Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-544/07

Uwe Rüffler

prieš

Dyrektor Izby Skarbowej we Wrocławiu Ośrodek Zamiejscowy w Wałbrzychu

(Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 18 straipsnis − Pajamų mokesčio teisės aktai – Pajamų mokesčio sumažinimas apmokestinimo valstybėje narėje sumokėtomis sveikatos draudimo įmokomis – Atsisakymas sumažinti mokestį kitose valstybėse narėse sumokėtomis įmokomis“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis

(EB 39 straipsnis)

2.        Europos Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis

(EB 17 straipsnio 1 dalis ir EB 18 straipsnio 1 dalis)

3.        Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Mokesčių teisės aktai

(EB 18 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1408/71)

1.        Darbuotojų judėjimo laisve negali remtis asmuo, kuris visą profesinę veiklą vykdė valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, ir pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje tik išėjęs į pensiją, neketindamas joje užsiimti darbine veikla.

(žr. 52 punktą)

2.        Asmuo, kuris, išėjęs į pensiją, išvyksta iš valstybės narės, kurios pilietis jis yra ir kurioje vykdė visą profesinę veiklą, kad įsikurtų kitoje valstybėje narėje, naudojasi Sąjungos piliečio statusu, įtvirtintu EB 17 straipsnio 1 dalyje ir todėl gali naudotis su tokiu statusu susijusiomis teisėmis. Iš tiesų jis naudojasi EB 18 straipsnio 1 dalies visiems Sąjungos piliečiams suteikiama teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

(žr. 55 ir 56 punktus)

3.        EB 18 straipsnio 1 dalis draudžia valstybės narės teisės aktus, kurie teisės į pajamų mokesčio sumažinimą sumokėtomis sveikatos draudimo įmokomis suteikimą susieja su sąlyga, kad šios įmokos remiantis nacionalinės teisės nuostatomis būtų mokamos šioje valstybėje narėje, ir dėl kurių tokią mokesčių lengvatą atsisakoma suteikti, kai įmokos, kurios gali būti atskaitomos iš šioje valstybėje narėje mokėtino pajamų mokesčio, mokamos pagal kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

Tokiais teisės aktais nustatomas nevienodas mokesčių mokėtojų rezidentų vertinimas, nes teise į nagrinėjamo mokesčio sumažinimą gali pasinaudoti tik tie mokesčių mokėtojai, kurių sveikatos draudimo įmokos mokamos apmokestinimo valstybėje narėje. Tačiau, kalbant apie pajamų apmokestinimą atitinkamoje valstybėje narėje, pažymėtina, kad mokesčių mokėtojai rezidentai, mokantys įmokas pagal šios valstybės sveikatos draudimo sistemą, ir tie, kurie priklauso kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemai, objektyviai žiūrint, nėra skirtingose situacijose, kurios galėtų paaiškinti tokį skirtingą vertinimą atsižvelgiant į įmokų mokėjimo vietą, nes jie apmokestinimo valstybėje narėje turi neriboto apmokestinimo pareigą. Tokie nacionalinės teisės aktai, sudarantys mažiau palankias sąlygas mokesčių mokėtojams, kurie pasinaudojo savo judėjimo laisve išvykdami iš valstybės narės, kurioje jie vykdė visą savo profesinę veiklą, kad galėtų įsikurti atitinkamoje valstybėje narėje, sudaro EB 18 straipsnio 1 dalyje visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių apribojimą.

Aplinkybė, kad, viena vertus, kitos valstybės narės privalomojo draudimo institucija padengia tik iš tikrųjų mokesčių mokėtojui rezidentui, mokančiam privalomojo sveikatos draudimo įmokas šiai institucijai, suteiktų paslaugų išlaidas ir kad, kita vertus, kai šis mokesčių mokėtojas negauna sveikatos priežiūros paslaugų, jo įmokos nepanaudojamos atitinkamos valstybės narės sveikatos draudimo sistemai finansuoti, negali pateisinti tokio apribojimo. Todėl tiek, kiek taisykles dėl apsigyvenimo laisve pasinaudojusių piliečių priklausymo tam tikrai socialinės apsaugos sistemai ir dėl šiai sistemai priskiriamų socialinių įmokų mokėjimo tiesiogiai nustato Reglamentas Nr. 1408/71, reikia pripažinti, kad valstybė narė negali mažiau palankiai vertinti tokių mokesčių mokėtojų rezidentų apsigyvenimo ir apmokestinimo, kurie, remdamiesi šio reglamento nuostatomis, moka įmokas pagal kitos valstybės narės socialinio draudimo sistemą.

(žr. 67–69, 72, 73, 78, 85, 87 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2009 m. balandžio 23 d.(*)

„EB 18 straipsnis − Pajamų mokesčio teisės aktai – Pajamų mokesčio sumažinimas apmokestinimo valstybėje narėje sumokėtomis sveikatos draudimo įmokomis – Atsisakymas sumažinti mokestį kitose valstybėse narėse sumokėtomis įmokomis“

Byloje C-544/07

dėl Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu (Lenkija) 2007 m. lapkričio 3 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2007 m. gruodžio 4 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Uwe Rüffler

prieš

Dyrektor Izby Skarbowej we Wrocławiu Ośrodek Zamiejscowy w Wałbrzychu,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas (pranešėjas), teisėjai J. Klučka, U. Lõhmus, P. Lindh ir A. Arabadjiev,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        U. Rüffler,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Georgiadis ir S. Alexandriou bei M. Tassopoulou,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir K. Herrmann,

–        ELPA Priežiūros institucijos, atstovaujamos P. Bjørgan ir L. Young,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 12 ir 39 straipsnių išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp U. Rüffler, Lenkijoje gyvenančio Vokietijos piliečio, ir Dyrektor Izby Skarbowej we Wrocławiu Ośrodek Zamiejscowy w Wałbrzychu (Vroclavo mokesčių inspekcijos Valbžycho padalinio direktoriaus, toliau – Dyrektor) dėl Lenkijos mokesčių administratoriaus atsisakymo sumažinti jam pajamų mokestį atskaitomomis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, kurias jis sumokėjo kitoje valstybėje narėje, nors toks sumažinimas taikomas mokesčio mokėtojo, kuris sveikatos draudimo įmokas moka Lenkijoje, atžvilgiu.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir iš dalies atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35; toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas, pagal kurį:

„Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės piliečiai.“

4        Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnyje „Pensijos, mokėtinos pagal vienos ar kelių valstybių teisės aktus, kai teisė į išmokas gyvenamojoje šalyje neįgyta“, numatyta:

„1. Pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus arba turintis teisę gauti pensijas pagal dviejų ar kelių valstybių narių teisės aktus ir neturintis teisės gauti išmokas pagal valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus, nepaisant to, turi teisę jis ir jo šeimos nariai gauti tokias išmokas, atsižvelgiant į 18 straipsnio ir VI priedo nuostatas, tartum turėtų teisę jas gauti pagal valstybės narės arba bent jau vienos kompetentingos valstybės narės teisės aktus pensijų atžvilgiu, jeigu jis gyventų tos valstybės teritorijoje. Išmokos mokamos tokiomis sąlygomis:

a) išmokas natūra 2 dalies nurodytos įstaigos sąskaita teikia gyvenamosios vietos įstaiga, tartum atitinkamas asmuo būtų pensininkas pagal tos valstybės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus, ir turėtų teisę į tokias išmokas;

b) kur reikia, laikydamasi 2 dalies nurodytų taisyklių, išmokas pinigais moka kompetentinga įstaiga pagal jos administruojamus teisės aktus. Tačiau kompetentingos įstaigos ir gyvenamosios vietos įstaigos susitarimu tokias išmokas pagal kompetentingos valstybės teisės aktus gali mokėti pastaroji įstaiga pirmosios įstaigos sąskaita.

2. Tais atvejais, kai taikoma 1 dalis, išmokų natūra išlaidas padengia įstaiga pagal šias taisykles:

a) tuo atveju, kai pensininkas turi teisę į minėtąsias išmokas tiktai pagal vienos valstybės narės teisės aktus, išlaidas padengia tos valstybės kompetentinga įstaiga;

<…>“

5        To paties reglamento 28a straipsnyje „Pensijos, mokėtinos pagal vienos ar kelių valstybių narių, kitų nei šalies, kurioje gyvenama, teisės aktus, kai teisė gauti išmokas įgyta pastarojoje šalyje“ numatyta:

„Tuo atveju, kai pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus arba pensijas pagal dviejų ar kelių valstybių narių teisės aktus, gyvena teritorijoje valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisė gauti išmokas natūra nesusijusi su draudimu ar užimtumu, ir čia jam nemokama jokia pensija, jam ir jo šeimos nariams teikiamų išmokų natūra išlaidas padengia vienos iš valstybių narių pensijų atžvilgiu kompetentinga įstaiga, vadovaudamasi 28 straipsnio 2 dalyje išdėstytomis taisyklėmis, tiek, kiek tas pensininkas ir jo šeimos nariai turėtų teisę gauti tokias išmokas pagal šios įstaigos administruojamus teisės aktus, jeigu jie gyventų tos valstybės narės, kurioje įsikūrusi įstaiga, teritorijoje.“

6        Pagal 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72 nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 83), 95 straipsnio 1 dalį:

„Išmokų natūra, suteiktų pagal Reglamento (Nr. 1408/71) 28 straipsnio 1 dalį <...>, sumą kompetentinga įstaiga kompensuoja įstaigoms, kurios minėtąsias išmokas suteikė mokėjimais vienkartinėmis sumomis, kurios turi būti kiek galima artimesnės faktinėms išlaidoms.“

 Sutarčių teisė

7        Pagal 2003 m. gegužės 14 d. Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo pajamų ir turto mokesčių srityje (umowa z dnia 14 maja 2003 r. między Rzeczypospolitą Polską a Republiką Federalną Niemiec w sprawie unikania podwójnego opodatkowania w zakresie podatków od dochodu i od majątku, Dz. U., Nr. 12, 2005 m., 90 pozicija; toliau – Sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo) 18 straipsnio 1 dalį:

„1. Rentos ir panašios išmokos bei pensijos, kurias susitariančiosios šalies teritorijoje gyvenantis asmuo gauna iš kitos apmokestinamosios šalies, apmokestinamos tik pirmojoje valstybėje.

2. Neatsižvelgiant į 1 dalį, išmokos, kurias vienoje susitariančiojoje valstybėje gyvenantis asmuo gauna iš kitos susitariančiosios šalies privalomojo socialinio draudimo sistemos, apmokestinamos tik antrojoje valstybėje.“

 Nacionalinės teisės aktai

8        1991 m. liepos 26 d. Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo (ustawa z dnia 26 lipca 1991 r. o podatku dochodowym od osób fizycznych, Dz. U, Nr. 14, 2000 m., 176 pozicija, toliau – Pajamų mokesčio įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Fiziniai asmenys, kurie gyvena Lenkijos teritorijoje, privalo mokėti mokestį nuo visų savo pajamų neatsižvelgiant į jų šaltinių vietą <…>“.

9        Pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 58 punkto b papunktyje skelbiama:

„Nuo pajamų mokesčio <…> atleidžiamos išmokos apdraustiesiems asmenims <…> iš fondų, kurie surinkti pagal darbuotojų pensijų sistemą.“

10      To paties įstatymo 27b straipsnyje numatyta, kad:

„1.      Pajamų mokestis <...> visų pirma sumažinamas atskaitant sveikatos draudimo įmokas, numatytas 2004 m. rugpjūčio 27 d. Įstatyme dėl iš valstybės lėšų finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų (ustawa z dnia 27 sierpnia 2004 r. o świadczeniach opieki zdrowotnej finansowanych ze środków publicznych, Dz. U, Nr. 210, 2135 pozicija) <...>:

1)      kurias mokestiniais metais tiesiogiai sumokėjo apmokestinamasis asmuo pagal teisės nuostatas dėl iš valstybės lėšų finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų,

2)      kurias mokestiniais metais atskaičiavo mokesčio mokėtojas pagal teisės nuostatas dėl iš valstybės lėšų finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų.

