Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2009 m. liepos 16 d.(1)

Byla C-153/08

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Ispanijos Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Laisvė teikti paslaugas –EB 49 straipsnis ir EEE susitarimo 36 straipsnis – Tiesioginiai mokesčiai – Pajamų mokestis – Sumų, laimėtų loterijose, lošimuose ir lažybose, apmokestinimas – Laimėjimų iš tam tikrų nacionalinių įstaigų organizuojamų loterijų, lošimų ir lažybų atleidimas nuo mokesčio – Diskriminacija“





I –    Įvadas

1.        2008 m. balandžio 15 d. ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad palikdama galioti mokesčių teisės aktus, kuriais apmokestinami laimėjimai, gauti iš visų rūšių ne Ispanijos Karalystėje organizuojamų loterijų, lošimų ir lažybų, nors iš Ispanijos Karalystėje organizuojamų tam tikrų rūšių loterijų, lošimų ir lažybų gauti laimėjimai atleidžiami nuo pajamų mokesčio, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę ir ypač pagal EB 49 straipsnį bei 1992 m. gegužės 2 d. pasirašyto Europos ekonominės erdvės susitarimo 36 straipsnį (toliau – EEE susitarimas)(2).

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

2.        Pagal EB 49 straipsnio pirmąją pastraipą:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

3.        Pagal EEE susitarimo 36 straipsnio 1 dalį:

„Vadovaujantis šio Susitarimo nuostatomis Susitariančiųjų Šalių teritorijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi EB valstybių narių ir ELPA valstybių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje EB valstybėje narėje ar ELPA valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

B –    Nacionalinės teisės aktai

4.        2006 m. lapkričio 28 d. Įstatymo Nr. 35/2006 dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio ir iš dalies keičiančio įstatymus dėl pelno, ne rezidentų pajamų ir turto mokesčių (toliau – Pajamų mokesčio įstatymas)(3) 7 straipsnyje nustatyta:

„7 straipsnis. Atleistos nuo mokesčio pajamos.

Nuo mokesčio atleistos šios pajamos:

<…>

ñ) pajamos iš valstybinės įmonės Loterías y Apuestas del Estado (Nacionalinė viešoji loterijų ir lažybų įstaiga, toliau – LAE) ir autonominių sričių organų ar įstaigų organizuojamų loterijų ir lažybų bei Ispanijos Raudonojo Kryžiaus organizuojamų burtų traukimų ir Organización Nacional de Ciegos Españoles licencijuotų lošimų (Nacionalinė ispanų aklųjų organizacija, toliau – ONCE).

<…>“

5.        Atvirkščiai, laimėjimai, gauti iš kitų nacionalinių ar užsienio įstaigų, įskaitant įsteigtas Europos bendrijos valstybėse narėse ir EEE, organizuojamų loterijų, lošimų ir lažybų, įskaičiuojami į mokesčio bazę ir apmokestinami pagal progresyvinius tarifus (Pajamų mokesčio įstatymo, iš dalies pakeisto 2007 m. gruodžio 26 d. Įstatymu Nr. 51/2007 dėl 2008 m. bendrojo valstybės biudžeto 67 straipsniu, 33.1 straipsnis, 45 straipsnis ir 63 straipsnio 1 dalis(4)).

III – Ikiteisminė procedūra

6.        2006 m. balandžio 4 d. oficialiu pranešimu Komisija informavo Ispanijos vyriausybę, kad Ispanijos teisės aktuose numatytas pajamų iš loterijų, lošimų ir lažybų, organizuojamų ne Ispanijos Karalystėje, apmokestinimas prieštarauja EB 49 straipsniui ir EEE susitarimo 36 straipsniui, nes šios pajamos apmokestinamos didesniais mokesčiais, palyginti su pajamomis iš tam tikrų Ispanijos loterijų ir lošimų, ir nurodė šiai vyriausybę pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

7.        2006 m. birželio 13 d. atsakyme Ispanijos vyriausybė nurodė, kad nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik tam tikrais atvejais ir yra susijęs su ypatingu organizuojančių įstaigų pobūdžiu. Nėra jokios diskriminacijos, nes paprastai Ispanijoje įsisteigę loterijų organizatoriai yra tokioje pačioje situacijoje kaip ir neįsisteigę šioje valstybėje narėje. Nagrinėjamam atleidimui nuo mokesčio pateisinti Ispanija nurodė kovą prieš žalingą šios veiklos poveikį ir didelę diskreciją, kurią valstybės narės turi reglamentuodamos šio rūšies lošimus.

8.        2006 m. gruodžio 15 d. Komisija priėmė pagrįstą nuomonę nurodydama Ispanijos Karalystei per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta.

9.        2007 m. vasario 22 d. laišku Ispanijos vyriausybė informavo Komisiją, kad ir toliau laikosi savo pozicijos. Ispanijos teisės aktuose nėra jokios diskriminacijos dėl loterijų ar azartinių lošimų organizatorių nacionalinės priklausomybės, rezidavimo ar įsisteigimo vietos ir jie pateisinami vartotojų apsaugos bei socialinės tvarkos pagrindais.

10.      Komisija, pažymėjusi, kad Ispanijos Karalystė pakartojo savo pirmines pastabas ir per jai nustatytą laiką nepriėmė priemonių, kuriomis būtų atsižvelgta į pagrįstą nuomonę, nusprendė pareikšti šį ieškinį.

IV – Šalių reikalavimai

11.      Komisija prašo Teisingumo Teismo:

–        „pripažinti, kad palikdama galioti mokesčių teisės aktus, kuriais apmokestinami laimėjimai, gauti iš visų rūšių ne Ispanijos Karalystėje organizuojamų loterijų, lošimų ir lažybų, nors iš Ispanijos Karalystėje organizuojamų tam tikrų (rūšių) loterijų, lošimų ir lažybų gauti laimėjimai atleidžiami nuo pajamų mokesčio, Ispanijos Karalystė pažeidė įsipareigojimus pagal Bendrijos teisę ir ypač pagal EB 49 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. pasirašyto EEE susitarimo 36 straipsnį(5),

–        priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.“

12.      Ispanijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

V –    Dėl įsipareigojimų neįvykdymo

A –    Šalių argumentų santrauka

13.      Komisija nurodė, kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką laisvės teikti paslaugas srityje ir ypač sprendimą Lindman(6) nagrinėjamos Ispanijos nuostatos prieštarauja EB 49 straipsniui tiek, kiek jose įtvirtinta loterijas rengiančių užsienio organizatorių diskriminacija, nes jų produktai, jeigu parduodami Ispanijos rezidentams, uždeda mokesčių naštą, kurios nėra tokių pačių Ispanijos organizatorių, išvardytų Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte, produktų atvejų.

14.      Nors tiesa, kad nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio taikomas ne visiems, o tik daliai Ispanijoje įsisteigusių loterijų ir azartinių lošimų organizatorių ir skirtas tik tam tikroms nustatytoms įstaigoms, vis dėlto jis išlieka diskriminacinis, nes taikomas vien Ispanijos įstaigoms. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Ispanijos teisės aktai nėra paprastai suformuluoti taip, kad jais būtų leidžiama bet kuriai įstaigai, atitinkančiai tam tikrus objektyvius kriterijus, taikyti atleidimą nuo mokesčio. Atvirkščiai, kadangi Ispanijos teisės aktuose aiškiai nurodytos tam tikros nacionalinės įstaigos, diskriminacija yra akivaizdi. Taigi Ispanijos Raudonajam Kryžiui būtų taikomas atleidimas nuo mokesčio, tačiau Prancūzijos Raudonajam Kryžiui – ne. Todėl būtų klaidinga teigti, kaip tai daro Ispanijos vyriausybė, kad nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio buvo sukurtas „prizams, gautiems iš tam tikrų nustatytų įstaigų, nelaikant nacionalinės priklausomybės ar buveinės turėjimo lemiamu veiksniu“.

15.      Didele diskrecija, kurią pagal Teisingumo Teismo praktiką(7) turi valstybės narės, reguliuodamos šios rūšies veiklą, negalima pateisinti nagrinėjamos teisės nuostatos. Iš tiesų šioje nuostatoje, užuot reikalavus tam tikrų savybių siekiant suteikti lengvatinį apmokestinimą, atleidimo nuo mokesčio taikymas ribojamas tam tikromis tiksliai apibrėžtomis įstaigomis, nors kartu joje kitoms įstaigoms, kurioms netaikomas lengvatinis apmokestinimas ir kurioms priklauso tokios pačios rūšies įstaigos, esančios kitose valstybėse narėse, ar įstaigos, siekiančios tokių pačių tikslų kaip ir minėtoje nuostatoje nustatytos įstaigos, leidžiama teikti panašias paslaugas. Komisija taip pat ginčija, kad kitose valstybėse narėse esančios pelno nesiekiančios viešosios įstaigos ir subjektai, kurie vykdo socialinę veiklą, nėra tokioje pačioje situacijoje kaip besinaudojantys atleidimu nuo mokesčio asmenys. Be to, pagrindai, kuriais Ispanijos Karalystė rėmėsi numatydama šį atleidimą nuo mokesčio, galėtų patvirtinti Komisijos teiginį, nes jei šie pagrindai pagrįsti įstaigų socialiniu pobūdžiu ir pelno nesiekimu, nėra jokios pagrįstos priežasties neišplėsti nagrinėjamo atleidimo nuo mokesčio ir jį taikyti tokio paties pobūdžio įstaigoms, įsisteigusioms kitose valstybėse narėse.

