Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-368/06

Cedilac SA

prieš

Ministère de l'Économie, des Finances et de l'Industrie

(Tribunal administratif de Lyon prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji PVM direktyva – Teisė į atskaitą – Nedelsiamos atskaitos ir mokesčių neutralumo principai – PVM permokos perkėlimas į tolesnį laikotarpį arba grąžinimas – Vieno mėnesio atidėjimo taisyklė – Pereinamojo laikotarpio nuostatos – Atleidimo nuo mokesčio taikymas toliau“

Sprendimo santrauka

Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Valstybių narių teisė toliau taikyti nuo nedelsiamos atskaitos principo nukrypstančias nuostatas

(Tarybos direktyvos 77/388 17 straipsnis, 18 straipsnio 4 dalis ir 28 straipsnio 3 dalies d punktas)

Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 17 straipsnis ir 18 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės priemonės, skirtos papildyti nacionalinės nukrypti leidžiančios nuostatos, kuri yra galima pagal šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktą, panaikinimą su sąlyga, kad nacionalinis teismas patikrins, ar šios priemonės taikymas kiekvienu atskiru atveju sumažina minėtos nacionalinės leidžiančios nukrypti nuostatos poveikį.

Viena vertus, Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktas yra viena iš direktyvoje numatytų nuo bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos nukrypimų, nes leidžia valstybėms narėms toliau taikyti kai kurias anksčiau nei ši direktyva priimtas nacionalinės teisės nuostatas, nukrypstančias nuo šios direktyvos 18 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje numatyto nedelsiamos atskaitos principo. Kita vertus, šis straipsnis, draudžiantis įsigaliojus Šeštajai direktyvai priimti naujų nukrypimų ar išplėsti egzistuojančių apimtį, nekliudo sumažinti jų apimties, nes jame numatytas leidimas nukrypti yra pereinamojo pobūdžio.

Be to, kitoks vieno iš Šeštojoje direktyvoje numatytų nukrypimų aiškinimas, pagal kurį valstybė narė, galinti toliau taikyti egzistuojantį atleidimą nuo mokesčio, neturėtų jo laipsniškai panaikinti, prieštarautų šia direktyva siekiamam tikslui panaikinti nukrypimus. Taip pat toks aiškinimas kliudytų vienodai taikyti Šeštąją direktyvą, nes valstybė narė būtų įpareigota toliau taikyti visas šios direktyvos įsigaliojimo dieną egzistavusius atleidimo nuo mokesčio atvejus, net jeigu ji manytų, jog įmanoma, tinkama ir pageidautina atitinkamoje srityje laipsniškai įgyvendinti direktyvoje numatytą schemą.

(žr. 33, 34, 37, 43 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. gruodžio 18 d.(*)

„Šeštoji PVM direktyva – Teisė į atskaitą – Nedelsiamos atskaitos ir mokesčių neutralumo principai – PVM permokos perkėlimas į tolesnį laikotarpį arba grąžinimas – Vieno mėnesio atidėjimo taisyklė – Pereinamojo laikotarpio nuostatos – Atleidimo nuo mokesčio taikymas toliau“

Byloje C-368/06

dėl Tribunal administratif de Lyon (Prancūzija) 2006 m. rugsėjo 5 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. rugsėjo 8 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Cedilac SA

prieš

Ministère de l’Économie, des Finances et de l’Industrie,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai A. Tizzano (pranešėjas), A. Borg Barthet, M. Ilešič ir E. Levits,

generalinis advokatas J. Mazák,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Cedilac SA, atstovaujamos advokato A. Bouzidi,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir J.-C. Gracia,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir M. Afonso,

susipažinęs su 2007 m. rugsėjo 18 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1, toliau – Šeštoji direktyva) 17 straipsnio ir 18 straipsnio 4 dalies išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas byloje tarp Cedilac SA (toliau – Cedilac) ir Ministère de l’Économie, des Finances et de l’Industrie (Ekonomikos, finansų ir pramonės ministerija) dėl šios bendrovės prašymo, kad jai iš Prancūzijos valstybės būtų priteistas atlyginimas už žalą, kurią ji tariamai patyrė dėl teisinių priemonių, priimtų panaikinant „vieno mėnesio atidėjimo“ taisyklę, taikomą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), kuriuo buvo apmokestintos ūkinės operacijos, atskaitos srityje.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 1 dalis numato, kad „teisė atskaityti mokestį atsiranda tuomet, kai atskaitytinas mokestis tampa mokėtinas“. (Pataisytas vertimas)

4        Šeštosios direktyvos 18 straipsnis nustato:

„<...>

2.      Apmokestinamasis asmuo mokestį atskaito iš visos per tam tikrą laikotarpį mokėtinos pridėtinės vertės mokesčio sumos atimdamas visą mokesčio sumą, kurią per tą patį laikotarpį jis įgijo teisę atskaityti, ir gali ta teise pasinaudoti pagal 1 dalies nuostatas.