Ši atskaita netaikoma įmokoms, apskaičiuojamoms remiantis neapmokestinamomis pajamomis (įplaukomis) pagal 21 <...> straipsnius, bei įmokoms, apskaičiuojamoms remiantis pajamomis, kurios pagal mokesčių įstatymo nuostatas apmokestinamos nuliniu tarifu.

2.      Sveikatos draudimo įmoka, kuria sumažinamas (1 dalyje numatytas pajamų) mokestis, negali viršyti 7,75 % šios įmokos apskaičiavimo pagrindo.

3.      Išlaidų 1 dalyje numatytiems tikslams dydis nustatomas remiantis jas patvirtinančiais dokumentais.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11      Pagyvenęs Vokietijoje, kur jis dirbo pagal darbo sutartį, U. Rüffler įsikūrė Lenkijoje, kurioje nuo 2005 m. nuolat gyvena su savo sutuoktine. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad jis būtų vykdęs profesinę veiklą Lenkijoje nuo tada, kai pakeitė savo gyvenamąją vietą.

12      Pagrindinės bylos aplinkybių metu U. Rüffler kaip vieninteles pajamas gavo dvi pensijos išmokas iš Vokietijos, t. y.:

– Vokietijos darbuotojų draudimo institucijos (Landesversicherungsanstalt, Regioninė draudimo įstaiga, toliau – LVA) mokamą nedarbingumo pensiją dėl 70 % nedarbingumo, kuri yra Vokietijos privalomojo socialinio draudimo sistemos mokama išmoka,

– Volkswagen bendrovės mokamą pensiją.

13      Abi išmokos mokamos į U. Rüffler šioje valstybėje narėje atidarytą banko sąskaitą. Taigi atitinkamos įmokos, tarp kurių yra ir sveikatos draudimo įmokos, mokamos šioje valstybėje narėje.

14      14,3 % dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoka, mokama nuo darbdavio mokamos pensijos, kurią U. Rüffler gauna Vokietijoje, pervedama į Vokietijos sveikatos draudimo instituciją − Volfsburge įsteigtą Deutsche BKK-West. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnio nuostatas U. Rüffler ir jo sutuoktinė turi Lenkijos nacionalinio sveikatos fondo (Narodowy Fundusz Zdrowia) patvirtintą teisę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis Lenkijos teritorijoje. Šios paslaugos teikiamos Lenkijoje apmokant Vokietijos sveikatos draudimo institucijai.

15      U. Rüffler Lenkijoje turi neribotą mokestinę pareigą taikant Pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį.

16      Taikant Sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo 18 straipsnio 2 dalį, nedarbingumo pensija, kurią jam Vokietijoje išmoka Landversicherungsanstalt, apmokestinama toje pačioje valstybėje narėje. Tačiau, remiantis to paties 18 straipsnio 1 dalimi, Volkswagen bendrovės Vokietijoje mokama pensija apmokestinama tik Lenkijos teritorijoje.

17      2006 m. U. Rüffler paprašė Lenkijos mokesčių administratoriaus, kad pajamų mokestis, kurį jis turi mokėti Lenkijoje nuo Vokietijoje gaunamos darbdavio mokamos pensijos, būtų sumažintas jo mokamomis ir Vokietijoje atskaitomomis sveikatos draudimo įmokomis.

18      2006 m. lapkričio 28 d. Sprendimu Lenkijos mokesčių administratorius atsisakė tenkinti jo prašymą motyvuodamas tuo, kad Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnis numato galimybę sumažinti pajamų mokestį tik pagal Lenkijos Įstatymą dėl iš valstybės lėšų finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų mokamomis sveikatos draudimo įmokomis. Tačiau U. Rüffler nemoka sveikatos draudimo įmokų Lenkijoje.

19      2007 m. vasario 2 d. laišku U. Rüffler pateikė Dyrektor skundą dėl šio sprendimo, kuriuo kaltina mokesčių administratorių atrankiniu Lenkijos mokesčių teisės taikymu ir Bendrijos teisės nuostatų pažeidimu.

20      2007 m. vasario 23 d. Sprendimu Dyrektor atsisakė pakeisti 2006 m. lapkričio 28 d. mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokesčių teisės aktų taikymo srities ir būdo išaiškinimo, kiek jis susijęs su negalėjimu sumažinti Lenkijoje mokamą mokestį kitoje valstybėje narėje sumokėtomis sveikatos draudimo įmokomis. Taip jis patvirtino mokesčių administratoriaus pateiktą Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio išaiškinimą ir teigė, kad mokesčių institucijos, turinčios priimti sprendimus remiantis teisės normomis, visų pirma lengvatų ir atskaitų klausimais, negali plačiai aiškinti Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio nuostatų.

21      Be to, galima pažymėti, kad savo Dyrektor pateiktame skunde U. Rüffler taip pat tvirtino, kad jo gaunama darbdavio mokama pensija turi būti atleista nuo pajamų mokesčio taikant Pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 58 punkto b papunktį. Šis teiginys taip pat buvo atmestas motyvuojant tuo, kad ši nuostata netaikytina šiam atvejui, nes ji susijusi tik su asmenimis, kurie apdrausti pagal darbuotojų pensijų sistemą remiantis Lenkijos įstatymo dėl darbdavio mokamų pensijų nuostatomis, t. y. „darbuotojai“ pagal Lenkijos teisės nuostatas.

