Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-330/07

Jobra Vermögensverwaltungs-Gesellschaft mbH

prieš

Finanzamt Amstetten Melk Scheibbs

(Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Wien prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas – Įsisteigimo laisvė − Mokesčių teisės aktai − Investicinis priedas − Nacionalinės teisės aktai, kuriais mokesčių lengvata suteikiama tik turtui, naudojamam nacionalinėje teritorijoje esančiame nuolatiniame padalinyje − Netaikymas atlygintinai perleidžiamam turtui, kuris daugiausia naudojamas kitose valstybėse narėse − Transporto priemonių išperkamoji nuoma − Piktnaudžiavimo prevencija“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai – Pateisinimas – Kova su piktnaudžiavimu – Sąlygos

(EB 49 straipsnis)

2.        Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai

(EB 49 straipsnis)

1.        Nacionalinė priemonė, apribojanti laisvę teikti paslaugas, gali būti pateisinama, jei ji konkrečiai skirta uždrausti visiškai fiktyvius, ekonomiškai nepagrįstus susitarimus, kuriais tik siekiama gauti mokesčių lengvatų. Tačiau tai, jog įmonė, galinti prašyti investicinio priedo, atlygintinai perleidžia turtą įmonei, kuri jį daugiausia naudoja kitose valstybėse narėse, savaime nėra piktnaudžiavimas. Toks perleidimas taip pat negali pagrįsti bendros piktnaudžiavimo buvimo prezumpcijos ir pateisinti priemonės, trukdančios naudotis pagrindine Sutarties garantuojama laisve.

(žr. 35–37 punktus)

2.        EB 49 straipsnis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos materialųjį turtą įsigyjančioms įmonėms atsisakoma suteikti investicinį priedą vien dėl to, kad turtas, už kurį prašoma šio priedo ir kuris atlygintinai perleidžiamas, daugiausia naudojamas kitose valstybėse narėse.

Iš tiesų tokie teisės aktai, kurie investicijoms į atlygintinai perleidžiamą, kitoje valstybėje narėje naudojamą turtą taiko mažiau palankų mokesčių režimą nei taikomas investicijoms į nacionalinėje teritorijoje naudojamą tokį turtą, iš esmės sudaro laisvės teikti paslaugas apribojimą, nes jie gali atgrasinti šios mokesčių lengvatos prašyti galinčias įmones nuo nuomos paslaugų teikimo ūkio subjektams, vykdantiems veiklą kitose valstybėse narėse. Tuo atveju, kai įmonė atlygintinai perleidžia turtą naudotis kitai įmonei, kuri glaudžiai su ja susijusi ekonominiu požiūriu, šie teisės aktai gali atgrasinti įmonę nuomininkę nuo tarpvalstybinės veiklos.

Tokių teisės aktų negalima pateisinti subalansuoto apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių reikalavimu, nes iš nuomos gautos pajamos, t. y. pajamos už suteikimą naudotis materialiuoju turtu, už kurį prašoma investicinio priedo, apmokestinamos šį priedą skiriančioje valstybėje narėje ir todėl, nesant nagrinėjamų teisės aktų, nekyla pavojus šios valstybės narės teisei įgyvendinti savo mokesčių kompetenciją jos teritorijoje vykdomos veiklos atžvilgiu.

Tokių teisės aktų taip pat negali pateisinti būtinybė užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos nuoseklumą, nes mokesčių sistemos požiūriu nėra tiesioginio ryšio tarp investicinio priedo, suteikto nuomotojui už jo įsigytą materialųjį turtą, ir vėlesnio nuomininko pajamų, gautų iš šio turto, kuris buvo atlygintinai perleistas, naudojimo apmokestinimo.

Be to, kadangi jie neleidžia investicinio priedo nesuteikti vien visiškai fiktyvių susitarimų sudarymo atveju, bet daro neigiamą poveikį bet kuriam turinčiam teisę prašyti investicinio priedo nuomotojui, kuris atlygintinai perleidžia turtą tarpvalstybinę veiklą vykdančioms įmonėms, net jei nėra objektyvių požymių, galinčių įrodyti tokį susitarimą, tokie teisės aktai negali būti pateisinti būtinybe išvengti piktnaudžiavimo.

