Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-520/04

Pirkko Marjatta Turpeinen pradėtas procesas

(Korkein hallinto-oikeus prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas asmenų judėjimas – Pajamų mokestis – Senatvės pensija – Didesnis pensininkų, gyvenančių kitoje valstybėje narėje, apmokestinimas“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis

(EB 39 straipsnis)

2.        Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Mokesčių teisės aktai

(EB 18 straipsnis)

1.        EB 39 straipsniu užtikrinama judėjimo laisve negali remtis asmenys, kurie visą profesinę veiklą vykdė valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, ir pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje tik išėję į pensiją, neketindami joje užsiimti darbine veikla.

(žr. 16 punktą)

2.        EB 18 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos pajamų mokestis, susijęs su senatvės pensija, mokama atitinkamos valstybės narės institucijos asmeniui, gyvenančiam kitoje valstybėje narėje, kai kuriais atvejais viršija mokestį, kurį reikėtų mokėti tuo atveju, jei šis asmuo gyventų šioje pirmojoje valstybėje narėje, kai minėta pensija sudaro visas ar beveik visas minėto asmens pajamas.

Nacionalinės teisės aktai, dėl kurių kai kurie šios valstybės piliečiai atsiduria mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo judėjimo ir apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje laisve, iš tiesų lemia nevienodą vertinimą, pažeidžiantį principus, kuriais pagrįstas Sąjungos piliečio statusas, t. y. vienodo teisinio vertinimo naudojantis savo judėjimo laisve garantiją.

Iš tiesų tiesioginių mokesčių srityje rezidentų ir ne rezidentų padėtis paprastai nėra panaši. Vis dėlto tiek, kiek valstybėje narėje mokama senatvės pensija sudaro visas ar beveik visas pensininkų ne rezidentų pajamas, pastarieji pajamų mokesčio atžvilgiu objektyviai yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir šioje valstybėje gyvenantys pensininkai, kurie gauna tokią pačią senatvės pensiją.

(žr. 22, 26, 31, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. lapkričio 9 d.(*)

„Laisvas asmenų judėjimas – Pajamų mokestis – Senatvės pensija – Didesnis pensininkų, gyvenančių kitoje valstybėje narėje, apmokestinimas“

Byloje C-520/04

dėl Korkein hallinto-oikeus (Suomija) 2004 m. gruodžio 20 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. gruodžio 22 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, pradėtoje

Pirkko Marjatta Turpeinen,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann (pranešėjas), teisėjai K. Lenaerts, J. N. Cunha Rodrigues, M. Ilešič ir E. Levits,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. kovo 9 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        P. M. Turpeinen, atstovaujamos oikeustieteen lisensiaatti K. Äimä,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä ir E. Bygglin,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos I. del Cuvillo Contreras ir M. Muñoz Pérez,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Condou, G. Rozet ir P. Aalto,

susipažinęs su 2006 m. gegužės 18 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 18 ir 39 straipsnių bei 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi (OL L 180, p. 28), aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas byloje, pradėtoje P. M. Turpeinen, Suomijos pilietės pensininkės, pagrindinės bylos aplinkybių metų gyvenusios Ispanijoje, pareiškimu dėl Suomijos institucijos jai mokamos senatvės pensijos apmokestinimo Suomijoje.

 Pagrindinė byla ir teisės aktai

3        Iki 1998 m. P. M. Turpeinen turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Suomijoje ir dirbo vaikų psichiatre Suomijos viešojoje tarnyboje. 1998 m. ji išėjo į ankstyvo pensinio amžiaus pensiją ir persikraustė į Belgiją. 1999 m. galutinai išėjusi į pensiją, ji persikraustė nuolat gyventi į Ispaniją.

4        P. M. Turpeinen pajamas sudaro tik senatvės pensija, kurią jai moka Kuntien Eläkevakuutus (Vietos socialinio draudimo senatvės pensijos tarnyba). Pagal Suomijos Respublikos ir Ispanijos Karalystės sudarytą susitarimą dėl dvigubo apmokestinimo, minėta senatvės pensija, kurios mokėjimas susijęs su darbu viešajame sektoriuje, apmokestinama tik Suomijoje.

