Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-450/09

Ulrich Schröder

prieš

Finanzamt Hameln

(Niedersächsisches Finanzgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas – Tiesioginiai mokesčiai – Pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos apmokestinimas – Galimybė atskaityti rentą, mokamą vienam iš tėvų pagal paveldėjimo inter vivos sutartį – Sąlyga būti neribotai apmokestinamam atitinkamoje valstybėje narėje“

Sprendimo santrauka

1.        Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Būtinybė Teisingumo Teismui pakankamai tiksliai nurodyti faktines ir teisines aplinkybes – Apimtis ir ribos

(SESV 267 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis)

2.        Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai – Pajamų mokestis – Pajamos iš nuomos

(SESV 63 straipsnis)

1.        Atsižvelgiant į nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimą, kuriuo yra grindžiama SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra, negalima reikalauti, kad prieš kreipdamasis į Teisingumo Teismą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų visas faktines aplinkybes ir atliktų teisinį vertinimą, ką jis turi daryti įgyvendindamas savo teisminius įgaliojimus. Kad valstybės narės galėtų pateikti savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį ir veiksmingai dalyvauti procese šiame teisme, pakanka, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtų aiškus pagrindinės bylos dalykas ir kylančios pagrindinės Sąjungos teisės sistemos problemos.

(žr. 19 punktą)

2.        SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią mokesčių mokėtojas rezidentas gali vienam iš savo tėvų, kuris jam perdavė tos valstybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą, išmokėtą rentą atskaityti iš pajamų, gautų iš šio turto nuomos, tačiau mokesčių mokėtojas ne rezidentas to padaryti negali, jei įsipareigojimas mokėti rentą atsirado dėl to, kad buvo perduotas turtas.

Jeigu mokesčių mokėtojas ne rezidentas įsipareigojo mokėti rentą vienam iš savo tėvų dėl to, kad jam buvo perduotas atitinkamojoje valstybėje narėje esantis nekilnojamasis turtas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ši renta yra su šio turto eksploatavimu tiesiogiai susijusios išlaidos, todėl tokio mokesčių mokėtojo situacija šiuo atžvilgiu yra panaši į mokesčių mokėtojo rezidento situaciją.

Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią pajamų mokesčių srityje ne rezidentams neleidžiama atskaityti tokių išlaidų, nors tai leidžiama rezidentams, nesant tinkamo pateisinimo, prieštarauja SESV 63 straipsniui.

(žr. 46–47, 49 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. kovo 31 d.(*)

„Laisvas kapitalo judėjimas – Tiesioginiai mokesčiai – Pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos apmokestinimas – Galimybė atskaityti rentą, mokamą vienam iš tėvų pagal paveldėjimo inter vivos sutartį – Sąlyga būti neribotai apmokestinamam atitinkamoje valstybėje narėje“

Byloje C-450/09

dėl Niedersächsisches Finanzgericht (Vokietija) 2009 m. spalio 14 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. lapkričio 19 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ulrich Schröder

prieš

Finanzamt Hameln

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Arabadjiev, U. Lõhmus (pranešėjas), A. Ó Caoimh ir P. Lindh,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. lapkričio 10 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        U. Schröder, atstovaujamo Rechtsanwalt R. Geck,

–        Finanzamt Hameln, atstovaujamos P. Klose,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos C. Blaschke,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir J.-S. Pilczer,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir W. Mölls,

susipažinęs su 2010 m. gruodžio 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su SESV 18 ir 63 straipsnių aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp U. Schröder ir Finanzamt Hameln dėl pastarosios atsisakymo neleisti iš pajamų, gautų iš Vokietijoje esančio turto, kurį U. Schröder įsigijo, be kita ko, pagal paveldėjimo inter vivos sutartį, nuomos atskaityti rentos, kurią jis sumokėjo savo motinai.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos dėl Sutarties 67 straipsnio (šis straipsnis buvo panaikintas Amsterdamo sutartimi) įgyvendinimo (OL L 178, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10) 1 straipsnio 1 dalyje numatoma:

„Nepažeisdamos toliau pateikiamų nuostatų, valstybės narės panaikina kapitalo judėjimų tarp asmenų, gyvenančių valstybėse narėse, apribojimus. Šios direktyvos taikymui palengvinti kapitalo judėjimai skirstomi pagal I priede pateiktą nomenklatūrą.“

4        Tarp Direktyvos 88/361 I priede išvardytų kapitalo judėjimo atvejų šio priedo XI skyriuje yra nurodyti asmeninio kapitalo judėjimai, kurie, be kita ko, apima dovanas ir paveldėtą turtą.