22      Tuomet U. Rüffler pateikė ieškinį Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu (Vroclavo administracinis teismas) dėl 2007 m. vasario 23 d. Sprendimo, manydamas, kad pastaruoju sprendimu buvo pažeistos Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio nuostatos. Jis prašė panaikinti šį sprendimą ir 2006 m. lapkričio 28 d. mokesčių administratoriaus sprendimą, kiek jais buvo nuspręsta, kad nėra galimybės sumažinti Lenkijoje mokamo pajamų mokesčio kitoje valstybėje narėje sumokėtomis sveikatos draudimo įmokomis.

23      U. Rüffler teigimu, dėl tokio teisės į pajamų mokesčio sumažinimą suvaržymo, kuris lemia, kad ši mokesčių lengvata taikoma tik mokesčių mokėtojams, kurie savo sveikatos draudimo įmokas moka Lenkijos draudimo institucijoms, diskriminaciniu būdu, atsižvelgiant į vietą, kurioje mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, diferencijuojama asmenų, kurie pajamų mokestį moka Lenkijoje, situacija.

24      U. Rüffler taip pat nurodė nacionalinių mokesčių teisės nuostatų aiškinimo neatitiktį Bendrijos teisei ir visų pirma EB 39 straipsnyje įtvirtintam laisvo asmenų judėjimo principui. Pagrįsdamas šį teiginį, jis rėmėsi 2007 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimu Komisija prieš Daniją (C-150/04, Rink. p. I-1163).

25      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sveikatos draudimo įmokos, kurias U. Rüffler moka remiantis Vokietijos teisės nuostatomis, pagal savo pobūdį ir tikslą yra tapačios įmokoms, kurias moka Lenkijos mokesčių mokėtojai pagal Lenkijos įstatymą. Pagal Vokietijos teisę, kaip ir pagal Lenkijos teisę, pensininkai privalo mokėti tokias įmokas. Skiriasi tik sveikatos draudimo įmokų dydžiai: Vokietijoje − 14,30 %, o Lenkijoje − 9 %, bei nacionalinis teisinis mokėjimo pareigos pagrindas.

26      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tokioje situacijoje, kai mokesčių mokėtojas rezidentas turi Lenkijoje mokėti pajamų mokestį už Vokietijoje gaunamą pensiją, teisėta atsisakyti sumažinti šio mokesčio dydį Vokietijoje sumokėtomis sveikatos draudimo įmokomis vien dėl to, kad šios įmokos nėra mokamos remiantis Lenkijos nacionalinės teisės nuostatomis ir kad priklauso Vokietijos sveikatos draudimo sistemai.

27      Jis kelia klausimą, ar taip aiškinant Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnį nėra diskriminuojami mokesčių mokėtojai, kurie, pasinaudoję savo judėjimo laisve, apmokestinimo valstybėje narėje praranda galimybę sumažinti mokestį kitoje valstybėje narėje sumokėtų sveikatos draudimo įmokų dydžiu, jeigu šie mokesčių mokėtojai dar neatskaitė šių įmokų pastarojoje valstybėje.

28      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos išplaukia, kad 2007 m. lapkričio 7 d. Sprendimu (K 18/06, Dz. U, Nr. 211, 2007 m., 1549 pozicija) Trybunał Konstytucyjny (Lenkijos Konstitucinis Teismas) nusprendė, kad Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio 1 dalis prieštaravo Lenkijos Konstitucijos 32 straipsniui kartu su jos 2 straipsniu, kiek jame iš kai kurių mokesčių mokėtojų atimama galimybė iš pajamų mokesčio, mokėtino nuo ne Lenkijos teritorijoje vykdomos veiklos, atskaityti sveikatos draudimo įmokas, nors šios įmokos nebuvo atskaitytos iš pajamų valstybėje narėje, kurios teritorijoje ši veikla buvo vykdoma. Remiantis šiuo sprendimu, nuo 2008 m. lapkričio 30 dienos Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio 1 dalis nebegalioja.

29      Šiomis aplinkybėmis Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar EB 12 straipsnio pirmoji pastraipa ir 39 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia nacionalinės teisės normą, įtvirtintą (Pajamų mokesčio) įstatymo 27b straipsnyje, kuri leidžia atskaityti iš pajamų mokesčio tik tokias privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios sumokėtos remiantis nacionalinės teisės normomis, kai rezidentas nuo Lenkijoje apmokestinamų pajamų moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas kitoje valstybėje narėje?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Dėl priimtinumo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

30      Pirmiausia Lenkijos vyriausybė abejoja, ar pateiktas klausimas priimtinas, motyvuodama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje nepakanka faktinių ir teisinių bylos aplinkybių.

31      Pavyzdžiui, sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nėra duomenų, kurie vis dėlto būtų reikšmingi kitokios nei pagrindinėje byloje mokesčių lengvatos kontekste, t. y. kalbant apie teisę į atleidimą nuo pajamų mokesčio taikant Pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 58 punkto b papunktį. Pagal šią nuostatą nuo pajamų mokesčio atleidžiamos „išmokos apdraustiesiems asmenims <…> iš fondų, kurie surinkti pagal darbuotojų pensijų sistemą“.

32      Šiuo atveju nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nenurodyta, ar bendrovės Volkswagen mokama pensija Vokietijoje atitinka įmokas, mokamas pagal Lenkijos darbuotojų pensijų sistemą, ar tai yra kitokios formos senatvės draudimas.

33      Antra, Lenkijos vyriausybė mano, kad pateiktas klausimas taip pat nėra priimtinas dėl prejudicinio sprendimo būtinybės, siekiant išspręsti pagrindinę bylą, nebuvimo pagal EB 234 straipsnį, nes ši byla turi būti nagrinėjama remiantis tik vidaus teise.

34      Taip, Lenkijos vyriausybės nuomone, tuo atveju, jei Volkswagen bendrovės mokama pensija Vokietijoje atitinka pagal Lenkijos darbuotojų pensijų sistemą mokamas išmokas, ji laikytina patenkančia į Pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 58 punkto b papunkčio taikymo sritį, nes jis neapsiriboja vien pagal Lenkijos darbuotojų pensijų sistemą mokamomis išmokomis. Tokiu atveju kaip pensija gaunamos U. Rüffler pajamos Lenkijoje turi būti atleidžiamos nuo mokesčio.

