Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2007 m. spalio 18 d.(1)

Byla C-103/06

Philippe Derouin

prieš

Union pour le recouvrement des cotisations de sécurité sociale et d’allocations familiales de Paris - Région parisienne (Urssaf)

(Tribunal des affaires de sécurité sociale de Paris (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71– 8 straipsnis, 14a straipsnio 2 dalis ir 14d straipsnio 1 dalis – Savarankiškai dirbantys asmenys – Bendroji socialinė įmoka – Įmoka socialinei skolai padengti – Atsižvelgimas į pajamas, gautas kitoje valstybėje narėje ir joje apmokestinamas pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą“





I –    Įvadas

1.        Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje(2), iš dalies pakeistą ir atnaujintą 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, ir iš dalies pakeistą 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu Nr. 1606/98(3) (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71)(4), ir šio reglamento santykį su susitarimo mokesčių srityje, šiuo atveju sudaryto tarp Prancūzijos Respublikos ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės, kuriuo siekiama išvengti pajamų dvigubo apmokestinimo, kurias gauna Prancūzijoje nuolat gyvenantis ir šioje valstybėje socialiniu draudimu apdraustas savarankiškai dirbantis asmuo, kartu besiverčiantis savarankiška profesine veikla šiose dviejose valstybėse narėse, nuostatomis.

2.        Konkrečiai klausiama, ar Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia valstybei narei, šiuo atveju Prancūzijos Respublikai, taikant nagrinėjamą dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą, atsisakyti atskaityti nuo šio savarankiškai dirbančio asmens veiklos pajamų dalies įmokas, kurios pagal Teisingumo Teismo praktiką patenka į šio reglamento taikymo sritį.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

3.        Pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalį reglamentas „taikomas pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims, kuriems yra taikomi ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai arba asmenys be pilietybės ar pabėgėliai, gyvenantiems vienos iš valstybių narių teritorijoje, bei jų šeimos nariams ir jų išlaikytiniams“. (Pataisytas vertimas)

4.        Aptariamo reglamento 13 straipsnio 1 dalis numato: „Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis“. (Pataisytas vertimas)

5.        Pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies b punktą, laikantis 14–17 straipsnių, vienos valstybės narės teritorijoje savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net ir tuo atveju, jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje.

6.        Aptariamo reglamento 14a straipsnis numato: „13 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta taisyklė taikoma laikantis šių išimčių ir sąlygų:

<…>

2) dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje įprastai savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, jeigu dalis jo veiklos atliekama tos valstybės narės teritorijoje.

<...> (Pataisytas vertimas) 

7.        Pagal Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalį „14a straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse <...> nurodytas asmuo, taikant pagal tas nuostatas nustatytus teisės aktus, laikomas visą savo profesinę veiklą vykdančiu atitinkamos valstybės narės teritorijoje.“ (Pataisytas vertimas)

B –    Nacionalinės teisės aktai ir Prancūzijos Respublikos bei Jungtinės Karalystės dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimas

8.        Bendroji socialinė įmoka (toliau – CSG) nustatyta 1990 m. gruodžio 29 d. Finansų įstatymu Nr. 90-1168(5), kurio atitinkamos nuostatos kodifikuotos Socialinės apsaugos kodekso L. 136-1 ir paskesniuose straipsniuose.

9.        Pagal Socialinės apsaugos kodekso L. 136-1 straipsnį CSG apskaičiuojama nuo veiklos ir kompensacinių pajamų fizinių asmenų, apmokestinimo pajamų mokesčiu tikslais laikomų nuolat gyvenančiais Prancūzijoje, ir apdraustų, nesvarbu, kokiu pagrindu, Prancūzijos privalomuoju sveikatos draudimu. Savarankiškai dirbančių asmenų veiklos pajamoms taip pat taikoma CSG. Pagal Socialinės apsaugos kodekso L. 136-5 straipsnį CSG, atskaitomą nuo veiklos pajamų, išieško institucijos, atsakingos už bendrųjų socialinės draudimo sistemos įmokų išieškojimą pagal taisykles ir taikant garantijas bei sankcijas, taikomas bendrosioms socialinėms įmokoms nuo tos pačios kategorijos pajamų išieškoti. Taikant Socialinės apsaugos kodekso L. 136-8 straipsnį, nuo pajamų, numatytų L. 136-1 straipsnyje, atskaitomos CSG tarifas yra 7,5 % jų bendros sumos(6). Nuo veiklos ir kompensacinių pajamų atskaitytų CSG pajamos Socialinės apsaugos kodekso L. 136-8 straipsnio IV dalyje nurodytomis dalimis yra pervedamos Nacionalinei šeimos pašalpų kasai (Caisse nationale des allocations familiales), Senatvės solidarumo fondui (Fonds de solidarité vieillesse)(7), privalomojo sveikatos draudimo sistemai ir nuo 2004 m. liepos 1 d. – Nacionalinei solidarumo siekiant nepriklausomumo kasai (Caisse nationale de solidarité pour l’autonomie)(8).

10.      Įmoka socialinei skolai padengti (toliau – CRDS) nustatyta 1996 m. sausio 24 d. Nutarimo Nr. 96-50 dėl socialinės skolos padengimo 14-1 straipsniu(9). CRDS apskaičiuojama nuo Socialinės apsaugos kodekso L. 136-2–L. 136-4 straipsniuose ir L. 136-8 straipsnio III dalyje nurodytų pajamų ir pagal tuose straipsniuose numatytas sąlygas. Jos tarifas yra 0,5 % apmokestinamųjų pajamų ir ji yra atskaitoma nuo pajamų, gautų nuo 1996 m. vasario 1 d. iki 2009 m. sausio 31 dienos. Pagal Nutarimo Nr. 96-50 15 straipsnio III dalies 1 punktą CRDS taip pat apmokestinamos veiklos ir kompensacinės užsienio kilmės pajamos, kurioms Prancūzijoje yra taikomas pajamų mokestis, laikantis mokesčių susitarimų, sudarytų siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo. Pagal šį nutarimą CRDS pajamos yra pervedamos Socialinės skolos išpirkimo fondui (Caisse d’amortissement de la dette sociale (CADES)), kuris yra nacionalinė administracinė valstybinė įstaiga.

11.      1968 m. gegužės 22 d. Prancūzijos Respublika ir Jungtinė Karalystė pasirašė susitarimą, skirtą išvengti dvigubo apmokestinimo ir užkirsti kelią mokesčių slėpimui pajamų mokesčių srityje (toliau – dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimas), kuris įsigaliojo 1969 m. spalio 29 dieną(10).

12.      Pagal šio susitarimo 1 straipsnio 1 dalį mokesčiai, kuriems taikomas šis susitarimas Prancūzijos Respublikoje, yra fizinių asmenų pajamų mokestis, pelno mokestis bei visi išskaitymai prie pajamų šaltinio, atskaitymai ir avansiniai mokėjimai šių mokesčių sąskaita. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis susitarimas „taip pat taikomas bet kokiam būsimam tapačiam ar analogiškam mokesčiui, kurį viena iš Susitariančiųjų Valstybių ar vienos iš teritorijų, kurių atžvilgiu bus praplėstas šio susitarimo taikymas <...>, vyriausybė nustatys papildomai ar pakeisdama esamus mokesčius. Kompetentingos Susitariančiųjų Valstybių institucijos viena kitai praneša apie savo mokesčių teisės aktų pakeitimus“.

13.      Pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo 14 straipsnio 1 dalį savarankiškos veiklos pajamos, kurias gauna Susitariančiosios Valstybės nuolatinis gyventojas, yra apmokestinamos tik šioje valstybėje, jei šis nuolatinis gyventojas įprastai neturi kitoje Susitariančiojoje Valstybėje pastovios buveinės vykdyti tokią veiklą. Jei jis turi tokią buveinę, pajamos apmokestinamos kitoje valstybėje, tačiau tik tiek, kiek jos priskiriamos minėtai buveinei. Tos pačios nuostatos antra dalis apibrėžia „savarankišką veiklą“, kuri reiškia bet kokią veiklą, išskyrus komercinę, pramoninę ir žemės ūkio, kuria užsiima asmuo, iš šios veiklos gaunantis pajamas ar patiriantis nuostolių.

14.      Iš bylos medžiagos aišku, kad dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimas bus pakeistas, kai bus ratifikuotas 2004 m. sausio 28 d. Prancūzijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės pasirašytas susitarimas, skirtas išvengti dvigubo apmokestinimo ir užkirsti kelią mokesčių slėpimui pajamų mokesčio ir kapitalo prieaugio mokesčio srityje. Šis susitarimas aiškiai nurodo, kad jis taikomas CSG ir CRDS.

III – Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

15.      P. Derouin nuolat gyvena Prancūzijoje, kur verčiasi advokato praktika ir yra pagal Jungtinės Karalystės teisę įsteigtos bendrijos (ji prilyginama bendrijai, neturinčiai juridinio asmens statuso) Linklaters (toliau – Linklaters) partneris. Linklaters pagrindinė buveinė yra Jungtinėje Karalystėje, tačiau ji turi kontorų ir kitose valstybėse narėse, taip pat Prancūzijoje.

