Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-256/06

Theodor Jäger

prieš

Finanzamt Kusel-Landstuhl

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas – EB sutarties 73b ir 73d straipsniai (dabar – EB 56 ir EB 58 straipsniai) – Paveldimo turto mokestis – Palikimą sudarančio turto vertinimas – Žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, esantis kitoje valstybėje narėje – Nepalankesnis turto vertinimo ir mokėtino mokesčio apskaičiavimo metodas“

Sprendimo santrauka

Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Paveldimo turto mokestis

(EB sutarties 73b straipsnio 1 dalis ir 73d straipsnis (dabar – EB 56 straipsnio 1 dalis ir EB 58 straipsnis)

Sutarties 73b straipsnio 1 dalį (dabar EB 56 straipsnio 1 dalis) kartu su Sutarties 73d straipsniu (dabar EB 58 straipsnis) reikia aiškinti taip, kad ji draudžia valstybės narės teisės aktą, pagal kurį, apskaičiuojant paveldimo turto, kurį sudaro šios valstybės narės teritorijoje esantis turtas ir kitoje valstybėje narėje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, mokestį,

– numatyta, kad į kitoje valstybėje narėje esantį turtą atsižvelgiama paisant jo įprastosios vertės ribų, o tokiam pačiam turtui valstybės teritorijoje taikoma speciali vertinimo procedūra, pagal kurią gaunama vertė vidutiniškai sudaro tik 10 % šios įprastosios vertės, ir

– valstybės teritorijoje esančiam žemės ir miškų ūkio paskirties turtui taikoma neapmokestinamoji suma bei atsižvelgiama į likutinę vertę, kurią sudaro tik 60 % jo vertės.

Iš tikrųjų toks teisės aktas, kiek dėl jo palikimas, kurį sudaro žemės ir miškų ūkio paskirties turtas kitoje valstybėje narėje, pirmojoje valstybėje apmokestinamas didesniu paveldimo turto mokesčiu, negu būtų mokėtinas, jei palikimą sudarantis turtas būtų tik pastarosios valstybės teritorijoje, apriboja kapitalo judėjimą, sumažindamas palikimo, kurio dalį sudaro toks turtas, esantis ne valstybės teritorijoje, vertę.

Toks nacionalinės teisės aktas negali būti pateisinamas motyvu, kad jis susijęs su objektyviai nepanašiomis situacijomis, nes paveldimo turto mokesčio apskaičiavimas pagal šį teisės aktą tiesiogiai susijęs su palikimą sudarančio turto verte, ir todėl objektyviai nėra skirtingų situacijų, kurios pateisintų nevienodą mokestinį traktavimą, susijusį su privalomo sumokėti paveldimo turto mokesčio dydžiu atitinkamai pagal tai, ar jis taikomas valstybės teritorijoje ar kitoje valstybėje narėje esančiam turtui.

Be to, siekis išvengti, kad paveldimo turto mokesčio našta keltų pavojų tolesnei žemės ir miškų ūkio veiklai ir socialinės šių ūkių funkcijos išlaikymui, negali pateisinti nagrinėjamo teisės akto, nes nė vienas argumentas pagrindinėje byloje neleidžia konstatuoti, jog kitose valstybėse narėse esantys ūkiai nėra panašioje situacijoje kaip valstybės narės teritorijoje ūkiai esantys.

Tas pats pasakytina apie galimus sunkumus nustatant kitos valstybės narės teritorijoje esančio turto vertę pagal specialią nacionalinę procedūrą, nes šių sunkumų negali pakakti pateisinti kategorišką atsisakymą suteikti mokesčių lengvatą, kuri išplaukia iš pagrindinėje byloje nagrinėjamo teisės akto, pagal kurį, be minėtos vertinimo procedūros, valstybės teritorijoje esančiam turtui taip pat numatomos dar dvi mokesčių lengvatos.