35      Toliau Lenkijos vyriausybė pažymi, kad Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa nenumato teisės į mokesčio sumažinimą sveikatos draudimo įmokomis, kurios reikalauja U. Rüffler pagrindinėje byloje, kai sveikatos draudimo įmokos susijusios su remiantis šio įstatymo 21 straipsniu nuo mokesčių atleistomis pajamomis. Todėl, jei Vokietijos pensija būtų tokios nuo mokesčio atleistos pajamos, mokesčio dydžio nebūtų galima sumažinti sveikatos draudimo įmokomis pagal Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą, nesvarbu, kokioje valstybėje šios įmokos mokamos. Dėl to nacionalinio teismo nagrinėjama byla turi būti išnagrinėta remiantis vien vidaus teise.

 Teisingumo Teismo vertinimas

36      Reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, per procedūrą pagal EB 234 straipsnį tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C-379/98, Rink. p. I-2099, 38 punktą; 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Zablocka-Weyhermüller, C-221/07, Rink. p. I-0000, 20 punktą ir 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C-169/07, Rink. p. I-0000, 24 punktą).

37      Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad išskirtinėmis aplinkybėmis, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją, jis turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Foglia, 244/80, Rink. p. 3045, 21 punktą; taip pat žr. minėto sprendimo PreussenElektra 39 punktą ir 2003 m. sausio 21 d. Sprendimo Bacardi-Martini ir Cellier des Dauphins, C-318/00, Rink. p. I-905, 42 punktą).

38      Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu yra akivaizdu, kad prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (minėtų sprendimų PreussenElektra 39 punktas ir Zablocka-Weyhermüller 20 punktas).

39      Viena vertus, kalbant apie Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu pateiktą klausimą reikia konstatuoti, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, jog pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas susiję tik su klausimu dėl teisės sumažinti mokestį sveikatos draudimo įmokomis, o ne su atsisakymu atleisti nuo mokesčių darbdavio mokamą pensiją.

40      U. Rüffler reikalavimo, kad darbdavio jam mokama pensija Lenkijoje turi būti atleista nuo pajamų mokesčio, kuris buvo pateiktas nagrinėjant jo skundą dėl pirmosios instancijos mokesčių administratoriaus sprendimo ir buvo Dyrektor atmestas, nebuvo išdėstytas U. Rüffler ieškinyje, pateiktame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiuo ieškiniu siekiama panaikinti Dyrektor sprendimą, kiek juo patvirtinama, kad ieškovo pagrindinėje byloje situacijoje neįmanoma pasinaudoti teise į mokesčio sumažinimą remiantis Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsniu.

41      Kita vertus, Teisingumo Teismas mano turįs pakankamai informacijos apie U. Rüffler statusą ir apie Vokietijoje mokamų įmokų bei gaunamos darbdavio pensijos pobūdį, kad galėtų pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

42      Šis teismas savo nutartyje pažymi, kad Vokietijoje mokama darbdavio pensija priskiriama „senatvės pensijai ir panašioms išmokoms arba rentoms, kurias (gauna) asmuo, gyvenantis susitariančiojoje valstybėje“ pagal Sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo 18 straipsnio 1 dalį. Jis mano, kad sveikatos draudimo įmokos, kurios atskaitomos iš darbdavio pensijos ir mokamos U. Rüffler remiantis Vokietijos teisės nuostatomis, tiek pagal savo pobūdį, tiek pagal savo tikslą yra tapačios įmokoms, kurias Lenkijos mokesčių mokėtojai moka pagal Lenkijos įstatymą.

43      Todėl nėra akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, kad problema yra hipotetinė arba kad Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktą klausimą.

44      Todėl pateiktas klausimas yra priimtinas.

 Dėl esmės

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

45      U. Rüffler, Graikijos vyriausybė, Europos Bendrijų Komisija ir ELPA Priežiūros institucija mano, kad Bendrijos teisė draudžia, kad valstybės narės teisės aktais ar mokesčių administratoriaus pateikiamu jų išaiškinimu teisė sumažinti pajamų mokestį sveikatos draudimo įmokomis būtų ribojama tik į nacionalinę privalomojo sveikatos draudimo sistemą mokamomis sveikatos draudimo įmokomis.

46      Graikijos vyriausybės ir ELPA Priežiūros institucijos nuomone EB 12 ir 39 straipsniai draudžia, kad valstybė narė, kurioje mokesčių mokėtojas nuolat gyvena ir turi neriboto apmokestinimo pareigą, atsisakytų šiam mokesčių mokėtojui sumažinti mokestį įmokomis, kurias jis sumokėjo kitos valstybės narės sveikatos draudimo institucijai, jei mokesčių mokėtojas neatskaitė šių įmokų šioje antroje valstybėje, kurioje jis gauna apmokestinamas pajamas. Toks vertinimas mažiau palankus mokesčių mokėtojams, kurie pasinaudoja teise laisvai judėti ir kuriems apmokestinimo valstybėje nesuteikta galimybė sumažinti mokesčius įmokomis, sumokėtomis kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo institucijai.

47      Komisija savo ruožtu iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą esančių duomenų daro išvadą, kad, viena vertus, susiklostant pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms U. Rüffler nevykdė profesinės veiklos ir, kita vertus, nuo 2005 m., nustojęs dirbti pagal darbo sutartį Vokietijoje, jis kaip pensininkas nuolat gyvena Lenkijoje. Ji taip pat mano, kad atsižvelgiant į tai, jog tarp U. Rüffler gyvenimo Lenkijos teritorijoje ir profesinės veiklos nėra jokio ryšio, jo situacija neturi būti vertinama remiantis EB 39 straipsniu. Pagrindinė byla turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į EB 12 ir 18 straipsnių nuostatas.