16.      P. Derouin yra Cour d’appel de Paris (Prancūzija) registruotas advokatas, o Supreme Court of England and Wales (Jungtinė Karalystė) turi Registered Foreign Lawyer statusą. Jis advokato paslaugas teikia per Linklaters Paryžiaus kontorą ir kaip atlygį gauna dalį Linklaters uždirbto pelno.

17.      P. Derouin yra Prancūzijos nuolatinis gyventojas mokesčių tikslais ir apmokestinamas šioje valstybėje narėje bei kiekvienoje valstybėje, kurioje Linklaters turi kontorų, nuo jam priklausančios kiekvienos įmonės pelno dalies.

18.       P. Derouin yra apdraustas Prancūzijos privalomuoju sveikatos draudimu ir įregistruotas Union pour le recouvrement des cotisations de sécurité sociale et d’allocations familiales de Paris – Région parisienne (toliau – Urssaf) kaip savarankiškai dirbantis asmuo.

19.      Nuo 2000 m. Urssaf apskaičiavo P. Derouin mokėtinas įmokas šeimos išmokoms gauti ir CSG bei CRDS nuo veiklos pajamų, kurias šis gauna iš Linklaters Paryžiaus kontoroje vykdomos veiklos, ir nuo jam priklausančios Linklaters pelno Jungtinėje Karalystėje dalies.

20.      P. Derouin sumokėjo įmokas šeimos išmokoms gauti, kurias turėjo mokėti, apskaičiuotas nuo visų veiklos pajamų (įskaitant pajamas, kurių šaltinis yra Jungtinėje Karalystėje). Tačiau jis ginčija CSG ir CRDS, apskaičiuotų nuo pajamų, kurių šaltinis yra Jungtinėje Karalystėje, mokėjimą, remdamasis tuo, kad šios įmokos yra ne socialinio draudimo įmokos, o turi būti laikomos mokesčiais. Taigi, P. Derouin nuomone, kadangi pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą pajamos, gautos iš Jungtinėje Karalystėje esančio šaltinio, apmokestinamos Jungtinėje Karalystėje, taikyti CSG ir CRDS galima tik Prancūzijoje apmokestinamoms pajamoms.

21.      Urssaf tvirtina priešingai, kad šios įmokos yra socialinio draudimo įmokos, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ir todėl turi būti skaičiuojamos nuo visų ir Jungtinėje Karalystėje, ir Prancūzijoje P. Derouin gautų pajamų.

22.       Siekdamas šio klausimo išaiškinimo Tribunal des affaires de sécurité sociale de Paris (Prancūzija) 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimu kreipėsi į Cour de cassation, kad šis pateiktų savo nuomonę dėl to, ar CSG ir CRDS turi būti laikomos mokesčiais dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo prasme.

23.      Cour de Cassation manymu, „klausimas, ar Reglamentas Nr. 1408/71 <...> turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama tokiame susitarime, kaip antai (dvigubo apmokestinimo išvengimo) susitarimas, numatyti, jog Prancūzijoje nuolat gyvenančių ir šioje valstybėje socialiniu draudimu apdraustų dirbančių asmenų Jungtinėje Karalystėje gautos pajamos neįtraukiamos į Prancūzijoje mokamų (CSG) ir (CRDS) apskaičiavimo pagrindą, turi būti pateiktas Europos Bendrijų Teisingumo Teismui <...>“.

24.      Manydamas, kad klausimas dėl CSG ir CRDS teisinio pobūdžio yra lemiamas siekiant išspręsti jam iškeltą problemą ir pagrindinės bylos sprendimas priklauso nuo to, ar dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo nuostatų taikymas CSG ir CRDS prieštarauja Bendrijos taisyklėms, Tribunal des affaires de sécurité sociale de Paris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamentas Nr. 1408/71 <...> turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama tokiame susitarime, kaip antai (dvigubo apmokestinimo išvengimo) susitarimas, numatyti, jog Prancūzijoje nuolat gyvenančių ir šioje valstybėje socialiniu draudimu apdraustų darbuotojų Jungtinėje Karalystėje gautos pajamos neįtraukiamos į Prancūzijoje mokamų (CSG) ir (CRDS) apskaičiavimo pagrindą?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

25.      P. Derouin, Urssaf, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija pateikė rašytines pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Šios šalys taip pat buvo išklausytos per posėdį, kuris įvyko 2007 m. kovo 7 dieną.

V –    Analizė

A –    Pirminės pastabos

26.      Reglamentas Nr. 1408/71 įtvirtina valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimą ir numato nuostatas, kurios kiekvienu konkrečiu atveju nustato taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus. Šių nuostatų tikslas yra užtikrinti, kad asmeniui, kuris įgyvendina savo teisę laisvai judėti, iš principo būtų taikomi tik vienos valstybės narės įstatymai (vadinamasis „vienos valstybės narės teisės aktų taikymo“ principas)(11) ir todėl socialinio draudimo įmokas jis turėtų mokėti tik valstybėje narėje, kurios teisės aktai taikomi. Socialinės apsaugos įstatymų kolizijos sprendimo sistema, įtvirtinta Reglamentu Nr. 1408/71, siekiama atitinkamai uždrausti, kad iš darbuotojo, kuris įgyvendino savo teisę laisvai judėti, būtų reikalaujama nuo tų pačių pajamų mokėti dvigubas įmokas(12).

27.      Tikslai, kurių siekiama pajamų, gaunamų iš profesinės veiklos, dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimais, yra panašūs į Reglamento Nr. 1408/71 siekiamus tikslus, kiek tai susiję su socialinės apsaugos įmokomis. Iš tiesų susitarimais siekiama leisti susitariančiosioms valstybėms narėms, kai Bendrijos lygmeniu nebuvo priimta jokia suvienodinanti ar derinanti priemonė, tarpusavyje paskirstyti kompetenciją mokesčių srityje, siekiant išvengti tų pačių pajamų, gautų vienoje iš šių valstybių narių, dvigubo apmokestinimo ar jį sumažinti(13), o reglamentas iš esmės draudžia asmenų, kuriems jis taikomas, apmokestinimą dvigubomis socialinio draudimo įmokomis, kuris atsiranda toms pačioms pajamoms tuo pačiu metu taikant dviejų valstybių nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus(14).

28.      Taigi gali būti daroma prielaida, kad įstatymų kolizijos sprendimo taisyklės, numatytos dviejų rūšių instrumentuose, kurių vienas tarptautinis, o kitas – Bendrijos, yra taikomos srityse, su kuria kiekvienos iš jų susijusios, bei a priori tarp jų nėra ryšio, o a fortiori – kolizijos.

29.      Vis dėlto situacija yra sudėtinga dėl vadinamosios „socialinės apsaugos finansavimo iš mokesčių tendencijos“(15) – praktikos ar reiškinio, kuris iš esmės reiškia, kad nacionalinės socialinės apsaugos sistemos yra finansuojamos iš atskaitymų, kurie bent jau pagal nacionalinę teisę turi mokesčių požymių, tačiau kurie Bendrijos teisės požiūriu gali patekti į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį. Tokiu atveju, kuris, kaip bus parodyta šioje išvadoje, ir yra nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 1408/71 ir dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimų sąsajos.

30.      Be abejo, tai nėra pirmas kartas, kai Teisingumo Teismas turėjo nagrinėti bylą, susijusią su klausimu, ar CSG ir (arba) CRDS yra mokesčiai, ar socialinio draudimo įmokos.

31.      Vis dėlto, kaip ir bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai Komisija prieš Prancūziją, kur Teisingumo Teismas nusprendė, kad dviejų nagrinėjamų įmokų kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę kaip mokesčių nepanaikina galimybės joms patekti į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, nes jos yra specialiai ir tiesiogiai skirtos Prancūzijos socialinės apsaugos sistemai finansuoti ir todėl tiesioginiu ir pakankamai svarbiu ryšiu susijusios su įstatymais, kurie reglamentuoja socialinės apsaugos sritis, išvardytas aptariamo reglamento 4 straipsnyje(16), nemanau, priešingai nei siūloma sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose, kad šioje byloje Teisingumo Teismas turi spręsti klausimą dėl šių įmokų pobūdžio.

