Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-251/06

Firma ING. AUER – Die Bausoftware GmbH

prieš

Finanzamt Freistadt Rohrbach Urfahr

(Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Linz prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Netiesioginiai mokesčiai – Kapitalo pritraukimas – Bendrovės buveinės perkėlimas − Bendrovei taikomo kapitalo mokesčio panaikinimas“

Sprendimo santrauka

Mokesčių teisės nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Netiesioginiai pritraukto kapitalo mokesčiai – Kapitalo bendrovėms taikomas kapitalo mokestis

(Tarybos direktyvos 69/335 3 straipsnio 1 dalies a punktas, 4 straipsnio 1 dalies g punktas ir 3 dalies b punktas bei 7 straipsnio 2 dalis)

Direktyvos 69/335 dėl netiesioginių pritraukto kapitalo mokesčių, iš dalies pakeistos Direktyva 85/303 ir Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų, 4 straipsnio 1 dalies g punktas ir 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: vienos valstybės narės atsisakymas rinkti kapitalo mokestį netrukdo tam, kad vienai iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų kategorijų priskiriama bendrovė, perkelianti faktinį valdymo centrą iš šios valstybės narės į kitą valstybę narę, kurioje reikalaujama sumokėti šį mokestį, kapitalo mokesčio apmokestinimo tikslais būtų laikoma kapitalo bendrove minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies g punkto prasme.

Direktyvos 69/335 3 straipsnio 1 dalis imperatyviai ir vienodai visoms valstybėms narėms apibrėžia bendroves, kurios turi būti laikomos kapitalo bendrovėmis šios direktyvos prasme. Todėl, jei bendrovė yra viena iš teisinių formų, numatytų minėto 3 straipsnio 1 dalyje, ją Direktyvos 69/335 prasme reikia laikyti kapitalo bendrove ir todėl ji negali būti apmokestinta kapitalo mokesčiu, kai faktinį valdymo centrą perkelia iš vienos valstybės narės į kitą, nes ji nebus laikoma kapitalo bendrove kilmės valstybėje narėje. Todėl tai, kad viena valstybė narė pasinaudojo minėto 7 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe panaikinti kapitalo mokestį, nereiškia, kad perkeliant kapitalo bendrovės faktinio valdymo centrą iš šios valstybės narės į kitą valstybę narę pastaroji automatiškai galės šiuo mokesčiu apmokestinti tą sandorį.

Tačiau toks aiškinimas neturi būti palankus veiksmams, kuriems būdinga tai, jog sudaromi apsimestiniai sandoriai turint vienintelį tikslą gauti mokesčių lengvatą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis yra tokių objektyvių piktnaudžiavimo elementų.

(žr. 21, 28–29, 35, 45–47 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. lapkričio 8 d.(*)

„Netiesioginiai mokesčiai – Kapitalo pritraukimas – Bendrovės buveinės perkėlimas − Kapitalo mokesčio bendrovės atžvilgiu panaikinimas“

Byloje C-251/06

dėl Außenstelle Linz (Austrija) 2006 m. gegužės 31 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. birželio 6 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Firma ING. AUER – Die Bausoftware GmbH

prieš

Finanzamt Freistadt Rohrbach Urfahr,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai G. Arestis, R. Silva de Lapuerta (pranešėjas), E. Juhász ir T. von Danwitz,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. kovo 29 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Firma ING. AUER – Die Bausoftware GmbH, atstovaujamos advokatų J. Wiedlroither ir G. Aigner,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir G. Glega bei J. Bauer,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos I. Pouli ir M. Tassopoulou,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. Muñoz Pérez,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos E. Ośniecka-Tamecka,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Afonso ir W. Mölls,

susipažinęs su 2007 m. birželio 21 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyvos 69/335/EEB dėl netiesioginių kapitalo pritraukimo mokesčių (OL L 249, p. 25) (Pataisytas direktyvos pavadinimo vertimas), iš dalies pakeistos 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 85/303/EEB (OL L 156, p. 23) ir Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 21 ir L 1, 1995, p. 1, toliau − Direktyva 69/335), 4 straipsnio 1 dalies g punkto ir 3 dalies b punkto bei 7 straipsnio 2 dalies aiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas byloje tarp Firma ING. AUER – Die Bausoftware GmbH (toliau − ING. AUER – Die Bausoftware ) ir Finanzamt Freistadt Rohrbach Urfahr (Freistadt Rohrbach Urfahr mokesčių inspekcija) dėl pastarosios reikalavimo sumokėti 104 680,20 eurų kapitalo mokestį.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

