TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. lapkričio 8 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Laisvas kapitalo judėjimas – SESV 63 straipsnis – EEE susitarimas – 40 straipsnis – Pensijų fondams nerezidentams išmokėtų dividendų apmokestinimas“
Byloje C-342/10
dėl 2010 m. liepos 7 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama R. Lyal ir I. Koskinen, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Suomijos Respubliką, atstovaujamą J. Heliskoski,
atsakovę,
palaikomą:
Danijos Karalystės, atstovaujamos C. Vang,
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir N. Rouam,
Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos C. Wissels ir M. Noort,
Švedijos Karalystės, atstovaujamos A. Falk ir S. Johannesson,
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos H. Walker, padedamos baristerio G. Facenna,
įstojusios į bylą šalys,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis L. Bay Larsen, teisėjai J.-C. Bonichot, C. Toader, A. Prechal (pranešėjas) ir E. Jarašiūnas,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. gegužės 10 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2012 m. liepos 19 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad numačiusi ir palikusi galioti diskriminacinį pensijų fondams nerezidentams išmokėtų dividendų apmokestinimą, Suomijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 63 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 5 t., p. 3, toliau – EEE susitarimas) 40 straipsnį.
2 2010 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Danijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Švedijos Karalystei ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Suomijos Respublikos reikalavimus.
Suomijos nacionalinė teisė
3 Dėl pensijų fondų rezidentų pažymėtina, kad iš Pajamų iš ekonominės veiklos apmokestinimo įstatymo 360/1968 (laki elinkeinotulon verottamisesta (360/1968), toliau – EVL) 6 straipsnio, skaitomo kartu su 1992 m. gruodžio 30 d. Pajamų mokesčio įstatymo 1535/1992 (tuloverolaki (1535/1992)) 124 straipsnio 2 dalimi, matyti, kad šių pensijų fondų gauti dividendai iš esmės apmokestinami faktiniu 19,5 % tarifu.
4 EVL 7 straipsnyje nustatyta:
„Patirtos išlaidos ir nuostoliai gaunant ir kaupiant pajamas iš ekonominės veiklos yra atskaitomi.“
5 EVL 8 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Atskaitomos išlaidos, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnį, yra šios:
<...>
10) Teisės aktuose numatyti kaip matematiniai atidėjimai atlikti draudimo bendrovių, draudimo asociacijų, taupymo įstaigų ir panašių draudimo organizacijų pervedimai, taip pat sumos, kurios pagal draudimo sektoriui taikomus techninius principus yra būtinos padengti įsipareigojimus pensijų srityje ir kitus panašius pensijų fondų bei kitų panašių pensijų įstaigų įsipareigojimus <...>“
6 Suomijos bendrovių dividendai, išmokėti pensijų fondams nerezidentams, apmokestinami pagal Iš dalies apmokestinamų mokesčių mokėtojų apmokestinimo įstatymą 627/1978 (lähdeverolaki (627/1978)).
7 Pagal minėto įstatymo 3 straipsnį ir 7 straipsnio pirmos pastraipos 3 punktą dividendams, kuriuos pensijų fondas nerezidentas gauna Suomijoje, taikomas 19,5 % mokestis prie šaltinio, išskyrus išimtis, pagrįstas 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvos 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms (OL L 225, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 147), taikymu. Šis tarifas svyruoja nuo 15 % iki 0 % sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo taikymo atveju. Suomijos Respublika tokias sutartis yra sudariusi su visomis Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėmis narėmis, išskyrus Kipro Respubliką ir Lichtenšteino Kunigaikštystę.
Ikiteisminė procedūra
8 Manydama, kad Suomijos apmokestinimo tvarka yra diskriminacinė pensijų fondams nerezidentams išmokamų dividendų atžvilgiu, todėl pažeidžia SESV 63 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį, Komisija 2007 m. liepos 19 d. išsiuntė Suomijos Respublikai oficialų pranešimą, į kurį ši atsakė 2007 m. rugsėjo 19 d. laišku.