 Nacionalinė teisė

5        Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz) redakcijos, galiojusios tuo metu, kai atsirado pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės (BGBl. I, 2002, p. 4210, toliau – EStG), 1 straipsnyje, be kita ko, nustatoma, kad fizinių asmenų, kurių nuolatinė arba įprasta gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, pajamos neribotai apmokestinamos pajamų mokesčiu, tačiau fizinių asmenų, kurie neturi nuolatinės arba įprastos gyvenamosios vietos Vokietijoje, pajamos šiuo mokesčiu apmokestinamos ribotai, kai jie gauna pajamų šioje valstybėje, kaip tai suprantama pagal EStG 49 straipsnį. Tarp 49 straipsnyje nurodytų pajamų yra paminėtos pajamos iš Vokietijos teritorijoje esančio nekilnojamojo turto nuomos.

6        EStG 10 straipsnio pavadinimas yra „Ypatingos išlaidos“. Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma:

„Ypatingos išlaidos yra toliau nurodomos išlaidos, kurios nėra nei eksploatavimo, nei veiklos išlaidos:

<...>

1a.      renta, susijusi su specialiais įsipareigojimais, ir periodinės išmokos, kurios neturi ekonominio ryšio su pajamomis, į kurias neatsižvelgiama nustatant mokestį; <...>“

7        EStG 50 straipsnyje yra įtvirtintos specialios normos, susijusios su ribotai apmokestinamais asmenimis. Pagal šio straipsnio 1 dalį:

„Ribotai apmokestinamiems asmenims galima atskaityti eksploatavimo išlaidas (4 straipsnio 4–8 pastraipos) arba veiklos išlaidas (9 straipsnis) tik kai šios išlaidos turi ekonominį ryšį su Vokietijoje gautomis pajamomis. <...>. <...> 10 <...> straipsniai yra netaikomi. <...>“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

8        U. Schröder yra Vokietijos pilietis, gyvenantis Belgijoje, kur dirba samdomą darbą.

9        Notariškai patvirtina 1992 m. balandžio 27 d. sutartimi jis iš savo tėvų įsigijo nekilnojamąjį turtą Vokietijoje, kuriam buvo nustatytas uzufruktas jų naudai. 2002 m. gruodžio 2 d. notariškai patvirtina sutartimi jo motina pagal paveldėjimo inter vivos sutartį U. Schröder ir jo broliui perdavė kitus Vokietijoje esančius nekilnojamojo turto objektus. Iki tol egzistavusi motinos uzufrukto teisė į keletą nekilnojamojo turto objektų buvo pakeista į rentą, ir pagal jos sutartį U. Schröder, kaip ir jo brolis, nuo 2002 m. gruodžio 1 d. turėjo mokėti motinai 1 000 EUR dydžio sumą per mėnesį.

10      2002 m. U. Schröder Vokietijoje gavo 2 785 EUR pajamų iš 1992 m. įsigyto nekilnojamojo turto nuomos ir 749,5 EUR iš bendrai jam ir broliui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto.

11      Finanzamt Hameln pranešimą dėl U. Schröder mokėtino mokesčio už 2002 m. priėmė šių dviejų sumų atžvilgiu ir atsisakė atsižvelgti į 2002 m. gruodžio mėn. jo sumokėtą 1 000 EUR dydžio rentą.