(žr. 24–26, 32–35, 38–41 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. gruodžio 4 d.(*)

„Laisvė teikti paslaugas – Įsisteigimo laisvė − Mokesčių teisės aktai − Investicinis priedas − Nacionalinės teisės aktai, kuriais mokestinė lengvata suteikiama tik turtui, naudojamam nacionalinėje teritorijoje esančiame nuolatiniame padalinyje − Netaikymas atlygintinai perleidžiamam turtui, kuris daugiausia naudojamas kitose valstybėse narėse − Transporto priemonių išperkamoji nuoma − Piktnaudžiavimo prevencija“

Byloje C-330/07

dėl Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Wien (Austrija) 2007 m. liepos 3 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2007 m. liepos 16 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Jobra Vermögensverwaltungs-Gesellschaft mbH

prieš

Finanzamt Amstetten Melk Scheibbs,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas (pranešėjas), teisėjai A. Ó Caoimh, J. N. Cunha Rodrigues, U. Lõhmus ir P. Lindh,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. rugsėjo 18 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Lumma ir C. Blaschke,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir J. Bauer,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir R. Lyal,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 43 ir 49 sraipsnių aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Vermögensverwaltungs-Gesellschaft mbH (toliau – Jobra), pagal Austrijos teisę įsteigtos bendrovės, ir Finanzamt Amstetten Melk Scheibbs (toliau – Finanzamt), dėl to, kad pastaroji atsisakė skirti šiai bendrovei investicijų prieaugio priedą (toliau – investicinį priedą) už krovininius automobilius, kuriuos ji nusipirko ir pagal išperkamosios nuomos sutartį perdavė Braunshofer GmbH (toliau – Braunshofer) kitai pagal Austrijos teisę įsteigtai bendrovei, nes pastaroji juos daugiausia naudojo kitose valstybėse narėse.

 Teisinis pagrindas

3        Pagal 1988 m. Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz, BGBl. 400/1988) 108e straipsnio 1 ir 2 dalis, BGBl. I 155/2002 paskelbta redakcija:

„1.      Už investicijas į turtą, už kurį gali būti suteikiamas priedas, gali būti suteiktas 10 % investicinis priedas. Investicinis priedas suteikiamas su sąlyga, kad įsigijimo ar pagaminimo išlaidos bus nurašytos kaip nusidėvėjimas (7 ir 8 straipsniai).

2.      Turtas, už kurį gali būti suteikiamas priedas, tai – naujas materialusis turtas, priskirtinas amortizuojamam kapitalui. Turtui, už kurį priedas neskiriamas, priskiriamas:

<...>

–      turtas, naudojamas ne nacionalinėje teritorijoje esančiame nuolatiniame padalinyje, kuriame gaunamos pajamos 2 straipsnio 3 dalies 1–3 punktų prasme. Turtas, už užmokestį perleistas daugiausia naudoti užsienyje, nelaikomas naudojamu nacionalinėje teritorijoje esančiame padalinyje.“

4        Pagal 1988 m. Bendrovių pelno mokesčio įstatymo (Körperschaftsteuergesetz, BGBl. 401/1988) 24 straipsnio 6 dalies BGBl. I 155/2002 redakciją:

„1988 m. Pajamų mokesčio įstatymo <...> 108e ir 108f straipsniai atitinkamai taikomi juridiniams asmenims 1 straipsnio prasme, jeigu jie neatleisti nuo pelno mokesčio.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

5        Jobra yra turto administravimo bendrovė, turinti savo buveinę Austrijoje, kurios įstatinis kapitalas 100 % priklauso Josef Braunshofer. Braunshofer yra bendrovė, kuri verčiasi tarptautiniais pervežimais ir taip pat turi savo buveinę Austrijoje. Pastarosios bendrovės įstatinis kapitalas 100 % priklauso Jobra. 2003 m. rugpjūčio mėnesį Braunshofer įsteigė filialą Vokietijoje.

6        Jobra priklauso transporto priemonių parkas. Braunshofer verslo reikmėms ji pagal išperkamosios nuomos sutartį suteikia savo krovininius automobilius. Vykdydama savo transporto veiklą, Braunshofer daugiausia juos naudoja kitose valstybėse narėse.