9 2008 m. rugsėjo 23 d. Komisija išsiuntė šiai valstybei narei papildomą oficialų pranešimą, į kurį ši atsakė 2008 m. lapkričio 20 d. laišku.
10 2009 m. birželio 26 d. Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę, į kurią Suomijos Respublika atsakė 2009 m. rugpjūčio 25 dieną.
11 Kadangi minėtos valstybės narės pateiktas paaiškinimas Komisijos netenkino, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį
12 2012 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Suomijos Respublika paprašė Teisingumo Teismo atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnį. Anot šios valstybės narės, generalinės advokatės išvadoje yra keli klaidingi teiginiai, susiję su Suomijos teisės aktų, dėl kurių pateiktas šis ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo, turiniu.
13 Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Teismas gali savo nuožiūra, generalinio advokato siūlymu arba šalių prašymu priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo, jei mano, kad nepakanka informacijos arba byla turi būti nagrinėjama remiantis argumentu, dėl kurio šalys nepareiškė savo nuomonių (žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C-210/06, Rink. p. I-9641, 46 punktą).
14 Tačiau Suomijos teisės aktai, kurie yra nagrinėjamo ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas, buvo šalių plačiai aptarti Teisingumo Teisme per rašytinę proceso dalį ir per posėdį. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas mano, kad turi visą būtiną informaciją priimti sprendimą dėl jam pateikto ieškinio.
15 Be to, neteigiama, kad ši byla turi būti sprendžiama remiantis argumentais, dėl kurių šalys nesiginčijo Teisingumo Teisme.
16 Todėl, atsižvelgiant į generalinės advokatės nuomonę, reikia atmesti prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.
Dėl ieškinio
Dėl priimtinumo
17 Remdamasi 2007 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimu Komisija prieš Suomiją (C-195/04, Rink. p. I-3351), Suomijos Respublika tvirtina, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, turi aiškiai ir suprantamai išplaukti iš paties ieškinio teksto. Taip nėra nagrinėjamu atveju, nes tikslaus ieškinio dalyko negalima nustatyti iš jo teksto.
18 Vis dėlto atsiliepime į ieškinį ši valstybė narė mano, kad ieškinio dalykas yra diskriminacija mokesčių srityje dėl to, kad nacionaliniai pensijų fondai gali iš paskirstyto pelno atskaityti EVL 7 straipsnyje ir 8 straipsnio pirmos pastraipos 10 punkte numatytas sumas, t. y. įsipareigojimus pensijų srityje, o pensijų fondams, įsteigtiems kitose valstybėse narėse ar EEE valstybėse, kurios yra Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) narės, draudžiama iš pelno, priskirto jų investicijoms Suomijoje, išskaičiuoti šiuos atskaitymus.
19 Taigi iš ieškinio ar Komisijos dubliko nematyti, kad ieškinio dalykas yra kitas, nei aprašytasis Suomijos Respublikos.
20 Žinoma, kad papildomai Komisija tvirtina, jog taikant mokestį prie šaltinio pensijų fondai nerezidentai apmokestinami nuo jų gautų dividendų prieš atskaitant mokesčius sumos ir kad Suomijoje minėti pensijų fondai neatskaito išlaidų, kurios neginčijamai tiesiogiai susijusios su nagrinėjamomis pajamomis.
21 Suomijos Respublika pažymi, ir Komisija to neginčija, kad vis dėlto ieškinio dalykas apima tik atskaitymus, susijusius su EVL 7 straipsnyje ir 8 straipsnio pirmos pastraipos 10 punkte numatytais įsipareigojimais pensijų srityje.
22 Šiomis aplinkybėmis Suomijos Respublikos teiginiui, pagal kurį Komisija tiksliai nenurodė ieškinio dalyko, negalima pritarti.