5        Iki 2001 m. P. M. Turpeinen buvo taikoma visiškai apmokestinamų rezidentų mokesčių sistema, t. y. apimanti visas apmokestinamojo asmens visame pasaulyje gautas pajamas. Minėta sistema numato progresinį apmokestinimą, pagal kurį P. M. Turpeinen pajamoms, kurias sudaro senatvės pensija, buvo taikomas 28,5 % mokesčio tarifas.

6        2002 m., pagrindinėje byloje aptariamais mokestiniais metais, Uudenmaan verovirasto (Uudenmaan mokesčių tarnyba) P. M. Turpeinen informavo, kad pagal Suomijos pajamų mokesčio įstatymo (tuloverolaki, Nr. 1535/1992) 9 ir 11 straipsnius nuo šiol jai taikoma dalinio apmokestinimo sistema, apimanti tik Suomijoje gautas pajamas, kuri taikoma Suomijos piliečiams, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos Suomijoje trejus metus iš eilės. Remiantis šia sistema, pagal Suomijos įstatymo dėl mokesčių mokėtojų, kurie apmokestinami iš dalies, pajamų ir turto apmokestinimo (lähdeverolaki, Nr. 627/1978) 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį P. M. Turpeinen senatvės pensija buvo apmokestinta mokesčiu prie pajamų šaltinio, taikant fiksuotą 35 % tarifą.

7        Manydama, kad ji turi būti apmokestinama kaip visiškai apmokestinamas mokesčių mokėtojas Suomijoje, t. y. progresyviu būdu, P. M. Turpeinen apskundė Uudenmaan verovirasto sprendimą. Jos teigimu, Europos Sąjungoje asmens traktuotė turi nesikeisti, kai vertinančioji institucija lieka ta pati ir kai visos kitos bylos aplinkybės, išskyrus gyvenamąją vietą, visiškai nepasikeitė. Kadangi jos skundas nebuvo patenkintas, ji pareiškė ieškinį Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas).

8        Hallinto-oikeus atmetus P. M. Turpeinen ieškinį, ji dėl šio sprendimo pateikė apeliaciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

 Prejudiciniai klausimai

9        Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausias administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar EB 18 straipsnis, numatantis Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, arba EB 39 straipsnis, užtikrinantis darbuotojų judėjimo laisvę Bendrijoje, aiškintini taip, kad vienas iš šių straipsnių arba jie abu draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos mokesčių mokėtojo, iš dalies apmokestinamo valstybėje narėje ir gyvenančio užsienyje, senatvės pensijai, kurią viešosios teisės reguliuojamų darbo santykių pagrindu moka valstybė narė, kurioje ši pensija apmokestinama, taikomas mokestis prie šaltinio kai kuriais atvejais viršija mokestį, kurį mokesčių mokėtojas šioje valstybėje mokėtų kaip rezidentas ir visiškai apmokestinamas asmuo?

2.      Ar aiškintina, kad Direktyva (90/365) draudžia tokius, kokie nurodyti, nacionalinės teisės aktus?“

 Dėl prejudicinių klausimų

10      Savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 18 ir 39 straipsniai bei Direktyva 90/356 draudžia tokius, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjami, teisės aktus, pagal kuriuos mokestis už senatvės pensiją, mokamą atitinkamoje valstybėje narėje asmeniui, gyvenančiam kitoje valstybėje narėje, kai kuriais atvejais viršija mokestį, kurį reikėtų mokėti tuo atveju, jei šis asmuo gyventų pirmojoje valstybėje narėje.

11      Pirmiausia reikia priminti, kad nors pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę, su tiesioginiais mokesčiais susiję klausimai priklauso valstybių narių kompetencijai, tačiau jos šia kompetencija privalo naudotis nepažeisdamos Bendrijos teisės, ypač EB sutarties nuostatų, susijusių su kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui pripažįstama teise judėti ir laisvai apsigyventi valstybėse narėse (2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Schempp, C-403/03, Rink. p. I-6421, 19 punktas ir nurodyta teismo praktika).

