Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-172/08

Pontina Ambiente Srl

prieš

Regione Lazio

(Commissione tributaria provinciale di Roma prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Aplinka – Direktyva 1999/31/EB – 10 straipsnis – Specialusis mokestis už kietųjų atliekų kaupimą sąvartynuose – Sąvartyno operatoriaus apmokestinimas šiuo mokesčiu – Sąvartyno eksploatavimo sąnaudos – Direktyva 2000/35/EB – Delspinigiai“

Sprendimo santrauka

1.        Aplinka – Atliekos – Atliekų sąvartynai – Direktyva 1999/31 – Principas „teršėjas moka“

(Tarybos direktyvos 1999/31 10 straipsnis)

2.        Teisės aktų derinimas – Kova su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose – Direktyva 2000/35 – Taikymo sritis

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 punktas ir 3 straipsnis)

1.        Direktyvos 1999/31 dėl atliekų sąvartynų, iš dalies pakeistos Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003, 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama taikyti nacionalinių teisės aktų, pagal kuriuos sąvartyno operatorius apmokestinamas mokesčiu, kurį jam turi grąžinti vietos bendruomenė, pristačiusi atliekas į sąvartyną, ir kuriuose jam numatytos piniginės baudos už pavėluotą tokio mokesčio sumokėjimą, tačiau su sąlyga, kad tokie teisės aktai turi būti suderinti su priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti, kad mokestis būtų grąžinamas realiai ir per trumpą laiką, o visos išieškojimo sąnaudos, ypač su vietos bendruomenės pavėluotu mokėjimo minėtam operatoriui susijusios sumos, įskaitant pinigines baudas, kurios jam gali būti skirtos už tokį vėlavimą, būtų įtrauktos į kainą, kurią ta bendruomenė moka minėtam operatoriui. Nacionalinis teismas privalo išsiaiškinti, ar šios sąlygos tenkinamos.

Jei minėtam operatoriui būtų užkrauta tokia išlaidų našta, minėtas operatorius patirtų išlaidų, susijusių su atliekų, kurių pats nesukaupė, tačiau turi pašalinti kaip tokių paslaugų teikėjas, šalinimu.

(žr. 38, 41 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Direktyvos 2000/35 dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 punktas ir 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad suma, kurią sąvartyno operatoriui turi sumokėti atliekas į sąvartyną pristačiusi vietos bendruomenė, kaip antai grąžinamas mokestis, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį ir kad dėl to, remiantis direktyvos 3 straipsniu, valstybės narės turi užtikrinti, kad sąvartyno operatorius galėtų reikalauti delspinigių minėtų sumų mokėjimo vėlavimo, dėl kurio kalta vietos bendruomenė, atveju.

(žr. 48 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)







TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. vasario 25 d.(*)

„Aplinka – Direktyva 1999/31/EB – 10 straipsnis – Specialusis mokestis už kietųjų atliekų kaupimą sąvartynuose – Sąvartyno operatoriaus apmokestinimas šiuo mokesčiu – Sąvartyno eksploatavimo sąnaudos – Direktyva 2000/35/EB – Delspinigiai“

Byloje C-172/08

dėl Commissione tributaria provinciale di Roma (Italija) 2008 m. balandžio 1 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2008 m. balandžio 25 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Pontina Ambiente Srl

prieš

Regione Lazio

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro aštuntosios kolegijos pirmininkas C. Toader, einantis antrosios kolegijos pirmininko pareigas, teisėjai C .W. A. Timmermans, K. Schiemann, P. Kūris (pranešėjas) ir L. Bay Larsen,

generalinė advokatė E. Sharpston,

posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. birželio 4 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Pontina Ambiente Srl, atstovaujamos ragioniere F. Zadotti ir avvocato A. Presutti,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. Bruni, padedamos avvocato dello Stato G. De Bellis,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A. Aresu ir J.-B. Laignelot,

susipažinęs su 2009 m. rugsėjo 17 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 12, 14, 43 ir 46 straipsnių bei 1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (OL L 182, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 228), iš dalies pakeistos 2003 m. rugsėjo 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 447; toliau – Direktyva 1999/31), 10 straipsnio, taip pat su 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (OL L 200, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 226) išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Pontina Ambiente Srl (toliau – Pontina Ambiente) ir Regione Lazio dėl dviejų pranešimų apie apmokestinimą, kuriuose nurodyta, kad Pontina Ambiente pavėlavo sumokėti specialų kietųjų atliekų kaupimo mokestį už 2004 m. trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirčius ir kuriuose jai nustatytos baudos bei delspinigių mokėjimas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Direktyvos 1999/31 dvidešimt devintoji konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„kadangi reikėtų imtis priemonių užtikrinti, kad mokestis, nustatytas už atliekų kaupimą sąvartyne, padengtų visas sąnaudas, susidarančias įrengiant ir eksploatuojant sąvartyną, įskaitant, jei įmanoma, finansinę ar kitokią lygiavertę garantiją, kurią turi pateikti operatorius, bei apytikriai apskaičiuotas jo uždarymo ir būtinos vėlesnės priežiūros sąnaudas“.

