Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2011 m. liepos 21 d.(1)

Byla C-250/08

Europos Komisija

prieš

Belgijos Karalystę

„Registracijos mokestis, mokamas perkant būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta – Teisė laisvai judėti ir gyventi – Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai“





1.        Šioje byloje Komisija teigia, kad Belgijos teisės aktais, susijusiais su registracijos mokesčio mokėjimu Flandrijos regione, visų pirma diskriminuojami valstybių narių piliečiai, siekiantys pasinaudoti teise perkelti gyvenamąją vietą, įsisteigimo laisve ir teise perkelti kapitalą Europos Sąjungoje. Pagal nagrinėjamus teisės aktus registracijos mokestį(2), sumokėtą įsigyjant būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, Flandrijos regione, bet ne kitur, leidžiama atskaityti iš mokesčio, mokamo įsigyjant kitą būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, tame pačiame regione.

 Teisės aktai

 Atitinkamos Sutarties ir EEE susitarimo nuostatos

2.        EB 18 straipsnio 1 dalyje (dabar – SESV 21 straipsnio 1 dalis) numatyta:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“

3.        EB 43 straipsnyje (dabar – SESV 49 straipsnis) nurodyta:

„Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai draudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio (dabar – SESV 54 straipsnis) antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“

4.        EEE susitarimo 31 straipsnio 1 dalimi minėtų nuostatų taikymas išplečiamas visai Europos ekonominei erdvei.

5.        EB 56 straipsnio 1 dalyje (dabar – SESV 63 straipsnio 1 dalis) nurodyta:

„Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.“

6.        EEE susitarimo 40 straipsniu minėtos nuostatos taikymas išplečiamas visai Europos ekonominei erdvei.

7.        EEE susitarimo 6 straipsnyje nurodyta, kad šio susitarimo nuostatos, jeigu jos iš esmės prilygsta atitinkamoms Sutarties (ir taikant Sutartį priimtų aktų) normoms, turi būti aiškinamos laikantis iki EEE susitarimo pasirašymo priimtų Teisingumo Teismo sprendimų(3). EEE susitarime nėra panašios nuostatos, susijusios su paskesne Teisingumo Teismo praktika(4). Tačiau iš EEE susitarimo 105 straipsnio darytina išvada, kad Susitarimo normos, iš esmės prilygstančios Sutarties normoms, turėtų būti aiškinamos vienodai(5). Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti EEE susitarimą Europos Sąjungos teritorijos atžvilgiu, o Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) teismas – aiškinti EEE susitarimą jo taikymo ELPA valstybėse atžvilgiu. Šiuo klausimu susitarime numatytas Teisingumo Teismo ir ELPA teismo bendradarbiavimas(6).

8.        EEE susitarimo 31 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, uždraudžiančios įsisteigimo laisvės apribojimus, yra identiškos įtvirtintosioms Sutarties 49 straipsnyje(7). Be to, nuostatos, susijusios su laisvu kapitalo judėjimu (suformuluotos panašiai, tačiau netapačiai kaip atitinkamos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos), taip pat turi būti aiškinamos kuo vienodžiau(8).

 Tarybos direktyva 88/361/EEB

9.        Tarybos direktyvos 88/361/EEB(9) I priedo paaiškinimuose aiškiai nurodyta, kad „kapitalo judėjimas“ tomis aplinkybėmis apima pastatų ir žemės įsigijimą bei pastatų statybą privačių asmenų asmeniniam naudojimui(10).

 Nacionalinės teisės aktai

10.      Pagal Flandrijos regiono registracijos, hipotekos ir registro mokesčių kodekso (Wetboek der registratie-, hypotheek- en griffierechten) (toliau – Wetboek) 44 straipsnį bet kokiam atlygintinam nekilnojamojo turto nuosavybės ar uzufrukto teisės perleidimui taikomas 10 % šio turto vertės registracijos mokestis(11). Pagal 46a straipsnį, jeigu vienas ar daugiau fizinių asmenų gyvenamosios paskirties būstą įsigyja siekdamas įkurti pagrindinę gyvenamąją vietą, apmokestinamoji vertė mažinama 12 500 EUR, tačiau su sąlyga, kad toks asmuo tuo metu neturi jokio kito gyvenamosios paskirties būsto. Ši apmokestinamoji vertė gali būti mažinama visiems pirmą kartą būstą įsigyjantiems fiziniams asmenims, nepaisant to, ar anksčiau jie gyveno Flandrijos regione, ar kitur.

11.      Wetboek 61 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Jeigu fizinis asmuo įsigyja nekilnojamąjį turtą, naudojamą ar ketinamą naudoti gyventi, sudarydamas įprastą pardavimo sandorį su tikslu jame įkurti savo pagrindinę gyvenamąją vietą, iš jo <...> pagal įstatymą mokėtino mokesčio už naujo turto įsigijimą atskaitomas mokestis, kuris pagal įstatymą turėjo būti sumokėtas įsigyjant ankstesne pagrindine gyvenamąja vieta buvusį gyvenamąjį būstą ar sklypą, ant kurio šis būstas pastatytas, su sąlyga, kad pastarasis nekilnojamasis turtas įsigyjamas per dvejus metus nuo dokumento, pagal kurį nustatomas proporcinis ankstesnio pagrindinio būsto perpardavimo pagal įprastą pardavimo sandorį arba šio būsto padalijimo bendrasavininkiams mokestis, įregistravimo dienos, jei šiais sandoriais asmuo neteko visų jam priklausiusių teisių.

Pagal šį straipsnį negali būti atskaitomas mokestis, sumokėtas įsigyjant ne Flandrijos regione esantį turtą.

Atskaitytina suma <…> bet kuriuo atveju negali viršyti 12 500 EUR <…>.“

12.      Wetboek 212a straipsnyje numatyta galimybė kompensuoti (ne atskaityti), registracijos mokestį jeigu: i) ankstesnis nekilnojamasis turtas yra parduodamas per dvejus metus nuo paskesnio nekilnojamojo turto įsigijimo (per penkerius metus, jeigu sklypas įsigyjamas gyvenamajam namui statyti); ir ii) per dvejus metus nuo naujo būsto įsigijimo įgijėjas jame įkuria savo pagrindinę gyvenamąją vietą (per penkerius metus, jeigu sklypas įsigyjamas gyvenamajam namui statyti). Ir šiuo atveju ankstesnis nekilnojamasis turtas turi būti Flandrijos regione, o kompensuotina suma negali viršyti 12 500 EUR.

13.      Toliau Wetboek 61 straipsnio 3 dalyje ir 212a straipsniuose numatytą sistemą bendrai vadinsiu ginčijama priemone. Šie straipsniai kartu su šios išvados 10 punkte nurodytomis nuostatomis ir įvairiomis susijusiomis procedūrinėmis nuostatomis į Wetboek buvo įtrauktos 2002 m. vasario 1 d. pakeitimo dekretu(12). Dekreto projekto aiškinamajame rašte pripažinta, kad registracijos mokestis neretai yra kliūtis asmenims, norintiems perkelti savo gyvenamąją vietą arčiau darbo vietos arba pritaikyti ją prie pasikeitusių šeiminių aplinkybių. Jame buvo nurodyta, kad pakeitimo tikslas yra „skatinti visų piliečių, dėl bet kokios priežasties (profesinės, šeiminės ar kitos) norinčių įsigyti naują būstą, kuris būtų pagrindinė gyvenamoji vieta, geriau nei turimas būstas atitinkanti jų poreikius, judumą.“ Tai turėjo būti pasiekta leidžiant už ankstesnį būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta (t. y. namus), sumokėto mokesčio dalį, neviršijančią 12 500 EUR, atskaityti iš vėliau įsigyjant kitą būstą mokėtino mokesčio.