3        Direktyvos 69/335 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1. Sandoriai, kurie yra kapitalo mokesčio objektas, yra apmokestinami tik toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje tuo metu, kai tokie sandoriai sudaromi, yra faktinis kapitalo bendrovės valdymo centras.

2. Jeigu faktinis kapitalo bendrovės valdymo centras yra trečiojoje šalyje, o jo registruota buveinė – valstybėje narėje, sandoriai, kurie yra kapitalo mokesčio objektas, apmokestinami toje valstybėje narėje, kurioje yra jo registruota buveinė.“

4        Direktyvos 69/335 3 straipsnyje numatyta:

„1. Šioje direktyvoje terminas „kapitalo bendrovė“ – tai:

a)      bendrovės pagal Belgijos, Danijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Graikijos, Italijos, Airijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės įstatymus, atitinkamai vadinamos:

<…>

–        société de personnes à responsabilité limite/personenvennootschap met beperkte aansprakelijkheid, Gesellschaft mit beschränkter Haftung, sociedad de responsabilidad limitada, société à responsabilité limitée, Εταιρία Περιωρισμένης Ευθύνης, società a responsabilità limitata, société à responsabilité limitée, sociedade por quotas;

         bendrovės, pagal Austrijos teisę žinomos kaip:

–        Aktiengesellschaft,

–        Gesellschaft mit beschränkter Haftung;

<…>

2.      Taikant šią direktyvą, kiekviena kita bendrovė, firma, asociacija arba pelno siekiantis juridinis asmuo yra laikomi kapitalo bendrovėmis. Tačiau apmokestinimo kapitalo mokesčiu atžvilgiu valstybė narė turi teisę jų tokiomis nelaikyti.“

5        Pagal Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 ir 3 dalis:

„1. Kapitalo mokesčiu apmokestinami tokie sandoriai:

a)      kapitalo bendrovės steigimas;

<…>

c)      kapitalo bendrovės kapitalo padidinimas bet kokios rūšies turto įnašais;

<...>

g)      bendrovės, firmos, asociacijos arba juridinio asmens faktinio valdymo centro perkėlimas iš valstybės narės, kurioje kapitalo mokesčio atžvilgiu jis nėra laikomas kapitalo bendrove, į valstybę narę, kurioje jis tokiu laikomas;

<…>

3. Steigimas, apibrėžtas 1 dalies a punkte, nėra suprantamas kaip kapitalo bendrovės steigiamojo dokumento arba įstatų keitimas, ypač kaip:

<…>

b)      bendrovės, firmos, asociacijos arba juridinio asmens faktinio valdymo centro arba registruotos buveinės perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, kai abiejose valstybėse narėse kapitalo mokesčio atžvilgiu jis yra laikomas kapitalo bendrove;

<...>“

6        Direktyvos 69/335 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1. Valstybės narės atleidžia nuo kapitalo mokesčio sandorius, išskyrus 9 straipsnyje minimus sandorius, kurie 1984 m. liepos 1 dieną buvo atleisti nuo šio mokesčio arba apmokestinami taikant 0,5 % ar mažesnę mokesčio normą.

<…>

2. Valstybės narės gali visus sandorius, nenurodytus 1 straipsnio dalyje, arba atleisti nuo kapitalo mokesčio, arba jiems visiems nustatyti vienodą mokesčio normą, kurios dydis neviršytų 1 %.“

 Nacionalinė teisė

 Austrijos teisė

7        Austrijoje kapitalo mokesčio teisinis pagrindas yra įtvirtintas 1934 m. spalio 16 d. Kapitalo apyvartos mokesčio įstatymo (Kapitalverkehrsteuergesetz) (deutsches RGBl. I. S 1058/1934), iš dalies pakeisto 1999 m. sausio 12 d. Įstatymu (BGBl. I, 28/1999, toliau − KVG), I dalyje.

