Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-2/05

Rijksdienst voor Sociale Zekerheid

prieš

Herbosch Kiere NV

(Arbeidshof te Brussel prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytinų teisės aktų nustatymas – Į kitą valstybę narę komandiruoti darbuotojai – Pažymos E 101 apimtis“

Sprendimo santrauka

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytini teisės aktai – Į kitą valstybę narę nei jų darbdavio įsisteigimo valstybė komandiruoti darbuotojai

(Tarybos reglamentų Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas ir Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalies a punktas)

Kol pagal Reglamento Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 2001/83 ir iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2195/91, 11 straipsnio 1 dalies a punktą pažymą E 101 išdavusi valstybės narės įstaiga jos nepanaikina arba nepripažįsta negaliojančia, ji privaloma valstybės narės, į kurią komandiruoti darbuotojai, kompetentingai įstaigai ir teismams.

Todėl tokius darbuotojus priimančios valstybės narės teismas neturi teisės tikrinti, ar galioja pažyma E 101, kiek tai susiję su jos išdavimo pagrindo patvirtinimu, konkrečiai kalbant, ar yra tiesioginis valstybėje narėje įsteigtos įmonės ir jos į kitą valstybę narę komandiruotų darbuotojų ryšys jų komandiruotės metu Reglamento Nr. 1408/71, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 2001/83 ir iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2195/91, 14 straipsnio 1 dalies a punkto, skaitomo kartu su 1985 m. spalio 17 d. Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimo Nr. 128 dėl Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 14c straipsnio 1 dalies taikymo 1 punktu, prasme.

(žr. 33 punktą ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. sausio 26 d.(*)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytinų teisės aktų nustatymas – Į kitą valstybę narę komandiruoti darbuotojai – Pažymos E 101 apimtis“

Byloje C-2/05

dėl Arbeidshof te Brussel (Belgija) 2004 m. gruodžio 23 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. sausio 5 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Rijksdienst voor Sociale Zekerheid

prieš

Herbosch Kiere      NV,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einanti N. Colneric (pranešėja), teisėjai J. N. Cunha Rodrigues ir K. Lenaerts,

generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Rijksdienst voor Sociale Zekerheid, atstovaujamos advokato P. Derveaux,

–        Herbosch Kiere NV, atstovaujamos advokato B. Mergits,

–        Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan,

–        Slovėnijos vyriausybės, atstovaujamos M. Remic,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos K. Norman,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos M. Bethell, padedant barrister T. Ward,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos P. van Nuffel ir D. Martin,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, 11 straipsnio 1 dalies a punkto redakcijų, kurios buvo iš dalies pakeistos ir atnaujintos 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, p. 6) ir iš dalies pakeistos 1991 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2195/91 (OL L 206, p. 2, toliau atitinkamai – Reglamentas Nr. 1408/71 ir Reglamentas Nr. 574/72), išaiškinimu.

2        Prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Nacionalinės socialinės apsaugos įstaigos (Rijksdienst voor Sociale Zekerheid, toliau – Rijksdienst) ir Belgijos bendrovės Herbosch Kiere NV (toliau – Herbosch Kiere) dėl jos už iš Airijos komandiruotus darbuotojus sumokėtų socialinio draudimo įmokų grąžinimo.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai


 Reglamentas Nr. 1408/71

3        Reglamento Nr. 1408/71 II dalis, kurią sudaro 13–17a straipsniai, reglamentuoja taikytinų teisės aktų socialinės apsaugos srityje nustatymą.

4        Šio reglamento 13 straipsnio 2 dalis nurodo:

„Laikantis 14–17 straipsnių nuostatų:

a) vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės ar asmens, kurioje ar kuriam jis dirba, registruota buveinė ar veiklos vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje;

<...>“.