 Ikiteisminė procedūra

14.      Laikydama ginčijamą priemonę diskriminacine ir todėl draudžiama Sutarties, Komisija 2005 m. gruodžio 23 d. nusiuntė Belgijos Karalystei oficialų pranešimą. Belgijos vyriausybė savo 2006 m. kovo 22 d. atsakyme nesutiko su tariamu pažeidimu.

15.      Kadangi minėtas atsakymas Komisijos netenkino, ji 2006 m. liepos 13 d. išsiuntė pagrįstą nuomonę. Belgijos institucijos 2006 m. rugsėjo 13 d. laiške patvirtino manančios, kad ginčijama priemonė atitinka ES teisę ir bet kuriuo atveju yra pateisinama dėl viešojo intereso.

16.      Komisija savo nuomonės nepakeitė ir todėl 2008 m. gegužės 5 d. pareiškė šį ieškinį. Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 18, 43 ir 56 straipsnius bei EEE susitarimo 31 ir 40 straipsnius, nes Flandrijos regione apskaičiuojant nauja pagrindine gyvenamąja vieta laikytino nekilnojamojo turto įsigijimo mokesčio lengvatą, į registracijos mokesčio sumą, sumokėtą įsigyjant ankstesnį būstą, kuris buvo pagrindinė gyvenamoji vieta, atsižvelgiama tik jeigu pastarasis būstas buvo Flandrijos regione, ir neatsižvelgiama, jeigu tas būstas buvo kitoje valstybėje narėje nei Belgija ar ELPA valstybėje. Komisija Teisingumo Teismo taip pat prašo priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

17.      Vengrijos vyriausybė įstojo į bylą Belgijos pusėje.

18.      2010 m. rugsėjo 23 d. posėdyje Komisija, Belgijos ir Vengrijos vyriausybės pateikė žodines pastabas.

 Vertinimas

 Pirminės pastabos

19.      Prieš nagrinėjant Komisijos ieškinį reikia išsiaiškinti tam tikrus pirminius klausimus.

20.      Pirma, Belgijos karalystę sudaro trys bendruomenės, trys regionai ir keturios kalbinės sritys(13). Trys regionai turi tam tikrą teisėkūros kompetenciją; tačiau Flandrijos bendruomenės ir Flandrijos regiono kompetencija yra bendra ir ją bendrai įgyvendina Flandrijos vyriausybė, nustačiusi ginčijamą priemonę. Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybė narė gali būti pripažinta atsakinga, jeigu nustatoma, kad vietos arba regiono valdžios institucija pažeidė ES teisę(14).

21.      Antra, Belgijos registracijos mokestį Teisingumo Teismas jau nagrinėjo, nagrinėdamas pareigą mokėti šį mokestį priėmus nacionalinio teismo nutartį, susijusią su ginču dėl sutarties(15). Teisingumo Teismas toje byloje pripažino, kad mokėtinas mokestis yra netiesioginis. Tačiau tai padaręs jis iš esmės pritarė nacionalinio teismo pasirinktam kvalifikavimui(16). Apskritai netiesioginio ir tiesioginio apmokestinimo skirtumas yra toks: netiesioginis mokestis įtraukiamas į sumą, vieno asmens mokamą kitam asmeniui, kuris šį mokestį apskaito, tačiau kuriam netenka jo ekonominė našta, o tiesioginis mokestis yra renkamas iš asmens, kuriam tenka ekonominė našta(17). Todėl man atrodo, kad nekilnojamojo turto sandorių mokestį, kurio našta tenka pirkėjui ir kuris yra iš jo renkamas, teisingiau laikyti tiesioginiu, o ne netiesioginiu mokesčiu.

22.      Trečia, nepaisant to, ar šioje byloje nagrinėjamas registracijos mokestis yra tiesioginis, ar netiesioginis mokestis, aišku, kad ES lygmeniu jis nėra derinimo objektas ir todėl priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika valstybės narės šią kompetenciją privalo įgyvendinti laikydamosi ES teisės(18).

23.      Ketvirta, Komisija nurodė EB 18, 43 ir 56 straipsnių (ir EEE susitarimo nuostatų, atitinkančių EB 43 ir 56 straipsnius) pažeidimą. Belgijos vyriausybė teigia, kad EB 56 straipsnio 1 dalis yra vienintelė reikšminga nuostata ir kad šį klausimą reikėtų nagrinėti remiantis vien šiuo pagrindu.

24.      Nagrinėjant minėtą klausimą paaiškėjo įdomus Komisijos požiūrio aspektas, palyginti su kitais dviem tuo pačiu laikotarpiu pareikštais ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo: byloje Komisija prieš Graikiją(19), kurioje sprendimas priimtas 2011 m. sausio 20 d., ir byloje Komisija prieš Vengriją(20). Byla Komisija prieš Graikiją buvo susijusi su atleidimu nuo turto perleidimo mokesčio, taikomu pirmą kartą būstą įsigyjantiems pirkėjams, nuolat gyvenantiems Graikijoje arba turintiems Graikijos pilietybę. Byla Komisija prieš Vengriją susijusi su priemone, pagal kurią parduodant vieną būstą ir perkant naują turto perleidimo mokesčiu apmokestinamas tik abiejų būstų rinkos vertės skirtumas, su sąlyga, kad abu šie būstai yra Vengrijoje.

25.      Aišku, kad tarp minėtose bylose ginčijamų priemonių ir šioje byloje nagrinėjamos priemonės yra tam tikrų panašumų. Iš tikrųjų Komisija visais trim atvejais kaltina diskriminacija ir Sutartyje numatytų laisvių ribojimu. Tačiau minėtose bylose Komisija nurodė EB 18, 39 ir 43 straipsnių pažeidimą (byloje Komisija prieš Graikiją buvo kaltinama dar ir EB 12 straipsnio pažeidimu)(21), o šioje byloje ji teigia, kad yra pažeisti EB 18, 43 ir 56 straipsniai kartu su EEE susitarimo 31 ir 40 straipsniais, tačiau nekaltina EB 12 ir 39 straipsnių pažeidimu(22).

26.      Nors, aišku, kiekvienoje byloje nagrinėjamos priemonės turi ir tam tikrų skirtumų, atrodo, kad Komisijos požiūris nėra visiškai nuoseklus. Todėl Komisija turi nuspręsti, kaip suformuluoti savo ieškinį byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo, o Teisingumo Teismas – nutarti, ar kiekvienas konkretus kaltinimas yra pagrįstas. Todėl negalima atsižvelgti į Belgijos vyriausybės argumentą.

 Analizės tvarka

27.      Tiesa, kad EB 18 straipsnio, kuriame bendrai nustatyta kiekvieno ES piliečio teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, konkreti išraiška yra EB 43 straipsnis, kiek tai susiję su įsisteigimu, siekiant vykdyti ūkinę veiklą(23). Be to, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Konle(24), teisė įsigyti, naudoti arba realizuoti nekilnojamąjį turtą kitos valstybės narės teritorijoje neišvengiamai kyla iš įsisteigimo laisvės; o kapitalo judėjimas apima nerezidentų investicijas į tokį valstybės narės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą(25). Todėl Teisingumo Teismas prieš nagrinėdamas bendresnę nuostatą paprastai iš pradžių nagrinėja konkretesnes nuostatas(26).

28.      Tačiau man atrodo, kad šioje byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisijos argumentai, grindžiami teisės aktais, susijusiais su privataus būsto įsigijimu, pirmiausia turi būti susiję su teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri garantuojama EB 18 straipsniu. Jeigu toks būstas yra įsigyjamas už iš kitos valstybės narės perkeltas lėšas, sandoriui įvykdyti reikia pasinaudoti laisvo būtino kapitalo judėjimo teise, kuri garantuojama EB 56 straipsniu. Galiausiai, jeigu piliečiai gali vykdyti (arba ketina vykdyti) ūkinę veiklą iš savo privataus būsto arba netoli jo, gali kilti ir EB 43 straipsnyje garantuojamos įsisteigimo teisės įgyvendinimo klausimas.

