Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-451/05

Européenne et Luxembourgeoise d’investissements SA (ELISA)

prieš

Directeur général des impôts, Ministère public

(Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Tiesioginiai mokesčiai – Mokestis už juridinių asmenų Prancūzijoje turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę – Pagal Liuksemburgo teisę įsteigtos kontroliuojančiosios bendrovės – Atsisakymas atleisti nuo mokesčio – Direktyva 77/799/EEB – Nebaigtinis išvardytų mokesčių sąrašas – Panašus mokestis – Pasikeitimo informacija ribos – Dvišalė sutartis – EB sutarties 73b straipsnis (dabar − EB 56 straipsnis) – Laisvas kapitalo judėjimas – Kova su sukčiavimu mokesčių srityje“

Sprendimo santrauka

1.        Teisės aktų derinimas – Valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalba tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje – Direktyva 77/799

(Tarybos direktyvos 77/799 1 straipsnio 2 ir 3 dalys)

2.        Teisės aktų derinimas – Valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalba tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje – Direktyva 77/799

(Tarybos direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalis)

3.        Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Mokestis už juridinių asmenų turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę

(EB sutarties 73b straipsnis (dabar – EB 56 straipsnis))

1.        Valstybės narės nustatytas mokestis už juridinių asmenų joje turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę yra panašus į mokesčius, numatytus Direktyvos 77/799 dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginių ar netiesioginių mokesčių srityje 1 straipsnio 3 dalyje, ir pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį taikomas kapitalo elementams.

(žr. 37 punktą ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Direktyva 77/799 dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginių ar netiesioginių mokesčių srityje, o būtent jos 8 straipsnio 1 dalis, nedraudžia dviem valstybėms narėms sudaryti tarptautinės sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir tarpusavio administracinės pagalbos pajamų ir kapitalo mokesčių srityje tvarkos nustatymo, kuri netaikoma vienos valstybės narės minėtoje direktyvoje nustatytu mokesčiu apmokestinamiems asmenims, jei valstybės narės, kuri turėtų pateikti informaciją, įstatymai arba administracinė praktika draudžia kompetentingai institucijai rinkti ar naudoti šią informaciją pačios šios valstybės narės tikslams, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

(žr. 55 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.        Sutarties 73b straipsnis (dabar − EB 56 straipsnis) turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį nacionalinį įstatymą, kuris atleidžia nuo mokesčio už juridinių asmenų šioje valstybėje narėje turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę joje įsteigtas bendroves, o kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms numato minėtą atleidimą nuo mokesčio su sąlyga, kad tarp atitinkamos valstybės narės ir šios kitos valstybės yra sudaryta sutartis dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, arba su sąlyga, kad taikant sutartį, kurioje numatyta nediskriminavimo pilietybės pagrindu išlyga, šios bendrovės neturi būti daugiau apmokestinamos nei pirmoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, ir neleidžia kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms pateikti dokumentinių įrodymų jų akcininkų fizinių asmenų tapatybei nustatyti.

(žr. 102 punktą ir rezoliucinės dalies 3 punktą)







TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. spalio 11 d.(*)

„Tiesioginiai mokesčiai – Mokestis už juridinių asmenų Prancūzijoje turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę – Pagal Liuksemburgo teisę įsteigtos kontroliuojančiosios bendrovės – Atsisakymas atleisti nuo mokesčio – Direktyva 77/799/EEB – Nebaigtinis išvardytų mokesčių sąrašas – Panašus mokestis – Pasikeitimo informacija ribos – Dvišalė sutartis – EB sutarties 73b straipsnis (dabar − EB 56 straipsnis) – Laisvas kapitalo judėjimas – Kova su sukčiavimu mokesčių srityje“

Byloje C-451/05

dėl Cour de Cassation (Prancūzija) 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. gruodžio 19 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Européenne et Luxembourgeoise d’Investissements SA (ELISA)

prieš

Directeur général des impôts,

Ministère public,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai E. Juhász, G. Arestis (pranešėjas), J. Malenovský ir T. von Danwitz,

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorius J. Swedenborg, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. sausio 24 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Européenne et Liuksemburgaseoise d’investissements SA, atstovaujamos advokato J.-J. Gatineau,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir J.-C. Gracia,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos S. Spyropoulos, Z. Chatzipavlou ir K. Boskovits,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. De Bellis,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir M. de Grave,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Jackson, padedamos barrister T. Ward,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir J.-P. Keppenne,

–        susipažinęs su 2007 m. balandžio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB sutarties 52 straipsnio (po pakeitimo – EB 43 straipsnis) ir 73b straipsnio (dabar − EB 56 straipsnis) bei 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje (OL L 336, p. 15) iš dalies pakeistos 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB (OL L 76, p. 1, toliau – Direktyva 77/799), 1 straipsnio išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas byloje tarp Européenne et Luxembourgeoise d’investissements SA (toliau – ELISA) ir directeur général des impôts (generalinis mokesčių direktorius) dėl šios bendrovės apmokestinimo mokesčiu už juridinių asmenų Prancūzijoje turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę (toliau – skundžiamas mokestis).

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

3        Direktyvos 77/799 1 straipsnis „Bendrosios nuostatos“ numato:

„1.      Pagal šią direktyvą valstybės narės atsakingos institucijos keičiasi visa informacija, kuri gali padėti joms teisingai apskaičiuoti pajamų ir kapitalo mokesčius <...>

2.      Visi mokesčiai, kurie taikomi visoms pajamoms, visam kapitalui arba pajamų ar kapitalo elementams, įskaitant kilnojamojo arba nekilnojamojo turto realizavimo pajamų mokesčius, mokesčius, taikomus darbo užmokesčio sumoms, kuriuos moka įmonės, bei kapitalo prieaugio mokesčius, yra pajamų ir kapitalo mokesčiai, neatsižvelgiant į jų taikymo būdą.

3.      Šio straipsnio 2 dalyje išvardyti mokesčiai šiuo metu toliau išvardytose šalyse yra tokie:

<...>

Prancūzijoje:

Impôt sur le revenu,

Impôt sur les sociétés,

Taxe professionnelle,

Taxe foncière sur les propriétés bâties,

Taxe foncière sur les propriétés non bâties;

<...>

4.      1 dalis taip pat taikoma bet kokiems papildomiems arba panašiems mokesčiams, vėliau taikomiems kartu su 3 dalyje išvardytais mokesčiais arba vietoj jų <...>

<...>“

4        Direktyvos 77/799 2, 3 ir 4 straipsniai numato atitinkamai nuostatas, susijusias su pasikeitimu informacija pagal prašymą, reguliariu pasikeitimu ir savaiminiu pasikeitimu informacija, numatyta šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje.