(žr. 32, 43–44, 52, 54–55, 57 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. sausio 17 d.(*)

„Laisvas kapitalo judėjimas – EB sutarties 73b ir 73d straipsniai (dabar – EB 56 ir EB 58 straipsniai) – Paveldimo turto mokestis – Palikimą sudarančio turto vertinimas – Žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, esantis kitoje valstybėje narėje – Nepalankesnis turto vertinimo ir mokėtino mokesčio apskaičiavimo metodas“

Byloje C-256/06

dėl 2006 m. balandžio 11 d. Bundesfinanzhof (Vokietija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. birželio 8 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Theodor Jäger

prieš

Finanzamt Kiesel-Landstuhl,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai L. Bay Larsen (pranešėjas), K. Schiemann, J. Makarczyk, ir C. Toader,

generalinis advokatas J. Mazák,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        T. Jäger, atstovaujamo advokatės K. Cronauer,

–        Finanzamt Kusel-Landstuhl, atstovaujamos M. Trauten,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir U. Forsthoff,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir W. Mölls,

susipažinęs su 2007 m. rugsėjo 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB sutarties 73b ir 73d straipsnių (dabar atitinkamai EB 56 ir EB 58 straipsniai) išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp T. Jäger ir Finanzamt Kusel-Landstuhl (Kuzelio Landštūlio mokesčių inspekcija, toliau – Finanzamt) dėl mokesčio, privalomo mokėti už palikimą, kurį sudaro Vokietijoje esantis turtas ir Prancūzijoje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties nekilnojamasis turtas, apskaičiavimo ir ypač dėl šio turto vertinimo taisyklių.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

3        1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio (panaikinto Amsterdamo sutartimi) įgyvendinimo (OL L 178, p. 5) I priede „Kapitalo judėjimų, nurodytų direktyvos 1 straipsnyje, nomenklatūra“ yra trylika kapitalo judėjimo kategorijų.

4        Vienuoliktoje kategorijoje, skirtoje „Asmeninio kapitalo judėjimams“, be kita ko, yra skyrius „Paveldėjimai ir palikimai“.

 Nacionalinė teisė

 Paveldimo turto mokesčio taikymas kitoje valstybėje narėje esančiam turtui

5        Pagal BGBl. I, 1997 , p. 378 paskelbtos Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo (Erbschaftsteuer- und Schenkungsteuergesetz) redakcijos 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą visas Vokietijoje gyvenančiam asmeniui atitekęs turtas mokesčio atsiradimo momentu apmokestinamas paveldimo turto mokesčiu. Šis mokestis taip pat taikomas užsienyje esančiam turtui.

6        Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo 21 straipsnis paveldimo mokesčio apskaičiavimo Vokietijoje tikslais reguliuoja kitoje valstybėje sumokėto paveldimo turto mokesčio užskaitymą, kai nėra dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties. Šio straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje nustatyta:

„Įgijėjams, kurių užsienio valstybėje esantis turtas joje apmokestinamas Vokietijos paveldimo turto mokestį atitinkančiu mokesčiu, nustatytas, privalomas sumokėti, sumokėtas ir negalintis būti sumažintas užsienio mokestis 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais atvejais, jeigu netaikomos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatos, pateikus prašymą įskaitomas į Vokietijos paveldimo turto mokestį, jei užsienyje esančiam turtui taikomas ir Vokietijos paveldimo turto mokestis.“

7        Šios nuostatos antrajame sakinyje numatyta:

„Jeigu palikimą tik iš dalies sudaro užsienyje esantis turtas, jam taikoma Vokietijos paveldimo turto mokesčio dalis nustatoma taip, kad paveldimo turto mokestis už visą apmokestinamąjį turtą, įskaitant apmokestinamąjį užsienyje esantį turtą, padalijamas atsižvelgiant į apmokestinamojo užsienyje esančio turto santykį su visu apmokestinamuoju turtu.“

 Žemės ir miškų ūkio paskirties turto vertinimo taisyklės

8        Pagal Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo 12 straipsnio 6 dalį ir Vertinimo įstatymo (Bewertungsgesetz, BGBl., 1991, I, p. 230) 9 bei 31 straipsnius užsienyje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas vertinamas pagal įprastą vertę. Remiantis Vertinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, ji apskaičiuojama pagal kainą, už kurią būtų galima parduoti šį turtą esant įprastiems verslo santykiams.

9        Tačiau Vokietijoje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas vertinamas pagal Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, taikant specialią Vertinimo įstatymo 140–144 straipsniuose numatytą procedūrą. Pagal šią procedūrą atliktų vertinimų vertė sudaro vidutiniškai tik 10 % atitinkamo turto rinkos vertės.

