Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-106/10

Lidl & Companhia

prieš

Fazenda Pública

(Supremo Tribunal Administrativo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Apmokestinimas – Direktyva 2006/112/EB – PVM – Apmokestinamoji vertė – Mokestis, mokamas už transporto priemonių pagaminimą, surinkimą, leidimą įvežti ar importą“

Sprendimo santrauka

Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamoji vertė

(Tarybos direktyvos 2006/112 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktas)

Transporto priemonių mokestis, apmokestinimo kuriuo momentas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonės, patenkančios į šio mokesčio taikymo sritį, tiekimu ir kurį sumoka šios transporto priemonės tiekėjas, patenka į sąvoką „mokesčiai, muitai ir rinkliavos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, ir taikant šią nuostatą turi būti įtrauktas į šios transporto priemonės tiekimo apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM.

Tiekėjo sumokėtos šio transporto priemonių mokesčio sumos dėl transporto priemonių pagaminimo, surinkimo, leidimo įvežti ar importo į valstybės narės teritoriją, kurių registracija šioje valstybėje narėje yra privaloma, patenka į tiekiamos transporto priemonės vertę. Tad šiuo transporto priemonių mokesčiu, kurį savo vardu ir savo sąskaita sumokėjo tiekėjas, apmokestinamos transporto priemonės pirkėjas atlygina už išankstinį šio apmokestinamojo asmens atliktą veiksmą.

(žr. 34, 37, 42 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 28 d.(*)

„Apmokestinimas – Direktyva 2006/112/EB – PVM – Apmokestinamoji vertė – Mokestis, mokamas už transporto priemonių pagaminimą, surinkimą, leidimą įvežti ar importą“

Byloje C-106/10

dėl 2010 m. sausio 27 d. Supremo Tribunal Administrativo (Portugalija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. vasario 25 d., pagal 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Lidl & Companhia

prieš

Fazenda Pública,

dalyvaujant

Ministério Público,

TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas D. Šváby (pranešėjas), teisėjai G. Arestis ir J. Malenovský,

generalinė advokatė V. Trstenjak,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gegužės 5 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Lidl & Companhia, atstovaujamos advogados M. Lourenço ir I. Ramos,

–        Fazenda Pública, atstovaujamos advogado N. Severino,

–        Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Fernandes ir R. Laires,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. Afonso,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 335 2007, p. 60) 78 straipsnio pirmos pastraipos a punkto ir 79 straipsnio pirmos pastraipos c punkto išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Lidl & Companhia ir Fazenda Pública (Valstybės iždas) dėl transporto priemonių mokesčio (imposto sobre veículos, toliau – ISV), susijusio su dviejų transporto priemonių įsigijimu iš Portugalijos bendrovės, importuojančios motorines transporto priemones, įtraukimo į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Direktyvos 2006/112 73 straipsnyje nustatyta:

„Prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, išskyrus nurodytąsias 74–77 straipsniuose, apmokestinamoji vertė apima viską, kas sudaro atlygį, kurį prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gavo arba turi gauti iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens arba iš trečiosios šalies už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, įskaitant tiesiogiai su šių sandorių kaina susijusias subsidijas.“

4        Šios direktyvos 78 straipsnio pirmos pastraipos a punkte nurodyta:

„Apmokestinamoji vertė apima:

a)      mokesčius, muitus ir rinkliavas, išskyrus patį PVM“.

5        Tos pačios direktyvos 79 straipsnyje numatyta:

„Apmokestinamoji vertė neapima:

<...>

c)      sumų, kurias apmokestinamasis asmuo gavo iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens išlaidoms pastarojo asmens vardu ir jo naudai padengti ir kurios jo apskaitoje įrašytos į tarpinę sąskaitą.

Apmokestinamasis asmuo privalo pateikti faktiškų pirmosios pastraipos c punkte nurodytų išlaidų įrodymus ir negali atskaityti PVM, kuris galėjo būti apskaičiuotas.“

6        Direktyvos 2006/112 83 straipsnyje nustatyta:

„Įsigyjant prekes Bendrijos viduje, apmokestinamoji vertė nustatoma atsižvelgiant į tuos pačius veiksnius, kurie pagal 2 skyriaus nuostatas naudojami nustatant tų pačių prekių tiekimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje apmokestinamąją vertę. <...>“

 Nacionalinės teisės aktai

 PVM reglamentuojantys teisės aktai

7        Pridėtinės vertės mokesčio kodekso (Código do Imposto sobre o Valor Acrescentado, toliau – CIVA) 16 straipsnyje nustatyta:

„1. Nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, apmokestinamo prekių tiekimo ir paslaugų teikimo apmokestinamoji vertė atitinka atlygio, gauto ar kuris turi būti gautas iš pirkėjo, gavėjo ar trečiojo asmens, vertę.