29.      Todėl prieš nagrinėjant su įsisteigimo laisve (EB 43 straipsnis; EEE susitarimo 31 straipsnio 1 dalis) ir laisvu kapitalo judėjimu (EB 56 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 40 straipsnis) susijusius argumentus pirmiausia būtų logiška išnagrinėti Komisijos argumentus, grindžiamus EB 18 straipsniu (jo atitikmens EEE susitarime nėra).

 EB 18 straipsnis

30.      ES pilietis, įgyvendinantis EB 18 straipsnyje garantuojamą teisę laisvai judėti ir gyventi, visose valstybėse narėse teisiškai turi būti vertinamas taip pat kaip ir tokioje pat padėtyje esantys tų valstybių narių piliečiai. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nacionalinės teisės aktai, kurie sudaro mažiau palankias sąlygas ES piliečiams vien dėl to, kad jie pasinaudojo laisve judėti kitoje valstybėje narėje ir joje gyventi, riboja EB 18 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams pripažįstamas laisves(27).

31.      Diskriminacija dėl gyvenamosios vietos kaip netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės forma yra pasikartojantis klausimas Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su laisvu darbuotojų judėjimu ir įsisteigimo laisve(28). Tačiau, skirtingai nei kitais atvejais, pagal EB 18 straipsnį nebūtina įrodyti, kad priemonė kitų valstybių narių piliečiams turi didesnę neigiamą įtaką nei priemonę nustačiusios valstybės piliečiams, pakanka įrodyti, kad ši priemonė kitų valstybių piliečiams turi neigiamą įtaką(29).

32.      Ar ES piliečiai, persikeliantys į Flandrijos regioną iš kitos valstybės narės, pagal ginčijamą priemonę galimybės atleisti nuo registracijos mokesčių mokėjimo atžvilgiu yra vertinami taip pat kaip ir šiame regione gyvenantys Belgijos piliečiai?

33.      Pirmiausia reikia nustatyti tinkamus palyginimo kriterijus. Ar reikėtų lyginti Flandrijos regione gyvenančius Belgijos piliečius ir visus ES piliečius, kurie gali norėti šiame regione įsigyti būstą (t. y. taikyti palyginimą plačiąja prasme)?

34.      Pirmoji kategorija (Flandrijos regione gyvenantys belgai) apimtų Flandrijos regione gyvenančius Belgijos piliečius, kurie: a) parduoda savo būstą ir šiame regione įsigyja kitą būstą; arba b) neturi būsto ir pirmą kartą jį įsigyja Flandrijos regione; arba c) parduoda savo būstą ir įsigyja kitą būstą už Flandrijos regiono ribų (kitoje Belgijos vietoje arba kitoje valstybėje narėje).

35.      Antroji kategorija (visi ES piliečiai) apimtų tokias pakategores: asmenis, parduodančius savo būstą kitoje valstybėje narėje ir vietoj jo įsigyjančius kitą būstą Flandrijos regione; asmenis, neturinčius būsto kitoje valstybėje narėje ir pirmą kartą būstą ES įsigyjančius Flandrijos regione; ir asmenis, turėjusius Flandrijos regione būstą, bet iš ten išvykusius, kad persikeltų į kitą valstybę narę, tačiau paskui nusprendusius grįžti į šį regioną ir įsigyti ten nekilnojamąjį turtą. Šiai grupei pagal ginčijamą nacionalinę priemonę taikomos specialios taisyklės. Todėl šios išvados 75–79 punktuose ją nagrinėju išsamiau.

36.      Ar abi plačios būsto įgijėjų kategorijos yra tokioje pačioje padėtyje ir todėl jas tinka lyginti viena su kita?

37.      Tiek, kiek abi kategorijos apima būstą ES įsigyjančius asmenis, atsakymas yra teigiamas.

38.      Jeigu lyginama remiantis tokiu plačiu pagrindu, visi būstą Flandrijos regione pirmą kartą įsigyjantys asmenys yra vertinami vienodai, nepaisant to, ar jie persikelia į šį regioną iš kitos valstybės narės, ar iš vienos šio regiono vietos į kitą. Nė viena iš šių dviejų būstą pirmą kartą įsigyjančių pirkėjų kategorijų neturi teisės į mokesčio atskaitą pirmą kartą šitaip įsigyjant būstą, nors abiem šioms kategorijoms bus mažinama apmokestinimo registracijos mokesčiu bazė(30).

39.      Akivaizdu, kad asmenims, kurie paskui parduoda Flandrijos regione esantį savo būstą, kad persikeltų į kitą valstybę narę, mokesčio atskaita netaikoma. Tačiau taip yra tik dėl mokestinio teritorialumo principo. Viena vertus, Flandrijos regionas negali apmokestinti registracijos mokesčiu kitoje valstybėje narėje įsigyto nekilnojamojo turto, todėl šiuo atveju atskaita negalima. Kita vertus, valstybės narės neturi jokios pareigos siūlyti tokiems asmenims lengvatą, prilygstančią atskaitai, kuri būtų jiems taikoma, jeigu kitą būstą jie būtų įsigiję Flandrijos regione.

40.      Galiausiai visi asmenys, kurie paskui parduoda Flandrijos regione turėtą būstą, kad persikeltų į kitą Belgijos vietą, yra vertinami vienodai, jiems mokesčio atskaita irgi netaikoma.

41.      Tačiau Komisija teigia, kad reikėtų pasirinkti siauresnį palyginimo pagrindą: asmenis, persikeliančius į Flandrijos regioną iš kitos valstybės narės, pardavusius savo būstą, kad šiame regione įsigytų (pirmąjį) būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, ir asmenis, pasiliekančius Flandrijos regione, parduodančius savo būstą ir vietoj jo įsigyjančius kitą būstą. Komisijos teigimu, tarp tokių asmenų nėra objektyvaus skirtumo. Abi šių asmenų kategorijos perkelia savo būstą Europos Sąjungos teritorijoje; abiem atvejais registracijos mokestis mokamas įsigyjant naują būstą ir abiem atvejais ankstesnis būstas parduodamas tam, kad vietoj jo Flandrijos regione būtų įsigytas kitas būstas. Tie, kurie ankstesnį būstą turėjo Flandrijos regione, sumokėjo registracijos mokestį, įsigydami ankstesnį būstą. Tie, kurie persikelia į Flandrijos regioną iš kitos valstybės narės, registracijos ar panašų mokestį yra sumokėję ankstesnės savo gyvenamosios vietos valstybėje. Todėl abu atvejai yra objektyviai palyginami. Iš esmės tuomet atrodo, kad Komisija kaltina tuo, jog (kitaip nei asmenys, perkeliantys būstą iš vienos Flandrijos regiono vietos į kitą) asmenys, persikeliantys iš Flandrijos regiono į kitą valstybę narę, šiame regione negauna jokios sumokėto (panašaus) mokesčio lengvatos (t. y. atskaitos) valstybėje narėje, iš kurios persikelia. Todėl jie atsiduria nepalankesnėje mokestinėje padėtyje.

42.      Tačiau manau, kad net nagrinėjant šias taip siauriai apibrėžtas kategorijas nebūtinai darytina išvada, kad į Flandrijos regioną iš kitos valstybės narės persikeliantys asmenys yra tokioje pat padėtyje kaip ir iš vienos šio regiono vietos į kitą persikeliantys asmenys.

43.      Kad asmenys galėtų būti laikomi esančiais tokioje pat padėtyje, jie turi atitikti ginčijamos priemonės sąlygas ir todėl atskaitos taikymo reikalavimus. Šios sąlygos yra tokios: a) ankstesnis būstas nuosavybės teise turėjo priklausyti šiam asmeniui ir turėjo būti jo parduotas; b) šis asmuo kitą būstą turi įsigyti Flandrijos regione; ir c) įsigydamas ankstesnį būstą, šis asmuo turėjo būti sumokėjęs registracijos arba lygiavertį mokestį.