16.      Komisija priduria, kad įstaigų, kurioms taikomas nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio, gautų lėšų paskirtis nėra tinkamas pagrindas paneigti šio atleidimo diskriminacinį pobūdį.

17.      Kalbant apie ginčijamo atleidimo apimtį ekonominiu požiūriu, Komisija nurodo, kad, viena vertus, iš 2006 m. lošimo Ispanijoje metinės ataskaitos, paskelbtos Ispanijos vidaus reikalų ministerijos, matyti, jog pagal pasiskirstymą procentais remiantis administravimo rūšimi 40,8 % lošimų (pagal lošiamas sumas) buvo organizuotos LAE ir ONCE (atitinkamai 33,4 % ir 7,4 %) už 11,790 milijardų eurų bendrą sumą 2006 m., iš kurių gautos pajamos atleistos nuo pajamų mokesčio.

18.      Kita vertus, ji tvirtina, kad pagal Ispanijos teisės aktus nuo pajamų mokesčio atleidžiami quasi visi laimėjimai, gauti iš konkretaus sektoriaus Ispanijoje įsisteigusių organizatorių suteiktų paslaugų, t. y. lošimų, iš kurių laimėjimai gaunami vėliau, organizavimo ir kuriuose lošėjas apsiriboja vien nusipirkdamas teisę dalyvauti lošime ar lošimo bilietą, kai pajamos iš tų pačių paslaugų, suteiktų kitose valstybėse narėse įsisteigusių organizatorių, yra apmokestinamos. Tačiau būtent šios rūšies lošimų organizatoriai labiausiai galėtų bandyti teikti savo paslaugas keliose valstybėse, nes tokiam paslaugų teikimui, atvirkščiai nei kazino ar lošimų automatų atvejais, nebūtini jokie įrenginiai kitose šalyse. Todėl būtent šie organizatoriai aiškiai galėtų būti diskriminavimo mokesčių srityje aukos.

19.      Dėl pateisinančių priežasčių, kuriomis galėtų remtis valstybė narė, Komisija pirmiausia nurodo, kad nors pagal nusistovėjusią teismo praktiką(8) kartu su šiomis priežastimis turėtų būti pateikta analizė dėl šios valstybės priimtos apribojančios priemonės būtinybės ir proporcingumo, šiuo atveju Ispanijos vyriausybė nepateikė jokios informacijos, kuri galėtų ją pateisinti.

20.      Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamą teismo praktiką, ši priemonė nėra pateisinama socialinės tvarkos apsaugos atžvilgiu, nes nėra priežasčių manyti, kad dalyvavimas kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių valdžios arba tokių pačių organizacijų kaip Raudonasis Kryžius ar ONCE organizuotose loterijose darytų žalingesnį poveikį Ispanijos piliečiams nei dalyvavimas loterijose, iš kurių gautoms pajamoms taikomas šis lengvatinis apmokestinimas. Ispanijos Karalystės atveju taip pat neatrodo, kad būtų svarbių apribojimų organizuoti loterijas, išskyrus administracinį leidimą. Be to, valstybės valdžios organizacija yra atsakinga už daugelio lošimų organizavimą Ispanijoje ir šiuo atžvilgiu viešumas yra labai didelis. Taigi Ispanijos vyriausybės pozicija yra beveik priešinga tariamai siekiamiems tikslams.

21.      Be to, Komisija pažymi, kad atleidimo nuo mokesčio priemonės taikymas nėra pats geriausias būdas pasiekti Ispanijos vyriausybės tikslą atgrasyti nuo lošimo; šis atleidimas nuo mokesčio veikiau skatina piliečius dalyvauti šiuose lošimuose.

22.      Kalbant apie pinigų plovimo prevencijos ir kovos su sukčiavimu mokesčių srityje tikslus, Komisija tvirtina nesuprantanti, kaip nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio galėtų pagelbėti juos įgyvendinti. Be to, ji teigia, kad negali nustatyti priežasčių, dėl kurių sukčiavimas mokesčių srityje ar pinigų plovimas suaktyvėtų, jei ginčijamas atleidimas nuo mokesčio būtų taikomas ir laimėjimams, gautiems iš kitų valstybių narių tokio paties pobūdžio organizacijų kaip tos, kurias apima su minėtu atleidimu susijusi taisyklė, suteiktų paslaugų.

23.      Argumentai dėl kontrolės procedūrų, susijusių su atleidimu nuo mokesčio, skirtų pinigų plovimo prevencijai, taip pat negali pateisinti šios priemonės, nes Ispanijos teisės aktuose tokio pat pobūdžio kitų valstybių narių įstaigoms, kokios numatytos taisyklėje dėl atleidimo nuo mokesčio, visiškai užkirstas kelias pasinaudoti šiuo privilegijuotu apmokestinimu. Šioms įstaigoms netaikomas atleidimas nuo mokesčio, net jeigu jos galėtų atitikti teisės aktuose įtvirtintas sąlygas dėl pinigų plovimo, kovos su sukčiavimu mokesčių srityje ir vartotojų apsaugos.

24.      Dėl būtinybės užtikrinti vartotojų apsaugą pagal Ispanijoje numatytas taisykles Komisija mano, kad negalima pagrįstai teigti, jog šiai apsaugai kelia grėsmę tai, kad nagrinėjamas loterijas organizuoja kitose valstybėse narėse įsisteigusios įstaigos. Taip pat negalima pagrįstai tvirtinti, kad atleidimo nuo mokesčio išplėtimas paskatintų veiklą, kuria pakankamai neužtikrinama vartotojų apsauga. Iš tiesų, be to, kad nagrinėjama veikla jau yra reguliuojama kiekvienoje valstybėje narėje, egzistuoja Bendrijos teisę atitinkančios kontrolės sistemos, kurios galėtų užtikrinti šią apsaugą.

25.      Bet kuriuo atveju Ispanijos teisės aktai yra diskriminaciniai ir todėl negali būti laikomi suderinamais su EB sutartimi ir EEE susitarimu.

26.      Ispanijos Karalystė ginčija įsipareigojimų neįvykdymą pirmiausia tvirtindama, kad nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio nėra diskriminacinis apribojimas. Šis atleidimas, kurio taikymo sritis susijusi su asmenimis tiek, kiek jis taikomas tik konkrečioms valstybės ar autonominių sričių viešosioms įstaigoms, Ispanijos Raudonajam Kryžiui ir ONCE, tikrai lemia kitokį apmokestinimą nei tų asmenų, kurie nenumatyti. Vis dėlto šis kitoks apmokestinimas nėra nei diskriminacinis, nei prieštaraujantis vienodo požiūrio principui, nes ginčijamoje nuostatoje nenumatytos įstaigos nėra tokioje pačioje situacijoje kaip tos, kurios patenka į jo taikymo sritį.

27.      Ispanijos vyriausybė pabrėžia, kad į atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį nepatenka laimėjimai, gauti iš loterijų ir azartinių lošimų, organizuotų Ispanijoje ar Ispanijos rezidenčių įstaigų. Taigi atsižvelgiant į ginčijamą nuostatą laimėjimai, išmokėti įstaigų rezidenčių organizuotų lošimų atveju, yra taip pat apmokestinami kaip ir laimėjimai, išmokėti ne rezidenčių organizuotų lošimų atveju. Todėl negalima daryti išvados, kad dėl ginčijamos nuostatos diskriminuojami ar gali būti diskriminuojami Ispanijoje neįsisteigę organizatoriai.

28.      Ispanijos vyriausybė teigia, kad nėra jokios tokių pačių, kokios išvardytos nagrinėjamoje Ispanijos nuostatoje, įstaigų ne rezidenčių diskriminacijos, nes šioje nuostatoje neapibrėžta atleidimo nuo mokesčio taikymo sritis remiantis tam tikrais nustatytais požymiais, todėl nėra jokios nuorodos į nacionalinę priklausomybės, rezidencijos ar įstaigų įsisteigimo vietos sąvokas. Vis dėlto Ispanijos vyriausybė kelis kartus patvirtina, kad šis atleidimas nustatytas atsižvelgiant į tam tikras ypatingas organizatorių, kurie visi, nesiekdami pelno, vykdo socialinę ar paramos veiklą, savybes. Todėl skirtingas kitų loterijų organizatorių, siūlančių tokius pačius produktus, apmokestinimas atsiranda dėl to, kad jie (nesvarbu, iš Ispanijos ar užsienio) neturi šių ypatingų savybių. Dėl šių ypatingų savybių Ispanijos vyriausybė patvirtina, kad priežastys, dėl kurių Ispanijos įstatymų leidėjas nusprendė suteikti šį atleidimą, yra socialinės ir susijusios su pelno nesiekiančiomis įstaigomis.

29.      Kalbėdama apie Komisijos nurodytus pavyzdžius, tiksliau, apie Prancūzijos Raudonojo Kryžiaus loterijos organizavimą Ispanijoje, Ispanijos vyriausybė visų pirma nurodo, kad tai yra hipotezė, neturinti jokio ryšio su tikrove, nes ši įstaiga niekada nepateikė prašymo dėl leidimo šiuo klausimu ir šioje valstybėje neturi jokio pardavimo punktų tinklo, panašaus į tą, kokį turi nuostatoje, kur numatytas ginčijamas atleidimas nuo mokesčio, nustatytos įstaigos. Todėl „akivaizdu, kad Prancūzijos Raudonasis Kryžius ir Ispanijos Raudonasis Kryžius nėra panašioje situacijoje“.