32.      Todėl iš tiesų šiuo atveju pakanka pažymėti, kaip Prancūzijos vyriausybė jau pripažino per posėdį, kad nė viena iš Teisingumo Teismui pastabas šioje byloje pateikusių šalių po to, kai buvo priimti minėti sprendimai Komisija prieš Prancūziją, taip pat, kalbant apie CSG, vėlesnis ir šiek tiek dviprasmiškas sprendimas Perez Naranjo(17), rimtai neginčija, kad CSG ir CRDS patenka į Reglamento Nr. 1408/71 materialinę taikymo sritį. Vis dėlto, jeigu, kaip mėgino teigti P. Derouin Teisingumo Teisme, CRDS nuo 2002 m. nebeatitinka kriterijų, kuriuos nurodė Teisingumo Teismas minėtuose sprendimuose Komisija prieš Prancūziją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės išnagrinėti, ar Prancūzijos teisės aktuose padaryti galimi su šia įmoka susiję pakeitimai gali nulemti tai, kad CRDS nėra specialiai ir tiesiogiai skirta Prancūzijos socialinės apsaugos sistemai finansuoti, o atvirkščiai, yra skirta finansuoti bendras viešosios valdžios institucijų išlaidas ir dėl to jai nėra taikomos Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos. Žinoma, tokiu atveju ir atsižvelgiant į tai, kad CRDS patenka į dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo taikymo sritį, klausimas iš dalies netektų reikšmės. Vis dėlto prielaida, kuria paremtas prejudicinis klausimas, yra ta, kad CRDS, kaip ir CSG, ir toliau patenka į Reglamento Nr. 1408/71 materialinę taikymo sritį. Taigi šią analizę reikia pradėti remiantis šia prielaida.

33.      Be to reikia patikslinti, kad Teisingumo Teismo nėra prašoma, ir pagrįstai, išaiškinti dvigubo apmokestinimo susitarimą, konkrečiai tariant, neklausiama, ar CSG ir CRDS patenka į jo taikymo sritį. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra kompetentingas išaiškinti tik Bendrijos teisę, net jeigu siekdamas pateikti šios teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, jis prireikus gali atsižvelgti į dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo nuostatas, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jį nurodo kaip sudarantį pagrindinės bylos teisinio pagrindo dalį(18). Nagrinėjamu atveju tam, kad būtų veiksmingai atsakyta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, reikia remtis prielaida, kad CSG ir CRDS taikomos dvigubo apmokestinimo susitarimo nuostatos pagal susitarimo 1 straipsnio 2 dalį.

34.      Be to, priešingai nei bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai Komisija prieš Prancūziją, šioje byloje nekyla darbuotojų gyvenamosios vietos valstybės narės ir šių darbuotojų darbo vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktų taikymo vienu metu, kurį draudžia Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesni straipsniai, problema, nes iš tiesų, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjamu atveju yra aišku, kad P. Derouin, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, nuolat gyvenančiam Prancūzijoje ir šioje valstybėje narėje apdraustam socialiniu draudimu, taikomi Prancūzijos socialinės apsaugos teisės aktai ir kad ji neatskaito, kaip Jungtinės Karalystės vyriausybė patvirtino per posėdį, jokių socialinio draudimo įmokų nuo P. Derouin Jungtinėje Karalystėje vykdomos veiklos gaunamų pajamų.

35.      Taigi, kaip tinkamai pastebi Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai neįvardijo, pagal kurią Reglamento Nr. 1408/71 nuostatą P. Derouin patenka į šio reglamento taikymo sritį asmenų atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pasirėmė, pirma, aptariamo reglamento 13 straipsnio 2 dalies b punktu, kuris pagal vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principą numato, kad vienos valstybės narės teritorijoje savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net ir tuo atveju, jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, antra, to paties reglamento 14a straipsnio 2 dalimi, kuri, nukrypstant nuo minėto 13 straipsnio 2 dalies b punkto, numato, kad dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje įprastai savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje jis nuolat gyvena, jeigu dalis jo veiklos atliekama tos valstybės narės teritorijoje.

36.      Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo dvejonė paaiškinama tuo, jog P. Derouin gauna pajamų iš Jungtinės Karalystės už savo kaip Linklaters partnerio veiklą, tačiau faktiškai savarankiškai verčiasi profesine veikla Prancūzijoje, kur gyvena. Taip pat atrodo, kad šią dvejonę sukėlė P. Derouin pateikti argumentai, kuris mano, kad vykdo savo profesinę veiklą tik Prancūzijoje ir, panašu, kad kartu neigia Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų taikymą, nes jis nepasinaudojo teise laisvai judėti, šiuo atveju – įsisteigimo laisve. Per posėdį Prancūzijos vyriausybė taip pat kėlė klausimą dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad P. Derouin vykdo profesinę veiklą tik Prancūzijoje, o iš Jungtinės Karalystės tiesiog gauna pajamas,– o tai būtų situacija, dėl kurios jis netektų migruojančio savarankiškai dirbančio asmens statuso. Šios vyriausybės nuomone, tokiu atveju dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo suderinamumo su Reglamentu Nr. 1408 klausimas nebekiltų.

37.      Žinoma, pagal EB 234 straipsnyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismas neturi nei nustatyti faktinių aplinkybių, nei taikyti Bendrijos teisės normų konkrečiu atveju, nei nagrinėti nacionalinės teisės arba dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo suderinamumo su Bendrijos teise. Tačiau jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtintų P. Derouin ir Prancūzijos vyriausybės nurodytą faktinę prielaidą, dėl to Teisingumo Teismo atsakant į prejudicinį klausimą pateiktas Bendrijos teisės išaiškinimas tikrai netektų veiksmingumo.

38.      Vis dėlto šis pavojus man atrodo nedidelis dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, teismas a quo savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jau nusprendė, kad P. Derouin tikrai patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo asmenų atžvilgiu sritį, o Teisingumo Teismui nereikia paneigti šio vertinimo. Antra, iš bylos medžiagos aišku, jog P. Derouin siekia, kad jam būtų pritaikyta dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo 14 straipsnio 1 dalis, kuri iš esmės numato Jungtinės Karalystės mokesčių teisės aktų taikymą, kai Prancūzijos nuolatinis gyventojas pirmojoje Susitariančiojoje Valstybėje įprastai turi nuolatinę buveinę savarankiškai veiklai vykdyti. Todėl neteisinga galvoti, kad P. Derouin neužsiima savarankiška profesine veikla taip pat Jungtinėje Karalystėje – valstybėje narėje, kurioje, priminsiu, jis Supreme Court of England and Wales įrašytas kaip Registered Foreign Lawyer. Taigi aš manau, kad Reglamento Nr. 1408/71 14a straipsnio 2 dalies taikymas tokiai situacijai, kaip antai P. Derouin situacija, visiškai nėra atmestinas ir dėl to šia prielaida taip pat turi būti remiamasi atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.

39.      Galiausiai ginčas, kuris kilo tarp šiame procese dalyvaujančių šalių, yra visiškai kitas. Iš esmės reikia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos turi būti aiškinamos kaip draudžiančios, kad valstybė narė, pagal šį reglamentą kompetentinga surinkti tokias įmokas, kaip antai CSG ir CRDS, mokamas nuo pajamų, kurias gauna šioje valstybėje narėje socialiniu draudimu apdraustas savarankiškai dirbantis asmuo, tarp jų ir nuo minėto asmens kitoje valstybėje narėje gautų pajamų, kurios apmokestinamos šioje valstybėje, dalies(19), atsisakytų atskaityti įmokas nuo pastarųjų pajamų, motyvuodama tuo, kad šioms įmokoms taikomas šių dviejų valstybių narių sudarytas dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimas.

40.      Kitaip tariant, klausimu siekiama sužinoti, ar Reglamentas Nr. 1408/71 reikalauja, kad kompetentinga valstybė narė į tokių įmokų, kaip antai CSG ir CRDS, apskaičiavimo pagrindą įtrauktų savarankiškos profesinės veiklos, kurią kitoje valstybėje narėje vykdo pirmojoje valstybėje narėje socialiniu draudimu apdraustas savarankiškai dirbantis asmuo, pajamas.

B –    Dėl pareigos į tokių įmokų, kaip antai CSG ir CRDS, apskaičiavimo pagrindą įtraukti visas savarankiškai dirbančio asmens savarankiškos veiklos pajamas (Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalis)

41.      Norint atsakyti į ankstesniame punkte nurodytą klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad Reglamentu Nr. 1408/71 įdiegta sistema yra tik koordinavimo sistema, kuri pirmiausia pagal šio reglamento II antraštinę dalį (kurioje yra 13 ir 14 straipsniai) susijusi su įvairiomis aplinkybėmis teise laisvai judėti besinaudojantiems pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbantiems asmenims taikytinų teisės aktų nustatymu(20). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nesant Bendrijos lygiu suderintų teisės normų, atitinkama valstybė narė pati savo teisės normomis apibrėžia teisės arba pareigos priklausyti socialinės apsaugos sistemai sąlygas, taip pat apdraustų asmenų mokėtinų įmokų dydį ir pajamas, nuo kurių skaičiuojamos šios įmokos(21).

42.      Teisingumo Teismas, pritaikęs šią teismo praktiką, minėtame sprendime Nikula atmetė principą, pagal kurį valstybė narė negali atskaityti socialinių įmokų iš kitos valstybės narės mokamos pensijos(22). Iš tiesų tuomet, kai valstybės narės, kurios teritorijoje asmuo nuolat gyvena, įstaiga jam moka pensiją ir tos pačios valstybės narės įstaiga užtikrina ligos draudimo išlaidų padengimą, jokia Reglamento Nr. 1408/71 nuostata neuždraudžia šiai valstybei gyventojo socialinių įmokų sumos apskaičiuoti remiantis bendromis jo pajamomis, kurias sudaro gyvenamosios vietos valstybės narės arba kitos valstybės narės mokama pensija(23). Vis dėlto Teisingumo Teismas bendrai pažymėjo, kad svarbu, jog naudodamasi savo įgaliojimais valstybė narė laikytųsi Bendrijos teisės(24), o tai šioje byloje reiškia, kad gyvenamosios valstybės narės sukurta sistema reikia atsižvelgti į pensininkų per jų veiklos metus kitoje nei gyvenamosios vietos valstybėje jau sumokėtas ligos draudimo įmokas(25).