4        Direktyvos 1999/31 1 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta:

„Siekiant vykdyti 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1996 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu 96/350/EB (OL L 135, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 59; toliau – Direktyva 75/442), ypač jos 3 ir 4 straipsnių reikalavimus, šios direktyvos tikslas – atliekoms bei sąvartynams taikant griežtus eksploatavimo ir techninius reikalavimus, numatyti priemones, tvarką ir gaires, kurios padėtų užkirsti kelią arba kuo labiau sumažintų neigiamą poveikį aplinkai, ypač paviršinių ir požeminių vandenų, dirvožemio ir oro taršai, aplinkai pasauliniu mastu, įskaitant šiltnamio efektą, ir atliekų sąvartynų keliamą pavojų žmonėms, kylantį šalinant atliekas į sąvartyną ir vėliau per visą sąvartyno veikimo laiką.“

5        Pagal Direktyvos 1999/31 2 straipsnį:

„Šioje direktyvoje:

<…>

l)       operatorius – fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už sąvartyną pagal valstybės narės, kurioje yra sąvartynas, vidaus įstatymus; sąvartyno įrengimo ir vėlesnės priežiūros metu toks asmuo gali keistis;

<…>

n)       turėtojas – atliekų gamintojas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi atliekų;

<…>“

6        Direktyvos 1999/31 10 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad mokestis, kurio operatorius reikalauja už visų rūšių atliekų šalinimą sąvartyne, padengtų visas sąvartyno įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas, įskaitant kiek įmanoma finansinės arba lygiavertės garantijos, apie kurią kalbama 8 straipsnio a punkto iv papunktyje, sąnaudas, ir numatytas sąvartyno uždarymo bei jo vėlesnės priežiūros bent 30 metų po uždarymo sąnaudas. Laikydamosi 1990 m. birželio 7 d. Tarybos direktyvos 90/313/EEB dėl laisvo priėjimo prie informacijos apie aplinką (OL L 158, p. 56; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 402) reikalavimų, valstybės narės užtikrina būtinos informacijos apie sąnaudas rinkimo ir naudojimo skaidrumą.“

7        Direktyvos 75/442 3 straipsnio 1 dalies a punktas išdėstytas taip:

„Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, skatinančių:

a)      pirma, atliekų prevenciją arba atliekų gamybos ir jų kenksmingo poveikio mažinimą <…>“

8        Direktyvos 2000/35 1 straipsnyje nustatyta, kad jos nuostatos taikomos visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas.

9        Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad „komerciniai sandoriai“ – „tai sandoriai tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės ar suteiktos paslaugos“.

10      Direktyvos 2000/35 3 straipsnyje „ Delspinigiai esant pavėluotam mokėjimui“, be kita ko, nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo vėlavimo atveju delspinigiai taptų mokėtini ir kad kreditorius, kuris įvykdė sutartinius ir teisinius įsipareigojimus, galėtų jų reikalauti, jei jis laiku negavo jam priklausančio mokėjimo, nebent skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą.

 Nacionalinės teisės aktai

11      Siekiant paskatinti gauti mažiau atliekų ir iš jų išgauti pirminių žaliavų bei energijos, 1995 m. gruodžio 28 d. Įstatymo Nr. 549 dėl viešųjų finansų racionalizavimo priemonių (GURI, Nr. 302, Paprastasis priedas, 1995 m. gruodžio 29 d., toliau – Įstatymas Nr. 549/95) 3 straipsnio 24 dalyje nustatytas specialus mokestis už kietųjų atliekų kaupimą sąvartynuose.

12      Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad apmokestinama, kai sąvartynuose kaupiamos kietosios atliekos.

13      Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 26 dalyje nustatyta, kad tuo mokesčiu apmokestinamas asmuo yra galutinio saugojimo įmonės valdytojas, kurio atgręžtinė pareiga reikalauti mokesčio iš to, kuris pristato atliekas.

