Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-345/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Portugalijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Mokesčių teisės aktai – Kapitalo prieaugio dėl nekilnojamojo turto atlygintino perleidimo atleidimo nuo mokesčio sąlygos – EB 18, 39 ir 43 straipsniai – Europos ekonominės erdvės susitarimo 28 ir 31 straipsniai – Mokesčių sistemos darnumas – Būsto politika“

Sprendimo santrauka

Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Įsisteigimo laisvė – Europos Sąjungos pilietybė – Mokesčių teisės aktai

(EB 18, 39 ir 43 straipsniai, EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniai)

Palikdama galiojančias mokestines nuostatas, pagal kurias kapitalo prieaugis dėl nekilnojamojo turto, naudojamo kaip apmokestinamojo asmens arba jo šeimos narių asmeninis nuolatinis gyvenamasis būstas, atlygintino perleidimo atleidžiamas nuo mokesčio, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam nekilnojamajam turtui, esančiam nacionalinėje teritorijoje, įsigyti, valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 18, 39 ir 43 straipsnius bei Europos ekonominės erdvės susitarimo 28 ir 31 straipsnius.

Iš tikrųjų, įgyvendindamas kiekvieno Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, specialiai įtvirtintą EB 43 straipsnyje, susijusiame su įsisteigimo laisve, ir EB 39 straipsnyje, susijusiame su darbuotojų judėjimo laisve, arba netgi EEE susitarimo 28 straipsnyje dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir 31 straipsnyje dėl įsisteigimo laisvės nustatytas teises, apmokestinamasis asmuo, nusprendęs parduoti savo turimą valstybėje narėje gyvenamąjį būstą, kad persikeltų į kitą valstybę narę ir ten įsigytų naują gyvenamąjį būstą, mokestiniu požiūriu yra blogesnėje padėtyje nei asmuo, kuris lieka gyventi atitinkamoje valstybėje narėje.

Būtinumas išlaikyti mokesčių sistemos darnumą negali pateisinti šio skirtingo požiūrio, nes tam, kad tokiu pateisinimu grindžiamas argumentas būtų priimtinas, turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu apmokestinimu, tačiau šiuo atveju taip nėra.

Kadangi Sutarties ir EEE susitarimo nuostatos dėl laisvo asmenų judėjimo draudžia ginčijamus teisės aktus, nereikia atskirai nagrinėti tų pačių teisės aktų EB 56 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 40 straipsnio dėl laisvo kapitalo judėjimo atžvilgiu.

(žr. 13, 21, 43, 45 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)







TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. spalio 26 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Mokesčių teisės aktai – Kapitalo prieaugio dėl nekilnojamojo turto atlygintino perleidimo atleidimo nuo mokesčio sąlygos – EB 18, 39 ir 43 straipsniai – Europos ekonominės erdvės susitarimo 28 ir 31 straipsniai – Mokesčių sistemos darnumas – Būsto politika“

Byloje C-345/05

dėl pagal EB 226 straipsnį 2005 m. rugsėjo 21 d. pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama R. Lyal ir M. Afonso, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Portugalijos Respubliką, atstovaujamą L. Fernandes ir J. Menezes Leitão,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen, P. Kūris, G. Arestis (pranešėjas) ir L. Bay Larsen,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. kovo 30 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Šiuo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad palikdama galiojančias mokestines nuostatas, pagal kurias nuo mokesčio atleidžiamas kapitalo prieaugis iš apmokestinamojo asmens arba jo šeimos narių nuolatinio gyvenamojo būsto atlygintino perleidimo, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam būstui, esančiam Portugalijoje, įgyti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39, 43 straipsnius, EB 56 straipsnio 1 dalį bei 1992 m. gegužės 2 d. Europos Ekonominės Erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3, toliau – EEE susitarimas) 28, 31 ir 40 straipsnius.

 Teisinis pagrindas

 EEE susitarimas

2        EEE susitarimo 6 straipsnis numato:

„Nepažeidžiant tolesnės teisminės praktikos plėtotės, įgyvendinant ir taikant šio Susitarimo nuostatas, jeigu jos yra iš esmės tolygios atitinkamoms Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties ir Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarties bei taikant šias dvi sutartis priimtų aktų normoms, jos yra aiškinamos remiantis atitinkamais Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimais, kurie buvo priimti prieš pasirašant šį Susitarimą.“

3        EEE susitarimo 28 straipsnis nustato:

„1.      Tarp EB (Europos Bendrijos) valstybių narių ir ELPA (Europos laisvosios prekybos asociacija) valstybių užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.