12      U. Schröder padavė skundą Niedersächsisches Finanzgericht (Žemutinės Saksonijos finansų teismas) dėl šio atsisakymo. Teismas pažymi, kad galimybė asmeniui, kaip antai U. Schröder brolis, kuris gyvena Vokietijoje ir todėl joje yra neribotai apmokestinamas pajamų mokesčiu, iš apmokestinamos sumos atimti tokią rentą, kaip vieną iš ypatingų išlaidų kategorijų, numatytų EStG 10 straipsnio 1 dalyje, yra aiškiai įtvirtinta Bundesfinanzhof praktikoje. Šis teismas esą yra nusprendęs, kad perduodant nekilnojamąjį turtą pagal paveldėjimo inter vivos sutartį sutarta atsakomoji prievolė, kaip antai renta, nėra atlygintinas ar iš dalies atlygintinas sandoris ir į šias sumas visiškai neatsižvelgiama nustatant pajamas.

13      Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą padavusio teismo nuomone, asmuo kaip antai U. Schröder, kuris kaip nerezidentas yra tik ribotai apmokestinamas Vokietijoje pajamų mokesčiu, neturi teisės iš savo apmokestinamų pajamų atskaityti tokios rentos, nes pagal EStG 50 straipsnio 1 dalį EStG 10 straipsnis jam netaikomas.

14      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą padavęs teismas abejoja, ar toks skirtingas mokesčių mokėtojų rezidentų ir mokesčių mokėtojų nerezidentų mokestinis vertinimas yra suderinamas su Sąjungos teise ir ypač SESV 63 straipsniu.

15      Tokiomis aplinkybėmis Niedersächsisches Finanzgericht nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [SESV 63] ir [SESV 18] straipsniui prieštarauja tai, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje ribotai apmokestinamas šeimos narys, kitaip nei neribotai apmokestinamas asmuo, negali iš pajamų, gaunamų iš nekilnojamojo turto nuomos, atskaityti rentos kaip ypatingų išlaidų?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Dėl priimtinumo

16      Vokietijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes nacionalinis teismas nepateikė pakankamai duomenų, susijusių su faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurie leistų, pavyzdžiui, valstybėms narėms susipažinti su byla ir pareikšti savo nuomonę. Pirma, nėra duomenų apie nekilnojamojo turto perdavimo U. Schröder tvarką, apie egzistuojančių uzufrukto teisių pasibaigimą ir mėnesinės rentos mokėjimą. Antra, informacija, susijusi su nacionalinės teisės, reglamentuojančios ypatingas išlaidas, kaip jos suprantamos pagal EStG 10 straipsnį, turiniu ir aiškinimu bei su skirtumais tarp jų ir kitų išlaidų kategorijų, kaip antai eksploatavimo ir veiklos išlaidos, yra nepakankama. Nesant šios informacijos negalima įvertinti ryšio tarp tam tikrų nerezidento mokesčio mokėtojo išlaidų ir jo apmokestinamų pajamų, siekiant nustatyti, ar toks mokesčių mokėtojas yra neteisėtai diskriminuojamas.

17      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (be kita ko, žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 61 punktą ir 2010 m. spalio 26 d. Sprendimo Schmelz, C-97/09, Rink. p. I-0000, 29 punktą).

18      Kalbant konkrečiai apie informaciją, kuri turi būti pateikta Teisingumo Teismui bylose dėl prejudicinio sprendimo, reikia pažymėti, kad ji ne tik turi leisti Teisingumo Teismui pateikti tinkamus atsakymus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms bei kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Būtina, kad nacionalinis teismas apibrėžtų faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis kyla jo užduodami klausimai, arba bent paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis šie klausimai paremti (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Heinrich, C-345/06, Rink. p. I-1659, 30 ir 31 punktus bei 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International, C-42/07, Rink. p. I-7633, 40 punktą).

19      Tačiau atsižvelgiant į nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimą, kuriuo yra grindžiama SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra, negalima reikalauti, kad prieš kreipdamasis į Teisingumo Teismą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų visas faktines aplinkybes ir atliktų teisinį vertinimą, ką jis turi daryti įgyvendindamas savo teisminius įgaliojimus. Kad valstybės narės galėtų pateikti savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį ir veiksmingai dalyvauti procese šiame teisme, pakanka, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtų aiškus pagrindinės bylos dalykas ir kylančios pagrindinės Sąjungos teisės sistemos problemos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International 41 punktą ir 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimo VEBIC, C-439/08, Rink. p. I-0000, 47 punktą).