<...>

4.      Kai tam tikru mokestiniu laikotarpiu atskaityta suma viršija mokėtiną mokesčio sumą, valstybės narės gali arba grąžinti, arba perkelti skirtumą į kitą laikotarpį pagal savo pačių nustatytas sąlygas.

<...>“ (Pataisytas vertimas)

5        Pagal Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktą valstybės narės per pereinamąjį laikotarpį, numatytą šio straipsnio 4 dalyje, gali „toliau taikyti nuostatas, leidžiančias nepaisyti nedelsiamo mokesčio atskaitos principo, nustatyto 18 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje“.

6        Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 4 dalis yra tokia:

„Iš pradžių pereinamasis laikotarpis trunka penkerius metus nuo 1978 m. sausio 1 dienos. Vėliausiai likus 6 mėnesiams iki šio laikotarpio pabaigos, o po to esant reikalui, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, peržiūri, kokia yra padėtis 3 dalyje išdėstytų nukrypimų atžvilgiu, ir, Komisijos pasiūlymu, vieningai nustato, ar panaikinti visus, ar tik kai kuriuos šiuos nukrypimus“.

 Nacionalinės teisės aktai

7        Iki 1993 m. liepos 1 d. Bendrasis mokesčių kodeksas (code général des impôts, toliau – CGI) pagal Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktą numatė „vieno mėnesio atidėjimo“ taisyklę, nukrypstančią nuo nedelsiamos PVM atskaitos principo.

8        Pagal šį nukrypimą, priešingai nei nustatyta Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje, apmokestinamieji asmenys negalėjo nedelsiant atskaityti PVM, kurį jie turėjo sumokėti už prekes, kurios nėra ilgalaikis turtas, ir paslaugas. Iš tikrųjų, taikant vieno mėnesio atidėjimo taisyklę, už mėnesį mokėtiną PVM sumą buvo galima atskaityti tik kitą mėnesį po to, kai atsirado teisė į atskaitą.

9        Tačiau 1993 m. birželio 22 d. Įstatymo Nr. 93-859 dėl Finansų įstatymo pataisų 1993 m. (loi de finances rectificative pour 1993, JORF, 1993 m. birželio 23 d., p. 8815, toliau – 1993 m. Įstatymas) 2 straipsnio I skirsnio nuostatos nuo 1993 m. liepos 1 d. panaikino vieno mėnesio atidėjimo taisyklę, o CGI papildė 271-I straipsniu, kurio 3 dalis yra tokia:

„Mokestis už prekes ir paslaugas atskaitomas iš apmokestinamojo asmens už mėnesį, per kurį jis įgijo teisę atskaityti, mokėtinos mokesčio sumos.“

10      Be to, 1993 m. Įstatymo 2 straipsnio II skirsnis įtvirtino pereinamojo laikotarpio nuostatą, esančią naujame CGI 271 A straipsnyje (toliau – pereinamojo laikotarpio nuostata).

11      Taigi pagal CGI 271 A straipsnio 1 dalį apmokestinamieji asmenys, pradėję veiklą iki 1993 m. liepos 1 d., pirmoje deklaracijoje, pateiktoje taikant „nedelsiamos atskaitos“ principą, iš atskaitytinos PVM sumos atima „referencinę atskaitytiną sumą“, lygią nuo 1992 m. rugpjūčio iki 1993 m. liepos mėn. atskaitytinų mokesčio sumų mėnesio vidurkiui. Po to minėtos referencinė atskaitytina suma yra konvertuojama į iždo (Trésor) skolą ir jai taikomos ypatingos grąžinimo taisyklės.

12      Šio straipsnio 2 dalis numato, kad jei iš atskaitytinos PVM sumos gali būti atimta ne visa referencinė atskaitytina suma, neatimta permoka atskaitoma iš kitais mėnesiais už prekes, kurios nėra ilgalaikis turtas, ir paslaugas atskaitytinos PVM sumos.