23 Remiantis tuo darytina išvada, kad ieškinys priimtinas.
Dėl esmės
24 Komisija pripažįsta, kad jos ieškinys susijęs tik su pensijų fondais, įsteigtais Sąjungos ar ELPA valstybėse narėse, su kuriomis Suomijos Respublika yra sudariusi sutartį dėl pasikeitimo informacija. Ji nurodė, kad tai, jog Suomijos Respublika faktiškai atleidžia nuo mokesčio pensijų fondų rezidentų gautus dividendus, kai tokie patys dividendai, išmokėti pensijų fondams nerezidentams, yra apmokestinami, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.
25 Komisija dėl pensijų fondų rezidentų gautų dividendų pažymi, kad apskaičiuodami mokestį šie fondai, kuriems taikomas 19,5 % mokesčio tarifas, pagal EVL 7 straipsnį ir 8 straipsnio pirmos pastraipos 10 punktą faktiškai gali atskaityti sumas, atidėtas jų įsipareigojimams pensijų srityje įvykdyti, o tai iš esmės reiškia minėtų dividendų atleidimą nuo mokesčio.
26 Tačiau pensijų fondų nerezidentų gauti dividendai apmokestinami bent jau 15 % tarifo mokesčiu pagal sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo arba 19,5 % tarifo mokesčiu pagal nacionalinės mokesčių teisės aktus ir Suomijos Respublika jiems nesuteikia galimybės atskaityti tas pačias atidėtas sumas, nors šios valstybės narės teisės aktuose jos laikomos išlaidomis, tiesiogiai susijusiomis su nagrinėjamomis pajamomis.
27 Suomijos Respublika ir į bylą įstojusios šalys ginčija pensijų fondų nerezidentų diskriminaciją, kuri yra SESV 63 straipsnio ir EEE susitarimo 40 straipsnio pažeidimas, iš esmės remdamosi tuo, kad pensijų fondams rezidentams ir nerezidentams išmokėtų dividendų skirtingas apmokestinimas susijęs su skirtingomis padėtimis, kurios objektyviai nepanašios.
28 Šiuo aspektu reikia priminti, kad, kaip matyti ir iš nusistovėjusios teismo praktikos, tarp SESV 63 straipsnio 1 dalyje draudžiamų laisvo kapitalo judėjimo apribojimo priemonių yra tos, kurios gali atgrasyti nerezidentus investuoti tam tikroje valstybėje narėje arba šios valstybės narės rezidentus tai daryti kitose valstybėse (žr., be kita ko, 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Haribo Lakritzen Hans Riegel ir Österreichische Salinen, C-436/08 ir C-437/08, Rink. p. I-305, 50 punktą ir 2011 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-493/09, Rink. p. I-9247, 28 punktą).
29 Dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų Komisija tvirtina, kad vien pensijų fondams rezidentams suteikta galimybė apskaičiuojant mokestį atskaityti sumas, atidėtas jų įsipareigojimams pensijų srityje įvykdyti, pagal EVL 7 straipsnį ir 8 straipsnio pirmos pastraipos 10 punktą reiškia, jog šioms bendrovėms taikoma speciali mokesčio bazė, dėl kurios vien pensijų fondai rezidentai atleidžiami nuo mokesčio. Iš tiesų visos minėtų fondų uždirbtos pajamos faktiškai paprasčiausiai nukreipiamos šiam tikslui pasiekti.
30 Suomijos Respublika neginčija Komisijos teiginių, kurie, be to, pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais ir pagal kuriuos pensijų fondai rezidentai faktiškai neuždirba apmokestinamųjų pajamų. Vis dėlto jai kyla abejonių dėl to, kad ši situacija susiklostė dėl pensijų fondams rezidentams suteiktos galimybės pagal EVL 7 straipsnį ir 8 straipsnio pirmos pastraipos 10 punktą apskaičiuojat mokestį atskaityti sumas, atidėtas jų įsipareigojimams pensijų srityje įvykdyti.