20      Kaip matyti iš šio sprendimo 8–13 punktų, šiuo atveju nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nurodoma, viena vertus, U. Schröder Vokietijoje turimo nekilnojamojo turto kilmė ir kodėl jis turi savo motinai mokėti rentą, ir, kita vertus, pagrindinėje byloje taikomos nacionalinės teisės poveikis, kiek tai susiję su draudimu iš apmokestinamųjų pajamų atskaityti rentą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo nagrinėjamos bylos baigtis priklauso nuo to, ar skirtingas mokesčių mokėtojo rezidento ir mokesčių mokėtojo nerezidento vertinimas atitinka Sąjungos teisę.

21      Šių duomenų pakanka išdėstyti pagrindinės bylos dalyką ir su juo susijusias kylančias pagrindines Sąjungos teisės sistemos problemas tam, kad Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui galėtų pateikti naudingą atsakymą. Taip pat reikia pažymėti, kad Prancūzijos vyriausybė ir Komisija galėjo Teisingumo Teismui pateikti išsamias rašytines pastabas dėl pateikto klausimo.

22      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia laikyti priimtinu.

 Dėl esmės

23      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 18 ir SESV 63 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės nuostatą, pagal kurią mokesčių mokėtojas rezidentas gali vienam iš savo tėvų, kuris jam perdavė tos valstybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą, išmokėtą rentą atskaityti iš pajamų, gautų iš šio turto nuomos, tačiau mokesčių mokėtojas nerezidentas to padaryti negali.

24      Visų pirma reikia nustatyti, kokios Sutarties dėl ESV nuostatos yra taikytinos pagrindinės bylos situacijai.

25      Kaip numatoma nusistovėjusioje teismo praktikoje dėl SESV 63 straipsnio, kadangi šio straipsnio 1 dalyje vartojama „kapitalo judėjimo“ sąvoka Sutartyje nėra apibrėžta, Direktyvos 88/361 I priede esanti nomenklatūra yra rekomendacinio pobūdžio, nepaisant to, kad ši direktyva buvo priimta remiantis EEB sutarties 69 straipsniu ir 70 straipsnio 1 dalimi (EEB sutarties 67–73 straipsniai buvo pakeisti 73 B–73 G straipsniais, o šie tapo EB 56–60 straipsniais), turint omenyje, kad, remiantis šio priedo įžanginės dalies trečia pastraipa, jame pateikiamoje nomenklatūroje išsamiai neišvardijami visi kapitalo judėjimo atvejai, patenkantys į šią sąvoką (be kita ko, žr. 2009 m. sausio 27 d. Sprendimo Persche, C-318/07, Rink. p. I-359, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Glaxo Wellcome, C-182/08, Rink. p. I-8591, 39 punktą; 2009 m. spalio 15 d. Sprendimo Busley ir Cibrian Fernandez, C-35/08, Rink. p. I-9807, 17 punktą ir 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Missionswerk Werner Heukelbach, C-25/10, Rink. p. I-0000, 15 punktą).

26      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad palikimas ir dovanos, kurie patenka į Direktyvos 88/361 I priedo XI skyrių „Asmeninio kapitalo judėjimai“, yra kapitalo judėjimas SESV 63 straipsnyje pavartota prasme, išskyrus tuos atvejus, kai jo elementai yra vienoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Persche 27 punktą; Busley ir Cibrian Fernandez 18 punktą bei Missionswerk Werner Heukelbach 16 punktą).

27      Todėl manytina, kad Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto perdavimas Belgijoje gyvenančiam fiziniam asmeniui dovanojimo ar paveldėjimo inter vivos būdu patenka į SESV 63 straipsnio taikymo sritį.

