Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2009 m. kovo 31 d.(1)

Byla C-269/07

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 12, 18 ir 39 straipsnių ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio pažeidimas – Nacionalinės teisės aktai, susiję su finansiniu skatinimu kaupti pensijas“





I –    Įžanga

1.        Ši byla, kurioje buvo pateiktas ieškinys pagal EB 226 straipsnį, susijusi su tam tikrais pajamų mokestį Vokietijos Federacinėje Respublikoje reglamentuojančių teisės aktų, kurie buvo priimti siekiant paskatinti kaupti privačias pensijas, paprastai vadinamas Riester pensijomis arba Riesterrente, aspektais(2). Vokietijos Federacinės Respublikos sprendimo finansiškai skatinti sukaupti šias savanoriškas pensijas priežastys yra demografiniai pokyčiai ir auganti našta nacionalinei socialinio draudimo pensijų sistemai. Taigi Riester pensijos skirtos papildyti nacionalinio socialinio draudimo pensijas.

2.        Savo ieškiniu Komisija ginčija tris Riester pensiją reglamentuojančių teisės aktų aspektus, įtvirtintus Einkommensteuergesetz (Pajamų mokesčio įstatymo, toliau – EStG) 79–99 straipsniuose(3). Todėl ji prašo Teisingumo Teismą „pripažinti, kad nustačiusi ir palikusi galioti (EStG) 79–99 straipsnių nuostatas dėl papildomos senatvės pensijos, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 39 straipsnį, 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje(4) 7 straipsnį ir pagal EB 18 bei 12 straipsnius, kiek šios nuostatos:

a)      nesuteikia teisės į priemoką pasienio darbuotojams (ir jų sutuoktiniams), jeigu jie nėra neribotai apmokestinami;

b)      draudžia remiamą kapitalą naudoti savo gyvenamosioms reikmėms skirtam nuosavam būstui, jeigu šis būstas yra ne Vokietijoje;

c)      numato, kad paramą reikia grąžinti, kai gavėjas nustoja būti neribotai apmokestinamas.“

3.        Taip pat Komisija prašo priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

4.        Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad Komisijos ieškinį reikia atmesti ir kad Komisija turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

5.        Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos, kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą;

2.      Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.“

B –    Nacionalinės teisės aktai

6.        EStG 1 straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta arba įprasta gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, neribotai apmokestinami pajamų mokesčiu <...>

2)      <…>

3)      Pateikę prašymą fiziniai asmenys, neturintys nuolatinės gyvenamosios arba įprastos gyvenamosios vietos Vokietijoje, gali būti taip pat neribotai apmokestinami pajamų mokesčiu, jeigu jie gauna pajamas šioje valstybėje <...>. Ši galimybė taikoma, tik jei bent 90 % jų pajamų per kalendorinius metus apmokestinamos Vokietijos pajamų mokesčiu arba jei Vokietijos mokesčiu neapmokestinamos jų pajamos neviršija 6 136 EUR per kalendorinius metus <...>“.

7.        EStG 10 a straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagal nacionalinę pensijų draudimo sistemą apdrausti asmenys kasmet, neviršydami tam tikro maksimalaus dydžio, kaip ypatingąsias išlaidas gali atskaityti įmokas kaupiamajai pensijai ir kaupiamosios pensijos priemoką, suteikiamą pagal 79 straipsnį ir paskesnis. EStG 10 a straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ir kitoms kategorijoms priklausantys asmenys gali būti prilyginami pagal nacionalinę pensijų draudimo sistemą apdraustiems asmenims. EStG 10 a straipsnio 2 dalimi nustatytas santykis tarp kaupiamosios pensijos įmokų atskaitymo ir kaupiamosios pensijos priemokų ir numato, kad turi būti taikoma mokesčių mokėtojui palankesnė tvarka.

8.        EStG 79 straipsnyje „Priemokos gavėjai“ įtvirtinta:

„Mokesčių mokėtojai, kurie yra neribotai apmokestinami pajamų mokesčiu ir naudojasi EStG 10 a straipsnio 1 dalies lengvata, turi teisę į kaupiamosios pensijos priemoką (toliau – priemoka). Jeigu tik vienas sutuoktinis iš sutuoktinių poros, kuri tenkina 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, naudojasi pirmojoje įtraukoje įtvirtinta lengvata, kitas sutuoktinis taip pat gali gauti priemoką, jeigu jo vardu yra sudaryta kaupiamosios pensijos sutartis.“

9.        Iš esmės pagal EStG 26 straipsnį reikalaujama, kad lengvatos gavėjo sutuoktinis būtų neribotai apmokestinamas pajamų mokesčiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

10.      EStG 83 straipsnyje „Kaupiamosios pensijos priemoka“ įtvirtinta:

„Priemoka, kurią sudaro pagrindinė priemoka (84 straipsnis) ir papildoma priemokos dalis vaikams (85 straipsnis), suteikiama remiantis kaupiamosios pensijos įmokomis.“

11.      EStG 92 a straipsnyje iš esmės įtvirtinta, kad kaupiamosios pensijos priemokos gavėjas gali dalį pagal kaupiamosios pensijos sutartį sukaupto remiamo kapitalo, bent 10 000 EUR, panaudoti gyvenamajam būstui įsigyti arba pasistatyti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Maksimali suma, kurią galima panaudoti, yra 50 000 EUR.

12.      EStG 93 straipsnyje „Neteisėtas panaudojimas“, įtvirtinta, kad remiamą kaupiamosios pensijos kapitalą neteisėtai panaudojęs gavėjas privalo grąžinti kaupiamosios pensijos priemoką ir sumas, kurios, kaip ypatingosios išlaidos, buvo atskaitytos pagal EStG 10 a straipsnį. EStG 94 straipsnis įtvirtina procedūrą, kuri taikoma neteisėto panaudojimo atveju.

13.      EStG 95 straipsnio 1 dalyje iš esmės įtvirtinta, kad 93 ir 94 straipsniai mutatis mutandis taikomi, jeigu gavėjas nebeturi įprastos arba nuolatinės gyvenamosios vietos Vokietijoje ir todėl nebėra neribotai apmokestinamas asmuo, arba jeigu nebuvo pateiktas prašymas pagal EStG 1 straipsnio 3 dalį. 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad gavėjo prašymu atitinkamos sumos grąžinimą galima atidėti, kol bus pradėtos mokėti išmokos. Tokį sustabdymą galima pratęsti, jeigu grąžinimui panaudojama bent 15 % išmokų pagal kaupiamosios pensijos sutartį.

III – Ikiteisminė procedūra

14.      2003 m. gruodžio 16 d. oficialiu pranešimu Komisija pranešė Vokietijos Federacinei Respublikai apie savo abejones dėl trijų Riester pensijas reglamentuojančių teisės aktų aspektų atitikties Bendrijos teisei. Vokietijos Federacinė Respublika į šį oficialų pranešimą atsakė 2004 m. vasario 19 d. raštu teigdama, kad, jos nuomone, nagrinėjami teisės aktai nepažeidžia Bendrijos teisės.

15.      2005 m. gruodžio 19 d. Komisija pateikė Vokietijos Federacinei Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje pakartojo oficialiame pranešime išdėstytą požiūrį, ragindama per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Kadangi Vokietijos valdžios pateiktas atsakymas į šią pagrįstą nuomonę Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį, kuris buvo pateiktas Teisingumo Teismo kanceliarijoje 2007 m. birželio 6 dieną.

IV – Ieškinys

A –    Pirmasis kaltinimas

1.      Šalių argumentai

16.      Komisija tvirtina, jog EStG 79 straipsnio reikalavimas, kad asmuo, norintis gauti kaupiamosios pensijos priemoką, turi būti neribotai apmokestinamas pajamų mokesčiu Vokietijoje, yra paslėpta diskriminacija dėl pilietybės ir todėl pažeidžia EB 39 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį. Komisija pabrėžia priemokos sukūrimo pagrindą ir tai, kad ji buvo nustatyta siekiant subsidijuoti kaupiamosios pensijos įmokas ir taip padėti asmenims sukaupti papildomą pensiją, kuri papildytų nacionalinio socialinio draudimo pensiją.

17.      Komisija iš esmės mano, kad kaupiamosios pensijos priemoka yra „socialinė lengvata“ Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies, kaip ją savo praktikoje aiškina Teisingumo Teismas, prasme. Nagrinėjama kaupiamosios pensijos priemoka, anot Komisijos, yra „bendrai“ pripažįstama darbuotojams iš esmės dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso. Priemonės pasiruošti pensijai yra neatskiriama profesinio gyvenimo dalis. Šio pasiruošimo ekonominis pagrindas yra profesinė veikla. Todėl Komisija mano, kad kaupiamosios pensijos priemoka siekiama, inter alia, papildyti šį ekonominį pagrindą.

18.      Komisija tvirtina, kad Vokietijos Federacinė Respublika neginčija, jog nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistema daugiausia gali naudotis darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, ir todėl jie yra pagrindiniai kaupiamosios pensijos priemokos gavėjai. Tai, kad yra ir daugiau kaupiamosios pensijos priemokos gavėjų, tiesiog atskleidžia, kad socialinis tikslas, kurio siekiama darbuotojų atžvilgiu, apima taip pat kitus asmenis, kurie nacionalinio socialinio draudimo sistemoje yra panašioje situacijoje. Komisija tvirtina, kad priemoka, kuri įtvirtinta atskiroje EStG dalyje, skirtoje nuostatoms dėl galimybės kaip ypatingąsias išlaidas atskaityti maksimalaus dydžio neviršijančią kaupiamosios pensijos įmokų dalį, yra minimali pagalba, kuri nepriklauso nuo pajamų dydžio ir buvo nustatyta siekiant apsaugoti tuos asmenis, kuriems nacionalinio socialinio draudimo pensijų reforma padarė didžiausią poveikį, t. y. asmenis, turinčius nedideles pajamas ar gausias šeimas. Ši nevienalytė struktūra užtikrina, kad sutuoktiniai, kurie nedirba arba neužsiima kitokia veikla, turėtų atskirą teisę į kaupiamosios pensijos priemoką pagal EStG 79 straipsnio 2 dalį.