31 Tačiau per posėdį apie tai paklausus Suomijos Respublikos, ji negalėjo įrodyti, kad ši situacija, kai pensijų fondai rezidentai beveik neuždirba apmokestinamųjų pajamų, galėtų būti pagrįsta kažkuo kitu nei šių atidėjimų atskaitymu. Konkrečiai kalbant, neatrodo, kad šią situaciją būtų nulėmę su jų veikla susiję „visi kiti atskaitymai“, kuriuos nurodė Suomijos Respublika be papildomo patikslinimo.
32 Taigi aiškėja, kad nors pensijų fondų rezidentų dividendai yra faktiškai beveik atleisti nuo pajamų mokesčio dėl minėtų nagrinėjamos nacionalinės teisės aktų nuostatų, pensijų fondų nerezidentų gauti dividendai yra apmokestinami 19,5 % mokesčio tarifu pagal tuos pačius nacionalinės teisės aktus arba bent jau 15 % mokesčio tarifu pagal Suomijos Respublikos sudarytas sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.
33 Taigi toks nepalankus pensijų fondams nerezidentams išmokamų dividendų vertinimas, palyginti su pensijų fondams rezidentams išmokamų dividendų vertinimu, gali atgrasyti kitoje valstybėje narėje nei Suomijos Respublika įsteigtas bendroves investuoti joje, todėl jis laikomas SESV 63 straipsniu iš principo draudžiamu laisvo kapitalo judėjimo apribojimu (žr. 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Amurta, C-379/05, Rink. p. I-9569, 28 punktą).
34 Priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika ir Jungtinė Karalystė, negalima manyti, kad šis nepalankus vertinimas neutralizuojamas Suomijos Respublikos sudarytomis sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Iš tiesų šiuo tikslu būtina, kad taikant tokią sutartį būtų galima kompensuoti iš nacionalinės teisės aktų kylančio skirtingo vertinimo pasekmes (2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-284/09, Rink. p. I-9879, 63 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taigi, kaip matyti iš per posėdį Suomijos Respublikos pateiktų paaiškinimų, ši valstybė narė sudarė tik tris sutartis, kuriose numatytas dividendų apmokestinimas 0 % mokesčio tarifu, o daugelyje kitų sutarčių numatytas 15 % tarifas.
35 Tam, kad toks nevienodas vertinimas būtų suderinamas su ESV sutarties nuostatomis, susijusiomis su laisvu kapitalo judėjimu, reikia, kad jis būtų susijęs su objektyviai nepanašiomis padėtimis arba būtų pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais (žr., be kita ko, 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation, C-446/04, Rink. p. I-11753, 167 punktą ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Grønfeldt, C-436/06, Rink. p. I-12357, 16 punktą).
36 Dėl klausimo ar nagrinėjamos padėtys yra objektyviai panašios, reikia priminti, kad už valstybės ribų esančios padėties ir vidaus padėties panašumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktų nuostatomis siekiamą tikslą (žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo X Holding, C-337/08, Rink. p. I-1215, 22 punktą ir 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Philips Electronics, C-18/11, 17 punktą).
37 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką dėl tokių išlaidų, kaip antai veiklos išlaidos, tiesiogiai susijusios su veikla, iš kurios gautos valstybėje narėje apmokestinamos pajamos, pažymėtina, kad šios valstybės narės rezidentų ir ne rezidentų padėtis yra panaši, todėl tos valstybės nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis neleidžiama nerezidentams mokesčių srityje atskaityti tokių išlaidų, nors tokia teisė suteikiama rezidentams, gali neigiamai paveikti daugiausia kitų valstybių narių piliečius, todėl jos netiesiogiai diskriminuoja asmenis dėl pilietybės (2011 m. kovo 31 d. Sprendimo Schröder, C-450/09, Rink. p. I-2497, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
38 Anot Suomijos Respublikos, kurią šiuo klausimu palaiko į bylą įstojusios šalys, taip nėra nagrinėjamu atveju, nes įsipareigojimų pensijų srityje atskaitymas, numatytas EVL 7 straipsnyje ir 8 straipsnio pirmos pastraipos 10 punkte, nesusijęs su išlaidomis, tiesiogiai susijusiomis su veikla, iš kurios gautos Suomijoje apmokestinamos pajamos.