30.      Ispanijos vyriausybė taip pat nagrinėja, ar laimėjimų gavėjai yra panašioje situacijoje. Taigi skirtumai tarp, viena vertus, Ispanijos mokesčių mokėtojo, kuriam taikomas jo pajamų iš loterijų ar lošimų, organizuotų LAE, ONCE ar Ispanijos Raudonojo Kryžiaus, atleidimas nuo mokesčio, ir, kita vertus, mokesčių mokėtojo iš kitos valstybės narės, kurioje šios pajamos apmokestinamos, atsirastų ne dėl to, kad Ispanijos mokesčių teisėje numatytas subjektyvus atleidimas, taikomas nagrinėjamoms įstaigoms, bet dėl to, jog pagal šios kitos valstybės narės teisę šios pajamos buvo apmokestintos pajamų mokesčiu. Toks apmokestinimo skirtumas jokiu būdu negali būti laikomas diskriminaciniu Sutarties ir EEE susitarimo nuostatų prasme.

31.      Ji teigia, kad minėtame sprendime Lindman įtvirtinta teismo praktika šiuo atveju netaikoma, nes kitaip nei pagal toje byloje nagrinėtus Suomijos teisės aktus, pagal Ispanijos teisės aktus iš esmės būtų apmokestinamos pajamų mokesčiu laimėjimai iš azartinių lošimų, neatsižvelgiant į jų organizavimo vietą ar organizatorių rezidavimo vietą. Ginčijamas atleidimas nuo mokesčio iš esmės apimtų ne visas pajamas iš Ispanijoje organizuotų ar licencijuotų loterijų ir lošimų, bet tik pajamas, išmokėtas įstaigų, kurios pasirinktos dėl jų ypatingų savybių.

32.      Dėl skirtumo tarp dviejų rūšių lošimų (lošimų, kur pajamos gaunamos vėliau, ir lošimų, kur rezultatas žinomas nedelsiant) ir Komisijos nuomonės, kad Ispanijos teisės aktuose nuo pajamų mokesčio atleidžiami quasi visi laimėjimai, gauti iš konkretaus sektoriaus Ispanijoje įsisteigusių organizatorių suteiktų paslaugų, t. y. lošimų, iš kurių laimėjimai gaunami vėliau, Ispanijos vyriausybė nurodo, jog šis skirtumas yra nesvarbus mokesčių požiūriu. Atleidimas priklauso nuo subjekto savybių ir apima visus laimėjimus iš atleistų nuo mokesčio įstaigų organizuotų loterijų, lažybų ir burtų traukimų, neatsižvelgiant į tai, ar pajamos gautos nedelsiant, ar vėliau. Iš tiesų momentinė loterija taip pat yra įstaigos, išmokančios laimėjimus, kuriems taikomas atleidimas nuo mokesčio, organizuojamas lošimas − tai parodo Komisijos argumentų šiuo klausimu nenuoseklumą.

33.      Papildomai Ispanijos vyriausybė nurodo, kad net manant, jog nagrinėjamas atleidimas šiuo atveju yra diskriminacinis laisvės teikti paslaugas apribojimas, atsižvelgiant į nagrinėjamos veiklos ypatingumą šis apribojimas gali būti pateisintas socialinės tvarkos pagrindais, pinigų plovimo prevencijos ir kovos su sukčiavimu mokesčių srityje priežastimis bei vartotojų apsaugos tikslais.

34.      Pirmiausia, kalbant apie socialinę tvarką, Ispanijos vyriausybė mano, kad tiek, kiek šiuo atveju nagrinėjami teisės aktai yra panašūs į tuos, su kuriais Teisingumo Teismas susipažino bylose Schindler ir Läärä kt.(9) bei minėtame sprendime Zenatti, tose bylose nurodyti Teisingumo Teismo motyvai turi būti taikomi ir šiuo atveju. Vienintelis minėtoje byloje Schindler nagrinėtų ir Ispanijos teisės aktų skirtumas, kuris patvirtina Ispanijos Karalystės ginamą teiginį, yra tas, kad Didžiosios Britanijos teisės aktuose buvo draudžiama organizuoti loterijas su kai kuriomis išimtimis, o Ispanijos nuostatoje visi laimėjimai iš loterijų ir lošimų apmokestinami fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Negalima pagrįstai tvirtinti, kad jei pagal Bendrijos teisę leidžiama drausti vykdyti šią veiklą, išskyrus tam tikras išimtis, o tai yra esminis laisvės teikti paslaugas apribojimas, valstybė narė, numatydama tokias išimtis, kaip antai esančias Ispanijos teisės aktuose, negalėtų apmokestinti tos pačios veiklos produktų, kai mokestis būtų tik atsitiktinis veiksnys, palyginti su šios veiklos vykdymu, juo labiau kad šiuo atveju nagrinėjamoje Ispanijos nuostatoje nenumatyta jokia diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės, rezidencijos ar įsisteigimo vietos.

35.      Būtent siekiant socialinės tvarkos apsaugos buvo priimtas ginčijamas atleidimas nuo mokesčio, t. y. viena vertus, atgrasyti nuo lošimo bendrai įtvirtinant šios rūšies pajamų apmokestinimo principą ir, kita vertus, nustatant preferencinį laimėjimų iš viešųjų įstaigų organizuojamų loterijų ir lošimų apmokestinimą dėl jų pajamų panaudojimo visuomenei naudingiems tikslams. Taigi įstaigų, kurioms taikomas minėtas atleidimas nuo mokesčio, pajamomis prisidedama prie visuomenei naudingos infrastruktūros ir projektų finansavimo.

36.      Ispanijos vyriausybė pažymi, kad laimėjimų iš azartinių lošimų apmokestinimu siekiama iš esmės atgrasyti nuo lošimo, kai Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte įtvirtintu atleidimu siekiama lošimų srityje egzistuojančią paklausą nukreipti į tam tikrų formų lošimą, kuris gali būti apibūdintas kaip reikalaujantis mažų išlaidų, sunkiai galintis sukelti priklausomybę ar patologinį lošimą ir kuris yra labai kontroliuojamas.

37.      Antra, dėl pinigų plovimo prevencijos ir kovos su sukčiavimu mokesčių srityje Ispanijos vyriausybė nurodo, kad šių tikslų įgyvendinimui būtų labai pakenkta, jei ginčijamas atleidimas nuo mokesčio turėtų būti taikomas laimėjimams iš lošimų, organizuotų tam tikrų viešųjų ar paramos subjektų, kuriems netaikomi Ispanijos teisės aktai, nes mokesčių administratorius neturėtų galimybės panašiai kontroliuoti jų pajamų, kaip jis tai daro dabar. Dėl Ispanijoje įgyvendintos sistemos kompetentingos institucijos iš tiesų gali turėti laimėtojų sąrašus ir palyginti duomenis siekiant nustatyti įtartinas ūkines operacijas. Už laimėjimų, kuriuos išmoka, atleidimą nuo mokesčio aptariamos įstaigos turi laikytis tam tikrų konkrečių bendradarbiavimo pareigų, kiek tai susiję su nusikaltimais ir sukčiavimu.

38.      Taigi pagal 2007 m. kovo 30 d. Karaliaus dekretu Nr. 439/2007 patvirtinto Ispanijos reglamento dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio(10) 69.4 straipsnį minėtos įstaigos „per pirmąsias 30 kalendorinių dienų nuo kitų metų sausio mėn. pateikia deklaraciją, nurodančią nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio atleistus prizus, kurioje, be su tapatybe susijusių duomenų, gali būti nurodyta tapatybė su vardais, pavarde, mokesčių mokėtojo kodu, gavėjai ir jų gautų prizų sumos ar vertė, viršijanti ekonomikos ir finansų ministro šiuo atžvilgiu nustatytą sumą [3 000 eurų]“.

39.      Šios kontrolės sistemos veiksmingumas labai priklauso nuo šių įstaigų bendradarbiavimo ir dalyvavimo, jų mažo skaičiaus ir Ispanijos teisės aktų bei administravimo taikymo joms. Tačiau šios sąlygos nebūtų patenkintos, jei, kaip norėtų Komisija, nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio būtų išplėstas įtraukiant daugybę įstaigų, kurioms netaikomi Ispanijos teisės aktai ir kurios išvengia tiesioginės Ispanijos institucijų kontrolės. Iš tiesų išplėtus šios kontrolės sistemą ir įstaigoms ne rezidentėms, būtų taikoma nacionalinė teisė už valstybės teritorijos, nes 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvoje 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje(11) nenumatytas informacijos keitimasis tokiomis sąlygomis. Taigi gali būti sunku iš kitoje valstybėje narėje įsisteigusių įstaigų reikalauti, kad pateiktų informaciją ir laikytųsi minėtos sistemos numatytų sąlygų dėl hipotetinės priežasties, kad kai kurie šių kitų valstybių narių lošimų ir loterijų laimėtojai galėtų būti Ispanijos rezidentai. Todėl Komisijos pasiūlymas, pagal kurį Ispanijos valdžios institucijos galėtų reikalauti užsienio įstaigų, kurioms taikomas atleidimas, kad jos paklustų nagrinėjamai kontrolės sistemai, yra visiškai neproporcingas.