5        To paties reglamento 14 straipsnis numato:

„13 (2) (a) straipsnis taikomas laikantis šių išimčių ir sąlygų:

1. a) asmeniui, kuris pagal darbo sutartį dirba valstybės narės teritorijoje esančioje įmonėje ir kuri jį komandiruoja į kitos valstybės narės teritoriją dirbti tos įmonės naudai, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, jei numatyta darbo trukmė neviršija 12 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens, kurio komandiruotės laikas baigėsi;

<...>“. (Pataisytas vertimas)

 Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimas Nr. 128

6        Reglamento Nr. 1408/71 IV dalies pagrindu įsteigta Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinė komisija (toliau – Administracinė komisija), kuri pagal 81 straipsnio a dalį nagrinėja visus iš šio reglamento kylančius administravimo ir aiškinimo klausimus, 1985 m. spalio 17 d. šiuo tikslu priėmė sprendimą Nr. 128 dėl Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 14c straipsnio 1 dalies taikymo (OL C 141, 1986, p. 6), galiojusį pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu. Šį sprendimą pakeitė po minėtų aplinkybių įsigaliojęs 1996 m. gegužės 31 d. Sprendimas Nr. 162 (OL L 241, p. 28), kurį pakeitė 2000 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Nr. 181 (OL L 329, 2001, p. 73).

7        Pagal Sprendimo Nr. 128 1 punktą Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas taip pat ir „darbuotojui, kuriam taikomi valstybės narės, kurioje jis priimtas dirbti ir kurioje yra įmonės registruota buveinė arba jos veiklos vieta, teisės aktai siekiant jį komandiruoti <...> į kitos valstybės narės teritoriją <...> jeigu:

a)      komandiruotės laikotarpiu darbuotoją ir įmonę sieja tiesioginis ryšys;

b)      kai įmonė savo veiklą paprastai vykdo pirmoje valstybėje narėje, t. y., kai įmonės veiklą sudaro joje įdarbintų darbuotojų laikinas darbas kitų įmonių naudai ir šie darbuotojai paprastai dirba tos valstybės teritorijoje, kurioje įsteigtos šios kitos įmonės.“ (Neoficialus vertimas)

 Reglamentas Nr. 574/72

8        Reglamento Nr. 574/72 III dalyje „Reglamento nuostatų įgyvendinimas teisės aktų taikymui nustatyti“ esanti 11 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Valstybės narės, kurios teisės aktai toliau taikomi, kompetentingos valdžios institucijos paskirta įstaiga išduoda pažymą, patvirtinančią, kad tam pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui iki konkrečios datos toliau taikomi tie teisės aktai:

a) pagal darbo sutartį dirbančio asmens ar jo darbdavio prašymu reglamento 14 straipsnio 1 dalyje <...> nurodytais atvejais;

<...>“.

Šioje nuostatoje minima pažyma žinoma kaip „komandiravimo pažyma“ arba „E 101 pažyma“.

 Belgijos teisės aktai

9        1987 m. liepos 27 d. Įstatymo dėl laikino darbo ir darbuotojų darbo kitų įmonių naudai (1987 m. rugpjūčio 20 d. Moniteur belge, p. 12405) 31 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Išskyrus I ir II dalyse įtvirtintas taisykles, draudžiama fizinio arba juridinio asmens veikla, kurią sudaro joje įdarbintų asmenų darbas trečiųjų šalių, kurios naudojasi šių darbuotojų darbu ir bet kokia paprastai darbdaviui suteikiama valdžia, naudai, išskyrus Ministrų Tarybos priimtame karališkajame dekrete įvardytų tam tikrų pelno nesiekiančių organizacijų veiklą.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10      Laikotarpiu nuo 1991 m. balandžio iki rugsėjo mėn. Herbosch Kiere buvo atsakinga už klojimo ir betonavimo darbus bei už gelžbetonio plokščių įmontavimą dviejose Belgijos statybos aikštelėse. Siekdama atlikti tokius darbus, ši įmonė kreipėsi į Airijos įmonę ICDS Constructors Ltd (toliau – ICDS Constructors). Dėl nagrinėjamų statybos aikštelių buvo sudarytos dvi subrangos sutartys.

11      Herbosch Kiere patikrino, ar pagal darbo sutartį Belgijoje dirbantys ICDS Constructors darbuotojai turi galiojančią komandiravimo pažymą, kurią pagal Reglamento Nr. 574/72 11 straipsnį išdavė kompetentingos Airijos valdžios įstaigos, ir ar už šiuos darbuotojus Airijoje buvo mokamos privalomos socialinio draudimo įmokos. Pirmosios instancijos teisėjo manymu, visi atitinkami darbuotojai, išskyrus vieną, turėjo E 101 pažymą.