28      Kalbant apie SESV 18 straipsnį, kuriame įtvirtinamas bendrasis bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimo principas, reikėtų priminti, jog ši nuostata savarankiškai taikoma tik tais Sąjungos teisės reglamentuojamais atvejais, dėl kurių Sutartyje nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių (be kita ko, žr. 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Hollmann, C-443/06, Rink. p. I-8491, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2010 m. sausio 21 d. Sprendimo SGI, C-311/08, Rink. p. I-0000, 31 punktą ir minėto Sprendimo Missionswerk Werner Heukelbach 18 punktą).

29      Kadangi nuostatos, susijusios su laisvu kapitalo judėjimu, yra taikytinos ir jose įtvirtintos specialios nediskriminavimo taisyklės, SESV 18 straipsnis pagrindinėje byloje netaikomas (žr. minėtų sprendimų Hollmann 29 punktą ir Missionswerk Werner Heukelbach 19 punktą).

30      Antra, reikia priminti, kad EB 56 straipsnio 1 dalimi draudžiamos priemonės, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimai, apima ir tas priemones, kurios gali atgrasinti nerezidentus nuo investavimo valstybėje narėje ar investicijų išlaikymo (šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 22 d. Sprendimo STEKO Industriemontage, C-377/07, Rink. p. I-299, 23 ir 24 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

31      Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą teisės nuostatą, pažymėtina, kad fizinis asmuo, kuris neturi nuolatinės arba įprastos gyvenamosios vietos Vokietijoje, yra toje valstybėje apmokestinamas pajamų mokesčiu nuo pajamų, gautų iš Vokietijos teritorijoje esančio nekilnojamojo turto nuomos. Kitaip nei mokesčių mokėtojas rezidentas, toks mokesčių mokėtojas nerezidentas pagal EStG 50 straipsnį negali iš šių pajamų, kaip ypatingų išlaidų, kaip jos apibrėžtos EStG 10 straipsnio 1 dalies 1a punkte, atskaityti rentos, kurią U. Schröder išmokėjo savo motinai pagal paveldėjimo inter vivos sutartį.

32      Nepalankesnis mokestinis nerezidentų vertinimas gali atgrasinti juos nuo noro įsigyti ar išlaikyti Vokietijoje nekilnojamąjį turtą (pagal analogiją žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Blanckaert, C-512/03, Rink. p. I-7685, 39 punktą). Jis taip pat gali atgrasinti Vokietijos rezidentus nuo noro paveldėtojais pagal inter vivos sutartį paskirti kitoje valstybėje narėje nei Vokietijos Federacinė Respublika gyvenančius asmenis (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Missionswerk Werner Heukelbach 25 punktą).

33      Todėl tokie teisės aktai yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, kurį iš principo draudžia SESV 63 straipsnis.

34      Kaip žinoma, pagal SESV 65 straipsnio 1 dalies a punktą SESV 63 straipsniu nepažeidžiamos valstybių narių teisės nustatyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias skirtingai būtų vertinami mokesčių mokėtojai, kurie nėra tokioje pačioje situacijoje gyvenamosios vietos atžvilgiu.

35      Tačiau reikia skirti nevienodą vertinimą, kuris leidžiamas pagal SESV 65 straipsnio 1 dalies a punktą, nuo savavališko diskriminavimo ar paslėptų apribojimų, kurie draudžiami pagal šio straipsnio 3 dalį. Kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė mokesčių teisės norma, pagal kurią skirtingai vertinami mokesčių mokėtojai rezidentai ir mokesčių mokėtojai nerezidentai, būtų laikoma suderinama su Sutarties nuostatomis dėl laisvo kapitalo judėjimo, reikia, kad nevienodai būtų vertinamos situacijos, kurios negali būti objektyviai panašios, arba kad nevienodas vertinimas būtų pateisinamas imperatyviais bendrojo intereso pagrindais. Be to, skirtingą vertinimą galima pateisinti tada, jeigu jis neviršija to, kas būtina siekiant įgyvendinti aptariamų teisės aktų tikslus (žr. minėto Sprendimo Persche 41 punktą ir 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimo Mattner, C-510/08, Rink. p. I-0000, 34 punktą).