13      CGI 271 A straipsnio 5 dalis numato, kad jei referencinė atskaitytina suma neviršija 10 000 FRF (1 524,49 euro), apmokestinamieji asmenys iš esmės neprivalo jos atimti šio straipsnio 1 dalyje numatytomis sąlygomis.

14      Pagal 1993 m. rugsėjo 14 d. Dekretą Nr. 93-1078 (JORF, 1993 m. rugsėjo 15 d., p. 12883), 1994 m. balandžio 6 d. Dekretą Nr. 94-296 (JORF, 1994 m. balandžio 16 d., p. 5646) ir 2002 m. vasario 13 d. Dekretą Nr. 2002-179 (JORF, 2002 m. vasario 15 d., p. 2968) skolos, kurių kreditoriai buvo apmokestinamieji asmenys, pagal CGI 271 A straipsnį buvo grąžinamos taip:

–        1993 m. skolos, kurių suma neviršijo 150 000 FRF (22 867,35 euro), grąžinamos visos. Tais pačiais metais didesnių už šią sumą skolų buvo gražinama 25 %, minimali gražinama suma – 150 000 FRF,

–        1994 m. skolos buvo įrašytos į sąskaitą ir buvo grąžinama 10 % jų pradinių sumų,

–        kiekvienais paskesniais metais buvo grąžinama 5 % pradinių skolų sumų ir

–        2002 m. iš anksto buvo grąžintos visos likusios skolos.

15      Minėtoms skoloms buvo taikomos: 1993 m. likusioms sumoms 4,5 % dydžio palūkanos, 1994 m. likusioms sumoms 1 % dydžio palūkanos, o kiekvienais paskesniais metais 0,1 % dydžio palūkanos.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

16      2002 m. gruodžio 26 d. Cedilac paprašė Prancūzijos valstybės jai pervesti 1 524 806,62 euro sumą kaip žalos, kurią ji tariamai patyrė dėl pereinamosios nuostatos taikymo nuo 1993 iki 2002 m., atlyginimą.

17      Ekonomikos, finansų ir pramonės ministras į šį prašymą atlyginti žalą neatsakė, todėl Cedilac pareiškė ieškinį dėl netiesioginio sprendimo atmesti prašymą Tribunal administratif de Lyon (Lijono administracinis teismas).

18      Prieš priimdamas sprendimą dėl Cedilac ieškinio, minėtas teismas 2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimu paprašė Conseil d’État (Valstybės taryba) nuomonės dėl klausimo, ar pereinamojo laikotarpio nuostata yra suderinama su Šeštosios direktyvos 17 straipsniu ir 18 straipsnio 4 dalimi.

19      2006 m. birželio 14 d. Nuomonėje Conseil d’État nurodė, kad Tribunal administratif de Lyon pateiktas klausimas yra sudėtingas, todėl pateisina prejudicinio klausimo pateikimą Teisingumo Teismui.

20      Šiomis aplinkybėmis Tribunal administratif de Lyon nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Prancūzijos nuostatos, priimtos panaikinant vieno mėnesio atidėjimo taisyklę, suderinamos su (Šeštosios direktyvos) 17 (straipsnio) bei 18 (straipsnio) 4 (dalies) nuostatomis?“

21      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manydamas, kad dėl administraciniuose teismuose jau pradėtų bylų skaičiaus ir didelės finansinės rizikos, kuri gresia Prancūzijos valstybės biudžetui, šis klausimas reikalauja ypač skubaus Teisingumo Teismo atsakymo, paprašė pastarojo Teismo prašymui priimti prejudicinį sprendimą taikyti pagreitintą procedūrą, numatytą Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmojoje pastraipoje.

22      Teisingumo Teismo pirmininkas 2006 m. rugsėjo 25 d. Nutartimi atmetė šį prašymą, manydamas, kad 104a straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytos sąlygos nėra įvykdytos.

23      2007 m. kovo 23 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė Fromagerie des Chaumes SAS prašymą leisti įstoti į bylą kaip nepriimtiną.

 Dėl prejudicinio klausimo

24      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Šeštosios direktyvos 17 straipsnis ir 18 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokią nacionalinę priemonę, kaip antai pereinamojo laikotarpio priemonė.

25      Cedilac, siūlydama teigiamai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, primintą pirmesniame punkte, teigia, kad teisė į nedelsiamą atskaitą yra bendros PVM sistemos pagrindinis principas, kurį įtvirtino Bendrijos teisės aktų leidėjas, t. y., nesant nukrypti leidžiančių nuostatų, šia teise turi būti galima pasinaudoti nedelsiant visų PVM sumų už pirkimo ūkines operacijas atžvilgiu.