8        Pagal KVG 2 straipsnį:

„Kapitalo mokesčiu apmokestinama:

<...>

5.      Užsienio kapitalo bendrovės registruotos buveinės perkėlimas į Austriją, jei dėl šio perkėlimo ši bendrovė tampa Austrijos bendrove. Ši taisyklė netaikoma, jei bendrovė prieš jos valdymo centro ar registruotos buveinės perkėlimą kapitalo mokesčio Europos Sąjungos valstybėje narėje atžvilgiu buvo laikoma kapitalo bendrove.

<...>“

9        KVG 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardijamos kapitalo bendrovės ir tokiomis laikomos kapitalo mokesčio atžvilgiu. Remiantis KVG 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kapitalo bendrovėmis būtent laikomos uždarosios akcinės bendrovės (Gesellschaften mit beschränkter Haftung).

 Vokietijos teisė

10      1990 m. vasario 22 d. Finansų rinkų bendrųjų sąlygų pagerinimo įstatymo (Finansų rinkų skatinimo įstatymas) (Gesetz zur Verbesserung der Rahmenbedingungen der Finanzmärkte (Finanzmarktförderungsgesetz)) (BGBl. I, p. 266) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas panaikino 1972 m. lapkričio 17 d. Kapitalo apyvartos mokesčio įstatymą (Kapitalverkehrsteuergesetz)(BGBl. 1972 I, p. 2130) ir todėl – kapitalo mokestį nuo 1992 m. sausio 1 dienos.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11      1999 m. rugsėjo 9 d. viena bendrovė, kurios steigimas deklaruotas 1999 m. liepos 28 d., buvo įrašyta į Austrijos Respublikos įmonių registrą pavadinimu Bausoftware GmbH (toliau − Bausoftware). Vienintelė jos dalininkė buvo pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė Nemetschek AG (toliau − Nemetschek). Faktinis Bausoftware GmbH valdymo centras buvo Vokietijoje.

12      1999 m. rugsėjo 16 d. Nemetschek padarė 102 milijonų ATS (Austrijos šilingų) pavedimą Bausoftware naudai. 1999 m. rugsėjo 22 d. sudaryta įnašo sutartimi individualios neregistruotos Mondsee (Austrijos Respublika) įsteigtos įmonės Ing. Auer „Die Bausoftware eksploatacija perduota Bausoftware.

13      Šis įnašas patvirtintas per Bausoftware visuotinį susirinkimą, kuris įvyko tą pačią dieną.

14      Šiame susirinkime Austrijoje gyvenantis Hubert Auer buvo paskirtas papildomu Bausoftware vadovu ir jam suteiktos specialios valdymo teisės. Galiausiai bendrovės pavadinimas buvo pakeistas − ji tapo ING. AUER– Die Bausoftware GmbH.

15      Kai buvo atliktas šios bendrovės patikrinimas, Finanzamt Freistadt Rohrbach Urfahr 2005 m. birželio 6 d. Sprendimu, remdamasis KVG nuostatomis, pareikalavo sumokėti 104 680,20 eurų kapitalo mokestį, atitinkantį 1 % kapitalo vertės, dėl faktinio valdymo centro perkėlimo iš Vokietijos į Austriją.

16      Gavęs IING. AUER - Die Bausoftware GmbH apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Linz (Nepriklausomo finansų senato Linco padalinys) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tokiu atveju, kai bendrovės, asociacijos arba juridinio asmens faktinis valdymo centras perkeliamas iš vienos valstybės narės, panaikinusios kapitalo mokestį prieš jų įsteigimą, į kitą valstybę narę, kurioje šiuo metu nustatytas kapitalo mokestis, šios bendrovės, asociacijos arba šio juridinio asmens kvalifikavimas kaip kapitalo bendrovės „kapitalo mokesčio atžvilgiu“ <...> Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkto ir 4 straipsnio 3 dalies b punkto prasme neprieštarauja tam, kad pirmoji valstybė narė atsisakė nustatyti kapitalo mokestį, panaikindama atitinkamą nacionalinį teisinį pagrindą?