7        2003 m. savo mokesčių deklaracijoje Jobra, remdamasi Einkommensteuergesetz 108e straipsniu, paprašė 46 770 eurų investicinio priedo už krovininius automobilius, kuriuos ji nusipirko nuo 2002 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio. 2004 m. birželio mėn. ši suma buvo įskaityta į jos mokesčių sąskaitą.

8        Tačiau, atlikdama Jobra patikrinimą, mokesčių administracija konstatavo, kad pagrindinėje byloje aptariamo priedo suteikimo sąlygos nebuvo įvykdytos, nes Braunshofer pagal išperkamosios nuomos sutartį suteiktus krovininius automobilius daugiausia naudojo užsienyje ir todėl jie negalėjo būti laikomi nacionalinėje teritorijoje esančiame nuolatiniame padalinyje naudojamu turtu pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų prasme. Todėl Jobra buvo atsisakyta suteikti šią mokestinę lengvatą.

9        2005 m. lapkričio 2 d. Sprendimu Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Wien atmetė Jobra pateiktą skundą. 2006 m. balandžio 20 d. Sprendimu Verwaltungsgerichtshof panaikino šį sprendimą visų pirma dėl procedūrinių taisyklių pažeidimo. Be to, jis pareiškė abejonių dėl to, ar aplinkybė, kad „turtas, kuris, jį atlygintinai perleidus, daugiausia naudojamas kitose <...> valstybėse narėse, nepriskiriamas turtui, už kurį suteikiamas priedas“, atitinka laisvės teikti paslaugas sąvoką EB 49 straipsnio prasme.

10      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai numato nevienodą vertinimą, pagrįstą paslaugų teikimo vieta, ir klausia, ar šie teisės aktai atitinka EB 43 ir 49 straipsnius.

11      Tokiomis aplinkybėmis Unabhängiger Finanzsenat, Aussenstelle Wien, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar įsisteigimo laisvės (EB 43 ir paskesni straipsniai) ir (arba) laisvės teikti paslaugas (EB 49 ir paskesni straipsniai) nuostatos draudžia 2003 m. gruodžio 31 d. galiojusias nacionalinės teisės normas, pagal kurias įmonėms suteikiama mokestinė lengvata (investicijų didinimo priedas) naujam materialiajam turtui įsigyti, be kita ko, jei šis turtas naudojamas tik nacionalinėje teritorijoje esančiame nuolatiniame padalinyje, ir pagal kurias dėl to ši mokestinė lengvata (investicinis priedas) nesuteikiama įmonėms, įsigijančioms naują materialųjį turtą, kuris bus naudojamas likusioje Europos Sąjungos dalyje esančiame nuolatiniame padalinyje?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Pirminės pastabos

12      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar EB 43 ir paskesni straipsniai bei EB 49 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, kurie investiciniam priedui, skirtam įmonėms, įsigijančioms materialųjį turtą, gauti nustato sąlygą, kad turtas, už kurį prašoma šio priedo, būtų naudojamas tik šioje valstybėje esančiame nuolatiniame padalinyje, aiškiai nustatant, jog atlygintinai perleidžiamas turtas, daugiausia naudojamas kitose valstybėse narėse, nėra laikomas naudojamu tokiame padalinyje.

13      Kalbėdama apie nacionalines teisines aplinkybes, kuriomis pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Austrijos vyriausybė teigia, jog tai, kad turtas, už kurį prašoma suteikti investicinį priedą, naudojamas kitų valstybių narių teritorijoje, nedaro neigiamo poveikio suteikiant šį priedą. Pagrindinėje byloje ginčijamuose teisės aktuose šiai mokestinei lengvatai gauti numatyta sąlyga, kad atitinkamas turtas būtų priskirtas Austrijos teritorijoje esančiam nuolatiniam padaliniui. Remiantis nacionalinių teismų praktika, reikėtų nustatyti, ar šį turtą toks padalinys naudojo laikotarpiu, atitinkančiu bent pusę jo naudojimo trukmės.

14      Dėl faktinių aplinkybių, Austrijos vyriausybė pabrėžia, kad 2003 m. rugpjūčio mėn. Braunshofer įsteigė filialą Vokietijoje. Taigi, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, kyla klausimas, ar mokesčių mokėtojas, turtą daugiausia naudojantis nacionaliniame nuolatiniame padalinyje, ir mokesčių mokėtojas, tokį turtą naudojantis užsienio nuolatiniame padalinyje, yra panašioje padėtyje investicinio priedo suteikimo požiūriu.