48      Komisijos teigimu, EB 12 straipsnio pirmajai pastraipai ir 18 straipsnio 1 daliai prieštarauja tai, kad nacionalinės teisės aktų nuostatos, kaip antai Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnis, numato teisę sumažinti pajamų mokestį tik sveikatos draudimo įmokomis, sumokėtomis į Lenkijos sveikatos draudimo sistemą, to netaikant įmokoms, sumokėtoms į kitos valstybės narės, kurioje buvo gaunamos Lenkijoje apmokestinamos pajamos, privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

49      Lenkijos vyriausybė, manydama, kad pateiktas klausimas yra nepriimtinas, nepareiškė nuomonės dėl esmės.

 Teisingumo Teismo vertinimas

–       Dėl taikytinų EB sutarties nuostatų

50      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išplaukia, kad nuo 2005 m. U. Rüffler, nustojęs dirbti pagal darbo sutartį Vokietijoje, kaip pensininkas nuolat gyvena Lenkijoje su savo sutuoktine. Remiantis šia nutartimi, susiklostant pagrindiniam ginčui, vienintelės U. Rüffler pajamos buvo Vokietijoje gaunamos senatvės ir nedarbingumo pensijos. Taigi, susiklostant pagrindiniam ginčui U. Rüffler nevykdė profesinės veiklos.

51      Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos neišplaukia, kad U. Rüffler būtų anksčiau dirbęs Lenkijoje arba kad būtų ten atsidūręs, siekdamas surasti darbą pagal darbo sutartį.

52      2006 m. lapkričio 9 d. Sprendime Turpeinen (C−520/04, Rink. p. I−10685, 16 punktas) Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad judėjimo laisve negali remtis asmenys, kurie visą profesinę veiklą vykdė valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, ir pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje tik išėję į pensiją, neketindami joje užsiimti darbine veikla.

53      Iš nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą išdėstytų pagrindinės bylos aplinkybių matyti, kad būtent taip yra U. Rüffler atveju.

54      Kadangi pagrindinė byla nepatenka į EB 39 straipsnio taikymo sritį, reikia nustatyti, kuri EB sutarties nuostata taikytina U. Rüffler situacijai.

55      Kaip Vokietijos pilietis U. Rüffler naudojasi Sąjungos piliečio statusu, įtvirtintu EB 17 straipsnio 1 dalyje, todėl gali naudotis su tokiu statusu susijusiomis teisėmis, be kita ko, EB 18 straipsnio 1 dalimi suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Nerkowska, C-499/06, Rink. p. I-0000, 22 punktą ir minėto sprendimo Zablocka-Weyhermüller 26 punktą).

56      Tokiai kaip U. Rüffler situacijai taikytina Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybėse narėse. Asmuo, kuris, išėjęs į pensiją, išvyksta iš valstybės narės, kurios pilietis jis yra ir kurioje vykdė visą profesinę veiklą, kad įsikurtų kitoje valstybėje narėje, naudojasi EB 18 straipsnio 1 dalies visiems Sąjungos piliečiams suteikiama teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Turpeinen 16–19 punktus).

57      Reikia pažymėti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudicinio klausimo formuluotėje neduoda nuorodos į EB 18 straipsnį, tokia aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui išsamaus Bendrijos teisės išaiškinimo, kuris gali būti naudingas priimant sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje, neatsižvelgiant į tai, ar savo pateiktuose klausimuose tas teismas apie tai užsimena (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimą SARPP, C-241/89, Rink. p. I-4695, 8 punktas; 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Ritter-Coulais, C-152/03, Rink. p. I-1711, 29 punktas ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimą Alevizos, C-392/05, Rink. p. I-3505, 64 punktas).

58      Todėl U. Rüffler situacija turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į EB 18 straipsnyje įtvirtintą Sąjungos piliečių teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybėse narėse.

59      Galiausiai, kalbant apie EB 12 straipsnį, pasakytina, jog šio straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad nediskriminavimo principas reikalauja, jog panašios situacijos nebūtų traktuojamos skirtingai, jei tam nėra objektyvaus pagrindo (2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Schempp, C-403/03, Rink. p. I-6421, 28 punktas).

–       Dėl suderinamumo su EB 18 straipsniu

60      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 18 straipsnis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, kurie teisę į pajamų mokesčio sumažinimą sveikatos draudimo įmokomis susieja su sąlyga, kad šios įmokos remiantis nacionalinės teisės nuostatomis būtų mokamos šioje valstybėje narėje, ir dėl kurių tokią mokesčių lengvatą atsisakoma suteikti, kai įmokos, kurios gali būti atskaitomos iš šioje valstybėje narėje mokėtino pajamų mokesčio, mokamos pagal kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

61      Pirmiausia reikia pažymėti, kad nagrinėdamas šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, jog į sveikatos draudimo įmokas, į kurias prašoma atsižvelgti pagrindinėje byloje siekiant sumažinti mokestį, mokesčių tikslais dar nebuvo atsižvelgta valstybėje narėje, kurioje jos buvo sumokėtos.

62      Kaip išplaukia ir iš Teisingumo Teismo praktikos, Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas, užtikrinantis tokioje pačioje situacijoje esantiems piliečiams Sutarties taikymo ratione materiae srityje vienodą teisinį vertinimą, neatsižvelgiant į pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (žr., be kita ko, 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Pusa, C-224/02, Rink. p. I-5763, 16 punktą; 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz, C-76/05, Rink. p. I-6849, 86 punktą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Huber, C-524/06, Rink. p. I-0000, 69 punktą).

63      Tarp situacijų, kurios patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, yra ir tos, kurios susijusios su naudojimusi Sutarties užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, be kita ko, tos, kurios susijusios su EB 18 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (minėtų sprendimų Pusa 17 punktas ir Schwarz ir Gootjes-Schwarz 87 punktas).