<...>

5.       Apmokestinamo prekių tiekimo ir paslaugų teikimo apmokestinamoji vertė apima:

a)       mokesčius, muitus ir rinkliavas, išskyrus patį [PVM];

<...>

6.       Ankstesnėje dalyje nurodyta apmokestinamoji vertė neapima:

<...>

c)       sumų, sumokėtų prekių pirkėjo ar paslaugų gavėjo vardu ir sąskaita, mokesčių mokėtojo tinkamai įregistruotų trečiųjų asmenų sąskaita;

<...>“

8        CIVA 17 straipsnyje nurodyta:

„1.       Importuojamų prekių apmokestinamoji vertė atitinka muitinę vertę, nustatytą pagal galiojančias Europos Sąjungos nuostatas.

2.       Apmokestinamoji vertė apima, jeigu jie dar nebuvo įskaityti:

a)      mokesčius, muitus ir rinkliavas, kurie turi būti sumokėti prieš importuojant ar importuojant, išskyrus privalomą sumokėti [PVM];

<...>.“

9        PVM schemos sandoriams Bendrijos viduje (Regime do IVA nas Transacções Intracomunitárias) 17 straipsnyje numatyta:

„1.       CIVA 16 straipsnio nuostatos dėl prekių tiekimo tokiomis pačiomis sąlygomis taikomos apskaičiuojant prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinamąją vertę.

<...>

3.       Jeigu Bendrijos viduje įsigyjamos prekės apmokestinamos akcizais ar transporto priemonių mokesčiu, apmokestinamoji vertė apima šiuos mokesčius, net jeigu jie nėra apskaičiuojami tuo pačiu metu.“

 ISV reglamentuojantys teisės aktai

10      Transporto priemonių mokesčio kodeksas (Código do imposto sobre veículos), paskelbtas 2007 m. birželio 29 d. Įstatymo Nr. 22-A/2007 (Diário da República I, Nr. 124, 2007 m. birželio 29 d., toliau – CISV) priede, įsigaliojo 2007 m. liepos 1 d.

11      CISV 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmenys, privalantys sumokėti mokestį, yra įgaliotieji platintojai, pripažinti platintojai ir privatūs asmenys, kaip jie apibrėžti šiame kodekse, kurie pateikia naudoti apmokestinamas transporto priemones, t. y. asmenys, kurių vardu išduota transporto priemonių muitinės deklaracija ar papildoma transporto priemonių deklaracija.“

12      CISV 5 straipsnyje numatyta:

„1.       Apmokestinimo mokesčiu momentas yra transporto priemonių, kurios turi būti įregistruotos Portugalijoje, pagaminimas, surinkimas, leidimas įvežti ar importas į nacionalinę teritoriją.

2.      Apmokestinimo mokesčiu momentas taip pat yra:

a)       naujo ir galutinio registracijos numerio suteikimas, savanoriškai išbraukus iš nacionalinės registracijos ir sugrąžinus mokestį ar bet kokią kitą mokesčių lengvatą;

<...>

d)       transporto priemonės buvimas nacionalinėje teritorijoje pažeidžiant šio kodekso nuostatas.

3.      Šiame kodekse vartojamos šios sąvokos:

a)       „leidimas įvežti“ – transporto priemonės, kurios kilmės šalis yra kita Europos Sąjungos valstybė narė arba kuri toje valstybėje yra laisvoje apyvartoje, įvežimas į nacionalinę teritoriją;

b)       „importas“ – transporto priemonės, kurios kilmės šalis yra trečioji valstybė, įvežimas į nacionalinę teritoriją.

<...>.“

13      Pagal CISV 6 straipsnio 1 dalį prievolė sumokėti ISV atsiranda pateikus naudoti, tai yra:

„a)       įgaliotiems platintojams ir pripažintiems platintojams pateikus prašymą pateikti naudoti;

b)       pateikus transporto priemonės muitinės deklaraciją ar privatiems asmenims pateikus papildomą transporto priemonių deklaraciją.“

14      CISV 16 straipsnyje privatus asmuo apibrėžtas kaip „bet kuris apmokestinamasis asmuo, įvežantis ar importuojantis naujas ar naudotas apmokestinamas transporto priemones, kurio pagrindinis tikslas – patenkinti savo paties transporto poreikius.“

15      Pagal CISV 27 straipsnio 3 dalį už įregistravimą atsakingos valdžios institucijos negali sutikti įregistruoti transporto priemones, nepateikus, be kita ko, įrodymų, kad sumokėtas ISV, jei šis mokestis privalo būti sumokėtas.