2.      Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei įdarbinimo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia EB valstybių narių ir ELPA valstybių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

3.      Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:

a)      priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;

b)      šiuo tikslu laisvai judėti EB valstybių narių ir ELPA valstybių teritorijoje;

c)      apsigyventi EB valstybės narės arba ELPA valstybės teritorijoje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus;

d)      pasilikti gyventi EB valstybės narės arba ELPA valstybės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui.

<...>“

4        EEE susitarimo 31 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Vadovaujantis šio Susitarimo nuostatomis, vienos EB valstybės narės arba ELPA valstybės nacionalinių subjektų įsisteigimo bet kurios kitos iš šių valstybių teritorijoje laisvė neribojama. Ši nuostata taip pat taikoma ir tuo atveju, kai vienos EB valstybės narės arba ELPA valstybės nacionaliniai subjektai, įsisteigę kurios nors iš šių valstybių teritorijoje, steigia atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent – bendroves ar firmas, apibūdintas 34 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis 4 skyriaus nuostatų. <...>“

 Nacionalinės teisės aktai

5        Fizinių asmenų pajamų mokesčio kodekso (Código do Imposto sobre o Rendimento das Pessoas Singulares), patvirtinto 1988 m. lapkričio 30 d. Dekretu-įstatymu Nr. 442/88, 2001 m. liepos 3 d. Dekrete-įstatyme Nr. 198/2001 įtvirtintos redakcijos (2001 m. liepos 3 d. Diário da República I, A serija, Nr. 152, toliau – CIRS) 10 straipsnis numato:

„1.      Kapitalo prieaugis – tai pajamos, kurios nelaikomos pelnu ar profesinėmis pajamomis, pajamomis iš kapitalo arba pajamomis iš nekilnojamojo turto ir yra gaunamos iš:

a)      atlygintino realių teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo ir visos nuosavybės panaudojimo jos savininko individualiai vykdomai ūkinei ir profesinei veiklai;

<...>

3.      Pajamos laikomos gautomis atlikus 1 dalyje nurodytus veiksmus, išskyrus šiuos atvejus:

a)      įsipareigojimo pirkti, parduoti ar keisti atveju pajamos laikomos gautomis perleidus ar perėmus turtą, kuris yra sutarties objektas;

b)      nuosavybės panaudojimo jos savininko individualiai vykdomai ūkinei ir profesinei veiklai atveju pajamos laikomos gautomis tik vėliau atlygintinai perleidus atitinkamą turtą arba įvykus kitam įvykiui, sąlygojančiam apskaitą analogiškoje situacijoje.

4.      Pajamas, kurioms taikomas IRS (fizinių asmenų pajamų mokestis), sudaro:

a)      skirtumas tarp pardavimo ir įsigijimo vertės, atėmus dalį, kuri gali būti laikoma pajamomis iš kapitalo 1 dalies a, b ir c punktuose numatytais atvejais;

<...>

5.      Nuo mokesčio atleidžiamos pajamos iš apmokestinamojo asmens arba jo šeimos nario nuolatinio gyvenamojo būsto atlygintino perleidimo, jei:

a)      per 24 mėn. nuo sandorio perleidimo pajamos reinvestuojamos į kitą nekilnojamąjį turtą arba sklypą statybai, arba į kito pastato, turinčio išimtinai tą pačią paskirtį, statybą, padidinimą arba perstatymą ir jei šis nekilnojamasis turtas yra Portugalijoje;

b)      iš perleidimo gautos pajamos naudojamos sumokėti už a punkte minėtą turtą, kuris buvo įgytas per pastaruosius 12 mėn.;

c)      norėdamas, kad jam būtų taikomos a punkto nuostatos, apmokestinamasis asmuo turi pranešti apie savo ketinimą reinvestuoti, net jei tai būtų reinvestavimas iš dalies, nurodydamas tų metų, kuriais buvo atliktas perleidimas, pajamų deklaracijoje, kokią sumą jis ketina reinvestuoti;

d)      kitokios sumos, nei deklaruota remiantis c punktu, reinvestavimo atveju apmokestinamasis asmuo pasibaigus a punkte numatytam 24 mėn. laikotarpiui, kai tai tampa įmanoma, turi pateikti patikslintą deklaraciją, nurodydamas realiai reinvestuotą sumą.