5        Minėtos direktyvos 8 straipsnis „Pasikeitimo informacija apribojimai“ nustato:

„1.      Ši direktyva neįpareigoja atlikti tyrimo arba suteikti informacijos, jeigu valstybės narės, kuri turėtų pateikti tokią informaciją, įstatymai arba administracinė praktika draudžia kompetentingai institucijai atlikti šiuos tyrimus arba surinkti ar naudoti šią informaciją šios valstybės tikslams.

2.      Prašymas suteikti informaciją, kuri atskleistų komercinę, pramoninę arba profesinę paslaptį ar komercinį procesą arba kuri prieštarautų viešajai tvarkai, gali būti atmestas.

3.      Valstybės narės kompetentinga institucija gali atsisakyti suteikti informaciją, jeigu suinteresuotoji valstybė dėl praktinių arba teisinių priežasčių negali suteikti panašios informacijos.“ (Pataisytas vertimas.)

6        Direktyvos 77/799 11 straipsnis „Platesnių pagalbos teikimo nuostatų taikymas“ numato, kad „pirmiau išdėstytos nuostatos netrukdo vykdyti jokių platesnių pasikeitimo informacija įsipareigojimų, kurie gali būti numatyti kituose teisės aktuose.“

 Nacionalinė teisė

7        Bendrojo mokesčių kodekso (Code general des impôt, toliau – CGI), iš dalies pakeisto 1992 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 92-1376, kuris yra 1993 m. Finansų įstatymas (1992 m. gruodžio 31 d. JORF Nr. 304) 990D ir 990 E straipsniai numato:

„990 D straipsnis

Juridiniai asmenys, kurie tiesiogiai ar per tarpininką turi nuosavybės teisę į vieną ar kelis nekilnojamuosius objektus Prancūzijoje arba turi daiktines (in rem) teises į tokį turtą, turi mokėti metinį 3 % šių nekilnojamųjų daiktų ar teisių komercinės vertės mokestį.

Visi juridiniai asmenys, kurie bet kokia forma ir dalimi yra juridinio asmens – turto ar daiktinių teisių savininko ar esančio trečiojo juridinio asmens, kuris pats yra turto ar teisių savininkas ar tarpininkas dalyvių grandinėje, dalyviu – dalyviai, laikomi turinčiais nekilnojamąjį turtą ar teises į jį Prancūzijoje per tarpininką. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tarpininkais esančių juridinių asmenų skaičių.

990 E straipsnis

990D straipsnyje numatytas mokestis netaikomas:

1.      Juridiniams asmenims, kurių Prancūzijoje esantis nekilnojamasis turtas pagal 990D straipsnį sudaro mažiau kaip 50 % viso jų turto, esančio Prancūzijoje. Šios nuostatos taikymo prasme į nekilnojamąjį turtą neįskaičiuojamas turtas, kurį 990D straipsnyje numatyti juridiniai asmenys ar tarpininkai priskiria savo profesinei veiklai, kuri nėra susijusi su nekilnojamojo turto įsigijimu;

2.      Juridiniams asmenims, turintiems buveines šalyje ar teritorijoje, sudariusioje su Prancūzija susitarimą dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir vengimu mokėti mokesčius, kurie kiekvienais metais ne vėliau kaip iki gegužės 15 d. 990F straipsnyje nurodytu įsakymu nustatytoje vietoje deklaruoja apie sausio 1 d. jų turėto nekilnojamojo turto buvimo vietą, pateikia jo aprašymą, nurodo jo vertę, taip pat tą dieną buvusių jų dalyvių tapatybę bei dalyvių adresus ir kiekvieno iš jų turėtų akcijų skaičių;

3.      Juridiniams asmenims, kurių administracijos buveinė yra Prancūzijoje, arba kitiems juridiniams asmenims, kuriems pagal sutartį negali būti taikoma didesnė mokestinė našta, jei jie kiekvienais metais praneša mokesčių administratoriui arba įsipareigoja, jam pareikalavus, pranešti ir praneša apie sausio 1 d. turėto nekilnojamojo turto buvimo vietą, pateikia jo aprašymą, nurodo akcininkų, partnerių ir kitų dalyvių tapatybę bei jų adresus, taip pat kiekvieno iš jų turėtų akcijų skaičių ar kitas teises bei pateikia įrodymus apie jų rezidavimo vietą mokesčių tikslais <...>.“

 Tarptautinė teisė

8        Prancūzijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sudarytos sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir tarpusavio administracinės pagalbos taisyklių pajamų ir kapitalo mokesčių klausimais nustatymo, pasirašytos 1958 m. balandžio 1 d. Paryžiuje, iš dalies pakeistos 1970 m. rugsėjo 8 d. Paryžiuje pasirašyta papildoma sutartimi (toliau – 1958 m. balandžio 1 d. Sutartis) 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad:

„Vienos iš Susitariančiųjų Valstybių piliečiai, bendrovės ar kiti susivienijimai kitoje valstybėje neapmokestinami jokiais kitais ar didesniais mokesčiais nei tie, kurie taikomi pastarosios valstybės piliečiams, bendrovėms ar kitiems susivienijimams.“

9        1958 m. balandžio 1 d. Sutarties 22 straipsnio 1 dalis numato:

„Abiejų valstybių kompetentingos institucijos, siekdamos tinkamai taikyti šią sutartį, savo iniciatyva arba esant prašymui, abipusiškumo pagrindu gali keistis tokia informacija, kurią abiejų valstybių mokesčių įstatymai leidžia gauti pagal įprastas administracines procedūras <...>“

10      1970 m. rugsėjo 8 d. Prancūzijos ir Liuksemburgo vyriausybės, pasikeitusios laiškais, susijusiais su 1958 m. balandžio 1 d. Sutartimi, nusprendė, kad „nuo šios sutarties įsigaliojimo ji nebus taikoma kontroliuojančiosioms bendrovėms („sociétés holding“), apibrėžtoms atitinkamuose Liuksemburgo teisės aktuose (šiuo metu – 1929 m. liepos 31 d. Įstatymas ir 1937 m. gruodžio 27 d. Dekretas-įstatymas), taip pat bet kurioms pajamoms, kurias mokesčių tikslais Prancūzijoje reziduojantis asmuo gauna iš šių bendrovių, ar bet kurioms akcijoms, kurias toks asmuo turi tokiose kontroliuojančiosiose bendrovėse“.

11      Įsisteigimo sutartis tarp Prancūzijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, pasirašyta 1930 m. kovo 31 d. Paryžiuje, numato didžiausio palankumo režimą.