12      1992 m. spalio 12 d. Belgijos užimtumo ir darbo ministerijos Socialinių teisės aktų inspekcija parengė ataskaitą pripažindama, kad Herbosch Kiere dirbo ICDS Constructors įdarbinti darbuotojai iš Airijos ir kad dėl šios priežasties ne ši įmonė, o Herbosch Kiere buvo tikrasis šių darbuotojų darbdavys.

13      Atsižvelgdamas į ataskaitos išvadas Rijksdienst pripažino, kad Herbosch Kiere atitinkamų darbuotojų atžvilgiu naudojo tam tikrą darbdaviui priskirtiną valdžią, jog buvo galima manyti, kad juos su Herbosch Kiere sieja darbo sutartis. Todėl Rijksdienst įpareigojo Herbosch Kiere sumokėti įmokas pagal Belgijos socialinės apsaugos sistemą.

14      Herbosch Kiere pervedė su išlyga Rijksdienst reikalaujamą sumą už šias įmokas, t. y. 3 647 567 BEF (90 420,82 eurų), ir pareikšdama ieškinį Briuselio darbo teisme (Arbeidsrechtbank te Brussel) paprašė jas grąžinti. Šis teismas šį prašymą didžiąja dalimi patenkino.

15      Gavęs Rijksdienst apeliacinį skundą Arbeidshof te Brussel (Briuselio darbo teismas) patvirtino, jog abejoja dėl nagrinėjamų Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų aiškinimo. Atsižvelgdamas į 2000 m. vasario 10 d. Sprendimą FTS (C-202/97, Rink. p. I-883) ir 2000 m. kovo 30 d. Sprendimą Banks ir kt. (C-178/97, Rink. p. I-2005), prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikęs teismas klausia, kokią teisinę galią E 101 pažymai turėtų suteikti valstybės narės, į kurią komandiruoti atitinkami darbuotojai, kompetentinga įstaiga ir nacionaliniai teismai. Atsižvelgdamas į Rijksdienst prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikusiame teisme pateiktus paaiškinimus, kad tokia pažyma tik atspindi komandiravimo laikotarpiu buvusią arba turėjusią būti statišką situaciją, šis teismas klausia, kokiomis aplinkybėmis galima tikrinti, ar komandiravimo laikotarpiu išliko tiesioginis darbuotojo ir jį komandiravusios įmonės ryšys.

16      Tokiomis aplinkybėmis Arbeidshof te Brussel nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar valstybės, į kurią komandiruotas darbuotojas, teismas gali nagrinėti ir (ar) nustatyti, ar tarp komandiruojančios įmonės ir komandiruoto darbuotojo yra tiesioginis ryšys, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalyje esanti sąvoka „įmonė, kurioje (jis) paprastai dirba“, reikalauja (pagal sprendimą Nr. 128), kad tas ryšys išliktų komandiruotės laikotarpiu?

2)      Ar kitos nei minėtą pažymą (E 101 pažyma) išdavusios valstybės narės teismas gali neatsižvelgti į šią pažymą ir (arba) ją panaikinti, jei jo vertinimui pateiktos faktinės aplinkybės rodo, kad tarp komandiruojančios įmonės ir komandiruoto darbuotojo komandiruotės laikotarpiu tiesioginio ryšio nebuvo?

3)      Ar valstybės, iš kurios komandiruojamas darbuotojas, kompetentingai institucijai privalomas valstybės, į kurią komandiruojamas darbuotojas, teismo, kuris, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, neatsižvelgė į minėtą pažymą (E 101 pažyma) ir (arba) ją panaikino, sprendimas?“

 Dėl prejudicinių klausimų

17      Pateikti klausimai susiję su Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir Reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimu. Todėl nereikia atsižvelgti į 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1), kurios devynioliktoji konstatuojamoji dalis skelbia, kad „nepažeisdama kitų Bendrijos teisės nuostatų, ši direktyva neįpareigoja suteikti teisinį pripažinimą laikino įdarbinimo įmonėms ir netrukdo valstybėms narėms taikyti savo įstatymus dėl darbuotojų įdarbinimo ir dėl laikino įdarbinimo įmonių ne jų teritorijoje įsisteigusioms, tačiau jų teritorijoje paslaugų teikimo sistemoje veikiančioms įmonėms“.

