Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

7.6.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 142/20

2008 m. balandžio 15 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę

(Byla C-153/08)

(2008/C 142/33)

Proceso kalba: ispanų

Šalys

Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama R. Lyal ir L. Lozano Palacios

Atsakovė: Ispanijos Karalystė

Ieškovės reikalavimai

—

Pripažinti, kad palikdama galioti mokesčių teisės aktus, kuriais apmokestinamos pajamos, gautos iš visų rūšių ne Ispanijos Karalystėje organizuojamų loterijų, lošimų ir lažybų, nors iš Ispanijos Karalystėje organizuojamų tam tikrų rūšių loterijų, lošimų ir lažybų gautos pajamos atleidžiamos nuo pajamų mokesčio, Ispanijos Karalystė pažeidė įsipareigojimus pagal Bendrijos teisę ir ypač pagal EB 49 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 36 straipsnį.

—

Priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pagal Ispanijos teisės aktus nuo pajamų mokesčio atleidžiami viešosios komercinės įstaigos Loterías y Apuestas del Estado ir Autonominių sričių organų ar įstaigų organizuojamose loterijose ir lažybose bei Ispanijos Raudonojo Kryžiaus ir Nacionalinės Ispanijos aklųjų organizacijos (Organización Nacional de Ciegos Españoles) organizuojamuose burtų traukimuose laimėti prizai. Tačiau pajamos, gautos iš kitų nacionalinių ar užsienio įstaigų, įskaitant įsteigtas valstybėse narėse ir EEE, organizuojamų loterijų, lošimų ir lažybų, įskaičiuojamos į apmokestinimo pagrindą ir apmokestinamos pagal progresyvinį tarifą.

Komisija visų pirma nurodo sprendimus Lindman  (1) ir Safir  (2) bei primena, kad pagal teismo praktiką loterijų organizavimo veikla laikytina „paslaugų“ teikimo veikla Sutarties prasme. Taip pat pagal teismo praktiką EB 49 straipsnis draudžia bet kokius laisvės teikti paslaugas apribojimus ir kliūtis, net jeigu jie taikomi vienodai tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, ir draudžia taikyti bet kokias nacionalines nuostatas, kurios paslaugų teikimą tarp valstybių narių daro faktiškai sudėtingesnį palyginus su paslaugų teikimu išimtinai vienoje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į lošimų sektoriaus ypatybes, pagal teismo praktiką valstybėms narėms leidžiama taikyti tam tikrus apribojimus, tačiau su sąlyga, kad įrodomas priemonės tikslingumas ir proporcingumas bei nediskriminacinis pobūdis.

Komisija mano, kad Ispanijos teisės aktai yra diskriminuojantys, nes nuo mokesčio atleidžiami tik tam tikri šiuose aktuose aiškiai įvardyti subjektai, o kitų valstybių narių subjektai, kurie yra panašaus pobūdžio arba siekia tokių pačių kaip atleidimo nuo mokesčio nuostatose įvardytų Ispanijos subjektų tikslų, neturi teisės pasinaudoti šiuo atleidimu nuo mokesčio. Todėl, net jei Ispanijos valdžios institucijos, vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, būtų įrodžiusios, kad ginčijami teisės aktai yra tinkama priemonė, proporcinga nurodytam vartotojų apsaugos ir socialinės tvarkos tikslui (tai nebuvo įrodyta), aptariamų teisės aktų jokiu būdu nebūtų galima laikyti suderinamais su Bendrijos teise, nes jie bet kuriuo atveju yra diskriminuojantys.

(1)  2003 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lindman, C-42/02, Rink. p. I-13519.

(2)  1998 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Safir, C-118/96, Rink. p. I-1897.