12      Pagal šios sutarties 9 straipsnį „Aukštosios Susitariančiosios Šalys per trumpiausią laikotarpį įsipareigoja sudaryti specialią sutartį dėl piliečiams ir bendrovėms taikomų mokesčių, įmokų ir rinkliavų bei sureglamentuoti dvigubo apmokestinimo klausimus“.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13      ELISA yra pagal 1929 m. liepos 31 d. Liuksemburgo įstatymą dėl kontroliuojančiosioms bendrovėms („Holding companies“) taikytinos apmokestinimo schemos (Mém. 1929, p. 685), iš dalies pakeisto 1989 m. kovo 24 d. Didžiosios Hercogystės reglamentu (Mém. A 1989, p. 181), įsteigta kontroliuojančioji bendrovė.

14      Pagal šio įstatymo 1 straipsnio antrąją pastraipą kontroliuojančioji bendrovė yra neapmokestinama pelno mokesčiu, papildoma rinkliava, papildomu mokesčiu, taip pat pajamų iš kapitalo mokesčiu bei vietos mokesčiais. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio šeštąją pastraipą teisę kontroliuoti ir atlikti tyrimą, kuris apsiriboja su bendrovės mokestiniu statusu susijusių faktų bei duomenų, taip pat siekiant užtikrinti ir patikrinti teisingą ir tikslų bendrovės mokėtinų mokesčių surinkimą gautų duomenų tyrimu ir nagrinėjimu, turi registruojanti institucija.

15      Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimą ELISA priklauso keletas nekilnojamojo turto objektų Prancūzijos teritorijoje, todėl jai taikomos CGI 990 D ir paskesnių straipsnių nuostatos, nustatančios skundžiamą mokestį.

16      Taip pat iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo išplaukia, kad ELISA užpildė įstatymo reikalaujamas mokesčio deklaracijas, tačiau priklausančio mokesčio nesumokėjo. 1997 m. gruodžio 18 d. pranešęs šiai bendrovei apie su šiuo mokesčiu susijusias baudas, mokesčių administratorius pradėjo jų išieškojimą. Kai ELISA skundas buvo atmestas, ji padavė generalinį mokesčių direktorių į Paryžiaus Tribunal de grande instance (Regioninis teismas), siekdama būti atleista nuo minėto mokesčio.

17      Po dviejų jai nepalankių sprendimų, kuriuos atitinkamai priėmė Paryžiaus Tribunal de grande instance 1999 m. spalio 28 d. ir Paryžiaus apeliacinis teismas 2001 m. liepos 5 d., ELISA pateikė kasacinį skundą.

18      Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar EB sutarties 52 ir tolesni straipsniai ir 73b bei tolesni straipsniai draudžia tokius teisės aktus, pavyzdžiui, (CGI) 990 D ir tolesnius straipsnius, kurie juridiniams asmenims, turintiems administracijos buveinę Prancūzijoje, suteikia teisę į atleidimą nuo (skundžiamo) mokesčio ir kurie juridiniams asmenims, turintiems administracijos buveinę kitos šalies teritorijoje, net jei tai yra Europos Sąjungos valstybė narė, šią teisę suteikia su sąlyga, jog tarp Prancūzijos ir tos valstybės turi būti sudaryta sutartis dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir vengimu mokėti mokesčius, arba su sąlyga, kad, taikant sutartyje numatytą diskriminavimą dėl pilietybės draudžiančią nuostatą, tie juridiniai asmenys negali būti apmokestinami daugiau nei juridiniai asmenys, turintys administracijos buveinę Prancūzijoje?

2.      Ar skundžiamas mokestis yra kapitalo mokestis Direktyvos (77/799) 1 straipsnio prasme?

3.      Jei atsakymas yra teigiamas, ar Direktyva (77/799) valstybėms narėms nustatyti tarpusavio pagalbos apmokestinimo srityje įsipareigojimai draudžia pagal dvišalę sutartį dėl administracinės pagalbos apmokestinimo srityje valstybėms narėms vykdyti tuos pačius įsipareigojimus, kurie neapima mokesčių mokėtojų kategorijos, šiuo atveju Liuksemburgo kontroliuojančiųjų bendrovių?

4.      Ar EB sutarties 52 ir tolesni straipsniai ir 73b ir tolesni straipsniai įpareigoja valstybę narę, sudariusią su kita šalimi, nesvarbu, ar ji yra Europos Sąjungos narė, ar ne, sutartį, numatančią diskriminavimą apmokestinimo srityje draudžiančią nuostatą, suteikti juridiniam asmeniui, turinčiam administracijos buveinę kitos valstybės narės teritorijoje, tas pačias lengvatas, kokios nustatytos toje nuostatoje, kai tam juridiniam asmeniui priklauso vienas ar keli nekilnojamieji objektai pirmosios valstybės narės teritorijoje, o antra valstybė narė nėra susijusi su pirmąja lygiaverte nuostata?“

 Dėl prejudicinių klausimų

19      Pirmiausia reikia teigti, kad pagrindinė byla susijusi su aplinkybėmis, apimančiomis valstybes nares, bet ne trečiąsias valstybes. Todėl atsakymai į prejudicinius klausimus susiję tik su santykiais tarp valstybių narių.

 Dėl antrojo klausimo

20      Antruoju klausimu, kurį reikia išnagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar skundžiamas mokestis yra kapitalo mokestis Direktyvos 77/799 1 straipsnio prasme.

21      Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad iš Direktyvos 77/799 1 straipsnio 2 dalies išplaukia, jog visi mokesčiai, kurie taikomi visoms pajamoms, visam kapitalui arba pajamų ar kapitalo elementams, įskaitant kilnojamojo arba nekilnojamojo turto realizavimo pajamų mokesčius, mokesčius, taikomus darbo užmokesčio sumoms, kuriuos moka įmonės, bei kapitalo prieaugio mokesčius, yra pajamų ir kapitalo mokesčiai, neatsižvelgiant į jų surinkimo būdą.

22      Iš šios nuostatos aiškiai išplaukia, kad, be mokesčių nuo visų pajamų ar viso turto, Direktyva 77/799 apima taip pat mokesčius, renkamus nuo pajamų ar turto elementų. Todėl tokie mokesčiai, neatsižvelgiant į jų pavadinimus, yra mokesčių, kurių atžvilgiu valstybių narių kompetentingos institucijos pagal Direktyvą 77/799 keičiasi informacija, leidžiančia joms teisingai apskaičiuoti minėtus mokesčius, dalis.

