Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-443/06

Erika Waltraud Ilse Hollmann

prieš

Fazenda Pública

(Supremo Tribunal Administrativo prašymas priimti prejudicinį sprendimą )

„Tiesioginiai mokesčiai – Nekilnojamojo turto vertės prieaugio apmokestinimas – Laisvas kapitalo judėjimas – Apmokestinimo bazė – Diskriminacija – Mokesčių sistemos darnumas“

Sprendimo santrauka

1.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

(EB 234 straipsnis)

2.        Bendrijos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl pilietybės

(EB 7 ir EB 56 straipsniai)

3.        Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai

(EB 56 straipsnis)

1.        Nors pagal EB 234 straipsnį pradėtoje procedūroje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Bendrijos teise, nes šias normas turi aiškinti nacionaliniai teismai, Teisingumo Teismas gali jiems pateikti visapusį Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris jiems leistų įvertinti tokių normų suderinamumą su Bendrijos teise.

(žr. 18 punktą)

2.        EB 12 straipsnis atskirai taikomas tik Bendrijos teisės reglamentuojamose situacijose, kurioms EB sutartis nenumato konkrečių nediskriminavimo taisyklių. Tačiau būtent EB 56 straipsnyje yra numatyta speciali nediskriminavimo taisyklė laisvo kapitalo judėjimo srityje.

(žr. 28–29 punktus)

3.        EB 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį nacionalinės teisės aktą, kuris prieaugį, atsirandantį vienos valstybės narės rezidentui perleidus kitoje valstybėje narėje esantį nekilnojamąjį turtą, apmokestina didesniu mokesčio tarifu, nei būtų taikomas prieaugiui, kurį, vykdydamas tokį patį sandorį, gauna valstybės, kurioje yra šis nekilnojamasis turtas, rezidentas.

Toks reglamentavimas yra EB 56 straipsnio draudžiamas kapitalo judėjimo apribojimas, nes dėl jo kapitalo pervedimas tampa mažiau patrauklus ne rezidentams ir kartu jie atgrasomi investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamoje valstybėje narėje bei atlikti su šiomis investicijomis susijusius sandorius, kaip antai parduoti nekilnojamąjį turtą.

Kadangi nagrinėjamas apmokestinimas yra susijęs tik su viena mokesčių mokėtojų, nesvarbu, ar tai būtų rezidentai, ar ne rezidentai, pajamų kategorija, kadangi jis susijęs su abiem mokesčių mokėtojų kategorijomis ir valstybė narė, kurioje gaunamos apmokestinamosios pajamos, visada yra atitinkama valstybė narė, objektyviai neegzistuoja jokio situacijos skirtumo, kuris pateisintų skirtingą mokestinį vertinimą abiejų kategorijų mokesčių mokėtojų prieaugių apmokestinimo atveju.

(žr. 39–40, 50, 53–54, 61 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. spalio 11 d.(*)

„Tiesioginiai mokesčiai – Nekilnojamojo turto vertės prieaugio apmokestinimas – Laisvas kapitalo judėjimas – Apmokestinimo bazė – Diskriminacija – Mokesčių sistemos darnumas“

Byloje C-443/06

dėl Supremo Tribunal Administrativo (Portugalija) 2006 m. spalio 27 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. spalio 27 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Erika Waltraud Ilse Hollmann

prieš

Fazenda Pública,

dalyvaujant

Ministério Público,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai G. Arestis (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, J. Malenovský ir T. von Danwitz,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. birželio 28 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        E. W. I. Hollmann, atstovaujamos advogado A. Torres,

–        Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. I. Fernandes, Â. S. Neves ir J. M. Leitão,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir M. Afonso,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 12, EB 18, EB 39, EB 43 ir EB 56 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp E. W. I. Hollmann ir Fazenda Pública (Portugalijos mokesčių institucijos) dėl pranešimo apie jos pajamų už 2003 m. apmokestinimą.