10      Šios Vertinimo įstatymo nuostatos, kurios į šį įstatymą buvo įtrauktos 1996 m. gruodžio 20 d. priimto 1997 m. Metinio pajamų mokesčio įstatymo (Jahressteuergesetz 1997, BGBl., 1996, I, p. 2049) 1 straipsnio 36 punktu, leidžia valstybės viduje esančią žemės ir miškų ūkio dalį vertinti taikant supaprastintą pajamų apskaičiavimo procedūrą pagal standartines naudingų dalių vertes, per kurią visų pirma remiamasi nuolatinėmis vidutinėmis ūkio pajamomis Vokietijoje 1996 m. sausio 1 dieną. Papildomai pateikus prašymą Vertinimo įstatyme numatytas vertinimas atliekamas pagal individualių pajamų procedūrą.

 Paveldimo žemės ir miškų ūkio paskirties turto mokesčio apskaičiavimo taisyklės

11      Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo 13a straipsnio 1 dalies 1 punktas valstybės viduje esančio žemės ir miškų ūkio paskirties turto įgijimo dėl mirties atveju numato 500 000 DEM „turtui taikomą neapmokestinamąją sumą“ nuo šio turto vertės, kuri pridedama prie asmeniui taikomos 400 000 DEM neapmokestinamosios sumos pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

12      Be to, pagal Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo 13a straipsnio 2 dalį žemės ir miškų ūkio paskirties turto vertė, likusi atskaičius turtui taikomą neapmokestinamąją sumą, siekiant apskaičiuoti mokestį „sumažintos vertės vertinimo“ forma sudaro tik 60 %.

13      Pagal to paties įstatymo 13a straipsnio 4 dalį turtui suteikiama neapmokestinamoji suma ir sumažintos vertės vertinimas netaikomi žemės ir miškų ūkio paskirties turtui užsienyje.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14      Prancūzijoje gyvenantis T. Jäger yra vienintelis savo motinos, pastaruoju metu gyvenusios Vokietijoje ir mirusios 1998 m., paveldėtojas.

15      Palikimą, be Vokietijoje esančio turto, sudarė ir žemės valda Prancūzijoje, kuri buvo naudojama žemės ir miškų ūkio tikslais. T. Jäger tėvas, miręs 1994 m., vieną šios valdos dalį buvo įgijęs 1998 m. rugpjūčio mėnesį, o kitus šią valdą sudarančius sklypus – 1990 m. sausio mėnesį.

16      Įprastoji šios valdos vertė Prancūzijoje įvertinta 5 444 666 FRF (1 618 152 DEM), ir šioje valstybėje narėje ji buvo apmokestinta 1 192 148 FRF (354 306 DEM) paveldimo turto mokesčiu.

17      2000 m. sausio 3 d. Sprendimu Finanzamt nustatė T. Jäger mokėtiną paveldimo turto mokestį.

18      Šis mokestis buvo apskaičiuotas remiantis 1 737 167 DEM grynąja palikimo verte, kurį sudarė 1 618 152 DEM vertės, t. y. įvertinta pagal įprastąją vertę, Prancūzijoje esanti žemės valda ir Vokietijoje esantis 119 015 DEM vertės turtas. Atskaičius asmeniui suteikiamą 400 000 DEM neapmokestinamąją sumą, apmokestinamoji suma sumažėjo iki suapvalintos 1 337 100 DEM sumos. Remdamasi šia suma, Finanzamt nustatė 254 049 DEM mokestį.

19      T. Jäger prašymu pagal Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį Finanzamt užskaitė jam 236 644 DEM Prancūzijoje jau sumokėto paveldimo turto mokesčio.

20      Tuo remdamasi, minėtu 2000 m. sausio 3 d. Sprendimu Finanzamt nustatė 17 405 DEM T. Jäger mokėtiną paveldimo turto mokestį.

21      T. Jäger pateikė skundą dėl Finanzamt sprendimo ir pareiškė ieškinį Finanzgericht (Finansinių bylų teismas). Jų nepatenkinus, suinteresuotasis asmuo pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Aukščiausiasis federalinis finansų teismas). Manydamas, kad vėliausiai priėmus 2003 m. gruodžio 11 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimą Barbier (C-364/01, Rink. 2003, p. I-1513) tapo abejotina, ar Vokietijos teisės nuostatos, kuriose numatytas skirtingas požiūris pagal palikimo ar jo dalį sudarančio turto buvimo vietą, suderinamos su laisvo kapitalo judėjimo principu, Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Europos Bendrijos steigimo sutarties 73b straipsniui (1 daliai) (dabar EB 56 straipsnio 1 dalis), neprieštarauja tai, kad, nustatant paveldimo turto mokestį,