19.      Komisija mano, kad bet kuriuo atveju socialinės lengvatos sąvoka pagal teismo praktiką šiuo klausimu apima lengvatas, kurios suteikiamos dėl to, kad gavėjai turi įprastą gyvenamąją vietą nacionalinėje teritorijoje. Ši teismo praktika taikytina šioje byloje. Be to, faktas, kad priemokos skyrimas priklauso nuo to, ar gavėjas yra sudaręs pensijos kaupimo sutartį, nereiškia, kad lengvata pripažįstama darbuotojams ne dėl jų objektyvaus darbuotojo arba rezidento statuso. Socialinėms lengvatoms paprastai taikomos sąlygos, kurios atspindi jų socialinį tikslą. Šis požiūris taip pat atitinka Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio tikslą – palengvinti laisvą darbuotojų judėjimą Bendrijoje. Darbuotojai iš kitų valstybių narių paprastai yra tokioje pat padėtyje kaip Vokietijos darbuotojai nuostatų dėl pasirengimo pensijai atžvilgiu ir juos taip pat veikia Vokietijos socialinio draudimo pensijų režimo, pagal kurį jie moka įmokas, lygio sumažėjimas. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje(5), 13 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta, kad socialinės apsaugos srityje vienos valstybės narės teritorijoje dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, arba įmonės ar asmens, kurioje ar pas kurį jis dirba, registruota buveinė ar veiklos vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Ši nuostata apima pasienio darbuotojus, kurie moka socialinio draudimo įmokas valstybėje narėje, kurioje dirba, jeigu jie nedirba savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Tačiau, anot Komisijos, EStG skirtingai vertina darbuotojus, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, ir pasienio darbuotojus, nes priemoka skiriama su sąlyga, kad gavėjai yra neribotai apmokestinami Vokietijoje. Dėl EStG 1 straipsnio formuluotės ši sąlyga yra reikalavimo nuolat gyventi Vokietijoje sinonimas ir todėl neapima pasienio darbuotojų. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma nenuolatinių gyventojų nėra piliečiai, ši sąlyga yra paslėpta diskriminacija dėl pilietybės. Komisija taip pat pažymi, kad aptariami darbuotojai iš Prancūzijos Respublikos ir Austrijos Respublikos, remiantis sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo tarp šių valstybių narių ir Vokietijos Federacinės Respublikos, negali pasirinkti būti apmokestinami Vokietijoje pagal EStG 1 straipsnio 3 dalį.

20.      Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos tvirtinimo, susijusio su savanorišku pensijų kaupimo sutarčių pobūdžiu, Komisija pažymi, kad lengvata pripažįstama „socialine lengvata“ neatsižvelgiant į požymius, kurie apibūdina socialinio draudimo įmokas, ypač jų privalomąjį pobūdį, kurio socialinių lengvatų atveju paprastai nebūna. Tačiau savanoriška sistema gali papildyti privalomojo draudimo sistemą, kaip yra šioje byloje, kurioje kaupiamosios pensijos priemoka skirta sukaupti pensiją, papildančią nacionalinio socialinio draudimo pensiją.

21.      Komisija mano, kad, priešingai Vokietijos Federacinės Respublikos nuomonei, kaupiamosios pensijos priemoka nėra mokesčių lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme. Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad priemoka daro poveikį ne valstybės biudžeto pajamoms, o labiau valstybės biudžeto išlaidoms. Komisija mano, kad bet kuriuo atveju nesvarbu, ar priemoka yra „socialinė“, ar „mokesčių“ lengvata, nes pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį reikalaujama pasienio darbuotojams užtikrinti tas pačias mokesčių lengvatas.

22.      Komisija mano, kad remiantis sprendimu Schumacker(6) pasienio darbuotojai turėtų būti prilyginti darbuotojams rezidentams, o ne atskirti nuo jų, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pasienio darbuotojai priklauso Vokietijos socialinio draudimo sistemai ir todėl būsimų teisių į pensiją atžvilgiu yra tokioje pat padėtyje kaip ir nuolat Vokietijoje gyvenantys darbuotojai. Be to, Komisija pažymi, kad aptariami pasienio darbuotojai visas pajamas gauna Vokietijoje. Taip pat Komisija pažymi, jog Vokietijos Federacinė Respublika neginčija, kad kaupiamosios pensijos priemoka yra neatskiriama nacionalinio socialinio draudimo reformos dalis.

23.      Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos argumentų, susijusių su mokesčių darna(7), Komisija pažymi, kad šie argumentai nereikšmingi šioje byloje. Tai, kad viena valstybė narė moka pensiją kitos valstybės narės rezidentams ir kad ši pensija gali būti apmokestinama tik nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, priklauso nuo kompetencijos nustatyti mokesčius pasidalijimo, dėl kurio dvi valstybės susitaria sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Valstybių narių sutartys užtikrina mokesčių darną. Be to, jeigu valstybės narės sudarė sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo pensijų apmokestinimo srityje, iš sprendimo Wielockx(8) matyti, kad „mokesčių darna to paties asmens atžvilgiu neprivalo būti užtikrinama laikantis griežtos koreliacijos tarp įmokų atskaitos ir pensijų apmokestinimo, tačiau ji pasiekiama kitu lygiu, t. y. susitariančiose valstybėse taikomų taisyklių abipusiškumu“(9).

24.      Komisija tvirtina, kad pagal EStG 85 straipsnį kaupiamosios pensijos priemokos suma priklauso nuo suinteresuotojo asmens išlaikomų vaikų skaičiaus. Komisija mano, kad nagrinėjamą lengvatą siekiančiam gauti asmeniui taikomas reikalavimas būti neribotai apmokestinamam Vokietijoje pažeidžia EB 39 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį. Be to, EStG 79 straipsnio 2 dalis suteikia papildomą teisę priemokos gavėjų sutuoktiniams, jeigu sutuoktinis taip pat yra neribotai apmokestinamas Vokietijoje. Komisija mano, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką šiuo klausimu(10) reikalavimas, kad darbuotojo sutuoktinis būtų neribotai apmokestinamas Vokietijoje, taip pat pažeidžia EB 39 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

25.      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad reikalavimas būti neribotai apmokestinamam Vokietijoje pagal EStG 79 straipsnio 1 dalį nepažeidžia EB Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies arba 39 straipsnio 2 dalies.

26.      Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad EStG įtvirtina dvi priemones, kuriomis suteikiamos mokesčių lengvatos, skatinant kaupti papildomą pensiją, t. y. galimybę atskaityti ypatingąsias išlaidas pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį ir teisę į kaupiamosios pensijos priemoką pagal EStG 79 straipsnį ir paskesnius. Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad, kitaip nei tvirtina Komisija, nagrinėjama priemoka yra ne socialinė lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme, bet greičiau mokesčių lengvata.

27.      Vokietijos Federacinė Respublika taip pat tvirtina, kad kaupiamosios pensijos priemoka suteikiama ne dėl objektyvaus gavėjo darbuotojo arba rezidento statuso.

28.      Taigi Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį, kuria pagrįstas EStG 79 straipsnis, teisė į kaupiamosios pensijos priemoką nepriklauso nuo to, kad gavėjas yra darbuotojas Bendrijos teisės prasme, nes ji taip pat užtikrinama asmenims, kurie nėra samdomi darbuotojai. Be to, didelė darbuotojų dalis privalo priklausyti specifinėms profesinio draudimo schemoms (pavyzdžiui, gydytojai ir dantistai) ir negali atskaityti kaip ypatingųjų išlaidų įmokų kaupiamajai pensijai pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį ir todėl pasinaudoti priemoka. Be to, priemoka suteikiama neatsižvelgiant į tai, ar asmuo paprastai nuolat gyvena Vokietijoje. EStG 10 a straipsnio 1 dalies ir 79 straipsnio reikalavimai būti apsidraudusiam pagal nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistemą ir būti neribotai apmokestinamam Vokietijoje nėra susiję su nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimu. Šiuo požiūriu reikalavimas būti apsidraudusiam pagal nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistemą pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį yra susijęs su darbo vieta, o ne nuolatine gyvenamąja vieta, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto. Reikalavimas būti neribotai apmokestinamam Vokietijoje nėra susijęs su gyvenamąja vieta, nes pagal EStG 1 straipsnio 3 dalį pasienio darbuotojai gali pasirinkti būti neribotai apmokestinami Vokietijoje. Be to, siekdamas gauti priemoką asmuo privalo sudaryti savanorišką pensijų kaupimo sutartį su privačiu draudiku ir mokėti atitinkamas, o ne privalomąsias nacionalinio socialinio draudimo įmokas. Šis reikalavimas nėra susijęs su gavėjo objektyviu darbuotojo arba rezidento statusu. Be to, priešingai nei tvirtina Komisija, teisės aktų leidėjo tikslas, kurio jis siekė priimdamas nagrinėjamą priemonę, neturi įtakos jos teisiniam kvalifikavimui. Siekdamas skatinti sukaupti papildomas privačias pensijas, Vokietijos teisės aktų leidėjas pasirinko sprendimą, pagrįstą mokesčių teise, nors jis vadovavosi ir socialiniais motyvais.

29.      Anot Vokietijos Federacinės Respublikos, nagrinėjama priemoka yra mokesčių lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme. EStG 79 straipsnis ir paskesni. įtvirtina, kad, siekdamas gauti nagrinėjamą priemoką, asmuo turi galėti atskaityti ypatingąsias išlaidas pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį. Vokietijos Federacinė Respublika laikosi nuomonės, kad EStG 10 a straipsnio 1 dalis yra esminė nuostata, įtvirtinanti mokesčių lengvatas, skirtas skatinti sukaupti papildomą pensiją. Tai parodo šios nuostatos oficiali antraštė („papildoma kaupiamoji pensija“) ir tai, kad EStG 10 a straipsnio 1 dalis, kuria pagrįstas EStG 79 straipsnis dėl teisės į priemoką, apibrėžia grupę asmenų, kurie turi teisę gauti nagrinėjamas mokesčių lengvatas. Taip pat EStG 10 a straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vadinamasis „palankiausias režimas“, pagal kurį nustatoma, ar mokesčių mokėtojas gali atskaityti kaupiamosios pensijos įmokas, viršijančias kaupiamosios pensijos priemokos sumą. Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia glaudų ryšį tarp ypatingųjų išlaidų atskaitymo ir kaupiamosios pensijos priemokos, kuris matyti ne tik iš abipusių nuorodų pačiame teisės akte, bet taip pat iš to, kad priemoka yra avansinis mokesčio sumažinimas, susidarantis dėl ypatingųjų išlaidų atskaitymo pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį. Todėl kaupiamosios pensijos priemoka leidžia gavėjui prieš pateikiant mokesčių deklaraciją pasinaudoti dalimi mokesčių sumažinimo, į kurį jis įgyja teisę mokėdamas įmokas kaupiamajai pensijai. Be to, kaupiamosios pensijos priemoka turi įtakos valstybės biudžeto pajamoms, nes, atsižvelgiant į tai, kad įmokos kaupiamajai pensijai neapmokestinamos, sumažėja pajamos iš surenkamų mokesčių.