 Teisinis pagrindas

3        Fizinių asmenų pajamų mokesčio kodekso (Código do Imposto sobre o Rendimento das Pessoas Singulares), patvirtinto 1988 m. lapkričio 30 d. Dekretu-įstatymu Nr. 442/88, 10 straipsnis (2001 m. liepos 3 d. Dekrete-įstatyme Nr. 198/2001 įtvirtinta redakciją, 2001 m. liepos 3 d. Diário da República I, A serija, Nr. 152, toliau – CIRS) numato:

„1. Kapitalo prieaugis – tai pajamos, kurios nėra pelnas ar profesinės pajamos, pajamos iš kapitalo arba pajamos iš nekilnojamojo turto ir yra gaunamos iš:

a) daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo už atlygį ir visos nuosavybės panaudojimo jos savininko individualiai vykdomai ūkinei ir profesinei veiklai;

<...>

4. Pajamas, kurioms taikomas IRS (fizinių asmenų pajamų mokestis), sudaro:

a)      skirtumas tarp pardavimo ir pirkimo vertės, atėmus dalį, kuri gali būti laikoma pajamomis iš kapitalo 1 dalies a, b ir c punktuose numatytais atvejais;

<...>“

4        Pagal CIRS 13 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčiu apmokestinami fiziniai asmenys, kurie yra Portugalijos rezidentai, taip pat tie, kurie, nors nėra rezidentai, joje gauna pajamas.

5        CIRS 15 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad visos Portugalijos rezidentų gautos pajamos, įskaitant tas, kurias jie gavo užsienyje, yra apmokestinamos, o ne rezidentų pajamos apmokestinamos tik tos, kurias jie gavo Portugalijos teritorijoje.

6        Iš CIRS 18 straipsnio matyti, kad Portugalijos teritorijoje gaunamomis pajamomis laikomos pajamos, susijusios su nekilnojamuoju turtu, esančiu jos teritorijoje, įskaitant prieaugį, atsirandantį dėl jo perleidimo.

7        CIRS, iš dalies pakeisto 2001 m. gruodžio 27 d. Įstatymo Nr. 109B (2001 m. gruodžio 27 d. Diário da República I, B serija, Nr. 298), 43 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad:

„1. Pajamų suma, laikoma prieaugiu, atitinka vertės prieaugio ir sumažėjimo, kurie atsiranda tais pačiais metais ir apibrėžiami pagal paskesnius straipsnius, skirtumą.

2. Atsižvelgiama tik į 50 % prieš tai einančioje dalyje minėto su 10 straipsnio 1 dalies a, c, ir d punktuose numatytais rezidentų atliekamais perleidimais susijusio skirtumo sumą, nepaisant, ar šis skirtumas yra teigiamas, ar neigiamas.“

8        Rezidentų apmokestinamąsias pajamas sudaro įvairių kategorijų pajamos, gaunamos kiekvienais metais ir apmokestinamos progresyviniu tarifu.

9        CIRS 72 straipsnio 1 dalis ne rezidentų atžvilgiu numato specialų 25 % tarifą, kuriuo apmokestinamas visas likutis, susijęs su nekilnojamojo turto prieaugiu.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

10      Nuo tada, kai įvyko faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, E. W. I. Hollmann gyvena Vokietijoje.

11      1998 m. mirus jos vyrui, E. W. I. Hollmann paveldėjo Portugalijoje esantį nekilnojamąjį turtą. Ji buvo apmokestinta paveldėjimo ir dovanojimo mokesčiu pagal šio turto vertę.

12      2003 m. E. W. I. Hollmann pardavė nagrinėjamą pastatą ir uždirbo 619 757,46 eurų sumą, atitinkančią skirtumą tarp šio pardavimo sumos ir paveldėjimo metu buvusios vertės, kuri buvo apmokestinta paveldėjimo ir dovanojimo mokesčiu.

13      Raginime sumokėti pajamų mokesčius už 2003 m. kompetentingas mokesčių administratorius atsižvelgė į visą E. W. I. Hollmann gautą prieaugį tam, kad nustatytų jos grynąsias pajamas, pridėdamas šią sumą prie jos kitų Portugalijoje apmokestinamų pajamų.

14      Mokesčio administratoriaus nuomone, ieškovė pagrindinėje byloje negalėjo remtis palankiomis CIRS 43 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes ji gyveno kitoje nei Portugalija Europos Sąjungos valstybėje narėje.

15      Minėtą raginimą sumokėti mokesčius E. W. I. Hollmann užginčijo Tribunal administrativo e fiscal de Loulé. Kadangi jos ieškinys buvo atmestas, E. W. I. Hollmann dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą.