–      kitoje valstybėje narėje (užsienyje) esančio žemės ir miškų ūkio paskirties turto vertė apskaičiuojama pagal įprastą (rinkos) vertę, o valstybės viduje esančiam žemės ir miškų ūkio turtui taikoma speciali vertinimo procedūra, pagal kurią gauta vertė sudaro vidutiniškai tik 10 % bendrosios vertės, ir

–      kai paveldimas Vokietijoje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, atskaitoma speciali neapmokestinamoji suma, ir likusi vertė nustatoma tik 60 %,

jeigu dėl to, įgyjant turtą, kurį sudaro valstybės viduje esantis turtas ir užsienyje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, valstybės viduje esančiam turtui dėl žemės ir miškų ūkio paskirties turto buvimo užsienyje taikomas didesnis paveldimo turto mokestis, nei jis būtų buvęs, jei žemės ir miškų ūkio paskirties turtas būtų Vokietijoje?“

 Dėl prejudicinio klausimo

22      Bundesfinanzhof savo klausimu iš esmės klausia, ar Sutarties 73b straipsnio 1 dalis draudžia tokį valstybės narės reglamentavimą kaip pagrindinėje byloje, pagal kurį, apskaičiuojant paveldimo turto, kurį sudaro šios valstybės narės teritorijoje esantis turtas ir kitoje valstybėje narėje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, mokestį,

–        numatyta, kad į kitoje valstybėje narėje esantį turtą atsižvelgiama paisant jo įprastosios vertės ribų, o tokiam pačiam turtui valstybės teritorijoje taikoma speciali vertinimo procedūra, pagal kurią gaunama vertė vidutiniškai sudaro tik 10 % įprastosios šio turto vertės, ir

–        valstybės teritorijoje esančiam žemės ir miškų ūkio paskirties turtui taikoma objekto neapmokestinamoji suma bei atsižvelgiama į likutinę vertę, kurią sudaro tik 60 % jo vertės.

23      Pirmiausia reikia priminti, kad nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, pastarosios turi ją įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės (be kita ko, žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C-319/02, Rink. p. I-7477, 19 punktą; 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer, C-386/04, Rink. p. I-8203, 15 punktą ir 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Rewe Zentralfinanz, C-347/04, Rink. p. I-2647, 21 punktą).

24      Taip pat reikia priminti, kad EB sutartis neapibrėžia „kapitalo judėjimo“. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kadangi Sutarties 73b straipsnis iš esmės perėmė Direktyvos 88/361 1 straipsnio turinį, net jei ši buvo priimta remiantis EEB sutarties 69 straipsniu ir 70 straipsnio 1 dalimi (EEB sutarties 67–73 straipsniai buvo pakeisti EB 73b–73g straipsniais, dabar – EB 56–60 straipsniai), prie jos pridėta „kapitalo judėjimo nomenklatūra“ toliau naudotina kaip gairės, aiškinant kapitalo judėjimo sąvoką (be kita ko, žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo van Hilten-van der Heijden, C-513/03, Rink. p. I-1957, 39 punktą ir 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, Rink. p. I-9521, 41 punktą).

25      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjęs, kad palikimas, kurį sudaro mirusio asmens turto perdavimas vienam arba keliems asmenims, patenka į Direktyvos 88/361 I priedo XI skyrių „Asmeninio kapitalo judėjimai“, nurodyto sprendimo van Hilten-van der Heijden 42 punkte konstatavo, kad palikimas yra kapitalo judėjimas Sutarties 73b straipsnio prasme (šiuo klausimu taip pat žr. nurodyto sprendimo Barbier 58 punktą), išskyrus tuos atvejus, kai jo sudėtinės dalys yra vienoje valstybėje narėje.

26      Taigi situacija, kai Vokietijoje gyvenantis asmuo mirdamas palieka kitam asmeniui, gyvenančiam Prancūzijoje, turtą, esantį šiose abiejose valstybėse narėse, anaiptol nėra vien vidaus situacija, kaip tai teisingai nurodė Europos Bendrijų Komisija.

27      Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamas palikimas yra kapitalo judėjimas Sutarties 73b straipsnio 1 dalies prasme.

28      Todėl pirmiausia reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia T. Jäger ir Komisija, toks nacionalinės teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, apriboja kapitalo judėjimą.