40.      Trečia, dėl vartotojų apsaugos Ispanijos vyriausybė primena, kad Ispanijoje loterijų ir azartinių lošimų organizavimas yra veikla, kuriai taikomi teisės aktai, skirti apsaugoti lošėjų teises ir interesus užtikrinant nepertraukiamą galiojančių teisės aktų taikymą. Prevencinė veikla glaudžiai susijusi su taikomų teisės aktų laikymosi kontrole ir ja būtų siekiama išvengti, kad vėliau nebūtų sukčiaujant keičiamos sąlygos, kuriomis leidžiama vykdyti privačių įstaigų organizuojamus įvairius lošimus ar jomis manipuliuojama. Šiuo atžvilgiu nustatytos taisyklės, kaip antai būtinybė turėti administracinį leidimą vykdyti veiklą, yra numatyta, koks minimalus procentas lošiant dėl pastatytos sumos turi būti grąžinamas kaip prizas, kontroliuojamas viešumas ir stebima administracinė veikla.

41.      Dėl nagrinėjamo atleidimo išplėtimo apimant ir įstaigas, kurioms netaikomi minėtų lošimų organizavimą įtvirtinantys teisės aktai, būtų sumažintas vartotojų apsaugos lygis. Todėl minėtas atleidimas nuo mokesčio yra pateisinamas būtinybe užtikrinti vartotojų apsaugą, kuri, Ispanijos institucijų nuomone, yra įgyvendinta, pagrindu, Teisingumo Teismo plačiai pripažintu savo praktikoje.

B –    Vertinimas

1.      Dėl teismo praktikos azartinių lošimų srityje ir dėl ryšio tarp nagrinėjamos bylos bei sprendimo Lindman

42.      Pirmiausia prieš pradedant vertinti galimą EB 49 straipsnio ir EEE susitarimo 36 straipsnio pažeidimą, manau, naudinga priminti su azartiniais lošimais ir tiesioginiais mokesčiais susijusią teismo praktiką.

43.      Dėl pastarosios būtina priminti, kad, anot Teisingumo Teismo(12), nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, šios turi ją įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės ir vengti bet kokio diskriminavimo dėl pilietybės.

44.      Kita vertus, kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs dėl loterijų organizavimo, kad Sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikomos veiklai, kurią sudaro dalyvavimas už atlygį piniginiame lošime, kai bent vienas iš paslaugos teikėjų yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paslauga teikiama(13).

45.      Todėl nereikia abejoti, kad Ispanijos rezidentams skirtas pasiūlymas dėl kitoje valstybėje narėje organizuotų loterijų ir piniginių lošimų paslaugos patenka į EB 49 straipsnio taikymo sritį, nes vienas iš paslaugos teikėjų yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei Ispanijos Karalystė. Taigi reikia analizuoti šiuo atveju nagrinėjamus teisės aktus atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas.

46.      Minėtoje byloje Lindman Teisingumo Teismas jau sprendė dėl mokesčių teisės aktų, susijusių su azartiniais lošimais, nuostatų atitikties pagrindinėms laisvėms, būtent laisvei teikti paslaugas. Taigi man atrodo naudinga pažymėti šios bylos ir minėtos bylos Lindman aplinkybių panašumus ir skirtumus tam, kad būtų galima nustatyti nagrinėjamame ieškinyje iškeltos problemos naujumą.

47.      Byla Lindman susijusi su Suomijos teisės aktais, pagal kuriuos laimėjimai iš Suomijoje nelicencijuotų azartinių lošimų buvo laikomi apmokestinamomis pajamomis, o laimėjimai iš šioje valstybėje narėje organizuotų azartinių lošimų nebuvo apmokestinamosios pajamos. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal nagrinėjamus teisės aktus atleidimas nuo mokesčio buvo taikomas tik Suomijoje organizuotiems azartiniams lošimams, Teisingumo Teismas nusprendė, jog užsienio loterijų apmokestinimas skiriasi nuo Suomijos loterijų apmokestinimo ir todėl užsienio loterijos yra nepalankesnėje situacijoje nei Suomijos, o tai prieštarauja EB 49 straipsniui(14).

48.      Šioje byloje užsienio organizatorių skirtingas apmokestinimas nėra toks akivaizdus ir aiškus kaip byloje Lindman, nes nagrinėjamas atleidimas ribojamas jį taikant vien Ispanijos viešųjų įstaigų ir Ispanijos pelno nesiekiančių tam tikrų subjektų organizuotoms loterijoms, lošimams ir lažyboms ir jis neapima visų Ispanijoje įsisteigusių įstaigų organizuotų prizų, loterijų ir azartinių lošimų.

49.      Be to, kitaip nei minėtoje byloje Lindman, kurioje diskriminacinių teisės aktų taikymo vienintelė ir objektyvi sąlyga buvo paslaugų kilmė, nes visos užsienio loterijos buvo skirtingai apmokestinamos nei Suomijoje organizuoti azartiniai lošimai, šio atleidimo nuo mokesčio taikymo sritis nenustatyta tiesiogiai remiantis objektyviomis sąlygomis.

50.      Šie du skirtumai apibūdina nagrinėjamą bylą ir ją atskiria nuo minėto sprendimo Lindman, t. y. atleidimas nuo mokesčio, į kurio taikymo sritį patenka ne visi Ispanijos lošimų organizatoriai, ir iš pirmo žvilgsnio objektyvaus kriterijaus, kuriuo grindžiama diskriminacija, Komisijos nuomone, atsirandanti dėl Ispanijos teisės aktų, nebuvimas.

51.      Ieškinyje Komisija tvirtina, kad užsienio lošimų organizatorių diskriminacija, kuri, anot jos, yra įtvirtinta Ispanijos teisės aktuose, pažeidžia EB 49 straipsniu ir EEE susitarimo 36 straipsniu užtikrintą laisvę teikti paslaugas.

52.      Todėl reikia išnagrinėti, ar Ispanijos teisės aktuose yra diskriminacija, ar diskriminacinis poveikis.

2.      Dėl diskriminacijos buvimo

53.      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal EB 49 straipsnio pirmąją pastraipą draudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitoje Bendrijos šalyje negu valstybės narės, kurios subjektai yra asmenys, kuriems tos paslaugos teikiamos.

54.      Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog laisvė teikti paslaugas reikalauja panaikinti bet kokią diskriminaciją paslaugų teikėjo atžvilgiu dėl jo pilietybės arba dėl to, kad jis įsisteigęs kitoje nei paslaugų teikimo valstybė narė(15).

55.      Bendrai reikia sutikti, kad bet kuris atleidimas nuo mokesčių lemia skirtingą tų asmenų, kuriems jis netaikomas, apmokestinimą. Be to, šiuo atveju neginčijama, kad nagrinėjamuose Ispanijos teisės aktuose numatytas palankesnis laimėjimų iš lažybų, organizuotų Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte nustatytų įstaigų, nei laimėjimų iš lažybų, organizuotų kitų nacionalinių įstaigų bei užsienio įstaigų, neatsižvelgiant į jų savybes, apmokestinimas.

56.      Dabar reikia išnagrinėti, ar šis skirtingas apmokestinimas, neginčijamai numatytas nagrinėjamuose Ispanijos teisės aktuose, yra užsienyje buveinę turinčių lošimo organizatorių diskriminacija.

57.      Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, bendrasis lygybės principas, kurio viena iš konkrečių išraiškų yra diskriminacijos dėl nacionalinės priklausomybės draudimas, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas. Šis principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas(16).

58.      Taigi siekiant įvertinti, ar Ispanijos teisės aktai gali būti laikomi diskriminaciniais, būtina nustatyti, kokios Ispanijos ir užsienio įstaigos yra šiuo atveju panašioje situacijoje.

59.      Reikia pripažinti, kad visi lošimų organizatoriai, kuriems taikomas nagrinėjamuose teisės aktuose numatytas atleidimas nuo mokesčio, yra ne tik įsisteigę Ispanijoje; jie yra ir pelno nesiekiančios bei socialinę veiklą vykdančios viešosios įstaigos bei subjektai.

60.      Šiuo atžvilgiu, kalbant apie Ispanijos vyriausybės argumentą, pagal kurį nagrinėjamuose Ispanijos teisės aktuose atleidimo taikymo sritis neapibrėžiama remiantis nustatytomis tam tikromis savybėmis ir todėl nėra jokios ne rezidenčių įstaigų, turinčių tokių pačių savybių kaip ir įstaigos, išvardytos nagrinėjamoje nuostatoje, diskriminacijos, svarbu pabrėžti, kad ši vyriausybė daug kartų atsiliepime į ieškinį prieštarauja šiam teiginiui. Ji patvirtino, kad „kalbama apie atleidimą nuo mokesčių, nustatytą atsižvelgiant į tai, koks asmuo, „kuris vykdo socialinę ir paramos veiklą, kuria nesiekiama pelno“, organizuoja lošimus“. Ji taip pat pažymi, kad „loterijų organizatorių, siūlančių tokius pačius produktus, apmokestinimo skirtumai atsiranda paprasčiausia dėl to, kad jie (neatsižvelgiant į tai, ar yra iš Ispanijos, ar užsienio) neturi šių konkrečių savybių“. Galiausiai Ispanijos vyriausybė pabrėžia, kad „priežastys, dėl kurių Ispanijos įstatymų leidėjas numatė šį atleidimą nuo mokesčio, yra socialinės ir susijusios su pelno nesiekiančiomis įstaigomis“.

61.      Todėl, nors nagrinėjamuose Ispanijos teisės aktuose aiškiai nenumatytas joks objektyvus kriterijus nustatyti laimėjimus išmokančias įstaigas, kurioms taikomas atleidimas nuo mokesčio, neatsižvelgiant į tai šie subjektai vis dėlto gali būti nustatyti pagal tokias savybes, kaip antai jų buvimas socialinę veiklą vykdančiomis ir pelno nesiekiančiomis viešosiomis įstaigomis ir subjektais.