30.      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad šioje byloje nėra diskriminuojančio požiūrio į panašias situacijas. Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką diskriminacija gali atsirasti tik tada, kai panašioms situacijoms taikomos skirtingos taisyklės arba kai ta pati taisyklė taikoma skirtingoms situacijoms(11). Be to, sprendime Meindl Teisingumo Teismas konstatavo, kad „tiesioginių mokesčių srityje rezidentų ir ne rezidentų padėtis valstybėje paprastai nėra panaši, nes ne rezidento vienos valstybės teritorijoje gaunamos pajamos dažniausiai sudaro tik dalį jo bendrų pajamų, centralizuotų jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, ir asmeninis ne rezidento gebėjimas mokėti mokesčius, atsirandantis atsižvelgus į jo bendras pajamas ir į asmeninę bei šeiminę padėtį, lengviausiai gali būti įvertinamas toje vietoje, kur yra jo asmeninių ir turtinių interesų centras, paprastai atitinkantis nuolatinę gyvenamąją vietą“(12).

31.      Todėl Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad pagal sprendimą Schumacker(13) iš esmės gyvenamosios valstybė narė o ne darbo valstybė narė turi atsižvelgti į darbuotojų ne rezidentų asmeninę padėtį. Šiuo požiūriu pagal sprendimą Gschwind(14), jeigu pasienio darbuotojas gauna daugiau kaip 90% pajamų Vokietijoje, jis gali pasirinkti būti neribotai apmokestinamas Vokietijoje ir dėl to atskaityti ypatingąsias išlaidas pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį bei gauti priemoką pagal EStG 79 straipsnį ir paskesnius. Be to, jeigu pagal Vokietijos Federacinės Respublikos sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, sudarytas su Prancūzijos Respublika ir Austrijos Respublika, pasienio darbuotojai apmokestinami valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena, tos valstybės narės turi atsižvelgti į tų darbuotojų asmeninę padėtį ir joms priklauso kompetencija suteikti mokesčių lengvatas. Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad jeigu ji neturi teisės nustatyti mokesčio, ji neprivalo suteikti mokesčio lengvatos, skirtos skatinti sukaupti papildomą pensiją, nesvarbu, ar analogiškos lengvatos suteikiamos Prancūzijoje ir Austrijoje. Bet kuriuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad ir Prancūzija, ir Austrija finansiškai skatina sukaupti tokias papildomas kaupiamąsias pensijas.

32.      Taip pat Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad draudžiamos diskriminacijos nėra net atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė dėl socialinių lengvatų. Sprendime Geven Teisingumo Teismas konstatavo, kad galima suteikti socialinę pašalpą asmenims, kurie turi pakankamai glaudų ryšį su Vokietijos visuomene, neskiriant šios pašalpos išimtinai tik asmenims, kurie gyvena Vokietijoje(15). Todėl Vokietijos teisės aktų leidėjas siekė skatinti sukaupti papildomas kaupiamąsias pensijas tuos asmenis, kurie turi pakankamai glaudų ryšį su Vokietijos visuomene, nereikalaudamas, jog lengvatos būtų teikiamos su sąlyga, kad asmuo nuolat gyventų nacionalinėje teritorijoje. Kad toks reikalavimas neegzistuoja, matyti iš EStG 1 straipsnio 3 dalies, kuri leidžia pasienio darbuotojui pasirinkti būti neribotai apmokestinamam Vokietijoje ir taip gauti nagrinėjamą priemoką. Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad tie pasienio darbuotojai, kuriems taikoma sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, neturi pakankamai glaudaus ryšio su šia valstybe nare ir todėl teisine prasme yra neatskiriamai susiję su savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe.

33.      Dėl sutuoktiniams suteikiamos priemokos(16) Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad EStG 79 straipsnio 2 dalis nepažeidžia EB 39 straipsnio 2 dalies arba Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies, nes sutuoktinis, kuris nuolat negyvena Vokietijoje, gali gauti nagrinėjamą priemoką, kuri skirta tik Vokietijoje neribotai apmokestinamiems asmenims, jeigu abu sutuoktiniai pasirenka būti neribotai apmokestinami šioje valstybėje narėje ir jeigu ne mažiau kaip 90 % sutuoktinių bendrų pajamų yra apmokestinamos Vokietijoje, o užsienyje apmokestinamos jų pajamos neviršija 12 272 EUR.

34.      Alternatyviai Vokietijos Federacinė Respublika taip pat tvirtina, kad jeigu Teisingumo Teismas nustatytų netiesioginę diskriminaciją, ją galima pateisinti mokesčių darnos pagrindais. Pagal EStG 79 straipsnį skiriama priemoka ir galimybė atskaityti ypatingąsias išlaidas pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį atitinka mokesčių sumažinimą arba lengvatą dėl įmokų kaupiamajai pensijai. Šią lengvatą subalansuoja galimybė Vokietijos Federacinei Respublikai vėliau apmokestinti visas išmokas pagal kaupiamosios pensijos sutartis, remiantis EStG 22 straipsnio 5 dalimi.

2.      Vertinimas

35.      Šiuo kaltinimu Komisija tvirtina, kad EStG 79 straipsnis pažeidžia EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, nes juo reikalaujama kad pasienio darbuotojai ir jų sutuoktiniai, siekdami gauti kaupiamosios pensijos priemoką, kurią numato ši nacionalinės teisės nuostata, būtų Vokietijoje neribotai apmokestinami pajamų mokesčiu.

36.      Šalių argumentai dėl šio kaltinimo koncentruojasi pirmiausia į tai, ar kaupiamosios pensijos priemoką reikia pripažinti socialine, ar mokesčių lengvata pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, ir, antra, ar teisės gauti šią priemoką nesuteikimas pasienio darbuotojams, kurie nėra Vokietijoje neribotai apmokestinami, yra netiesioginė šių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės; bylos šalys sutaria, kad Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis iš tiesų yra taikoma nagrinėjamai priemokai.

37.      Pirmiausia nagrinėsiu, ar kaupiamosios pensijos priemoką reikia pripažinti socialine, ar mokesčių lengvata pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, paskui – ar EStG 79 straipsnio nuostata, kad gauti priemoką gali tik Vokietijoje neribotai apmokestinamas asmuo, yra diskriminacinė.

38.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2008 m. gruodžio 17 d. posėdyje Komisija patvirtino, jog šis kaltinimas susijęs tik su pasienio darbuotojais, kurie apmokestinami nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Komisija per posėdį teigė, kad „pirmasis kaltinimas apima tik atvejus, kai teisė apmokestinti asmenį priklauso tik kaimyninei gyvenamosios vietos valstybei“. Tačiau ji pažymėjo, kad šis kaltinimas neapsiriboja pasienio darbuotojais iš Prancūzijos Respublikos ir Austrijos Respublikos, kurie negali pasirinkti mokėti mokesčio Vokietijoje pagal EStG 1 straipsnio 3 dalį. Be to, šioje byloje Komisija reikalauja pripažinti pažeidimą tik dėl kaupiamosios pensijos priemokos, o ne dėl galimybės atskaityti tam tikras kaupiamosios pensijos įmokas pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį.

39.      Mano žiniomis, Teisingumo Teismas nėra priėmęs sprendimo būtent dėl Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų lengvatų skirtumų. Vis dėlto Teisingumo Teismas konstatavo, kad „socialinės lengvatos“ apima „visas su darbo sutartimi susijusias arba nesusijusias lengvatas, paprastai suteikiamas vietiniams darbuotojams pirmiausia dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso arba vien dėl to, kad jie gyvena tos valstybės teritorijoje, ir kurių suteikimas darbuotojams, esantiems kitų valstybių narių piliečiais, dėl šios priežasties galėtų palengvinti tokių darbuotojų judėjimą Bendrijoje“(17). Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad nuorodos į socialines lengvatas šioje nuostatoje negalima aiškinti siaurai(18).

40.      Siekiant įvertinti, ar kaupiamosios pensijos priemoka yra socialinė, ar mokesčių lengvata, būtina išnagrinėti jos tikslą ir skyrimo sąlygas, ne tik jos kvalifikavimą pagal nacionalinės teisės aktus. Tai, kad nuostatos, susijusios su kaupiamosios pensijos priemoka, yra įtvirtintos Vokietijos pajamų mokesčio įstatyme, mano nuomone, neturi lemiamos įtakos nustatant jų teisinį pobūdį ar jas kvalifikuojant, taip pat ir tai, ar ši lengvata yra socialinė, ar mokesčių lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme.

41.      Iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika, skirdama kaupiamosios pensijos priemoką ir suteikdama galimybę kaip ypatingąsias išlaidas atskaityti iš pajamų mokesčio kaupiamosios pensijos įmokas, siekė paskatinti sukaupti Riester pensijas. Be to, yra žinoma, kad sukurti Riester pensijų sistemą paskatino demografiniai pokyčiai Vokietijoje ir poreikis reformuoti nacionalinio socialinio draudimo pensijų režimą. Taigi Riester pensijų sistema siekiama papildyti nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistemą, pagal kurią mokamos išmokos ateityje mažės. Tad Riester pensijų sistema yra tiesiogiai skirta asmenims, kuriems turės įtakos nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistemos reforma.

42.      Mano nuomone, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, o Vokietijos Federacinė Respublika to neginčija, jog nagrinėjamu finansiniu skatinimu(19) siekiama užtikrinti, kad pensijoje esantys asmenys užbaigę profesinę veiklą gautų pakankamą pensiją. Todėl manau, kad nagrinėjamą finansinį skatinimą motyvuoja socialiniai pagrindai.

43.      Nors sutinku su Vokietijos Federacinės Respublikos argumentu, kad vien nacionalinės lengvatos socialinio tikslo nepakanka, kad šią lengvatą būtų galima kvalifikuoti kaip „socialinę lengvatą“ pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, tačiau atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką manau, kad tikslas, kurio siekia Vokietijos Federacinė Respublika skirdama kaupiamosios pensijos priemoką, patvirtina, kad ši lengvata yra socialinė lengvata. Šiuo požiūriu pažymėčiau, kad Teisingumo Teismas jau pripažino, jog „socialinės lengvatos“ sąvoka Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme apima pajamas, kurias valstybės narės teisės aktai užtikrina pagyvenusiems asmenims(20).

44.      Riester kaupiamosios pensijos sutarties sudarymas ir įmokos šiai sistemai yra akivaizdžiai savanoriškos. Tačiau, mano nuomone, priešingai nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, Riester pensijų sistemos savanoriškas pobūdis nesumenkina to fakto, kad kaupiamosios pensijos priemoka, suteikiama pagal EStG 79 straipsnį, yra Vokietijos teisėje įtvirtintas finansinis skatinimas, skirtas užtikrinti, kad gavėjams, nors pirmiausia ir jų iniciatyva, būtų užtikrintos pakankamos pajamos senatvėje. Mano nuomone, iš esmės Bendrijos teisės nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo tikslui ir dvasiai prieštarautų tai, jeigu šios lengvatos nebūtų galima laikyti socialine lengvata pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį tik dėl sistemos, kuri užtikrina šią lengvatą, savanoriško pobūdžio(21).