43.      Ar Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, nenustatydamos draudimo anksčiau nurodytu atveju, nustato gyvenamosios vietos valstybei narei pareigą apskaičiuoti tokias įmokas, kaip antai CSG ir CRDS, nuo visų tokio savarankiškai dirbančio asmens, šiuo atveju P. Derouin, pajamų?

44.      P. Derouin ir Prancūzijos vyriausybė siūlo neigiamai atsakyti į šį klausimą. Jos iš esmės mano, kad atleidimas nuo CSG ir CRDS mokėjimo, kuriuo pasinaudotų P. Derouin pritaikius dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą, nepaneigtų Reglamento Nr. 1408/71 principų, tarp kurių vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principas, jei P. Derouin tebetaikomi Prancūzijos socialinės apsaugos teisės aktai ir jis toliau naudojasi visomis išmokomis, kurias jie numato.

45.      Urssaf ir Komisija, pirmiausia remdamosi sprendimu Allard(26), mano priešingai, kad Reglamentas Nr. 1408/71 draudžia valstybei narei atsisakyti atskaityti įmokas, kurios patenka į reglamento taikymo sritį. Nors rašytinėse pastabose Jungtinės Karalystės vyriausybės pozicija buvo tokia pati kaip P. Derouin ir Prancūzijos vyriausybės, per posėdį ji pritarė Komisijos pateiktiems argumentams, būtent teigdama, kad įgyvendindamos savo kompetenciją mokesčių srityje valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės.

46.      Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalį „<...> 14a straipsnio 2 <...> (dalyje) nurodytas asmuo, taikant pagal (tą) nuostatą nustatytus teisės aktus, laikomas visą savo profesinę veiklą vykdančiu atitinkamos valstybės narės teritorijoje(27)“. (Pataisytas vertimas)

47.      Kaip teisingai nurodė generaliniai advokatai F. G. Jacobs ir D. Ruiz-Jarabo Colomer, Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalis nacionalinėms socialinėms apsaugos sistemoms nustato asmens, kuriam skirtas reglamentas, įmokų apskaičiavimo pagrindo struktūrą taip, kad įmokos, mokamos valstybėje narėje, kurios teisės aktai yra nurodyti, būtų apskaičiuojamos remiantis visomis asmens pajamomis, gautomis visose susijusiose valstybėse narėse(28).

48.       Teisingumo Teismas šį vertinimą patvirtino minėtame sprendime Allard. Šioje byloje P. Allard, kuris buvo nuolatinis Belgijos gyventojas ir gavo pajamas iš savarankiškos profesinės veiklos, vykdytos šioje valstybėje ir Prancūzijoje, ginčijo Belgijos Karalystės galimybę į vadinamosios „sumažinimo įmokos“, priskiriamos savarankiškai dirbančių asmenų senatvės pensijų ir maitintojo netekimo pensijų režimui, apskaičiavimo pagrindą įtraukti visas minėtas pajamas, nors ši įmoka nesuteikia teisės į jokias išmokas(29).

49.      Teisingumo Teismo, į kurį kreipėsi Belgijos teismas, iš esmės buvo klausiama, ar Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesni straipsniai draudžia valstybėje narėje rinkti tokią įmoką, kaip antai ,,sumažinimo įmoka“, nuo visų pajamų, kurias gauna savarankiškai dirbantis asmuo iš savarankiškos profesinės veiklos, kuria verčiasi gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje.

50.      Pažymėjęs, kad situacija pagrindinėje byloje patenka į Reglamento Nr. 1408/71 materialinę taikymo sritį ir jo taikymo sritį asmenų atžvilgiu ir kad konkrečiai P. Allard pagal šio reglamento 14a straipsnio 2 dalį taikomi Belgijos socialinės apsaugos teisės aktai(30), Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į aptariamo reglamento 14d straipsnio 1 dalį, nusprendė, kad „asmeniui, esančiam nacionalinio teismo sprendime apibūdintoje situacijoje ir tuo pačiu metu savarankiškai veiklą vykdančiam Belgijoje ir Prancūzijoje, pastarojoje valstybėje vykdomos veiklos pagrindu Belgijos teisės aktai turėtų būti taikomi tomis pačiomis sąlygomis, tarsi jis šią veiklą savarankiškai vykdytų Belgijoje“(31). Teisingumo Teismo nuomone, iš to išplaukia, kad tokia socialinė įmoka, kaip antai J. Allard Belgijoje privaloma mokėti sumažinimo įmoka, „turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į Prancūzijoje gautas pajamas“(32). Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesni straipsniai reikalauja, jog nustatant tokią įmoką į profesines pajamas būtų įtraukiamos ir pajamos, kurias savarankiškai dirbantis asmuo gavo vykdydamas profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje negu ta, kurios socialinės apsaugos įstatymai taikomi“, nors šios įmokos sumokėjimas nesuteikia teisės į jokią išmoką(33).

51.      Šiek tiek keista, kad Teisingumo Teismas šio sprendimo motyvuose nenurodė, mano manymu, esminės Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalies sakinio dalies, pagal kurią būtent „taikant <...> nustatytus teisės aktus“ savarankiška veikla, vykdoma kitoje valstybėje narėje, yra prilyginama veiklai, vykdomai valstybėje narėje, pagal šį reglamentą kompetentingoje atskaityti socialinio draudimo įmokas(34). Jei tai būtų nurodyta, aptariamo sprendimo motyvuojamosios dalies 21–23 punktai būtų geriau tarpusavyje suderinti, aiškiai pabrėžiant, kad Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalis savarankiškai dirbančiam asmeniui konkrečiai užtikrina, jog socialinio draudimo įmokos bus apskaičiuojamos pagal teisės aktus, nustatytus to paties reglamento 14a straipsnio 2 dalyje.

52.      Tačiau tai nepaneigia to, kad, kaip nurodė Komisija, visų pirma iš minėtame sprendime Allard pateikto Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalies išaiškinimo išplaukia, jog valstybė narė, kurios socialinės teisės aktai yra nurodyti šio reglamento 14a straipsnio 2 dalyje, turi atskaityti įmokas, patenkančias į aptariamo reglamento taikymo sritį, nuo visų savarankiškai dirbančio asmens pajamų, gautų iš savarankiškos veiklos, vykdytos valstybėje narėje, kurios teisės aktai yra nurodyti, ir kitoje valstybėje narėje(35).

53.      Be to reikia pridurti, kad šioje byloje nei P. Derouin, nei Prancūzijos vyriausybė neginčija, kad, kitaip nei CSG ir CRDS, P. Derouin mokamos įmokos šeimos išmokoms gauti yra teisingai apskaičiuojamos nuo visų jo pajamų, gaunamų iš savarankiškos veiklos Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Kadangi CSG ir CRDS patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, Bendrijos teisės požiūriu ir neatsižvelgiant į vertinimą pagal Prancūzijos nacionalinę teisę, jų apskaičiavimo pagrindas pagal šio reglamento 14d straipsnio 1 dalį turi remtis visomis P. Derouin gaunamomis pajamomis.

54.      Pareiga, kuri išplaukia iš Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalies, atrodo, paaiškinama siekiu kuo geriau užtikrinti vienodą požiūrį socialinės apsaugos srityje į migruojančius darbuotojus ir į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius darbuotojus.

55.      Pirmiausia, kalbant apie vienodą požiūrį į migruojančius darbuotojus, Teisingumo Teismas minėtame sprendime Hervein ir kt. patikslino, kad Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalis, kuri taip pat taikoma ir darbuotojui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir užsiimančiam savarankiška veikla skirtingų valstybių narių teritorijoje, pagal to paties reglamento 14c a punktą skirta užkirsti kelią, kad šis darbuotojas „savo veiklos dalies atžvilgiu galėtų išvengti bet kokių socialinės apsaugos teisės aktų taikymo“(36).

56.      Žinoma, šios pastabos kontekstas skiriasi nuo šios bylos konteksto. Iš tiesų minėtame sprendime Hervein ir kt. Teisingumo Teismo buvo klausiama dėl nuo vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principo leidžiančios nukrypti nuostatos, numatytos Reglamento Nr. 1408/71 14c straipsnio b punkte ir VII priede ir leidžiančios šiame priede įvardytoms valstybėms narėms tuo pačiu metu taikyti dviejų valstybių narių, kurių teritorijoje darbuotojas tuo pačiu metu dirba pagal darbo sutartį ir užsiima savarankiška veikla, socialinės apsaugos teisės aktus, galiojimo. Pripažinęs, kad minėtos nuostatos galioja, Teisingumo Teismas pabrėžė Bendrijos teisės aktų leidėjo siekį, konkrečiai numatytą Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalyje, užtikrinti vienodą požiūrį į darbuotojus, numatytus šio reglamento 14c straipsnio a ir b punktuose, tam, kad kitaip nei asmenys, kuriems dėl kiekvienos veiklos pagal aptariamo straipsnio b punktą tuo pačiu metu taikomi dviejų valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktai(37), asmenys, kuriems pagal to paties straipsnio a punktą taikomi vienos valstybės teisės aktai, savo veiklos dalies atžvilgiu neišvengtų bet kokių socialinės apsaugos teisės aktų taikymo.