36      Todėl reikia išnagrinėti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis nerezidentų situacija yra panaši į rezidentų situaciją.

37      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tiesioginių mokesčių srityje rezidentų ir nerezidentų padėtis valstybėje paprastai nėra panaši, nes nerezidento vienos valstybės teritorijoje gaunamos pajamos dažniausiai sudaro tik dalį jo bendrų pajamų, centralizuotų jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, ir asmeninis nerezidento mokumas, atsirandantis atsižvelgus į jo bendras pajamas ir į asmeninę bei šeiminę padėtį, lengviausiai gali būti įvertinamas toje vietoje, kur yra jo asmeninių ir turtinių interesų centras, paprastai atitinkantis jo nuolatinę gyvenamąją vietą (1995 m. vasario 14 d. Sprendimo Schumacker, C-279/93, Rink. p. I-225, 31 ir 32 punktai; 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Gerritse, C-234/01, Rink. p. I-5933, 43 punktas bei 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-562/07, Rink. p. I-9553, 46 punktas).

38      Taip pat tai, kad valstybė narė nesuteikia nerezidentams tam tikrų mokesčių lengvatų, kurias ji suteikia rezidentams, atsižvelgiant į objektyvius rezidentų ir nerezidentų padėties skirtumus, ir pajamų šaltinio, ir asmeninio mokumo arba jo asmeninės bei šeiminės padėties požiūriu paprastai nėra diskriminacija (minėtų sprendimų Schumacker 34 punktas; Gerritse 44 punktas ir Komisija prieš Ispaniją 47 punktas).

39      Šiuo atveju akivaizdu, kad 2002 m. U. Schröder iš Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto nuomos gautos pajamos sudaro tik nedidelę jo tais metais gautų bendrų pajamų dalį.

40      Tačiau Teisingumo Teismas dėl išlaidų, kaip antai veiklos išlaidos, tiesiogiai susijusios su veikla, iš kurios gautos valstybėje narėje apmokestinamos pajamos, nusprendė, kad jos rezidentai ir nerezidentai yra panašioje situacijoje, todėl tos valstybės nacionalinės teisės nuostatos, kurios neleidžia nerezidentams mokesčių srityje atskaityti tokių išlaidų, nors tokią teisę suteikia rezidentams, gali daugiausia neigiamai paveikti kitų valstybių narių piliečius, todėl jos netiesiogiai diskriminuoja asmenis dėl pilietybės (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Gerritse 27 ir 28 punktus; 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Conijn, C-346/04, Rink. p. I-6137, 20 punktą; 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo FKP Scorpio Konzertproduktionen, C-290/04, Rink. p. I-9461, 49 punktą; 2007 m. vasario 15 d. Sprendimo Centro Equestre da Lezíria Grande, C-345/04, Rink. p. I-1425, 23 punktą bei 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Eckelkamp ir kt., C-11/07, Rink. p. I-6845, 50 punktą ir Arens-Sikken, C-43/07, Rink. p. I-6887, 44 punktą).

41      Vadinasi, nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, iš principo prieštarautų SESV 63 straipsniui, jei U. Schröder savo motinai išmokėta renta būtų laikoma išlaidomis, tiesiogiai susijusiomis su jo veikla – Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto, kurį jam perdavė jo tėvai, nuoma.

42      Vokietijos vyriausybė mano, kad šiuo atveju nėra tiesioginio ryšio. Jos teigimu, tokia renta, kvalifikuota kaip į EStG 10 straipsnio 1 dalies 1a punkto taikymo sritį patenkančios ypatingos išlaidos, skiriasi nuo eksploatavimo ir veiklos išlaidų, kurias pagal EStG 50 straipsnio 1 dalį gali atskaityti ribotai apmokestinamas asmuo, jeigu jos yra pajamų šaltinio įsigijimo atsakomoji prievolė. Iš tikrųjų tokios rentos mokėjimas yra ne tipinė ar teisinė pajamų iš nuomos gavimo pasekmė, o priemonė, priimta dėl šeimos paramos, ir jos dydis buvo nustatytas ne pagal perduoto turto vertę, bet pagal gavėjo pragyvenimo poreikius ir skolininko bendrą finansinį pajėgumą, kuriuos tinkamai gali įvertinti tik jo gyvenamosios vietos valstybė narė. Šiomis aplinkybėmis Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad rentos dydžiui neturi įtakos nei pajamų iš nuomos nebuvimas, nei, atvirkščiai, labai didelių pajamų gavimas.