45.      Šioje byloje neginčijama, kad kaupiamosios pensijos priemoka suteikiama, inter alia, ir asmenims, kurie negali būti laikomi darbuotojais EB 39 straipsnio prasme, ir kad kai kurie darbuotojai iš tiesų negali gauti priemokos, nes jiems taikomi kiti pensijų režimai, o ne nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistema, ir todėl šios sistemos reforma jiems neturi įtakos. Tačiau, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistema daugiausia naudojasi samdomi darbuotojai ir todėl jie yra pagrindiniai Riester pensijų sistemos dalyviai, o galiausiai – ir pagrindiniai kaupiamosios pensijos priemokos gavėjai(22). Tai, kad galimi kaupiamosios pensijos priemokos gavėjai nevisiškai sutampa su darbuotojo sąvoka pagal EB 39 straipsnį, kaip jį Teisingumo Teismas aiškina savo praktikoje, mano nuomone, nekenkia tam, kad priemoka, Teisingumo Teismo praktikoje vartojamais žodžiais, yra „bendrai“ pripažįstama darbuotojams iš esmės dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso ir yra skirta užtikrinti šiems darbuotojams pakankamas pajamas senatvėje, atsižvelgiant į nacionalinio socialinio draudimo pensijos sistemos reformą(23). Todėl manau, kad kaupiamosios pensijos priemoka, kaip tvirtina Komisija, yra bendrai pripažįstama asmenims dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso.

46.      Vokietijos Federacinė Respublika savo pastabose siekė įrodyti, kad kaupiamosios pensijos priemoka yra mokesčių, o ne socialinė lengvata, nes ši priemoka neatskiriamai susijusi su galimybe iki tam tikro maksimalaus dydžio atskaityti kaupiamosios pensijos įmokas kaip ypatingąsias išlaidas pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį. Iš tiesų ši valstybė narė tvirtina, kad priemoka yra tik avansinis mokesčio sumažinimas, apskaičiuojamas pagal EStG 10 a straipsnio 2 dalį. Tačiau manau, kad nors kaupiamosios pensijos priemoka ir galimybė atskaityti kaupiamosios pensijos įmokas yra akivaizdžiai susijusios (taip pat ir dėl to, kad jų pagrindas yra nacionalinio socialinio draudimo pensijų reforma), priemoka yra minimali pagalba, teikiama gavėjo kaupiamajai pensijai(24), neatsižvelgiant į šio asmens pajamas. Mano nuomone, galimybė iki tam tikro maksimalaus dydžio atskaityti kaupiamosios pensijos įmokas kaip ypatingąsias išlaidas pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį yra atskira ir papildoma lengvata, kurią galima gauti, nelygu asmens pajamos, ir kurią ekonomiškai galima atskirti nuo kaupiamosios pensijos priemokos.

47.      Todėl manau, kad šioje byloje nagrinėjama kaupiamosios pensijos priemoka yra socialinė lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme.

48.      Kadangi manau, kad kaupiamosios pensijos priemoka yra socialinė lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme, diskriminacijos klausimą nagrinėsiu iš tokios perspektyvos, o ne mokesčių prasme.

49.      Dėl diskriminacijos klausimo reikia nurodyti, kad vienodo požiūrio principas, įtvirtintas tiek EB 39 straipsnyje, tiek Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje, draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokias kitas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus skirtumų kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas. Išskyrus atvejus, kai nacionalinės teisės nuostata yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui, ji turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius darbuotojus, o darbuotojus migrantus, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją(25).

50.      Todėl pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį darbuotojas migrantas naudojasi tomis pačiomis socialinėmis lengvatomis, kurios suteikiamos vietiniams darbuotojams. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką šioje nuostatoje nurodyta darbuotojo sąvoka apima pasienio darbuotojus, kurie gali remtis šia nuostata kaip ir bet kuris kitas darbuotojas, kuriam ji taikoma(26).

51.      Savo pastabose Komisija tvirtino, kad dėl EStG 1 straipsnio nuostatų reikalavimas būti neribotai apmokestinamam atitinka reikalavimą nuolat gyventi šioje valstybėje narėje ir juo iš esmės pasienio darbuotojams atimama galimybė pasinaudoti kaupiamosios pensijos priemoka. Nors Vokietijos Federacinė Respublika ginčijo šį Komisijos tvirtinimą, ši valstybė narė iš tikrųjų savo pastabose pripažino, kad priemokos suteikimo atžvilgiu yra skirtumas tarp darbuotojų rezidentų ir pasienio darbuotojų iš Prancūzijos Respublikos ir Austrijos Respublikos, nes šie darbuotojai negali pasirinkti būti neribotai apmokestinami Vokietijoje. Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų, kiti pasienio darbuotojai, kurie neturi nuolatinės arba įprastos gyvenamosios vietos Vokietijoje, negali gauti kaupiamosios pensijos priemokos, jeigu nepasirenka būti neribotai apmokestinami Vokietijoje pagal EStG 1 straipsnio 3 dalį.

52.      Todėl manau, kad iš esmės ne rezidentai negali pasinaudoti priemoka. Be to, kitaip nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, nemanau, kad galimybė kai kuriems pasienio darbuotojams pasirinkti būti neribotai apmokestinamiems Vokietijoje pagal EStG 1 straipsnio 3 dalį pakeistų šią išvadą. Bet kuriuo atveju galima pasirinkti būti neribotai apmokestinamam Vokietijoje, tik jeigu 90 % atitinkamo darbuotojo pajamų yra apmokestinamos Vokietijoje, o pajamos, neapmokestinamos Vokietijoje, neviršija 6 136 EUR(27). Atsižvelgiant į sudėtingus reikalavimus, kuriuos turi tenkinti nagrinėjami pasienio darbuotojai, siekiantys įgyti Vokietijoje neribotai apmokestinamų asmenų statusą, mano nuomone, bent jau kai kurie iš šių darbuotojų negali pasinaudoti kaupiamosios pensijos priemoka iš tikrųjų būtent dėl savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką ne rezidentai dažniausiai yra ne piliečiai(28), manau, jog Komisija šioje byloje įrodė, kad EStG 79 straipsnyje įtvirtintą sąlygą, jog asmuo turi būti neribotai apmokestinamas Vokietijoje, kad galėtų pasinaudoti socialine lengvata, gali lengviau tenkinti Vokietijos darbuotojai, o ne pasienio darbuotojai iš kitų valstybių narių, ir todėl ši sąlyga yra netiesioginė diskriminacija, draudžiama pagal EB 39 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

53.      Be to, kitaip nei Vokietijos Federacinė Respublika, nemanau, kad Teisingumo Teismo sprendimas Geven(29), kuriame buvo pripažinta, kad nėra pakankamai glaudaus ryšio su socialinę lengvatą skiriančios valstybės narės visuomene, yra taikomas šioje byloje.

54.      Kaupiamosios pensijos priemoka yra socialinė lengvata pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, kuri suteikiama kaip Vokietijos socialinio draudimo pensijų sistemos reformos dalis. Kaip matyti iš EStG 10 a straipsnio 1 dalies ir 79 straipsnio, kad pasienio darbuotojas galėtų pasinaudoti priemoka, jis, inter alia, turi būti apsidraudęs Vokietijoje pagal nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistemą. Ši sąlyga, kurios Komisija neginčija šioje byloje, užtikrina, kad aptariami pasienio darbuotojai turėtų mokėti įmokas Vokietijos socialinės apsaugos sistemai. Be to, noriu pabrėžti, kad pasienio darbuotojams socialinio draudimo pensijų sistemos reforma daro tokią pačią įtaką kaip ir darbuotojams, kurie nuolat gyvena ir (arba) yra neribotai apmokestinami Vokietijos Federacinėje Respublikoje(30). Todėl, mano nuomone, šioje byloje aptariami pasienio darbuotojai turi pakankamai glaudų ryšį su Vokietijos visuomene, kad galėtų naudotis nagrinėjama lengvata(31).

55.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat manau, kad pasienio darbuotojui, siekiančiam gauti EStG 85 straipsnyje įtvirtintą kaupiamosios pensijos priemokos priedą, priklausantį nuo darbuotojo išlaikomų vaikų skaičiaus, taikomas reikalavimas būti neribotai apmokestinamam Vokietijoje yra diskriminacinis ir pažeidžia EB 39 straipsnio 2 dalį bei Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

56.      Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos(32) matyti, kad darbuotojo, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 1612/68, sutuoktinis gali reikalauti socialinių lengvatų. Iš tikrųjų darbuotojo sutuoktinis netiesiogiai naudojasi vienodu požiūriu į darbuotojus migrantus(33). Atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimo būti Vokietijoje neribotai apmokestinamam natūraliai lengviau yra laikytis Vokietijos darbuotojams ar jų sutuoktiniams, dažniausia gyvenantiems Vokietijoje, nei darbuotojams, kitų valstybių narių piliečiams, kurie dažniausia gyvena kitoje valstybėje narėje(34), manau, kad reikalavimas pasienio darbuotojui ir jo sutuoktiniui būti neribotai apmokestinamiems Vokietijoje pagal EStG 79 straipsnį, aiškinamą kartu su EStG 26 straipsniu, siekiant, kad sutuoktinis gautų kaupiamosios pensijos priemoką, taip pat pažeidžia EB 39 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

57.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad nustačiusi ir palikusi galioti EStG 79–99 straipsnių nuostatas dėl papildomos senatvės pensijos, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį tiek, kiek šios nuostatos nesuteikia teisės į kaupiamosios pensijos priemoką pasienio darbuotojams ir jų sutuoktiniams, jeigu jie nėra neribotai apmokestinami šioje valstybėje narėje.

B –    Antrasis kaltinimas

1.      Šalių argumentai

58.      Anot Komisijos, pagal EStG 92 a straipsnį kaupiamosios pensijos priemokos gavėjas, neviršydamas maksimalios sumos, gali dalį remiamo kaupiamosios pensijos kapitalo panaudoti savo gyvenamosioms reikmėms skirtam būstui įsigyti arba pasistatyti, jeigu šis būstas yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Komisija mano, kad ši sąlyga riboja pasienio darbuotojų galimybę naudotis socialine lengvata, nes jie šio kapitalo negali panaudoti būstui kitoje valstybėje narėje įsigyti ar pasistatyti. Anot Komisijos, nepalankus požiūris į pasienio darbuotojus yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės ir pažeidžia EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį. Komisija taip pat pažymi, kad nagrinėjamam diskriminacijos draudimui netaikoma de minimis taisyklė. Bet kuriuo atveju Komisija tvirtina, kad galimybė laikinai pasinaudoti iki 50 000 EUR dydžio suma kai kuriais atvejais yra nemenka lengvata. Be to, Komisija mano, kad Vokietijos Federacinė Respublika pripažino, jog nagrinėjama lengvata padeda įsigyti būstą.