39 Suomijos Respublika nurodo, kad šis atskaitymas susijęs su pensijų draudimo įstaigų veiklos, kurią vykdant gaunamos įplaukos prieš patiriant išlaidų, pobūdžiu. Šioje nuostatoje numatyti techniniai atidėjimai atitinka išmokų, mokėtinų įvykus draudiminiam įvykiui remiantis galiojančiomis sutartimis, ir sumų, mokėtinų dėl jau atsitikusių draudiminių įvykių, kapitalo vertę, t. y. draudimo įstaigų sudarytus rezervus būsimoms pensijoms mokėti. Anot šios valstybės narės, techninis atidėjimas nustatomas pagal taikytinas nacionalines taisykles. Bet koks šio atidėjimo padidinimas per mokestinius metus yra atskaitomas apskaičiuojant mokesčius ir bet koks jo sumažinimas laikytinas apmokestinamosiomis įplaukomis.
40 Anot Suomijos Respublikos, darytina išvada, kad atidėjimo pensijoms sumų padidėjimas yra išlaidos, susijusios su visa pensijų fondo veikla, todėl nėra tiesioginio ryšio, kaip jis suprantamas pagal Teisingumo Teismo praktiką, su pensijų fondo gautais dividendais.
41 Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, ypač EVL 7 straipsnyje ir 8 straipsnio pirmos pastraipos 10 punkte, nacionalinis teisės aktų leidėjas įsipareigojimams pensijų srityje įvykdyti atidėtas sumas aiškiai prilygina „patirtoms išlaidoms <...> gaunant ir kaupiant pajamas iš ekonominės veiklos“. Taigi jis sukuria šių sumų ir pensijų draudimo įstaigų, uždirbančių apmokestinamųjų pajamų, veiklos tiesioginį ryšį ir padaro pačias jas neatsiejamas.
42 Taigi šis tiesioginis ryšys tarp išlaidų ir apmokestinamųjų pajamų yra pagrįstas pačia Suomijos teisės aktų leidėjo iš kitų galimų technikų pasirinkta prilyginimo technika, kaip antai visiškas ir paprastas atleidimas nuo mokesčio, siekiant atsižvelgti į specialų pensijų fondų tikslą – kaupti kapitalą iš investicijų, iš kurių visų pirma uždirbamos pajamos dividendų forma, tam, kad būtų įvykdyti būsimi įsipareigojimai pagal draudimo sutartis.
43 Kadangi šis specialus tikslas dėl savo pobūdžio taip pat yra pensijų fondų nerezidentų, kurie užsiima ta pačia veikla, tikslas, šių fondų padėtis, kalbant apie dividendus iš Suomijos, yra objektyviai panaši į pensijų fondų rezidentų padėtį.
44 Be to, negalima manyti, atvirkščiai, nei tvirtina Danijos Karalystė, Nyderlandų Karalystė ir Švedijos Karalystė, kad pensijų fondų rezidentų ir nerezidentų padėtis skiriasi vien dėl to, jog pastariesiems išmokėti dividendai yra apmokestinami mokesčiu prie šaltinio. Iš tiesų nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta ne tik skirtinga mokesčio surinkimo tvarka pagal nacionalinės kilmės dividendų gavėjų rezidavimo vietą; joje numatytas šių dividendų apmokestinimas vien fondų nerezidentų atžvilgiu (pagal analogiją žr. 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Santander Asset Management SGIIC ir kt., C-338/11-C-347/11, 43 punktą).
