, jo naudojimas asmeniniams apmokestinamo asmens ar jo personalo arba su jo verslu nesusijusiems tikslams yra laikomas už atlygį teikiamomis paslaugomis. Šis naudojimas, tos pačios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies prasme laikomas apmokestinamuoju sandoriu, pagal jos 11 straipsnio A dalies 1 pastraipos c punktą yra apmokestinamas remiantis teikiant šias paslaugas patirtų išlaidų suma (šiuo klausimu žr. nurodytų sprendimų Lennartz 26 punktą; Bakcsi 30 punktą ir Seeling 42 punktą).

26     Dėl Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos reikia iš karto priminti, kad harmonizavimo išimtys turi būti griežtai apibrėžtos. Iš tiesų kiekvieną kartą, kai pasinaudojama nuo PVM nukrypstančiais režimais, tarp valstybių narių susidaro mokesčių naštos skirtumai.

27     Be to, ši 6 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa iš esmės turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės tam tikrų paslaugų teikimo ar naudojimosi gali nelaikyti paslaugų teikimu už atlygį, ypač siekiant supaprastinti su PVM surinkimu susijusias administracines procedūras (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Cookies World, C-155/01, Rink. p. I-8785, 59 punktą).

28     Vis dėlto Šeštosios direktyvos 2 dalies antroji pastraipa neturėtų valstybėms narėms sudaryti galimybės uždrausti apmokestinamiesiems asmenims, pasirinkusiems visą ir profesiniams, ir asmeniniams tikslams naudojamą ilgalaikį turtą priskirti versle naudojamam turtui, visiškai ir nedelsiant atskaityti šio turto pirkimo PVM, nes jie į tai turi teisę pagal šio sprendimo 24 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką. Toks teisės į atskaitymą apribojimas prieštarautų šiai nuostatai.

29     Be to, Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa pagrįstas bendro pobūdžio atsisakymas apmokestinti ilgalaikio turto dalies naudojimą asmeniniams apmokestinamojo asmens tikslams, kai šis galėjo visiškai atskaityti PVM, mokėtiną už atitinkamo turto įsigijimą, taip pat prieštarautų šiai nuostatai, nes tai neišvengiamai lemtų konkurencijos iškraipymą.

30     Taigi apmokestinamasis asmuo turi teisę, pirma, pasirinkti visą savo ilgalaikį turtą, naudojamą iš dalies verslo, iš dalies su verslu nesusijusiems tikslams, priskirti versle naudojamam turtui ir, esant reikalui, visiškai ir nedelsiant atskaityti su šio turto įsigijimu susijusį PVM ir, antra, iš principo šią teisę atitinkančią pareigą sumokėti PVM nuo išlaidų, patirtų šį turtą naudojant su verslu nesusijusiems tikslams, sumos (šiuo klausimu žr. nurodyto sprendimo Seeling 43 punktą).

31     Kalbant apie Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalį, tiesa, kad ji valstybei narei leidžia, kaip tvirtina ir Nyderlandų vyriausybė, išlaikyti iki Šeštosios direktyvos įsigaliojimo egzistavusį nacionalinį režimą. Vis dėlto ši nuostata reiškia prielaidą, kad išimtys, kurias valstybės narės gali išlaikyti šios nuostatos pagrindu, yra teisėtos pagal Antrąją direktyvą, kuri priimta anksčiau už Šeštąją direktyvą (žr. 1999 m. spalio 5 d. Sprendimo Royscot ir kt., C-305/97, Rink. p. I-6671, 21 punktą).

32     Antrosios direktyvos 11 straipsnio, kurio 1 dalyje numatyta teisė į atskaitymą, 4 dalis nustatė, jog valstybės narės galėjo atskaitymų režimo netaikyti „tam tikroms prekėms ir paslaugoms, ypač toms, kurios gali būti išimtinai ar iš dalies naudojamos asmeniniams apmokestinamojo asmens ar jo personalo tikslams“. (Neoficialus vertimas)

33     Pastaroji nuostata valstybėms narėms nesuteikė absoliučios diskrecijos atskaitymo režimo netaikyti visoms arba beveik visoms prekėms ir paslaugoms ir taip panaikinti Antrosios direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyto režimo esmę (žr. nurodyto sprendimo Royscot ir kt. 24 punktą).

34     Taigi, nors Antrosios direktyvos 11 straipsnio 4 dalis leidžia valstybėms narėms į atskaitos režimą neįtraukti tam tikrų prekių, pavyzdžiui, automobilių, ši nuostata joms neleidžia šio režimo netaikyti visam turtui, jei jis naudojamas apmokestinamojo asmens asmeniniams tikslams.

35     Iš to išplaukia, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalis, skaitoma kartu su Antrosios direktyvos 11 straipsnio 4 dalimi, valstybėms narėms draudžia išsaugoti bendrą atskaitos režimo išimtį, taikomą visoms apmokestinamojo asmens prekėms, kurias šis naudoja savo asmeniniams tikslams.

36     Vadinasi, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalis ir 17 straipsnio 2 bei 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius iki šios direktyvos įsigaliojimo priimtus nacionalinės teisės aktus, kokie yra nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie apmokestinamajam asmeniui neleidžia viso ilgalaikio turto, naudojamo iš dalies verslo ir iš dalies su juo nesusijusiems tikslams, priskirti versle naudojamam turtui ir kurie atitinkamu atveju draudžia visiškai ir nedelsiant atskaityti šio turto įsigijimo PVM.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymo derinimo ? Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB, 6 straipsnio 2 dalis bei 17 straipsnio 2 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius iki šios direktyvos įsigaliojimo priimtus nacionalinės teisės aktus, kokie yra nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie apmokestinamajam asmeniui neleidžia viso ilgalaikio turto, naudojamo iš dalies verslo ir iš dalies su juo nesusijusiems tikslams, priskirti versle naudojamam turtui ir kurie atitinkamu atveju draudžia visiškai ir nedelsiant atskaityti šio turto įsigijimo PVM.

Parašai.

* Proceso kalba: olandų.