15      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagrindinėje byloje jis turi taikyti 1988 m. Einkommensteuergesetz nuostatas dėl investicinio priedo suteikimo už turtą, kuris, atlygintinai jį perleidus, daugiausia naudojamas kitose valstybėse narėse. Jam kyla abejonių, ar šios nuostatos atitinka EB 43 ir 49 straipsnius, nes konstatuotinas nevienodas vertinimas dėl paslaugų teikimo vietos.

16      Nors iš Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Braunshofer įsteigė filialą Vokietijoje, iš šioje nutartyje išdėstytų faktinių aplinkybių neišplaukia, kad Jobra buvo atsisakyta suteikti pagrindinėje byloje nagrinėjamą priedą dėl to, jog toks padalinys yra kitoje valstybėje narėje.

17      Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas negali aiškinti nacionalinių nuostatų ar nustatyti faktinių aplinkybių. Iš tiesų Teisingumo Teismas, atskirdamas Bendrijos ir nacionalinių teismų kompetenciją, turi atsižvelgti į prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų faktines ir teisines aplinkybes (be kita ko, žr. 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Ambulanz Glöckner, C-475/99, Rink. p. I-8089, 10 punktą, 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Dörr ir Ünal, C-136/03, Rink. p. I-4759, 46 punktą ir 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Dynamic Medien, C-244/06, Rink. p. I-0000, 19 punktą).

18      Be to, net jei Austrijos vyriausybė teisingai aiškina pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotas klausimas vis tiek lieka svarbus. Net jei darytume prielaidą, kad investicinį priedą buvo atsisakyta suteikti, nes atlygintinai perleistą turtą, už kurį buvo prašyta skirti šią lengvatą, naudojo užsienio nuolatinis padalinys laikotarpiu, viršijančiu pusę šio turto naudojimo trukmės, vien šios aplinkybės nepakanka, kad būtų išsklaidytos šio teismo pareikštos abejonės dėl minėtų teisės aktų atitikties pagrindinėms teisėms.

 Dėl pagrindinių teisių apribojimo

19      Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, jog EB 43 ir 49 straipsniuose įtvirtintų įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas apribojimus sudaro priemonės, kurios šių laisvių įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-439/99, Rink. p. I-305, 22 punktą, 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 31 punktą ir 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-248/06, Rink. p. I-0000, 21 punktą).

20      Vokietijos ir Austrijos vyriausybės mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus reikia vertinti atsižvelgiant į EB 43 ir paskesnius straipsnius, reglamentuojančius įsisteigimo laisvę. Šių vyriausybių teigimu, šie teisės aktai įgyvendina teritorialumo principą. Mokesčių mokėtojas, naudojantis turtą nacionaliniame nuolatiniame padalinyje, mokesčių požiūriu nėra tokioje pačioje padėtyje kaip mokesčių mokėtojas, naudojantis tokį turtą užsienio nuolatiniame padalinyje. Kadangi situacijos nėra panašios, minėti teisės aktai nesudaro pagrindinių teisių apribojimo.

21      Komisija mano, kad turi būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios laisvę teikti paslaugas EB 49 straipsnio prasme. Jobra buvo atsisakyta skirti investicinį priedą remiantis nacionalinėmis nuostatomis dėl atlygintinio turto perleidimo. Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų taikymo sritis nėra apribota tik situacijomis įmonių grupės viduje. Komisijos teigimu, atsisakant skirti investicinį priedą nuomotojams tuo atveju, kai nuomininkai naudoja atlygintinai jiems perleistą turtą kitose valstybėse narėse, trukdoma įgyvendinti šią teisę.

22      Šiuo atveju Jobra pagal išperkamosios nuomos sutartį suteikia Braunshofer krovininius automobilius. Transporto priemonių nuoma yra paslaugų teikimas EB 50 straipsnio prasme (be kita ko, žr. 2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Cura Anlagen, C-451/99, Rink. p. I-3193, 18 punktą). Braunshofer naudoja šias transporto priemones vykdydama savo pervežimo veiklą.