62.      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad sprendime Persche Teisingumo Teismas pareiškė, kad nors valstybė narė gali teisėtai numatyti mokesčių lengvatas tik subjektams, siekiantiems tam tikrų bendrojo intereso tikslų, vis dėlto ji neturėtų numatyti tokios lengvatos vien jos teritorijoje įsisteigusiems subjektams, dėl kurių veiklos ji gali būti atleista nuo tam tikrų pareigų(17).

63.      Teisingumo Teismas patikslino, kad vienoje valstybėje narėje įsisteigęs subjektas, tenkinantis šiuo tikslu kitos valstybės narės numatytas sąlygas mokesčių lengvatoms gauti, pastarosios valstybės narės suteikiamų mokesčių lengvatų, kuriomis siekiama paskatinti nagrinėjamą bendrojo intereso veiklą, atžvilgiu yra panašioje situacijoje kaip ir šioje kitoje valstybėje narėje įsisteigę subjektai, pripažinti tenkinančiais bendrąjį interesą(18).

64.      Nors minėta byla Persche buvo susijusi su dovanų, padovanotų valstybės narės rezidentui, siekiančiam bendrojo intereso kitoje valstybėje narėje, vertės atskaitymu mokesčių tikslais, o ne su pajamų iš azartinių lošimų atleidimu nuo mokesčio, neatsižvelgiant į tai vis dėlto pagal analogiją sprendime Persche įtvirtintas principas gali būti taikomas ir nagrinėjamoje byloje.

65.      Pelno nesiekiantys viešieji subjektai ir socialinę ar paramos veiklą vykdančios įstaigos, dėl kurių buvo pareikštas Komisijos ieškinys, siekia, kaip ir minėtoje byloje Persche bendrojo intereso siekęs subjektas, bendrojo intereso tikslų ir taip dėl jų veiklos valstybė narė gali būti atleista nuo tam tikrų pareigų. Minėtoje byloje Persche nagrinėtas dovanų vertės atskaitymas, o šioje byloje nagrinėjamas pajamų atleidimas nuo priemonių, kurios taikomos pajamų mokesčio srityje ir kuriomis suteikiama mokesčio lengvata asmenimis, kuriems ji taikoma.

66.      Todėl reikia pripažinti, kad LAE, autonominių sričių organai ar įstaigos, Ispanijos Raudonasis Kryžius ir ONCE yra panašioje situacijoje kaip ir pelno nesiekiantys viešieji subjektai ir socialinę ar paramos veiklą vykdančios įstaigos, įsisteigusios kitoje valstybėje narėje ir siekiančios tokių pačių tikslų.

67.      Kaip jau nurodžiau šios išvados 55 punkte, nagrinėjamuose Ispanijos teisės aktuose numatytas palankesnis laimėjimų iš lažybų, organizuotų Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte nustatytų įstaigų, nei pajamų iš lažybų, organizuotų kitų nacionalinių įstaigų bei visų kitų užsienio įstaigų, vertinimas. Todėl pelno nesiekiantys viešieji subjektai ir socialinę ar paramos veiklą kitoje valstybėje narėje vykdančios įstaigos ir siekiančios tų pačių tikslų kaip ir Ispanijos įstaigos, susijusios su šiuo atleidimu, yra nepalankesnėje situacijos nei pastarosios.

68.      Atsižvelgdamas į tai, kas taip pat nebuvo užginčyta, kad visi subjektai, kuriems taikomas nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio, yra įsisteigę Ispanijoje, manau, jog šiuo atveju nagrinėjamos mokesčių nuostatos yra pelno nesiekiančių viešųjų subjektų ir socialinę ar paramos veiklą vykdančių įstaigų, įsisteigusių kitoje valstybėje narėje ir siekiančių tokių pačių tikslų kaip ir Ispanijos subjektai, kuriems taikoma ši priemonė, diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės.

69.      Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad ši diskriminacija nėra susijusi su visais kitoje valstybėje narėje įsisteigusiais lošimų organizatoriais. Taigi, kaip nurodė Ispanijos vyriausybė, atsižvelgiant į Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punktą laimėjimai iš visų rūšių lošimų, organizuotų įstaigų rezidenčių, yra apmokestinami tuo pačiu mokesčiu kaip ir laimėjimai iš lošimų, organizuotų ne rezidenčių. Todėl pelno siekiančios privačios užsienio įstaigos ar užsienio įstaigos, kurios vykdo socialinę veiklą, tačiau siekia kitų tikslų nei Ispanijos įstaigos, kurioms taikomas atleidimas nuo mokesčio, yra taip pat apmokestinamos kaip ir visos minėtoje nuostatoje nenumatytos Ispanijos įstaigos.

70.      Tačiau negalima nekreipti dėmesio į tai, kad ieškinio rezoliucinėje dalyje Ispanijos Karalystė kaltinama, jog jos teisės aktuose įtvirtintas skirtingas laimėjimų iš Ispanijoje organizuotų loterijų, lošimų ir lažybų, kurie neapmokestinami pajamų mokesčiu, ir laimėjimų iš ne Ispanijoje organizuotų loterijų, lošimų ir lažybų apmokestinimas(19). Taip Komisija kaltina Ispanijos vyriausybę, kad jos teisės aktuose numatyta platesnė visų ne Ispanijoje įsisteigusių azartinių lošimų organizatorių diskriminacija. Todėl Teisingumo Teismui siūlau pripažinti diskriminaciją tik iš dalies, t. y. tiek, kiek ji egzistuoja tarp, viena vertus, Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte išvardytų įstaigų ir, kita vertus, pelno nesiekiančių viešųjų subjektų ir socialinę ar paramos veiklą vykdančių įstaigų, įsisteigusių kitoje valstybėje narėje ir siekiančių tokių pačių tikslų kaip ir Ispanijos subjektai, kuriems taikomas šis atleidimas, bei atmesti likusią ieškinio dalį kaip nepagrįstą.

71.      Nors diskriminacinis atleidimas nuo mokesčio yra susijęs kiekio atžvilgiu tik su keliomis Ispanijos įstaigomis, jo ekonominės pasekmės yra reikšmingos. Kaip pabrėžė Komisija, iš 2006 m. lošimo Ispanijoje metinės ataskaitos, kurią paskelbė Ispanijos vidaus reikalų ministerija, matyti, kad pagal pasiskirstymą procentais remiantis administravimo rūšimi 40,8 % lošimų (pagal lošiamas sumas) buvo organizuotos LAE ir ONCE (atitinkamai 33,4 % ir 7,4 %), dėl to 40 % Ispanijos azartinių lošimų rinkos yra susijusi su šiuo atleidimu.

72.      Ši pasekmė yra dar svarbesnė, nes Ispanijos vyriausybė nepaneigė Komisijos argumento (taip pat patvirtinto 2006 m. Ispanijos lošimų metinėje ataskaitoje), pagal kurį Ispanijos teisės aktuose nuo pajamų mokesčio atleidžiami quasi visi laimėjimai, gauti iš konkrečių Ispanijoje įsisteigusių lažybų organizatorių suteiktų paslaugų, t. y. lošimų, iš kurių laimėjimai gaunami vėliau, organizavimo ir kuriuose lošėjas apsiriboja vien pirkdamas teisę dalyvauti lošime ar lošimo bilietą. Ispanijos vyriausybė tik nurodo, kad tam tikri lošimai, kai rezultatas žinomas iš karto, yra taip pat organizuojami išmokant laimėjimus, kuriems taikomas atleidimas nuo mokesčio, tačiau dėl šio teiginio negalima atmesti to, kad dauguma žaidimų, iš kurių laimėjimai gaunami vėliau, yra organizuoti su atleidimu nuo mokesčio susijusių įstaigų. Todėl svarbu pažymėti, kad labiau tikėtina, jog šios rūšies lošimai bus platinami tarp valstybių, nes šiose valstybėse jiems nebūtina jokia infrastruktūra; šios paslaugos gali būti teikiamos iš bet kurios kitos valstybės narės.

73.      Atsižvelgiant į šią diskriminacinio atleidimo nuo mokesčio ekonominę reikšmę, reikia atmesti Ispanijos vyriausybės argumentą, pagal kurį Ispanijos Raudonasis Kryžius ir Prancūzijos Raudonasis Kryžius nėra panašioje situacijoje, nes pastarasis: a) Ispanijoje neturi jokio panašaus pardavimo punktų tinklo; ir b) Ispanijoje niekada nepateikė prašymo dėl leidimo, kad galėtų organizuoti azartinius lošimus. Dėl pirmojo argumento, be to, kad šios dvi organizacijos neginčijamai siekia tų pačių tikslų ir turi tas pačias savybes, dėl ko jų situacijos yra ne tik panašios, bet ir vienodos, reikia priminti 72 punkte nurodytą aplinkybę, kad didžioji dalis su nagrinėjamu atleidimu nuo mokesčio susijusių lošimų yra tie, kuriems nereikia jokios platinimo sistemos.

74.      Dėl kito argumento manau, kad nebūtina, jog įstaiga ne rezidentė pateiktų prašymą dėl leidimo tam, kad būtų nustatyta diskriminacija. Todėl šis Ispanijos vyriausybės argumentas man atrodo nesvarbus.