23      Antra, pagal Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalį, kiek tai susiję su Prancūzija, šio straipsnio 2 dalyje numatyti mokesčiai yra impôt sur le revenu, impôt sur les sociétés, taxe professionnelle, taxe foncière sur les propriétés bâties ir taxe foncière sur les propriétés non-bâties.

24      Iš Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalies nuostatos neabejotinai išplaukia, kad šiame straipsnyje išvardytų mokesčių sąrašas nėra baigtinis.

25      Esant šioms aplinkybėms reikia atmesti argumentą, kad kadangi skundžiamo mokesčio nėra tarp Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalyje numatytų mokesčių, ši direktyva neturėtų būti taikoma pagrindinėje byloje.

26      Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalyje mokesčių sąrašo nebaigtinis pobūdis yra patvirtintas šio straipsnio 4 dalimi, kuri numato, kad valstybių narių kompetentingos institucijos keičiasi bet kokia informacija, kuri gali padėti joms atlikti teisingą bet kokių papildomų arba panašių mokesčių, vėliau taikomų kartu su 3 dalyje išvardytais mokesčiais arba vietoj jų, įvertinimą.

27      Pripažindama, kad Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalyje mokesčių sąrašas nėra baigtinis, Prancūzijos vyriausybė vis dėlto tvirtina, jog skundžiamo mokesčio savybės neleidžia jo prilyginti turto mokesčiui Direktyvos 77/799 1 straipsnio 1–3 dalių prasme ir todėl ši direktyva neturi būti taikoma pagrindinėje byloje.

28      Šiuo klausimu minėta vyriausybė tvirtina, kad, pirma, skundžiamas mokestis taikomas ne fiziniams, o juridiniams asmenims ir, antra, šio mokesčio tikslas yra kovoti su mokesčių vengimu.

29      Kalbant apie pirmą pateiktą argumentą, reikia konstatuoti, kad iš Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalies išplaukia, jog tarp mokesčių, apie kuriuos valstybių narių kompetentingos institucijos turi keistis informacija, kuri gali padėti joms atlikti teisingą mokesčių įvertinimą, yra mokesčių, kurie taikomi ir juridiniams asmenims, pavyzdžiui, taxe professionnelle, kurį aiškiai nurodo Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalis.

30      Iš to išplaukia, kad reikia atmesti argumentus, jog Direktyvoje 77/799 numatyti mokesčiai netaikomi juridiniams asmenims.

31      Kalbant apie antrą Prancūzijos vyriausybės argumentą reikia priminti, kad teiginys, jog skundžiamo mokesčio tikslas yra kovoti su mokesčių vengimu, savaime negali sukelti abejonių dėl Direktyvos 77/799 taikytinumo pagrindinėje byloje.

32      Be to, reikia priminti, kad būtent siekiant kovoti su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, taip pat leisti teisingai įvertinti pajamų ir kapitalo mokesčius Direktyva 77/799 buvo nustatyta sistema, skirta stiprinti bendradarbiavimą tarp mokesčių administratorių Bendrijos viduje (šiuo klausimu ypač žr. 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo W. N., C-420/98, Rink. p. I-2847, 22 punktą ir 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-533/03, Rink. p. I-1025, 70 ir 71 punktus).

33      Tačiau atrodo, kad šiuo argumentu Prancūzijos vyriausybė siekia įrodyti, jog skundžiamas mokestis neturi būti laikomas impôt sur la fortune Direktyvos 77/799 prasme. Šį tvirtinimą paremia faktas, kad skundžiamas mokestis taikomas juridiniams asmenims.

34      Tačiau šis argumentas gali būti tik atmestas.

35      Iš tiesų, be šio sprendimo 29 punkte pabrėžtos aplinkybės, kad iš Direktyvos 77/799 taikymo apimties visai nėra pašalinami juridiniams asmenims taikomi mokesčiai, reikia priminti, kad skundžiamą mokestį turi mokėti juridiniai asmenys, turintys nekilnojamojo turto Prancūzijoje, ir kad jis skaičiuojamas nuo šio turto vertės.

36      Reikia konstatuoti, kad minėtas mokestis taikomas atitinkamo juridinio asmens turto daliai. Taigi jis yra mokesčių, neatsižvelgiant į jų pavadinimą, taikomų pajamų ar kapitalo elementams Direktyvos 77/799 1 straipsnio 2 dalies prasme, dalis.

37      Iš to, kas minėta, išplaukia, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog skundžiamas mokestis yra panašus mokestis į numatytus Direktyvos 77/799 1 straipsnio 3 dalyje ir renkamas nuo kapitalo elementų šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies prasme.

 Dėl trečiojo klausimo

38      Atsakant į šį klausimą reikia priminti, pirma, valstybių narių pareigas, išplaukiančias iš svarbių Direktyvos 77/799 nuostatų, ir, antra, su šia byla susijusių dviejų valstybių narių pareigas pagal 1958 m. balandžio 1 d. Sutartį.

39      Kalbant apie Direktyvoje 77/799 nustatytas pareigas pirmiausia reikia pabrėžti, kad pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis valstybių narių kompetentingos institucijos keičiasi bet kokia informacija, kuri gali padėti joms atlikti teisingą pajamų ir kapitalo mokesčių, taip pat panašių mokesčių, kaip antai skundžiamas mokestis, įvertinimą.

40      Be to, pagal Direktyvos 2 straipsnį informacija keičiamasi gavus atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą. Kaip išplaukia iš šios direktyvos 3 straipsnio, valstybių narių kompetentingos institucijos tam tikrais direktyvoje numatytais atvejais taip pat reguliariai keičiasi informacija be išankstinio prašymo arba pagal minėtos direktyvos 4 straipsnį savaime.

41      Šiuo klausimu Direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalis numato, kad direktyva neįpareigoja atlikti tyrimo arba suteikti informacijos, jeigu valstybės narės, kuri turėtų pateikti tokią informaciją, įstatymai arba administracinė praktika draudžia kompetentingai institucijai atlikti šiuos tyrimus arba rinkti ar naudoti šią informaciją šios valstybės tikslams.

42      Galiausiai pagal Direktyvos 77/799 11 straipsnį jos nuostatos netrukdo vykdyti jokių platesnių pasikeitimo informacija įsipareigojimų, kurie gali būti numatyti kituose teisės aktuose.

43      Kalbant apie iš 1958 m. balandžio 1 d. Sutarties kylančius įsipareigojimus, šios sutarties 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad abiejų atitinkamų valstybių, šiuo atveju Prancūzijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, administracinės institucijos, siekdamos tinkamai taikyti šią sutartį, gali savo iniciatyva arba pagal prašymą, abipusiškumo pagrindu keistis tokia informacija, kurią abiejų valstybių mokesčių įstatymai leidžia gauti pagal įprastas administracines procedūras. Tačiau pasikeitimas informacija nėra susijęs su pagal Liuksemburgo teisę įsteigtomis kontroliuojančiosiomis bendrovėmis.