64      Kadangi Sąjungos pilietis kiekvienoje valstybėje narėje turi būti teisiškai vertinamas taip pat, kaip ir šių valstybių narių piliečiai, esantys tokioje pačioje situacijoje, su teise į laisvą judėjimą būtų nesuderinama tai, kad priimančiojoje valstybėje narėje jis būtų traktuojamas ne taip palankiai nei tuo atveju, kai nepasinaudotų Sutarties suteiktomis galimybėmis judėjimo srityje (dėl vertinimo valstybėje narėje, kurios pilietis yra Sąjungos pilietis, žr. pagal analogiją minėto sprendimo Pusa 18 punktą; minėto sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz 88 punktą ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją, C-318/05, Rink. p. I-6957, 127 punktas).

65      Šios galimybės nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo pasinaudojimo jomis būtų galima atgrasyti jo kilmės valstybės teisės aktais, nubaudžiant jį dėl to, kad jis pasinaudojo minėtomis galimybėmis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Pusa 19 punktą ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Tas-Hagen ir Tas, C-192/05, Rink. p. I-10451, 30 punktą bei minėto sprendimo Zablocka-Weyhermüller 34 punktą).

66      Todėl reikia nustatyti, ar teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, tokioje pačioje situacijoje esančių Bendrijos piliečių atžvilgiu numato nevienodą vertinimą tų piliečių nenaudai, kurie pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise ir, jei taip, ar toks skirtingas vertinimas prireikus gali būti pateisintas.

67      Teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, numato nevienodą mokesčių mokėtojų piliečių rezidentų vertinimą pagal tai, ar sveikatos draudimo įmokos, kurios gali būti atskaitomos iš Lenkijoje mokėtino pajamų mokesčio, mokamos į nacionalinę privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Taikant tokį reglamentavimą, pagrindinėje byloje nagrinėjama teise į mokesčio sumažinimą gali pasinaudoti tik tie mokesčių mokėtojai, kurių sveikatos draudimo įmokos mokamos apmokestinimo valstybėje narėje.

68      Kalbant apie jų pajamų apmokestinimą Lenkijoje, reikia pažymėti, kad mokesčių mokėtojai rezidentai, mokantys įmokas pagal Lenkijos sveikatos draudimo sistemą, ir tie, kurie priklauso kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemai, objektyviai žiūrint, nėra skirtingose situacijose, kurios galėtų paaiškinti tokį skirtingą vertinimą atsižvelgiant į įmokų mokėjimo vietą.

69      Kiek tai susiję su apmokestinimo principais, į pensiją išėjusio mokesčių mokėtojo, kaip antai U. Rüffler, kuris gyvena Lenkijoje ir gauna pensiją iš kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemos, situacija yra panaši į Lenkijos pensininko, kuris taip pat gyvena Lenkijoje, tačiau savo pensiją gauna iš Lenkijos sveikatos draudimo sistemos, situaciją, nes jie abu Lenkijoje turi neriboto apmokestinimo pareigą.

70      Taigi jų pajamos šioje valstybėje narėje turi būti apmokestinamos remiantis tais pačiais principais ir todėl suteikiant tas pačias mokesčių lengvatas, t. y., pagrindinės bylos atveju, − teisę į pajamų mokesčio sumažinimą.

71      Be to, reikia pažymėti, kad U. Rüffler situacijoje Vokietijoje jo mokamos įmokos priklauso privalomajam Vokietijos sveikatos draudimui. Šios įmokos tiesiogiai atskaitomos nuo jo gaunamų pajamų, t. y. darbdavio mokamos pensijos ir nedarbingumo pensijos, ir pervedamos Vokietijos sveikatos draudimo institucijai. Perkėlęs gyvenamąją vietą į Lenkiją, U. Rüffler ir toliau gavo savo darbdavio mokamą pensiją ir nedarbingumo pensiją iš Vokietijos ir, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, turi teisę Lenkijoje gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidas vėliau padengia jo sveikatos draudimas Vokietijoje.

72      Reikia pripažinti, kad tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai mokesčių lengvatos suteikimą sveikatos draudimo įmokų atžvilgiu susieja su sąlyga, kad pastarosios būtų mokamos Lenkijos sveikatos draudimo įstaigai, ir dėl jų atsisakoma suteikti šią lengvatą mokesčių mokėtojams, kurie įmokas mokėjo kitos valstybės narės įstaigai, jie sudaro mažiau palankias sąlygas mokesčių mokėtojams, kurie, kaip U. Rüffler, pasinaudojo savo judėjimo laisve, išvykdami iš valstybės narės, kurioje jie vykdė visą savo profesinę veiklą, kad galėtų įsikurti Lenkijoje.

73      Panašūs nacionalinės teisės aktai, kurie sudaro mažiau palankias sąlygas tam tikriems valstybės narės piliečiams vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo laisve vykti į kitą valstybę narę, sudaro EB 18 straipsnio 1 dalyje visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių apribojimą.

74      Toks suvaržymas Bendrijos teisės požiūriu gali būti pateisinamas, tik jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingas nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui (2006 m. liepos 18 d. Sprendimo De Cuyper, C-406/04, Rink. p. I-6947, 40 punktas; minėto sprendimo Tas-Hagen ir Tas 33 punktas ir minėto sprendimo Zablocka-Weyhermüller 37 punktas).

75      Todėl belieka nustatyti, ar yra objektyvūs kriterijai, kurie pateisintų nevienodą mokestinį vertinimą, koks yra pagrindinėje byloje.

76      Lenkijos vyriausybė šiuo požiūriu nepateikė jokių argumentų.

77      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo ruožtu kelia klausimą, ar tai, kad mokesčių mokėtojai, kurie moka savo privalomojo sveikatos draudimo įmokas užsienio institucijoms, nedalyvauja finansuojant Lenkijos sveikatos draudimo sistemą, nes užsienio institucija kompensuoja, t. y. apmoka Lenkijos Respublikos nacionaliniam sveikatos fondui, tik šiems mokesčių mokėtojams iš tikrųjų Lenkijos teritorijoje suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas, gali būti pakankamas objektyvus iš Pajamų mokesčio įstatymo 27b straipsnio išplaukiantis nevienodo vertinimo pateisinimas.