75.      Galiausiai dėl Ispanijos argumento, susijusio su Ispanijos mokesčių mokėtojo, kuriam taikomas pajamų iš nustatytų įstaigų organizuotų lošimų atleidimas nuo mokesčio situacijos ir mokesčio mokėtojo iš kitos valstybės narės, kurioje jo pajamos apmokestinamos, situacijos nepanašumo reikia priminti, kad Pajamų mokesčio įstatymas yra susijęs tik su Ispanijos mokesčių mokėtojais ir kad yra ne kitų valstybių narių mokesčių mokėtojų diskriminacija, bet kitose valstybėse narėse įsisteigusių lošimų organizatorių, kurie nori išplėsti savo veiklą Ispanijos teritorijoje, diskriminacija. Todėl šis Ispanijos vyriausybės argumentas man taip pat atrodo nesvarbus.

76.      Tiek, kiek manytina, kad nagrinėjami Ispanijos teisės aktai yra diskriminaciniai EB 49 straipsnio pirmosios pastraipos ir EEE susitarimo 36 straipsnio prasme, jie patys yra laisvės teikti paslaugas apribojimas ir todėl iš esmės prieštarauja Bendrijos teisei.

3.      Dėl pateisinimų

77.      Laisvės teikti paslaugas apribojimai gali būti pripažinti EB 45 ir EB 46 straipsniuose aiškiai numatytomis išimtinio pobūdžio priemonėmis arba pagal Teisingumo Teismą pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais(20).

78.      Viena vertus, kalbant apie laisvės teikti paslaugas diskriminacinius apribojimus, Teisingumo Teismas ne kartą patvirtino, kad tokios priemonės negali būti pateisinamos EB 45 ir EB 46 straipsniuose aiškiai numatytais pagrindais, t. y. dalyvavimu, nors ir retkarčiais, įgyvendinant viešąją valdžią, viešosios tvarkos priežastimis, visuomenės saugumu ir sveikata(21).

79.      Kita vertus, dėl vienodai taikomų priemonių atsiradusių apribojimų Teisingumo Teismas pripažino, kad tiek, kiek šie apribojimai vienodai taikomi teritorijoje įsisteigusiems ūkio subjektams ir subjektams, kurie įsisteigę kitoje valstybėje narėje, jie gali būti pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais kaip vartotojų ir socialinės tvarkos apsauga su sąlyga, kad jie yra tinkami užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti(22).

80.      Azartinių lošimų srityje Teisingumo Teismas dar nėra griežtai nurodęs ankstesniuose dviejuose punktuose pateikto atskyrimo(23). Minėtose bylose Läärä ir kt. ir Zenatti, nors buvo nagrinėjami vienodai taikomi teisės aktai, kurie galėjo būti pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, Teisingumo Teismas taip pat rėmėsi pateisinančiais pagrindais pagal EB 46 straipsnį, tačiau pagal šią nuostatą jų atskirai nenagrinėjo(24). Minėtame sprendime Gambelli Teisingumo Teismas konstatavo, kad nagrinėjama priemonė buvo laisvės teikti paslaugas apribojimas, tačiau paliko nacionaliniam teismui užduotį nustatyti, ar byla buvo susijusi su diskriminaciniais teisės aktais(25). Minėtame sprendime Lindman, kuriame nenagrinėti diskriminaciniai teisės aktai, Teisingumo Teismas nenagrinėjo nurodytų pateisinimų, jis nusprendė nurodyti tik ribojančios priemonės tinkamumo ir proporcingumo analizę(26).

81.      Iš tiesų sunku nustatyti aiškų skirtumą tarp pateisinamų priežasčių, kuriomis galima remtis pateisinant diskriminacines priemones ir vienodai šioje srityje taikomas priemones, kur moralės, religijos ar kultūros ypatumai bei asmeniui ir visuomenei morališkai ir finansiškai žalingos pasekmės, susijusios su lošimais ir lažybomis, gali pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskreciją, kuria remdamosi šios galėtų nustatyti reikalavimus, kuriems būtų taikomi įvairūs pateisinantys pagrindai(27).

82.      Šiuo atveju reikia pripažinti, kad Ispanijos vyriausybės ir Komisijos argumentai atspindi ankstesniame punkte nurodytą situaciją. Iš tiesų prieštaraudama Komisijos teiginiui apie diskriminacijos dėl nacionalinės priklausomybės buvimą Ispanijos vyriausybė pateikia pateisinančius pagrindus, kuriais iš esmės galima pateisinti vienodai taikomas, bet ne diskriminacines priemones. Ji nurodo socialinės tvarkos pagrindus, pinigų plovimo prevencijos ir kovos su sukčiavimu mokesčių srityje priežastis bei vartotojų apsaugos tikslus.

83.      Todėl siekiant iš esmės išnagrinėti šiuos argumentus laikantis 78 ir 79 punktuose nurodytos atskyrimo logikos, kurios Teisingumo Teismas paprastai laikėsi atskirdamas diskriminacinių priemonių ir vienodai taikomų priemonių pateisinimus, nagrinėsiu šias tris pateisinimų, kuriuos Ispanijos Karalystė kildino iš privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, grupes, patikrindamas dalykų, kuriais pateisinimai grindžiami, kad į juos būtų atsižvelgta EB 46 straipsnyje numatytų išimčių prasme, tinkamumą. Iš tiesų, jeigu manytume, kad yra diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės, turėtume atsižvelgti į Ispanijos vyriausybės nurodytus pateisinimus tik tiek, kiek jie, būdami konkretaus turinio, yra tinkami būti pripažintais atitinkančiais tam tikras pateisinančių pagrindų, kuriais galima remtis diskriminacijos atveju, savybes.

a)      Dėl argumentų, kurie gali būti kildinami iš visuomenės sveikatos apsaugos

84.      Pirmiausia reikia pažymėti, kad dalis Ispanijos vyriausybės pateiktų argumentų dėl priežasčių, susijusių su socialinės tvarkos apsauga, gali būti kildinami iš EB 46 straipsnyje numatyto visuomenės sveiktos apsaugos pagrindo. Ispanijos vyriausybės nuomone, nagrinėjami teisės aktai turėtų iš esmės atgrasyti nuo lošimo įtvirtinus šios rūšies pajamų apmokestinimą, ir atleidimu nuo mokesčio siekiama lošimų srityje egzistuojančią paklausą nukreipti į tam tikrų formų lošimą, kuris gali būti apibūdintas kaip reikalaujantis nedidelių išlaidų, sunkiai galintis sukelti priklausomybę ar patologinį lošimą.

85.      Kalbant apie argumentą, susijusį su siekiu atgrasyti nuo dalyvavimo azartiniuose lošimuose, yra mažai abejonių, kad azartinio lošimo trauka yra daugiausia susijusi su galima laimėti suma. Apmokestinus laimėjimus iš azartinių lošimų gali būti mažiau patrauklu dalyvauti šios rūšies lošimuose, nes laimėtų sumų dydis būtų sumažintas atskaičius mokesčius. Tačiau Komisijos ieškiniu ginčijamas ne pats laimėjimų iš azartinių lošimų apmokestinimas, bet laimėjimų iš lošimų, organizuotų Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte išvardytų Ispanijos įstaigų, atleidimo tariamai diskriminacinis pobūdis. Šiuo laimėjimų atleidimu nuo mokesčio vartotojai veikiau skatinami dalyvauti loterijose, azartiniuose lošimuose ir lažybose, nes jie yra patrauklesni, palyginti su azartiniais lošimais, organizuotais įstaigų, kurių pajamos yra apmokestinamos. Todėl nagrinėjamas atleidimas nėra tinkamas užtikrinti tikslo atgrasyti nuo dalyvavimo azartiniuose lošimuose įgyvendinimą.

86.      Dėl argumento, susijusio su tikslu norą lošti nukreipti į tam tikrų formų lošimą, kad būtų užkirstas kelias patologiniam lošimui, reikia pažymėti, jog Ispanijos Karalystė, neatsižvelgdama į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurioje reikalaujama pateikti analizę, tinkamą įrodyti valstybės priimtos apribojančios priemonės būtinybę ir proporcingumą(28), nepateikė jokių statistinių ar kitokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad, viena vertus, vien įstaigos, kurioms taikomas atleidimas nuo mokesčio, organizuoja lošimus, kurie gali būti apibūdinti kaip reikalaujantys mažų išlaidų, ir, kita vertus, kad jos organizuoja tik tokios rūšies azartinį lošimą. Be to, neginčijama, kad nagrinėjamuose teisės aktuose taikant atleidimą neatsižvelgiama į lošimo rūšį, tačiau šie aktai yra pagrįsti lošimų organizatorių savybėmis ir siekiamais tikslais, todėl sunku suprasti kaip ši taisyklė galėtų nukreipti norą lošti į lošimus, kurie reikalauja nedidelių išlaidų. Taigi atrodo, kad nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio nėra tinkamas užtikrinti šio tikslo įgyvendinimą.

87.      Kalbant apie Ispanijos vyriausybės argumentą, pagal kurį įstaigų, kurioms taikomas minėtas atleidimas nuo mokesčio, pajamomis prisidedama prie visuomenei naudingos infrastruktūros ir projektų finansavimo, reikia priminti, kad ekonominių priežasčių nėra nei tarp EB 46 straipsnyje numatytų pagrindų, nei tarp privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, kuriais būtų galima pateisinti Sutartimi užtikrintos laisvės teikti paslaugas apribojimus(29).

88.      Taigi, kaip minėtuose sprendimuose Zenatti ir Gambelli ir kt. jau konstatavo Teisingumo Teismas, kad nors nėra nesvarbu, jog loterijomis ir kitais piniginiais lošimais galima reikšmingai finansuoti veiklą, kuria nesiekiama pelno, ar bendrąjį interesą, vien ši priežastis negali objektyviai pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimų(30). Todėl nagrinėjami Ispanijos teisės aktai negali būti pateisinti tam tikrų visuomenei naudingų tikslų finansavimo užtikrinimu.