14      Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 27 dalyje nustatyta, kad specialusis mokestis už kietųjų atliekų kaupimą sąvartyne mokamas regionams.

15      Pagal Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 28 ir 29 dalis mokėtina suma nustatoma to mokesčio sumą dauginant iš į sąvartyną pristatytų atliekų kiekio kilogramais ir iš korekcinio koeficiento, kuriuo atsižvelgiama į konkretų atliekų šalinimo svorį, kokybę ir sąlygas.

16      Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 31 dalyje nustatyta, kad nesumokėjus mokesčio, sumokėjus ne visą mokestį ar vėluojant jį sumokėti taikoma piniginė bauda, kurios dydis gali siekti 400 % mokesčio už atliktą operaciją.

17      2002 m. spalio 9 d. Įstatyminio dekreto Nr. 231, kuriuo perkeliama Direktyva 2000/35 dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose, 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio a punkte (GURI, Nr. 249, 2002 m. spalio 23 d., p. 16) iš esmės pakartotos minėtos direktyvos 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1 punkto nuostatos.

 Ginčas pagrindinėje byloje ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

18      Pontina Ambiente, kurios buveinė yra Romoje, surenka ir kaupia atliekas. Ji, be kita ko, tam tikslui numatytame sąvartyne priima kietąsias atliekas iš įvairių Regione Lazio komunų, jas sandėliuoja ir perdirba, kad gautų antrinius produktus bei kompostą ir sumažintų jų apimtį.

19      Pagal Įstatymą Nr. 549/95 ir regioninį jo įgyvendinimo įstatymą Pontina Ambiente už kietųjų atliekų kaupimą sąvartyne kiekvieną ketvirtį Regione Lazio moka specialųjį mokestį, kurį ji privalo sumokėti ne vėliau kaip per mėnesį nuo kalendorinių metų ketvirčio, per kurį įvykdytos kaupimo operacijos, pabaigos. Pontina Ambiente privalo šį mokestį susigrąžinti iš komunų, kurios pristato atliekas į sąvartyną.

20       2004 m. trečiojo ir ketvirtojo ketvirčių mokestį minėta bendrovė sumokėjo pavėlavusi, todėl kompetentingos Regione Lazio valdžios institucijos 2006 m. spalio mėn. jai išsiuntė du pranešimus apie apmokestinimą ir paskyrė pinigines baudas, numatytas Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 31 dalyje.

21      2007 m. sausio 4 d. Pontina Ambiente pateikė Commissione tributaria provinciale di Roma prašymą panaikinti Regione Lazio taikomas priemones.

22      Pontina Ambiente užginčijo Įstatymo Nr. 549/95 nuostatas tiek, kiek jose nurodyta, kad sąvartyno operatorius yra apmokestinamas minėtu mokesčiu. Ji taip pat užginčijo jai skirtas baudas už vėlavimą Regione Lazio sumokėti minėtą mokestį, nes dėl vėlavimo atsakingos visos atitinkamos komunos. Ji teigia, kad sąvartyno operatoriaus mokamas mokestis nepriklauso nuo to, ar aptariamos komunos sumoka už suteiktas paslaugas, ir kad komunoms nenumatytos jokios sankcijos.

23      Minėta bendrovė, be kita ko, nurodė, kad kai kurios aptariamo mokesčio taikymo taisyklės dėl apmokestinamojo asmens nustatymo ir baudų už pavėluotą to mokesčio mokėjimą sistemos neatitinka Sąjungos teisės, būtent EB 12, 14, 43 ir 46 straipsnių, Direktyvos 1999/31 10 straipsnio bei atitinkamų Direktyvos 2000/35 nuostatų.

24      Įvertinusi, kad Pontina Ambiente pareikšti kaltinimai gali būti pagrįsti, Commissione tributaria provinciale di Roma taip išdėstė savo sprendimą:

„Atsižvelgdama į tai, kad […] Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 26 ir 31 dalys, remiantis jų išaiškinimu, kurį, kaip buvo matyti, pateikė mokesčių administracija, o dėl likusios dalies remiantis jų nedviprasmiška formuluote, gali prieštarauti EB 12, 14, 43 ir 46 straipsniams, Direktyvos 1999/31 10 straipsniui ir Direktyvos 35/2000/EB [septintai, dešimtai, šešioliktai ir devynioliktai] konstatuojamosioms dalims, ir manydama, kad kyla nacionalinės teisės akto atitikties Bendrijos teisės sistemai klausimų, sustabdo bylos nagrinėjimą ir pranešimų apie apmokestinimą vykdymą bei perduoda [...] Teismui išspręsti klausimą, laikantis jo jurisdikcijos“.