16      Šiomis aplinkybėmis Supremo Tribunal Administrativo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar (CIRS) 43 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Portugalijos rezidentų prieaugio apmokestinimo bazę sudaro tik 50 % šio prieaugio, pažeidžia EB 12, EB 18, EB 39, EB 43 ir EB 56 straipsnius dėl to, kad ši riba netaikoma kitų Europos Sąjungos valstybių narių rezidentų gauto prieaugio atžvilgiu?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Dėl priimtinumo

17      Portugalijos vyriausybė ir Komisija abejoja, ar prejudicinis klausimas priimtinas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos jo formuluotės.

18      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors pagal EB 234 straipsnį pradėtoje procedūroje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Bendrijos teise, nes šias normas turi aiškinti nacionaliniai teismai, Teisingumo Teismas gali jiems pateikti visapusį Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris jiems leistų įvertinti tokių normų suderinamumą su Bendrijos teise (žr. 2007 m. kovo 6 d. Sprendimo Placanica ir kt., C-338/04, C-359/04 ir C-360/04, Rink. p. I-0000, 37 punktą ir 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Asociación Nacional de Empresas Forestales, C-295/05, Rink. p. I-0000, 29 punktą bei minėtą teismų praktiką).

19      Be to, taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal Sutarties 234 straipsnį, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis priimti būsimą sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, jeigu pateikti nacionalinių teismų klausimai susiję su Bendrijos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą (žr., be kita ko, minėto sprendimo Asociación Nacional de Empresas Forestales 30 punktą ir 2007 m. balandžio 17 d. Sprendimo AGM-COS.MET, C-470/03, Rink. p. I-0000, 44 punktą).

20      Šioje byloje iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto klausimo formuluotės matyti, jog Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl vidaus teisės nuostatos, t. y. CIRS 43 straipsnio 2 dalies, suderinamumo su Bendrijos teise.

21      Vis dėlto, nors Teisingumo Teismas negali atsakyti į taip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotą klausimą, niekas jam nekliudo duoti naudingo atsakymo šiam teismui pateikiant Bendrijos teisės aiškinimą, kuris pastarajam teismui leistų pačiam išspręsti klausimą dėl nagrinėjamų mokestinių nuostatų suderinamumo su Bendrijos teise.

22      Todėl reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar EB 12, EB 18, EB 39, EB 43 ir EB 56 straipsniai draudžia tokį nacionalinės teisės aktą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuris prieaugį, atsirandantį vienos valstybės narės rezidentui perleidus kitoje valstybėje narėje esantį nekilnojamąjį turtą, apmokestina didesniu mokesčio tarifu, nei būtų taikomas prieaugiui, kurį, vykdydamas tokį patį sandorį, gauna tos valstybės, kurioje yra šis nekilnojamas turtas, rezidentas.

 Dėl taikomų principų ir laisvių

23      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime daro nuorodą į EB 12, EB 18, EB 39, EB 43 ir EB 56 straipsnius.

24      Taigi reikia išsiaiškinti, ar mokesčio mokėtojas nerezidentas, esantis tokioje padėtyje, kaip antai E. W. I. Hollmann, gali remtis šiomis nuostatomis.

25      Kalbant apie EB 39 ir EB 43 straipsnius, iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad E. W. I. Hollmann pardavė savo Portugalijoje esantį nekilnojamą turtą, t. y. atliko sandorį, dėl kurio ji buvo apmokestinta pagrindinėje byloje ginčijamu mokesčiu, nei turėdama tikslą verstis profesine veikla Bendrijos teritorijoje, nei įsikurti kitoje nei Vokietija valstybėje narėje ekonominei veiklai vykdyti.

26      Kalbant apie EB 18 straipsni, tas pats sprendimas neleidžia daryti išvados, kad ieškovė pagrindinėje byloje pardavė savo nekilnojamąjį turtą siekdama pasinaudoti teise, kurią jai suteikia ši nuostata.

27      Todėl, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas faktines aplinkybes, E. W. I. Hollmann negali šioje byloje remtis EB 18, EB 39 ir EB 43 straipsniais (šiuo atžvilgiu žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-345/05, Rink. p. I-10633, 15 punktą ir minėtą teismų praktiką).