16      Taikant CISV 58 straipsnio 1 dalį „Gyvenamosios vietos pakeitimas“, asmenų, persikeliančių gyventi į Portugaliją iš kitos Sąjungos valstybės narės ar trečiosios valstybės, turimos transporto priemonės ISV neapmokestinamos.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

17      2007 m. rugsėjo 28 d. Lidl & Companhia įsigijo dvi motorines transporto priemones. Tiekėjo išduotose ir šios įmonės apmokėtose sąskaitose faktūrose nurodyta bazinė kaina, ISV ir įvairios išlaidos. Nuo visos sumos pritaikytas 21 % dydžio PVM.

18      2008 m. sausio 25 d. Lidl & Companhia pateikė administracinį skundą dėl minėtose sąskaitose faktūrose nurodyto PVM apskaičiavimo, kuriose PVM sumos atitinkamai siekė 8 601,23 EUR ir 4 554,33 EUR. 2008 m. balandžio 7 d. Sintros regiono finansų tarnybos Nr. 1 direktorius atmetė šį skundą nutartimi, apie kurią pranešta suinteresuotam asmeniui.

19      Tribunal Administrativo e Fiscal de Sintra visiškai atmetus Lidl & Companhia pateiktą skundą dėl PVM apskaičiavimo, pastaroji kreipėsi į Supremo Tribunal Administrativo. Šiame teisme ieškovė teigia, jog Tribunal Administrativo e Fiscal de Sintra sprendimas, kuriuo patvirtinamas teiginys, kad į nacionalinę teritoriją importuojant transporto priemones apskaičiuotas ir sumokėtas ISV turi būti įtrauktas apskaičiuojant apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, pažeidžia CIVA 16 straipsnio 6 dalies c punkto ir Direktyvos 2006/112 79 straipsnio pirmos pastraipos c punkto nuostatas. Lidl & Companhia tvirtina, kad nors ji nėra ISV, kuriuo apmokestinti jos įsigyti automobiliai, mokėtoja, šis mokestis jai buvo priskaičiuotas ir dėl to buvo sumokėta per didelė PVM suma, kurios permoką ji prašo grąžinti.

20      Ministério Público prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigia, kad ISV yra „vienkartinis“ mokestis, kuris mokamas tik vieną kartą, kai transporto priemonė pirmą kartą pateikiama Portugalijos rinkai, pirmą kartą registruojant Portugalijoje. Šiuo aspektu ji tvirtina, kad šis mokestis, apmokestinimo kuriuo momentas yra transporto priemonės pateikimas Portugalijos rinkai, pirmą kartą registruojant Portugalijoje, turi požymių, analogiškų „registracijos mokesčiui“, dėl kurio buvo priimtas 2006 m. birželio 1 d. Sprendimas De Danske Bilimportører (C-98/05, Rink. p. I-4945). Todėl ji prašo Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

21      Atsižvelgdamas į ieškovės pagrindinėje byloje ir Ministério Público reikalavimus, tačiau vis dėlto manydamas, kad ISV įtraukus į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, Sąjungos teisė nepažeidžiama, Supremo Tribunal Administrativo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2006/112 <...> 78 straipsnio 1 dalies a punktas, skaitomas kartu su 79 straipsnio 1 dalies c punktu, turi būti aiškinamas taip, kad, vykdant įsigijimo Bendrijos viduje sandorius, į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, negalima įtraukti transporto priemonių mokesčio, nustatyto 2007 m. birželio 29 d. Įstatymu Nr. 22-A/2007?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Dėl priimtinumo

22      Portugalijos vyriausybė savo pastabose ginčija šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą.

23      Pirmiausia ji tvirtina, kad jame nepateikiama pakankamai patikslinimų, visų pirma dėl sandorio pagrindinėje byloje pobūdžio – prekės tiekimo ar įsigijimo Bendrijos viduje, vėliau dėl būdo, kaip Lidl & Companhia sumokėjo ISV ir ginčijamą PVM, ir galiausiai dėl ryšio, esančio tarp ginčo pagrindinėje byloje ir nuostatų, kurias prašoma išaiškinti.