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo ir klausimų formulavimo

25      Europos Bendrijų Komisija kelia klausimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, nes, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nesuformulavo klausimo ir, antra, Teismo prašoma priimti sprendimą dėl nacionalinių teisės aktų suderinamumo su Sąjungos teise.

26      Be to, Italijos vyriausybė ir Komisija atkreipia dėmesį, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateiktas nė vienas argumentas, kuris leistų suprasti priežastį, dėl kurios prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų susijęs su EB 12, 14, 43 ir 46 straipsniais.

27      Reikia priminti, pirma, kad nors nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teismas negali spręsti dėl nacionalinės priemonės atitikties Sąjungos teisei, jis vis dėlto gali pateikti Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios nacionaliniam teismui padėtų įvertinti šią atitiktį, kad jis galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C-254/08, Rink. p. I-0000, 28 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

28      Antra, reikia konstatuoti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesuformulavo aiškaus klausimo, jis pateikė pakankamai informacijos apie pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes, kad Teismas galėtų suprasti jo prašymo dalyką ir pateikti atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendžiant minėtą ginčą.

29      Taip yra Direktyvos 1999/31 10 straipsnio ir Direktyvos 2000/35 atveju. Atvirkščiai, nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepateiktas joks paaiškinimas, kaip prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 12, 14, 43 ir 46 straipsniais. Visų pirma jame nepasakyta, kaip minėti straipsniai gali būti taikomi jame aprašytoje situacijoje, kuri, kaip išvados 35–38 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, atrodytų, susijusi tik su viena valstybe nare ir niekaip nesusijusi su tarpvalstybiniais reikalais.

30      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, išskyrus tą dalį, kuri susijusi su EB 12, 14, 43 ir 46 straipsniais.

31      Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija galima daryti išvadą, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikti tokie klausimai:

1.      Ar Direktyvos 1999/31 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama taikyti tokius nacionalinius teisės aktus, kaip taikomi pagrindinėje byloje, pagal kuriuos sąvartyno operatorius už kietųjų atliekų kaupimą apmokestinamas specialiu mokesčiu, kurį jam turi grąžinti atliekas į sąvartyną pristatę asmenys, ir kuriuose jam nustatytos piniginės baudos už pavėluotą tokio mokesčio mokėjimą, tačiau nereikalaujama, kad minėti asmenys tą mokestį operatoriui grąžintų per nustatytą laikotarpį ir pavėluoto grąžinimo atveju padengtų visas dėl vėlavimo susidariusias išlaidas, įskaitant minėtam operatoriui paskirtas pinigines baudas?

2.      Ar Direktyva 2000/35 turi būti aiškinama taip, kad sumos, kurias atliekas į sąvartyną pristatę asmenys turi sumokėti sąvartyno operatoriui, kaip antai mokesčio sugrąžinimas, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį ir kad valstybės narės tokiu atveju turi užtikrinti, remdamosi tos direktyvos 3 straipsniu, kad vėluojant sumokėti minėtas sumas būtų galima reikalauti delspinigių?

 Dėl esmės

 Dėl pirmojo klausimo

32      Direktyvos 1999/31 10 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad mokestis, kurio sąvartyno operatorius reikalauja už visų rūšių atliekų šalinimą sąvartyne, padengtų visas sąvartyno įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas.

33      Išvados 49 punkte generalinė advokatė pažymėjo, kad pagal Direktyvos 1999/31 10 straipsnį valstybė narė nėra įpareigojama organizuoti sąvartyno eksploatavimo sąnaudų apmokėjimo kokiu nors konkrečiu būdu. Todėl remiantis šiuo metu galiojančiais Sąjungos teisės aktais ir jei nepriimtas joks teisės aktas pagal EB 175 straipsnį, kuriuo valstybės narės įpareigojamos nustatyti konkretų būdą tokioms sąnaudoms finansuoti, toks finansavimas valstybės narės pasirinkimu gali būti užtikrintas nustatant mokestį, rinkliavą ar bet kokį kitą būdą (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Futura Immobiliare ir kt. 48 punktą).

34      Galima daryti išvadą, kad Direktyvos 1999/31 10 straipsniu nedraudžiama valstybei narei nustatyti mokesčio už priduotas atliekas, kurį turi sumokėti sąvartyno operatorius, o paskui jį susigrąžinti iš atliekų turėtojo, kuris jas pristatė į sąvartyną. Pagal jį taip pat nedraudžiama taikyti baudų minėtam operatoriui, jei jis vėluoja sumokėti minėtą mokestį, nes tokių baudų nustatymas ir mokesčio mokėtojo identifikavimas priklauso tik valstybių narių kompetencijai.