28      Iš teismo praktikos išplaukia, kad EB 12 straipsnis atskirai taikomas tik Bendrijos teisės reglamentuojamose situacijose, kurioms Sutartis nenumato konkrečių nediskriminavimo taisyklių (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Metallgesellschaft ir kt., C-397/98 ir C-410/98, Rink. p. I-1727, 38 punktą ir 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Skandia ir Ramstedt, C-422/01, Rink. p. I-6817, 61 punktą).

29      Tačiau būtent EB 56 straipsnyje yra numatyta speciali nediskriminavimo taisyklė laisvo kapitalo judėjimo srityje (2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze, C-222/04, Rink. p. I-289, 99 punktas).

30      Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nustatyti, ar toks mokesčių mokėtojas, kaip antai E. W. I. Hollmann, gali remtis EB 56 straipsnio nuostatomis.

31      Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad su investicijomis į nekilnojamąjį turtą susijęs sandoris, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra laisvas kapitalo judėjimas (šiuo atžvilgiu žr. 1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Trummer ir Mayer, C-222/97, Rink. p. I-1661, 24 punktą).

32      Todėl toks sandoris patenka į EB 56 straipsnio taikymo sritį, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia nagrinėti šio straipsnio atžvilgiu.

 Dėl laisvo kapitalo judėjimo

33      Visų pirma reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nors tiesioginiai mokesčiai priskiriami valstybių narių kompetencijai, pastarosios turi ją įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės (žr., be kita ko, 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C-319/02, Rink. p. I-7477, 19 punktą; 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer, C-386/04, Rink. p. I-8203, 15 punktą ir 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Holböck, C-157/05, Rink. p. I-0000, 21 punktą).

34      Antra, išskyrus EB 58 straipsnyje numatytas pateisinančias aplinkybes, EB 56 straipsnis draudžia visus kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimus.

35      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad kai už atlyginimą perleidus Portugalijoje esantį nekilnojamąjį turtą, gaunamas prieaugis, CIRS nuostatos bendrai numato skirtingas apmokestinimo taisykles atsižvelgiant į tai, ar mokesčių mokėtojai reziduoja šioje valstybėje narėje, ar ne.

36      Taigi pagal CIRS 43 straipsnio 2 dalį atsižvelgiama tik į 50 % prieaugio sumos, kurią gauna rezidentai perleidę Portugalijoje esantį nekilnojamąjį turtą. Tačiau ne rezidentų atveju CIRS numato, kad apmokestinama visa prieaugio suma, gauta pardavus minėtą turtą.

37      Iš to išplaukia, kad pagal atitinkamas CIRS nuostatas prieaugio apmokestinimo bazė skiriasi rezidentams ir ne rezidentams. Taigi už to pačio Portugalijoje esančio nekilnojamo turto pardavimą, iš kurio gaunamas prieaugis, ne rezidentai turi mokėti didesnio tarifo mokestį nei taikomas rezidentams, todėl jų situacija mažiau palankesnė nei pastarųjų.

38      Iš tikrųjų ne rezidentas yra apmokestinamas 25 % apmokestinimo bazės, atitinkančios visą gautą prieaugį, tarifu, o tai, kad rezidento atveju atsižvelgiama tik į pusę apmokestinimo bazės, reiškia, jog pastarasis visada apmokestinamas mažesniu mokesčiu, nesvarbu, koks būtų visoms pajamoms taikomas mokesčio tarifas, nes, vadovaujantis Portugalijos vyriausybės pateiktomis pastabomis, rezidentų pajamos apmokestinamos progresyviniu tarifu, kurio maksimali riba yra 42 %.

39      Todėl dėl tokio nacionalinės teisės akto, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kapitalo pervedimas tampa mažiau patrauklus ne rezidentams ir kartu jie atgrasomi investuoti į nekilnojamąjį turtą Portugalijoje bei atlikti su šiomis investicijomis susijusius sandorius, kaip antai parduoti nekilnojamąjį turtą.

40      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tai, jog 50 % prieaugio mokestinė bazė Portugalijoje nustatoma tik mokesčių mokėtojams rezidentams ir nenustatoma mokesčių mokėtojams ne rezidentams, yra EB 56 straipsnio draudžiamas kapitalo judėjimo apribojimas.