59.      Priešingai Vokietijos Federacinės Respublikos tvirtinimui, kad ši sąlyga daro vienodą poveikį darbuotojams migrantams ir Vokietijos darbuotojams, Komisija mano, kad paprastai pasienio darbuotojai nepersikelia gyventi į Vokietiją. Be to, Vokietijos darbuotojai tik išimtiniais atvejais įsigyja būstą ne savo valstybėje narėje. Sprendime Ritter-Coulais(35) Teisingumo Teismas konstatavo, kad ne rezidentai dažniau nei rezidentai yra namų, esančių už Vokietijos teritorijos, savininkai. Komisija taip pat pažymi, kad Teisingumo Teismas nesivadovavo generalinio advokato išvada Hartmann byloje(36), nes patvirtino savo nusistovėjusią praktiką, kad pasienio darbuotojai turi teisę į socialines lengvatas.

60.      Komisija mano, kad, kitaip nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, nagrinėjamos lengvatos taikymas pasienio darbuotojams nedaro neigiamo poveikio Vokietijos socialinio draudimo sistemai.

61.      Komisija mano, kad, priešingai nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, nėra prielaidų teigti, kad kaupiamosios pensijos priemoka yra priemonė, skirta skatinti būsto statybą. Bet kuriuo atveju ši valstybė narė neneigia, kad pastato užsienyje įsigijimas pasienio regione bendrai daro teigiamą poveikį gyvenamųjų būstų situacijai Vokietijoje. Taip pat nėra pavojaus, kad Vokietijos Federacinės Respublikos ir kaimyninių valstybių gyvenamųjų būstų politika prieštarauja viena kitai. Pagal EStG 92 a straipsnį dalį aptariamo kapitalo galima panaudoti ne tik būstui pastatyti, bet ir jam įsigyti. Jeigu pasienio regione kitoje valstybėje narėje būtų gyvenamųjų būstų perviršis, darbuotoją galėtų labiau dominti galimybė būstą įsigyti, o ne jį pasistatyti, kartu prisidedant prie perviršio sumažinimo.

62.      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad pagal EStG 92 a straipsnyje įtvirtinta galimybė tam tikrą dalį remiamo kaupiamosios pensijos kapitalo panaudoti būstui įsigyti tik nacionalinėje teritorijoje nepažeidžia Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies arba EB 39 straipsnio 2 dalies.

63.      Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, nagrinėjamas apribojimas nėra atvira diskriminacija dėl pilietybės. Būsto vieta jį įsigyjančio asmens požiūriu yra neutrali. Be to, nagrinėjamas apribojimas nėra netiesioginė diskriminacija, nes jis daro vienodą poveikį Vokietijos darbuotojams ir darbuotojams iš kitų valstybių narių. Ir Vokietijos darbuotojai, ir darbuotojai iš kitų valstybių narių, kurie nuolat gyvena užsienyje, negali naudoti kapitalo įsigyti arba statyti būstą užsienyje. Vokietijos Federacinė Respublika mano, jog sprendime Ritter-Coulais pateikta išvada, kad ne rezidentai dažniau nei rezidentai yra namų, esančių už Vokietijos teritorijos ribų, savininkai, iš tiesų parodo, kad šioje byloje nėra netiesioginės diskriminacijos. Šioje byloje būstai nėra pastatyti arba įsigyti, o Ritter-Coulais byloje(37) nagrinėjamos mokestinės priemonės buvo susijusios su esamais pastatais. Anot Vokietijos Federacinės Respublikos, darbuotojų iš kitų valstybių narių ilgalaikis interesas yra įsigyti būstą šioje valstybėje narėje dėl paprastos priežasties – nes užsienyje jie jau turi gyvenamąjį būstą ir jų nebedomina toks skatinimas. Be to, pagal generalinio advokato išvadą byloje Hartmann(38) Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis yra skirta užtikrinti, kad užsieniečiai darbuotojai turėtų tas pačias lengvatas „darbo valstybės narės nacionalinėje teritorijoje“. Priemonė negali būti laikoma pažeidimu, jeigu ji įtvirtina lengvatą ir Vokietijos, ir užsienio darbuotojams nacionalinėje teritorijoje.

64.      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad nagrinėjama priemonė neapriboja laisvo darbuotojų judėjimo, nes ji nedaro įtakos darbo vietos pasirinkimui. Jeigu būtų konstatuota priešingai, reikštų, kad visos lengvatos, kurios yra skiriamos darbo valstybėje narėje ir neskiriamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, būtų laikomos laisvo darbuotojų judėjimo apribojimais. Bet kuriuo atveju EStG 92 straipsnio poveikis darbuotojų judėjimo laisvei yra pernelyg tolimas ir netiesioginis.

65.      Kaip papildomą argumentą Vokietijos Federacinė Respublika pateikia tai, kad apribojimas arba diskriminacinė priemonė gali būti pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Savo 2007 m. birželio 28 d. Išvadoje byloje C-152/05 Komisija prieš Vokietiją(39) generalinis advokatas Y. Bot manė, kad siekis didinti gyvenamojo būsto fondą Vokietijoje gali būti laikomas privalomu bendruoju interesu(40). Kaupiamosios pensijos priemokos kapitalo panaudojimas padeda įgyvendinti šį bendrąjį interesą.

66.      Be to, kai asmuo turi savo būstą, tai užtikrina gyvenimo kokybę vyresniame amžiuje ir sumažina socialinio draudimo sistemos papildomų mokėjimų, atsirandančių dėl demografinių pokyčių, lygį. Jeigu lengvatos gavėjai turi savo būstą, jiems nereikia mokėti didelės nuomos ir taip sumažinama našta socialinio draudimo sistemai. Socialinio draudimo sistemos apsauga yra teisėtas tikslas remiantis sprendimu ITC(41). Priešingai nei tvirtina Komisija, šių tikslų negalima pasiekti įsigyjant būstą kitos valstybės narės pasienio regione.

67.      Dėl būsto statybos politikos Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Bendrijos teisė neįpareigoja valstybės narės taikyti lengvatas nekilnojamajam turtui įsigyti ar pasistatyti taip pat ir kitoje valstybėje narėje. Statybos pagalba nepatenka į Bendrijos kompetenciją. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad išplėtus EStG 92 a straipsnio taikymą būtų padarytas poveikis ar net žala kitos valstybės narės gyvenamųjų būstų politikai.

2.      Vertinimas

68.      Savo antruoju kaltinimu Komisija tvirtina, kad EStG 92 a straipsnis, pagal kurį kaupiamosios pensijos priemokos gavėjas gali remiamą kapitalą panaudoti savo gyvenamosioms reikmėms skirtam būstui įsigyti arba pasistatyti, tik jeigu tas būstas yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje, yra paslėpta diskriminacija dėl pilietybės ir pažeidžia EB 39 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

69.      Akivaizdu, kad pagal EStG 92 a straipsnį pasienio darbuotojai negali tam tikros kaupiamosios pensijos kapitalo dalies panaudoti savo gyvenamosioms reikmėms skirtam būstui pasistatyti arba įsigyti kitos valstybės narės teritorijoje. Tačiau remiamas kapitalas gali būti naudojamas pasistatyti arba įsigyti būstą Vokietijoje.

70.      Mano nuomone, EStG 92 a straipsnis iš tikrųjų apriboja pasienio darbuotojų galimybes naudotis socialine lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme, nes tokie darbuotojai negali panaudoti nagrinėjamo remiamo kapitalo savo gyvenamosioms reikmėms skirtam būstui pasistatyti arba įsigyti valstybės, kurioje jie nuolat gyvena, teritorijoje. Nors tiesa, kad, kaip tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, ir Vokietijos darbuotojai, ir darbuotojai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, negali naudoti šio kapitalo nusipirkti arba pasistatyti būstui užsienyje, ir todėl EStG 92 a straipsnis nėra specialiai skirtas ne rezidentams, tačiau, mano nuomone, pastarieji dažniau nei piliečiai rezidentai norėtų įsigyti ar pasistatyti namus už Vokietijos teritorijos.(42)

71.      Todėl manau, kad ginčijamas apribojimas yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės. Mano nuomone, pagal EStG 92 a straipsnį nepalankiau vertinami pasienio darbuotojai Vokietijoje, kurie nori įsigyti arba pasistatyti gyvenamąjį būstą kitos valstybės narės teritorijoje, ir dažniausiai dėl to pažeidžiamas EB 39 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis. Be to, nemanau, kad nagrinėjama diskriminacija nedaro praktinio poveikio pasienio darbuotojams, nes ji tikrai užkerta jiems galimybę be palūkanų pasiskolinti(43) iki 50 000 EUR iš savo kaupiamosios pensijos kapitalo pasistatyti arba įsigyti būstą kitoje valstybėje narėje(44).

72.      Todėl reikia išnagrinėti, ar aptariamas reikalavimas gali būti pateisinamas ir ar jis proporcingas siekiamam tikslui.

73.      Vokietijos Federacinė Respublika iš tikrųjų tvirtina, jog EStG 92 a straipsnio reikalavimas, kad būstas turi būti nacionalinėje teritorijoje, yra pateisinamas pakankamos gyvenamojo būsto pasiūlos užtikrinimo tikslu. Mano nuomone, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Vokietiją(45), nors gyvenamojo būsto pasiūlos užtikrinimo tikslas yra bendrojo intereso tikslas, atsižvelgiant į tai, kad šis tikslas taip pat būtų pasiektas, jei pasienio darbuotojai pasiliktų kitoje valstybėje narėje, o ne persikeltų į Vokietiją, EStG 92 a straipsnio reikalavimas dėl gyvenamojo būsto vietos Vokietijoje yra neproporcingas(46). Be to, dėl Vokietijos Federacinės Respublikos tvirtinimo, kad jeigu galimybė panaudoti kaupiamosios pensijos kapitalą būtų taikoma taip pat įsigyti arba pasistatyti būstui kitos valstybės narės teritorijoje, tai pakenktų pastarosios nekilnojamojo turto politikai, manau, kad nagrinėjamas pavojus laikytinas hipotetiniu, nes Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė jokių duomenų dėl tokio galimo konflikto arba pavojaus.