44      Iš minėtos sutarties formuluočių aiškiai išplaukia, kad ji numato tokius pačius įsipareigojimus, kaip ir Direktyva 77/799.

45      Esant šioms aplinkybėms prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvoje 77/799 valstybėms narėms nustatyti įsipareigojimai tarpusavio pagalbos apmokestinimo srityje draudžia valstybėms narėms taikyti 1958 m. balandžio 1 d. Sutartyje nustatytus įsipareigojimus.

46      Šiuo klausimu pirmiausia tvirtinama, kad iš šios sutarties kylantys įsipareigojimai neturi jokios įtakos Direktyvos 77/799 taikymui. Graikijos vyriausybės teigimu, šiuos įsipareigojimus bet kuriuo atveju apima direktyvos 11 straipsnis, kuris numato, kad šios nuostatos netrukdo vykdyti jokių platesnių pasikeitimo informacija įsipareigojimų, kurie gali būti numatyti kituose teisės aktuose.

47      Šį argumentą reikia atmesti iš karto. Iš tiesų nekyla abejonių, kad, kiek tai susiję su pagal Liuksemburgo teisę įsteigtomis kontroliuojančiosiomis bendrovėmis, iš 1958 m. balandžio 1 d. Sutarties kylantys įsipareigojimai pasikeitimo informacija srityje nėra platesni. Priešingai, jų tikslas yra apriboti ar net uždrausti minėtą pasikeitimą informacija, susijusia su minėtomis kontroliuojančiosiomis bendrovėmis.

48      Iš to išplaukia, kad Direktyvos 77/799 11 straipsniu negalima teisėtai remtis pagrindinėje byloje.

49      Antra, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad iš Direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalies išplaukia, jog ši direktyva nedraudžia šiuo atveju taikyti 1958 m. balandžio 1 d. Sutarties, kuri į pasikeitimo informacija tarp atitinkamų nacionalinių administratorių sistemą neįtraukia pagal Liuksemburgo teisę įsteigtų kontroliuojančiųjų bendrovių.

50      Šiuo klausimu iš Direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad ji valstybių narių neįpareigoja atlikti tyrimo arba suteikti informacijos, jeigu valstybės narės, kuri turėtų pateikti tokią informaciją, įstatymai arba administracinė praktika draudžia kompetentingai institucijai atlikti šiuos tyrimus arba rinkti ar naudoti šią informaciją šios valstybės tikslams.

51      Prancūzijos vyriausybės nuomone, taikytini Liuksemburgo įstatymai apsiriboja reikalavimu, kad pagal Liuksemburgo teisę įsteigtos kontroliuojančiosios bendrovės pateiktų informaciją tik apie jų teisinį statusą, ir draudžia reikalauti iš jų bet kokios informacijos mokesčių tikslais.

52      Todėl, jei tai yra numatyta taikytinuose Liuksemburgo įstatymuose, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal Liuksemburgo teisę įsteigtoms kontroliuojančiosioms bendrovėms, kiek tai susiję su valstybių narių tarpusavio pagalba tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje, taikoma Direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalis.

53      Tas pats taikytina 1958 m. balandžio 1 d. Sutarčiai, iš kurios išplaukia, kad sutarties šalys neįtraukė šių kontroliuojančiųjų bendrovių į joje numatytą informacijos sistemą.

54      Iš tiesų 1958 m. balandžio 1 d. Sutartis tik atspindi Liuksemburgo įstatymus šioje srityje, todėl šiai sutarčiai dėl jos ribotos taikymo apimties taikoma Direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalis.

55      Esant šioms aplinkybėms į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyva 77/799, o būtent jos 8 straipsnio 1 dalis, nedraudžia dviem valstybėms narėms sudaryti tarptautinės sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir tarpusavio pagalbos pajamų ir kapitalo mokesčių srityje administracinės tvarkos nustatymo, kuri netaikoma vienos valstybės narės minėtoje direktyvoje nustatytu mokesčiu apmokestinamiems asmenims, jei valstybės narės, kuri turėtų pateikti informaciją, įstatymai arba administracinė praktika draudžia kompetentingai institucijai rinkti ar naudoti šią informaciją pačios šios valstybės narės tikslams, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl pirmojo klausimo

56      Pirmuoju pateiktu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties nuostatos, susijusios su įsisteigimo laisve ir laisvu kapitalo judėjimu, draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris Prancūzijoje įsteigtas bendroves atleidžia nuo skundžiamo mokesčio, o kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms šį atleidimą taiko su sąlyga, kad tarp Prancūzijos Respublikos ir tos valstybės turi būti sudaryta sutartis dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir mokesčių vengimu arba su sąlyga, kad, taikant sutartyje numatytą diskriminavimą dėl pilietybės draudžiančią nuostatą, šios bendrovės neturi būti apmokestinamos daugiau nei Prancūzijoje įsteigtos bendrovės.

57      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti tiek Sutarties 52 straipsnį, susijusį su įsisteigimo laisve, tiek 73b straipsnį, susijusį su laisvu kapitalo judėjimu, reikia nustatyti, ar toks nacionalinės teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali patekti į šių laisvių apimtį.

58      Kalbant apie Sutarties 73b straipsnį, reikia priminti, kad teisės įsigyti, naudotis ir disponuoti nekilnojamuoju turtu kitos valstybės narės teritorijoje, kuri yra būtinas įsisteigimo teisės papildas, kaip išplaukia iš EB sutarties 54 straipsnio 3 dalies e punkto (po pakeitimo – EB 44 straipsnio 2 dalies e punktas), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, Rink. p. I-0000, 22 punktas ir cituota teismo praktika).

59      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kapitalo judėjimas apima sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą valstybės narės teritorijoje, kaip tai matyti iš kapitalo judėjimo nomenklatūros, esančios 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio (šis straipsnis panaikintas Amsterdamo sutartimi) įgyvendinimo (OL L 178, p. 5) I priede, nes ši nomenklatūra išsaugo savo buvusią nominaliąją reikšmę siekiant apibrėžti kapitalo judėjimo sąvoką (žr. minėto sprendimo Festersen 23 punktą ir cituotą teismo praktiką).

60      Neginčytina, kad ieškovė pagrindinėje byloje, pagal Liuksemburgo teisę įsteigta kontroliuojančioji bendrovė, įsigijo nekilnojamojo turto Prancūzijoje. Nekyla abejonių, kad tokia tarptautinė investicija yra kapitalo judėjimas minėtos nomenklatūros prasme (žr. 2005 m. liepos 5 d. Sprendimo D., C-376/03, Rink. p. I-5821, 24 punktą).