78      Tokiam pateisinimui negalima pritarti. Aplinkybė, kad, viena vertus, Vokietijos privalomojo draudimo institucija padengia tik iš tikrųjų U. Rüffler suteiktų paslaugų išlaidas ir kad, kita vertus, kai pastarasis negauna sveikatos priežiūros paslaugų, jo įmokos neprisideda prie Lenkijos sveikatos draudimo sistemos finansavimo, negali pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo apribojimo.

79      Kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Komisija ir ELPA Priežiūros institucija, tai, kad Lenkijoje gyvenantiems Vokietijos piliečiams suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas Lenkijos nacionaliniam sveikatos fondui padengia kompetentinga Vokietijos draudimo institucija, išplaukia iš kartu taikomų su socialinės apsaugos sistemų koordinavimu susijusių Bendrijos teisės nuostatų, t. y. Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių, bei iš Reglamentu Nr. 118/97 iš dalies pakeistos ir atnaujintos Reglamento Nr. 574/72 redakcijos 95 straipsnio.

80      Pagrindinėje byloje iš to visų pirma išplaukia, kad, nors tokio Vokietijos piliečio kaip U. Rüffler sveikatos draudimo įmokos nepervedamos tiesiogiai Lenkijos nacionaliniam sveikatos fondui, šio piliečio turėtos medicinos išlaidos padengiamos ne pagal Lenkijos sveikatos sistemą.

81      Antrinės teisės nuostatomis, kurios koordinuoja valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, siekiama saugoti asmenų, kurie juda Europos Sąjungos viduje, socialines teises ir užtikrinti, kad jų teisei į socialinės apsaugos išmokas neturėtų įtakos jų judėjimo laisvė. Jei valstybės narės, kiek tai susiję su tokių išmokų mokestiniu vertinimu, galėtų netrukdomai mažiau palankiai traktuoti asmenis, gaunančius socialinės apsaugos išmokas pagal kitos valstybės narės sveikatos sistemą, tai atgrasytų nuo paties pasinaudojimo šia laisve.

82      Šiuo klausimu 1996 m. birželio 27 d. Sprendime Asscher (C-107/94, Rink. p. I-3089, 64 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nepalankaus mokestinio vertinimo, t. y. didesnio mokesčio dydžio, taikymas mokesčių mokėtojams ne rezidentams, kurie nemoka Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos įmokų, prieštarauja Sutarties 52 straipsniui ir negali būti pateisintas priklausymu ar nepriklausymu tam tikrai nacionalinei socialinės apsaugos sistemai. Šiuo atžvilgiu jis pažymėjo, kad valstybė narė, kurioje mokamos socialinės įmokos, nustatoma paprasčiausiai taikant Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintą tvarką. Tai, kad kai kurie mokesčių mokėtojai nepriklauso tam tikrai socialinės apsaugos sistemai ir todėl atitinkamoje valstybėje iš jų pajamų nėra atskaitomos įmokos pagal šią sistemą, jei tai yra pagrįsta, gali išplaukti tik iš, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus, taikomos bendros ir privalomos sistemos, sukurtos Reglamentu Nr. 1408/71 (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Asscher 60 punktą).

83      Teisingumo Teismas patikslino, kad tai, jog valstybės narės neturi galimybės nustatyti, kokia apimtimi taikytini jų pačių ar kitos valstybės narės teisės aktai, nes jos turi laikytis galiojančių Bendrijos teisės nuostatų, draudžia, kad valstybė narė mokestinėmis priemonėmis iš tikrųjų siektų kompensuoti nepriklausymą jos socialinės apsaugos sistemai arba įmokų nemokėjimą pagal ją (minėto sprendimo Asscher 61 punktas).

84      Kaip pažymėjo Komisija ir ELPA Priežiūros institucija, ta pati idėja analogiškai galioja teisės sumažinti mokestį apribojimui, nustatytam pagrindinėje byloje nagrinėjamiems įmokų nemokantiems mokesčių mokėtojams.

85      Todėl tiek, kiek taisykles dėl apsigyvenimo laisve pasinaudojančių piliečių priklausymo tam tikrai socialinės apsaugos sistemai ir dėl šiai sistemai priskiriamų socialinių įmokų mokėjimo tiesiogiai nustato Reglamentas Nr. 1408/71, reikia pripažinti, kad valstybė narė negali mažiau palankiai traktuoti tokių mokesčių mokėtojų rezidentų apsigyvenimo ir apmokestinimo, kurie, remdamiesi šio reglamento nuostatomis, moka įmokas pagal kitos valstybės narės socialinio draudimo sistemą.

86      Kadangi tokie teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra objektyviai nepateisinamas EB 18 straipsnio apribojimas, nėra būtina spręsti dėl jų suderinamumo su EB 12 straipsniu.

87      Šiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad EB 18 straipsnio 1 dalis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, kurie teisės į pajamų mokesčio sumažinimą sveikatos draudimo įmokomis suteikimą susieja su sąlyga, kad šios įmokos remiantis nacionalinės teisės nuostatomis būtų mokamos šioje valstybėje narėje, ir dėl jų tokią mokesčių lengvatą atsisakoma suteikti, kai įmokos, kurios gali būti atskaitomos iš šioje valstybėje narėje mokėtino pajamų mokesčio, mokamos pagal kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

88      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

EB 18 straipsnio 1 dalis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, kurie teisės į pajamų mokesčio sumažinimą sveikatos draudimo įmokomis suteikimą susieja su sąlyga, kad šios įmokos remiantis nacionalinės teisės nuostatomis būtų mokamos šioje valstybėje narėje, ir dėl jų tokią mokesčių lengvatą atsisakoma suteikti, kai įmokos, kurios gali būti atskaitomos iš šioje valstybėje narėje mokėtino pajamų mokesčio, mokamos pagal kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

Parašai.

* Proceso kalba: lenkų.