2.      Ar (Direktyvos 69/335) 7 straipsnio 2 dalis draudžia valstybei narei, į kurią kapitalo bendrovė perkelia faktinį valdymo centrą, dėl to centro perkėlimo kapitalo mokesčiu apmokestinti tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a ir g punktuose nurodytus sandorius, jeigu sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai kapitalo bendrovės faktinis valdymo centras buvo valstybėje narėje, kuri prieš kapitalo bendrovės įsteigimą atsisakė nustatyti kapitalo mokestį, panaikindama atitinkamą nacionalinį teisinį pagrindą?“

 Dėl prejudicinių klausimų

17      Šiais prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar valstybės narės atsisakymas nustatyti kapitalo mokestį trukdo tam, kad bendrovė dėl jos faktinio valdymo centro perkėlimo iš šios valstybės narės į kitą valstybę narę, kurioje yra numatytas šis mokestis, būtų kvalifikuojama kaip kapitalo bendrovė „kapitalo mokesčio atžvilgiu“ Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkto prasme.

18      Pirmiausia reikia patikslinti, kad klausimas, ar bendrovės Bausoftware įrašymas į Austrijos Respublikos įmonių registrą 1999 m. rugsėjo 9 d. ir Nemetschek 102 milijonų ATS pavedimas jos naudai 1999 m. rugsėjo 16 d. gali būti kvalifikuojami kaip kapitalo bendrovės įsteigimas ar kapitalo bendrovės kapitalo padidinimas, ir, kaip toks, apmokestinamas kapitalo mokesčiu remiantis Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies a arba c punktu, nėra Teisingumo Teismo nagrinėjimo dalykas.

19      Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad pagal EB 234 straipsnio procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai (1979 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Denkavit Futtermittel, 36/79, Rink. p. 3439, 12 punktas ir 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo RAR, C-282/00, Rink. p. I-4741, 46 punktas). Šitaip Teisingumo Teismo nagrinėjimas yra grindžiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadomis, pagal kurias šio sprendimo 11−14 punktuose nurodytos aplinkybės liudija apie faktinio valdymo centro perkėlimą iš vienos valstybės narės į kitą.

20      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariama bendrovė yra pagal Austrijos teisę įsteigta uždaroji akcinė bendrovė.

21      Iš Direktyvos 69/335 3 straipsnio 1 dalies, kurios formuluotė pateikta šio sprendimo 4 punkte, išplaukia, jog ši nuostata imperatyviai ir vienodai visoms valstybėms narėms apibrėžia kapitalo bendrovės statusą Direktyvos 69/335 prasme turinčias bendroves.

22      Be to, šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis nustato kapitalo mokesčiu apmokestinamus sandorius.

23      Kalbant apie faktinio valdymo centro perkėlimą, Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punktas skelbia, kad „bendrovės, asociacijos arba juridinio asmens registruotos buveinės perkėlimas iš vienos valstybės narės, kurioje kapitalo mokesčio atžvilgiu jis nėra laikomas kapitalo bendrove, į valstybę narę, kurioje jis tokiu laikomas“, yra apmokestinamas kapitalo mokesčiu.

24      Tačiau, remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies b punktu, „bendrovės, asociacijos arba juridinio asmens faktinio valdymo centro arba registruotos buveinės perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, kai abiejose valstybėse narėse kapitalo mokesčio atžvilgiu jis laikomas kapitalo bendrove“, nėra kapitalo bendrovės įsteigimas to paties straipsnio 1 dalies a punkto prasme.

25      Iš to išplaukia, kad tam, jog tokio tipo sandoris būtų apmokestinamas kapitalo mokesčiu paskirties valstybės narėje, aptariama bendrovė šio mokesčio atžvilgiu neturi būti laikoma kapitalo bendrove kilmės valstybės narėje.

26      Valstybės narės, pateikusios savo pastabas Teisingumo Teismui, teigia: kadangi bendrovė nebuvo apmokestinta kapitalo mokesčiu kilmės valstybėje narėje dėl šio mokesčio panaikinimo, ši bendrovė kapitalo mokesčio atžvilgiu nelaikoma kapitalo bendrove toje valstybėje, taip įgyvendinant Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkte nustatytas sąlygas.