74.      Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos tvirtinimo, susijusio su jos socialinio draudimo sistemos apsauga, pažymėtina, jog iš sprendimo ITC(47) matyti, kad didelės žalos finansinei socialinio draudimo sistemos pusiausvyrai atsiradimo pavojus gali būti privalomas bendrojo intereso pagrindas. Tačiau, mano nuomone, šioje byloje nebuvo įrodytas toks finansinio nestabilumo atsiradimo pavojus. Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kaip remiamo kaupiamosios pensijos kapitalo panaudojimas savo reikmėms skirtam būstui įsigyti arba pasistatyti už Vokietijos teritorijos ribų galėtų pakenkti Vokietijos socialinio draudimo sistemos finansinei pusiausvyrai. Tokio paaiškinimo nebuvimas yra labai reikšmingas, atsižvelgiant į tai, kad iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pasienio darbuotojai gali pasinaudoti kaupiamosios pensijos priemoka, tik jeigu jie yra apdrausti pagal Vokietijos socialinio draudimo pensijų sistemą.

75.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad nesuteikusi pasienio darbuotojams teisės naudoti remiamo kaupiamosios pensijos kapitalo savo gyvenamosioms reikmėms skirtam būstui įsigyti arba pasistatyti, jeigu toks būstas yra ne šios valstybės narės teritorijoje, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį.

C –    Trečiasis kaltinimas

1.      Šalių argumentai

76.      Komisija mano, kad pareiga grąžinti kaupiamosios pensijos priemoką pagal EStG 95 straipsnį, aiškinamo kartu su EStG 93 ir 94 straipsniais, pažeidžia EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, taip pat EB 12 ir 18 straipsnius.

77.      Dėl darbuotojų Komisija tvirtina, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos netiesiogiai diskriminuoja pasienio darbuotojus ir darbuotojus migrantus. Anot Komisijos, pasienio darbuotojai ir darbuotojai migrantai turi didesnę tikimybę nei Vokietijos darbuotojai prarasti neribotai apmokestinamojo asmens statusą dėl to, kad darbą Vokietijoje jie pakeistų į darbą kitoje valstybėje narėje. Dėl nagrinėjamų teisės aktų nuostatų pasienio darbuotojai ir darbuotojai migrantai visų pirma gali neprašyti suteikti kaupiamosios pensijos priemokos, kad nereikėtų jos grąžinti.

78.      Komisija taip pat tvirtina, kad ginčijamos nuostatos apriboja laisvą darbuotojų judėjimą. Pagal analogiją remdamasi Teisingumo Teismo sprendimu Lasteyrie du Saillant(48), ji tvirtina, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos mažiau palankiai vertina tuos Vokietijos piliečius, kurie išvyksta iš savo valstybės, kad pasinaudotų laisvo darbuotojų judėjimo teise, palyginti su piliečiais, kurie lieka Vokietijoje. Komisija mano, Vokietijos Federacinė Respublika pasisavina tam tikras išvykstančiojo asmens lėšas. Tačiau to nebūtų, jeigu asmuo liktų Vokietijoje.

79.      Komisija mano, kad nors dėl priemokos grąžinimo sąlygų nagrinėjamos nuostatos gali būti ne tokios griežtos, šios sąlygos nepakeičia fakto, kad priemoką reikia grąžinti. Be to, Komisija, atsakydama į Vokietijos Federacinės Respublikos pastabas(49), mano, kad Teisingumo Teismo sprendimas N(50) šioje byloje netaikomas. Byla N buvo susijusi su iš bendrovės akcijų perleidimo gautomis latentinėmis pajamomis, kurios buvo apmokestinamos išvykstant iš nacionalinės teritorijos prieš realizuojant akcijas, jeigu nebuvo pateikiama garantijų. Vokietijos Federacinė Respublika siekia įrodyti, kad tokiu atveju mokėjimo sustabdymas, nereikalaujant pateikti garantijų, panaikintų pareigos mokėti, susietos su išvykimu, ribojantį pobūdį. Tačiau Komisija pažymi, kad mokėjimo sustabdymas nereikalaujant pateikti garantijų prieš gaunant pajamų nulemtų tokį apmokestinimą, tarsi asmuo būtų likęs nacionalinėje teritorijoje. Taigi toks apmokestinimas yra visiškai įprastas, net jeigu asmuo lieka nacionalinėje teritorijoje. Tačiau šioje byloje kaupiamosios pensijos priemoka neturi būti grąžinama, jeigu suinteresuotasis asmuo lieka nacionalinėje teritorijoje.

80.      Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teiginio, susijusio su tuo, kad ji neturi kompetencijos apmokestinti iš Vokietijos išvykstančių asmenų(51), Komisija pažymi, kad ši valstybė narė remiasi šiuo reikalavimu, pirma, siekdama įrodyti, kad nėra diskriminacijos, ir, antra, kaip pateisinimu, pagrįstu mokesčių darna.

81.      Komisija mano, kad, remiantis sprendimu Wielockx(52) ir atsižvelgiant į sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo abipusį pobūdį, tai, kad iš Vokietijos išvykstantys asmenys ateityje nebus apmokestinami šioje valstybėje narėje, nereiškia, kad jie iš esmės skiriasi nuo pasiliekančių asmenų. Komisija taip pat pabrėžia, kad Vokietijoje pasiliekantys asmenys daugelį dešimtmečių yra neapmokestinami. To negalima palyginti su pareigos grąžinti atgrasančiu poveikiu.

82.      Komisija taip pat mano, jog tuo, kad Vokietijos Federacinė Respublika neturi kompetencijos apmokestinti iš Vokietijos išvykstančių asmenų, negalima remtis kaip pateisinimu, pagrįstu mokesčių darnos pagrindais. Mokesčių darną palaiko teisė nustatyti mokesčius, dėl kurios valstybės susitaria sutartyse dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

83.      Komisija taip pat mano, kad nagrinėjamos nuostatos pažeidžia EB 12 ir 18 straipsnius asmenų, kurie yra pensijoje ir niekada nedirbo pagal darbo sutartį, atžvilgiu.

84.      Komisija mano, kad nagrinėjama pareiga grąžinti pažeidžia EB 12 straipsnį, nes ji daugiausia paveikia ne piliečius, o tai yra netiesioginė diskriminacija. Ne piliečių, kurie išėję į pensiją grįžta į savo kilmės valstybę, yra kur kas daugiau nei vokiečių, kurie, išėję į pensiją, išvyksta į užsienį. Be to, pareiga grąžinti pažeidžia EB 18 straipsnį, nes ji, neatsižvelgiant į pilietybę, atgraso Sąjungos piliečius perkelti savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę.

85.      Posėdyje Komisija taip pat pažymėjo, kad Vokietijos Federacinė Respublika nekreipia dėmesio į kaupiamosios pensijos priemokos tikslą, ir tai, kad jeigu Vokietijos socialinio draudimo pensijų sistema nebūtų reformuojama, darbuotojai, praradę Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą, būtų gavę visą socialinio draudimo pensiją, kuri nebūtų apmokestinama toje valstybėje narėje.

86.      Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad EStG 95 straipsnis nepažeidžia laisvo darbuotojų judėjimo principo arba EB 12 ir 18 straipsnių.

87.      Pirma, pareiga grąžinti priemoką, kai asmuo praranda Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą, nėra tikra laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis, nes ji neatgraso asmenų, kurie pradeda dirbti užsienyje arba persikrausto į kitą valstybę narę nuolat gyventi.

88.      Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad pagal EStG 95 straipsnio 2 dalį priemokos grąžinimą, pateikus prašymą, galima atidėti iki išmokų pagal kaupiamosios pensijos sutartį mokėjimo pradžios (ne anksčiau, kol gavėjui sukanka 60 metų). Be to, net mokant iš kaupiamosios pensijos, palūkanomis neapmokestinamas moratoriumas yra pratęsiamas, jeigu bent 15 % sumų, išmokėtų pagal kaupiamosios pensijos sutartį, yra panaudojamos grąžinimui. Be to, suinteresuotasis asmuo atleidžiamas nuo pareigos grąžinti, jeigu vėl įgyja Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą.

89.      Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad priemokos gavėjas turi grąžinti tik priemoką, skiriamą pagal EStG 79 straipsnį ir paskesnius, ir mokesčių sumažinimą, susijusį su ypatingųjų išlaidų atskaitymu pagal EStG 10 a straipsnį. Taigi, skirtingai nei sprendimuose Lasteyrie du Saillant(53) ir N(54), nėra nustatyta jokių kitų „išėjimo mokesčių“. Be to, sprendime N(55) Teisingumo Teismas nurodė, kad mokėjimo, dėl kurio nesuteikiama garantija, sustabdymas, gali panaikinti pareigos, susijusios su išvykimu, ribojantį pobūdį.

90.      Taigi Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad Komisija, nuolat remdamasi „atgrasančiu poveikiu“, padidina grąžinimo psichologinį poveikį asmenims, kurie nusprendžia pakeisti darbo arba nuolatinę gyvenamąją vietą.

91.      Vokietijos Federacinė Respublika taip pat mano, kad asmenys, praradę Vokietijoje neribotai apmokestinamų asmenų statusą, nepatenka į nepalankesnę finansinę padėtį, palyginti su asmenimis, kurie išlaiko šį statusą. Todėl nėra nevienodo požiūrio. Pagal EStG 22 straipsnio 5 dalį, jeigu asmuo neribotai apmokestinamas Vokietijoje, jo gaunamos išmokos pagal kaupiamosios pensijos sutartį yra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Jeigu asmuo nėra Vokietijoje neribotai apmokestinamas, išmokos pagal kaupiamosios pensijos sutartį neapmokestinamos, o tai iš tikrųjų kompensuoja nagrinėjamą pareigą grąžinti. Remdamasi keletu apskaičiuotų pavyzdžių Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad asmuo, kuris išvyksta iš nacionalinės teritorijos, nepatenka į nepalankesnę padėtį, tačiau greičiau gauna naudos, nes jo pensijos išmokos yra neapmokestinamos šioje valstybėje narėje. Be to, ši palankesnė padėtis neišnyksta dėl to, kad kaupiamosios pensijos išmokos yra apmokestinamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje pagal sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Paprastai nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė narė neapmokestina kaupiamosios pensijos išmokų arba jas apmokestina nevisiškai.

92.      Alternatyviai Vokietijos Federacinė Respublika taip pat tvirtina, kad grąžinimo pareiga pagal EStG 95 straipsnį yra pateisinama mokesčių darnos pagrindais.

2.      Vertinimas

93.      Trečiuoju kaltinimu Komisija teigia, kad pareiga pagal EStG 93 ir 94 straipsnius grąžinti paramą praradus Vokietijoje neribotai apmokestinamojo asmens statusą pažeidžia EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, taip pat EB 12 ir 18 straipsnius.

