Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Byla T-211/05

Italijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų įgyvendinta pagalbos schema naujai biržoje kotiruojamoms įmonėms – Sprendimas, kuriuo valstybės pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodoma ją išieškoti – Pareiga motyvuoti – Selektyvus pobūdis – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pirminio tyrimo stadija ir ginčo stadija – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Vertinimo sunkumai – Komisijos pareiga pradėti rungimosi procedūrą – Įpareigojimas pirmiausia su suinteresuota valstybe nare aptarti pagalbos priemonę ir išnagrinėti padėtį atsižvelgiant į šios valstybės nurodytas aplinkybes

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir 88 straipsnio 2 ir 3 dalys; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalis)

2.      Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Taikymas Komisijos pradėtoms administracinėms procedūroms – Pagalbos projektų tyrimas

(EB 88 straipsnio 3 dalis)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį – Pareiga motyvuoti

(EB 88 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalis)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Pareiga motyvuoti

(EB 88 straipsnio 2 dalis ir 253 straipsnis)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės selektyvus pobūdis – Mokesčių lengvatos naujai biržoje kotiruojamoms įmonėms – Įtraukimas – Pateisinimas remiantis nacionalinės mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra – Atitinkamai valstybei narei tenkanti pareiga nenuginčijamai įrodyti

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

6.      Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Nereikšminga pagalba labai konkurencingame sektoriuje

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

7.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kuriai gali būti taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta nukrypti leidžianti nuostata

(EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas)

1.      Vykdant EB 88 straipsnyje įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi būti išskirta, pirma, šio straipsnio 3 dalyje numatyta pirminė pagalbos patikrinimo stadija, kurios tikslas yra tik leisti Komisijai susidaryti pirmąją nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, formalaus tyrimo stadija, numatyta to paties straipsnio 2 dalyje. Tik vykstant šiai stadijai, skirtai sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie visus bylos duomenis, EB sutartyje numatyta Komisijos pareiga pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti pastabas. Iš Reglamento Nr. 659/1999 dėl EB 88 straipsnio taikymo 4 straipsnio 4 dalies matyti, kad Komisija turi pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, jei per pirminį patikrinimą Komisija negali išspręsti visų sunkumų, susijusių su klausimu, ar jos kontrolei pateikta valstybės priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ir ypač jei per šį pirminį patikrinimą ji negalėjo įsitikinti, ar atitinkama priemonė, darant prielaidą, kad ji yra pagalba, bet kuriuo atveju suderinama su bendrąja rinka.

Atsižvelgiant į sprendimo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį teisines pasekmes, kai priemonės laikinai pripažįstamos nauja pagalba, nors suinteresuotoji valstybė narė gali ir nesutikti su tokiu vertinimu, Komisija turi su šia valstybe nare pirmiausia išnagrinėti atitinkamas priemones, kad ši valstybė prireikus galėtų Komisijai nurodyti, jog, jos nuomone, aptariamos priemonės nėra pagalba arba yra egzistuojanti pagalba.

(žr. 35–37 punktus)

2.      Vykdant pirminio patikrinimo procedūrą paisant teisės į gynybą reikia, kad atitinkama valstybė narė galėtų tinkamai supažindinti su savo požiūriu apie elementus, kuriais Komisija pagrindė savo vertinimą. Tačiau tam, kad dėl teisės į gynybą pažeidimo šiame etape būtų panaikintas galutinis sprendimas, reikia, jog nesant šio pažeidimo procedūros rezultatas būtų kitoks. Šiuo klausimu įrodinėjimo našta tenka atitinkamai valstybei narei, nes bet koks teisės į gynybą pažeidimas yra procesinis pažeidimas; tai reiškia, kad suinteresuotoji šalis turi įrodyti jo specialų neigiamą poveikį savo individualioms teisėms.

(žr. 45 punktą)

3.      Remiantis rungimosi principu, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir teisės į gynybą sudėtinė dalis, reikia, kad atitinkamai šaliai per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos pagrindžiant savo išvadą dėl EB sutarties pažeidimo nurodytų faktų, kaltinimų ir aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 dėl EB 88 straipsnio taikymo 6 straipsnio 1 dalį „sprendime pradėti formalaus tyrimo procesą apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos atitikties bendrajai rinkai“. Šis sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti formalioje tyrimo procedūroje, per kurią jos galėtų pateikti savo argumentus. Dėl to pakanka, kad šalys žinotų argumentus, leidusius Komisijai preliminariai nuspręsti, kad nagrinėjama priemonė yra nauja su bendrąja rinka nesuderinama pagalba.

Komisija neprivalo informuoti atitinkamos valstybės narės apie savo poziciją iki sprendimo priėmimo, nes valstybė narė gali pateikti pastabas.

(žr. 53–54, 58 punktus)

4.      Pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruoti institucijos samprotavimus, kad, pirma, Bendrijos teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę, ir, antra, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas, galėtų žinoti priemonės pateisinimą. Nereikalaujama, kad motyvavimas apimtų visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo turinį, bet ir į kontekstą bei visas teisines nuostatas, reglamentuojančias aptariamą sritį. Konkrečiai kalbant, Komisija neturi priimti pozicijos dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų. Pakaktų, jei ji pateiktų teisines aplinkybes ir svarstymus, turinčius esminę svarbą atsižvelgiant į sprendimo struktūrą.

Be to, pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti aptariamos pagalbos schemos bendrų savybių studija, nenagrinėdama kiekvieno konkretaus taikymo atvejo, kad patikrintų, ar ši schema apima pagalbos sudedamąsias dalis.

Nors Komisija savo sprendimo motyvuose turi bent jau nurodyti aplinkybes, kuriomis buvo suteikta pagalba, jei jos leidžia įrodyti, kad pagalba gali paveikti prekybą tarp valstybių narių ir iškreipti konkurenciją bei kelti grėsmę jos iškraipymui, ji neturi atlikti realios atitinkamų rinkų situacijos, įmonių pagalbos gavėjų rinkos dalies, įmonių konkurenčių pozicijos ir esamos prekybos tarp valstybių narių ekonominės analizės. Be to, neteisėtai suteiktos pagalbos atveju Komisija neprivalo įrodyti realaus šios pagalbos poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Jei iš tiesų taip yra, dėl tokio reikalavimo būtų sudarytos palankios sąlygos valstybėms narėms, kurios skiria neteisėtą pagalbą, tų, kurios apie pagalbą praneša vykstant planavimo etapui, nenaudai.

(žr. 68–69, 87, 158 punktus)

5.      Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį reikalaujama nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti tam tikras įmones ar prekes nei kitas, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.

Taip yra mokestinio pranašumo, taikomo tik per trumpą pagalbos schemos taikymo laikotarpį pradėtoms kotiruoti reguliuojamoje rinkoje įmonėms, kai kitoms įmonėms, ar tai būtų jau kotiruojamos įmonės, ar įmonės, kurios neįvykdė ar negali įvykdyti kotiravimo sąlygų per laikotarpį, per kurį taikoma pagalbos schema, ši schema netaikoma, atveju.

Kalbant apie aptariamų priemonių pateisinimą nacionalinės mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra, jei tokia diferenciacija pagrįsta kitais, o ne bendros sistemos tikslais, aptariama priemonė iš esmės laikoma atitinkančia EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas selektyvaus pobūdžio sąlygas. Valstybė narė, kuri nustatė tokią diferenciaciją tarp įmonių mokesčių srityje, turi įrodyti, kad ji iš tiesų pateisinama aptariamos sistemos pobūdžiu ir struktūra.

(žr. 119–120, 125 punktus)

6.      EB 87 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti. Vertindama šias dvi sąlygas Komisija neprivalo nustatyti, kad pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji iš tikrųjų iškreipė konkurenciją, o tik turi išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tokiai prekybai ir iškreipti konkurenciją.

Net sąlygiškai nedidelės svarbos pagalba gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, jei sektoriams, kuriuose veikia įmonės naudos gavėjos, būdinga intensyvi konkurencija.

Be to, jei valdžios institucija suteikia pranašumą įmonei, veikiančiai sektoriuje, kuriam būdinga intensyvi konkurencija, egzistuoja konkurencijos iškraipymas arba rizika, kad ji bus iškreipta. Jei pranašumas yra mažesnis, konkurencija iškreipiama mažiau, bet vis dėlto iškreipiama. Tačiau EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas taikomas visai pagalbai, kuri iškreipia ar gali iškreipti konkurenciją, nepaisant apimties, jeigu ji veikia prekybą tarp valstybių narių.

(žr. 151–152, 154–155 punktus)

7.      Tik atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą turi būti vertinamas Komisijos sprendimo, konstatuojančio, kad nauja pagalba neatitinka šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygų, teisėtumas, o ne paisant ankstesnės Komisijos praktikos.

Iš principo veiklos pagalbai netaikoma EB 87 straipsnio 3 dalis, nes ši pagalba sektoriuose, kuriuose ji teikiama, iškreipia konkurencijos sąlygas, tačiau dėl savo pobūdžio negali pasiekti šioje nuostatoje nustatytų tikslų.

(žr. 170, 173 punktus)







PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. rugsėjo 4 d.(*)

„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų įgyvendinta pagalbos schema naujai biržoje kotiruojamoms įmonėms – Sprendimas, kuriuo valstybės pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodoma ją išieškoti – Pareiga motyvuoti – Selektyvus pobūdis – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas“

Byloje T-211/05

Italijos Respublika, iš pradžių atstovaujama I. Braguglia, vėliau R. Adam ir galiausiai I. Bruni, padedamų avvocato dello Stato P. Gentili,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci ir E. Righini,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2005 m. kovo 16 d. Komisijos sprendimą 2006/261/EB dėl pagalbos schemos C 8/2004 (ex NN 164/2003), kurią Italija įgyvendino neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms (OL L 94, 2006, p. 42),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai E. Cremona (pranešėja) ir S. Frimodt Nielsen,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. rugsėjo 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1.     Aptariamos nacionalinės priemonės

1        Italijos Respublikos pagalbos schema neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms buvo įgyvendinta 2003 m. rugsėjo 30 d. decreto legge n° 269 (su) disposizioni urgenti per favorire lo sviluppo e per la correzione dell’andamento dei conti pubblici (Įstatymas dekretas, nustatantis skubias nuostatas, susijusias su valstybės finansų vystymo plėtra ir koregavimu, toliau – DL 269/2003) 1 straipsnio 1 dalies d punktu ir 11 straipsniu, pakeistu 2003 m. lapkričio 24 d. legge n° 326 (Įstatymas Nr. 326). Pagalbos schema įsigaliojo 2003 m. spalio 2 d., DL 269/2003 paskelbus Gazzetta ufficiale della Repubblica italiana (GURI, Italijos Respublikos oficialusis leidinys), nepranešus Europos Bendrijų Komisijai.

2        DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte numatoma:

„Bendrovių pajamų mokesčio taikymo tisklais visos bendrovės, vykdžiusios veiklą (DL 269/2003) įsigaliojimo dieną, nedarant įtakos įprastiems atskaitymams, gali atimti šias išlaidas:

<…>

d)      išlaidos, susijusios su įtraukimu į biržos sąrašus reguliuojamoje rinkoje (DL 269/2003) 11 straipsnio prasme.“

3        DL 269/2003 11 straipsnyje numatoma:

„1. Visos bendrovės, kurių akcijas leista kotiruoti Europos Sąjungos valstybės narės reguliuojamoje rinkoje įsigaliojus (DL 269/2003) ir iki 2004 m. gruodžio 31 d., taikomas 20 % sumažintas pajamų mokesčio tarifas mokestiniais metais, kuriais leista kotiruoti ir dvejus paskesnius mokestiniius metus, jei šiomis akcijomis anksčiau nebuvo prekiauta <...> Sąjungos valstybės narės reguliuojamoje rinkoje ir jei siekdama gauti leidimą kotiruoti ji paskelbė pasiūlymą pasirašyti akcijas, dėl kurio turėjo 15 % ar daugiau padidėti į apskaitos metų, buvusių prieš pasiūlymą, balansą įrašytas grynasis turtas atskaičius metinį pelną.

2. Nustatyta 30 milijonų eurų riba deklaruotoms grynosioms pajamoms, kurioms šio straipsnio 1 dalies prasme taikomas sumažintas tarifas.

3. Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytos akcijos daugiau nekotiruojamos, išskyrus 1998 m. vasario 24 d. Įstatymo dekreto Nr. 58 133 straipsnyje numatytą atvejį (t. y. kai vėliau kitoje Europos akcijų biržoje kotiruojamai bendrovei užtikrinamas toks pats apsaugos lygis kaip ir Italijos akcijų biržoje), šioje nuostatatoje numatytas atskaitymas taikomas tik tais mokestiniais metais, kurie baigėsi prieš kotiravimo pabaigą.