41      Vis dėlto reikia nustatyti, ar šis apribojimas gali būti pateisinamas dėl EB 58 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių.

42      Iš šios nuostatos, skaitomos kartu su to pačio straipsnio 3 dalimi, matyti, kad valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti skirtingą mokesčių mokėtojų rezidentų ir mokesčių mokėtojų ne rezidentų vertinimą, jeigu šis skirtingas vertinimas nėra nei savavališkos diskriminacijos priemonė, nei paslėptas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

43      Taigi, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 36–38 punktuose, CIRS 43 straipsnio 2 dalis iš esmės nustatė skirtingą rezidentų ir ne rezidentų mokestinį vertinimą , numatydama skirtingą apmokestinimo bazę prieaugio, gauto perleidus Portugalijoje esantį nekilnojamąjį turtą, atveju.

44      Vis dėlto reikia skirti EB 58 straipsnio 1 dalies a punktu leidžiamą skirtingą vertinimą ir šio straipsnio 3 dalimi draudžiamą savavališką diskriminavimą.

45      Iš teismo praktikos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės mokesčių teisės nuostata gali būti suderinama su laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančiomis sutarties nuostatomis, jeigu skirtingos nuostatos taikomos dėl objektyviai skirtingos padėties arba jų taikymą pateisina svarbesnis bendrasis interesas (žr. minėto sprendimo Manninen 28 ir 29 punktus; 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Blanckaert, C-512/03, Rink. p. I­7685, 42 punktą ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Bouanich, C-265/04, Rink. p. I-923, 38 punktą).

46      Atsižvelgiant į ankstesniame punkte minėtą teismo praktiką, pirmiausia reikia nagrinėti, ar skirtingas pajamų apmokestinimas, atsižvelgiant į tai, ar prieaugis, atsirandantis iš Portugalijoje esančio nekilnojamojo turto perleidimo, yra gautas rezidento ar ne rezidento, taikomas dėl objektyviai skirtingos padėties.

47      Šiuo atžvilgiu Portugalijos vyriausybė teigia, kad šios dvi apmokestinamųjų asmenų kategorijos yra skirtingose situacijose ir tai visiškai pateisina šį skirtingą vertinimą. Apmokestinimo bazės apribojimas 50 % gali būti susijęs tik su rezidentais, nes šiems taikomas progresyvinis tarifas jų bendrųjų pajamų atžvilgiu. O ne rezidentai apmokestinami tik už pajamas, gautas Portugalijos teritorijoje. Kitaip tariant, tokiu pagrindinėje byloje nagrinėjamu nacionalinės teisės aktu numatytu mechanizmu siekiama nenubausti rezidentų, kurie, priešingai nei ne rezidentai, yra apmokestinami progresyviniu mokesčiu.

48      Be to, ji mano, kad skirtingas mokestinis vertinimas, atsirandantis iš skirtingos apmokestinimo bazės taikymo ne rezidentams, turi būti nagrinėjamas kartu su rezidentams ir ne rezidentams taikoma bendrąja pajamų mokesčio sistema.

49      Šiuo argumentu Portugalijos vyriausybė teigia, kad skirtingos apmokestinimo bazės gavus prieaugį numatymas ne rezidentams yra pateisinamas atsižvelgiant į pajamų apmokestinimo sistemą, būtent į skirtingą mokesčio tarifo taikymą rezidentams ir ne rezidentams. Iš tikrųjų pirmųjų apmokestinamąsias pajamas sudaro įvairių kategorijų pajamų suma, įskaitant kiekvienais metais gaunamą prieaugį, kuri apmokestinama progresyviniu mokesčio tarifu, o ne rezidentams CIRS numato specialų proporcinį tarifą.

50      Reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje, pirma, prieaugio, atsirandančio iš nekilnojamojo turto perleidimo, apmokestinimas yra susijęs tik su viena mokesčių mokėtojų, nesvarbu, ar tai būtų rezidentai, ar ne rezidentai, pajamų kategorija, antra, jis susijęs su abiem mokesčių mokėtojų kategorijomis ir, trečia, valstybė narė, kurioje gaunamos apmokestinamosios pajamos, visada yra Portugalijos Respublika.