44.      Nesudėtinga patikrinti, ar įvykdytos pirmosios dvi sąlygos. Tačiau negalima iš karto daryti prielaidos, kad yra įvykdyta ir trečioji sąlyga, t. y. kad atitinkamas asmuo už valstybėje narėje, iš kurios persikelia, buvusį ankstesnį būstą yra sumokėjęs tokį patį arba lygiavertį (mokamam Flandrijos regione) mokestį.

45.      Visos valstybės narės turi sistemas, susijusias su paprastai vadinamu nekilnojamojo turto perleidimo mokesčiu. Ginčijama priemonė yra tokio mokesčio pavyzdys. Tačiau apmokestinimo pagrindas, tarifai, atleidimo nuo mokesčio galimybės ir lengvatų taikymo schemos valstybėse narėse skiriasi, nes šie mokesčiai Europos Sąjungoje nėra derinimo objektas(31). Todėl net jei asmuo, persikeliantis į Flandrijos regioną iš kitos valstybės narės, toje valstybėje narėje anksčiau buvo įsigijęs būstą, tai nebūtinai reiškia, kad jis yra sumokėjęs tokį patį arba lygiavertį mokestį. Pavyzdžiui, ankstesnis jo būstas toje valstybėje galėjo atitikti visiško atleidimo nuo turto perleidimo mokesčio sąlygas ir, jeigu taip, tai lygiavertis mokestis nebuvo sumokėtas(32).

46.      Be to, tokių mokesčių abipusio pripažinimo klausimas priklauso valstybių narių kompetencijai. Todėl negalima daryti prielaidos, kad registracijos mokesčio sumokėjimas kitoje valstybėje narėje yra ar turi būti pripažįstamas registracijos mokesčio sumokėjimu Flandrijos regione. Ši padėtis apibūdinta kaip atitinkanti ES teisę dabartiniame jos raidos etape(33).

47.      Todėl net jei lyginama remiantis siauruoju požiūriu, kurį palaiko Komisija, negalima daryti prielaidos, kad visi asmenys, persikeliantys į Flandrijos regioną iš kitos valstybės narės, yra tokioje pat padėtyje, kaip ir asmenys, perkeliantys savo gyvenamąją vietą iš vienos šio regiono vietos į kitą.

 Į Flandrijos regioną sugrįžtančių šio regiono gyventojų diskriminacija?

48.      Daugelyje bylų, pradedant Sprendimu D’Hoop(34), Teisingumo Teismas kritikavo teismus, kai ES piliečiai savo pilietybės valstybėje narėje yra vertinami mažiau palankiai, nei būtų vertinami, jeigu nebūtų įgyvendinę savo teisės į judėjimo laisvę, nurodęs, kad „su teise laisvai judėti būtų nesuderinama tai, jog Sąjungos pilietis valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, būtų traktuojamas nepalankiau nei tuo atveju, jeigu nebūtų pasinaudojęs Sutarties suteiktomis galimybėmis judėjimo srityje“(35).

49.      Ar pagal ginčijamą priemonę Flandrijos regiono gyventojai, persikeliantys į kitą valstybę narę ir po kurio laiko grįžtantys į Flandrijos regioną, nepalankesnėje už Flandrijos regiono gyventojus, kurie toliau gyvena šiame regione, padėtyje atsiduria vien todėl, kad minėti persikėlę gyventojai pasinaudojo teise laisvai judėti Europos Sąjungoje?(36)

50.      Mano nuomone, taip nėra.

51.      Pagal ginčijamą priemonę Flandrijos regiono gyventojas, pardavęs savo būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, ir persikėlęs (pavyzdžiui) į Prancūziją, o po ketverių metų grįžęs į Flandrijos regioną, neturėtų teisės į mokesčio atskaitą bet kokio Flandrijos regione esančio pagrindinio būsto, kurį įsigytų grįžęs, atveju. Tačiau Flandrijos regiono gyventojas, pardavęs savo būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, ir pasilikęs Flandrijos regione, bet persikėlęs į išsinuomotą būstą, paskui, praėjus ketveriems metams, nusprendęs tame regione įsigyti kitą būstą, kuris būtų pagrindinė gyvenamoji vieta, irgi neturės teisės į atskaitą. Laisvo judėjimo teise pasinaudojęs asmuo yra lygiai tokioje pat padėtyje kaip ir ja nepasinaudojęs asmuo. Atskaita negali būti taikoma nė vienam iš minėtų asmenų, nes, kaip numatyta ginčijamoje priemonėje, per dvejus metus jie neįsigijo kito būsto(37).

52.      Todėl bet kokią nepalankią padėtį lemia tai, kad asmuo neįsigijo kito nekilnojamojo turto per dvejus metus nuo ankstesnio pagrindinio būsto pardavimo, o ne tai, kad jis pasinaudojo laisvo judėjimo teisėmis.

53.      Todėl pirmasis Komisijos kaltinimas negali būti pripažintas priimtinu.

 Įsisteigimo laisvė (EB 43 straipsnis; EEE susitarimo 31 straipsnio 1 dalis) ir laisvas kapitalo judėjimas (EB 56 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 40 straipsnis)

 Pagrindiniai šalių argumentai

54.      Iš esmės Komisija teigia, kad asmenys, parduodantys turimą būstą, kad įsigytų naują būstą Flandrijos regione, yra vertinami palankiau, jeigu turimas būstas yra šiame regione, nei tuo atveju, jeigu šis būstas yra kitoje valstybėje narėje ar ELPA valstybėje; kad abi pirkėjų grupės yra objektyviai palyginamos, todėl skirtingas vertinimas yra draudžiamas (numanomai) kaip netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės ir bet kuriuo atveju todėl, kad prieštarauja vienodo požiūrio principui; ir kad asmenys, svarstantys galimybę persikelti į Flandrijos regioną tokiomis aplinkybėmis dėl šios diskriminacijos gali būti nuo to atgrasomi, todėl tai kliudo jiems įgyvendinti teises į įsisteigimo laisvę ir laisvą kapitalo judėjimą.

55.      Nors Belgijos vyriausybė pripažįsta, jog skirtingas vertinimas egzistuoja, ji teigia, kad jis nėra diskriminacinis, nes abi asmenų grupės nėra palyginamos; asmenys, anksčiau sumokėję registracijos mokestį Flandrijos regione, objektyviai skiriasi nuo mokestį kitoje valstybėje anksčiau sumokėjusių asmenų. Be to, ji nurodo, kad dėl mokesčių teritorialumo (arba suvereniteto) principo nekilnojamojo turto perleidimą gali apmokestinti tik tos teritorijos, kurioje šis turtas yra, mokesčių institucija. Tuo remiantis, būtinybė išlaikyti mokesčių sistemos darną reiškia, kad tik toje jurisdikcijoje jau surinktas mokestis gali būti atskaitytas iš toje pat jurisdikcijoje paskui mokėtino mokesčio.

56.      Kaip ir Belgijos vyriausybė, Vengrijos vyriausybė mano, kad į Flandrijos regioną norintys persikelti kitų valstybių narių piliečiai pagal ginčijamą priemonę nėra diskriminuojami. Be to, Vengrijos vyriausybė nurodo, kad jeigu nacionalinės teisės aktai būtų pripažinti ribojančiais, šis ribojimas yra pateisinamas pagal mokesčių teritorialumo principą ir privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, susijusiais su mokesčių sistemos darna.