4. 1997 m. gruodžio 18 d. Įstatymo dekreto Nr. 466 1 ir paskesniuose straipsniuose numatytas atskaitymas taikomas tik šio straipsnio 1 dalyje numatytoms bendrovėms mokestiniais metais, per kuriuos joms taikomas šioje nuostatoje numatytas atskaitymas. Tačiau šios bendrovės gali pasirinkti taikyti minėtame 1997 m. gruodžio 18 d. Įstatyme dekrete Nr. 466 numatytą atskaitymą vietoje numatyto (DL 269/2003).“

4        1997 m. gruodžio 18 d. Decreto legislativo Nr. 466 (sul) riordino delle imposte personali sul reddito al fine di favorire la capitalizzazione delle imprese, a norma dell’art. 3, comma 162, lettere a), b), c), d) ed f), della legge 23 dicembre 1996, n° 662 (Įstatymas dekretas dėl asmeninio pajamų mokesčio reorganizavimo, kuriuo siekiama skatinti įmonių kapitalizaciją pagal 2003 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 662 3 straipsnio šimtas šešiasdešimt antrosios pastraipos a, b, c, d ir f punktus), paskelbtame įprastame 1998 m. sausio 5 d. GURI Nr. 3 priede, buvo nustatyta lengvatinė tvarka „Super DIT“ (toliau – Super DIT). Konkrečiai kalbant, Super DIT numatomas mokesčio, taikomo įprastam investicinio kapitalo, kuris negali būti apmokestinamas mažesniu nei 20 % mokesčiu, padidėjimui tarifo sumažinimas 7 % bendrovėms, kurių dalys kotiruojamos reguliuojamoje rinkoje tris mokestinius laikotarpius nuo kotiravimo pradžios. Super DIT panaikino 2001 m. spalio 24 d. legge no 383 (su) primi interventi per il rilancio dell’economia (Įstatymas dėl pirmųjų veiksmų pakelti ekonomiką), paskelbtą 2001 m. birželio 30 d. GURI Nr. 248. Tačiau bendrovės, kurios 2001 m. birželio 30 d. padidino kapitalą šio teisės akto prasme, ir toliau naudojosi šiuo atskaitymu.

5        Pagal DL 269/2003 11 straipsnio 4 dalį suinteresuotos bendrovės gali rinktis arba šiame straipsnyje nustatytą mokesčio schemą, arba Super DIT numatytą atskaitymą.

2.     Administracinė procedūra ir skundžiamas sprendimas

6        2003 m. spalio 22 d. laišku Komisija Italijos institucijų prašė pateikti informacijos apie DL 269/2003 priimtas priemones ir jų įsigaliojimą, primindama jų pareigą pranešti pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

7        2003 m. lapkričio 5 d. laišku Italijos institucijos pateikė prašomą informaciją, pabrėždamos, pirma, kad DL 269/2003 dar turi būti pakeistas įstatymu, ir, antra, kad šios nuostatos neturi įtakos avansiniam pajamų mokesčio mokėjimui už 2003 mokestinius metus.

8        2003 m. gruodžio 19 d. laišku Komisija iš naujo priminė Italijos institucijoms jų pareigą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį ir paprašė informuoti apie asmenis, kurie galėjo gauti naudos iš pasekmių, numatytų EB Sutartyje ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 659/1999, nustatančiame išsamias EB (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), jei būtų nustatyta, kad aptariamos priemonės yra neteisėtai įgyvendinta pagalba. Italijos institucijos į šį laišką nereagavo.

9        2004 m. vasario 18 d. laišku Komisija informavo Italijos Respubliką apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, susijusią su finansine pagalba, suteikta pagal DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punktą ir 11 straipsnį. 2004 m. balandžio 21 d. Italijos institucijos pateikė pastabas.

10      Komisijos sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą buvo paskelbtas 2004 m. rugsėjo 3 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 221, p. 7).

11      2004 m. rugsėjo 16 ir 27 d. vyko Komisijos tarnybų ir Italijos institucijų susitikimai, siekiant išnagrinėti tam tikrus aptariamų priemonių aspektus.

12      2004 m. spalio 4 d. Komisija gavo Borsa Italiana SpA pastabas. Komisija šias pastabas perdavė Italijos institucijoms, kurios pateikė savo komentarus 2004 m. lapkričio 30 d. laiške.

13      2005 m. kovo 16 d. Komisija priėmė Sprendimą 2006/261/CE, susijusį su pagalbos schema C 8/2004 (ex NN 164/2003), kurią Italija įgyvendino neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms (OL L 94, p. 42, toliau – skundžiamas sprendimas).

14      Pirmiausia skundžiamame sprendime Komisija aprašė procedūrą, vykusią iki šio sprendimo priėmimo (I punktas), ir aptariamas priemones (II punktas). Tada ji nurodė priežastis, kuriomis motyvavo formalios tyrimo procedūros pradžią (III punktas), Italijos institucijų bei trečiųjų suinteresuotųjų asmenų pastabas (IV punktas) ir savo aptariamos pagalbos vertinimą (V punktas).

15      Kalbant apie vertinimą, Komisija, pirma, nurodė, kad tiriama pagalbos schema suteikia aiškų selektyvų pranašumą tiek, kiek ji nukrypsta nuo įprasto mokesčių sistemos veikimo ir yra palanki kai kurioms įmonėms (skundžiamo sprendimo 26–32 konstatuojamosios dalys).

16      Antra, ji pastebėjo, kad valstybės suteiktas pranašumas yra įprastai Italijos iždo surenkamų mokestinių pajamų atsisakymo formos (skundžiamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

17      Trečia, Komisija nusprendė, kad aptariamos priemonės kelia grėsmę prekybai tarp valstybių narių ir gali iškreipti konkurenciją tarp įmonių, nes įmonės, kurioms taikoma pagalba, gali veikti tarptautinėje rinkoje ir vykdyti ekonominę bei kitokią veiklą rinkoje, kuriai būdinga didelė konkurencija (skundžiamo sprendimo 34–37 konstattuojamosios dalys).

18      Ketvirta, Komisija pabrėžia, kad Italijos institucijos aptariamas priemones įgyvendino iš anksto nepranešusios, todėl tai yra neteisėta pagalba (skundžiamo sprendimo 38 konstatuojamoji dalis).

19      Penkta, Komisija skiria skundžiamojo sprendimo 39–45 konstatuojamasias dalis pagalbos schemos suderinamumo su bendrja rinka tyrimui, nuspręsdama, kad negali būti taikomos EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

20      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis yra tokia:

„1 straipsnis

Valstybės paramos [pagalbos], suteiktos (Italijos Respublikos) kaip fiskalinis skatinimas bendrijoms [bendrovėms], dalyvaujančioms kotiruojant rinkoje, reguliuojamoje Europos Sąjungos, tvarka [schema], numatyta 1 straipsnio 1 dalies d punkte ir (DL Nr. 269) 11 straipsnyje, kurį patvirtino Italija, nėra suderinama su bendrąja rinka.

2 straipsnis

Italija panaikina paramos tvarką [pagalbos schemą], apie kurią kalbama 1 straipsnyje dėl fiskalinės patirties pasekmių [nuo mokestinių metų], kurios [kurie] sutampa su šio sprendimo paskelbimo data.

3 straipsnis

1. (Italijos Respublika) imasi būtinų veiksmų, kad susigrąžintų suteiktą 1 straipsnyje aptariamą paramą paramos gavėjams, kurie pranešime paskelbti kaip nelegalūs [kuri jiems suteikta neteisėtai].

2. Susigrąžinama laiku ir pagal valstybės teisės procedūras, su sąlyga, kad šios procedūros leis netrukus ir veiksmingai įvykdyti šį sprendimą.

3. Susigrąžinama kuo skubiau. Ypač kai parama [pagalba] suteikiama per mokesčių, turėtų fiskalinio periodo eigoje, mokėjimo sumažinimą [mokestiniais metais mokėtinų mokesčių sumažinimo forma], (Italijos Respublika) turi atgauti [visą] vidinį [2004 m. mokėtiną] mokestį, mokėtą paskutiniu mokestiniu laikotarpiu, numatytu 2004 m. Visais kitais atvejais (Italijos Respublika) atgauna mokestį vėliausiai fiskalinio periodo [mokestinių metų] pabaigoje, su kuriuo sutampa šio sprendimo paskelbimas.

4. Susigrąžintina parama [pagalba] apima procentus [palūkanas], kurie pradedami skaičiuoti nuo datos, nuo kurios parama [pagalba] tampa įmanoma [suteikiama] paramos gavėjams, iki faktinio susigrąžinimo.

5. Procentai [palūkanos] skaičiuojami pagal Reglamento (CE) Nr. 749/2004 V dalies tvarką.

6. Per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo (Italijos Respublika) paskiria visiems paramos [pagalbos], minimos 1 straipsnyje, gavėjams sugrąžinti nelegalią paramą kartu su procentais [palūkanomis].

4 straipsnis

(Italijos Respublika) praneša Komisijai per du mėnesius, pradedant nuo šio sprendimo paskelbimo datos, kad įtikintų apie taikytas ir numatytas priemones. <...> (Italijos Respublika) per tą patį terminą pateikia visus dokumentus, įrodančius buvusią susigrąžinimo proceso pradžią dėl nelegalios paramos gavėjų.

<...>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

21      2005 m. gegužės 26 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Italijos Respublika pareiškė šį ieškinį.

22      Susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnį šalims pateikė klausimus, kad šios į juos atsakytų raštu. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

23      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus 2008 m. rugsėjo 9 d. vykusiame posėdyje.

24      Italijos Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

25      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

26      Italijos Respublika pateikė penkis pagrindus. Pirmasis iš esmės yra dėl rungimosi principo pažeidimo, kiek tai susiję su sprendimu pradėti procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje. Antrasis susijęs su pagrindinių procesinių reikalavimų ir EB 253 straipsnio pažeidimu tiek, kiek Komisija neatsižvelgė į Italijos teisės sistemoje egzistuojančią priemonę, turinčią analogiškų savybių kaip ir aptariama priemonė. Trečiasis, ketvirtasis ir penktasis pagrindai susiję su EB 87 straipsnio pažeidimu ir nemotyvavimu. Kalbant apie trečiąjį pagrindą, pažymėtina, kad Italijos Respublika taip pat nurodo rungimosi principo pažeidimą, kiek tai susiję su tiksliu Komisijos skundžiamame sprendime nurodytu skundu. Pirmiausia teismas nagrinės rungimosi principo pažeidimą, nurodytą pirmajame bei trečiajame pagrinduose, paskui nemotyvavimą, sugrupuodamas visus Italijos Respublikos pateiktus pagrindus šiuo klausimu, ir galiausiai – EB 87 straipsnio pažeidimą.

1.     Dėl rungimosi principo pažeidimo

27      Iš esmės Italijos Respublika nurodo rungimosi principo pažeidimą ir pirmajame, ir kartu su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu trečiajame pagrinduose.

 Dėl pirmojo pagrindo iš esmės dėl rungimosi principo pažeidimo, kiek tai susiję su sprendimu pradėti formalią tyrimo procedūrą

 Šalių argumentai

28      Italijos Respublika kaltina Komisiją inicijavus formalią tyrimo procedūrą EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, nepaprašius pateikti paaiškinimų dėl aptariamos priemonės pobūdžio ir poveikio. Ji šiuo klausimu nurodo 2005 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Italija prieš Komisiją (C-400/99, Rink. p. I-3657, 29–31 punktai). Iš šios teismo praktikos matyti, kad prieš pradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą Komisija turi aptarti priemones su valstybe nare, kad pastaroji galėtų pateikti savo nuomonę, jog šios priemonės nėra pagalba arba tai yra egzistuojanti pagalba.

29      Italijos Respublika iš esmės teigia, kad 2003 m. spalio 22 d. laiške Komisija suformulavo tik bendrą prašymą pateikti informaciją, susijusį su visomis priemonėmis, nenurodydama DL 269/2003 1 ir 11 straipsnių, o tai sukliudė pradėti preliminarią diskusiją dėl aptariamų priemonių specialiųjų savybių. Be to, 2003 m. gruodžio 19 d. laiške Komisija nurodė, jog neturi informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad DL 269/2003 numatytos priemonės nėra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Dėl šios formuluotės laiškas Italijos institucijoms neleido suprasti Komisijos abejonių, susijusių su aptariamomis priemonėmis. Tame pačiame laiške patvirtinusi, kad neturi informacijos, leidžiančios daryti išvadą, jog du potencialūs naudos gavėjai negaus naudos iš DL 269/2003 mokesčio sumažinimo, Komisija taip pat neatsižvelgė į Italijos institucijų pateiktą informaciją, įrodančią, kad šios priemonės neturėtų įtakos 2003 m. avansu mokėtinam mokesčiui.

30      Be to, iš šio laiško trečiosios pastraipos matyti, kad Komisija neatmetė galimybės, jog DL 269/2003 11 straipsnyje numatytas fiskalinis skatinimas yra veiklos pagalba. Tačiau Komisija nenurodė priežasčių, kodėl mano ar bent jau įtaria, kad, pirma, tai yra valstybės pagalba, ir, antra, veiklos pagalba ir kad jai „įprastai“ negali būti taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata. Be to, šioje laiško pastraipoje nėra jokios nuorodos į DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą priemonę, todėl galima teigti, kad aptariama priemonė, Komisijos teigimu, yra investicijų pagalba, leistina pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

31      Atsižvelgiant į tai, kad šiomis aplinkybėmis nebuvo įmanoma pradėti net preliminarios diskusijos, Italijos Respublika nepateikė informacijos po 2003 m. gruodžio 19 d. Komisijos laiško, nes jau buvo pateikusi visą naudingą informaciją 2003 m. lapkričio 5 d. laiške.