43      Šiems argumentams negalima pritarti. Net jei rentos, kurią moka U. Schröder, dydis būtų nustatomas pagal skolininko finansinį pajėgumą ir gavėjo pragyvenimo poreikius, tiesioginį ryšio, kaip jis apibrėžiamas šio sprendimo 40 punkte nurodytuose sprendimuose, buvimą lemia ne kokia nors koreliacija tarp nagrinėjamų išlaidų ir apmokestinamų pajamų dydžio, bet tai, kad šios išlaidos neatsiejamos nuo veiklos, iš kurios gaunamos apmokestinamos pajamos (šiuo atžvilgiu žr. minėto Sprendimo Centro Equestre da Lezíria Grande 25 punktą).

44      Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad tarp nagrinėjamos veiklos ir jai vykdyti būtinų išlaidų yra tiesioginis ryšys (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Gerritse 9 ir 27 punktus bei Centro Equestre da Lezíria Grande 25 punktą). Be to, tokio tiesioginio ryšio egzistavimas buvo pripažintas mokestinių konsultacijų išlaidų, kurių buvo patirta siekiant parengti mokesčių deklaraciją, atveju, nes pareiga parengti deklaraciją atsiranda dėl to, kad atitinkamoje valstybėje narėje yra gaunamos pajamos (žr. minėto Sprendimo Conijn 22 punktą).

45      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad U. Schröder perduotas nekilnojamasis turtas bent jau iš dalies buvo apsunkintas uzufrukto teisėmis, vėliau pakeistomis mėnesine renta, kurią jis turi mokėti savo motinai. Taigi panašu, kad įsipareigojimas mokėti rentą atsirado dėl to, kad buvo perduotas šis turtas, nes įsipareigojimas buvo būtinas, kad U. Schröder galėtų jį turėti ir gauti iš jo pagrindinėje byloje nagrinėjamas pajamas iš nuomos, kurios apmokestinamos Vokietijoje.

46      Darytina išvada, kurią dar turėtų patikrinti nacionalinis teismas, kad jei U. Schröder įsipareigojo mokėti savo motinai rentą dėl to, jog jam buvo perduotas Vokietijoje esantis nekilnojamasis turtas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ši renta yra su šio turto eksploatavimu tiesiogiai susijusios išlaidos, todėl U. Schröder situacija šiuo atžvilgiu yra panaši į mokesčių mokėtojo rezidento situaciją.

47      Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią pajamų mokesčių srityje nerezidentams neleidžiama atskaityti tokių išlaidų, nors tai leidžiama rezidentams, nesant tinkamo pateisinimo, prieštarauja SESV 63 straipsniui.

48      Vokietijos vyriausybė nenurodė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neminėjo jokio imperatyvaus bendrojo intereso pagrindo.

49      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią mokesčių mokėtojas rezidentas gali vienam iš savo tėvų, kuris jam perdavė tos valstybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą, išmokėtą rentą atskaityti iš pajamų, gautų iš šio turto nuomos, tačiau mokesčių mokėtojas nerezidentas to padaryti negali, jei įsipareigojimas mokėti rentą atsirado dėl to, kad buvo perduotas turtas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

50      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią mokesčių mokėtojas rezidentas gali vienam iš savo tėvų, kuris jam perdavė tos valstybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą, išmokėtą rentą atskaityti iš pajamų, gautų iš šio turto nuomos, tačiau mokesčių mokėtojas nerezidentas to padaryti negali, jei įsipareigojimas mokėti rentą atsirado dėl to, kad buvo perduotas turtas.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.