26      Tačiau Prancūzijos vyriausybė ir Komisija siūlo Teisingumo Teismui į šį klausimą atsakyti neigiamai, pateikdamos labai panašius argumentus.

27      Šiuo klausimu jos pirmiausia primena, kad vieno mėnesio atidėjimo taisyklė – tai teisėtas nukrypimas nuo nedelsiamos PVM atskaitos principo, kurio pagrindas yra Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktas, o pereinamojo laikotarpio nuostata yra tik priemonė, priimta panaikinant šią taisyklę.

28      Konkrečiai kalbant, pereinamojo laikotarpio nuostata, padalijanti per kelerių metų laikotarpį dalį valstybės biudžeto išlaidų ir priimta panaikinant vieno mėnesio atidėjimo taisyklę, sudarė galimybę perkelti į Prancūzijos vidaus teisę Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje numatytą bendrą nedelsiamos atskaitos schemą.

29      Šiomis aplinkybėmis Šeštosios direktyvos aiškinimas, kuris draudžia tokias nuostatas, kaip antai įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata, atgrasintų valstybes nares nuo savo teisės aktų suderinimo su direktyvos bendrąja schema ir siekiamais tikslais.

30      Antra, Komisija teigė, kad apmokestinamųjų asmenų, kuriems taikoma pereinamojo laikotarpio nuostata, padėtis yra aiškiai palankesnė, nei tuomet, kai jiems buvo taikoma vieno mėnesio atidėjimo taisyklė.

31      Siekiant atsakyti į prejudicinį klausimą reikia pirmiausia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Šeštosios direktyvos 17 ir paskesniuose straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės ji negali būti ribojama. Konkrečiai kalbant, ši teisė įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, taikomų pirkimo ūkinėms operacijoms, atžvilgiu (žr. visų pirma 1995 m. liepos 6 d. Sprendimo BP Soupergaz, C-62/93, Rink. p. I-1883, 18 punktą ir 2000 m. kovo 21 d. Sprendimo Gabalfrisa ir kt., C-110/98–C-147/98, Rink. p. I-1577, 43 punktą).

32      Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad kadangi visi teisės į PVM atskaitą apribojimai turi įtakos mokestinės naštos dydžiui ir turi būti taikomi panašiai visose valstybėse narėse, nukrypimai galimi tik Šeštojoje direktyvoje aiškiai numatytais atvejais (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo BP Soupergaz 18 punktą, taip pat 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Ampafrance ir Sanofi, C-177/99 ir C-181/99, Rink. p. I-7013, 34 punktą). Tačiau tokie nukrypimai gali būti taikomi tik pereinamuoju laikotarpiu, ir jų panaikinimas yra Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 4 dalies tikslas (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Norbury Developments, C-136/97, Rink. p. I-2491, 19 punktą; 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Idéal tourisme, C-36/99, Rink. p. I-6049, 32 punktą; 2001 m.. birželio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-345/99, Rink. p. I-4493, 21 punktą ir 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Eurodental, C-240/05, Rink. p. I-11479, 52 punktą).

33      Šioje byloje, viena vertus, Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktas aiškiai yra vienas iš nukrypimų nuo bendros PVM sistemos, numatytų direktyvoje, nes leidžia valstybėms narėms ir toliau taikyti kai kurias nacionalinės teisės nuostatas, priimtas anksčiau nei ši direktyva, nukrypstančias nuo šios direktyvos 18 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje numatyto nedelsiamos atskaitos principo.

34      Kita vertus, šis straipsnis, draudžiantis įsigaliojus Šeštajai direktyvai priimti naujas leidžiančias nukrypimus ar išplėsti egzistuojančių apimtį, nekliudo sumažinti jų apimties, atsižvelgiant į tai, kad jame numatyti nukrypimai yra pereinamojo pobūdžio (žr. pagal analogiją minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 21 punktą).

35      Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėto sprendimo Norbury Developments, susijusio su kita Šeštosios direktyvos pereinamojo laikotarpio nuostata, t. y. direktyvos 28 straipsnio 3 dalies b punktu, 19 punkte dėl kai kurių atleidimo nuo PVM atvejų Teisingumo Teismas nusprendė, kad padaryti valstybės narės teisės aktų pakeitimai, kurie neišplėtė atitinkamo atleidimo nuo PVM taikymo apimties, o atvirkščiai, ją sumažino, neprieštarauja šios nuostatos formuluotei.