12      Tokiomis aplinkybėmis visų pirma reikia patikrinti, ar EB 18 ir 39 straipsniai draudžia tokius, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjami, nacionalinės teisės aktus.

 EB 18 ir 39 straipsniai

13      EB 18 straipsnis tik bendrai nustato teisę kiekvienam Sąjungos piliečiui laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o EB 39 straipsnyje įtvirtinta konkreti jo išraiška, susijusi su darbuotojų judėjimo laisve (žr. 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Oteiza Olazabal, C-100/01, Rink. p. I-10981, 26 punktą). Šiomis aplinkybėmis iš pradžių reikia patikrinti, ar pagrindinė byla susijusi su EB 39 straipsniu.

14      Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, jog Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Bendrijos piliečiams vykdyti bet kokią profesinę veiklą visoje Bendrijoje bei uždrausti priemones, kurios galėtų sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, siekiantiems vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje (žr. 1999 m. sausio 26 d. Sprendimo Terhoeve, C-18/95, Rink. p. I-345, 37 punktą; 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo Sehrer, C-302/98, Rink. p. I-4585, 32 punktą ir 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Kranemann, C-109/04, Rink. p. I-2421, 25 punktą).

15      Nacionalinės nuostatos, kliudančios valstybės narės piliečiui arba jį atgrasančios išvykti iš savo kilmės valstybės norint pasinaudoti teise laisvai judėti, sudaro kliūčių šiai laisvei, net jei yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų pilietybę (minėtų sprendimų Terhoeve 39 punktas; Sehrer 33 punktas ir Kranemann 26 punktas).

16      Vis dėlto, kaip savo išvados 60 punkte pažymėjo generalinis advokatas, EB 39 straipsniu užtikrinama judėjimo laisve negali remtis asmenys, kurie visą profesinę veiklą vykdė valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, ir pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje tik išėję į pensiją, neketindami joje užsiimti darbine veikla. Iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytų pagrindinės bylos aplinkybių matyti, kad būtent taip yra P. M. Turpeinen atveju.

17      Kadangi pagrindinė byla nesusijusi su EB 39 straipsniu, reikia nuspręsti dėl EB 18 straipsnio.

18      Pagal Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį piliečiams, kurie yra tokioje pačioje situacijoje, Sutarties taikymo ratione materiae srityje būti vienodai teisiškai vertinamiems, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (žr., pvz., 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C-184/99, Rink. p. I-6193, 31 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Pusa, C-224/02, Rink. p. I-5763, 16 punktą).

19      Tarp situacijų, kurios patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, yra ir tos, kurios susijusios su naudojimusi Sutarties užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, ypač tos, kurios susijusios su EB 18 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (ypač žr. minėtų sprendimo Grzelczyk 33 punktą ir sprendimo Pusa 17 punktą).

20      Kadangi Sąjungos pilietis kiekvienoje valstybėje narėje turi būti vienodai teisiškai vertinamas kaip ir šių valstybių narių piliečiai, esantys tokioje pačioje situacijoje, su teise laisvai judėti būtų nesuderinama tai, kad šis pilietis valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, vertinamas mažiau palankiai nei tuo atveju, jei jis nepasinaudoja Sutarties suteiktomis galimybėmis judėjimo srityje (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 30 punktas ir minėto sprendimo Pusa 18 punktas).

21      Iš tiesų šios galimybės nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo pasinaudojimo jomis būtų galima sulaikyti sudarant kliūčių jo apsigyvenimui priimančiojoje valstybėje narėje, t. y. jo kilmės valstybės teisės aktais jį nubaudžiant dėl to, kad jis pasinaudojo minėtomis galimybėmis (minėto sprendimo Pusa 19 punktas).

22      Nacionalinės teisės aktai, dėl kurių kai kurie šios valstybės piliečiai atsiduria mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo judėjimo ir apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje laisve, lemtų nevienodą vertinimą, pažeidžiantį principus, kuriais pagrįstas Sąjungos piliečio statusas, t. y. vienodo teisinio vertinimo naudojantis savo judėjimo laisve garantiją.(minėto sprendimo Pusa 20 punktas).