61      Iš to išplaukia, kad toks nacionalinis teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra susijęs su laisvu kapitalo judėjimu.

62      Kalbant apie Sutarties 52 straipsnį, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad įsisteigimo laisvė, kurią šis straipsnis pripažįsta Bendrijos piliečiams ir kuri apima jų teisę imtis savarankiškai dirbančiųjų asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, bendrovių, įkurtų pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčių savo registruotas būstines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, atžvilgiu apima teisę vykdyti savo veiklą atitinkamoje valstybėje narėje per dukterines bendroves, filialus ar atstovybes (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Keller Holding, C-471/04, Rink. p. I-2107, 29 punktas; 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer, C-386/04, Rink. p. I-8203, 17 punktas ir cituota teismo praktika).

63      Be to, „verslo vietos“ sąvoka Sutartyje yra labai plati sąvoka, reiškianti galimybę Bendrijos piliečiui nuolat ir nenutrūkstamai dalyvauti kitos valstybės narės nei jo kilmės valstybė ekonominiame gyvenime ir iš to gauti naudos, taip skatinant ekonominę ir socialinę tarpusavio sąveiką Bendrijoje savarankiško darbo srityje (ypač žr. minėto sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer 18 punktą ir cituotą teismo praktiką).

64      Tačiau tam, kad būtų galima taikyti nuostatas, susijusias su įsisteigimo laisve, iš esmės reikia, kad būtų užtikrintas nuolatinis buvimas priimančiojoje valstybėje narėje ir įgyto ar turimo nekilnojamojo turto valdymas būtų aktyvus (minėto sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer 19 punktas).

65      Šioje byloje, nors ieškovė pagrindinėje byloje turi nekilnojamojo turto Prancūzijoje, nei iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytų faktų, nei iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų neišplaukia, kad ji turi šį turtą kaip savo vykdomos veiklos dalį ar kad ji pati valdo savo nekilnojamąjį turtą.

66      Taigi darytina išvada, kad nuostatos, reglamentuojančios įsisteigimo laisvę, iš esmės netaikytinos esant tokioms aplinkybėms, kokios nurodytos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime.

67      Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad reikia išnagrinėti, ar nacionalinės teisės aktai, pavyzdžiui, nagrinėjami pagrindinėje byloje, sudaro kapitalo judėjimo apribojimą.

68      Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nors tiesioginis apmokestinimas priskiriamas valstybių narių kompetencijai, pastarosios vis dėlto turėtų ją įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės (ypač žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C-319/02, Rink. p. I-7477, 19 punktą; 2007 m. kovo 6 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-292/04, Rink. p. I-0000, 19 punktą ir 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Holböck, C-157/05, Rink. p. I-0000, 21 punktą).

69      Taip pat iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad Sutarties 73b straipsnio 1 dalimi draudžiamos priemonės, kaip ribojančios kapitalo judėjimą, apima tas, kurios atgraso nerezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse (minėto sprendimo Festersen 24 punktas ir cituota teismo praktika).

70      Kalbant apie juridinius asmenis, kurie turi administracijos buveinę Prancūzijoje, jie pagal CGI 990 E straipsnio 3 punktą yra atleisti nuo skundžiamo mokesčio, jei kiekvienais metais praneša mokesčių administratoriui arba įsipareigoja, jam pareikalavus, pranešti ir praneša apie sausio 1 d. turėto turto buvimo vietą, pateikia jo aprašymą, nurodo akcininkų, partnerių ir kitų dalyvių tapatybę bei jų adresus, taip pat kiekvieno iš jų turėtų akcijų skaičių ar kitas teises bei pateikia įrodymus apie jų rezidavimo vietą mokesčių tikslais.

71      Kalbant apie juridinius asmenis, kurių buveinė yra ne Prancūzijoje, o kitoje valstybėje, CGI 990 E straipsnio 2 punktas numato, kad jie yra atleisti nuo skundžiamo mokesčio, kaip ir juridiniai asmenys, turintys administracijos buveinę Prancūzijoje, jei jie kiekvienais metais deklaruoja apie sausio 1 d. jų turėto turto buvimo vietą, pateikia jo aprašymą, nurodo jo vertę, taip pat tą dieną buvusių jų dalyvių tapatybę bei dalyvių adresus ir kiekvieno iš jų turėtų akcijų skaičių.

72      Tačiau pagal šią CGI nuostatą yra būtina sudaryti sutartį dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir mokesčių vengimu arba pagal CGI 990 E straipsnio 3 punktą sutartį, pagal kurią atitinkamiems juridiniams asmenims negali būti taikoma didesnė mokestinė našta nei teims, kurių administracijos buveinė yra Prancūzijoje.

73      Kiek tai susiję su CGI 990 E straipsnio 2 punkte numatytu atleidimu nuo mokesčio, šiame straipsnyje numatyta sutartis buvo sudaryta, bet pagal Liuksemburgo teisę įsteigtai tokiai kontroliuojančiajai bendrovei, kokia yra ieškovė pagrindinėje byloje, ji netaikoma ir todėl jai negali būti taikomas atleidimas nuo skundžiamo mokesčio.

74      Kalbant apie juridinius asmenis, kurie neturi administracijos buveinės Prancūzijoje ir kuriems gali būti taikomas CGI 990 E straipsnio 3 punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio, reikia nurodyti, kad šiuo metu jokia speciali sutartis, skirta reglamentuoti dvigubą apmokestinimą, nėra sudaryta tarp Prancūzijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės. Esant šioms aplinkybėms ir kaip aiškiai buvo nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime, pagrindinėje byloje mokesčių administratorius pagal CGI 990 E straipsnio 3 punktą atmetė ieškovės pagrindinėje byloje pateiktą prašymą atleisti nuo skundžiamo mokesčio.

75      Iš to, kas minėta, išplaukia, kad juridiniam asmeniui, neturinčiam administracijos buveinės Prancūzijoje ir norinčiam būti atleistam nuo skundžiamo mokesčio pagal CGI 990 D straipsnį ir 990 E straipsnio 2 ir 3 punktus, skirtingai nei kitiems apmokestinamiesiems asmenims, yra taikoma papildoma sąlyga, būtent susijusi su sutarties tarp Prancūzijos Respublikos ir atitinkamos valstybės egzistavimu.