35      Tačiau Direktyvos 1999/31 10 straipsniu, kaip galima spręsti remiantis tos direktyvos dvidešimt devinta konstatuojamąja dalimi, reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių, kad užtikrintų, jog kaina, kurią reikia mokėti už atliekų šalinimą pristatant į sąvartyną, būtų nustatyta taip, kad padengtų visas sąvartyno įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas.

36      Tokiu reikalavimu įgyvendinamas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad, remiantis Teismo nuomone aiškinant Direktyvą 75/442 ir 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/12/EB dėl atliekų (OL L 114, p. 9), atliekų šalinimo išlaidas dengia jų turėtojai (žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Van de Walle ir kt., C-1/03, Rink. p. I-7613, 57 punktą; 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C-188/07, Rink. p. I-4501, 71 punktą ir minėto sprendimo Futura Immobiliare ir kt. 44 ir 45 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką). Šis reikalavimas yra vienas iš dalykų, nustatytų Direktyvoje 1999/31, kuria, remiantis jos 1 straipsnio 1 dalimi, siekiama įgyvendinti Direktyvoje 75/442, visų pirma jos 3 straipsnyje, nustatytus reikalavimus, kad, be kita ko, valstybės narės turi imtis tinkamų priemonių, skatinančių, kad nebūtų gaunama arba gaunama mažiau atliekų.

37      Tai, be kita ko, reiškia, kad, nepaisant to, kokie nacionaliniai reikalavimai taikomi sąvartynams, jie turi užtikrinti, kad visas sąvartyno eksploatavimo išlaidas faktiškai dengtų atliekų turėtojai, kurie jas pristato į sąvartyną šalinti.

38      Taigi, jei valstybė narė gali nustatyti mokestį už atliekas, kurį turi mokėti sąvartyno operatorius ir kurį jam grąžinti privalo atliekas į sąvartyną pristatantys asmenys, tokia mokestinė nuostata turi būti suderinta su priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti, kad mokestis būtų grąžinamas realiai ir per trumpą laiką, nes kitaip minėtam operatoriui susidarytų pernelyg didelė eksploatavimo išlaidų našta, susijusi su minėtų asmenų vėlavimu sumokėti, ir kad nebūtų pažeistas principas „teršėjas moka“. Jei operatoriui būtų užkrauta tokia išlaidų našta, tai reiškia, kad minėtas operatorius patirtų išlaidų, susijusių su atliekų, kurių pats nesukaupė, tačiau turi pašalinti kaip tokių paslaugų teikėjas, šalinimu.

39      Bet kokiu atveju, taip pat kaip pagrindinėje byloje aptariamas mokestis, skaičiuojamas remiantis į sąvartyną pristatytų atliekų kiekiu, pagal Direktyvos 1999/31 10 straipsnį yra eksploatavimo sąnaudų dalis, kuri turi būti įtraukta į kainą, kurią į sąvartyną pristatytų atliekų turėtojas turi mokėti sąvartyno operatoriui, visos sąnaudos, susijusios su sumų, kurias minėtas turėtojas turi sumokėti operatoriui, grąžinimu, ir, visų pirma, sąnaudos, atsiradusios dėl vėlavimo sumokėti tas sumas, įskaitant galimas sąnaudas, patirtas siekiant išvengti piniginės baudos, turi būti įtrauktos į tą kainą, kad būtų laikomasi Direktyvos 1999/31 10 straipsnio reikalavimų.

40      Taip pat yra ir tuo atveju, kai sąvartyno operatoriui skiriamos piniginės baudos už vėlavimą sumokėti mokestį, jei tokio vėlavimo priežastis yra atliekų turėtojo vėlavimas grąžinti sumas, skirtas tam mokesčiui padengti, o tai išsiaiškinti turi nacionalinis teismas.