 Dėl pirmo ir antro klausimų

18      Pirmu ir antru klausimu prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikęs teismas iš esmės klausia, ar ir kiek pagal Reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalies a punktą išduota E 101 pažyma yra privaloma pagal valstybės, į kurią komandiruotas darbuotojas, narės vidaus teisės sistemą, sprendžiant, ar komandiravimo laikotarpiu tarp darbuotoją komandiruojančios įmonės ir komandiruoto darbuotojo buvo tiesioginis ryšys.

19      Šiuo požiūriu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, kuri pakartota Administracinės komisijos sprendime Nr. 128, valstybėje narėje įsteigtos įmonės ir jos į kitą valstybę narę komandiruotų darbuotojų tiesioginio ryšio išsaugojimas komandiravimo laikotarpiu yra viena iš Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto taikymui nustatytų sąlygų (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo FTS 24 punktą). Pažymoje E 101 esančio pareiškimo pagrindas yra tokio ryšio buvimas.

20      Ši pažyma – Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkte esančios materialinės teisės normos pavyzdžiu – skirta palengvinti laisvą asmenų judėjimą ir laisvą paslaugų teikimą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo FTS 48 punktą).

21      Šioje pažymoje valstybės narės, kurioje įsteigta laikino įdarbinimo įmonė, kompetentinga įstaiga skelbia, kad komandiravimo laikotarpiu komandiruotiems darbuotojams ir toliau bus taikoma jos socialinės apsaugos sistema. Taip, remiantis principu, jog darbuotojai gali būti apdrausti tik pagal vieną socialinės apsaugos sistemą, tokia pažyma privalomai reiškia, kad negalima taikyti kitos valstybės narės sistemos (minėto sprendimo FTS 49 punktas).

22      EB 10 straipsnyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas įpareigoja pažymą išduodančią įstaigą teisingai įvertinti su taikytinų teisės aktų socialinės apsaugos srityje nustatymu susijusius faktus ir užtikrinti pažymoje E 101 nurodytų duomenų tikslumą (minėto sprendimo FTS 51 punktas).

23      Dėl valstybės narės, į kurią komandiruojami darbuotojai, kompetentingos įstaigos iš pagal EB 10 straipsnį kylančių įsipareigojimų matyti, kad tokie įsipareigojimai nebūtų vykdomi ir taip pat būtų pažeisti Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir Reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalies a punkto tikslai, jeigu šios valstybės narės įstaigos manytų, kad pažymoje nurodyti duomenys nėra privalomi ir šiems darbuotojams taikytų savo socialinės apsaugos sistemą (žr. minėto sprendimo FTS 52 punktą).

24      Todėl pažyma E 101 tiek, kiek ji preziumuoja komandiruotų darbuotojų apdraudimo pagal valstybės narės, kurioje įsteigta juos komandiravusi įmonė, socialinės apsaugos sistemą teisėtumą, privaloma valstybės narės, į kurią komandiruoti šie darbuotojai, kompetentingai įstaigai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo FTS 53 punktą).

25      Priešingas sprendimas pažeistų principą, jog pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai draudžiami pagal vieną socialinės apsaugos sistemą, taip pat apsunkintų taikytinos sistemos nustatymą ir todėl pažeistų teisinį saugumą. Iš tikro, kai sudėtinga nustatyti taikytiną sistemą, kiekviena iš dviejų atitinkamų valstybių narių kompetentingų įstaigų būtų priversta manyti, kad taikytina jos socialinės apsaugos sistema, nors atitinkamiems darbuotojams atsirastų žala (žr. minėto sprendimo FTS 54 punktą).

26      Todėl, kol E 101 pažyma nėra panaikinta arba pripažinta negaliojanti valstybės narės, į kurią komandiruoti darbuotojai, kompetentinga įstaiga privalo atsižvelgti į tai, kad jiems jau yra taikomi valstybės, kurioje yra įsteigta juos įdarbinusi įmonė, socialinės apsaugos teisės aktai, ir todėl ši įmonė nagrinėjamiems darbuotojams savo socialinės apsaugos sistemos taikyti negali (žr. minėto sprendimo FTS 55 punktą).

27      Tačiau valstybės narės tokią pažymą išdavusi kompetentinga įstaiga tokio išdavimo pagrįstumą privalo apsvarstyti iš naujo ir prireikus jį panaikinti, jeigu valstybės narės, į kurią komandiruoti darbuotojai, kompetentinga įstaiga abejoja dėl tokios pažymos išdavimo pagrindo tikslumo ir dėl joje nurodytų duomenų ypač dėl to, kad jie neatitinka Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkte numatytų reikalavimų (minėto sprendimo FTS 56 punktas).