32      Be to, Italijos Respublika ginčija Komisijos argumentą, kad nebuvo būtina nuo pradinio etapo pradėti diskusiją dėl galimo apatariamų priemonių kvalifikavimo kaip egzistuojančios pagalbos, nes jų suteiktas mokestinis pranašumas turėjo būti vertinamas kaip ankstesnio decreto legislativo n° 466, numatančio Super DIT, suteikto pranašumo tęsinys.

33      Bet kuriuo atveju Italijos Respublika tvirtina, kad aptariamos priemonės negali būti techniškai panaikintos ir kad sprendimas pradėti procedūrą neturi jokio stabdomojo poveikio aptariamų priemonių taikymo terminui. Ji teigia, kad galėjo nesiimti veiksmų prieš sprendimą pradėti procedūrą, kartu pasilikdama teisę remtis šio sprendimo trūkumais pateikus ieškinį dėl galutinio sprendimo.

34      Komisija atmeta Italijos Respublikos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

35      Reikia pastebėti, kad vykdant EB 88 straipsnyje įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi būti išskirta, pirma, šio straipsnio 3 dalyje numatyta pirminė pagalbos patikrinimo stadija, kurios tikslas yra tik leisti Komisijai susidaryti pirmąją nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, formalaus tyrimo stadija, numatyta to paties straipsnio 2 dalyje. Tik vykstant šiai stadijai, skirtai sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie visus bylos duomenis, EB sutartis numato Komisijos pareigą pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti pastabas (2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servinio prieš Komisiją, T-95/03, Rink. p. II-4739, 133 punktas).

36      Iš Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalies matyti, kad Komisija turi pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, jei per pirminį patikrinimą Komisija neišsprendžia visų sunkumų, susijusių su klausimu, ar jos kontrolei pateikta valstybės priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ir ypač jei per šį pirminį patikrinimą ji neįsitikino, ar atitinkama priemonė, darant prielaidą, kad ji yra valstybės pagalba, bet kuriuo atveju suderinama su bendrąja rinka (šio sprendimo 35 punkte minėto sprendimo Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servinio prieš Komisiją 134 punktas).

37      Atsižvelgiant į sprendimo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį teisines pasekmes, kai nurodytos priemonės laikinai pripažįstamos nauja pagalba, nors suinteresuotoji valstybė narė gali ir nesutikti su tokiu vertinimu, Komisija turi su šia valstybe nare pirmiausia išnagrinėti atitinkamas priemones, kad ši valstybė prireikus galėtų Komisijai nurodyti, jog, jos nuomone, aptariamos priemonės nėra pagalba arba yra egzistuojanti pagalba (šio sprendimo 28 punkte minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 29 punktas).

38      Tačiau iš Italijos institucijų ir Komisijos mainų nematyti, kad Komisija neįvykdė įsipareigojimų.

39      Pirma, 2003 m. spalio 22 d. Komisijos laiškas, kuris buvo bendros informacijos prašymas, susijęs su visomis priemonėmis, numatytomis DL 269/2003 dalyje pavadinimu „4 priemonė“, apėmė aptariamas priemones.

40      Šiame laiške, kuriame nurodoma, kad kai kurios mokestinės priemonės, „atrodo, apima kai kurių įmonių rūšių mokesčių lengvatas, t. y. ad hoc pagalbą kai kurioms įmonėms (EB) 87 straipsnio 1 dalies prasme“, Komisija paprašė Italijos institucijų apibrėžti tikslų numatyto mokestinio pranašumo pobūdį, naudos gavėjų tapatybę ir skaičių (bent apytikrį), įvertintą finansinį poveikį (bent apytikrį), susijusį su mokestiniu pranašumu, jų galimą pateisinimą atsižvelgiant į mokesčio schemą ir kitą informaciją, leidžiančią susidaryti nuomonę.

41      Italijos institucijos atsakė į šį laišką 2003 m. lapkričio 5 d. laišku, tvirtindamos, kad aptariama priemonė yra bendro pobūdžio ir ji nėra valstybės pagalba.

42      Antra, 2003 m. gruodžio 19 d. laiške Komisija pabrėžė, jog neturi informacijos, leidžiančios nuspręsti, kad išnagrinėtas fiskalinis skatinimas, kuris nesuteikia mokestinio pranašumo, taikomo tik kai kurioms įmonėms, kotiruojamoms reguliuojamoje rinkoje per pagalbos schemos taikymo laikotarpį, ir kad šis pranašumas neiškreiptų konkurencijos ir prekybos tarp valstybių narių. Ji laiške taip pat pabrėžė, kad neturi informacijos, leidžiančios atmesti galimybę, kad DL 269/2003 11 straipsnyje numatytas fiskalinis skatinimas yra veiklos pagalba, paprastai nesuderinama su vientisa rinka, nes ji nesusijusi su investicijomis ar EB 87 straipsnyje numatytais tikslais. Galiausiai Komisija paprašė Italijos institucijų informuoti potencialius šių fiskalinių iniciatyvų naudos gavėjus apie galimybę išieškoti pagalbą, jei būtų nuspręsta, kad ji neteisėta.

43      Šiuo laišku Komisija pateikė Italijos institucijoms dalį savo pradinės analizės ir taip suteikė galimybę pateikti prieštaravimus. Tačiau Italijos institucijos jų nepateikė.

44      Atsižvelgiant į tai, kas minėta, galima spręsti, priešingai nei teigia Italijos Respublika, kad skundžiamos priemonės buvo su ja aptartos prieš Komisijai priimant sprendimą pradėti procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje.

45      Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad net jei pagal teisę į gynybą reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė tinkamai supažindintų su savo požiūriu apie elementus, kuriais Komisija pagrindė savo vertinimą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-142/87, Rink. p. I-959, 47 punktą), išlieka faktas, kad teisei į gynybą pažeisti pradiniame etape, dėl ko būtų panaikintas galutinis sprendimas, reikia, jog nesant šio pažeidimo procedūros rezultatas būtų kitoks (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją 48 punktą ir 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-288/96, Rink. p. I-8237, 101 punktą; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, T-198/01, Rink. p. II-2717, 201 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šiuo klausimu įrodinėjimo našta tenka atitinkamai valstybei narei, nes bet koks teisės į gynybą pažeidimas yra procesinis trūkumas; tai reiškia, kad suinteresuotoji šalis turi įrodyti jo specialų neigiamą poveikį savo individualioms teisėms (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją 203 punktą). 

46      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika nepateikė jokios informacijos, leidžiančios nustatyti, kad nesant tariamo pažeidimo procedūros rezultatas būtų kitoks, bet apsiribojo nurodymu, kad „niekas negali „nuspėti“, koks būtų preliminarios diskusijos, kuri niekada neįvyko, poveikis vėlesnei procedūros eigai“.

47      Konkrečiai kalbant, Italijos Respublika neįrodė neigiamo poveikio, kylančio iš tariamų sprendimo pradėti procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, trūkumų.

48      Atsižvelgiant į minėtus svarstymus reikia daryti išvadą, kad ginčijamos priemonės buvo panaikintos iki Komisijos sprendimo pradėti procedūrą, ir bet kuriuo atveju Italijos Respublika neįrodė, jog egzistuoja pažeidimas ar trūkumas, susijęs su sprendimu pradėti procedūrą, be kurio procedūros rezultatas būtų kitoks.

49      Todėl pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl trečiosios pagrindo dalies, susijusios su rungimosi principo pažeidimu

 Šalių argumentai

50      Italijos Respublika teigia, kad pirmą kartą tik skundžiamame sprendime, būtent jo 30 konstatuojamoje dalyje, Komisija nurodė prieštaravimą, susijusį su pranašumu, kurį Italijos įmonės gauna iš aptariamos fiskalinės lengvatos taikymo pelnui, gautam pasauliniu mastu, ir faktą, kad užsienio įmonės ja gali pasinaudoti tik Italijoje gauto pelno atžvilgiu. Taip Komisija pažeidė rungimosi principą.

51      Italijos Respublika teigia, kad sprendime pradėti procedūrą ir per visą jos eigą Komisija iškėlė vien klausimą dėl tariamo skirtingo požiūrio tarp Italijos ir užsienio įmonių, susijusio su tuo, jog pirmosioms buvo taikoma aptariama schema, o antrosioms netaikoma. Tačiau Komisija niekada neiškėlė klausimo dėl skirtingo požiūrio į Italijos ir užsienio įmones, kurioms buvo taikoma aptariama pagalbos schema.

52      Komisija atmeta Italijos Respublikos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

53      Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad rungimosi principas, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir teisės į gynybą sudėtinė dalis, reikalauja, kad atitinkamai šaliai per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo bei dėl Komisijos dokumentų, pateiktų pagrindžiant savo teiginį dėl EB sutarties pažeidimo (2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C-413/06 P, Rink. p. I-0000, 61 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T-301/01, Rink. p. II-0000, 169 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54      Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį „sprendime pradėti formalaus tyrimo procesą apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos atitikties bendrajai rinkai“. Šis sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti formalioje tyrimo procedūroje, per kurią jos galėtų pateikti savo argumentus. Dėl to pakanka, kad šalys žinotų argumentus, leidusius Komisijai preliminariai nuspręsti, kad nagrinėjama priemonė yra nauja su bendrąja rinka nesuderinama pagalba (2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gibraltaro vyriausybė prieš Komisiją, T-195/01 ir T-207/01, Rink. p. II-2309, 138 punktas).

55      Taip pat reikia priminti, kad formali tyrimo procedūra leidžia giliau išnagrinėti ir išaiškinti sprendime pradėti procedūrą iškeltus klausimus, t. y. galimas skirtumas tarp jo ir galutinio sprendimo savaime neturėtų būti laikomas trūkumu, dėl kurio galutinis sprendimas taptų negaliojantis.

56      Šiuo atveju reikia priminti, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą, būtent jo 19 punkte, Komisija nurodė, kad, jos nuomone, aptariama priemonė buvo naudinga tik Italijoje buveinę turinčioms įmonėms, o joje veikiančioms užsienio įmonėms naudos nesuteikė, nes pastarosios neturėjo teisės į mokesčių lengvatas, kurias suteikė šios priemonės. 2004 m. balandžio 21 d. laišku Italijos institucijos nurodė, kad pagal DL 269/2003 11 straipsnį užsienio įmonės, veikiančios Italijoje per nuolatinį padalinį ir kotiruojamos Sąjungos reguliuojamoje rinkoje, galėjo taip pat pasinaudoti aptariamomis priemonėmis. Po šio laiško Komisija skundžiamo sprendimo 30 konstatuojamoje dalyje konstatavo ir pabrėžė, kad, nepaisant to, ir toliau egzistuoja skirtingas požiūris į Italijos ir užsienio įmones, nes aptariamos pagalbos scemos suteiktos mokesčių lengvatos vienoms buvo taikomos pasauliniu mastu gauto pelno atžvilgiu, o kitoms tik Italijoje gauto ir apmokestinamo pelno atžvilgiu.

57      Todėl reikia pastebėti, kaip teisingai pabrėžia Komisija, kad jeigu jos pozicija ir buvo išaiškinta sprendime pradėti procedūrą atžvilgiu, tai buvo rungimosi dialogo su Italijos institucijomis, kurios per visą formalią tyrimo procedūrą galėjo patikslinti savo poziciją Komisijos skundų atžvilgiu, rezultatas. Iš tiesų, priešingai nei teigia Italijos Respublika, Komisijos skundžiamo sprendimo 30 punkte suformuluotas skundo dalykas nesiskiria nuo pateiktojo sprendime pradėti procedūrą, būtent jo 19 punkte. Jis skiriasi tik dėl skirtingo požiūrio į Italijoje įregistruotas ir neįregistruotas įmones apimties vertinimo ir todėl taip pat dėl pranašumo, kurį gauna Italijoje įregistruotos įmonės, selektyvaus pobūdžio apimties vertinimo.

58      Tačiau iš jokios nuostatos, susijusios su valstybės pagalbos kontrole, nematyti, kad Komisija turėtų informuoti atitinkamą valstybę narę apie savo poziciją iki sprendimo priėmimo, nes valstybė narė gali pateikti pastabas, kaip ir buvo padaryta šiuo atveju (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją 198 punktą)

59      Bet kuriuo atveju, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 45 punkte, bet koks teisės į ginybą pažeidimas yra procesinių reikalavimų pažeidimas; tai reiškia, kad atitinkama valstybė narė turi įrodyti jo neigiamą specialų poveikį savo individualioms teisėms. Tačiau šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Italijos Respublika neįrodė, jog nesant šio tariamo pažeidimo procedūros rezultatas būtų kitoks.

60      Todėl trečiojo pagrindo dalį, susijusią su rungimosi principo pažeidimu, reikia atmesti.

2.     Dėl nemotyvavimo

61      Italijos Respublika nurodo EB 253 straipsnio pažeidimą tiek antrajame pagrinde, tiek kartu su EB 87 straipsnio pažeidimu trečiajame, ketvirtajame ir penktajame pagrinduose.