94.      Komisija mano, kad nagrinėjami teisės aktai daro poveikį pirmiausia ne vokiečiams darbuotojams ir taip pažeidžia EB 39 straipsnį, nes ne vokiečių darbuotojų, kurie išeina iš darbo, kad pradėtų dirbti kitoje valstybėje narėje, yra daugiau nei taip darančių vokiečių darbuotojų.

95.      Be to, Komisija tvirtina, kad nagrinėjami teisės aktai pažeidžia EB 12 straipsnį, nes ne piliečių, kurie išėję į pensiją grįžta į savo kilmės valstybę, yra daug daugiau nei vokiečių, kurie, išėję į pensiją, išvyksta į užsienį.

96.      Mano nuomone, nagrinėjami teisės aktai netiesiogiai diskriminuoja pasienio darbuotojus ir darbuotojus migrantus. Tokie darbuotojai, kurie paprastai yra ne vokiečiai, greičiausiai dažniau už darbuotojus vokiečius išeis iš darbo Vokietijoje, kad įsidarbintų kitoje valstybėje narėje, ir taip praras Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą. Todėl yra pavojus, kad nagrinėjami teisės aktai darbuotojams ne vokiečiams sukurs ypač nepalankią situaciją(56).

97.      Taip pat manau, kad nagrinėjami teisės aktai netiesiogiai diskriminuoja Sąjungos piliečius iš kitų valstybių narių. Ne Vokietijos piliečiai grįš į savo kilmės šalį pasibaigus jų darbingam amžiui ir todėl praras Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą greičiausiai dažniau nei Vokietijos piliečiai, išėję į pensiją, išvyks gyventi į užsienį.

98.      Komisija taip pat mano, kad pareiga grąžinti atgraso darbuotojus nuo laisvo judėjimo.

99.      Sprendime ITC(57) Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės nuostatos, kliudančios arba sulaikančios valstybės narės pilietį nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo teise, sudaro kliūtis šiai laisvei, net jeigu jos yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę.

100. Manau, kad nagrinėjama pareiga grąžinti apriboja Vokietijos darbuotojų galimybes naudotis laisvo judėjimo teise pagal EB 39 straipsnį, nes ji atgraso tuos asmenis, kurie siekia įsidarbinti kitoje valstybėje narėje. Toks darbuotojas, kuris dėl to praranda Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą, vertinamas mažiau palankiai nei asmuo, kuris toliau dirba Vokietijoje ir yra joje neribotai apmokestinamas. Jeigu Vokietijos darbuotojas, siekiantis įsidarbinti užsienyje, praras Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą, jis turės grąžinti kaupiamosios pensijos priemoką, tačiau jeigu jis nepasinaudos galimybe pasinaudoti laisvo judėjimo teise pagal EB 39 straipsnį ir toliau dirbs Vokietijoje, tokia pareiga neatsiras. Mano nuomone, toks skirtingas požiūris gali atgrasyti Vokietijos darbuotojus įsidarbinti užsienyje.

101. Dėl Sąjungos piliečiams EB 18 straipsniu suteiktų teisių pažeidimo irgi manau, kad išdėstyti argumentai(58) taip pat taikytini ir Vokietijos piliečiams, kurie pasibaigus profesiniam gyvenimui išėję į pensiją siekia išvykti į užsienį. Pagal nusistovėjusią bylų praktiką tokios nacionalinės nuostatos, kurios numato nepalankesnes sąlygas tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra EB 18 straipsnio 1 dalimi visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas(59).

102. Mano nuomone, nors nagrinėjamų teisės aktų diskriminuojantį ir ribojantį poveikį, be abejo, išlygina arba sumažina nagrinėjamuose teisės aktuose įtvirtinti grąžinimo terminai ir sąlygos, šis poveikis darbuotojams arba ES piliečiams, kurie praranda Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą dėl to, kad perkelia savo darbo vietą arba nuolatinę gyvenamąją vietą iš Vokietijos į kitą valstybę narę, išlieka(60). Be to, tai, kad tokie darbuotojai arba Sąjungos piliečiai neprivalo Vokietijoje mokėti pajamų mokesčio už kaupiamosios pensijos išmokas, kai jos išmokamos, priešingai nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, nepanaikina nagrinėjamos diskriminacijos arba apribojimo. Vokietijos Federacinė Respublika savo pastabose pati pažymi, kad kompetencija apmokestinti tokias išmokas priklauso kitoms valstybėms narėms pagal sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo tarp šių valstybių narių ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Mano nuomone, Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis tuo, kad kitose valstybėse narėse kaupiamųjų pensijų išmokos neapmokestinamos arba apmokestinamos mažesniu mokesčio tarifu, siekdama įrodyti, kad nagrinėjama diskriminacija arba apribojimas yra pašalinami. Tokios aplinkybės nepašalina nagrinėjamos diskriminacijos arba apribojimo, bet tik atsitiktinai sumažina jų poveikį.

103. Taip pat nemanau, kad mokesčių darnos principu(61) galima remtis siekiant pateisinti nagrinėjamą pareigą grąžinti. Panašu, kad mokesčių darną užtikrina abipusiškumo pagrindu sudarytos sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir kitų valstybių narių(62).

104. Taip pat pažymėčiau, kad, mano nuomone, nėra griežtos koreliacijos ar ryšio tarp kaupiamosios pensijos priemokos skyrimo ir galimybės Vokietijos Federacinei Respublikai ateityje apmokestinti kaupiamosios pensijos išmokas, kai jos išmokamos.(63)

105. Kaupiamosios pensijos priemoka yra greičiau socialinė, o ne mokesčių lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme, kuri tam tikromis sąlygomis yra skiriama asmenims, apdraustiems pagal nacionalinio socialinio draudimo pensijų sistemą Vokietijoje, dėl šios sistemos reformos siekiant juos finansiškai skatinti sukaupti savo privačią pensiją. Todėl nematau priežasčių, kodėl tokie darbuotojai arba Sąjungos piliečiai, kurie praranda Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą, tačiau kuriems vis tiek daro poveikį Vokietijos socialinio draudimo pensijų sistemos reforma(64), privalėtų grąžinti kaupiamosios pensijos priemoką pagal EStG 95 straipsnį.

106. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika, EStG 95 straipsnyje, aiškinamame kartu su 91 ir 94 straipsniais, numačiusi, kad kaupiamosios pensijos priemoką reikia grąžinti nustojus būti neribotai apmokestinamam šioje valstybėje narėje, neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį ir EB 12 ir 18 straipsnius.

V –    Bylinėjimosi išlaidos

107. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

VI – Išvada

108. Siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad:

1.      Vokietijos Federacinė Respublika, nustačiusi ir palikusi galioti EStG 79–99 straipsnių nuostatas dėl papildomos senatvės pensijos, neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 39 straipsnį, 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnį, EB 18 straipsnį ir 12 straipsnį, nes šios nuostatos:

–        nesuteikia teisės į kaupiamosios pensijos priemoką pasienio darbuotojams ir jų sutuoktiniams, jeigu jie nėra neribotai apmokestinami šioje valstybėje narėje,

–        draudžia pasienio darbuotojams naudoti remiamą kaupiamosios pensijos kapitalą savo gyvenamosioms reikmėms skirtam būstui įsigyti arba pasistatyti, jeigu šis būstas yra ne šios valstybės narės teritorijoje,

–        numato, kad kaupiamosios pensijos priemoką reikia grąžinti, kai gavėjas nustoja būti neribotai apmokestinamas šioje valstybėje narėje.

2.      Nurodyti Vokietijos Federacinei Respublikai padengti savo bei Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – Riester pensijos kartais taip pat vadinamos antrosios arba trečiosios pakopos pensijomis.

3 – Šioje byloje ginčijamas EStG nuostatas įtvirtino 2004 m. liepos 5 d. Alterseinkünftegesetz (Gesetz zur Neuordnung der einkommensteuerrechtlichen Behirlung von Altersvorsorgeeinkünften und Altersbezügen, t. y. įstatymas, nustatantis naujas pajamų, gaunamų pagal kaupiamosios pensijos sutartis, ir senatvės pensijos apmokestinimo taisykles) 2004 m. Bundesgesetzblatt I, p. 1427.

4 – OL L 257, p. 2, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15.

5 – OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35.

6 – 1995 m. vasario 14 d. Sprendimas (C-279/93, Rink. p. I-225).

7 – Žr. šios išvados 34 punktą.

8 – 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimas (C-80/94, Rink. p. I-2493).

9 – Žr. 24 punktą.

10 – 1975 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Cristini (32/75, Rink. p. 1085); 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Inzirillo (63/76, Rink. p. 2057); 1984 m. liepos 12 d. Sprendimas Castelli (261/83, Rink. p. 3199); 1985 m. birželio 20 d. Sprendimas Deak (94/84, Rink. p. 1873); 1987 m. birželio 18 d. Sprendimas Lebon (316/85, Rink. p. 2811); 1992 m. vasario 26 d. Sprendimas Bernini (C-3/90, Rink. p. I-1071); 1993 m. gegužės 27 d. Sprendimas Schmid (C-310/91, Rink. p. I-3011) ir 1999 m. birželio 8 d. Sprendimas Meeusen (C-337/97, Rink. p. I-3289).

11 – Žr. šios išvados 6 išnašoje minėto sprendimo Schumacker 30 punktą ir 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Frans Gschwind (C-391/97, Rink. p. I-5451, 21 punktas).

12 – 2007 m. sausio 25 d. Sprendimas (C-329/05, Rink. p. I-1107, 23 punktas).

13 – Minėtas šios išvados 6 išnašoje.

14 – Minėtas šios išvados 11 išnašoje.

15 – 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas (C-213/05 Rink. p. I-6347).

16 – Jeigu sutuoktiniai neatitinka kaupiamosios pensijos priemokos skyrimo sąlygų pagal EStG 10 a straipsnio 1 dalį.

17 – Žr. šios išvados 15 išnašoje minėto sprendimo Geven 12 punktą; taip pat 1982 m. sausio 14 d. Sprendimą Reina (65/81, Rink. p. 33, 12 punktas); 1985 m. kovo 27 d. Sprendimą Hoeckx (249/83, Rink. p. 973, 20 punktas); 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Meints (C-57/96, Rink. p. I-6689, 39 punktas) ir 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Martínez Sala (C-85/96, Rink. p. I-2691, 25 punktas).

18 – Šios išvados 17 išnašoje minėto sprendimo Meints 39 punktas.

19 – Kurį sudaro speciali kaupiamosios pensijos priemoka ir kaupiamosios pensijos įmokų, kaip ypatingųjų išlaidų, neapmokestinimas pajamų mokesčiu.

20 – Pagal analogiją žr. šios išvados 10 išnašoje minėtą sprendimą Castelli ir 1985 m. birželio 6 d. Sprendimą Frascogna (157/84, Rink. p. 1739).