76      Šiuo klausimu reikia priminti, kad nesant tokios sutarties juridinis asmuo, neturintis administracijos buveinės Prancūzijoje, negali sėkmingai prašyti atleisti nuo skundžiamo mokesčio pagal CGI 990 D straipsnį ir 990 E straipsnio 2 ir 3 punktus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tik atitinkamos valstybės gali nuspręsti sudaryti sutartį, sąlyga, susijusi su tarpusavio administracinės pagalbos sutarties egzistavimu, gali de facto šiai juridinių asmenų rūšiai nustatyti nuolatinę neatleidimo nuo skundžiamo mokesčio schemą.

77      Iš to išplaukia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl atleidimo nuo skundžiamo mokesčio taikymo bendrovėms nerezidentėms, kokios, pavyzdžiui, yra pagal Liuksemburgo teisę įsteigtos kontroliuojančiosios bendrovės, investavimą į nekilnojamąjį turtą Prancūzijoje daro mažiau patrauklų.

78      Todėl minėti teisės aktai aptariamiems juridiniams asmenims nustato laisvo kapitalo judėjimo principo apribojimą, kurį iš esmės draudžia Sutarties 73b straipsnis.

79      Esant šioms aplinkybėms, pagaliau reikia išnagrinėti, ar dėl skundžiamo mokesčio atsiradęs apribojimas yra pateisintas privalomu bendrojo intereso pagrindu.

80      Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad skundžiamas mokestis yra kovos su sukčiavimu mokesčių srityje dalis, o jo tikslas yra paskatinti juridinius asmenis, tiesiogiai ar netiesiogiai turinčius nekilnojamojo turto Prancūzijoje, atskleisti savo dalyvių – fizinių ar juridinių asmenų – tapatybę.

81      Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad kova su sukčiavimu mokesčių srityje yra privalomas bendrojo intereso pagrindas, galintis pateisinti judėjimo laisvės apribojimą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer 32 punktą, taip pat 2007 m. sausio 30 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, C-150/04, Rink. p. I-0000, 51 punktą ir cituotą teismo praktiką).

82      Tačiau aptariamas apribojimas turi būti suderinamas su siekiamu tikslu ir neviršyti to, kas yra būtina siekiant nurodyto tikslo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Manninen 29 punktą; minėto sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer 32 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 46 punktą ir 2007 m. liepos 5 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-522/04, Rink. p. I-0000, 47 punktą).

83      Taigi reikia išnagrinėti, ar skundžiamas mokestis yra tinkamas kovojant su sukčiavimu mokesčių srityje ir ar jis neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

84      Prancūzijos vyriausybės teigimu, skundžiamo mokesčio tikslas yra atgrasyti apmokestinamuosius asmenis, apmokestinamus Prancūzijos kapitalo mokesčiu, nuo vengimo mokėti tokį mokestį, sukuriant bendroves, kurios tampa Prancūzijoje esančio nekilnojamojo turto savininkėmis, valstybėse, su kuriomis Prancūzijos Respublika nėra sudariusi administracinės pagalbos sutarties ar sutarties, kurioje yra numatyta nediskriminavimo pilietybės pagrindu išlyga, kurią taikant šios bendrovės neturi būti daugiau apmokestinamos nei Prancūzijoje įsteigtos bendrovės.

85      Skundžiamo mokesčio konkretus tikslas yra kovoti su praktika, kai fiziniai asmenys, kurie mokesčių tikslais reziduoja Prancūzijoje, o jų nekilojamasis turtas paprastai turėtų būti apmokestintas impôt sur la fortune, įsteigia bendroves, kurios mokesčių tikslais reziduoja kitoje valstybėje, iš kurios Prancūzijos Respublika negali gauti reikalingos informacijos apie šių bendrovių akcininkus fizinius asmenis.

86      Todėl matyti, jog pagrindinis atleidimo nuo mokesčio veiksnys yra užtikrinimas, kad Prancūzijos mokesčių administratorius gali tiesiogiai prašyti kitų šalių mokesčių administratoriaus visos informacijos, reikalingos patikrinti Prancūzijoje esančio nekilnojamojo turto nuosavybės ar kitas daiktines (in rem) teises turinčių bendrovių pagal CGI 990 E straipsnį pateiktas deklaracijas ir deklaracijas, kurias pateikia Prancūzijoje mokesčių tikslais reziduojantys fiziniai asmenys apie savo turtą, kuriam taikomas turto mokestis.

87      Pagrindinėje byloje aptariami Prancūzijos įstatymai, numatantys visų šios sąlygos neatitinkančių juridinių asmenų apmokestinimą, iš tikrųjų apmokestina nekilnojamąjį turtą, priklausantį bendrovėms, kurias fiziniai asmenys, kuriems nesant tokios bendrovės tektų mokėti turto mokestį, naudoja kaip „priedangą“.

88      Taigi skundžiamas mokestis leidžia kovoti su praktika, kurios vienintelis tikslas yra išvengti fizinių asmenų Prancūzijoje privalomo mokėti impôt sur la fortune mokėjimo arba bent jau padaryti ją mažiau patrauklią. Todėl jis yra tinkamas siekiant kovoti su sukčiavimu mokesčių srityje.

89      Tačiau vis dar reikia nustatyti, ar skundžiamas mokestis neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

90      Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė patvirtina, kad toks griežtas požiūris į atleidimą nuo ginčijamo mokesčio būtinas dėl tų sunkumų, kurie Prancūzijos mokesčių administratoriui kyla įrodinėjant sukčiavimo atvejus, kai nėra patikimos informacijos, leidžiančios patikrinti mokesčių mokėtojų deklaracijose pateiktą informaciją.

91      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pateisinimas, susijęs su kova su sukčiavimu mokesčių srityje, yra priimtinas, tik jei kovojama su visiškai dirbtinėmis schemomis, skirtomis apeiti mokesčių įstatymus, neįtvirtinant jokios bendros sukčiavimo prezumpcijos. Todėl bendros mokesčių vengimo ar sukčiavimo mokesčių srityje prezumpcijos nepakanka pateisinant mokestinę priemonę, keliančią grėsmę Sutarties tikslams (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-478/98, Rink. p. I-7587, 45 punktą; 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-334/02, Rink. p. I-2229, 27 punktą ir 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, C-196/04, Rink. p. I-7995, 50 punktą ir cituotą teismo praktiką).

92      Pagal taip pat nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybė narė gali remtis Direktyva 77/799, siekdama iš kitos valstybės narės kompetentingų institucijų gauti bet kokios informacijos, kuri gali padėti jai atlikti teisingą direktyvoje numatytų mokesčių įvertinimą (žr. minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 71 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 52 punktą). Be to, iš atsakymo į antrąjį prejudicinį klausimą išplaukia, kad Direktyva 77/799 apima skundžiamą mokestį.