 Šalių argumentai

62      Kalbant apie antrąjį pagrindą, pažymėtina, kad Italijos Respubliką skundė Komisiją, jog ši neaiškiai atsakė į jos 2004 m. lapkričio 30 d. laiške, kuris buvo atsakymas Borsa italiana, pateiktas pastabas, kuriose ji tvirtina, jog priemonė, turinti tokių pačių savybių kaip aptariama priemonė, Italijos teisės sistemoje jau egzistavo Super DIT pavadinimu. Ši priemonė, susijusi su fiskaliniu skatinimu, numatytu DL 269/2003 11 straipsnio 4 dalyje, jau buvo Komisijos prašymo pateikti informaciją dalykas, kalbant apie galimus diskriminacinius aspektus, kuriuos vėliau Italijos institucijos pašalino. Be to, ši priemonė buvo formaliai pateikta „Ekonominių ir finansinių klausimų“ Tarybai, kuri nusprendė, kad tai nėra žalinga priemonė Tarybos rezoliucijos ir valstybių narių vyriausybių atstovų, susirinkusių Taryboje 1997 m. gruodžio 1 d. dėl verslo apmokestinimo kodekso (OL C 2, 1998, p. 2), rezoliucijos prasme.

63      Konkrečiai kalbant, remiantis 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją (T-228/99 ir T-233/99, Rink. p. II-435, toliau – sprendimas WestLB, 279–281 punktai) ir jame nurodyta teismų praktika, Italijos Respublika teigė, kad Komisija turėjo pateikti priežastis, dėl kurių nesilaikė tos pačios pozicijos kaip Super DIT atžvilgiu. Iš esmės Komisija turėjo paaiškinti priežastis, dėl kurių skundžiamame sprendime ji paskelbė nesuderinama su bendrąja rinka priemonę, analogišką buvusiajai, šiuo atveju Super DIT, kurios atžvilgiu nebuvo pareikšta jokių prieštaravimų.

64      Kalbant apie trečiąjį pagrindą, pažymėtina, kad Italijos Respublika nurodė EB 253 straipsnio pažeidimą tiek, kiek Komisija skundžiamame sprendime nusprendė, kad kotiruojamos įmonės per pagalbos schemos taikymo laiką gauna selektyvų pranašumą. Komisija tik nurodė, kad skirtingas požiūris neatitinka jokio svarbaus skirtumo tarp kotiruojamų ir nekotiruojamų bendrovių padėties, ir neturėjo pozicijos dėl šiuo atžvilgiu pateiktų Borsa italiana bei Italijos institucijų argumentų.

65      Ketvirtajame pagrinde Italijos Respublika tvirtina, kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas tiek, kiek Komisija nusprendė, kad aptariama priemonė turi įtakos konkurencijai Bendrijoje. Komisija turėjo bent jau nurodyti specialius elementus, kuriais remdamasi nusprendė, kad konkurencija galėjo būti pažeista ir kad prekyba tarp valstybių narių rinkų būtų potencialiai paveikta. Tai labai aktualu šiuo atveju, nes atitinkamos įmonės veikė skirtinguose ekonominiuose sektoriuose, o pagalbos apimtis buvo labai nedidelė. Komisija neįrodė, kad aptariamos priemonės buvo veiklos pagalba, ir pateikė bendrus ir apytikrius teiginius. Be to, Italijos Respublika pastebėjo, kad Komisija skundžiamame sprendime išnagrinėjo tik vieną skundžiamą priemonę, t. y. mokesčio tarifo sumažinimą, numatytą DL 269/2003 11 straipsnyje, ir nenagrinėjo kotiravimo išlaidų atskaitymo iš apmokestinamosios sumos, numatyto DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte.

66      Galiausiai penktajame pagrinde Italijos Respublika teigia, kad Komisija apsiribojo pagrįsdama aptariamų priemonių nesuderinamumą su bendrąja rinka aplinkybe, jog buvo nustatyta veiklos pagalba, ir bet kuriuo atveju pakankamai nemotyvavo, kad aptariamos priemonės nesuderinamos su bendrąja rinka.

67      Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

68      Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruoti institucijos samprotavimus, kad, pirma, Bendrijos teismas galėtų vykdyti teisėtumo priežiūrą, ir, antra, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas, galėtų žinoti priemonės pateisinimą. Nereikalaujama, kad motyvavimas apimtų visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo turinį, bet ir į kontekstą bei visas teisines nuostatas, reglamentuojančias aptariamą sritį (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktas; šio sprendimo 63 punkte minėto sprendimo WestLB 278 ir 279 punktai ir jame nurodyta teismo praktika). Konkrečiai kalbant, Komisija nepriėmė pozicijos dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų. Pakaktų, jei ji pateiktų teisines aplinkybes ir svarstymus, turinčius esminę svarbą atsižvelgiant į sprendimą (žr. šio sprendimo 63 punkte minėto sprendimo WestLB 280 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

69      Be to, pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti aptariamos pagalbos schemos bendrų savybių studija, nenagrinėdama kiekvieno konkretaus taikymo atvejo (2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją, C-15/98 ir C-105/99, Rink. p. I-8855, 51 punktas ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Graikija prieš Komisiją, C-278/00, Rink. p. I-3997, 24 punktas), kad patikrintų, ar ši schema apima pagalbos sudedamąsias dalis (2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-66/02, Rink. p. I-10901, 91 punktas).

70      Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia nagrinėti, ar skundžiamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kalbant apie skirtingus Komisijos vertinimo aspektus, kuriuos ginčija Italijos Respublika.

 Dėl nemotyvavimo, susijusio su tuo, jog Komisija neatsižvelgė į Italijos teisės sistemoje egzistavusią priemonę, turinčią analogiškų savybių kaip aptariama priemonė

71      Antrajame pagrinde Italijos Respublika iš esmės teigia, kad Komisija neturėjo pozicijos dėl tariamo dviejų aptariamų priemonių, t. y. mokesčio sumažinimo, numatyto DL 269/2003 11 straipsnyje, ir Super DIT, tęstinumo.

72      Pirmiausia reikia priminti, kad nuoroda į Super DIT, kuri turėjo ryšį laiko ir teisės atžvilgiu su aptariamomis priemonėmis, pirmą kartą formaliai buvo padaryta Italijos institucijų 2004 m. spalio 4 d. Borsa italiana pateiktose pastabose, kurias Italijos institucijos komentavo 2004 m. lapkričio 30 d. laiške. Italijos institucijų ir Borsa italiana teigimu, aptariamos priemonės iš esmės yra pateisinamos bendraisiais Italijos mokesčių sistemos principais, nes prieš tai Italijos teisės sistemoje egzistavo Super DIT.

73      Taip pat reikia priminti, kad Komisija, kaip teigia Italijos Respublika, skundžiamame sprendime pateikė priežastis, dėl kurių DL 269/2003 numatytas fiskalinis skatinimas suteikia selektyvų pranašumą EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nedarydama jokių aliuzijų į Super DIT.

74      Tačiau nereikia palaikyti Italijos Respublikos argumentų.

75      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pastebėti, kad Komisija, kaip ji teigė savo raštuose, niekada nepareiškė nuomonės dėl galimo Super DIT kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos, apie šią priemonę niekada Komisijai nebuvo pranešta pagal EB 88 straipsnio 3 dalį ir, kadangi ji buvo panaikinta 2001 m., o to Italijos Respublika neginčijo, ji nėra aptariamos pagalbos schemos dalis. Super DIT paminėta tik DL 269/2003 11 straipsnyje tam, kad atitinkamos įmonės negautų dvigubo mokestinio pranašumo.

76      Toliau kalbant apie tariamą Komisijos žinojimą apie Super DIT vykdant taisyklių taikymo vidaus rinkoje priežiūrą ir „Ekonominių ir finansinių klausimų“ Tarybos atliktą Super DIT nagrinėjimą, reikia konstatuoti, pirma, kad šie du aspektai nepriklauso valstybės pagalbos kontrolei, ir, antra, kad bet koks Komisijos neveikimas priemonės, kuri galėtų būti valstybės pagalba, atžvilgiu nėra svrabus, jei, kaip antai šiuo atveju, apie pagalbos schemą jai nebuvo pranešta (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Demesa ir Territorio Histórico de Álava prieš Komisiją, C-183/02 P ir C-187/02 P, Rink. p. I-10609, 52 punktą).

77      Be to, aplinkybė, kad Komisija detaliai žinojo Super DIT ir kad turėdama galimybę pradėti formalią tyrimo procedūrą niekada nebuvo už galimą Super DIT kvalifikamą kaip valstybės pagalbos, neturi jokios įtakos nei valstybės pagalbos sąvokai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nei naujos ar egzistuojančios pagalbos kvalifikavimui Reglamento Nr. 659/1999 prasme.

78      Bet kuriuo atveju net manant, kad Super DIT ir aptariama valstybės pagalba yra susijusios tęstinumu ir apimtimi, aplinkybė, kad Komisija nesiėmė veiksmų Super DIT atžvilgiu, neturi įtakos, nes aptariama pagalbos schema šioje byloje, išnagrinėta nepriklausomai nuo Super DIT, yra valstybės pagalba (šiuo klausimu žr. 1988 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, 57/86, Rink.. p. 2855, 10 punktą ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Unicredito Italiano, C-148/04, Rink. p. I-11137, 105 punktą).

79      Galiausiai svarbu priminti, kad pagal šio sprendimo 69 punkte minėtą teismų praktiką Komisija neturėjo išdėstyti savo pozicijos dėl visų jai suinteresuotųjų asmenų pateiktų argumentų. Pakako, kad ji pateiktų teisines aplinkybes ir svarstymus, turinčius esminę svarbą atsižvelgiant į skundžiamą sprendimą (taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisją 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Be to, Komisija neturėjo detaliai motyvuoti ir skundžiamo sprendimo, kad atsakytų į argumentus, kurie, jos nuomone, nebuvo svarbūs ar mažai svarbūs (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, C-404/04 P-R, Rink. p. I-3539, 37 punktą). Tačiau Super DIT nebuvo aptariamos pagalbos schemos dalis, o jos suderinamumo su nuostatomis valstybės pagalbos srityje Komisija nevertino, taigi tai neturėjo esminės svarbos atsižvelgiant į skundžiamą sprendimą.

80      Todėl Komisija neturėtų būti kaltinama tuo, kad specialiai neatsakė į teiginius, pagal kuriuos aptariamos priemonės tariamai galėjo būti Super DIT tęsinys ir todėl būti pateisinamos bendrais Italijos mokesčių sistemos principais.

81      Todėl antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo, susijusio su aptariamų priemonių selektyviu pobūdžiu

82      Komisija skundžiamojo sprendimo 26–32 punktus skiria pademonstruoti selektyvaus pranašumo egzistavimą.

83      Pirma, skudžiamojo sprendimo 26 konstatuojamoje dalyje Komisija tvirtina, kad aptariamos priemonės nustato nukrypimą nuo normalaus mokesčių sistemos funkcionavimo ir suteikia selektyvų pranašumą bendrovėms, kurios gali per trumpą pagalbos schemos taikymo laikotarpį būti įtrauktos į biržos sąrašus; tas pranašumas nesuteikiamas jau kotiruojamoms įmonėms, kurios neatitinka sąlygų, reikalingų būti kotiruojamomis ir kurios nusprendžia nebūti kotiruojamos per atitinkamą laikotarpį.

84      27–29 konstatuojamose dalyse ji paaiškina priežastis, dėl kurių šis nukrypimas nepateisinamas mokesčių sistemos pobūdžio atžvilgiu tiek, kiek jis nesusijęs su jokiu svarbiu skirtumu tarp reguliuojamoje rinkoje kotiruojamų ir nekotiruojamų bendrovių situacijų. Komisija pabrėžia, pirma, kad mokesčio tarifo, taikomo būsimam pelnui, gautam naudos gavėjų, sumažinimas, numatytas DL 269/2003 11 straipsnyje, neproporcingas, nes šis pelnas nesusijęs su naudos gavėjų teise būti įtrauktomis į biržos sąrašus, jų kapitalo struktūra ir kitomis charakteristikomis, susijusiomis su kotiravimu, ir, antra, kad atskaitymas iš apmokestinamųjų pajamų, numatytas DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte, yra išskirtinė pagalba, nes ji papildo įprastą išlaidų atskaitymą. Be to, neilga pagalbos schemos taikymo trukmė neleidžia ja pasinaudoti daugeliui potencialių naudos gavėjų ir pagal skundžiamą sprendimą prieštarauja specialiam bendrovių kotiravimo skatinimo principui.

85      Antra, skundžiamo sprendimo 30 konstatuojamoje dalyje Komisija pabrėžia, kad aptariamos priemonės turi didelį poveikį tam tikro dydžio įmonėms ir gali iškreipti konkurenciją pagerindamos tokių įmonių padėtį, palyginti su neregistruotomis Italijoje įmonėmis konkurentėmis. Be to, ji teigia: kadangi skatinama per mokesčių sistemą, aptariamas skatinimas suteikia pranašumą Italijos įmonėms, kurioms mokesčio lengvata taikoma pelnui, gautam pasauliniu mastu, o užsienio įmonėms mokesčio lengvata taikoma tik Italijoje gauto pelno atžvilgiu. Komisija taip pat atmeta pateisinimą mokesčių sistemos pobūdžiu, nes pagalbos schema yra išimtinė pagalba, kuri nepateisinama esant normaliam mokesčių sistemos funkcionavimui.