24      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo kompetencijai. Taip pat tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą. Todėl iš esmės, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą (žr. 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Stichting Natuur en Milieu ir kt., C-165/09–C-167/09, Rink. p. I-0000, 47 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

25      Darytina išvada, kad su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą galima atmesti tik tada, jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Jakubowska, C-225/09, Rink. p. I-0000, 28 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

26      Tačiau reikia konstatuoti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai aprašytos pagrindinės bylos teisinės ir faktinės aplinkybės ir kad remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija galima nustatyti pateiktų klausimų apimtį. Be to, Teisingumo Teismas turi neabejoti nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniame klausime atliktu sandorio, nagrinėjamo pagrindinėje byloje, vertinimu kaip įsigijimo Bendrijos viduje, nei numanomu svarstymu, kad ieškovė pagrindinėje byloje sumokėjo PVM nuo ISV sumos ir kad reikalauja jį grąžinti. Atsižvelgiant į Direktyvos 2006/112 83 straipsnyje pateikiamą nuorodą į 73 straipsnį ir po jo dėstomus straipsnius, šios direktyvos 78 ir 79 straipsnių išaiškinimas bet kuriuo atveju yra reikšmingas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, neatsižvelgiant į tai, ar sandoris, nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra prekių tiekimas, ar įsigijimas Bendrijos viduje.

27      Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl esmės

28      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar toks mokestis, kaip antai ISV, turi būti įtrauktas į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, kaip mokestis, muitas ar rinkliava, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, ar, priešingai, neturi būti įtrauktas į šią apmokestinamąją vertę pagal šios direktyvos 79 straipsnio pirmos pastraipos c punktą.

29      Visų pirma reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2006/112 83 straipsnį, kalbant apie prekių įsigijimą Bendrijos viduje, apmokestinamąją vertę sudaro tie patys elementai, kurie pagal šios direktyvos 73–82 straipsnius naudojami nustatyti tų pačių prekių, tiekiamų valstybės narės teritorijoje, apmokestinamąją vertę.

30      Direktyvos 2006/112 78 straipsnio pirmos pastraipos a punkte konkrečiau numatyta, kad prekių tiekimo apmokestinamoji vertė apima mokesčius, muitus ir rinkliavas, išskyrus patį PVM.

31      Šios direktyvos 79 straipsnio pirmos pastraipos c punkte numatyta, kad į apmokestinamąją vertę neįtraukiamos sumos, kurias apmokestinamasis asmuo gavo iš prekes ar paslaugas įsigijusio asmens išlaidoms, patirtoms pastarojo vardu ir sąskaita, padengti ir kurios jo apskaitoje įrašytos į tarpinę sąskaitą.

32      Siekiant nustatyti, ar toks mokestis, kaip antai ISV, turi būti įtrauktas į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, ar, priešingai, į ją neįtrauktas, reikia nustatyti, pirma, ar jis patenka į sąvoką „mokesčiai, muitai ir rinkliavos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, ir, antra, ar jam taikoma išimtis, numatyta šios direktyvos 79 straipsnio pirmos pastraipos c punkte.

33      Kalbant, pirma, apie Direktyvos 2006/112 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog mokesčiai, muitai ir rinkliavos galėtų patekti į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, net ir tada, kai jie neturi pridėtinės vertės ir nesudaro ekonominio atlygio už prekių tiekimą, jie turi būti tiesiogiai susiję su šiuo tiekimu (2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-433/09, 34 punktas ir nurodyta teismo praktika).

34      Šiuo aspektu iš teismo praktikos matyti, kad klausimas, ar transporto priemonės tiekėjas sumokėjo mokestį savo vardu ir savo paties sąskaita, yra esminis aspektas sprendžiant, ar mokestis turi būti įtraukiamas į tiekiamos prekės vertę, ir, jeigu taip yra, atlygis, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant apmokestinamąją vertę, iš esmės turi apimti aptariamo mokesčio sumą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Komisija prieš Lenkiją, C-228/09, 40 punktą).

35      Šiuo atveju pagal CISV 3 straipsnio 1 dalį asmenys, privalantys sumokėti ISV, yra įgaliotieji platintojai, pripažinti platintojai ir privatūs asmenys, kurie pateikia naudoti apmokestinamas transporto priemones, tai yra asmenys, kurių vardu išduodama transporto priemonių muitinės deklaracija ar papildoma transporto priemonių deklaracija. Tačiau, kalbant apie privačius asmenis, kaip jie apibrėžti CISV 16 straipsnyje, atrodo, kad jie yra tik likę apmokestinamieji asmenys, kaip tai per posėdį patvirtino Portugalijos Respublika.