27      Tačiau tokios analizės negalima laikytis siekiant, kad kapitalo bendrovės kvalifikavimas pagal vidaus teisę nebūtų viršesnis už numatytą Direktyvoje 69/335.

28      Iš tikrųjų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 21 punkte, Direktyvos 69/335 3 straipsnio 1 dalis imperatyviai ir vienodai visoms valstybėms narėms apibrėžia bendroves, kurios gali būti pripažintos kapitalo bendrovėmis šios direktyvos prasme.

29      Taigi, jei bendrovė yra viena iš teisinių formų, numatytų minėto 3 straipsnio 1 dalyje, ją Direktyvos 69/335 prasme reikia laikyti kapitalo bendrove ir todėl ji negali būti apmokestinta kapitalo mokesčiu, jeigu faktinį valdymo centrą perkelia iš vienos valstybės narės į kitą, nes ji nebūtų laikoma kapitalo bendrove kilmės valstybėje narėje.

30      Tačiau reikia pridurti, kad toks kvalifikavimo skirtumas, lemiantis Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkto taikymą, yra galimas kalbant apie bendroves, numatytas jos 3 straipsnio 2 dalyje.

31      Iš tikrųjų numatydama, kad „taikant Direktyvą 69/335 kiekviena kita bendrovė, asociacija arba pelno siekiantis juridinis asmuo yra laikomi kapitalo bendrovėmis“, ši nuostata leidžia valstybėms narėms kapitalo mokesčio atžvilgiu tokiomis nelaikyti bendrovės, asociacijos ar joms prilyginamo juridinio asmens.

32      Todėl ši valstybėms narėms suteikta diskrecija, kuri neegzistuoja kalbant apie minėto straipsnio 1 dalyje numatytas bendroves, gali lemti tai, kad tam tikra bendrovė bus laikoma kapitalo bendrove vienoje valstybėje narėje, o kitoje − ne. Tokio kvalifikavimo skirtumo atveju aptariamos bendrovės faktinio valdymo centro perkėlimas patektų į Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkto taikymo sritį.

33      Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad suteikiant pirmenybę kilmės valstybės narės taikomam apmokestinimo kriterijui, o ne Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punktui, pažeidžiamos pastarosios nuostatos tiek, kiek jos leidžia apmokestinti kapitalo mokesčiu tais atvejais, kai minėta direktyva to nenumato (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-178/05, Rink. p. I-0000, 26–30 punktus).

34      Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad nors remdamosi Direktyvos 69/335 7 straipsnio 2 dalimi valstybės narės turi teisę atleisti nuo kapitalo mokesčio įnašą į bendrovę, tai nereiškia, kad dėl to kita valstybė narė gali jį apmokestinti (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Senior Engineering Investments, C-494/03, Rink. p. I-525, 43 punktą).

35      Todėl tai, kad viena valstybė narė pasinaudojo minėto 7 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe panaikinti kapitalo mokestį, nereiškia, kad perkeliant kapitalo bendrovės faktinio valdymo centrą iš šios valstybės narės į kitą valstybę narę pastaroji automatiškai galės šiuo mokesčiu apmokestinti tą sandorį.

36      Iš visų prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punktas ir 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: vienos valstybės narės atsisakymas rinkti kapitalo mokestį netrukdo tam, kad vienai iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų kategorijų priskiriama bendrovė, perkelianti faktinį valdymo centrą iš šios valstybės narės į kitą valstybę narę, kurioje numatytas šis mokestis, kapitalo mokesčio atžvilgiu būtų laikoma kapitalo bendrove direktyvos 4 straipsnio 1 dalies g punkto prasme.

37      Pateikus tokį aiškinimą reikia pridurti, kad klausimas dėl galimo mokesčių vengimo, piktnaudžiaujant Direktyvos 69/335 nuostatomis, buvo iškeltas vykstant procesui Teisingumo Teisme.

38      Šiuo atžvilgiu, net jei formaliai žiūrint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimą apribojo tik Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkto ir 3 straipsnio b punkto aiškinimu, tai nekliudo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui visapusį Bendrijos teisės aiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SARPP, C-241/89, Rink. p. I-4695, 8 punktą; 1999 m. kovo 4 d. Sprendimo Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola, C-87/97, Rink. p. I-1301, 16 punktą ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Alevizos, C-392/05, Rink. p. I-0000, 64 punktą).