57.      Atsakydama į šį argumentą Komisija tvirtina, kad ribojimas gali būti pateisinamas poreikiu išlaikyti mokesčių sistemos darną tik tuo atveju, jeigu tarp atitinkamos mokesčio lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu mokesčiu yra tiesioginis ryšys. Tačiau tarp įsigyjant vieną nekilnojamąjį turtą sumokėto mokesčio ir vėliau įsigyjant kitą nekilnojamąjį turtą mokėtino mokesčio sumažinimo tokio ryšio nėra. Ginčijama priemonė reiškia tik tai, kad Flandrijos valdžios institucijos atsisako dalies pajamų, kurios kitu atveju būtų surinktos už antrąjį sandorį.

 Analizė

58.      Dėl tam tikrų aspektų šalys nesiginčija.

59.      Pirma, sutariama, kad valstybės narės (arba mokestinę kompetenciją turinčio valstybės narės teritorinio vieneto, kaip antai Flandrijos regiono) kompetencija apmokestinti nekilnojamojo turto perleidimą iš esmės apima tik sandorius, susijusius su jos teritorijoje esančiu nekilnojamuoju turtu. Todėl, ar apmokestinti nekilnojamojo turto įsigijimą Flandrijos regione registracijos mokesčiu, ir, jeigu taip, kokiu tarifu, sprendžia tik to regiono valdžios institucijos, taip pat kaip vien kitos valstybės narės valdžios institucijos sprendžia, ar apmokestinti nekilnojamojo turto įsigijimą savo teritorijoje, ir, jei taip, kokiu tarifu.

60.      Be to, neginčijama, kad asmenys, įsigyjantys būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, Flandrijos regione, kai anksčiau jie jau turėjo būstą, kuris buvo pagrindinė gyvenamoji vieta, yra vertinami skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar įsigydami ankstesnį būstą tame regione jie sumokėjo registracijos mokestį, ar ne.

61.      Net jeigu tokio skirtingo vertinimo nebūtų, iš tikrųjų gali būti ir taip, kad Flandrijos regione taikomas 10 % mokestis gali objektyviai atgrasyti potencialų pirkėją persikelti, nes kitos valstybės taiko mažesnį mokestį (arba išvis jo netaiko). Tačiau valstybių narių mokesčių tarifų skirtumai, atsirandantys dėl nepriklausomo mokesčių kompetencijos įgyvendinimo toje srityje, kurioje nėra ES derinimo, nepatenka į Sutarties nuostatų dėl judėjimo laisvės, nesuteikiančių garantijos, kad tokių laisvių įgyvendinimas bus neutralus mokesčių požiūriu, taikymo sritį(38).

62.      Ar skirtingas požiūris reiškia diskriminaciją?

63.      Vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, vienodo vertinimo taisyklėmis draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas(39). Todėl Teisingumo Teismas nurodė, kad „nacionalinės teisės nuostata turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne priimančiosios valstybės piliečius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali atsidurti (ypač) nepalankioje padėtyje“(40).

64.      Be to, Teisingumo Teismas yra konkrečiai pripažinęs, kad įstatymas, nors ir taikomas visiems, pagal kurį teisė įgyjama tik su sąlyga, kad nuolatinė gyvenamoji vieta bus valstybės narės regione, ir dėl to jis yra palankesnis tos valstybės narės piliečiams kitų valstybių narių piliečių nenaudai, prieštarauja nediskriminavimo principui(41).

65.      Akivaizdu, kad ginčijama priemone nėra tiesiogiai diskriminuojama dėl pilietybės.

66.      Ar ginčijamos priemonės trys sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima taikyti atskaitą(42), dėl savo pobūdžio gali kitų valstybių narių piliečius paveikti labiau nei Flandrijos regione gyvenančius Belgijos piliečius ir dėl to kitų valstybių narių piliečiai atsidurtų ypač nepalankioje padėtyje ir tai reikštų netiesioginę diskriminaciją?

67.      Iš mano pateiktos analizės, susijusios su EB 18 straipsniu(43), darytina išvada, kad atsakymas į minėtą klausimą yra neigiamas.

68.      Gana nesunku nustatyti, ar Flandrijos regione gyvenantis asmuo, šiame regione įsigyjantis kitą būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, už ankstesnį būstą yra sumokėjęs registracijos mokestį. Tačiau, nesant lygiaverčio mokesčio sumokėjimo įrodymų (ir (arba) valstybių narių abipusio registracijos mokesčių pripažinimo, kurio kol kas nėra), negalima daryti prielaidos, kad visi į šį regioną iš kitos valstybės narės persikeliantys asmenys yra tokioje pat padėtyje kaip ir asmenys, persikeliantys iš vienos Flandrijos regiono vietos į kitą. Todėl negalima kelti klausimo, „ar yra nepagrįstai diskriminuojami asmenys, sumokėję registracijos mokestį Flandrijos regione, ir asmenys, sumokėję lygiavertį mokestį kitoje valstybėje narėje?“, nes negalima daryti prielaidos, kad yra lyginami panašūs dalykai.

69.      Visiems įgijėjams yra taikoma ta pati pareiga Flandrijos regione mokėti registracijos mokestį. Šiuo atžvilgiu tarp jų nėra jokio objektyvaus skirtumo.

70.      Tuomet kyla klausimas, kaip šie įgijėjai vertinami vėliau? Ar tame etape skirtingų kategorijų būsto pirkėjai Flandrijos regione yra nepagrįstai diskriminuojami?

71.      Nagrinėjant klausimą šiuo požiūriu, man atrodo, kad visi, perkantys būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, Flandrijos regione, yra vertinami vienodai: kartą sumokėjus registracijos mokestį, iš mokesčio, mokėtino tame pačiame regione vėliau įsigyjant bet kokį būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, bus atskaityta iki 12 500 EUR(44). Nesant abipusio pripažinimo sistemos, į kitur sumokėtą nekilnojamojo turto perleidimo mokestį galima teisėtai neatsižvelgti. Tiesa, pirmąjį būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, Flandrijos regione įsigyjantys pirkėjai ir nebe pirmąjį būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, tame pat regione įsigyjantys pirkėjai vertinami skirtingai. Tačiau nors visa kita nesiskiria, atrodo pagrįsta daryti prielaidą, kad iš tikrųjų nepalankesnis būstą pirmą kartą įsigyjančių pirkėjų vertinimas tame regione jau gyvenančius asmenis galėtų paveikti labiau nei anksčiau kitur gyvenusius asmenis, ir todėl galėtų labiau paveikti Belgijos, o ne kitų valstybių narių ar ELPA valstybės piliečius, nes apskritai žmonės pirmąjį būstą yra linkę įsigyti toje šalyje ar regione, kur iki tol gyveno.

72.      Todėl, kitaip nei Sprendime Komisija prieš Graikiją(45), šioje byloje neįmanoma aiškiai atskirti piliečių ir ne piliečių ir palyginti abi šias grupes. Taip pat nebūtina daryti išvadą, kad ginčijama priemonė kitų valstybių narių piliečius paveikia labiau nei Flandrijos regione gyvenančius Belgijos piliečius ir kad kitų valstybių narių piliečiai atsiduria nepalankesnėje padėtyje.

73.      Jeigu asmuo persikelia į Flandrijos regioną iš valstybės narės, kur įsigyjant būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, taikomas mažesnis mokesčio tarifas nei Flandrijos regione taikomas 10 % tarifas, iš tikrųjų gali būti, kad į nepalankią padėtį patenkama dėl šio tarifo (kuris yra didelis). Tačiau šioje nepalankioje padėtyje atsiduria visi nekilnojamąjį turtą Flandrijos regione įsigyjantys asmenys.

74.      Todėl man atrodo, kad ginčijama priemonė nėra netiesiogiai diskriminuojanti.

75.      Tokiomis aplinkybėmis norėčiau atkreipti dėmesį į kitokį judėjimo laisvės apribojimą, kuris gali atsirasti dėl ginčijamos priemonės.