86      Iš to, kas minėta, matyti, kad skundžiamame sprendime Komisija aiškiai nurodė, kaip įmonės, aptariamų priemonių naudos gavėjos, pasinaudoja selektyviu pranašumu. Šiomis aplinkybėmis trečiojo pagrindo dalį, susijusią su nemotyvavimu, reikia atmesti.

 Dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo, kiek tai susiję su aptariamų priemonių įtaka konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių

87      Reikia priminti, kad Komisija savo sprendimo motyvuose turėjo bent jau nurodyti aplinkybes, kuriomis buvo suteikta pagalba, jei jos leidžia įrodyti, kad pagalba gali paveikti prekybą tarp valstybių narių ir iškreipti konkurenciją bei kelti grėsmę jos iškraipymui, bet ji neatliko realios atitinkamų rinkų ekonominės situacijos analizės įmonių pagalbos gavėjų rinkos dalies atžvilgiu, įmonių konkurenčių pozicijos atžvilgiu ir esamos prekybos tarp valstybių narių atžvilgiu. Be to, neteisėtai suteiktos pagalbos atveju Komisija neprivalo įrodyti realaus šios pagalbos poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Jei iš tiesų taip yra, toks reikalavimas būtų naudingas valstybėms narėms, kurios skyrė neteisėtą pagalbą, o ne toms, kurios apie pagalbą informuoja vykstant planavimo etapui (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CETM prieš Komisiją, T-55/99, Rink. p. II-3207, 100–103 punktus ir šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją 215 punktą).

88      Atsižvelgiant į šią teismo praktiką, neatrodo, kad šiuo atveju Komisija pažeidė savo pareigą pakankamai motyvuoti skundžiamo sprendimo dalį, susijusią su konkurencija ir prekyba tarp valstybių narių.

89      Šiuo klausimu Komisija skundžiamo sprendimo 34–37 konstatuojamąsias dalis skiria aptariamų priemonių poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių nagrinėti.

90      Pirma, ji teigia, kad aptariamos priemonės gali „iškreipti konkurenciją tarp bendrovių ir valstybių narių [prekybą tarp valstybių narių], kadangi paramą [pagalbą] gaunančios bendrovės gali veikti tarptautinėse rinkose ir vykdyti komercinę veiklą bei kitas ekonominės veiklos rūšis rinkose, kurioms būdinga intensyvi konkurencija“ (skundžiamo sprendimo 34 konstatuojamoji dalis).

91      Be to, ji vardija bendrovių, prašančių būti kotiruojamomis, finansinius tikslus, tarp kurių yra finansavimo šaltinių padidinimas ir diferenciacija, finansinių pajėgumų padidinimas, rinkos dalies įvertinimas, ir nustato, kad „suteikiant išskirtinę fiskalinę pagalbą [išskirtinį mokestinį pranašumą] bendrovėms, nusprendusioms kotiruotis biržoje, tvarka [atitinkama schema] pagerina konkurencinę poziciją ir finansinį tokių bendrovių pajėgumą prieš konkurentus“, pabrėždama, kad aprašytas poveikis „gali paremti Italijos paramos gavėjus, veikiančius rinkose, kuriose vyksta tarpbendruomeniniai pokyčiai [prekyba tarp valstybių narių]“, ir taip „tvarka [schema] daro įtaką pokyčiams [prekybai] ir iškraipo konkurenciją“ (skundžiamo sprendimo 35 konstatuojamoji dalis).

92      Galiausiai Komisija pabrėžia, kad „dešimt bendruomenių dalyvavo kotiruojant Italijos vertybinių popierių biržoje, jos priklauso įvairiems sektoriams – nuo fabrikų iki bendro naudojimo paslaugų, kurie yra atviri tarptautinei konkurencijai“, ir teigia, kad mokesčių lengvatų suteikta nauda būtų didelė, galinti siekti 11,7 milijonų eurų kiekvienam naudos gavėjui per trejus pagalbos schemos taikymo metus (skundžiamo sprendimo 36 konstatuojamosji dalis).

93      Skundžiamo sprendimo 37 konstatuojamoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad „konkurencijos iškraipymas įvairiuose sektoriuose, kuriuose veikia paramos gavėjai, yra reikšmingas, atsižvelgiant į tai, kad jie dažnai turi pranašumą Italijos sektoriuose, o tai pateisina neigiamą tvarkos [schemos] įvertinimą“.

94      Todėl skundžiamo sprendimo motyvai suteikia galimybę Italijos Respublikai ir Bendrijos teismui suvokti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, susijusios su poveikiu valstybių narių prekybai ir su konkurencijos iškraipymu, šiuo atveju buvo patenkintos.

95      Šiuo sprendimu neturi priversti suabejoti Italijos Respublikos teiginys, kad konkurencijos iškraipymo ir aptariamų priemonių įtakos prekybai tarp valstybių narių nagrinėjimas nesusijęs su DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta priemone. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad skundžiamo sprendimo 34–37 konstatuojamosiose dalyse minima sąvoka „schemos“ poveikis aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad Komisija kalba apie pagalbos schemą bendrai, t. y. apie abi aptariamas priemones.

96      Iš to matyti, kad ketvirtojo pagrindo dalį, susijusią su skundžiamo sprendimo nemotyvavimu, tiek, kiek tai susiję su aptariamų priemonių įtaka konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių, taip pat reikia atmesti.

 Dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo, susijusio su aptariamų priemonių nesuderinamumu su bendrąja rinka

97      Skundžiamo sprendimo 39–45 konstatuojamąsias dalis Komisija skiria aptariamų priemonių suderinamumo su bendrąja rinka analizei.

98      Pirmiausia Komisija pabrėžia, kad šis suderinamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas (skundžiamo sprendimo 39 konstatuojamoji dalis) ir kad Italijos institucijos aiškiai neginčijo jos vertinimo, pateikto sprendime pradėti procedūrą, pagal kurį nė viena nukrypti leidžianti nuostata šiuo atveju nebuvo taikoma (skundžiamo sprendimo 40 konstatuojamoji dalis). Paskui ji teigia, kad „paramos gavėjai neturi jokių išlaidų arba neleistinos paramos, remiantis norminiais reikalavimais“ (skundžiamo sprendimo 41 konstatuojamoji dalis). Komisija, be to, pabrėžia, kad EB 87 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies a, b ir d punktuose numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos šiuo atveju netaikytinos (skundžiamo sprendimo 42–44 konstatuojamosios dalys). Galiausiai, konkrečiau kalbėdama apie EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, ji pabrėžia, kad „fiskalinė parama [mokestinė pagalba] pagal tvarką [schemą] nėra sietina su tam tikromis investicijomis į darbo vietas ar specialių projektų kūrimu“ ir kad „ji paprasčiausiai sudaro galimybę mažinti mokesčius [išlaidas], kuriuos suinteresuotosios bendrovės turi mokėti [patiria] vykdydamos ekonominę veiklą, ir suprantama kaip valstybės parama [veiklos pagalba], nesutampanti [nesuderinama] su bendrąja rinka“ (skundžiamo sprendimo 45 konstatuojamoji dalis).

99      Tačiau konkrečiau kalbant apie tariamą Komisijos pareigą specialiai motyvuoti savo išvadą, pagal kurią aptariamos priemonės nesuderinamos su bendrąja rinka, palyginti su galimybe, kad pagalba, net jei tai veiklos pagalba, gali būti pateisinta, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 68 punkte nurodytą teismo praktiką Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų pateiktų argumentų. Jai pakanka pateikti faktus ir teisinius svarstymus, turinčius esminę svarbą atsižvelgiant į sprendimą. Be to, pagal šio sprendimo 79 punkte nurodytą teismo praktiką ji neturi motyvuoti savo sprendimo detaliai, kad atsakytų į argumentus, kurie, jos manymu, nėra svarbūs ar yra mažai svarbūs.

100    Šiuo klausimu pakanka teigti, kad Komisija skundžiamo sprendimo 39–45 konstatuojamose dalyse pakankamai atsižvelgė į pagrindinius savo konstatavimo, kad pagalbos schema nesuderinama su bendrąja rinka, motyvus, ir skundžiamo sprendimo 46 punkte nurodė, kad jokia nukrypti leidžianti nuostata šiai pagalbai, kaip veiklos pagalbai, nebuvo taikoma.

101    Reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo motyvavimas leidžia suprasti priežastis, dėl kurių Komisija atmetė nukrypti leidžiančių nuostatų, numatytų EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikymą, ir, tiksliau kalbant, priežastis, dėl ko ji skundžiamas priemones kvalifikavo kaip veiklos pagalbą, kuriai netaikomas EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas, o ne kaip investicijų pagalba.

102    Atsižvelgiant į minėtus svarstymus, reikia atmesti penktojo pagrindo dalį, susijusią su skundžiamo sprendimo nemotyvavimu, kiek ji apima aptariamų priemonių nesuderinamumą su bendrąja rinka.

3.     Dėl EB 87 straipsnio pažeidimo

103    Kalbant apie skirtingus Komisijos aptariamų priemonių vertinimo aspektus, Italijos Respublika nurodo EB 87 straipsnio pažeidimą trečiajame, ketvirtajame ir penktajame pagrinduose. Trečiajame pagrinde ji ginčija pranašumo, suteikto naujai biržoje kotiruojamoms bendrovėms, egzistavimą, ketvirtajame pagrinde – šio pranašumo selektyvų pobūdį ir aptariamų priemonių įtaką konkurencijai bei prekybai tarp valstybių narių, o penktajame – aptariamų priemonių nesuderinamumą su bendrąja rinka.

 Dėl naujai biržoje kotiruojamoms bendrovėms suteikto selektyvaus pranašumo

 Šalių argumentai

104    Trečiajame pagrinde Italijos Respublika teigia, kad nagrinėtos priemonės nėra selektyvaus pobūdžio arba kad su jomis susijusi diferenciacija pateisinama mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra.

105    Italijos Respublika ginčija skundžiamo sprendimo 26 konstatuojamojoje dalyje suformuluotas pastabas, kad pranašumo selektyvus pobūdis pasireiškia tuo, jog aptariamos priemonės nukrypsta nuo „normalaus apmokestinimo [mokesčių] sistemos funkcionavimo ir remia tokias bendroves arba tokią gamybą, kuriose parengta speciali tvarka [schema], kuria gali pasinaudoti tik bendrijos [bendrovės], galinčios dalyvauti kotiruojant pagal tvarką [schemą] numatytu laikotarpiu“. Ji mano: kadangi aptariama pagalbos schema numato visas bendroves, potencialiai galinčias būti kotiruojamomis, ji nėra selektyvi. Iš tiesų nauja pagalbos schema skirta tiems, kurie jos įsigaliojimo momentu įvykdė jos numatytas sąlygas, t. y. ji netaikoma tiems, kurie neįvykdo sąlygų ar jas įvykdė anksčiau.

106    Italijos Respublika taip pat ginčija pastabą, suformuluotą skundžiamojo sprendimo 27 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią aptariama pagalbos schema neturi būti pateisinama atsižvelgiant į Italijos mokesčių sistemos pobūdį, neturi būti laikoma proporcinga, nes mokesčio tarifo sumažinimas taikomas naudos gavėjų būsimam pelnui, kuris neturi jokio ryšio su faktu, kad naudos gavėjai yra kotiruojami, nei su jų kapitalo struktūra ar kitomis charakteristikomis, susijusiomis su kotiravimu biržoje, ir neturi būti pateisinama atsižvelgiant į jos specialius tikslus, neilgą taikymo trukmę, dėl kurios ji neprieinama daugeliui potencialių naudos gavėjų. Italijos Respublikos teigimu, aptariamomis priemonėmis numatoma diferenciacija, būdinga mokesčių sistemos logikai, nes apimama viena situacija, t. y. kotiruojamų bendrovių, kuri objektyviai skiriasi nuo nekotiruojamų bendrovių situacijos. Kotiruojamos bendrovės patiria didelių išlaidų, kurių dalis priklauso joms, nes jos neatskaitomos per mokestinius metus, per kuriuos yra patirtos, arba net jeigu jos atskaitomos, dėl to atskaitymo sutaupoma mokesčio suma, kuri negali būti didesnė už apmokestinamosioms pajamoms taikomą mokesčio tarifą.

107    2001 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimai Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (C-143/99, Rink. p. I-8365, 41 ir 42 punktai) ir 2003 m. vasario 13 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C-409/00, Rink. p. I-1487, 52 punktas), Italijos Respublikos teigimu, patvirtina, kad skirtingas kotiruojamų bendrovių traktavimas mokesčių prasme suderinamas su sistemos logika ir nėra selektyvus veiksmas.

108    Kalbant apie Komisijos argumentą, kad mokesčio tarifo sumažinimas, numatytas DL 269/2003 11 straipsnyje, turi būti susijęs ne su kotiravimo išlaidomis, o su bendrovių gautu pelnu, Italijos Respublika teigia, kad tai neturėjo būti pelnas, kuriam tarifo sumažinimas neturėtų realios įtakos; bet jei vis dėlto buvo gautas pelnas, jis buvo labai sumažintas dėl kotiravimo išlaidų.

109    Todėl Komisijos tvirtinimas, kad diferencijuotas požiūris „neatitinka jokio skirtumo tarp kotiruojamų bendrovių ir tų, kurios nėra kotiruojamos biržoje“ (skundžiamojo sprendimo 27 konstatuojamoji dalis), yra klaidingas teisine prasme.