89.      Galiausiai reikia išnagrinėti Ispanijos vyriausybės pateiktas pastabas pasiteisinimo socialine tvarka. Viena vertus, Ispanijos vyriausybė teigia, kad šiuo atveju vertinant apribojimus minėtuose sprendimuose Schindler, Läärä ir Zenatti Teisingumo Teismo nurodytus argumentus galima taikyti ir šioje byloje dėl nagrinėjamų teisės aktų panašumo į tuos, su kuriais Teisingumo Teismas susipažino minėtose bylose. Kita vertus, Ispanijos vyriausybė atkreipia dėmesį į nagrinėjamo apmokestinimo atsitiktinį ir mažiau ribojantį pobūdį, palyginti su minėtose trijose byloje nagrinėtu azartinių žaidimų veiklos ribojimu.

90.      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad minėtuose sprendimuose Schindler ir Zenatti Teisingumo Teismas pažymėjo, jog nacionalinės valdžios institucijos turi pakankamai diskrecijos, leidžiančios nustatyti kas reikalinga vartotojų ir socialinės tvarkos apsaugai. Pagal šiuos sprendimus jie turi įvertinti, ar būtina ne tik apriboti azartinių lošimų veiklą, bet ir juos uždrausti su sąlyga, kad šie apribojimai nebus diskriminaciniai(31).

91.      Taigi, kaip matyti iš minėtų sprendimų Zenatti, Gambelli ir kt. ir sprendimo Placanica ir kt., šių apribojimų tikslas bet kuriuo atveju turi būti iš tiesų sumažinti galimybę lošti(32). Be to, sprendime Gambelli ir kt. Teisingumo Teismas konkrečiai patvirtino, kad tiek, kiek valstybė narė ragina ir skatina vartotojus dalyvauti loterijose, azartiniuose lošimuose ir lažybose, jos valdžios institucijos, siekdamos pateisinti ribojančias priemones, negali remtis viešosios tvarkos sumetimais, susijusiais su poreikiu iš tiesų sumažinti lošimo galimybes(33).

92.      Šiuo atveju, nors pajamų iš azartinių lošimų apmokestinimas yra mažiau ribojanti priemonė nei lošimų organizatorių skaičiaus ar azartinių žaidimų veiklos apribojimas, nagrinėjamas Ispanijos atleidimas nuo mokesčio negali būti pateisintas socialinės tvarkos apsaugos būtinybe, nes ši mokesčių priemonė, kaip jau buvo nurodyta šios išvados 68 punkte, yra diskriminacinė nacionalinės priklausomybės pagrindu. Iš tiesų šis atleidimas nuo mokesčio, skirtingai nei minėtuose sprendimuose Schindler, Läärä ir kt. ir Zenatti nagrinėtos nacionalinės nuostatos, nėra vienodai taikoma teisės nuostata, kuri dėl šios priežasties galėtų būti pateisinta privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Atvirkščiai, tai diskriminacinė priemonė, kuri negali būti pateisinta EB 46 straipsnyje numatytais pagrindais. Todėl minėtuose sprendimuose Teisingumo Teismo nurodytų argumentų tiek, kiek juose kalbama apie pateisinimą, susijusį su socialinės tvarkos apsauga, negalima taikyti.

93.      Bet kuriuo atveju minėtuose sprendimuose Zenatti, Gambelli ir kt. ir Placanica ir kt. nustatytų socialinės tvarkos pateisinančių priežasčių kriterijų atžvilgiu reikia pažymėti, kad nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio nėra susijęs su poreikiu iš tiesų sumažinti lošimo galimybes, tačiau juo atvirkščiai skatinama dalyvauti azartiniuose lošimuose, iš kurių gautos pajamos yra atleistos nuo pajamų mokesčio.

94.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad nagrinėjami Ispanijos teisės aktai yra netinkami užtikrinti EB 46 straipsnyje numatyto visuomenės sveikatos apsaugos tikslo įgyvendinimą.

b)      Dėl argumentų, kurie gali būti kildinami iš socialinės tvarkos apsaugos

95.      Dėl pinigų plovimo ir sukčiavimo mokesčių srityje prevencijos tikslo, kuris gali būti kildinamas iš EB 46 straipsnyje numatytos  viešosios tvarkos apsaugos, iš Ispanijos vyriausybės pastabų sunku išskirti, dėl ko pajamų iš Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte išvardytų Ispanijos įstaigų organizuotų lošimų atleidimas yra tinkamas ar būtinas šiems tikslams įgyvendinti. Man nėra akivaizdus šio atleidimo pajėgumas užkirsti kelią tokiems veiksmas ir manau, kad šia priemone atskirai niekuo neprisidedama prie pinigų plovimo ir sukčiavimo mokesčių srityje prevencijos.

96.      Atitinkamai norėčiau pažymėti, kad kontrolės, per kurią tikrinami laimėjusiųjų sąrašai, sistema iš esmės galėtų veikti ir be šių pajamų atleidimo nuo mokesčio. Iš tiesų nepalikus galioti nagrinėjamo atleidimo nuo mokesčio niekas netrukdo Ispanijos valdžios institucijoms ir toliau įpareigoti tuos pačius lošimų organizatorius, kuriems taikomas šis atleidimas, pateikti duomenis, susijusius su laimėtojų tapatybėmis ir gautų pajamų suma.

97.      Dėl kontrolės sistemos efektyvumo reikia pažymėti, kad ši kontrolė nėra susijusi su Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte išvardytomis Ispanijos įstaigomis; t. y. vos daugiau nei 40 % (pagal lošiamas sumas) Ispanijos azartinių lošimų rinkos taikoma ši kontrolė. Be to, pagal šios išvados 38 punkte cituotą Reglamento dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio 69.4 punktą deklaravimo pareiga numatyta tik pajamų iš įstaigų, kurioms taikomas atleidimas nuo mokesčio, kai laimėta suma viršija nustatytą 3 000 eurų sumą, atveju.

98.      Taigi net pripažinus šios kontrolės naudą pinigų plovimo ir sukčiavimo mokesčių srityje prevencijai ir galimus sunkumus, kurių atsirastų ją pradėjus taikyti ir užsienyje įsisteigusiems organizatoriams, yra rimtų abejonių dėl efektyvumo ir tinkamumo įgyvendinti šį tikslą, atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei pusei Ispanijos azartinių lošimų rinkos ši pareiga deklaruoti, susijusi su laimėtojų tapatybe ir pajamų suma, nėra taikoma.

99.      Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad su atleidimu nuo pajamų mokesčio susiję laimėjimai (atvirkščiai, nei pajamos iš kitų azartinių lošimų) nenurodomi pajamų deklaracijoje, kurią iš esmės turėtų pateikti visi Ispanijos mokesčių mokėtojai. Taigi esu įsitikinęs, kad kartą per metus, t. y. tokiu pačiu dažnumu kaip ir laimėtojų sąrašai, pateikiama asmeninė pajamų deklaracija Ispanijos mokesčių administratoriui gali suteikti tikslios informacijos apie laimėtojų tapatybę ir pajamų sumą taip, kad ši pareiga taip pat būtų tinkama efektyviai užkirsti kelią pinigų plovimui ir sukčiavimui mokesčių srityje. Šiuo atveju, kadangi ši deklaravimo pareiga apima visas pajamas ir yra taikoma neatsižvelgiant į tai, ar pajamos gautos iš Ispanijos, ar iš užsienyje įsisteigusių įstaigų organizuotų azartinių lošimų, neatsiranda sunkumas, susijęs su informacijos apie laimėtojo tapatybę ir gautą sumą perdavimu taikant Direktyvoje 77/799 valstybių narių mokesčių institucijų tarpusavio pagalbą bei Ispanijos vyriausybės nurodyta eksteritorialumo problema.

100. Taigi yra kitos nei šios išvados 96 punkte nurodytos mokesčių kontrolės priemonės, kurios tinkamos užtikrinti pinigų plovimo ir sukčiavimo mokesčių srityje prevenciją, taip pat susijusią su laimėjimais iš ne Ispanijoje įsisteigusių įstaigų organizuotų azartinių lošimų; Ispanijos teisės aktuose įtvirtintas diskriminacinis atleidimas nėra būtinas, kad būtų pasiekti šie tikslai.

101. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad nėra pakankamo ryšio tarp nagrinėjamo atleidimo ir EB 46 straipsnyje numatyto socialinės tvarkos apsaugos tikslo, todėl šis tikslas yra netinkamas pateisinti šį apribojimą.

c)      Dėl trečiosios argumentų grupės, pagrįstos vartotojų apsaugos idėja

102. Dėl trečiosios grupės pagrindų reikia pripažinti, kad Ispanijos vyriausybės nurodytais argumentais negalima pateisinti nagrinėjamo atleidimo nuo mokesčio dėl dviejų priežasčių.

103. Viena vertus, neatrodo, kad argumentai pateikti dėl pateisinimų, pagrįstų vartotojų apsauga, būtų susiję su EB 46 straipsnyje numatytais pagrindais. Ispanijos vyriausybė nepaaiškino, kaip būtinybė turėti administracinį leidimą veiklai vykdyti, nustatymas koks minimalus procentas pastatytos sumos lošime turi būti grąžinamas prizu, kontroliuojamas viešumas ir vykdomos veiklos administracinis stebėjimas – visa tai tikrai yra tinkama apsaugoti vartotojų interesus – yra susiję su visuomenės sveikatos, tvarkos ir sveikatos apsauga.