76.      Asmuo, kuriam anksčiau Flandrijos regione nuosavybės teise priklausė būstas, kuris buvo pagrindinė gyvenamoji vieta, gali atskaityti (iki) 12 500 EUR už įsigyjant šį būstą sumokėto registracijos mokesčio iš registracijos mokesčio, mokėtino įsigyjant kitą būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta tame pat regione, tačiau jis tai gali padaryti tik tuo atveju, jeigu antrąjį būstą įsigyja per tam tikrą laikotarpį (dvejus arba penkerius metus, atsižvelgiant į konkretų atvejį) nuo ankstesnio būsto pardavimo. Gyventojas, pardavęs savo būstą, kuris buvo pagrindinė gyvenamoji vieta, kad persikeltų į kitą valstybę narę ar ELPA valstybę ilgesniam laikotarpiui, paskui grįžęs į Flandrijos regioną praras nemažą lengvatą, į kurią kitu atveju būtų turėjęs teisę.

77.      Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad galimybės pasinaudoti atskaita apribojimas laiko atžvilgiu gali atgrasyti nuo judėjimo ir apsigyvenimo laisvės, nes toks asmuo, grįžęs į Flandrijos regioną, negalėtų pasinaudoti atskaita.

78.      Tačiau Komisija savo ieškinyje neakcentavo šio ginčijamos priemonės aspekto, o Belgijos vyriausybė neturėjo galimybės apsvarstyti tokiu pagrindu grindžiamo kaltinimo ir į jį atsakyti. Todėl nemanau, kad Teisingumo Teismas, remdamasis šiuo pagrindu, galėtų priimti Komisijai palankų sprendimą.

 Pagrindimas

79.      Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei ir konstatuotų, kad ginčijama priemonė reiškia draudžiamą laisvo judėjimo teisės apribojimą, kuriuo kaltina Komisija, reikėtų apsvarstyti Belgijos vyriausybės kaip pateisinimą pateikiamus argumentus, t. y. susijusius su mokesčių sistemos darna ir privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.

 Mokesčių sistemos darna

80.      Nors pripažinęs, kad poreikiu išlaikyti nacionalinės mokesčių sistemos darną galima pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą, pasireiškiantį skirtingu vertinimu atsižvelgiant į tai, ar konkretus įvykis įvyksta šioje sistemoje, ar už jos ribų, Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad šis pateisinimas priklauso nuo tiesioginio ryšio tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečia mokestine rinkliava buvimo(46). Šioje byloje Komisija mano, kad tokio ryšio nėra; Belgijos vyriausybė tvirtina, kad tarp registracijos mokesčio, mokamo įsigyjant pirmąjį nekilnojamąjį turtą, ir tokio mokesčio mokėjimo įsigyjant kitą nekilnojamąjį turtą toks ryšys yra.

81.      Mano nuomone, tarp apmokestinimo registracijos (arba lygiaverčiu) mokesčiu įsigyjant vieną būstą, kuris buvo pagrindinė gyvenamoji vieta, ir sumos, kuria apmokestinama paskui įsigyjant kitą būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, siekiant juo pakeisti pirmąjį būstą (jeigu abu būstai yra toje pačioje valstybėje narėje), sumažinimo nėra tiesioginio ryšio, kaip jis apibrėžtas teismo praktikoje. Pirkėjas abu sandorius neabejotinai laiko susijusiais, nes jais jam ir, jei taikytina, jo šeimai užtikrinamas pastovus apgyvendinimas. Tačiau kaip apmokestinamieji įvykiai šie sandoriai yra pakankamai nepriklausomi vienas nuo kito.

82.      Belgijos vyriausybės teigimu, šis atvejis yra panašus į byloje Bachmann(47) nagrinėtą atvejį.

83.      Toje byloje H.-M. Bachmann Vokietijoje, kur tuo metu dirbo, prieš persikeldamas gyventi ir dirbti į Belgiją kartu su gyvybės draudimo sutartimi sudarė ligos ir neįgalumo draudimo sutartis, o persikėlęs į Belgiją toliau pagal šias sutartis mokėjo reikiamas draudimo įmokas. Pagal Belgijos teisę jis negalėjo iš savo apmokestinamųjų pajamų atskaityti šių įmokų sumos, nors būtų galėjęs tai padaryti, jeigu įmokos būtų buvusios mokamos Belgijoje. Tačiau Belgijos vyriausybė sėkmingai motyvavo, kad atleidimas nuo draudimo įmokų apmokestinimo kompensuojamas pensijų, rentų ar draudikų išmokamų pinigų sumų apmokestinimu. Teisingumo Teismo nuomone, mokesčių sistemos darnos prielaida yra ta, kad jeigu valstybei kyla pareiga leisti atskaityti kitoje valstybėje narėje sumokėtas draudimo įmokas, ji turėtų galėti apmokestinti visas draudikų išmokamas sumas. Tačiau to negalima užtikrinti. Todėl mokesčių sistemos darnos negalima užtikrinti mažiau nei Belgijos taisyklės ribojančiomis priemonėmis.

84.      Nemanau, kad šie du atvejai yra panašūs.

85.      Byloje Bachmann tarp išmokų apmokestinimo ir įmokų neapmokestinimo buvo aiškus ir tiesioginis abipusis ryšys. Nors, kaip teigia Belgijos vyriausybė, išmokos išmokėjimas pagal draudimo sutartį nėra savaiminis įmokų mokėjimo padarinys (iš tikrųjų galima pasirinkti, kad išmoka nebūtų mokama), vis dėlto, jeigu išmoka mokama, tai neabejotinai reiškia, kad anksčiau buvo sumokėta įmoka. Kalbant apie būsto įsigijimą, tarp vieno ir kito pirkimo tokio būtino ryšio nėra. Asmuo (arba šeima) gali gyventi tik išsinuomotame būste, įsigyti vieną būstą ir jame pasilikti, niekur nepersikelti, per gyvenimą įsigyti dar daug kitų būstų arba gyventi tai nuosavame, tai nuomojamame būste, atsižvelgiant į aplinkybes. Bet koks pagrindinio būsto, kaip gyvenamosios vietos, pirkimas paprasčiausia yra naujas ir atskiras įvykis. Jeigu šis įvykis apmokestinamas, jis apmokestinamas kaip atskiras įvykis, o ne kaip įvykių grandinės dalis. Flandrijos regionas, įgyvendindamas savo teritorinius mokestinius įgaliojimus, ilgainiui gali keisti registracijos mokesčio tarifą ar išvis šį mokestį panaikinti. Tačiau dėl šių įgaliojimų įgyvendinimo sistemos darna nenukenčia, kaip ir nekyla poreikis kompensuoti ar susigrąžinti kokį nors mokestį, nes kiekvienas apmokestinamasis įvykis yra atskiras nuo kiekvieno kito apmokestinamojo įvykio.

86.      Vien aplinkybės, kad pagal ginčijamą priemonę suma, kuri gali būti atskaityta iš registracijos mokesčio, mokėtino įsigyjant kitą nekilnojamąjį turtą, padaroma priklausoma (iš dalies) nuo sumos, sumokėtos arba mokėtinos įsigyjant ankstesnį nekilnojamąjį turtą, nepakanka, kad tarp dviejų apmokestinamųjų įvykių atsirastų ryšys. Flandrijos vyriausybė galėjo taip pat sėkmingai pasiekti numatytą tikslą, leisdama atskaityti visiems vienodą 12 500 EUR ar atitinkamą kito dydžio sumą. Vienintelis realus dalykas, dėl kurio jai reikia apsispręsti, – kiek pajamų ji yra pasirengusi atsisakyti, kad pasiektų šį tikslą.