57.      Vis dėlto nemanau, kad Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su šio reglamento 14a straipsnio 2 dalimi, išaiškinimas gali iš esmės skirtis nuo minėtoje byloje Hervein ir kt. pateikto išaiškinimo. Tiksliau aptariamo reglamento 14d straipsnio 1 dalies formuluotė yra pakankamai aiški, kad būtų galima pagrįstai manyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas nenorėjo leisti valstybėms narėms dvišaliu susitarimu susitarti, kad savarankiška veikla jų teritorijoje užsiimantis asmuo savo veiklos dalies atžvilgiu išvengtų bet kokių socialinės apsaugos teisės aktų taikymo.

58.      Tačiau reikia sutikti, kad pagrindinėje byloje taip nėra. Iš tiesų dėl to, kad Prancūzijos Respublika atsisako atskaityti CSG ir CRDS nuo P. Derouin Jungtinėje Karalystėje gautų savarankiškos veiklos pajamų, minėta veikla nėra visiškai atleidžiama nuo Prancūzijoje mokėtinų socialinių įmokų ir dėl to šiai veiklai nėra netaikomi jokie socialinės apsaugos teisės aktai, nes P. Derouin, kaip buvo priminta šios išvados 53 punkte, pagal Prancūzijos socialinės apsaugos teisės aktus ir toliau, be kita ko, moka įmokas socialinėms išmokoms gauti nuo visų savarankiškos profesinės veiklos dviejose valstybėse narėse pajamų.

59.      Be to, Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su to paties reglamento 14a straipsnio 2 dalimi, numatydama, kad visoms savarankiškai dirbančių asmenų, vykdančių savarankišką profesinę veiklą keliose valstybėse narėse, pajamoms taikomi vienos valstybės socialinės apsaugos teisės aktai, taip pat siekia užtikrinti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius darbuotojus, nenubaudžiant tų, kurie pasinaudoja teise laisvai judėti(38).

60.      Taip pat reikia priminti, kad pareiga apskaičiuoti įmokas, kurios patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, remiantis visomis savarankiškos veiklos pajamomis, kurias gauna darbuotojas, esantis šio reglamento 14a straipsnio 2 dalyje numatytoje situacijoje, buvo pripažinta atitinkančia EB 43 straipsnį(39).

61.      Tačiau P. Derouin ir Prancūzijos vyriausybė iš esmės teigia, jog Reglamentas Nr. 1408/71 nedraudžia, kad valstybė narė, kurios teisės aktai yra nurodyti pagal šį reglamentą, remdamasi sutartiniais įsipareigojimais mokesčių srityje, įtrauktais į nacionalinę teisę, taikytų palankesnes sąlygas darbuotojui, kuris pasinaudojo teise laisvai judėti, nei darbuotojui, kuris visą savo savarankišką veiklą vykdo šioje valstybėje narėje.

62.      Iš pirmo žvilgsnio ir nesiekiant paneigti teiginio, pagal kurį, pritaikius dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą, P. Derouin taikomos palankesnės sąlygos (bent jau grynųjų pajamų, gaunamų iš jo savarankiškos profesinės veiklos, požiūriu) nei savarankiškam dirbančiam asmeniui, užsiimančiam tokia pačia veikla tik Prancūzijoje, ši išvada atrodo įtikinanti. Vis dėlto ji susiduria su keliomis kliūtimis, kaip bus paaiškinta paskesniuose punktuose.

C –    Dėl kliūčių taikyti nuo Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalies leidžiančią nukrypti sutartinę nuostatą

63.      Kaip teisingai teigė Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija, iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad įgyvendindamos savo kompetenciją visų pirma tiesioginių mokesčių srityje, valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės(40). Kaip buvo nurodyta šios išvados 27 punkte, kalbant apie dvigubo apmokestinimo išvengimą arba panaikinimą, nesant Bendrijos lygmeniu jokios tinkamos suvienodinančios ar derinančios priemonės, valstybės narės yra kompetentingos nustatyti pajamų apmokestinimo kriterijus, siekiant panaikinti, prireikus ir sudarant susitarimus, dvigubą apmokestinimą. Kaip jau turėjau progą nurodyti(41), naujausia Teisingumo Teismo praktika išskiria, pirma, kompetencijos mokesčių klausimais pasidalijimą tarp valstybių narių ir, antra, valstybių narių teisės rinkti mokesčius įgyvendinimą, įskaitant atvejus, kai jis kyla iš ankstesnio dvišalio ar vienašalio kompetencijos mokesčių klausimais padalijimo, kuomet valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės normų(42).

64.      Taigi neginčytina, kad įgyvendindama savo teisę rinkti mokesčius arba šiuo atveju priimdama sprendimą atsisakyti atskaityti CSG ir CRDS nuo P. Derouin veiklos pajamų, gaunamų iš Jungtinės Karalystės taikant dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą, Prancūzijos Respublika turi laikytis Bendrijos teisės.

65.      Atsižvelgiant į tai, P. Derouin ir Prancūzijos vyriausybė mano, kad sąvoka „nurodyti teisės aktai“, kuri numatyta Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalyje, nukreipia į visus kompetentingos valstybės teisės aktus, prireikus ir šiuo atveju įskaitant dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą, įtrauktą į Prancūzijos nacionalinę teisę. Taigi Prancūzijos Respublika tik pritaiko savo teisės aktus, laikydamasi socialinės apsaugos teisės aktų kolizijų išsprendimo mechanizmo, numatyto atitinkamose Reglamento Nr. 1408/71 nuostatose.

66.      Ši nuomonė neįtikina, nes joje neatsižvelgta į tai, kad Reglamentas Nr. 1408/71 tiktai nurodo socialinės apsaugos teisės aktus, taikomus pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims Europos Bendrijoje, kurie yra konkrečioje užsienio elementą turinčioje situacijoje, ir nėra susijęs su visais nacionalinės teisės aktais, kurie apima, be kita ko, nacionalinę darbo teisę ar mokesčių teisės aktus. Taigi pagal Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalį ir, kaip teigia Urssaf, nurodyti socialinės apsaugos teisės aktai, įgyvendinantys šią nuostatą, turi į įmokų, kurios patenka į aptariamo reglamento taikymo sritį, apskaičiavimo pagrindą įtraukti visas savarankiškai dirbančio asmens, kuris yra to paties reglamento 14a straipsnio 2 dalyje reglamentuojamoje situacijoje, pajamas, gaunamas iš savarankiškos veiklos.

67.      Net pritarus Komisijos iš esmės teisingai nurodomam teiginiui, pagal kurį nagrinėjamos dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo nuostatos patenka į Reglamento Nr. 1408/71 materialinę taikymo sritį, tai vis dėlto nereiškia, kad sąvoka „nustatyti teisės aktai“, numatyta šio reglamento 14d straipsnio 1 dalyje, apima šias nuostatas.

68.      Pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punktą, kuris apibrėžia sąvoką „teisės aktai“ taikant šį reglamentą, ši sąvoka reiškia „kiekvienos atskiros valstybės narės visus įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat visas kitas esamas ar būsimas įgyvendinimo priemones, susijusias su socialinės apsaugos sritimis ir sistemomis, kurioms taikomos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, arba su tomis specialiomis, nesusijusiomis su įmokų mokėjimu, išmokomis, kurioms taikoma 4 straipsnio 2a dalis“. Taigi šiame apibrėžime nėra minimi tarptautiniai susitarimai socialinės apsaugos srityje(43) arba a fortiori kitų tarptautinių susitarimų nuostatos, kurios, nelygu atvejis, gali patekti į Reglamento Nr. 1408/71 materialinę taikymo sritį.

69.      Tačiau, kaip tinkamai nurodė Urssaf ir Komisija, socialinės apsaugos susitarimams, kuriuos sudaro dvi ar kelios valstybės narės, ir kiekvieno susitarimo nuostatoms, kurios, nepaisant to, kad formaliai nereglamentuoja socialinės apsaugos srities, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, yra taikomos specialios šio reglamento nuostatos, tai yra 6–8 straipsniai.

70.      Kaip žinome, Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnis nustato principą, pagal kurį reglamentas pakeičia, be kita ko, bet kokią socialinės apsaugos konvenciją, kurią sudarė tik dvi valstybes narės. Šis principas, mano nuomone, turi apimti ir kitų dvišalių susitarimų, kurie patenka į šio reglamento taikymo sritį, nuostatas. Kitoks išaiškinimas leistų valstybėms narėms apeiti minėtame 6 straipsnyje įtvirtintą principą ir jos paprasčiausiai pasinaudojusios klasifikavimo procedūra turėtų galimybę pašalinti iš šio reglamento taikymo srities susitarimų nuostatas, kurios patenka į jo taikymo sritį.