29      Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas neriboja kapitalo judėjimo. Pirma, ji teigia, kad Prancūzijoje esantį turtą pirmiausia įgijo T. Jäger tėvas prieš 1990 m. birželio 1 d., t. y. dieną, kai Direktyva 88/361 turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę, todėl nagrinėjamo turto įgijėjas negali tiesiogiai remtis iš šios direktyvos arba Sutarties kylančiomis teisėmis. Antra, šios vyriausybės nuomone, tokio įgijėjo negali atgrasyti tokio teisės akto, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, poveikis, kuris iš tikrųjų daromas ne pačiam suinteresuotajam asmeniui, o jo paveldėtojams. Dėl šios priežasties tokio teisės akto pasekmės yra pernelyg netiesioginės, kad galėtų apriboti kapitalo judėjimą.

30      Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad nacionalinės teisės nuostatos, kurios nustato nekilnojamojo turto vertę apskaičiuojant privalomo mokėti mokesčio sumą įgijimo dėl mirties atveju, gali ne tik atgrasyti kitoje valstybėje narėje gyvenantį asmenį nuo atitinkamoje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto pirkimo ir nuo tokio turto perleidimo kitam asmeniui, bet ir sumažinti kitoje negu minėto turto buvimo valstybėje narėje gyvenančio asmens palikimo vertę (šiuo klausimu žr. nurodyto sprendimo Barbier 62 punktą).

31      Be to, kiek tai susiję su palikimu, nusistovėjusioje teismų praktikoje patvirtinama, kad pagal Sutarties 73b straipsnio 1 dalį draudžiamoms priemonėms, kurios sudaro kapitalo judėjimo apribojimus, priklauso tos, kurios sumažina kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra turtas ir kuri apmokestina palikimą, nuolatinio gyventojo gaunamo palikimo vertę (nurodyto sprendimo van Hilten-van der Heijden 44 punktas).

32      Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, kiek dėl jų palikimas, kurį sudaro žemės ir miškų ūkio paskirties turtas kitoje valstybėje narėje, Vokietijoje apmokestinamas didesniu paveldimo turto mokesčiu, negu būtų mokėtinas, jei palikimą sudarantis turtas būtų tik pastarosios valstybės teritorijoje, apriboja kapitalo judėjimą, sumažindamos palikimo, kurio dalį sudaro toks turtas, esantis ne Vokietijoje, vertę.

33      Šios išvados negali paneigti ir Vokietijos vyriausybės argumentai, išdėstyti šio sprendimo 29 punkte, nes jie nėra reikšmingi atsižvelgiant į kriterijus, išplaukiančius iš šio sprendimo 30 ir 31 punkte nurodytos teismų praktikos. Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisė akto pasekmės palikimo vertei atsirado po 1990 m. birželio 1 d. ir jos akivaizdžiai nėra tokios netiesioginės, kad negalėtų riboti kapitalo judėjimo.

34      Tas pats taikoma Vokietijos vyriausybės argumentui, kad apribojimas negali kilti iš palikimo vertės sumažinimo, nes tokio nacionalinės teisės akto, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, poveikis yra tik neišvengiama nacionalinių mokesčių sistemų koegzistavimo pasekmė. Iš tiesų ši aplinkybė neturi reikšmės atsižvelgiant į iš šio sprendimo 30 ir 31 punkte nurodytos teismų praktikos išplaukiančius kriterijus. Be to, reikia konstatuoti, kad palikimo vertė bet kuriuo atveju sumažėja tik dėl nagrinėjamo Vokietijos teisės akto taikymo.

35      Iš to išplaukia, kad mokestinių privilegijų paveldimo turto mokesčio srityje suteikimas su sąlyga, kad paveldėjimo būdu įgytas turtas būtų valstybės teritorijoje, sudaro Sutarties 73b straipsnio 1 dalimi draudžiamą laisvo kapitalo judėjimo apribojimą.

36      Toliau reikia išnagrinėti, ar konstatuotas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas atsižvelgiant į Sutarties nuostatas.

37      Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad pagal Sutarties 73d straipsnio 1 dalies a punktą „73b straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės <..> taikyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias skiriami mokesčių mokėtojai dėl jų skirtingos padėties <...> kapitalo investavimo vietos atžvilgiu“.