6.      5 punkte nurodyta lengvata netaikoma, jei:

a)      reinvestavęs į kitą nekilnojamąjį turtą įgijėjas per šešis mėnesius pasibaigus reinvestavimui skirtam terminui nesinaudoja šiuo turtu kaip savo ar savo šeimos nario nuolatiniu gyvenamuoju būstu;

<...>“

 Ikiteisminė procedūra

6        Komisija, manydama, kad Portugalijos kapitalo prieaugio, susijusio su atlygintinu nekilojamojo turto perleidimu, apmokestinimo sistemos nuostatos, būtent CIRS 10 straipsnio 5 dalis, pažeidžia Portugalijos Respublikos įsipareigojimus pagal EB 18, 39, 43 straipsnius ir EB 56 straipsnio 1 dalį bei EEE susitarimo 28, 31 ir 40 straipsnius, 2003 m. vasario 20 d. laišku oficialiai įpareigojo šią valstybę narę pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

7        Portugalijos valdžios institucijos ginčijo Komisijos tvirtinimą, nurodydamos, kad ginčijamos CIRS nuostatos neriboja pagrindinių laisvių, nėra diskriminuojančios ir bet kuriuo atveju jos yra pateisinamos privalomais bendrojo intereso pagrindais, būtent teisės į gyvenamąjį būstą apsauga arba nacionalinės mokesčių sistemos vientisumu.

8        Neįtikinta Portugalijos valdžios institucijų argumentų, 2004 m. liepos 9 d. Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodė savo argumentus, kodėl Portugalijos mokesčių teisės aktai, susiję su kapitalo prieaugio dėl atlygintino nekilnojamojo turto perleidimo atleidimu nuo mokesčio, prieštarauja laisvam asmenų bei kapitalo judėjimui, ir paragino Portugalijos Respubliką imtis būtinų priemonių, kad į šią nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta per du mėnesius nuo jos gavimo dienos.

9        Kadangi Portugalijos valdžios institucijos, atsakydamos į šią pagrįstą nuomonę, išlaikė savo poziciją, kad nacionalinės teisės aktai, kurie yra pagrįsti socialinės politikos tikslais, neprieštarauja Bendrijos teisei, Komisija nusprendė pateikti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

10      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nors tiesioginių mokesčių sistemos reguliavimas priskirtinas valstybių narių kompetencijai, šia teise jos privalo naudotis laikydamosi Bendrijos teisės (žr. 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-334/02, Rink. p. I-2229, 21 punktą ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Marks & Spencer, C-446/03, Rink. p. I-10837, 29 punktą).

11      Reikia išsiaiškinti, ar, kaip tvirtina Komisija, Portugalijos teisės aktai dėl kapitalo prieaugio, susijusio su atlygintinu nekilojamojo turto perleidimu, būtent CIRS 10 straipsnio 5 dalis, riboja laisvą prekių ir kapitalo judėjimą, įtvirtintus EB 18, 39, 43 straipsniuose ir EB 56 straipsnio 1 dalyje bei EEE susitarimo 28, 31 ir 40 straipsniuose.

 Dėl laisvo asmenų judėjimo

12      Grįsdama šį kaltinimą Komisija pirmiausia tvirtina, kad Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39 ir 43 straipsnius.

13      EB 18 straipsnio, kuriame bendrai įtvirtinta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, specialios normos yra EB 43 straipsnis, susijęs su įsisteigimo laisve (2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo N, C-470/04, Rink. p. I-0000, 22 punktas), ir EB 39 straipsnis, susijęs su darbuotojų judėjimo laisve.

14      Todėl pirmiausia reikia išnagrinėti, ar EB 39 ir 43 straipsniai draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, šiuo atveju CIRS 10 straipsnio 5 dalį, pagal kurias galima atleisti nuo mokesčio kapitalo prieaugį, susijusį su apmokestinamojo asmens arba jo šeimos nario nuolatinio gyvenamojo būsto atlygintinu perleidimu, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam Portugalijoje esančiam nekilnojamajam turtui įsigyti.