41      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 1999/31 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama taikyti tokių nacionalinių teisės aktų, kaip taikomi pagrindinėje byloje, pagal kuriuos sąvartyno operatorius apmokestinamas mokesčiu, kurį jam turi grąžinti vietos bendruomenė, pristačiusi atliekas į sąvartyną, ir kuriuose jam numatytos piniginės baudos už pavėluotą tokio mokesčio sumokėjimą, tačiau tokie teisės aktai turi būti derinami su priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti, kad mokestis būtų grąžinamas realiai ir per trumpą laiką ir kad visos sąnaudos dėl vietos bendruomenės pavėluoto mokėjimo minėtam operatoriui, įskaitant pinigines baudas, kurios jam gali būti skirtos už tokį vėlavimą, būtų įtrauktos į kainą, kurią ta bendruomenė moka minėtam operatoriui. Nacionalinis teismas privalo išsiaiškinti, ar šios sąlygos tenkinamos.

 Dėl antrojo klausimo

42      Direktyvos 2000/35 1 straipsnyje nustatyta, kad jos nuostatos taikomos visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas, o 2 straipsnio 1 punkte „komerciniai sandoriai“ apibrėžti kaip „sandoriai tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės ar suteiktos paslaugos“.

43      Šios nuostatos panašiai išdėstytos Italijos teisės sistemoje, į kurią jos buvo perkeltos 2002 m. spalio 9 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 231.

44      Šiuo atveju, pagrindinėje byloje kalbant apie sąvartyno operatoriaus ir atliekas į sąvartyną pristatančių asmenų ryšį, remiantis nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, darytina išvada, kad minėtas operatorius minėtiems asmenims teikia paslaugą, t. y. šalina į sąvartyną pristatytas atliekas, už kurią tie asmenys moka jam atlygį, į kurį, remiantis Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 26 dalimi, įskaičiuotas jo mokamas specialusis mokestis.

45      Taigi, priešingai nei teigia Italijos vyriausybė, sąvartyno operatoriaus ir atliekas į sąvartyną pristatančių asmenų ryšys yra įmonės ir viešųjų asmenų sandoris, pagal kurį teikiama paslauga už atlygį, todėl tai yra komercinis sandoris pagal Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punktą.

46      Tad mokėjimai, atlikti atlyginant už tokį sandorį, patenka į Direktyvos 2000/35 taikymo sritį.

47      Darytina išvada, kad tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, valstybės narės turi užtikrinti, kad, remiantis Direktyvos 2000/35 3 straipsniu, būtų galima reikalauti mokėti delspinigius vietinės bendruomenės, pristatančios atliekas sąvartyno operatoriui, mokėjimo, į kurį, jei reikia, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, įskaičiuotas to operatoriaus mokamas mokestis, kurį atliekas į sąvartyną pristačiusi vietos bendruomenė turi jam sugrąžinti, vėlavimo atveju.

48      Remiantis tuo, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2000/35 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 punktas ir 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad suma, kurią sąvartyno operatoriui turi sumokėti atliekas į sąvartyną pristačiusi vietos bendruomenė, kaip antai grąžinamas mokestis, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį ir kad dėl to, remiantis direktyvos 3 straipsniu, valstybės narės turi užtikrinti, kad sąvartyno operatorius galėtų reikalauti delspinigių minėtų sumų mokėjimo vėlavimo, dėl kurio kalta vietos bendruomenė, atveju.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

49      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų, iš dalies pakeistos 2003 m. rugsėjo 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003, 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama taikyti tokių nacionalinių teisės aktų, kaip taikomi pagrindinėje byloje, pagal kuriuos sąvartyno operatorius apmokestinamas mokesčiu, kurį jam turi grąžinti vietos bendruomenė, pristačiusi atliekas į sąvartyną, ir kuriuose jam numatytos piniginės baudos už pavėluotą tokio mokesčio sumokėjimą, tačiau tokie teisės aktai turi būti derinami su priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti, kad mokestis būtų grąžinamas realiai ir per trumpą laiką ir kad visos sąnaudos dėl vietos bendruomenės pavėluoto mokėjimo minėtam operatoriui, įskaitant pinigines baudas, kurios jam gali būti skirtos už tokį vėlavimą, būtų įtrauktos į kainą, kurią ta bendruomenė moka minėtam operatoriui. Nacionalinis teismas privalo išsiaiškinti, ar šios sąlygos tenkinamos.

2.      2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 punktas ir 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad suma, kurią sąvartyno operatoriui turi sumokėti atliekas į sąvartyną pristačiusi vietos bendruomenė, kaip antai grąžinamas mokestis, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį ir kad dėl to, remiantis direktyvos 3 straipsniu, valstybės narės turi užtikrinti, kad sąvartyno operatorius galėtų reikalauti delspinigių minėtų sumų mokėjimo vėlavimo, dėl kurio kalta vietos bendruomenė, atveju.

Parašai.

* Proceso kalba: italų.