21 – Be to, manau, kad šioje byloje, kurioje priemoka suteikiama pagal savanorišką sistemą, kuri iš dalies pakeičia privalomojo socialinio draudimo sistemą, būtų nesąžininga nesuteikti darbuotojui lengvatos Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme remiantis vien tuo, kad lengvata yra skiriama pagal savanorišką schemą.

22 – Savo pastabose Komisija, cituodama Vokietijos statistikos tarnybos (Statistisches Bundesamt) duomenis, tvirtino, kad 75–80 % aktyviai dirbančių asmenų yra samdomi darbuotojai, kuriems taikomas privalomas socialinis draudimas.

23 – Reikia pažymėti, kad šis kaltinimas yra susijęs tik su pasienio darbuotojais ir netiesiogiai su jų sutuoktiniais. Komisija nereikalavo, kad Vokietijos Federacinė Respublika išplėstų kaupiamosios pensijos priemokos taikymą kitoms asmenų grupėms.

24 – Todėl atrodo, kad, kitaip nei ypatingųjų išlaidų atskaitymas, kaupiamosios pensijos priemoka tampa kaupiamosios pensijos kapitalo dalimi. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika savo pastabose tvirtino, kad pagal EStG 88 straipsnį teisė į priemoką atsiranda praėjus kalendoriniams metams, kuriais buvo padarytos įmokos pagal pensijos kaupimo sutartį.

25 – Šios išvados 17 išnašoje minėto sprendimo Meints 44 ir 45 punktai.

26 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 17 išnašoje minėto sprendimo Meints 50 punktą; šios išvados 10 išnašoje minėto sprendimo Meeusen 21 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Hartmann (C-212/05, Rink. p. I-6303, 24 punktas).

27 – Ši suma padvigubėja susituokusių porų atveju.

28 – Šios išvados 6 išnašoje minėto sprendimo Schumacker 28 punktas; 1996 m. birželio 27 d. Sprendimas Asscher (C-107/94 Rink. p. I-3089, 38 punktas); šios išvados 26 išnašoje minėto sprendimo Hartmann 31 punktas ir šios išvados 10 išnašoje minėto sprendimo Meeusen 23 ir 24 punktai.

29 – Minėtas šios išvados 15 išnašoje.

30 – Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė nurodė, kad pasienio darbuotojai iš Prancūzijos Respublikos ir Austrijos Respublikos, kurie moka pajamų mokestį nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gali būti panašiai finansiškai skatinami savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Nemanau, kad Vokietijos Federacinė Respublika galėtų remtis tuo, kad tokie darbuotojai savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje gali turėti panašių arba dar palankesnių finansinio skatinimo galimybių, siekdama įrodyti, kad nėra diskriminacijos taikant socialinę lengvatą pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį. Šiuo požiūriu verta priminti, kad pasienio darbuotojams iš Prancūzijos Respublikos ir Austrijos Respublikos, kurie moka įmokas pagal Vokietijos socialinio draudimo sistemą, šios sistemos reforma daro tokią pačią tiesioginę įtaką kaip ir darbuotojams rezidentams. Todėl šie pasienio darbuotojai turėtų turėti galimybę gauti kaupiamosios pensijos priemoką. Mano nuomone, taip pat verta pažymėti, kad Teisingumo Teismas nesirėmė generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada byloje Hartmann, kurioje buvo teigiama, kad „pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį pasienio darbuotojai darbo valstybėje narėje turi teisę į vienodą požiūrį dėl socialinių lengvatų tiek, kiek šios lengvatos yra tiesiogiai ir išimtinai susijusios su darbu“. Plg. pastarosios išvados 55 punktą ir šios išvados 26 išnašoje minėto sprendimo 27 punktą. Be to, Teisingumo Teismas sprendime Hartmann nenagrinėjo Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių iškelto klausimo, kiek jis susijęs su tuo, „kad būtų neteisinga pasienio darbuotojui, kurio gyvenamoji vieta ir darbo vieta yra skirtingose valstybėse narėse, leisti pasinaudoti dviem tomis pačiomis socialinėmis lengvatomis dviejose valstybėse narėse. Siekiant sušvelninti šią riziką ir atsižvelgiant į tai, kad Reglamente Nr. 1612/68 nėra koordinavimo taisyklių, skirtų išvengti išmokų sutapimo, nereikia suteikti galimybės „perkelti“ vaiko auginimo pašalpos į pasienio darbuotojo gyvenamosios vietos valstybę narę“. Žr. šios išvados 26 išnašoje minėto sprendimo 23 punktą. Nesant Bendrijos teisės aktų šiuo klausimu ir atsižvelgdamas į ypatingą susijusių klausimų sudėtingumą, nemanau, kad Teisingumo Teismas turėtų taikyti tokias taisykles, draudžiančias kumuliaciją.

31 – Pagal analogiją žr. šios išvados 26 išnašoje minėto sprendimo Hartmann 36 ir 37 punktus.

32 – Žr. 10 išnašą.

33 – Pagal analogiją žr. šios išvados 26 išnašoje minėto sprendimo Hartmann 24 ir 25 punktus.

34 – Žr. šios išvados 26 išnašoje minėto sprendimo Hartmann 31 punktą.

35 – 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas (C-152/03, Rink. p. I-1711).

36 – Žr. citatą 30 išnašoje ir šios išvados 63 punktą.

37 – Minėtas šios išvados 35 išnašoje.

38 – Minėtas šios išvados 26 išnašoje.

39 – 2008 m. sausio 17 d. Sprendimas (C-152/05, Rink. p. I-39).

40 – Žr. 86 punktą.

41 – 2007 m. sausio 11 d. Sprendimas (C-208/05, Rink. p. I-181, 38–42 punktai).

42 – Pagal analogiją žr. šios išvados 35 išnašoje minėto sprendimo Ritter-Coulais 36 punktą.

43 – Dėl paskolos išmokėjimo sąlygų žr. EStG 92 a straipsnį.

44 – Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pastabų, susijusių su generalinio advokato išvada byloje Hartmann, kad priemonė nėra pažeidimas, jeigu lengvata nacionalinėje teritorijoje suteikiama ir Vokietijos, ir užsienio darbuotojams (žr. šios išvados 63 punktą), reikėtų pažymėti, kad, Teisingumo Teismas, kaip tvirtina Komisija, nesirėmė šia išvada šiuo aspektu. Teisingumo Teismas pirmiausia konstatavo, kad valstybės narės pilietis, kuris išlaikydamas savo darbą šioje valstybėje perkėlė gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę ir nuo to laiko vykdo profesinę veiklą kaip pasienio darbuotojas, gali naudotis darbuotojo migranto statusu Reglamento Nr. 1612/68 prasme. Taip pat Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį draudžiama valstybėje narėje dirbančio darbuotojo migranto sutuoktinei, kuri nedirbdama gyvena kitoje valstybėje narėje, neskirti vaiko priežiūros pašalpos dėl to, kad pirmojoje valstybėje narėje ji neturi nei nuolatinės, nei įprastos gyvenamosios vietos.

45 – Minėtas šios išvados 39 išnašoje.

46 – Žr. 27 ir 28 punktus. 2007 m. birželio 28 d. Išvadoje byloje Komisija prieš Vokietiją (minėtoje šios išvados 39 išnašoje) generalinis advokatas Y. Bot konstatavo, kad „jei <…> ne rezidentai, visų pirma pasienio darbuotojai, įsigytų ar statytų gyvenamąjį būstą kitos valstybės narės teritorijoje, gyvenamojo būsto paklausa Vokietijoje mažėtų. Taigi minėti ne rezidentai nedarytų poveikio Vokietijos nekilnojamojo turto rinkai ir nedidintų jau ir dabar didelės paklausos“. Žr. 93 punktą.

47 – Minėto šios išvados 41 išnašoje, 43 punktas.

48 – 2004 m. kovo 11 d. Sprendimas (C-9/02, Rink. p. I-2409).

49 – Žr. šios išvados 89 punktą.

50 – 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas (C-470/04 Rink. p. I-7409).

51 – Žr., inter alia, šios išvados 91 punktą.

52 – Minėtas šios išvados 8 išnašoje. Taip pat žr. Komisijos pastabas šios išvados 23 punkte.

53 – Minėtas šios išvados 48 išnašoje.

54 – Minėtas šios išvados 50 išnašoje.

55 – Žr. 36 punktą.

56 – Nors Komisija nepateikė statistinių duomenų, konkrečiai susijusių su darbuotojais, savo ieškinyje ji pažymėjo, kad nuo 1991 m. iki 2004 m. daugiau nei 75% asmenų, išvykusių iš Vokietijos gyventi į užsienį, buvo ne piliečiai.

57 – Šios išvados 41 išnašoje minėto sprendimo 33 punktas.

58 – Žr. šios išvados 100 punktą.

59 – 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas DeCuyper (C-406/04, Rink. p. I-6947, 39 punktas) ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Tas-Hagen ir Tas (C-192/05, Rink. p. I-10451, 31 punktas).

60 – Pareigą grąžinti lemiantis įvykis yra tai, kad darbuotojas pakeičia darbo valstybę narę arba Sąjungos pilietis pakeičia gyvenamosios vietos valstybę narę ir praranda Vokietijoje neribotai apmokestinamo asmens statusą. Todėl man atrodo labai įtikinamas Komisijos tvirtinimas, kad pareiga grąžinti visų pirma gali atgrasyti suinteresuotąjį asmenį prašyti suteikti priemoką, kad jam nereikėtų jos grąžinti. Žr. šios išvados 77 punktą.

61 – Teisingumo Teismas konstatavo, kad būtinybė apsaugoti mokesčių sistemos darną gali pateisinti nuostatas, kurios gali apriboti pagrindines teises. Žr. 1992 m. sausio 28 d. Sprendimą Bachmann (C-204/90, Rink. p. I-249, 28 punktas) ir 1992 m. sausio 28 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C-300/90, Rink. p. I-305, 21 punktas).

62 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 8 išnašoje minėto sprendimo Wielockx 23–26 punktus.

63 – Šios išvados 61 išnašoje minėtuose sprendimuose Bachmann ir Komisija prieš Belgiją,Teisingumo Teismas konstatavo, kad „įmokų pagal senatvės ir gyvybės draudimo neapmokestinimas ir pagal šias sutartis išmokamų išmokų apmokestinimas buvo tiesiogiai susijęs; ir šis ryšys turėjo būti išlaikytas, siekiant užtikrinti nagrinėjamos mokesčių sistemos darną“. (Žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą de Groot (C-385/00, Rink. p. I-11819, 108 punktas).

64 – Nes jiems Vokietijos socialinio draudimo pensijų išmokos dėl šios sistemos reformos ateityje iš esmės sumažės.