71.      Dvišalių valstybių narių susitarimų pakeitimo Reglamentu Nr. 1408/71 principui taikomos kelios išimtys, iš kurių paminėsiu tik tas, kurios, atrodo, turi reikšmingą ryšį su nagrinėjama byla.

72.      Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, remdamasis EB sutarties nuostatomis, Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnyje numatytos taisyklės taikymą apribojo situacijomis, kai atitinkami darbuotojai negali naudotis įgytomis teisėmis tam, kad toliau remtųsi palankesnėmis nuostatomis, suformuluotomis dviejų valstybių narių susitarime, kuris sudarytas iki šio reglamento įsigaliojimo arba iki atitinkamos valstybės narės prisijungimo prie Bendrijų, ir kai aptariami darbuotojai įgyvendino teisę laisvai judėti iki vienos iš šių datų(44).

73.      Tačiau principas, numatytas Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnyje, išlieka nepakitęs ir atitinka Sutarties nuostatas, kai darbuotojai įgyvendino savo teisę laisvai judėti po to, kai įsigaliojo šis reglamentas, arba tuomet, kai socialinės apsaugos dvišalį susitarimą jau buvo pakeitęs šis reglamentas, taip pat ir tuo atveju, kai minėtas susitarimas buvo palankesnis apdraustiesiems(45).

74.      Pritaikius šią dichotomiją, kuri, mano nuomone, neturėtų būti ginčijama, P. Derouin negalėtų pasiremti dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo nuostatomis, kurios patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, nes yra nustatyta, kad jis įgyvendino savo teisę į įsisteigimo laisvę po to, kai įsigaliojo šis reglamentas, o tai patvirtina aplinkybė, kad, kaip buvo patikslinta per posėdį, įmokos, kurias Urssaf reikalauja sumokėti pagrindinėje byloje, yra susijusios su įvairiais laikotarpiais per 2000–2005 metus.

75.      Be to, kaip nurodė Komisija per posėdį, šiai bylai gali būti taikomas Reglamento Nr. 1408/71 8 straipsnis, kurio 1 dalis, kaip žinome, nukrypstant nuo to paties reglamento 6 straipsnio, numato, kad dvi ar daugiau valstybių narių, „remdamosi šio reglamento principais ir esme, viena su kita gali sudaryti konvencijas“(46).

76.      Iš tiesų, nors Reglamento Nr. 1408/71 8 straipsnio 1 dalis yra susijusi tik su „naujomis“ konvencijomis, tai yra su konvencijomis, sudarytomis po to, kai įsigaliojo šis reglamentas(47), man neatrodo nepagrįsta leisti išplėsti šios valstybėms narėms suteiktos galimybės taikymą tarptautinėms konvencijoms, kurios, nepaisant to, kad sudarytos kitose nei socialinė apsauga srityse ir iki įsigaliojant aptariamam reglamentui, apima nuostatas, kurių naujumas ir (arba) jose padaryti pakeitimai sutartinių santykių tarp valstybių narių srityje lemia, kad šios nuostatos patenka į to reglamento taikymo sritį. Vis dėlto šios nuostatos, kaip per posėdį teigė Komisija, visada turi remtis Reglamento Nr. 1408/71 principais ir esme. Jos taip pat turi atitikti formalius reikalavimus, numatytus šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato valstybėms narėms pareigą pagal to reglamento 97 straipsnio 1 dalį pranešti apie sudarytą konvenciją(48).

77.      Tačiau neabejotina, kad apie dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo nuostatas, kurios patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, nebuvo tokiu būdu pranešta net ir po to, kai buvo priimti minėti sprendimai Komisijaprieš Prancūziją, kuriuose Teisingumo Teismas, priminsiu, nusprendė, kad CSG ir CRDS patenka į šio reglamento taikymo sritį, nepaisant to, jog pagal Prancūzijos nacionalinę teisę buvo pripažinta, kad jos yra mokestinio pobūdžio.

78.      Taigi atrodo, kad Reglamentas Nr. 1408/71 draudžia Prancūzijos Respublikai pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimo, kuris patenka į šio reglamento taikymo sritį, nuostatas, nukrypstant nuo to paties reglamento 14d straipsnio 1 dalies, atsisakyti į CSG ir CRDS apskaičiavimo pagrindą įtraukti dalį P. Derouin iš savarankiškos profesinės veiklos, vykdytos Jungtinėje Karalystėje, gautų pajamų.

79.      Toks sprendimas, mano nuomone, nekelia pavojaus, kad valstybė narė, kurios teisės aktai yra nurodyti pagal Reglamentą Nr. 1408/71, pažeis Sutarties nuostatas dėl to, kad nacionalinės priemonės, kurios įgyvendina šio reglamento 14d straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, varžo vienos iš šioje Sutartyje numatytų judėjimo laisvių įgyvendinimą.

80.      Iš tiesų, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, Sutartis darbuotojui neužtikrina, kad jo veiklos išplėtimas keliose valstybėse narėse išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu. Atsižvelgiant į valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktų skirtumus, toks išplėtimas šiam darbuotojui gali būti daugiau ar mažiau palankus. Todėl net tuomet, kai teisės akto taikymas yra mažiau palankus, nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktai atitinka EB 39 ir 43 straipsnius, jei: a) dėl jų atitinkamo darbuotojo padėtis netampa mažiau palanki, palyginti su tų, kurie visą veiklą vykdo valstybėje narėje, kur jie taikomi, arba palyginti su tais, kurie jau moka įmokas; ir b) pagal juos nėra paprasčiausiai sumokamos negrąžintinos socialinės įmokos(49).

81.      Nagrinėjamu atveju Prancūzijos kompetentingos vadžios institucijos, įgyvendindamos Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą visų P. Derouin gautų pajamų atžvilgiu, nevertina jo mažiau palankiai, palyginti su savarankiškai dirbančiais asmenimis, kurie visą savo savarankišką veiklą vykdo Prancūzijos teritorijoje ir kuriems taikomi į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį patenkantys atskaitymai nuo visų jų pajamų, gaunamų iš šios veiklos. Be to, P. Derouin apmokestinimas CSG ir CRDS nuo pajamų, kurių šaltinis yra Jungtinėje Karalystėje, taip pat nereiškia, kad jis paprasčiausiai turi sumokėti negrąžintinas įmokas. Iš tiesų, nors šių dviejų įmokų sumokėjimas nesuteikia teisės į tiesiogines ir apibrėžtas kompensacijas socialinių išmokų prasme(50), pagal solidarumo principą, kuriuo remiasi šie atskaitymai, CSG ir CRDS abi atitinkamai padengia Prancūzijos socialinės apsaugos sistemos finansavimo poreikį ir skolą, kurie, jei to nebūtų, tikriausiai turėtų būti kompensuojami arba padidinant socialinio draudimo įmokas, arba sumažinant ar apribojant socialinės apsaugos išmokų mokėjimą(51).

82.      Jei būtų priimtas kitoks sprendimas nei nurodytas šios išvados 78 punkte, mano nuomone, kiltų realus pavojus, kad tokioje situacijoje, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, būtų pažeistas vienodas požiūris, numatytas Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalyje „taikant <...> nustatytus (socialinės apsaugos) teisės aktus“, į visus atitinkamoje valstybėje narėje savarankiškai dirbančius darbuotojus. Išskyrus leidžiančias nukrypti nuostatas, tiesiogiai numatytas Reglamente Nr. 1408/71, nepanašu, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų numatęs tokią spragą. Kaip buvo pažymėta šios išvados 79–81 punktuose, to taip pat nereikalauja EB 43 straipsnis.

83.      Be to, tokios leidžiančios nukrypti nuostatos toleravimas reikštų, kad Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalies išaiškinimas priklausytų nuo Teisingumo Teismo nagrinėjamo atvejo ypatumų, įpareigojant jį nustatyti sąlygas, kurioms esant būtų galima taikyti šią leidžiančią nukrypti nuostatą, ir prireikus patikslinti šias sąlygas kaskart Teisingumo Teismui nagrinėjant naujas bylas.

84.      Be anksčiau nurodytų teisinių kliūčių, tokia kryptis man neatrodo tinkama.

85.      Jei vis dėlto Teisingumo Teismas nuspręstų nesilaikyti šioje išvadoje pateiktos analizės, mano nuomone, reikėtų apriboti nuo Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalies leidžiančios nukrypti sutartinės nuostatos taikymo sritį tik toms situacijoms, kuriose šio reglamento principams ir esmei nėra pakenkiama. Tai reikštų, kad šis nukrypimas būtų galimas, konkrečiai kalbant, kai, pirma, laikomasi vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principo, antra, ši leidžianti nukrypti nuostata nelemia to, kad netaikomi nurodyti socialinės apsaugos teisės aktai asmenims, kuriems šie teisės aktai yra taikytini(52), ir, trečia, ši leidžianti nukrypti nuostata neatima iš atitinkamo darbuotojo apsaugos socialinės apsaugos srityje(53) arba nesusilpnina apsaugos, kuri paprastai jam būtų suteikta taikant nurodytus socialinės apsaugos teisės aktus. Taip pat, mano nuomone, siekiant teisinio tikrumo ir skaidrumo svarbu, kad leidžianti nukrypti sutartinė nuostata atitiktų formalias sąlygas dėl pranešimo, numatytas Reglamento Nr. 1408/71 8 straipsnio 2 dalyje.