104. Kita vertus, bet kuriuo atveju, mano nuomone, nėra tiesioginio ryšio tarp nagrinėjamo atleidimo nuo mokesčio ir Ispanijos vyriausybės nurodytų su vartotojų apsauga susijusių priemonių. Reikalavimas turėti administracinį leidimą vykdyti veiklą, apribojimai dėl lošiant pastatytos sumos ir grąžinamos kaip prizas, taisyklės dėl viešumo ir veiklos administracinė kontrolė yra bendros apimties, nes šios priemonės susijusios ne tik su Pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnio ñ punkte išvardytomis įstaigomis, bet taip pat su visomis kitomis Ispanijos ar užsienio įstaigomis, vykdančiomis Ispanijos teritorijoje veiklą loterijų, lošimų ir lažybų srityje. Dėl šio tiesioginio ryšio tarp nagrinėjamo atleidimo nuo mokesčio ir administracinių priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojų interesus, nebuvimo šis atleidimas nėra tinkamas šiam tikslui įgyvendinti.

105. Todėl manau, kad Ispanijos vyriausybės nurodyti argumentai dėl pateisinimų, pagrįstų vartotojų apsauga, turi būti atmesti.

106. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nagrinėjami Ispanijos teisės aktai negali būti pateisinti jokia EB 46 straipsnyje numatyta priežastimi.

VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų

107. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Tačiau, remiantis 69 straipsnio 3 dalimi, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

108. Jei, kaip manau, ieškinys bus patenkintas tik iš dalies, t. y. tiek, kiek jame teigiama, kad palikdama galioti mokesčių teisės aktus, kuriais atleidžiamos nuo mokesčio pajamos, gautos iš dalyvavimo loterijose, lošimuose ar lažybose, organizuotuose Ispanijos Karalystėje tam tikrų viešųjų subjektų ir įstaigų, vykdančių socialinę ar paramos veiklą, kuria nesiekiama pelno, kai šis atleidimas netaikomas pajamoms iš loterijų, lošimų ir lažybų, organizuotų subjektų ir įstaigų, vykdančių socialinę ar paramos veiklą, kuria nesiekiama pelno, įsisteigusių kitoje valstybėje narėje ir siekiančių tų pačių tikslų kaip ir šios Ispanijos įstaigos, Ispanijos Karalystė pažeidė įsipareigojimus pagal EB 49 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 36 straipsnį, atrodo teisinga, kad bylinėjimosi išlaidos būtų padalytos tarp šalių. Kalbant konkrečiau, siūlau įpareigoti Ispanijos Karalystę sumokėti du trečdalius visų bylinėjimosi išlaidų, o Komisiją – sumokėti likusį trečdalį.

VII – Išvada

109. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:

1)      patenkinti ieškinį iš dalies pripažįstant, kad palikdama galioti mokesčių teisės aktus, kuriais atleidžiamos nuo mokesčio pajamos, gautos iš dalyvavimo loterijose, lošimuose ar lažybose, organizuotuose Ispanijos Karalystėje tam tikrų viešųjų subjektų ir įstaigų, vykdančių socialinę ar paramos veiklą, kuria nesiekiama pelno, kai šis atleidimas netaikomas pajamoms iš loterijų, lošimų ir lažybų, organizuotų subjektų ir įstaigų, vykdančių socialinę ar paramos veiklą, kuria nesiekiama pelno, įsisteigusių kitoje valstybėje narėje ir siekiančių tų pačių tikslų kaip ir šios Ispanijos įstaigos, Ispanijos Karalystė pažeidė įsipareigojimus pagal EB 49 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. pasirašyto Europos ekonominės erdvės susitarimo 36 straipsnį;

2)      atmesti kitą ieškinio dalį;

3)      priteisti iš Ispanijos Karalystės du trečdalius, o iš Europos Bendrijų Komisijos – likusį trečdalį visų bylinėjimosi išlaidų.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – OL L 1, 1994, p. 3.

3 – Paskelbtas 2006 m. lapkričio 29 d. Boletín Oficial del Estado.

4 – Paskelbtas 2007 m. gruodžio 27 d. Boletín Oficial del Estado, p. 53323.

5 – Atrodo, svarbu paminėti, kad ieškinio rezoliucinės dalies prancūziškame tekste, kalbant apie diskriminacijos problemą, nurodomos iš Ispanijos Karalystėje organizuojamų tam tikrų rūšių loterijų, lošimų ir lažybų pajamos, kurios yra atleistos nuo pajamų mokesčio. Reikia pabrėžti, kad nei ispaniškuose ieškinio, nei pagrįstos nuomonės tekstuose nevartojami žodžiai „tam tikrų rūšių“. Atvirkščiai, juose kalbama tik apie „tam tikras Ispanijos Karalystėje organizuojamas loterijas, lošimus ir lažybas“. Todėl būtina patikslinti, kad Komisija nekaltina Ispanijos Karalystės tam tikrų rūšių lošimais apribota diskriminacija. Komisijos teigimu, kalbama ne apie diskriminacijos, susijusios su lošimų rūšimis, atvejį, bet veikiau apribojimus, taikomus visoms loterijoms ar lošimams, neatsižvelgiant į jų rūšį.

6 – 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimas (C-42/02, Rink. p. I-13519).

7 – Žr., be kita ko, 1999 m. spalio 21 d. Sprendimą Zenatti (C–67/98, Rink. p. I-7289).

8 – Minėto sprendimo Lindman 25 punktas.

9 – Žr. 1994 m. kovo 24 d. Sprendimą Schindler (C-275/92, Rink. p. I-1039) ir 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Läärä ir kt. (C-124/97, Rink. p. I-6067).

10 – Paskelbtas 2007 m. kovo 31 d. Boletín Oficial del Estado.

11 – OL L 336, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 63.

12 – Žr., be kita ko, 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimą Wielockx (C-80/94, Rink. p. I-2493, 16 punktas); 2008 m. spalio 2 d. Sprendimą Heinrich Bauer Verlag (C-360/06, Rink. p. I-0000, 17 punktas).

13 – Žr. minėto sprendimo Schindler 19 punktą.

14 – Žr. minėto sprendimo Lindman 21 punktą.

15 – Žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Collectieve Antennevoorziening Gouda (C-288/89, Rink. p. I-4007, 10 punktas); 1993 m. gegužės 4 d. Sprendimą Distribuidores Cinematográficos (C-17/92, Rink. p. I-2239, 13 punktas) ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-490/04, Rink. p. I-6095, 83 punktas).

16 – Žr, be kita ko, 1980 m. spalio 8 d. Sprendimą Überschär (810/79, Rink. p. 2747, 16 punktas); 1990 m. birželio 28 d. Sprendimą Hoche (C-174/89, Rink. p. I-2681, 25 punktas) ir 2008 m. balandžio 24 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C-418/06 P, Rink. p. I-3047, 93 punktas).

17 – 2009 m. sausio 27 d. Sprendimas Persche (C-318/07, Rink. p. I-0000, 44 punktas).

18 – Ten pat (50 punktas).

19 – Išskirta mano.

20 – Minėtų sprendimų Läärä ir kt. 30 punktas; Zenatti 28 punktas ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Gambelli ir kt. (C-243/01, Rink. p. I-13031, 60 punktas).

21 – Žr. 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimą Bond van Adverteerders ir kt. (352/85, Rink. p. 2085, 32 ir 33 punktai); 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C-353/89, Rink. p. I-4069, 15 punktas) ir 2003 m. sausio 16 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-388/01, Rink. p. I-721, 19 punktas).

22 – Žr. minėtų sprendimų Schindler 54 punktą; Läärä ir kt. 31 punktą ir Zenatti 29 punktą.

23 – Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad išvadoje byloje Danner, kuri susijusi su laisve teikti paslaugas, generalinis advokatas F. G. Jacobs siūlė nebeskirti diskriminacinių priemonių ir vienodai taikomų priemonių pateisinančių pagrindų, tačiau Teisingumo Teismas nepritarė šiam pasiūlymui. Žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje, kurioje priimtas 2002 m. spalio 3 d. Sprendimas Danner (C-136/00, Rink. p. I-8147), 40 punktą.

24 – Žr. minėtų sprendimų Läärä ir kt. 31 punktą ir Zenatti 29 punktą.

25 – 70 ir 71 punktai.

26 – 26 punktas.

27 – Žr. minėtų sprendimų Schindler 60 ir 61 punktus; Zenatti 15 punktą ir Gambelli 63 punktą.

28 – Žr. minėto sprendimo Lindman 25 punktą.

29 – Žr, be kita ko, 1995 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Svensson ir Gustavsson (C-484/93, Rink. p. I-3955, 15 punktas) ir minėto sprendimo Komisiją prieš Italiją 19 ir 22 punktus.

30 – Minėtų sprendimų Zenatti 36 punktas ir Gambelli ir kt. 62 punktas.

31 – Minėtų sprendimų Schindler 61 punktas ir Zenatti 15 punktas.

32 – Minėtų sprendimų Zenatti 36 punktas; Gambelli ir kt. 62 punktas ir 2007 m. kovo 6 d. Sprendimas Placanica ir kt. (C-338/04, C-359/04 ir C-360/04, Rink. p. I-1891, 53 punktas)

33 – Minėto sprendimo Gambelli ir kt. 69 punktas.