15      Visomis Sutarties nuostatomis, susijusiomis su laisvu asmenų judėjimu, siekiama palengvinti Bendrijos piliečiams visoje Bendrijos teritorijoje bet kokio pobūdžio profesinės veiklos vykdymą bei draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti mažiau palankias sąlygas šiems piliečiams, siekiantiems vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, C-464/02, Rink. p. I-7929, 34 punktą ir minėtą Teisingumo Teismo praktiką).

16      Nuostatos, kurios valstybės narės piliečiui sudaro kliūčių arba jį sulaiko nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo teise, riboja šią laisvę, net jei jos yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų pilietybę (2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Schilling ir Fleck–Schilling, C-209/01, Rink. p. I-13389, 25 punktas bei minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 35 punktas).

17      Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors nuostatos dėl darbuotojų judėjimo laisvės pagal savo turinį yra skirtos užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis teisėmis kaip ir nacionalinių subjektų, jos taip pat draudžia kilmės valstybei riboti savo piliečių teisę laisvai įsidarbinti ir dirbti kitoje valstybėje narėje (2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo De Groot, C-385/00, Rink. p. I-11819, 79 punktas).

18      Tą patį galima pasakyti ir apie nuostatas dėl įsisteigimo laisvės. Iš tikrųjų remiantis minėta Teisingumo Teismo praktika, nors nuostatos dėl įsisteigimo laisvės pagal savo turinį yra skirtos užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis teisėmis kaip ir nacionalinių subjektų, jos taip pat draudžia kilmės valstybei riboti savo piliečių arba pagal jos teisės aktus įsteigtų bendrovių įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje (2004 m. kovo 11 d. Sprendimo De Lasteyrie du Saillant, C-9/02, Rink. p. I-2409, 42 punktas ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Keller Holding, C-471/04, Rink. p. I-2107, 30 punktas).

19      Šioje byloje Portugalijos Respublika tvirtina, kad CIRS 10 straipsnio 5 dalis nėra nepalanki apmokestinamajam asmeniui, norinčiam perkelti savo gyvenamąją vietą iš Portugalijos. Ji mano, kad ši nuostata yra mokestinė lengvata ad hoc, nukrypstanti nuo bendros kapitalo prieaugio apmokestinimo taisyklės. Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepagrįstai tvirtina, kad tokia nuostata pažeidžia EB 39 ir 43 straipsnius.

20      Šis argumentas turi būti atmestas. Nors CIRS 10 straipsnio 5 dalis nedraudžia Portugalijoje pajamų mokesčiu apmokestinamam asmeniui įsidarbinti kitoje valstybėje narėje arba apskritai įgyvendinti savo įsisteigimo teisės, ši nuostata riboja minėtas teises, nes jos pobūdis yra atgrasantis apmokestinamojo asmens, kuris nori parduoti savo nekilnojamąjį turtą tam, kad įsikurtų kitoje nei Portugalijos Respublika valstybėje narėje, atžvilgiu.

21      Iš tikrųjų akivaizdu, kad įgyvendindamas EB 39 ir 43 straipsniuose įtvirtintas teises apmokestinamasis asmuo, nusprendęs parduoti savo gyvenamąjį būstą Portugalijoje tam, kad persikeltų į kitą valstybę narę ir ten įsigytų naują gyvenamąjį būstą, mokestiniu požiūriu yra blogesnėje padėtyje nei asmuo, kuris lieka Portugalijoje.

22      Šiuo skirtingu požiūriu į kapitalo prieaugio apmokestinimą, kuris gali turėti poveikį iš Portugalijos persikelti ketinančio apmokestinamojo asmens turtui, siekiama šį asmenį sulaikyti nuo tokio persikėlimo.

23      Iš to darytina išvada, kad numatydamos kapitalo prieaugio, susijusio su apmokestinamojo asmens arba jo šeimos nario nuolatinio gyvenamojo būsto atlygintinu perleidimu, atleidimą nuo mokesčio, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam Portugalijoje esančiam nekilnojamam turtui įsigyti, CIRS nuostatos, būtent jų 10 straipsnio 5 dalis, gali riboti EB 39 ir 43 straipsniuose numatytas darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisves.

24      Vis dėlto iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti Sutarties garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jei jomis siekiama bendro intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga siekiant minėto tikslo (minėtų sprendimų De Lasteyrie du Saillant 49 punktas ir N 40 punktas).