86.      Atsižvelgiant į tai, manau, kad Reglamento Nr. 1408/71 14d straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip reikalaujanti, jog tokių įmokų, kaip antai CSG ir CRDS, atskaitomų nuo veiklos pajamų ir kompensacinių pajamų, kurios patenka į šio reglamento taikymo sritį, pagrindas būtų apskaičiuojamas į savarankiškai dirbančio asmens savarankiškos veiklos pajamas įtraukiant tas, kurios gautos kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurios socialinės apsaugos teisės aktai yra taikomi, net ir tuomet, kai atitinkamos valstybės narės, šiuo atveju Prancūzijos Respublika ir Jungtinė Karalystė, yra įsipareigojusios pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo pajamų mokesčių srityje susitarimo nuostatas, o Reglamento Nr. 1408/71 8 straipsnyje numatytos sąlygos nėra įvykdytos.

VI – Išvada

87.      Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į Tribunal des affaires sociales de Paris pateiktą klausimą:

„1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, ir iš dalies pakeisto 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu Nr. 1606/98, 14d straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji reikalauja, jog tokių įmokų, kaip antai bendrosios socialinės įmokos ir įmokos socialinei skolai padengti, atskaitomų nuo veiklos pajamų ir kompensacinių pajamų, kurios patenka į šio reglamento taikymo sritį, pagrindas būtų apskaičiuojamas į savarankiškai dirbančio asmens savarankiškos veiklos pajamas įtraukiant tas, kurios gautos kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurios socialinės apsaugos teisės aktai yra taikomi, net ir tuomet, kai atitinkamos valstybės narės yra įsipareigojusios pagal tokias dvigubo apmokestinimo išvengimo pajamų mokesčių srityje susitarimo, kaip antai 1968 m. gegužės 22 d. Prancūzijos Respublikos bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės susitarimas, skirtas išvengti dvigubo apmokestinimo ir užkirsti kelią mokesčių slėpimui pajamų mokesčių srityje, nuostatas, o Reglamento Nr. 1408/71 8 straipsnyje numatytos sąlygos nėra įvykdytos.“

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – OL L 28, 1997, p. 1.

3 – OL L 209, p. 1.

4 – Pažymėtina, kad Reglamentą Nr. 1408/71 pakeitė (formaliai) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 200, p. 1), kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 20 dieną. Tačiau šis reglamentas pagal jo 91 straipsnį bus taikomas tik įsigaliojus jo taikymo reglamentui, dėl kurio priėmimo šios išvados skaitymo metu vis dar vyksta tarpinstitucinio įstatymų leidybos procesas, remiantis Europos Parlamento ir tarybos reglamento pasiūlymu, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, kurį Komisija priėmė 2006 m. sausio 31 d. (KOM(2006) 16, galutinis). Taigi šioje byloje nagrinėjamai situacijai yra taikomas tik Reglamentas Nr. 1408/71.

5 – JORF, 1990 m. gruodžio 30 d., p. 16367.

6 – Vis dėlto bedarbio pašalpos šiuo metu yra apmokestinamos 6,2 % tarifu, o senatvės ir invalidumo pensijos – 6,6 % tarifu.

7 – Pagal Socialinės apsaugos kodekso L. 135-1 straipsnį šis fondas, įsteigtas kaip administracinė valstybinė įstaiga, yra skirtas neįmokinėms senatvės draudimo pašalpoms, pagrįstoms nacionaliniu solidarumu, padengti.

8 – Pagal 2004 m. birželio 30 d. Įstatymą Nr. 2004-626 dėl solidarumo siekiant pagyvenusių ir neįgalių asmenų nepriklausomumo (JORF, 2004 m. liepos 1 d., p. 11944). Nacionalinė solidarumo siekiant nepriklausomumo kasa, administracinė valstybinė įstaiga, yra skirta finansuoti negalinčių savimi pasirūpinti pagyvenusių ir neįgalių asmenų priežiūrą.

9 – JORF, 1996 m. sausio 25 d., p. 1226.

10 – JORF, 1969 m. lapkričio 25 d. Šio susitarimo tekstą galima rasti interneto puslapyje http://www2.impots.gouv.fr/conventions_fiscales/ru68.htm.

11 – Žr., be kita ko, 2006 m. kovo 9 d. Sprendimą Piatkowski (C-493/04, Rink. p. I-2369, 21 punktas).

12 – Žr., be kita ko, 1977 m. gegužės 5 d. Sprendimą Perenboom (102/76, Rink. p. 815, 13 punktas), 1994 m. birželio 29 d. Sprendimą Aldewereld (C-60/93, Rink. p. I-2991, 26 punktas) ir 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-68/99, Rink. p. I-1865, 25 punktas).

13 – Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, išskyrus kelis Bendrijos teisės aktus, kurie nėra svarbūs šioje byloje (1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyva 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms (OL L 225, p. 6), 1990 m. liepos 23 d. Konvencija 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną (OL L 225, p. 10) ir 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyva 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo (OL L 157, p. 38)), valstybės narės išlaiko kompetenciją tiesioginio apmokestinimo srityje visų pirma sudaryti susitarimus dėl dvigubo apmokestinimo panaikinimo ar išvengimo (žr., be kita ko, 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Gilly (C-336/96, Rink. p. I-2793, 24 ir 30 punktai) ir 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation (C-374/04, Rink. p. I-11673, 52 punktas)).

14 – Šiuo klausimu žr. minėtą sprendimą Piatkowski (24, 27 ir 28 punktai).

15 – Pagal Prancūzijos vyriausybės formuluotę, pateiktą 2000 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją (C-34/98, Rink. p. I-995, 25 punktas) (CRDS) ir sprendimo Komisija prieš Prancūziją (C-169/98, Rink. p. I-1049, 23 punktas) (CSG) motyvuojamosiose dalyse.

16 – Minėti sprendimai Komisija prieš Prancūziją (C-34/98, 34–36 punktai) ir Komisija prieš Prancūziją (C-169/98, 32–34 punktai).

17 – 2007 m. sausio 16 d. Sprendimas (C-265/05, Rink. P. I-347). Šiame sprendime Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar pašalpa, kuri papildo pagrindinę senatvės išmoką, mokamą tik Prancūzijos nuolatiniams gyventojams, sulaukusiems minimalaus amžiaus, ir kuri numatyta Reglamento Nr. 1408/71 IIa priede, turi būti vertinama kaip „speciali neįmokinio pobūdžio išmoka“ šio reglamento 4 straipsnio 2a dalies prasme, ir tokiu atveju pareiškėjas, kuris negyvena toje valstybėje, negali jos gauti, ar, atvirkščiai, neturi būti taip vertinama, ir tokiu atveju ji turi būti mokama asmenims, kurie atitiko amžiaus reikalavimus pagal to paties reglamento 19 straipsnio 1 dalį, nepaisant to, kokioje valstybėje narėje jie gyvena (pagal vadinamąją išmokų „perkėlimo“ taisyklę). Siekdamas patikrinti, ar ši pašalpa yra įmokinio pobūdžio, Teisingumo Teismas, taikydamas savo praktiką, išnagrinėjo realų šios išmokos finansavimo būdą, tai yra, ar šis finansavimas tiesiogiai arba netiesiogiai užtikrinamas socialinėmis įmokomis ar valstybės lėšomis. Kadangi nagrinėjama pašalpa buvo finansuojama iš Senatvės solidarumo fondo, kuris, kaip matėme, gauna CSG, mokamos nuo veiklos ir kompensuojamųjų pajamų, lėšas, reikia, kaip Teisingumo Teismas nurodė aptariamo sprendimo 40 punkte, „nustatyti“, ar CSG turi būti laikoma socialinio draudimo įmoka, ar valstybės lėšomis, neturinčiomis tokios įmokos požymių. Teisingumo Teismas, nurodęs minėtų sprendimų Komisija prieš Prancūziją pagrindinius argumentus ir pateikęs keletą pastabų, susijusių su tuo, kad senatvės išmoka finansuojama ne tik CSG, bet ir atskaitymais, kurių mokestinis pobūdis nebuvo ginčytas, to paties sprendimo 52 punkte padarė išvadą, kad „netgi darant prielaidą, jog (CSG) dalis, mokama nuo pajamų iš veiklos ir kompensuojamųjų pajamų, labiau turi būti laikoma įnašu, o ne finansavimu iš viešųjų lėšų, ryšys tarp įmokos ir papildomos pašalpos nėra pakankamai nustatytas, kad ši pašalpa galėtų būti laikoma įmokine išmoka“ (pasviruoju šriftu pažymėta autoriaus). Atsižvelgiant į šį punktą, sudėtinga prieiti prie galutinės išvados dėl CSG vertinimo kaip socialinės apsaugos įmokos. Tačiau šis sprendimas patvirtina, kad CSG patenka į Reglamento Nr. 1408/71 materialinę taikymo sritį.