110    Italijos Respublika priduria, kad norint įvertinti aptariamos priemonės selektyvų pobūdį, reikėjo palyginti ne visų akcinių bendrovių, bet vien akcinių bendrovių, kurios potencialiai gali būti kotiruojamos, situacijas. Tokiu atveju būtų akivaizdu, kad skundžiamos priemonės taikomos visoms akcinėms bendrovėms, potencialiai galinčioms būti kotiruojamomis, neiškiriant nė vienos ir nedarant „subjektyvios“ atrankos.

111    Italijos Respublikos teigimu, Komisija, be to, neatsižvelgė į dviejų aptariamų priemonių, kurios yra buvusių priemonių, susijusių su mokesčių lengvatomis naujai kotiruojamoms bendrovėms, t. y. Super DIT, ryšį.

112    Ji taip pat teigia, kad priemonių ne selektyvus pobūdis pasireiškia net tuo, kad jos yra laikinos, be to, apribojimas laiko atžvilgiu leidžia suderinti aptariamą pagalbos schemą su valstybės biudžeto reikalavimais ir gali būti paaiškinamas eksperimentiniu priemonės pobūdžiu.

113    Kalbant apie skundžiamo sprendimo 28 konstatuojamąją dalį, pagal kurią kotiravimo išlaidų atskaitymas, numatytas DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte, yra speciali pagalba, nes papildo įprastą išlaidų atskaitymą, pažymėtina, kad Italijos Respublika atkreipia dėmesį į prieštaravimą, turintį įtakos skundžiamam sprendimui tiek, kiek Komisija, viena vertus, sutinka, kad ši priemonė galėtų būti laikoma pateisinama specialiais pagalbos schemos tikslais, ir, kita vertus, neatsižvelgia į šį pateisinimą kitos aptariamos priemonės, t. y. mokesčio sumažinimo, numatyto DL 269/2003 11 straipsnyje, atžvilgiu.

114    Kalbant apie skundžiamo sprendimo 30 konstatuojamąją dalį, pagal kurią aptariama priemonė iš principo naudinga tik Italijos įmonėms, kadangi mokesčio legvatos taikomos pelnui, gautam pasauliniu mastu, Italijos Respublika teigia, kad selektyvus priemonės pobūdis turi būti vertinamas tik palyginant, pirma, situacijas, kurioms ji taikoma, ir, antra, situacijas, kurioms ji netaikoma, kai norint nustatyti valstybės pagalbos egzistavimą nėra svarbu lyginti situacijas, kurias numato aptariama priemonė, tam, kad būtų įvertinta, ar iš šios priemonės jos gauna tokį patį, ar skirtingą pranašumą.

115    Galiausiai Italijos Respublika pabrėžia, kad skirtingas aptariamų priemonių poveikis Italijos bendrovėms naudos gavėjoms ir užsienio bendrovėms naudos gavėjoms neturi būti draudžiamas, nes yra normalu, jog mokesčių sistema būtų pagrįsta visuotinio apmokestinimo ir pranašumo, susijusio su rezidentais, taisykle bei fiskalinio teritorialumo taisykle, susijusia su ne rezidentais (šiuo klausimu žr. 1995 m. vasario 14 d. Teisingumo teismo sprendimo Schumacker, C-279/93, Rink. p. I-225, 31, 32 ir 34 punktus ir 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Gschwind, C-391/97, Rink. p. I-5451, 21–24 punktus).

116    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

117    EB 87 straipsnio 1 dalis draudžia valstybės pagalbą, „palaikančią tam tikras įmones ar tam tikrų produktų gamybą“, t. y. selektyvią pagalbą (šio sprendimo 69 punkte minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 94 punktas). Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalbos sąvoka neapima valstybės priemonių, diferencijuojančių įmones ir todėl a priori taikomų pasirinktinai, kai ši diferenciacija atsiranda dėl mokesčių sistemos, kuri taikoma įmonėms, pobūdžio ar struktūros (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C-159/01, Rink. p. I-4461, 42 punktas ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C-88/03, Rink. p. I-7115, 52 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

118    Todėl pirmiausia reikia ištirti, ar nagrinėjamo mokesčio tarifo sumažinimo priemonės yra a priori selektyvaus pobūdžio ir, jei reikia, išnagrinėti, ar, kaip tvirtina Italijos Respublikos vyriausybė, šias priemones pateisina mokesčių sistemos pobūdis ir bendroji struktūra.

–       Dėl a priori selektyvaus aptariamų priemonių pobūdžio

119    Kalbant apie selektyvaus pobūdžio sąlygos, kuri yra sudėtinė valstybės pagalbos sąvokos dalis, įvertinimą, iš nusistovėjusios teismo praktikos yra aišku, kad EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti tam tikras įmones ar prekes nei kitas, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje (žr. šio sprendimo 107 punkte minėto sprendimo Ispanija prieš Komisiją 47 punktą ir šio sprendimo 117 punkte minėto sprendimo Portugalija prieš Komisiją 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

120    Tačiau šiuo atveju mokestinio pranašumo, nustatyto DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte ir 11 straipsnyje, selektyvus pobūdis matyti iš skirtingų elementų. Pirma, teisė į pajamų mokesčio tarifo sumažinimą už trejus metus nuo kotiravimo pradžios bei teisė iš apmokestinamųjų pajamų atskaityti sumą, lygią kotiravimo išlaidoms, suteikiama tik naujai reguliuojamoje rinkoje kotiruojamoms įmonėms. Be to, šios įmonės, t. y. naujai kotiruojamos akcinės bendrovės, turi oficialiai būti įtrauktos į reguliuojamos rinkos biržos sąrašus per laikotarpį nuo 2003 m. spalio 2 d., DL 269/2003 įsigaliojimo dienos, iki 2004 m. gruodžio 31 d., paskutinės dienos pirmą kartą būti įtrauktam į biržos sąrašus pagal DL 269/2003 11 straipsnį. Taigi aptariama priemonė naudinga tik įmonėms, atliekančioms numatytus veiksmus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 69 punkte minėto 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 97 punktą) per trumpą penkiolikos mėnesių pagalbos schemos taikymo laikotarpį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T-92/00 ir T-103/00, Rink. p. II-1385, 49 punktą). Iš tiesų visoms kitoms įmonėms pagalbos schema netaikoma, nepaisant to, ar tai jau kotiruojamos bendrovės, ar bendrovės, kurios neįvykdo ar negali įvykdyti sąlygų, reikalingų, kad būtų kotiruojamos per pagalbos schemos taikymo laiką. Šiuo klausimu dar reikia pabrėžti, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 18 konstatuojamosios dalies ir kaip Komisija ne kartą teigė savo raštuose, o Italijos Respublika neprieštaravo, kad pagalbos schemai numatytas trumpas laikas iš esmės atitiko laiką, reikalingą suplanuoti, inicijuoti įtraukimą į biržos sąrašus ir jį įvykdyti, atsižvelgiant į jį reglamentuojančias nuostatas, kuros numato griežtas sąlygas įmonėms, norinčioms būti kotiruojamomis. Todėl aptariamų priemonių suteiktas pranašumas, o su tuo per posėdį sutiko Italijos Respublika, de facto buvo prieinamas tik įmonėms, kurios jau buvo pradėjusios įtraukimo į biržos sąrašus procedūrą, toms, kurios buvo bent jau numačiusios tai padaryti, ar toms, kurios buvo pasirengusios imtis tokios iniciatyvos per labai trumpą laiką.

121    Tam, kad per pagalbos schemos taikymo laiką biržos sąrašuose įregistruotos bendrovės galėtų pasinaudoti mokesčio lengavtomis, t. y. pajamų mokesčio tarifo sumažinimu ir su kotiravimu susijusių išlaidų atskaitymu iš apmokestinamųjų pajamų papildomai prie įprasto atskaitymo, kuriomis negalėjo pasinaudoti šiose priemonėse numatytų veiksmų neatlikusios įmonės, jos gavo pranašumą, į kurį neturėtų teisės taikant normalią mokesčio schemą. Todėl aptariamos priemonės yra selektyvaus pobūdžio.

122    Be to, aptariamos priemonės yra selektyvaus pobūdžio, nes taikomos Italijoje įregistruotoms įmonėms ir netaikomos joje neregistruotoms (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1983 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prie Italiją, 203/82, Rink. p. 2525). Iš tiesų, kaip teisingai skundžiamo sprendimo 30 punkte pabrėžė Komisija, fiskalinis skatinimas, suteiktas nukrypti leidžiančia nuostata nuo normalaus fiskalinio požiūrio visoms apmokestinamoms įmonėms Italijoje, kurios kotiruojamos reguliuojamoje rinkoje, iš esmės naudingas Italijoje registruotoms įmonėms. Be to, kiek tai susiję su pastarosiomis, mokesčio lengvatos taikomos pelnui, gautam pasauliniu mastu, o užsienio įmonėms šios lengvatos taikomos tik Italijoje gautam pelnui.

123    Šia išvada neturi leisti suabejoti Italijos Respublikos argumentas, kad priemonės selektyvus pobūdis turi būti vertinamas vien palyginant, pirma, situacijas, kurioms ji taikoma, ir, antra, situacijas, kurioms ji netaikoma, o ne lyginant tarpusavyje situacijas, kurioms atitinkama priemonė taikoma. Šiuo klausimu reikia priminti, kad EB 87 straipsnio 1 dalis draudžia tokią pagalbą, kuri skirta palaikyti „tam tikras įmones ar tam tikrų prekių gamybą“ ir apibrėžia pagalbos priemonę pagal jos poveikį. Niekas nekliudo, kaip teisingai pabrėžia Komisija, kad priemonė, jau ribojama keliais objektais, šiuo atveju biržoje kotiruojamomis bendrovėmis, suteiktų didesnį pranašumą kai kuriems naudos gavėjams, šiuo atveju Italijos bendrovėms, kurioms mokesčio lengvatos taikomos pelno, gauto pasauliniu mastu, atžvilgiu, nei kitoms bendrovėms, kurioms taip pat taikoma pagalbos schema, t. y. užsienio bendrovėms, kurioms mokesčio lengvatos taikomos tik Italijoje gauto pelno atžvilgiu.

124    Iš to, kas minėta, matyti, kad aptariamos priemonės palankios „tam tikroms įmonėms“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl reikia išnagrinėti, ar šiomis priemonėmis nustatyta diferenciacija yra pateisinama mokesčių sistemos, kuriai jos priklauso, pobūdžiu ir bendra struktūra.

–       Dėl aptariamų priemonių pateisinimo Italijos mokesčių sistemos bobūdžiu ir struktūra

125    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad jei tokia diferenciacija pagrįsta kitais, o ne bendros sistemos tikslais, aptariamos priemonės iš esmės laikomos atitinkančiomis EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas selektyvaus pobūdžio sąlygas (šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, 173/73, Rink. p. 709, 33 punktą ir šio sprendimo 107 punkte minėto sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke 49 punktą). Be to, valstybės narės, kurios nustatė tokią diferenciaciją tarp įmonių mokesčių srityje, turi įrodyti, kad ji objektyviai pateisinama aptariamos sistemos pobūdžiu ir struktūra (šio sprendimo 117 punkte minėto sprendimo Nyderlandai prieš Komsiją 43 punktas).

126    Italijos Respublikos teigimu, mokesčio sumažinimas yra fiskalinis skatinimas, skirtas bendrovėms, kurios numatomos aptariamoje pagalbos schemoje, kotiruoti, atsižvelgiant į faktą, kad visos bendrovės, laukiančios, kol bus įtrauktos į biržos ar kitos reguliuojamos rinkos sąrašus, turi patirti didelių išlaidų. Taigi šios priemonės atitiko konkrečią bendrovių, laukiančių, kol bus įtrauktos į biržos sąrašus, situaciją, kuri objektyviai skiriasi nuo kitų bendrovių situacijos.

127    Šiuo klausimu Komisija skundžiamo sprendimo 27 konstatuojamoje dalyje pabrėžia, kad aptariamos priemonės neatitinka jokio svarbaus skirtumo mokesčių prasme tarp biržoje ar kitoje reguliuojamoje rinkoje kotiruojamų ir nekotiruojamų bendrovių situacijos.

128    Todėl reikia patikrinti, ar Komisija teisingai atmetė bet kokį aptariamų priemonių ir jų naudos gavėjų konkrečios objektyvios situacijos ryšį.

129    Šiuo atveju reikia dvi priemones išnagrinėti atskirai.

130    Pirma, kaip teisingai teigia Komisija skundžiamojo sprendimo 27 konstatuojamoje dalyje, DL 269/2003 11 straipsnyje numatytos mokesčio lengvatos buvo suteiktos atsižvelgiant į įtraukimą į biržos sąrašus, jos taikomos naudos gavėjų būsimam pelnui, kuris nesusijęs nei su faktu, kad naudos gavėjai buvo įregistruoti biržos sąrašuose, nei su patirtomis kotiravimo išlaidomis, nei su kitais tariamais sunkumais dėl šios konkrečios situacijos. Be to, atsižvelgiant į trumpą taikymo trukmę, pagalbos schema nepateisinama ir specialiais tikslais, t. y. skatinti įmonių kotiravimą, nes de facto ji netaikoma daugeliui potencialių naudos gavėjų.