38      Finanzamt ir Vokietijos vyriausybės nuomone, iš šios nuostatos išplaukia, kad Vokietijos Federacinė Respublika turi teisę taikyti vertinimo lengvatą pagal specialią procedūrą tik jos teritorijoje esančiam turtui. Finanzamt priduria, kad Vertinimo įstatymo 31 straipsnis pateisinamas Sutarties 73d straipsnio 1 dalies a punktu kartu su prie Europos Sąjungos sutarties baigiamojo akto pridėta 7 deklaracija, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama užsienyje esančio turto vertinimo tvarka šios deklaracijos prasme egzistavo iki 1993 m. pabaigos.

39      Nesant reikalo pareikšti nuomonės dėl to, ar užsienyje esančio turto vertinimo tvarka egzistavo iki 1993 m. gruodžio 31 d., reikia priminti, kad 2000 m. birželio 6 d. Sprendime Verkooijen (C-35/98, Rink. p. I-4071) Teisingumo Teismas turėjo atsakyti pateikdamas argumentus, pagrįstus Sutarties 73d straipsnio 1 dalies a punktu, nors pagrindinės bylos faktinės aplinkybės buvo susiklosčiusios anksčiau, negu įsigaliojo ši nuostata. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad dar iki įsigaliojant Sutarties 73d straipsnio 1 dalies a punktui tokios nacionalinės mokestinės nuostatos, kokios nurodytos šiame straipsnyje, nustatančios tam tikrą skirtingą požiūrį, galėjo būti suderinamos su Bendrijos teise, jeigu jos buvo taikomos situacijoms, kurios nebuvo objektyviai panašios (43 punktas).

40      Po tokio patikslinimo reikia nurodyti, kad Sutarties 73d straipsnio 1 dalies a punktas, kaip nuo pagrindinio laisvo kapitalo judėjimo principo nukrypstanti nuostata, turi būti aiškinamas griežtai. Todėl ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad kiekvienas mokesčių teisės aktas, kuriame daromi skirtumai tarp apmokestinamųjų asmenų dėl jų gyvenamosios vietos arba dėl valstybės narės, kur jie investuoja savo kapitalą, yra automatiškai suderinamas su Sutartimi.

41      Iš tikrųjų pačią Sutarties 73d straipsnio 1 dalies a punkte numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, kaip pastebėjo Vokietijos vyriausybė, riboja Sutarties 73d straipsnio 3 dalis, kuri numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos „neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta 73b straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar paslėpto apribojimo“ (žr. minėtų sprendimų Verkooijen 44 punktą ir Manninen 28 punktą). Be to, kad būtų pateisinamas skirtingas Vokietijoje esančio žemės ir miškų ūkio paskirties turto ir tokio kitose valstybėse narėse esančio turto vertinimas, neturi viršyti to, kas reikalinga nagrinėjamu teisės aktu nustatytam tikslui pasiekti.

42      Taigi reikia skirti nevienodą traktavimą, leidžiamą pagal Sutarties 73d straipsnio 1 dalies a punktą, ir to paties straipsnio 3 dalyje draudžiamą savavališką diskriminaciją. Iš teismų praktikos matyti, jog tam, kad tokie nacionalinės mokesčių teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos apskaičiuojant paveldimo turto mokestį skiriamas kitoje valstybėje narėje ir Vokietijos teritorijoje esantis turtas, galėtų būti laikomi suderinamais su Sutarties nuostatomis dėl laisvo kapitalo judėjimo, būtina, kad nevienodas traktavimas būtų susijęs su objektyviai nepanašiomis aplinkybėmis arba kad jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu (žr. minėtų sprendimų Verkooijen 43 punktą; Manninen 29 punktą ir 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Hollmann, C-443/06, Rink. p. I-0000, 45 punktą).

43      Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia konstatuoti, jog skirtinga sumokėto mokesčio suma pagal tai, ar palikimą sudaro tik Vokietijoje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, ar vis dėlto jam priskiriamas ir kitoje valstybėje narėje esantis tokios paskirties turtas, negali būti pateisinamas motyvu, kad ji susijusi su objektyviai nepanašiomis situacijomis.