87.      Iš tikrųjų tai, kad tarp nagrinėjamų sandorių nėra būtino tiesioginio ryšio, patvirtina pati ginčijama priemonė, nes praėjus tam tikram laikui nuo ankstesnio nekilnojamojo turto pardavimo iki paskesnio nekilnojamojo turto įsigijimo atskaita tampa nebeįmanoma. Jeigu būtų buvęs toks tiesioginis ryšys, kokio reikalaujama teismo praktikoje, kad kaip pateisinimu būtų galima sėkmingai remtis mokesčių sistemos darna, jis nebūtų taip išnykęs(48).

88.      Darau išvadą, kad toks pateisinimas neįrodytas.

 Privalomieji bendrojo intereso pagrindai

89.      Belgijos vyriausybė teigia, kad ginčijama priemonė yra pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kad ji yra tinkama numatytiems tikslams pasiekti ir neviršija to, kas būtina šiems tikslams pasiekti. Ši vyriausybė nurodo, kad ginčijama priemone siekiama ne tik skatinti judumą, kaip aiškiai nurodyta dekreto, kuriuo ši priemonė nustatoma, projekto aiškinamajame rašte (jame taip pat nurodytas tikslas mažinti atstumą tarp namų ir darbo, taip užtikrinant naudingą poveikį sveikatai ir aplinkai), bet ir raginama, užuot stačius naujus namus, renovuoti esamus, be to, ji mažina būsto nuomos kainą.

90.      Prisipažįstu, man sunku įsivaizduoti, kaip registracijos mokesčio sumažinimu, vienodai taikomu esamam būstui ir būsto statybai skirtai žemei pirkti, iš tikrųjų būtų skatinamas senų pastatų renovavimas, o ne naujų pastatų statyba. Be to, neaišku, ar pagrindinio būsto pirkimo kainos sumažinimas gali turėti tiesioginį poveikį nuomos kainai (nes atrodo, kad atskaitos mechanizmas netaikomas, jeigu būstas įsigyjamas su tikslu jį nuomoti). Gali būti, kad jeigu dėl atskaitos mechanizmo taikymo sumažėja bendra paskesnio pagrindinio būsto (po to, kai būstas įsigyjamas pirmą kartą) pirkimo kaina, užuot nuomojęsi būstą, žmonės skatinami jį pirkti, ir taip (tam tikru neapibrėžtu dydžiu) mažinama bendra Flandrijos regione nuomojamo būsto paklausa. Belgijos vyriausybė niekaip kitaip nepaaiškino, kaip, jos manymu, ginčijama priemonė būtų tinkama šiems tikslams pasiekti.

91.      Galiu pripažinti, jog priemonė, kuria sumažinama mokesčio, mokėtino įsigyjant naują būstą, kuris yra pagrindinė gyvenamoji vieta, suma, apskritai gali palengvinti judėjimą ir kad taip galima paskatinti asmenis persikelti arčiau jų darbo vietos ir kartu pasirūpinti nauda sveikatai ir aplinkai. Tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl tokiu pačiu būdu nepalengvinus įsikėlimo į Flandrijos regioną (arba išsikėlimo iš jo) (tai būtų akivaizdžiai naudinga, siekiant apriboti vykimą į darbą į kitą valstybę)? Tačiau ginčijama priemone galimybė taikyti atskaitą susiejama su paskesniu nekilnojamojo turto įsigijimu Flandrijos regione.

92.      Todėl darau išvadą, jog Belgijos vyriausybė neįrodė privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, kuriais galima būtų pateisinti ginčijamą priemonę.

 Ribojimas laiko atžvilgiu

93.      Galiausiai išsamumo sumetimais pridursiu, kad jeigu Teisingumo Teismas patenkintų Komisijos ieškinį, nematau priežasties riboti sprendimo padarinius laiko atžvilgiu(49). Sutinku su Komisija, kad naujo ES teisės aiškinimo klausimas nekyla, o Belgijos vyriausybė nenurodė, kokius finansinius padarinius galėtų sukelti Teisingumo Teismo sprendimas.

94.      Pridurčiau, jog, kiek man yra žinoma, Teisingumo Teismas, konstatuodamas, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį, dar niekada nėra apribojęs savo sprendimo padarinių laiko atžvilgiu. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tokios išvados, susijusios su konkrečiu laiko momentu, t. y. kai pasibaigia terminas, kurį Komisija nustatė savo pagrįstoje nuomonėje nurodytiems reikalavimams įvykdyti, pobūdį, bet koks sprendimo padarinių ribojimas laiko atžvilgiu atrodytų netinkama priemonė.

 Išvada

95.      Vis dėlto dėl nurodytų priežasčių manau, kad ginčijama priemone nepažeidžiami EB 18, 43 ir 56 straipsniai ir EEE susitarimo 31 ir 40 straipsniai. Todėl patariu Teisingumo Teismui atmesti ieškinį ir, kaip to prašė Belgija, bei vadovaujantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1 –      Originalo kalba: anglų.

2 – „Registratierechten“ arba „droits d’enregistrement“; nagrinėjamas mokestis iš esmės yra perleidimo mokestis, mokamas įsigyjant nekilnojamąjį turtą.

3 – 2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (C-345/05, Rink. p. I-10633, 39 punktas) ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Keller Holding (C-471/04, Rink. p. I-2107, 48 punktas); taip pat žr. ten nurodytą teismo praktiką.

4 – 1992 m. balandžio 10 d. Išvada 1/92 (Rink. p. I-2821); taip pat žr. generalinio advokato L. Geelhoed išvadą byloje Ospelt ir Schlössle Weissenberg (C-452/01, Rink. p. I-9743, 65 punktas).

5 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 40 punktas.

6 – 4 išnašoje minėtos generalinio advokato L. Geelhoed išvados byloje Ospelt ir Schlössle Weissenberg 65 punktas ir 1999 m. birželio 15 d. Sprendimas Andersson irWåkerås-Andersson (C-321/97, Rink. p. I-3551, 28 punktas).

7 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 41 punktas.

8 – 4 išnašoje minėto Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg 69 punktas.

9 –      1988 m. birželio 24 d. direktyva dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (OL L 178, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10). Šios direktyvos priėmimo metu dabartinės SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės atitinka numatytąsias EEB sutarties 67 straipsnyje.

10 – 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (C-267/09, Rink. p. I-0000, 34 punktas).

11 – Skirtingose valstybėse narėse taikomi skirtingi registracijos mokesčio arba lygiaverčio mokesčio, mokamo įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tarifai (maždaug nuo 1 iki 10 %). Flandrijos regione taikomas 10 % tarifas mažinamas iki 5 % tam tikros nuomos vertės nesiekiančiam nekilnojamajam turtui.

12 – Decreet van het Vlaams Parlement van 1 februari 2002 houdende wijziging van het Wetboek der registratie-, hypotheek- en griffierechten. Nors paskui nacionalinės teisės aktai keisti dar kartą, šiai bylai dėl pažeidimo yra aktualios šios nuostatos.

13 – Žr. mano išvadą byloje Prancūzų bendruomenės vyriausybė ir Valonijos vyriausybė (C-212/06, Rink. p. I-1683, 4–6 punktai). Nagrinėjami subjektai yra: Flandrijos bendruomenė, Prancūzų bendruomenė ir vokiškai kalbančiųjų bendruomenė; Valonijos regionas, Flandrijos regionas ir Briuselio regionas; taip pat olandų kalba kalbančiųjų sritis, prancūzakalbių sritis, dvikalbė Briuselio sostinės sritis ir vokiškai kalbančiųjų sritis.

14 – Žr., pvz., 2002 m. sausio 17 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C-423/00, Rink. p. I-593, 16 punktas).

15 – 2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Europos bendrija prieš Belgiją (C-199/05, Rink. p. I-10485).

16 – Visų pirma žr. to paties sprendimo 17 punktą.

17 – Žr. generalinės advokatės Ch. Stix-Hackl išvadą byloje Banca Popolare di Cremona (C-475/03, Rink. p. I-9373, 54 punktas). Aišku, PVM yra vienas iš žinomiausių netiesioginio mokesčio pavyzdžių.