131    Be to, Italijos Respublika nenustatė jokio kotiruojamų bendrovių charakteristikų, konkrečiai kalbant, tariamų sunkumų, susijusių su registracija biržos sąrašuose, kalbant apie patekimą į kapitalo rinką ir administracines išlaidas, ir šių priemonių ryšio.

132    Todėl net manant, kad kotiruojamos bendrovės gali turėti skirtingas charakteristikas nei nekotiruojamos bendrovės, kiek tai susiję su patekimu į kapitalo rinką ir administracinėmis išlaidomis, reikia daryti išvadą, kad DL 269/2003 11 straipsnyje numatytos mokesčio lengvatos neturi jokio ryšio su šiomis charakteristikomis.

133    Pirma, kaip teisingai teigia Komisija skundžiamo sprendimo 28 konstatuojamoje dalyje, DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalyje numatytas atskaitymas iš apmokestinamųjų pajamų, kuris papildo normalų išlaidų atskaitymą, pats yra išskirtinė pagalba. Tačiau net manant, kad ji gali būti laikoma pateisinama specialiu pagalbos schemos tikslu skatinti bendrovių kotiravimą, išlieka faktas, kaip teisingai teigia Komisija, kad dėl trumpos taikymo trukmės ji prieštarauja šiam tikslui, nes netaikoma daugeliui potencialių naudos gavėjų.

134    Be to, priešingai nei teigia Italijos Respublika, skundžiamame sprendime nėra prieštaravimo, susijusio su tuo, kad Komisija būtų visiškai atmetusi galimybę DL 269/2003 11 straipsnyje numatytą fiskalinį skatinimą pateisinti sistemos pobūdžiu ir struktūra (skundžiamo sprendimo 27 konstatuojamoji dalis), bet pripažįstant DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą fiskalinį skatinimą (skundžiamo sprendimo 28 konstatuojamoji dalis).

135    Šiuo klausimu teisinga, kad Komisija, kiek tai susiję su pirmąja priemone, atmetė bet kokią galimybę pateisinti, nes ši priemonė nesusijusi su jokia specialia situacija, būdinga tik kotiruojamoms bendrovėms, o kalbant apie antrą priemonę, atmetė šiuo atveju bet kokį pateisinimą, pažymėdama, kad ši priemonė gali būti potencialiai pateisinama, nes ji susijusi su kotiravimo išlaidomis.

136    Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija nepažeidė EB 87 straipsnio 1 dalies, tvirtindama, jog aptariamos priemonės palaiko „tam tikras įmones ar tam tikrų prekių gamybą“ ir kad nesant tiesioginio ryšio tarp šių priemonių ir pagalbos schemos tikslų pastaroji nesuderinama su Italijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra.

137    Šiai išvadai neturėtų pakenkti Italijos Respublikos tvirtinimas dėl tariamo aptariamų priemonių ir ankstesnių analogiškų priemonių, t. y. Super DIT, ryšio.

138    Šiuo klausimu Italijos Respublika nenustatė, kad egzistuoja toks ryšys.

139    Pirmiausia reikia priminti, kad tarp dviejų schemų tąsos yra trūkis, t. y. Super DIT buvo panaikinta 2001 m., bet laikinai ji dar buvo taikoma bendrovėms, kurios iki 2001 m. birželio 30 d. vykdė kapitalo didinimo operacijas, o aptariamos priemonės buvo nustatytos 2003 m. spalio mėnesį.

140    Be to, dviejų schemų taikymo sritis yra skirtinga. Super DIT numato mokesčio tarifo sumažinimą, taikomą tik bendrovių, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamoje rinkoje trejus mokestinius laikotarpius nuo pirmojo kotiravimo, įprastų pajamų iš investicinio kapitalo prieaugio atžvilgiu. Kaip pabrėžia Komisija, Super DIT buvo numatyta sumažinti sunkumus, susijusius su naujo kapitalo įnašų rizika vykdant kotiravimo operacijas, kurių mokestinis vertinimas yra mažiau palankus, palyginti su finansavimu skolinantis. O aptariamomis priemonėmis numatoma, pirma, mokesčio tarifo sumažinimas, taikomas visoms pajamoms, ir, antra, kotiravimo išlaidų atskaitymas, papildantis įprastą atskaitymą.

141    Bet kuriuo atveju net manant, kad viena paskui kitą einančios priemonės suderinamos su tęstinumo ir papildymo logika, vien šio aspekto nepakanka įrodyti, kad aptariamos priemonės suderinamos su sistemos pobūdžiu ir struktūra, nes, kaip konstatuota šio sprendimo 76 punkte, Komisija nepareiškė nuomonės dėl galimo valstybės pagalbos Super DIT pobūdžio.

142    Galiausiai, kalbant apie Italijos Respublikos argumentą, iš esmės susijusį su diferencijuoto požiūrio į rezidentus ir ne rezidentus suderinamumą su vidaus mokesčių sistema, reikia priminti, kad šiuo atveju aptariamų priemonių poveikis neišplaukia iš pačios apmokestinamosios vertės apibrėžties ir diferencijuotos apmokestinimo tvarkos, kurių suderinamumą pabrėžė Italijos Respublika. Šis poveikis matyti, kaip teisingai teigė Komisija, iš sprendimo susieti aptariamą pelną su apmokestinamąja verte, o šis sprendimas nesusijęs su mokesčių sistemos logika. Kitaip tariant, pranašumas, taikomas apmokestinamajai vertei, nesusijusiai su kotiravimu, numato iš principo kotiravimo reguliuojamoje rinkoje skatinimą. Todėl kadangi pranašumas kyla iš įtraukimo į biržos sąrašus, praktikoje pagalbos schema suteikia skirtingą pranašumą, atsižvelgiant į tai, ar naudos gavėjas pirmiausia įsteigtas Italijoje, ar kitur.

143    Iš to, kas minėta, matyti, kad reikia atmesti trečiąjį pagrindą, kiek jis susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

 Dėl aptariamų priemonių įtakos prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai

 Šalių argumentai

144    Ketvirtajame pagrinde Italijos Respublika abejoja Komisijos analize, kiek tai susiję su dviem sąlygomis, susijusiomis su poveikiu konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių.

145    Italijos Respublikos teigimu, pagal apibrėžtį poveikis konkurencijai yra egzistuojančios konkurencinės pusiausvyros pakeitimas, t. y. poveikis, kuris gali būti įvertintas tik per tam tikrą laikotarpį. Komisija nepabrėžė motyvų, dėl kurių skundžiamos priemonės, nepaisant jų neilgos trukmės ir mažos apimties, turėjo potencialą visam laikui pakeisti konkurencinę pusiausvyrą. Šiuo klausimu Italijos Respublika nurodo teismų praktiką, pagal kurią sąlygiškai nedidelės apimties pagalba gali turėti įtakos prekybai, „jei sektoriui, kur veikia įmonės, kurioms taikoma pagalba, būdinga didelė konkurencija“, tam, kad padarytų išvadą, jog Komisija turėjo atlikti sektorių, kuriuose galėjo veikti skirtingi aptariamų priemonių naudos gavėjai, ir šiuose sektoriuose egzistuojančios konkurencinės situacijos analizę ar bent apžvalgą, o tuo šiuo atveju visiškai nebuvo padaryta.

146    Nors buvo reikalaujama, kad Komisija atliktų ekonominę analizę, ji pateikė bedrus teiginius, nedarydama skirtumo tarp Bendrijos sektorių ir vien nacionalinio intereso sektorių, nepaisant to, kad žinojo, jog naudos gavėjai galėjo veikti pastaruosiuose.

147    Be to, Komisija neįrodė, kad aptariamos priemonės yra veiklos pagalba. Atvirkščiai, Italijos Respublikos teigimu, šios priemonės, skirtos sustiprinti bendrovių kapitalą, po jų įtraukimo į biržos sąrašus. Kadangi priemonės buvo struktūrinės, o ne kasdienio valdymo pagalba, jų tariamą įtaką konkurencijai turėjo tinkamai išnagrinėti Komisija.

148    Kiek tai susiję, konkrečiai kalbant, su konkurencijos iškraipymu, Italijos Respublika teigia, kad, kalbant apie pagalbos schemos, į kurią atsižvelgta skundžiamame sprendime, naudos gavėjus, t. y. didžiausius rinkos ūkio subjektus, mokestinis pranašumas, kuris per trejus sumažinto tarifo taikymo metus gali sudaryti bendrą 11,7 milijonų eurų sumą, savaime negali daryti esminės įtakos jų konkurencinei papadėčiai, palyginti su šių įmonių apyvarta, nebent būtų atliktas detalesnis tyrimas, o tuo šiuo atveju nebuvo padaryta.

149    Galiausiai, kadangi tarifo sumažinimu buvo ketinama suvienodinti bendroves, kurios norėjo tapti kotiruojamos ir patyrė didelių išlaidų, bei nekotiruojamas bendroves, šis sumažinimas nesuteikė pranašumo kotiruojamoms bendrovėms ir niekaip neiškreipė konkurencijos.

150    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

151    EB 87 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti.

152    Vertindama šias dvi sąlygas Komisija neprivalo nustatyti, kad pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji iš tikrųjų iškreipė konkurenciją, o tik turi išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tokiai prekybai ir iškreipti konkurenciją (žr. šio sprendimo 69 punkte minėto 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 111 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

153    Konkrečiai kalbant, jei valstybės narės suteikta pagalba sustiprina vienos įmonės padėtį, palyginti su kitų įmonių konkurenčių padėtimi prekyboje tarp valtybių narių, turi būti laikoma, kad pastarosioms pagalba padarė įtaką. Nebūtina, kad pačios įmonės naudos gavėjos dalyvautų prekyboje tarp valstybių narių. Iš tiesų, jei valstybė narė suteikia pagalbą įmonei, vidaus veikla gali būti išlaikyta tokia pati arba padidinta, su pasekme, kad kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės prasiskverbti į šios valstybės rinką sumažėja. Be to, įmonės, kuri iki tol nedalyvavo prekyboje tarp valstybių narių, sustiprinimas, gali ją pastatyti į padėtį, leidžiančią įsiskverbti į kitos valstybės narės rinką (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 69 punkte minėto 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 115 ir 117 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką).

154    Net sąlygiškai nedidelės svarbos pagalba gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, jei sektoriams, kuriuose veikia įmonės naudos gavėjos, būdinga gyva konkurencija (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komsiją, T-214/95, Rink. p. II-717, 49 punktą).

155    Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jei valdžios institucija suteikia pranašumą įmonei, veikiančiai sektoriuje, kuriam būdinga intensyvi konkurencija, egzistuoja konkurencijos iškraipymas arba rizika, kad ji bus iškreipta. Jei pranašumas yra mažesnis, konkurencija iškreipiama mažiau, bet vis dėlto iškreipiama. Tačiau EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas taikomas visai pagalbai, kuri iškreipia ar grasina iškreipti konkurenciją, nepaisant apimties, tiek, kiek ji veikia prekybą tarp valstybių narių (šio sprendimo 154 punkte minėto sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją 46 punktas).

156    Iš skundžiamo sprendimo 34–36 konstatuojamųjų dalių pagal minėtą teismų praktiką Komisija nagrinėjo, ar aptariamos priemonės gali iškreipti konkurenciją ir paveikti prekybą tarp valstybių narių. Jos teigimu, aptariamos priemonės pagerina bendrovių naudos gavėjų, kurios gali veikti tarptautinėje rinkoje ir rinkoje, kuriai būdinga intensyvi konkurencija, konkurencinę padėtį ir finansines galimybes, o tai, be kita ko, gali būti palanku Italijos naudos gavėjams, veikiantiems rinkoje, kurioje vyksta prekyba tarp valstybių narių. Komisija taip pat pabrėžia, kad bendrovės naudos gavėjos priklauso skirtingiems sektoriams, atviriems tarptautinei konkurencijai, nuo gamybos iki viešųjų paslaugų sektorių, ir kad mokesčio lengvatų nauda yra didelė, gali siekti iki 11,7 milijonų eurų kiekvienam naudos gavėjui per trejus pagalbos schemos taikymo metus.

157    Tačiau, priešingai nei teigia Italijos Respublika, Komisija neturėjo įrodyti „nuolatinės“ grėsmės konkurencijai nei atlikti detalesnio aptariamų primonių esminio poveikio tyrimo konkurencinei naudos gavėjų padėčiai ir dar palyginti su jų apyvarta. Teismų praktika iš tiesų nereikalauja, kad kunkurencijos iškraipymas ar grėsmė, kad ji bus iškreipta, ir poveikis prekybai tarp valstybių narių būtų dideli ar esminiai (šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją 78 punktas). Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 155 ir 156 punktuose, Italijos Respublikos nurodytos aplinkybės, susijusios su nedidele pagalbos svarba, šioje byloje nėra svarbios, nes įmonės naudos gavėjos veikia konkurencijai atviruose sektoriuose.

158    Be to, kaip jau nurodyta šio sprendimo 87 punkte, kalbant apie pagalbą, apie kurią Komisijai nėra pranešta, sprendimas, kuriuo konstatuojamas šios pagalbos nesuderinamumas su bendrąja rinka, neprivalo būti pagrįstas šios pagalbos realaus poveikio konkurencijai ar prekybai tarp valstybių narių įrodymu.