23      Pagal Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Jobra buvo atsisakyta skirti investicinį priedą taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus, nes krovininius automobilius, kuriuos pagal išperkamosios nuomos sutartį ji suteikė Braunshofer, pastaroji daugiausia naudojo kitose valstybėse narėse.

24      Reikia konstatuoti, kad tokie teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie investicijoms į atlygintinai perleidžiamą, kitoje valstybėje narėje naudojamą turtą taiko mažiau palankų mokesčių režimą nei taikomas investicijoms į nacionalinėje teritorijoje naudojamą tokį turtą, gali atgrasinti šios mokesčių lengvatos prašyti galinčias įmones nuo nuomos paslaugų teikimo ūkio subjektams, vykdantiems veiklą kitose valstybėse narėse.

25      Be to, tuo atveju, kai įmonė atlygintinai perleidžia turtą naudotis kitai įmonei, kuri glaudžiai su ja susijusi ekonominiu požiūriu, pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai gali atgrasinti įmonę nuomininkę nuo tarpvalstybinės veiklos.

26      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad tokie teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, iš esmės sudaro laisvės teikti paslaugas EB 49 straipsnio prasme apribojimą. Todėl reikia išnagrinėti, ar toks apribojimas gali būti objektyviai pateisinamas.

 Dėl galimo pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų pateisinimo

27      Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad laisvės teikti paslaugas apribojimas leistinas, tik jeigu juo siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jis grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad tokiu atveju šis apribojimas yra tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (be kita ko, žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SETTG, C-398/95, Rink. p. I-3091, 21 punktą ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Laval un Partneri, C-341/05, Rink. p. I-11767, 101 punktą).

28      Austrijos ir Vokietijos vyriausybės tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai atitinka apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių. Sąlyga, kad investicinis priedas suteikiamas tik tada, kai turtas, už kurį jo prašoma, skirtas nacionaliniam nuolatiniam padaliniui, siekiama užtikrinti ryšį tarp šios finansinės lengvatos skyrimo ir pelno, gauto naudojant tokį turtą, apmokestinimo.

29      Austrijos vyriausybė taip pat nurodo kovos su piktnaudžiavimu būtinybę. Pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais siekiama užkirsti kelią visiškai fiktyviems susitarimams atlygintinio perleidimo atveju. Jei nebūtų šios nuostatos, nuomotojui priskiriamas turtas galėtų pagrįsti teisę į investicinį priedą, neatsižvelgiant į tai, kur nuomininkas jį naudoja. Reikėtų nuogąstauti, jog visą priedą ar jo dalį nuomotojas perduos nuomininkui, kuris savo ruožtu naudos šį turtą tam, kad gautų pelną kitose valstybėse narėse. Taip būtų galima apeiti apribojimą, pagal kurį ši lengvata taikoma tik nacionalinėje teritorijoje.

30      Ši vyriausybė patikslina, kad, nesant pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų, įmonių grupė, įsteigusi išperkamosios nuomos bendrovę Austrijoje, galėtų reikalauti investicinio priedo už visus šios grupės įsigijimus, nesvarbu, kur šis turtas būtų naudojamas.

31      Komisijos teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų negali pateisinti nei būtinybė užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos nuoseklumą ar išsaugoti veiksmingą mokesčių kontrolę, nei visiškai ekonominio pobūdžio tikslai.

32      Dėl Austrijos ir Vokietijos vyriausybių nurodyto pirmojo pateisinimo reikia pažymėti, kad savo praktikoje Teisingumo Teismas iš tiesų yra pripažinęs, jog kartu su kitais pateisinančiais veiksniais subalansuotas apmokestinimo kompetencijos pasidalijimas tarp valstybių narių galėtų būti laikomas teisėtu reikalavimu (be kita ko, žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Marks & Spencer, C-446/03, Rink. p. I-10837, 45, 46 ir 51 punktus, 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Rewe Zentralfinanz, C-347/04, Rink. p. I-2647, 41 punktą, 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Oy AA, C-231/05, Rink. p. I-6373, 51 punktą ir 2008 m. gegužės 15 d. Sprendimo Lidl Belgium, C-414/06, Rink. p. I-0000, 42 punktą). Vis dėlto ši teismo praktika negali būti taikoma tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėje byloje.