18 – Bendra valstybių narių pareiga įgyvendinti savo suverenitetą laikantis ES teisės tiesioginio apmokestinimo srityje patvirtinta 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendime Amurta (C-379/05, Rink. p. I-9569, 16 punktas). Taip pat žr. 2008 m. sausio 17 d. Sprendimą Lammers & Van Cleef (C-105/07, Rink. p. I-173, 12 punktas) ir (neseniai priimtą) 2011 m. birželio 16 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C-10/10, Rink. p. I-0000, 23 punktas).

19 – C-155/09, Rink. p. I-0000.

20 – Dar nagrinėjama byla C-253/09. Generalinis advokatas J. Mazák savo išvadą pateikė 2010 m. gruodžio 9 d.

21 – Kartu ir atitinkamų EEE susitarimo nuostatų pažeidimu.

22 – Iš ankstesnių sprendimų visų pirma žr. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-152/05, Rink. p. I-39, įtariamas EB 18, 39 ir 43 straipsnių pažeidimas), Sprendimą Komisija prieš Švediją (C-104/06, Rink. 2007 p. I-671) ir 3 išnašoje jau minėtą Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (abiem atvejais įtariamas EB 18, 39 ir 43 straipsnių bei EEE susitarimo 28 ir 31 straipsnių pažeidimas).

23 – 22 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją 15 punktas.

24 – 1999 m. birželio 1 d. sprendimas (C-302/97, Rink. p. I-3099, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taip pat žr. naujesnį 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Blanckaert (C-512/03, Rink. p. I-7685, 35 punktas).

25 – Taip pat žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Casati (203/80, Rink. p. 2595, 8 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad laisvė perkelti tam tikrų rūšių kapitalą (pvz., skirtą nekilnojamajam turtui įsigyti) praktiškai yra būtina kitų Sutartyje garantuojamų laisvių, visų pirma įsisteigimo teisės, veiksmingo įgyvendinimo sąlyga.

26 – Žr., pvz., 19 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 41 ir 42 punktus ir generalinio advokato J. Mazák išvados 20 išnašoje jau minėtame Sprendime Komisija prieš Vengriją 29 punktą.

27 – Žr. neseniai priimtą 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimą Zanotti (C-56/09, Rink. p. I-0000, 70 punktas). Taip pat žr. 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimą Zablocka-Weyhermüller (C-221/07, Rink. p. I-9029, 35 punktas) ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą Rüffler (C-544/07, Rink. p. I-3389, 66 punktas).

28 – Žr., pvz., 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-318/05, Rink. p. I-6957, 116 ir 117 punktai).

29 – Žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą byloje Pusa (C-224/02, Rink. 2004 p. I-5763, 17 ir 18 punktai).

30 – Žr. šios išvados 10 punktą.

31 – 20 išnašoje minėtoje išvadoje byloje Komisija prieš Vengriją generalinis advokatas J. Mazák taikliai apibūdina Europos Sąjungą kaip „bendrai egzistuojančių nacionalinių mokesčių sistemų mozaiką“ (žr. tos išvados 42 punktą).

32 – Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nekilnojamojo turto perleidimo mokestis (stamp duty land tax, SDLT) mokamas įsigyjant sklypą ir pastatus ir apskaičiuojamas pagal atitinkamo nekilnojamojo turto kainą. Iš esmės SDLT mokamas, jeigu pirkimo kaina viršija 125 000 GBP. Tačiau riba, kurią viršijus šis mokestis mokamas, yra didesnė nekilnojamąjį turtą pirmą kartą įsigyjantiems asmenims (t. y. asmenims, anksčiau niekada nuosavybės teise neturėjusiems nekilnojamojo turto JK ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje). Šiuo metu nekilnojamąjį turtą pirmą kartą įsigyjantis pirkėjas nemoka SDLT, jeigu turto pirkimo kaina yra 250 000 GBP ar mažesnė. Be to, asmenims, perkantiems nekilnojamąjį turtą „nepalankia“ laikomoje vietovėje gali būti pritaikytas „nepalankioms vietovėms taikomas mokesčio sumažinimas“. Tokiu atveju mokesčio riba yra 150 000 GBP. Galiausiai 2007 m. spalio mėn. SDLT nutarta sumažinti anglies dioksido neišmetančiam būstui. Visi reikalavimus atitinkantys būstai, kainuojantys mažiau nei 500 000 GBP, visiškai atleidžiami nuo mokesčio, o 500 000 GBP ar daugiau kainuojančiam būstui mokėtinas mokestis gali būti sumažintas 15 000 GBP. Tokiomis aplinkybėmis aišku, jog negalima daryti prielaidos, kad asmuo, kuris parduoda savo ankstesnį būstą Jungtinėje Karalystėje, persikelia į Flandrijos regioną ir įsigyja ten nekilnojamąjį turtą, savo ankstesnės gyvenamosios vietos valstybėje būtinai bus sumokėjęs tokį patį ar lygiavertį mokestį.

33 – Žr. generalinio advokato L. Geelhoed išvados byloje Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation (C-374/04, Rink. p. I-11673) 43–47 punktus.

34 – 2002 m. liepos 11 d. sprendimas (C-224/98, Rink. p. I-6191).

35 – 30 punktas. Taip pat žr., pvz., 29 išnašoje nurodyto Sprendimo Pusa 20 punktą; 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-456/05, Rink. p. I-10517, 58 punktas) ir 27 išnašoje minėto Sprendimo Zanotti 70 punktą.

36 – Žr. 29 išnašoje minėto Sprendimo Pusa 21 punktą.

37 – Žr. šios išvados 11 punktą.

38 – Abi šalys šiuo atžvilgiu nurodo generalinio advokato L. Geelhoed išvados 33 išnašoje minėtoje byloje Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

39 – 19 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 45 punktas.

40 – 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Bressol ir kt. ir Chaverot ir kt. (C-73/08, Rink. p. I-0000, 41 punktas). Taip pat žr. 19 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 47 punktą.

41 – Žr., pvz., 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Bickel ir Franz (C-274/96, Rink. p. I-7637, 26 punktas); 35 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją (C-456/05) 56 punktą; 40 išnašoje nurodyto Sprendimo Bressol ir kt. ir Chaverot ir kt. 45 punktą ir 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Josemans (C-137/09, Rink. p. I-0000, 58 ir 59 punktai).

42 – Žr. šios išvados 43 punktą.

43 – Žr. šios išvados 31–46 punktus.

44 – Iš bylos medžiagos ne visai aišku, ar suma, kuri gali būti atskaityta (ne daugiau kaip 12 500 EUR), yra ta, kuri faktiškai sumokama įsigyjant ankstesnį būstą, ar ta, kuri būtų mokėtina netaikant jokios atskaitos, – šis skirtumas gal ir gali būti svarbus įsigyjant būstą trečią ar ketvirtą kartą, atsižvelgiant į kainos intervalą. Tačiau bendrai analizei šis neaiškumas, susijęs su tokiu mechanizmo aspektu, neturi reikšmės.

45 – 19 išnašoje minėtas Sprendimas C-155/09.

46 – Žr., pvz., 3 išnašoje minėtą Sprendimą Komisija prieš Portugaliją. Šalys šiuo atžvilgiu ilgai diskutavo dėl 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Bachmann (C-204/90, Rink. p. I-249).

47 – Minėta 46 išnašoje, 21 ir paskesni punktai. Taip pat žr. (tą pačią dieną priimtą) 1992 m. sausio 28 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C-300/90, Rink. p. I-305, 14 ir paskesni punktai).

48 – Žr. šios išvados 11 punktą.

49 – Belgijos vyriausybė visų pirma nurodo 2007 m. kovo 6 d. Sprendimą Meilicke ir kt. (C-292/04, Rink. p. I-1835, 35 ir 36 punktai).