36      Todėl reikia konstatuoti, kad iš esmės išlaidos, sumokėtos kaip ISV, yra patirtos ne transporto priemonės pirkėjo, bet šios transporto priemonės tiekėjo vardu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 73 straipsnį, esant tiesioginiam ryšiui tarp pastarojo įvykdyto tiekimo sandorio ir šio mokesčio.

37      Tuo pačiu klausimu reikia pabrėžti, kad, nepaisant to, jog nėra aiškiai paminėta, kad tiekimas laikomas apmokestinimo ISV pagrindu, iš CISV 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad visi apmokestinimo šiuo mokesčiu momentai yra veiksmai, atliekami ankstesniame etape ir sudarantys tiekimo sandorio dalį. Todėl tiekėjo sumokėtos ISV sumos dėl transporto priemonių, kurios turi būti įregistruotos Portugalijoje, pagaminimo, surinkimo, leidimo įvežti ar importo į Portugalijos teritoriją patenka į tiekiamos transporto priemonės vertę, kaip tai patvirtino Portugalijos Respublika. Taigi ISV, kurį sumokėjo šios transporto priemonės tiekėjas, apmokestinamos transporto priemonės pirkėjas atlygina už išankstinį šio apmokestinamojo asmens atliktą veiksmą.

38      Beje, negali būti nustatytas joks tiesioginis teisinis ryšys tarp ISV ir registracijos, priešingai nei buvo atitinkamo mokesčio, dėl kurio priimtas nurodytas Sprendimas De Danske Bilimportører, atveju. Iš tiesų galima pažymėti, be kita ko, kad CISV numatyta keletas atvejų, kuriais ISV neturi būti mokamas, net jei transporto priemonė, patenkanti į jo taikymo sritį, registruojama. Tai ypač pasakytina apie asmenų, persikeliančių gyventi į Portugaliją, turimų transporto priemonių atleidimą nuo mokesčio, taikant CISV 58 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju taip pat reikšminga aplinkybė, kad tiek apmokestinimo momentas, tiek pareiga sumokėti ISV yra ankstesni nei registracija, kaip tai matyti iš CISV 27 straipsnio, pagal kurį apmokestinama transporto priemonė gali būti įregistruota tik tada, jei sumokėti visi priklausantys mokesčiai ir muitai.

39      Todėl toks mokestis, kaip antai ISV, turi būti laikomas tiesiogiai susijusiu su transporto priemonių, patenkančių į jo taikymo sritį, tiekimu ir įtraukiamas į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, taikant Direktyvos 2006/112 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktą.

40      Antra, kalbant apie Direktyvos 2006/112 79 straipsnio pirmos pastraipos c punktą, pažymėtina, jog negali būti pagrįstai teigiama, kad įgalioto platintojo ar pripažinto platintojo ISV išlaidos yra patirtos atitinkamos transporto priemonės pirkėjo vardu ir sąskaita. Dėl to pakanka konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, asmenys, privalantys sumokėti ISV, yra transporto priemonių tiekėjai, o ne jų pirkėjai (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 48 punktą).

41      Todėl toks mokestis, kaip antai ISV, negali būti neįtrauktas į apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, pagal Direktyvos 2006/112 79 straipsnio pirmos pastraipos c punktą.

42      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad toks mokestis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas ISV, apmokestinimo kuriuo momentas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonės, patenkančios į šio mokesčio taikymo sritį, tiekimu ir kurį sumoka šios transporto priemonės tiekėjas, patenka į sąvoką „mokesčiai, muitai ir rinkliavos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, ir taikant šią nuostatą turi būti įtrauktas į šios transporto priemonės tiekimo apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

43      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

Toks mokestis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas transporto priemonių mokestis (imposto sobre veículos), apmokestinimo kuriuo momentas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonės, patenkančios į šio mokesčio taikymo sritį, tiekimu ir kurį sumoka šios transporto priemonės tiekėjas, patenka į sąvoką „mokesčiai, muitai ir rinkliavos“, kaip tai suprantama pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, ir taikant šią nuostatą turi būti įtrauktas į šios transporto priemonės tiekimo apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM.

Parašai.

*Proceso kalba: portugalų.