33      Šiuo atžvilgiu, nesant reikalo analizuoti visų minėtos teismo praktikos taikymo sąlygų, pakanka pažymėti, kad nagrinėjamu atveju iš nuomos gautos pajamos, t. y. pajamos už suteikimą naudotis materialiuoju turtu, už kurį Jobra prašo investicinio priedo, apmokestinamos Austrijoje. Todėl negalima teigti, kad, nesant pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų, kiltų pavojus Austrijos Respublikos teisei įgyvendinti savo mokesčių kompetenciją jos teritorijoje vykdomos veiklos atžvilgiu (taip pat žr. minėtų sprendimų Marks & Spencer 46 punktą ir Rewe Zentralfinanz 42 punktą).

34      Kadangi, bendrai paėmus, Teisingumo Teismui pastabas pateikusių suinteresuotų šalių argumentai susiję su būtinybe užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos nuoseklumą, reikia pažymėti, kad mokesčių sistemos požiūriu nėra tiesioginio ryšio tarp investicinio priedo, suteikto nuomotojui už jo įsigytą materialųjį turtą, ir vėlesnio nuomininko pajamų, gautų iš šio turto, kuris buvo atlygintinai perleistas, naudojimo apmokestinimo (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Laboratoires Fournier, C-39/04, Rink. p. I-2057, 20 ir 21 punktus).

35      Kalbant apie pateisinimą, grindžiamą būtinybe išvengti piktnaudžiavimo, reikia konstatuoti, kad nacionalinė priemonė, apribojanti laisvę teikti paslaugas, gali būti pateisinama, jei ji konkrečiai skirta uždrausti visiškai fiktyvius, ekonomiškai nepagrįstus susitarimus, kuriais tik siekiama gauti mokestinių lengvatų (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, C-196/04, Rink. p. I-7995, 51 ir 55 punktus ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink. p. I-2107, 74 punktą).

36      Šiuo atveju negalima teigti, kad tai, jog įmonė, galinti prašyti investicinio priedo, atlygintinai perleidžia turtą įmonei, kuri jį daugiausia naudoja kitose valstybėse narėse, savaime yra piktnaudžiavimas.

37      Toks perleidimas taip pat negali pagrįsti bendros piktnaudžiavimo buvimo prezumpcijos ir pateisinti priemonės, trukdančios naudotis pagrindine Sutarties garantuojama laisve (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, 73 punktą ir 2008 m. sausio 17 d. Sprendimo Lammers & Van Cleef, C-105/07, Rink. p. I-0000, 27 punktą).

38      Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai daro neigiamą poveikį bet kuriam turinčiam teisę prašyti investicinio priedo nuomotojui, kuris atlygintinai perleidžia turtą tarpvalstybinę veiklą vykdančioms įmonėms, net jei nėra objektyvių požymių, galinčių įrodyti tokį visiškai fiktyvų susitarimą. Be to, neatrodo, kad šie teisės aktai leistų nuomotojams pateikti įrodymų, kad nėra piktnaudžiaujama.

39      Todėl reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai neleidžia investicinio priedo nesuteikti vien visiškai fiktyvių susitarimų sudarymo atveju. Be to, Teisingumo Teisme nebuvo teigiama, kad pagrindinėje byloje toks susitarimas egzistavo.

40      Atsižvelgiant į tai, kad pasakyta, reikia pripažinti, kad šių teisės aktų negali pateisinti privalomieji bendrojo intereso pagrindai.

41      Todėl į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: EB 49 straipsnis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos materialųjį turtą įsigijančioms įmonėms atsisakoma suteikti investicinį priedą vien dėl to, kad turtas, už kurį prašoma šio investicinio priedo ir kuris atlygintinai perleidžiamas, daugiausia naudojamas kitose valstybėse narėse.

42      Kadangi su laisve teikti paslaugas susijusios Sutarties nuostatos draudžia tokius teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, nereikia nagrinėti klausimo, ar juos galėtų drausti ir su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

43      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

EB 49 straipsnis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos materialųjį turtą įsigijančioms įmonėms atsisakoma suteikti investicinį priedą vien dėl to, kad turtas, už kurį prašoma šio investicinio priedo ir kuris atlygintinai perleidžiamas, daugiausia naudojamas kitose valstybėse narėse.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.