159    Be to, priešingai nei teigia Italijos Respublika, faktas, kad kai kurios įmonės naudos gavėjos gali veikti rinkoje, susijusioje tik su nacionaliniu interesu, nenustato Komisijai pareigos atlikti išsamią analizę.

160    Vis tiek, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 69 punkte, pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti bendrų jos charakteristikų nagrinėjimu, nenagrinėdama kiekvieno konkretaus taikymo atvejo, kad patikrintų, ar schema apima pagalbos sudėtines dalis. Aplinkybė, kad prireikus ji taikoma taip pat ir naudos gavėjams, kurie veikia tik nacionalinių interesų rinkoje, neleidžia suabejoti šia išvada, kurios pakanka taikyti EB 87 straipsnio 1 dalį pagalbos schemai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 69 punkte minėto 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 91 ir 92 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką).

161    Kalbant apie Italijos Respublikos argumentus, susijusius su tuo, kad mokesčio tarifo sumažinimu buvo siekiama iš esmės neutralizuoti neigiamas pasekmes, kurias įmonės naudos gavėjos patiria dėl kotiravimo, svarbu priminti, kad faktas, jog aptariamos valstybinės priemonės numato kompensuoti papildomas išlaidas, kurias įmonės naudos gavėjos patyrė po įtraukimo į biržos sąrašuos, neleidžia išvengti kvalifikacijos kaip valstybės pagalbos EB 87 straipsnio prasme (šiuo klausimu žr. 1999 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-251/97, Rink. p. I-6639, 47 punktą).

162    Galiausiai, kiek tai susiję su skirtumu, kurį Italijos Respublika stengiasi padaryti tarp veiklos pagalbos ir struktūrinės pagalbos, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 152–155 punktuose minėtą teismų praktiką, jis nėra svarbus nagrinėjant šį pagrindą. Iš tiesų bet koks pagalbos suteikimas įmonei, kuri vykdo veiklą Bendrijos rinkoje, gali iškreipti konkurenciją ir paveikti prekybą tarp valstybių narių (šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją 72 punktas).

163    Todėl ketvirtąjį pagrindą taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

 Dėl aptariamų priemonių kvalifikavimo kaip veiklos pagalbos ir jų nesuderinamumo su bendrąja rinka

 Šalių argumentai

164    Italijos Respublika ginčija Komisijos vertinimą, kad pagalbos schema nesuderinama su bendrąja rinka.

165    Pirmiausia ji tvirtina, kad net teigiant, jog aptariamos priemonės yra veiklos pagalba, tai nekliudo joms taikyti EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto. Šiuo klausimu Italijos Respublika taip pat nurodo 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimą 2000/410/EB, susijusį su pagalbos schema, kurią Prancūzija ketina įgyvendinti Prancūzijos uostų sektoriuje (OL L 155, 2000, p. 52), kur Komisija sutiko su veiklos pagalbos teisėtumu, remiantis keliomis aplinkybėmis, kaip antai ribotas pagalbos ekonominis poveikis, aplinkybė, kad naudos gavėjai buvo mažos ir vidutinės įmonės, ir nebuvo trečiųjų suinteresuotųjų asmenų prieštaravimų, o tai taikoma ir šiuo atveju. Komisija taip pat turėjo sutikti su aptariama pagalbos schema ar bent jau specialiai motyvuoti savo išvadą dėl pagalbos schemos nesuderinamumo su bendrąja rinka, kuri neturėjo būti pagrįsta pagalbos schemos kvalifikavimu kaip veiklos pagalbos.

166    Antra, Italijos Respublika teigia, kad aptariamos priemonės bet kuriuo atveju yra investicijų pagalba, nes kotiravimas biržoje susijęs su išlaidomis, būdingomis bendrovės naudos gavėjos turtiniam ir struktūriniam sustiprinimui, todėl ilgalaikėmis išlaidomis, t. y. investicijomis.

167    Trečia, Italijos Respublika mano, kad aptariamų priemonių tikslas, t. y. padidinti ir skatinti kotiravimą biržoje, yra specialus ekonominės politikos tikslas, kuriam gali būti taikomas EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas.

168    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

169    Primintina, kad taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį Komisija turi didelę diskreciją, apimančią sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus, kurie turi būti atliekami atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą. Šiai diskrecijai taikoma teisminė kontrolė, skirta tik įvertinti, ar laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių tikslumą bei nustatyti, ar yra teisės klaida, akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida bei piktnaudžiavimas įgaliojimais (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-372/97, Rink. p. I-3679, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

170    Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad tik atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą turi būti vertinamas Komisijos sprendimo, konstatuojančio, kad nauja valstybės pagalba neatitinka šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygų, teisėtumas, o ne paisant ankstesnės Komisijos praktikos, darant prielaidą, kad ji nusistovėjusi (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, C-57/00 P ir C-61/00 P, Rink. p. I-9975, 52 ir 53 punktus ir 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T-171/02, Rink. p. II-2123, 177 punktą).

171    Šiuo atveju Komisija skundžiamo sprendimo 45 konstatuojamoje dalyje padarė išvadą, kad aptariamos priemonės kvalifikuojamos kaip veiklos pagalba ir joms netaikoma EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata, susijusi su tam tikros veiklos ar tam tikrų regionų vystymu, todėl nesuderinamos su bendrąja rinka, pabrėždama, kad „fiskalinė parama [mokestinis pranašumas] pagal tvarką [schemą] nėra sietina su tam tikru investavimu į darbo vietas ar specialių projektų kūrimu“.

172    Točiau toks konstatavimas neturėtų būti traktuojamas taip, kad jame padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Iš tiesų aptariamos priemonės skirtos ne vystyti veiklą ar ekonominį regioną, o paprasčiausiai sumažinti normaliai atitinkamų įmonių vykdant jų ekonominę veiklą patiriamas išlaidas.

173    Pirmiausia, kalbant apie galimybę, kad pagalbos schema, net kaip veiklos pagalba, gali, kaip teigia Italijos Respublika, būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, reikia priminti, kad iš principo veiklos pagalbai netaikoma EB 87 straipsnio 3 dalis, nes ši pagalba sektoriuose, kuriuose ji teikiama, iškreipia konkurencijos sąlygas, tačiau dėl savo pobūdžio negali pasiekti minėtose leidžiančiose nukrypti nuostatose nustatytų tikslų (žr. 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Siemens prieš Komisiją, T-459/93, Rink. p. II-1675, 48 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

174    Ši pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka tik išimtiniais atvejais. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo, tokio išimtinio atvejo nėra šioje byloje ir taip neteigia Italijos institucijos, kurios turi pateikti informaciją, leidžiančią Komisijai patikrinti, ar prašomos nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygos įvykdytos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 170 punkte minėto sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją 129 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šia išvada neturi leisti suabejoti ankstesnė Komisijos sprendimų priėmimo praktika, darant prielaidą, kad ji nusistovėjusi, kaip matyti iš šio sprendimo 170 punkto.

175    Paskui, kalbant apie tariamą aptariamų priemonių pobūdį kaip investicijų pagalbą, teisinga, kad, kaip minėta šio sprendimo 171 punkte, Komisija atmetė šį kvalifikavimą, atsižvelgusi į faktą, kad suteiktas mokestinis pranašumas nesusijęs su specialiomis investicijomis, darbo vietų kūrimu ar konkrečiais projektais. Todėl reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jos teiginius dėl šios kvalifikacijos.

176    Galiausiai, kalbant apie faktą, kad priemonės turi būti pateisinamos kaip priemonės, kuriomis siekiama padidinti ir skatinti kotiravimą biržoje, reikia atskirti vertinimą, susijusį su mokesčio sumažinimu, numatytu DL 269/2003 11 straipsnyje, nuo vertinimo, susijusio su kotiravimo išlaidų atskaitymu iš apmokestinamųjų pajamų, kuris papildo įprastą tų pačių išlaidų atskaitymą, numatytą DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte.

177    Kadangi mokesčio sumažinimas susijęs su bendromis naudos gavėjo pajamomis, jis nėra tiesiogiai susijęs su kotiravimo išlaidomis ar kitais tariamais sunkumais dėl kotiravimo. Todėl jis jokiu būdu negali būti kvalifikuojamas kaip priemonė, skirta skatinti kotiravimą biržoje. Tad Komisija nepadarė aiškios vertinimo klaidos šiuo klausimu.

178    Tačiau atskaitymas iš apmokestinamųjų pajamų, numatytas DL 269/2003 1 straipsnio 1 dalies d punkte, kiek jis susijęs su kotiravimui būdingomis išlaidomis, iš esmės galėtų būti laikomas skirtu skatinti kotiravimą biržoje. Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą teigdama, kad šia priemone nesiekiama tikslo, kuris gali būti numatytas EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte.

179    Šiuo klausimu reikia priminti, kad taikant EB 87 straipsnio 3 dalį Komisija turi didelę dikreciją, kurios taikymas apima kompleksinį ekonominės ir socialinės sistemos vertinimą, atliekamą visoje Bendrijoje (žr. šio sprendimo 169 punktą).

180    Taip pat reikia priminti, kad veiklos pagalba nelaikoma padedančia siekti EB 87 straipsnio 3 dalies tikslų ir gali būti leidžiama tik išimtiniais atvejais, kaip pabrėžiama šio sprendimo 174 punkte.

181    Tačiau šiuo atveju Komisija atmetė galimybę, kad aptariamos priemonės galėtų būti pateisinamos atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, nes jos yra veiklos pagalba. Konkrečiai kalbant, Komisija pabrėžė, kad „fiskalinė parama [mokestinis pranašumas] pagal tvarką <...> paprasčiausiai sudaro galimybę mažinti mokesčius [išlaidas], kuriuos suinteresuotosios bendrovės turi mokėti [atitinkamos įmonės patiria] vykdydamos ekonominę veiklą, ir suprantama kaip valstybės parama [veiklos pagalba], nesutampanti [nesuderinama] su bendrąja rinka“ (skundžiamo sprendimo 45 konstatuojamoji dalis).

182    Iš tiesų, priešingai nei teigia Italijos Respublika, pats kotiravimas biržoje nėra speciali investicija, nes tai nėra išlaidos materialiam ar nematerialiam investavimui nei išlaidos naujam personalui samdyti, susijusios su naujomis investicijomis. Tai daugiau yra kompleksinė operacija, kuria kotiruojamos bendrovės siekia finansinių tikslų, susijusių su tam tikrų kapitalo šaltinių gavimu.

183    Be to, vienintelės aplinkybės, kad aptariamomis priemonėmis siekiama padidinti biržoje kotiruojamų bendrovių skaičių, o tai, Italijos Respublikos teigimu, yra nacionalinės ekonominės politikos tikslas, neturi pakakti, kad būtų taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies punkto nukrypti leidžianti nuostata. Iš tiesų, kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas, aptariama pagalba netenkina dviejų sąlygų, pagal kurias pagalba turi būti skirta palengvinti tam tikros veiklos ar tam tikrų ekonominių regionų vystymą, ir neturi neigiamai veikti prekybos sąlygų taip, kad būtų pažeistas bendrasis interesas.

184    Tad reikia daryti išvadą, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsdama, jog aptariamos priemonės yra veiklos pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka ir neišplaukianti iš EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

185    Todėl reikia taip pat atmesti penktąjį pagrindą, kiek jis susijęs su EB 87 straipsnio 3dalies c punkto pažeidimu.

186    Atsižvelgiant į minėtus svarstymus negalima pritarti jokiam Italijos Respublikos nurodytam pagrindui, todėl reikia atmesti ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

187    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Italijos Respublika pralaimėjo, todėl turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Italijos Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.

Azizi

Cremona

Frimodt Nielsen

Paskelbta 2009 m. rugsėjo 4 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys


Ginčo aplinkybės

1.  Aptariamos nacionalinės priemonės

2.  Administracinė procedūra ir skundžiamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl rungimosi principo pažeidimo

Dėl pirmojo pagrindo iš esmės dėl rungimosi principo pažeidimo, kiek tai susiję su sprendimu pradėti formalią tyrimo procedūrą

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiosios pagrindo dalies, susijusios su rungimosi principo pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2.  Dėl nemotyvavimo

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl nemotyvavimo, susijusio su tuo, jog Komisija neatsižvelgė į Italijos teisės sistemoje egzistavusią priemonę, turinčią analogiškų savybių kaip aptariama priemonė

Dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo, susijusio su aptariamų priemonių selektyviu pobūdžiu

Dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo, kiek tai susiję su aptariamų priemonių įtaka konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių

Dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo, susijusio su aptariamų priemonių nesuderinamumu su bendrąja rinka

3.  Dėl EB 87 straipsnio pažeidimo

Dėl naujai biržoje kotiruojamoms bendrovėms suteikto selektyvaus pranašumo

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

–  Dėl a priori selektyvaus aptariamų priemonių pobūdžio

–  Dėl aptariamų priemonių pateisinimo Italijos mokesčių sistemos bobūdžiu ir struktūra

Dėl aptariamų priemonių įtakos prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl aptariamų priemonių kvalifikavimo kaip veiklos pagalbos ir jų nesuderinamumo su bendrąja rinka

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: italų.