25      Šiuo klausimu Portugalijos Respublika tvirtina, kad perleistas nekilnojamasis turtas ir reinvestavus už pastarojo pardavimą gautą sumą įgytas nekilnojamasis turtas atlieka visiškai tą pačią funkciją, todėl CIRS 10 straipsnio 5 dalis yra pateisinama mokesčių sistemos vientisumo pagrindais. Iš tikrųjų apmokestinant tuo pačiu mokesčiu yra tiesioginė koreliacija tarp mokestinės lengvatos ir apmokestinimo, kurie skirti vienam ir tam pačiam apmokestinamajam asmeniui.

26      Reikia pastebėti, jog Portugalijos Respublikos argumentai negali paneigti fakto, kad kitoje valstybėje narėje nei minėta Respublika įgytas nekilnojamasis turtas gali būti taip pat skirtas asmeniniam ir nuolatiniam apmokestinamojo asmens, anksčiau gyvenusio Portugalijoje, gyvenamajam būstui. Be to, priešingai, nei šioje byloje iš esmės tvirtina Portugalijos valdžios institucijos, jei už Portugalijoje parduoto apmokestinamojo asmens gyvenamojo būsto pajamas yra įgyjamas šis nekilnojamasis turtas, jis pakeičia perleistą nekilnojamąjį turtą ir, kiek tai susiję su apmokestinamojo asmens nuosavybe, atlieka tą patį vaidmenį kaip ir anksčiau turėtas turtas.

27      Be to, iš CIRS 10 straipsnio 5 dalies matyti, kad priešingai, nei šioje byloje nurodo Portugalijos Respublika, tariamas ryšys tarp apmokestinamajam asmeniui suteiktos mokestinės lengvatos ir jo apmokestinimo nėra visiškai aiškus. Iš tikrųjų kapitalo prieaugis vėliau apmokestinamas, tik jei šis prieaugis yra panaudojamas. O jei suinteresuotasis asmuo įsigyja naują būstą Portugalijoje, jis visada gali pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio, numatytu CIRS 10 straipsnio 5 dalyje.

28      Tokiomis aplinkybėmis Portugalijos valdžios institucijos negali tvirtinti, kad yra tiesioginis ryšys tarp minėtoje nacionalinėje nuostatoje numatytos mokestinės lengvatos ir šios lengvatos kompensavimo konkrečiu apmokestinimu.

29      Teisingumo Teismas pripažįsta, kad būtinybė išlaikyti mokesčių sistemos vientisumą gali pateisinti Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimo apribojimą. Tačiau kad tokiu pateisinimu grindžiamas argumentas būtų priimtinas, turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu apmokestinimu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Keller Holding 40 punktą ir minėtą Teisingumo Teismo praktiką), tačiau šiuo atveju taip nėra.

30      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad argumentas, pagal kurį nacionalinės teisės aktai dėl nekilnojamojo turto vertės prieaugio apmokestinimo yra objektyviai pateisinami būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos vientisumą, turi būti atmestas.

31      Portugalijos Respublika taip pat tvirtina, kad CIRS 10 straipsnio 5 dalis yra skirta užtikrinti apmokestinamojo asmens ir jo šeimos narių turimo gyvenamojo būsto apsaugą bei išlaikymą, ir kad ši nuostata garantuoja apmokestinamojo asmens konstitucinę teisę į gyvenamąjį būstą.

32      Nors toks argumentas gali būti nurodytas, pateisinant asmenų judėjimo laisvės ribojimą, reikia konstatuoti, kad CIRS 10 straipsnio 5 dalyje numatyta reinvestavimo Portugalijoje sąlyga bet kuriuo atveju yra nebūtina siekiant nurodyto tikslo.

33      Iš tikrųjų, jei minėta nacionaline nuostata siekiama užtikrinti teisę į gyvenamąjį būstą, šis tikslas gali būti pasiektas ir nenumatant reinvestavimo nacionalinėje teritorijoje sąlygos.

34      Šiuo klausimu Portugalijos Respublika vis dėlto tvirtina, kad kapitalo prieaugio reinvestavimo nacionalinėje teritorijoje sąlygos panaikinimas lemtų netiesioginį kitų valstybių narių gyvenamojo būsto politikos finansavimą.