18 – Šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 19 d. Sprendimą Bouanich (C-265/04, Rink. p. I-923, 51 punktas ir nurodyta teismo praktika) ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Denkavit Internationaal ir Denkavit France (C-170/05, Rink. p. I-11949, 45 punktas ir nurodyta teismo praktika). Žr. taip pat išvados, kurią 2007 m. kovo 29 d. pateikiau šiuo metu Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje Columbus Container Services (C-298/05), 46 ir 47 punktus.

19 – Iš tiesų Prancūzijos vyriausybė neneigia, kad ji yra kompetentinga atskaityti tokias įmokas ir bet kokias socialinio draudimo įmokas nuo P. Derouin pajamų iš Jungtinės Karalystės remdamasi objektyviais kriterijais. Šis požiūris pagrindinės bylos aplinkybių atveju yra teisingas. Kalbant apie situaciją, kai valstybė narė renka socialines įmokas nuo visų nuolatinio gyventojo, kuris apdraustas socialiniu draudimu šioje valstybėje narėje, pajamų, kurias sudaro tiek gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tiek kitoje valstybėje narėje mokama pensija, taip pat žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimą Nikula (C-50/05, Rink. p. I-7029, 31 punktas).

20 – Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2002 m. kovo 19 d. Sprendimą Hervein ir kt. (C-393/99 ir C-394/99, Rink. p.  I-2829, 52 punktas) ir minėtą sprendimą Piatkowski (20 punktas).

21 – Minėtas sprendimas Piatkowski (32 punktas ir cituota teismo praktika).

22 – 26 punktas.

23 – Ten pat (31 punktas).

24 – Ten pat (24 punktas). Taip pat žr. minėtą sprendimą Piatkowski (33 punktas).

25 – Minėtas sprendimas Nikula (33 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2000 m. birželio 15 d. Sprendimą Sehrer (C-302/98, Rink. p. I-4585, 36 punktas).

26 – 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimas (C-249/04, Rink. p. I-4535).

27 – Pasviruoju šriftu pažymėta autoriaus.

28 – Žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados, pateiktos 1998 m. balandžio 30 d. byloje Terhoeve (1999 m. sausio 26 d. Sprendimas, C-18/95, Rink. p. I-345), 68 punktą; jo išvados, pateiktos 2000 m. vasario 8 d. byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Sehrer, 41 punktą; jo išvados, pateiktos 2000 m. spalio 24 d. byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Vokietiją, 24 punktą bei generalinio advokato F. G. Jacobs išvados, pateiktos 2001 m. balandžio 5 d. bylose, kuriose priimtas minėtas sprendimas Hervein ir kt., 55 punktą. Taip pat žr. generalinio advokato C. Ch. Gulmann išvados, pateiktos 1994 m. vasario 2 d. byloje Van Poucke (1994 m. kovo 24 d. Sprendimas, C-71/93, Rink. p. I-1101), 20 punktą.

29 – Kaip aišku iš minėto sprendimo 15 punkto, šios įmokos pobūdis, kaip ir CSG bei CRDS pobūdis šioje byloje, atrodo ginčytinas, nes nacionalinis teismas teigė, kad tokia įmoka yra labiau gimininga ,,krizės mokesčiui“, o ne įmokai, patenkančiai į Reglamento Nr. 1408/71 materialinę taikymo sritį.

30 – Minėtas sprendimas Allard (18 ir 20 punktai).

31 – Ten pat (21 ir 22 punktai).

32 – Ten pat (23 punktas). Pasviruoju šriftu pažymėta autoriaus.

33 – Ten pat (24 punktas). Pasviruoju šriftu pažymėta autoriaus.

34 – Pažymėtina, kad minėto sprendimo Van Poucke 24 punkte, į kurį daroma nuoroda minėto sprendimo Allard 21 punkte, vis dėlto nurodyta sakinio dalis, kurios praleidimas čia kritikuojamas.

35 – Pažymėsiu, kiek tai susiję, kad šis aiškinimas buvo pakartotas Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią darbuotojams, vykdantiems veiklą dviejose arba keliose valstybėse narėse, taikomos tokios pačios sąlygos, tartum jie dirbtų pagal darbo sutartį arba savarankiškai ir gautų visas pajamas valstybėje narėje, kurios teisės aktai yra nustatomi taikant to paties 13 straipsnio 1–4 dalis.

36 – 60 punktas, pasviruoju šriftu pažymėta autoriaus.

37 – Ši pastaba išplaukia iš minėto sprendimo Piatkowski (27–29 punktai). Iš tiesų, nors Reglamentas Nr. 1408/71 draudžia dvigubas įmokas nuo tų pačių pajamų, Reglamento 1408/71 VII priede numatytu atveju apdraustajam asmeniui taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, šio darbo pagal sutartį atžvilgiu, ir tos valstybės narės teisės aktai, kurioje jis dirba savarankiškai, savarankiškos veiklos atžvilgiu.

38 – Šiuo klausimu žr. minėtą sprendimą Allard (31 punktas).

39 – Ten pat (28–32 punktai ir rezoliucinės dalies 2 punktas).

40 – Žr., be kita ko, 1995 m. vasario 14 d. Sprendimą Schumacker (C-279/93, Rink. p. I-225, 21 punktas); 1998 m. liepos 16 d. Sprendimą ICI (C-264/96, Rink. p. I-4695, 19 punktas); 2000 m. birželio 6 d. Sprendimą Verkooijen (C-35/98, Rink. p. I-4071, 32 punktas) ir 2002 m. sausio 15 d. Sprendimą Gottardo (C-55/00, Rink. p. I-413, 32 punktas).

41 – Mano išvados, pateiktos minėtoje byloje Columbus Container Servines, 84 punktas.

42 – Žr., be kita ko, 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą De Groot (C-385/00, Rink. p. I-11819, 93 ir 94 punktai) ir 2006 m. spalio 3 d. Sprendimą FKP Scorpio Konzertproduktionen (C-290/04, Rink. p. I-9461, 55 punktas).

43 – 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimas Grana-Novoa (C-23/92, Rink. p. I-4505, 15 punktas).

44 – Žr., be kita ko, 1991 m. vasario 7 d. Sprendimą Rönfeldt (C-227/89, Rink. p. I-323, 27–29 punktai); 2002 m. vasario 5 d. Sprendimą Kaske (C-277/99, Rink. p. I-1261, 27 ir 28 punktai) ir 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą Martínez Domínguez ir kt. (C-471/99, Rink. p. I-7835, 28–30 punktai).

45 – 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Thévenon (C-475/93, Rink. p. I-3813, 26 ir 28 punktai). Šioje byloje nagrinėjamas dvišalis susitarimas buvo sudarytas 1950 metais. Taip pat žr. 1999 m. spalio 9 d. Sprendimą Naranjo Arjona ir kt. (nuo C-31/96 iki C-33/96, Rink. p. I-5501, 26 punktas) ir 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Grajera Rodríguez (C-153/97, Rink. p. I-8645, 28 punktas). Pažymėsiu, kad visa ši praktika buvo iš esmės perkelta į Reglamento Nr. 883/2004 8 straipsnio 1 dalį.

46 – Pažymėtina, kad minėto Reglamento Nr. 883/2004 8 straipsnio 2 dalyje pakartota ši leidžianti nukrypti nuostata.

47 – Minėtas sprendimas Grana-Novoa (22 punktas) ir 1994 m. balandžio 28 d. Sprendimas Hoorn (C-305/92, Rink. p. I-1525, 19 punktas).

48 – Pažymėtina, kad tokia pareiga pranešti taip pat numatyta Reglamento Nr. 883/2004 9 straipsnio 1 dalyje.

49 – Šiuo klausimu žr. minėtus sprendimus Hervein ir kt. (51 punktas) ir Piatkowski (34 punktas).

50 – Minėti sprendimai Komisija prieš Prancūziją (C-34/98, 39 punktas) ir Komisija prieš Prancūziją (C-169/98, 37 punktas).

51 – Žr. generalinio advokato A. M. La Pergola išvados bylose, kuriose priimti minėti sprendimai Komisija prieš Prancūziją, 9 ir 26 punktus ir minėtą sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-169/98, 36 punktas).

52 – Žr. 1990 m. gegužės 3 d. Sprendimą Kits van Heijningen (C-2/89, Rink. p. I-1755, 20 punktas).

53 – Žr. minėtą sprendimą Kits van Heijningen (12 punktas); 1998 m. birželio 11 d. Sprendimą Kuusijärvi (C-275/96, Rink. p. I-3419, 28 punktas) ir 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Van Pommeren-Bourgondiën (C-227/03, Rink. p. I-6101, 34 punktas).