28      Šiuo atveju, kai atitinkamoms įstaigoms nepavyksta susitarti, kaip vertinti atitinkamas specifinės situacijos aplinkybes, ir todėl ir dėl klausimo, ar taikytinas Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas, teisėta, kad jos gali kreiptis į Administracinę komisiją (žr. minėto sprendimo FTS 57 punktą).

29      Jeigu pastarajai nepavyksta suderinti kompetentingų įstaigų nuomonės dėl konkrečiu atveju taikytinų teisės aktų, valstybė narė, į kurią komandiruoti atitinkami darbuotojai, nepažeisdama pažymą išdavusioje valstybėje narėje numatytų teisinės gynybos priemonių, bent jau turi teisę pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 227 straipsnį siekdama, kad pareiškus tokį ieškinį Teisingumo Teismas išnagrinėtų klausimą dėl tokiems darbuotojams taikytinos teisės ir dėl pažymoje E 101 nurodytų duomenų netikslumo (žr. minėto sprendimo FTS 58 punktą).

30      Pripažinus, kad nacionalinė kompetentinga įstaiga, kreipdamasi į valstybės narės, į kurią komandiruotas darbuotojas, teismą, galėtų pripažinti pažymą E 101 negaliojančią, kiltų pavojus kompetentingų valstybių narių įstaigų lojaliu bendradarbiavimu grindžiamai sistemai.

31      Kol pažyma E 101 nėra panaikinta arba paskelbta negaliojanti, ji privaloma pagal valstybės narės, kurioje komandiruoti darbuotojai, teisės sistemą ir todėl privaloma ir jos įstaigoms.

32      Iš to išplaukia, kad valstybės narės, į kurią komandiruotas darbuotojas, teismas neturi teisės nagrinėti pažymos E 101 teisėtumo, kiek tai susiję su jos išdavimo pagrindo patvirtinimu, konkrečiai kalbant, ar yra tiesioginis darbuotoją komandiravusios įmonės ir komandiruoto darbuotojo ryšys.

33      Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, į pirmą ir antrą pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad kol pagal Reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalies a punktą pažymą E 101 išdavusi valstybės narės įstaiga jos nepanaikina arba nepripažįsta negaliojančia, ji privaloma valstybės narės, į kurią komandiruoti darbuotojai, kompetentingai įstaigai ir teismams. Todėl tokius darbuotojus priimančiosios valstybės narės teismas neturi teisės tikrinti pažymos E 101 galiojimo, kiek tai susiję su jos išdavimo pagrindo patvirtinimu, konkrečiai kalbant, ar yra tiesioginis valstybėje narėje įsteigtos įmonės ir jos į kitą valstybę narę komandiruotų darbuotojų ryšys jų komandiruotės metu Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto, skaitomo kartu su Sprendimo Nr. 128 1 punktu, prasme.

 Dėl trečio klausimo

34      Atsižvelgiant į pateiktus atsakymus į pirmą ir antrą klausimus, į trečią klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

35      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Kol pagal 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 ir iš dalies pakeisto 1991 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2195/91, 11 straipsnio 1 dalies a punktą pažymą E 101 išdavusi valstybės narės įstaiga jos nepanaikina arba nepripažįsta negaliojančia, ji privaloma valstybės narės, į kurią komandiruoti darbuotojai, kompetentingai įstaigai ir teismams. Todėl tokius darbuotojus priimančiosios valstybės narės teismas neturi teisės tikrinti, pažymos E 101 galiojimo, kiek tai susiję su jos išdavimo pagrindo patvirtinimu, konkrečiai kalbant, ar yra tiesioginis valstybėje narėje įsteigtos įmonės ir jos į kitą valstybę narę komandiruotų darbuotojų ryšys jų komandiruotės metu 1971 m. birželio 14 d. Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 2001/83 ir iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2195/91, 14 straipsnio 1 dalies a punkto, skaitomo kartu su 1985 m. spalio 17 d. Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimo Nr. 128 dėl Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 14c straipsnio 1 dalies taikymo 1 punktu, prasme.

Parašai.

* Proceso kalba: olandų.