35      Tačiau šis argumentas, net manant, jog jis yra pagrįstas, neįrodo, kad ginčijama nuostata yra būtina siekiant minėto tikslo. Be to, šio sprendimo 31 punkte nurodytas tikslas garantuoti teisę į gyvenamąjį būstą būtų taip pat pasiektas, jei apmokestinamasis asmuo persikeltų į kitą valstybę narę, o ne liktų Portugalijoje. Todėl, atsižvelgiant į minėtą tikslą, aplinkybė dėl netiesioginio kitų valstybių narių gyvenamojo būsto politikos finansavimo yra nereikšminga.

36      Nenustačius, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, šiuo atveju CIRS 10 straipsnio 5 dalis, yra pateisinami bendro intereso tikslu, reikia daryti išvadą, kad tokie teisės aktai pažeidžia EB 39 ir 43 straipsnius.

37      Galiausiai ekonomiškai neaktyvių asmenų atveju, dėl kaltinimo EB 18 straipsnio pažeidimu grindžiant tais pačiais motyvais, darytina ta pati išvada.

38      Antra, Komisija tvirtina, kad Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EEE susitarimo 28 ir 31 straipsnius dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisvės.

39      Kaip numato EEE susitarimo 6 straipsnis, įgyvendinant ir taikant šio susitarimo nuostatas, jeigu jos yra iš esmės tokios pačios, kaip atitinkamos Sutarties ir ją taikant priimtų aktų taisyklės, jos aiškinamos remiantis atitinkamais Teisingumo Teismo sprendimais, kurie buvo priimti prieš pasirašant minėtą susitarimą.

40      Be to, Teisingumo Teismas ir ELPA teismas yra pripažinę būtinybę užtikrinti, kad EEE susitarimo nuostatos, kurios yra iš esmės tokios pačios, kaip atitinkamos Sutarties nuostatos, būtų aiškinamos vienodai (minėto sprendimo Keller Holding 48 punktas ir minėta Teisingumo Teismo praktika).

41      Taigi reikia pažymėti, kad nuostatos, draudžiančios riboti judėjimo laisvę ir įsisteigimo laisvę, įtvirtintos EEE susitarimo 28 ir 31 punktuose, yra tokios pačios, kaip EB 39 ir 43 straipsniuose įtvirtintos nuostatos.

42      Tokiomis aplinkybėmis Komisijos ieškinys, kiek jis susijęs su kaltinimu EEE susitarime įtvirtintų nuostatų dėl asmenų judėjimo laisvės pažeidimu, yra pagrįstas.

43      Todėl reikia konstatuoti, kad palikdama galiojančias mokestines nuostatas, šiuo atveju CIRS 10 straipsnio 5 dalį, pagal kurias kapitalo prieaugis dėl nekilnojamojo turto, naudojamo kaip apmokestinamojo asmens arba jo šeimos narių asmeninis nuolatinis gyvenamasis būstas, atlygintino perleidimo atleidžiamas nuo mokesčio, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam būstui, esančiam Portugalijoje, įsigyti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39, 43 straipsnius bei EEE susitarimo 28 ir 31 straipsnius.

 Dėl laisvo kapitalo judėjimo

44      Komisija taip pat Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 41 straipsnį.

45      Kadangi Sutarties ir EEE susitarimo nuostatos dėl laisvo asmenų judėjimo draudžia ginčijamus teisės aktus, nereikia atskirai nagrinėti tų pačių teisės aktų EB 56 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 40 straipsnio dėl laisvo kapitalo judėjimo atžvilgiu (žr. pagal analogiją 2002 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-483/99, Rink. p. I-4781, 56 punktą).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

46      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Portugalijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Palikdama galiojančias mokestines nuostatas, šiuo atveju Fizinių asmenų pajamų mokesčio kodekso 10 straipsnio 5 dalį, pagal kurias kapitalo prieaugis dėl nekilnojamojo turto, naudojamo kaip apmokestinamojo asmens arba jo šeimos narių asmeninis nuolatinis gyvenamasis būstas, atlygintino perleidimo atleidžiamas nuo mokesčio, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam nekilnojamajam turtui, esančiam Portugalijoje, įsigyti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39 ir 43 straipsnius bei 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 28 ir 31 straipsnius.

2.      Portugalijos Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

*Proceso kalba: portugalų.