23      Kadangi P. M. Turpeinen pasinaudojo EB 18 straipsnio 1 dalimi suteiktomis teisėmis laisvai judėti ir apsigyventi, ji gali remtis šia nuostata prieš savo kilmės valstybę.

24      Akivaizdu, kad tam tikrais atvejais pagrindinėje byloje nagrinėjami Suomijos teisės aktai skirtingai vertina Suomijos piliečius, kurie ir toliau gyvena Suomijoje, ir tuos, kurie įsikūrė kitoje valstybėje narėje: toks vertinimas yra mažiau palankus pastarųjų atžvilgiu vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo teise laisvai judėti.

25      Iš tiesų tiek, kiek remiantis Suomijos viešosios institucijos mokamos senatvės pensijos bruto dydžiu pensininkams rezidentams taikomas progresinio apmokestinimo tarifas yra mažesnis nei pensininkams ne rezidentams taikomas fiksuotas 35 % tarifas, pensininkai, kurie trejus metus iš eilės gyvena kitoje valstybėje narėje ir gauna tokią pačią senatvės pensiją, yra apmokestinami didesniais mokesčiais.

26      Iš tiesų tiesioginių mokesčių srityje Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad rezidentų ir ne rezidentų padėtis paprastai nėra panaši (1995 m. vasario 14 d. Sprendimo Schumacker C-279/93, Rink. p. I-225, 31 punktas).

27      Dėl pajamų mokesčio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad rezidento situacija skiriasi nuo ne rezidento, nes didžioji jo pajamų dalis paprastai gaunama jo gyvenamosios vietos valstybėje. Be to, ši valstybė dažniausiai turi visą informaciją, kurios reikia norint įvertinti bendrąjį mokesčio mokėtojo mokumą atsižvelgiant į jo asmeninę ir šeimyninę padėtį (minėto sprendimo Schumacker 33 punktas ir 2005 m. liepos 5 d. Sprendimo D., C-376/03, Rink. p. I-5821, 27 punktas).

28      Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad kai mokesčių mokėtojas ne rezidentas – dirbantis pagal darbo sutartį ar savarankiškai, – visas ar beveik visas savo pajamas gauna valstybėje, kurioje jis vykdo savo profesinę veiklą, pajamų apmokestinimo atžvilgiu objektyviai jis yra tokioje pačioje padėtyje, kaip ir šios valstybės rezidentas, joje vykdantis tokią pačią veiklą. Jie abu apmokestinami šioje vienoje valstybėje, ir jiems taikoma apmokestinamoji bazė yra ta pati (1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Wielockx, C-80/94, Rink. p. I-2493, 20 punktas).

29      Toks aiškinimas mutatis mutandis taikomas tokiai kaip pagrindinėje byloje nagrinėjama situacijai, kur apmokestinamąsias pajamas sudaro senatvės pensija.

30      Iš tiesų, kaip savo išvados 74 punkte teisingai pažymėjo generalinis advokatas, Suomijos mokesčių teisės aktai numato, kad tokios, kaip antai P. M. Turpeinen mokama, senatvės pensijos tiek, kiek jos susijusios su mokesčių mokėtojais rezidentais, apmokestinamos kaip bet kokios kitos tiesiogiai iš ekonominės veiklos gaunamos pajamos, taikant progresyvų tarifą ir lengvatas, kuriomis siekiama atsižvelgti į mokesčių mokėtojo mokumą bei į jo asmeninę ir šeimyninę padėtį.

31      Taigi reikia konstatuoti, kad tiek, kiek Suomijoje mokama senatvės pensija sudaro visas ar beveik visas pensininkų ne rezidentų, pavyzdžiui, P. M. Turpeinen, pajamas, pastarieji pajamų mokesčio atžvilgiu objektyviai yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir Suomijoje gyvenantys pensininkai, kurie gauna tokią pačią senatvės pensiją.