36      Reikia konstatuoti, kad Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktas turėtų būti aiškinamas taip pat. Darytina išvada, kad tiek, kiek valstybės narės teisės aktai sumažina egzistuojančio nukrypimo nuo šiame straipsnyje numatyto nedelsiamos atskaitos principo, apimtį, šiuos teisės aktus apima minėta nuostata ir jie nepažeidžia tos pačios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies.

37      Be to, kaip Teisingumo Teismas nusprendė minėtame sprendime Norbury Developments, kitoks vieno iš Šeštojoje direktyvoje numatytų nukrypimų aiškinimas, pagal kurį valstybė narė, galinti toliau taikyti egzistuojantį atleidimą nuo mokesčio, bet neturinti jo palaipsniui panaikinti, prieštarautų šia direktyva siekiamam tikslui panaikinti nukrypimus. Taip pat toks aiškinimas kliudytų vienodam Šeštosios direktyvos taikymui, nes valstybė narė galėtų būti priversta toliau taikyti visas šios direktyvos įsigaliojimo dieną egzistavusius atleidimo nuo mokesčio atvejus, net jeigu ji manytų, jog įmanoma, tinkama ir pageidautina atitinkamoje srityje palaipsniui įgyvendinti direktyvoje numatytą schemą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Norbury Developments 20 punktą).

38      Tačiau pagrindinėje byloje reikia pažymėti, kad pereinamojo laikotarpio nuostata yra tik ribotos trukmės papildoma priemonė, kuria siekiama sumažinti perėjimo nuo 1993 m. liepos 1 d. vieno mėnesio atidėjimo taisyklės prie nedelsiamos atskaitos principo taikymo poveikį valstybės biudžetui.

39      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip išplaukia iš bylos medžiagos, pereinamojo laikotarpio nuostata, priešingai nei vieno mėnesio atidėjimo taisyklės taikymo rezultatas, leidžia daugeliui apmokestinamųjų asmenų, taip pat tiems, kurie pradėjo savo veiklą po 1993 m. liepos 1 d., ir tiems, kuriems grąžintina skola neviršija 10 000 FRF, nuo 1993 m. liepos 1 d. be apribojimų pasinaudoti nedelsiamos atskaitos principu.

40      Be to, tokia nuostata taip pat leidžia gauti palūkanas už dėl jos įgyvendinimo atsiradusias skolas, priešingai nei už dėl vieno mėnesio atidėjimo taisyklės taikymo atsiradusias skolas.

41      Galiausiai pereinamojo laikotarpio nuostata sumažina iždo skolą apmokestinamajam asmeniui referencine atskaitytina suma, numatydama nedelsiamą skirtumo tarp minėtos sumos ir visos PVM atskaitytinos sumos atskaitymą, ir užtikrina referencinės atskaitytinos sumos grąžinimą dalimis. Taigi ši nuostata leidžia nuo 2002 m. taikyti nedelsiamos atskaitos principą Prancūzijoje be jokių nukrypimų.

42      Kaip priminė generalinis advokatas išvados 52 ir 53 punktuose, iš to išplaukia, kad pereinamojo laikotarpio nuostata iš esmės sumažina vieno mėnesio atidėjimo taisyklės taikymo sritį, tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti kiekvieną atskirą atvejį.

43      Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Šeštosios direktyvos 17 straipsnis ir 18 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės priemonės, kaip antai pereinamojo laikotarpio priemonė, skirta papildyti nacionalinės nukrypti leidžiančios nuostatos, kuri yra galima pagal šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktą, panaikinimą su sąlyga, kad nacionalinis teismas patikrins, ar šios priemonės taikymas kiekvienu atskiru atveju sumažina minėtos nacionalinės leidžiančios nukrypti nuostatos poveikį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 17 straipsnis ir 18 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės priemonės, kaip antai pereinamojo laikotarpio nuostata, numatyta 1993 m. birželio 22 d. Įstatyme Nr. 93-859 dėl Finansų įstatymo pataisų 1993 m., skirta papildyti nacionalinės nukrypti leidžiančios nuostatos, kuri yra galima pagal šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies d punktą, panaikinimą su sąlyga, kad nacionalinis teismas patikrins, ar šios priemonės taikymas kiekvienu atskiru atveju sumažina minėtos nacionalinės leidžiančios nukrypti nuostatos poveikį.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.