51      Šiuo atžvilgiu reikia pirmiausia patikslinti, kaip išplaukia iš šio sprendimo 38 punkto, kad nors atsižvelgiama į pusę rezidento gauto prieaugio sumos ir jo pajamos apmokestinamos progresyviniu mokesčio tarifu, kurio maksimali riba yra 42 %, tokiomis pačiomis apmokestinimo sąlygomis ne rezidentas apmokestinamas didesniu mokesčiu nei rezidentas.

52      Tokiomis aplinkybėmis Portugalijos vyriausybės teiginiui šioje byloje negali būti pritarta.

53      Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad objektyviai neegzistuoja jokio situacijos skirtumo, kuris pateisintų skirtingą mokestinį vertinimą abiejų kategorijų mokesčių mokėtojų prieaugių apmokestinimo atveju. Todėl tokia situacija, kaip antai E. W. I. Hollmann, yra panaši į rezidento situaciją.

54      Iš to išplaukia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas įtvirtina skirtingą mokestinį vertinimą ne rezidentų atžvilgiu, nes objektyviai panašioje situacijoje gauto prieaugio atveju leidžia juos apmokestinti didesniu mokesčiu ir nustatyti didesnę mokesčių naštą nei rezidentams.

55      Antra, kalbėdama apie pateisinimą dėl svarbesnio bendrojo intereso Portugalijos vyriausybė nurodo būtinybę garantuoti nacionalinės mokesčių sistemos darnumą.

56      Iš teismo praktikos matyti, jog būtinybė išlaikyti mokesčių sistemos darnumą gali pateisinti Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių naudojimosi apribojimą. Tačiau siekiant, kad taip pateisinamam argumentui būtų pritarta, turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečia mokesčių rinkliava (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Keller Holding, C-471/04, Rink. p. I-2107, 40 punktas ir 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Rewe Zentralfinanz, C-347/04, Rink. p. I-0000, 62 punktas ir minėta teismo praktika).

57      Šioje byloje Portugalijos vyriausybė teigia, kad reikia atsižvelgti į mokesčių sistemos tikslus ir logiką, kai iš nekilnojamojo turto perleidimo gaunamas prieaugis. Šiuo atžvilgiu nagrinėjama mokesčių sistema buvo siekiama nebausti rezidentų jų gaunamo prieaugio apmokestinimo atveju, jų atžvilgiu taikant progresyvinį mokesčio tarifą. Iš esmės rezidentų atveju yra tiesioginis ryšys tarp mokesčio lengvatos, kurią lemia prieaugio apmokestinimo atveju taikoma per pusę sumažinta mokestinė bazė, ir progresyvinio mokesčių tarifo, taikomo bendrai visoms jų pajamoms.

58      Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, rezidentams suteikta mokesčio lengvata, t. y. prieaugio apmokestinamosios bazės sumažinimas per pusę, bet kuriuo atveju viršija sumą, kuri turi ją kompensuoti, t. y. progresinio mokesčių tarifo taikymą jų pajamoms.

59      Todėl nėra tiesioginio ryšio tarp minėtos lengvatos ir jos kompensavimo konkrečia mokestine rinkliava.

60      Taigi reikia manyti, kad apribojimas, atsirandantis iš pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčių teisės akto, negali būti pateisinamas būtinybe garantuoti mokesčių sistemos darnumą.

61      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktą klausymą, reikia atsakyti, kad EB 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį nacionalinės teisės aktą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris prieaugį, atsirandantį vienos valstybės narės rezidentui perleidus kitoje valstybėje narėje, šiuo atveju Portugalijoje, esantį nekilnojamąjį turtą, apmokestina didesniu mokesčio tarifu, nei būtų taikomas prieaugiui, kurį, vykdydamas tokį patį sandorį, gauna valstybės, kurioje yra šis nekilnojamas turtas, rezidentas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

62      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

EB 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį nacionalinės teisės aktą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris prieaugį, atsirandantį vienos valstybės narės rezidentui perleidus kitoje valstybėje narėje, šiuo atveju Portugalijoje, esantį nekilnojamąjį turtą, apmokestina didesniu mokesčio tarifu, nei būtų taikomas prieaugiui, kurį, vykdydamas tokį patį sandorį, gauna valstybės, kurioje yra šis nekilnojamas turtas, rezidentas.

Parašai.

* Proceso kalba: portugalų.