32      Todėl skirtingas vertinimas, kurį lemia tokie, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjami, teisės aktai, galėtų būti pateisinama, tik jeigu ji būtų pagrįsta objektyviais veiksniais, proporcingais nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Pusa 20 punktą).

33      Negalima pritarti nė vienam iš Suomijos vyriausybės Teisingumo Teisme nurodytų argumentų, kuriais siekiama pateisinti skirtingą vertinimą pagrindinėje byloje.

34      Iš tikrųjų, kaip savo išvados 78 punkte pažymi generalinis advokatas, mokesčių mokėtojų ne rezidentų atžvilgiu Suomijos mokesčių sistemos supaprastinimo ir padarymo aiškesnės tikslai galėtų būti pasiekti mažiau Sąjungos piliečių judėjimo laisvę suvaržančiomis priemonėmis nei apmokestinimu, kuris kai kuriais atvejais gali būti didesnis nei tas, kuris taikomas mokesčių mokėtojams rezidentams, gaunantiems tokias pačias pajamas.

35      Dėl tariamų sunkumų surenkant galutinį mokestį iš mokesčių mokėtojų ne rezidentų konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema viršija tai, kas būtina užtikrinant veiksmingą mokesčių surinkimą.

36      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje (OL L 336, p. 15) leidžia valstybei narei iš kitos valstybės narės kompetentingų institucijų gauti bet kokią informaciją, kuri gali padėti jai atlikti teisingą pajamų mokesčių įvertinimą arba bet kokią informaciją, kuri, jos nuomone, yra būtina nustatant tikslų pajamų mokesčio, kurį pagal jos taikomus teisės aktus turi sumokėti mokesčių mokėtojas, dydį (2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Skandia ir Ramstedt, C-422/01, Rink. p. I-6817, 42 punktas ir nurodyta teismų praktika).

37      Be to, pagal 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis (OL L 73, p. 18), iš dalies pakeistą 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB (OL L 175, p. 17), valstybė narė gali paprašyti kitos valstybės narės paramos dėl pretenzijų, susijusių su pajamų mokesčiu, kurį turi mokėti mokesčių mokėtojas, gyvenantis pastarojoje valstybėje narėje.

38      Be to, Suomijos vyriausybė per posėdį patvirtino, jog nuo 2006 m. sausio 1 d. nagrinėjama mokesčių sistema buvo iš dalies pakeista ir kad dabar iš dalies apmokestinamojo asmens senatvės pensija yra apmokestinama taip pat kaip ir Suomijoje visiškai apmokestinamojo asmens pensija, t. y. remiantis progresiniu tarifu su tokiomis pačiomis mokestinėmis lengvatomis ir pagal tą pačią mokesčių deklaravimo procedūrą. Šios vyriausybės teigimu, toks sprendimas pagrįstas praktinėmis aplinkybėmis bei politiniu pasirinkimu sumažinti nedidelę senatvės pensiją gaunančių asmenų mokesčių naštą.

39      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į užduotus klausimus reikia atsakyti taip: EB 18 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos pajamų mokestis, susijęs su senatvės pensija, mokama atitinkamos valstybės narės institucijos asmeniui, gyvenančiam kitoje valstybėje narėje, kai kuriais atvejais viršija mokestį, kurį reikėtų mokėti tuo atveju, jei šis asmuo gyventų šioje pirmojoje valstybėje narėje, kai minėta pensija sudaro visas ar beveik visas minėto asmens pajamas.

40      Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo aiškinti Direktyvą 90/365.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

41      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

EB 18 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos pajamų mokestis, susijęs su senatvės pensija, mokama atitinkamos valstybės narės institucijos asmeniui, gyvenančiam kitoje valstybėje narėje, kai kuriais atvejais viršija mokestį, kurį reikėtų mokėti tuo atveju, jei šis asmuo gyventų šioje pirmojoje valstybėje narėje, kai minėta pensija sudaro visas ar beveik visas minėto asmens pajamas.

Parašai.

* Proceso kalba: suomių.