93      Iš atsakymo į trečiąjį pateiktą klausimą aiškiai išplaukia, kad esant pagrindinės bylos aplinkybėms 1958 m. balandžio 1 d. Sutarties taikymo apribojimas yra ribojimas Direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalyje numatytu apribojimu keistis informacija, todėl Prancūzijos mokesčių institucijos gali nesugebėti veiksmingai kovoti su sukčiavimu mokesčių srityje pagal Liuksemburgo teisę įsteigtų kontroliuojančiųjų bendrovių atveju.

94      Tačiau iš teismo praktikos taip pat išplaukia, kad nors Direktyvos 77/799 8 straipsnio 1 dalis nenustato pareigos valstybių narių mokesčių administratoriams bendradarbiauti, kai pastarųjų įstatymai arba administracinė praktika draudžia kompetentingoms institucijoms atlikti tyrimus arba rinkti ar naudoti informaciją šių valstybių saviems tikslams, negalėjimas tokiais atvejais kreiptis dėl bendradarbiavimo negali pateisinti atsisakymo suteikti mokesčių lengvatą.

95      Iš tiesų atitinkamoms mokesčių institucijoms niekas nedraudžia reikalauti iš apmokestinamojo asmens pateikti įrodymus, kurie, jų nuomone, yra reikalingi teisingai nustatyti atitinkamus mokesčius, ir, esant reikalui, netaikyti prašomo atleidimo nuo mokesčio, jei tokie įrodymai nepateikti (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 54 punktą ir cituotą teismo praktiką).

96      A priori negalima paneigti, kad apmokestinamasis asmuo sugebės pateikti reikalingus patvirtinančius dokumentus, leidžiančius apmokestinančios valstybės narės mokesčių institucijoms aiškiai ir tiksliai patikrinti, kad jis neketina vengti mokesčių (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Baxter ir kt., C-254/97, Rink. p. I-4809, 19 ir 20 punktus ir 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Laboratoires Fournier, C-39/04, Rink. p. I-2057, 25 punktą).

97      Be to, reikia priminti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis tai, jog gali būti neįmanoma tiesiogiai prašyti pagalbos iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės mokesčių institucijų, gali apsunkinti informacijos patikrinimą.

98      Tačiau šis sunkumas negali pateisinti kategoriško atsisakymo suteikti mokesčių lengvatą iš šios valstybės narės kilusių investuotojų investicijoms. Iš tiesų, kai pagal Liuksemburgo teisę įsteigtos kontroliuojančiosios bendrovės prašo taikyti atleidimą nuo skundžiamo mokesčio, Prancūzijos mokesčių institucijos gali pačios prašyti šių bendrovių pateikti įrodymus, kurie, jų nuomone, yra reikalingi visiškai užtikrinti jų nuosavybės teisės ir akcininkų struktūros skaidrumą, neatsižvelgiant į administracinės pagalbos sutartį ar sutartį, kurioje numatyta nediskriminavimo išlygą apmokestinimo srityje.

99      Pagrindinėje byloje nagrinėjami Prancūzijos teisės aktai neleidžia bendrovėms, kurios nepatenka į administracinės pagalbos sutarties ir sutarties, kurioje numatyta nediskriminavimo išlyga apmokestinimo srityje, taikymo sritį, bet investuoja į Prancūzijoje esantį nekilnojamąjį turtą, pateikti dokumentinius įrodymus, leidžiančius nustatyti akcininkų tapatybę, ir bet kurią kitą Prancūzijos mokesčių institucijų teigimu joms būtiną informaciją. Dėl to šie teisės aktai visais atvejais kliudo įrodyti, kad šios bendrovės nesiekia nesąžiningų tikslų.

100    Iš to išplaukia, kad Prancūzijos vyriausybė, siekdama kovoti su sukčiavimu mokesčių srityje, galėjo imtis mažiau ribojančių priemonių.

101    Todėl skundžiamas mokestis negali būti pateisintas kova su šiuo sukčiavimu.

102    Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 73b straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį nacionalinį įstatymą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris atleidžia nuo skundžiamo mokesčio Prancūzijoje įsteigtas bendroves, o kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms numato minėtą atleidimą nuo mokesčio su sąlyga, kad tarp Prancūzijos Respublikos ir šios valstybės yra sudaryta sutartis dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, arba su sąlyga, kad taikant sutartį, kurioje numatyta nediskriminavimo pilietybės pagrindu išlyga, šios bendrovės neturi būti apmokestinamos daugiau nei Prancūzijoje įsteigtos bendrovės, ir neleidžia kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms pateikti dokumentinių įrodymų jų akcininkų fizinių asmenų tapatybei nustatyti.

 Dėl ketvirtojo klausimo

103    Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo atsakymus į tris pirmuosius klausimus, į ketvirtąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

104    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurių patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1.      Mokestis už juridinių asmenų Prancūzijoje turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę yra panašus į mokesčius, numatytus 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje, iš dalies pakeistos 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1 straipsnio 3 dalyje, ir pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį taikomas kapitalo elementams.

2.      Direktyva 77/799, iš dalies pakeista Direktyva 92/12, o būtent jos 8 straipsnio 1 dalis, nedraudžia dviem valstybėms narėms sudaryti tarptautinės sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir tarpusavio administracinės pagalbos pajamų ir kapitalo mokesčių srityje tvarkos nustatymo, kuri netaikoma vienos valstybės narės minėtoje direktyvoje nustatytu mokesčiu apmokestinamiems asmenims, jei valstybės narės, kuri turėtų pateikti informaciją, įstatymai arba administracinė praktika draudžia kompetentingai institucijai rinkti ar naudoti šią informaciją pačios šios valstybės narės tikslams, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3.      EB sutarties 73b straipsnis (dabar – EB 56 straipsnis) turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį nacionalinį įstatymą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris atleidžia nuo mokesčio už juridinių asmenų Prancūzijoje turimo nekilnojamojo turto komercinę vertę Prancūzijoje įsteigtas bendroves, o kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms numato minėtą atleidimą nuo mokesčio su sąlyga, kad tarp Prancūzijos ir šios valstybės yra sudaryta sutartis dėl administracinės pagalbos kovojant su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, arba su sąlyga, kad taikant sutartį, kurioje numatyta nediskriminavimo pilietybės pagrindu išlyga, šios bendrovės neturi būti daugiau apmokestinamos nei Prancūzijoje įsteigtos bendrovės, ir neleidžia kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms pateikti dokumentinių įrodymų jų akcininkų fizinių asmenų tapatybei nustatyti.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.