44      Mokesčio apskaičiavimas pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą teisės aktą tiesiogiai susijęs su palikimą sudarančio turto verte, todėl objektyviai nėra skirtingų situacijų, kurios pateisintų nevienodą mokestinį traktavimą, susijusį su privalomo sumokėti paveldimo turto mokesčio dydžiu atitinkamai pagal tai, ar jis taikomas Vokietijoje, ar kitoje valstybėje narėje esančiam turtui. Vadinasi, T. Jäger situacija yra panaši į bet kurio kito paveldėtojo situaciją, kurio palikimą sudaro tik Vokietijoje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, paliktas šioje valstybėje gyvenusio asmens.

45      Todėl galiausiai reikia ištirti, ar iš tokio teisės akto, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kylantis kapitalo judėjimo apribojimas gali būti objektyviai pateisinamas privalomu bendrojo intereso pagrindu.

46      Vokietijos vyriausybės nuomone, tokį reglamentavimą pateisina privalomas bendrojo intereso pagrindas.

47      Pirmiausia ši vyriausybė tvirtina, kad nagrinėjamu teisės aktu siekiama kompensuoti ypatingą naštą, atsirandančią dėl socialinės funkcijos, tenkančios žemės ir miškų ūkiams. Šis teisės aktas, viena vertus, leidžia išvengti, kad, siekdamas sumokėti paveldimo turto mokestį, ūkio paveldėtojas būtų priverstas jį parduoti arba nebeeksploatuoti, ir, antra vertus, užtikrinti, kad žemės ir miškų ūkiai, kurie garantuoja produktyvumą ir darbo vietas bei kuriems tenka pagal nacionalinę teisę nustatytos pareigos, nebūtų skaidomi.

48      Vokietijos vyriausybės nuomone, į šį privalomą bendrojo intereso pagrindą gali būti atsižvelgiama lygiai taip pat, kaip atsižvelgiama į būtinybę išsaugoti mokesčių sistemos vientisumą. Jos teigimu, egzistuoja tiesioginis ryšys tarp ypatingų pareigų, kylančių dėl šių ūkių sąsajos su bendruoju interesu, ir specialaus šių ūkių vertinimo paveldėjimo atveju.

49      Be to, Finanzamt ir Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas reglamentavimas pateisinamas tuo, jog Vokietijos institucijos neprivalo atsižvelgti į panašaus bendrojo intereso egzistavimą kitose valstybėse narėse. Taip yra dar ir todėl, kad su Vokietijoje esančiu žemės ir miškų ūkio paskirties turtu susiję ypatingi įpareigojimai ir našta nebūtinai lygiai taip pat taikomi kitose valstybėse narėse esančiam tokiam pačiam turtui. Šiuo atžvilgiu Finanzamt priduria, kad net jei kitose valstybėse narėse su šios rūšies turtu būtų susiję panašūs įpareigojimai ir našta, Vokietijos Federacinė Respublika neprivalėtų užtikrinti jų kompensavimo.

50      Teisinga, kad negalima atmesti galimybės, jog tokiais tikslais, kokie yra žemės ir miškų ūkių veiklos tęsimas ir darbo vietų juose išlaikymas paveldėjimo atveju, tam tikromis aplinkybėmis ir sąlygomis galėtų būti siekiama bendrojo intereso ir jie galėtų pateisinti laisvo kapitalo judėjimo apribojimus (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, Rink. p. I-1129, 28 punktą).

51      Tačiau kalbant apie Finanzamt ir Vokietijos vyriausybės pateiktas pastabas, reikia pastebėti, kad jose neįrodyta būtinybė netaikyti palankesnio vertinimo ir kitų mokesčių lengvatų kiekvienam paveldėtojui, kuris paveldėjimo būdu įgyja ne Vokietijos teritorijoje esantį žemės ir miškų ūkį (šiuo atžvilgiu dėl mokesčių lengvatų, taikomų tik atitinamoje valstybėje narėje atliktiems sandoriams, žr. 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Laboratoires Fournier, C-39/04, Rink. p. I-2057, 23 punktą, o dėl atleidimo nuo paveldimo turto mokesčio, numatyto tik tam tikroms įmonėms, išlaikančioms darbo vietas atitinkamos valstybės narės teritorijoje, žr. 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo, C-464/05, Geurts ir Vogten, Rink. p. I-0000, 27 punktą).

52      Reikia pažymėti, kad kalbant apie siekį išvengti, jog paveldimo turto mokesčio našta keltų pavojų tolesnei žemės ir miškų ūkio veiklai ir socialinės šių ūkių funkcijos išlaikymui, nė vienas argumentas pagrindinėje byloje neleidžia konstatuoti, jog kitose valstybėse narėse esantys ūkiai nėra panašioje situacijoje kaip Vokietijoje esantys ūkiai.