39      Todėl reikia išnagrinėti, ar šio sprendimo 36 punkte pateiktas Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkto ir 3 dalies b punkto aiškinimas gali prisidėti prie piktnaudžiavimo Bendrijos teise, siekiant apeiti nacionalinės teisės aktų nuostatas, kokios nurodytos pagrindinėje byloje.

40      Pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvoje 69/335 nėra jokios nuostatos, specialiai skirtos išvengti mokesčių vengimo rizikos.

41      Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Bendrijos teisės aktų taikymas faktiškai neturėtų būti išplėstas tiek, kad apimtų ūkio subjektų piktnaudžiavimą, t. y. sandorius, kurie sudaromi ne įprastoje komercinėje veikloje, bet turint vienintelį tikslą – įgyti Bendrijos teise numatytos naudos piktnaudžiaujant (žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Halifax ir kt., C-255/02, Rink. p. I-1609, 69 punktą).

42      Todėl Bendrijos teisės apsauga netaikoma situacijoms, kai teisės subjektas, fizinis ar juridinis asmuo, siekia piktnaudžiaudamas arba apgaule prisidengti Bendrijos normomis su vieninteliu tikslu – išvengti valstybės narės teisės aktų poveikio.

43      Žinoma, aplinkybės, kad bendrovė buvo įsteigta valstybėje narėje siekiant pasinaudoti palankesniais teisės aktais, nepakanka padaryti išvadą dėl piktnaudžiavimo Bendrijos teisės aktais.

44      Vis dėlto bendrovės įsteigimui valstybėje narėje sudarant apsimestinius, be jokio ekonominio pagrindo susitarimus turint tikslą išvengti mokesčio, kurį paprastai reikia sumokėti, netaikoma apsauga, kurią Direktyva 69/335 numato joje apibrėžtų bendrovių atžvilgiu.

45      Tai reiškia, kad pasekmės, išplaukiančios iš šio sprendimo 36 punkte nurodyto Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punkto ir 3 dalies b punkto aiškinimo, neturi būti palankios veiksmams, kai sudaromi apsimestiniai sandoriai turint vienintelį tikslą gauti mokesčių lengvatą.

46      Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinės bylos aplinkybėse yra tokių objektyvių piktnaudžiavimo elementų.

47      Šiomis aplinkybėmis į prejudicinius klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies g punktas ir 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: vienos valstybės narės atsisakymas rinkti kapitalo mokestį netrukdo tam, kad vienai iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų kategorijų priskiriama bendrovė, perkelianti faktinį valdymo centrą iš šios valstybės narės į kitą valstybę narę, kurioje numatytas šis mokestis, kapitalo mokesčio atžvilgiu būtų laikoma kapitalo bendrove direktyvos 4 straipsnio 1 dalies g punkto prasme. Tačiau toks aiškinimas neturi būti palankus veiksmams, kai sudaromi apsimestiniai sandoriai turint vienintelį tikslą gauti mokesčių lengvatą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinės bylos aplinkybėse yra tokių objektyvių piktnaudžiavimo elementų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

48      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyvos 69/335/EEB dėl netiesioginių kapitalo pritraukimo mokesčių, iš dalies pakeistos 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 85/303/EEB ir Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų, 4 straipsnio 1 dalies g punktas ir 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: vienos valstybės narės atsisakymas rinkti kapitalo mokestį netrukdo tam, kad vienai iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų kategorijų priskiriama bendrovė, perkelianti faktinį valdymo centrą iš šios valstybės narės į kitą valstybę narę, kurioje numatytas šis mokestis, kapitalo mokesčio atžvilgiu būtų laikoma kapitalo bendrove direktyvos 4 straipsnio 1 dalies g punkto prasme. Tačiau toks aiškinimas neturi būti palankus veiksmams, kai sudaromi apsimestiniai sandoriai turint vienintelį tikslą gauti mokesčių lengvatą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinės bylos aplinkybėse yra tokių objektyvių piktnaudžiavimo elementų.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.