53      Galiausiai pateisindama pagrindinėje byloje nagrinėjamą reglamentavimą Vokietijos vyriausybė nurodė praktines kliūtis, kurios, jos teigimu, neleidžia perkelti nagrinėjamame teisės akte numatytų vertinimo kriterijų kitose valstybėse narėse esantiems žemės ir miškų ūkiams. Ji paaiškina, kad šis vertinimo metodas remiasi standartizuota atitinkamų rūšių ūkių verte ir kad ši vertė buvo paimama iš Vokietijos administracijos rengiamų statistinių dokumentų. Tokie patys duomenys apie kitose valstybėse narėse esantį žemės ir miškų ūkio paskirties turtą nėra prieinami.

54      Šiuo atžvilgiu svarbu pastebėti, kad net jeigu nacionalinėms institucijoms iš tikrųjų sunku taikyti Vertinimo įstatymo 140–144 straipsniuose numatytą vertinimo procedūrą kitoje valstybėje narėje esančiam žemės ir miškų ūkio paskirties turtui, šiuo sunkumu negali būti pateisinamas kategoriškas atsisakymas suteikti atitinkamą mokesčių lengvatą, nes apmokestinamųjų asmenų galima paprašyti pateikti minėtoms institucijoms duomenis, kurie, jų manymu, reikalingi užtikrinant tinkamą šios procedūros taikymą kitose valstybėse narėse esantiems ūkiams.

55      Reikia pridurti, kad galimų sunkumų nustatant kitos valstybės teritorijoje esančio turto vertę pagal specialią nacionalinę procedūrą bet kuriuo atveju negali pakakti pateisinant tokias laisvo kapitalo judėjimo kliūtis, kokios išplaukia iš pagrindinėje byloje nagrinėjamo teisės akto, pagal kurį, be minėtos vertinimo procedūros, tik Vokietijos teritorijoje esančiam turtui taip pat numatomos dar dvi mokesčių lengvatos (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-334/02, Rink. p. I-2229, 29 punktą).

56      Taigi darytina išvada, jog neįrodžius, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas pateisinamas privalomu bendrojo intereso pagrindu, Sutarties 73b straipsnio 1 dalis draudžia tokį teisės aktą.

57      Tokiomis sąlygomis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Sutarties 73b straipsnio 1 dalį kartu su Sutarties 73d straipsniu reikia aiškinti taip, kad ji draudžia valstybės narės teisės aktą, pagal kurį, apskaičiuojant paveldimo turto, kurį sudaro šios valstybės narės teritorijoje esantis turtas ir kitoje valstybėje narėje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, mokestį,

–        numatyta, kad į kitoje valstybėje narėje esantį turtą atsižvelgiama paisant jo įprastosios vertės ribų, o tokiam pačiam turtui valstybės teritorijoje taikoma speciali vertinimo procedūra, pagal kurią gaunama vertė vidutiniškai sudaro tik 10 % šios įprastosios vertės, ir

–        valstybės teritorijoje esančiam žemės ir miškų ūkio paskirties turtui taikoma neapmokestinamoji suma bei atsižvelgiama į likutinę vertę, kurią sudaro tik 60 % jo vertės.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

58      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

EB sutarties 73b straipsnio 1 dalį (dabar EB 56 straipsnio 1 dalis) kartu su EB sutarties 73d straipsniu (dabar EB 58 straipsnis) reikia aiškinti taip, kad ji draudžia valstybės narės teisės aktą, pagal kurį, apskaičiuojant paveldimo turto, kurį sudaro šios valstybės narės teritorijoje esantis turtas ir kitoje valstybėje narėje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas, mokestį,

–        numatyta, kad į kitoje valstybėje narėje esantį turtą atsižvelgiama paisant jo įprastosios vertės ribų, o tokiam pačiam turtui valstybės teritorijoje taikoma speciali vertinimo procedūra, pagal kurią gaunama vertė vidutiniškai sudaro tik 10 % šios įprastosios vertės, ir

–        valstybės teritorijoje esančiam žemės ir miškų ūkio paskirties turtui taikoma neapmokestinamoji suma bei atsižvelgiama į likutinę vertę, kurią sudaro tik 60 % jo vertės.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.