45 Dėl klausimo, ar nagrinėjami nacionalinės teisės aktai yra pateisinami privalomu bendrojo intereso pagrindu, reikia pažymėti, kad Suomijos Respublika, kurią palaiko Danijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Švedijos Karalystė, remiasi teritorialumo principu, kuris yra toks privalomas pagrindas ir iš kurio matyti, kad valstybėje narėje nereziduojančių mokesčių mokėtojų mokesčio bazė nustatoma atsižvelgiant tik į pelną ir nuostolius iš veiklos šioje valstybėje.
46 Šis argumentas iš esmės atitinka minėtąjį šio sprendimo 38 punkte, pagal kurį pensijų fondų rezidentų ir nerezidentų padėtis nėra objektyviai panaši, nes įsipareigojimų pensijų srityje atskaitymas nesusijęs su išlaidomis, tiesiogiai susijusiomis su pensijų fondo nerezidento veikla, iš kurios gautos Suomijoje apmokestinamos pajamos.
47 Tačiau dėl šio sprendimo 41–44 punktuose nurodytų motyvų šis argumentas nepriimtinas.
48 Suomijos Respublika taip pat nurodo, kad skirtingas pensijų fondų rezidentų ir nerezidentų vertinimas pateisinamas būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darnumą. Ji pažymi, kad iš akcijų uždirbami ne tik dividendai, bet ir tikėtina, kad bus sukurta pridėtinė vertė. Konkrečiai kalbant, pensijų fondas nerezidentas nemoka mokesčio Suomijoje už Suomijos bendrovių akcijų, kurios kotiruojamos biržoje ir kurių savininkas jis yra, pridėtinę vertę. Savaime suprantama, kad negalima atskaityti iš dalies iš akcijų uždirbtos naudos, t. y. dividendų, išlaidų, susijusių su visomis akcijomis.
49 Tačiau tam, kad tokių pateisinimu grįstas argumentas būtų priimtinas, reikia įrodyti tiesioginį atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečia mokesčių rinkliava ryšį (žr., be kita ko, 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo DI. VI. Finanziaria di Diego della Valle & C., C-380/11, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
50 Tačiau, kaip pastebi Komisija, o Suomija to neginčija, dėl pensijų fondų rezidentų pažymėtina, kad pridėtinė vertė, kaip antai dividendai, naudojama padidinti rezervus ir nėra apmokestinama pajamų mokesčiu ar apmokestinama labai ribotai. Šiomis aplinkybėmis Suomijos Respublika neįrodė, kad pensijų fondams rezidentams suteikta lengvata kompensuojama konkrečia mokesčių rinkliava, pateisinančia pensijų fondams nerezidentams išmokėtų dividendų apmokestinimą.
51 Nyderlandų Karalystė taip pat nurodo, kad skirtingas vertinimas pateisinamas būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darnumą, nes galimybė atskaityti įsipareigojimus pensijų srityje galioja todėl ir tol, kol atskaitymai iš šių atidėjimų yra apmokestinami.
52 Šiuo aspektu vis dėlto pakanka konstatuoti, kad vien nuoroda į galimą vėlesnį pensijų fondų išmokėtų išmokų jų gavėjams apmokestinimą nereiškia, jog tiesioginis ryšys, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 49 punkte minėtą teismo praktiką, yra teisiškai tinkamai įrodytas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 37 punktą).
53 Dėl to, kad ginčijama sistema, kaip nurodė Komisija, pažeidžiamas EEE 40 straipsnis, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog šis straipsnis turi tokią pačią teisinę galią kaip ir iš esmės identiškos SESV 63 straipsnio nuostatos, prieš tai išdėstyti argumentai tokiomis, kaip antai šioje byloje, aplinkybėmis taikytini mutatis mutandis ir minėtam 40 straipsniui (žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-250/08, Rink. p. I-12341, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
54 Todėl reikia pripažinti, kad numačiusi ir palikusi galioti diskriminacinį pensijų fondams nerezidentams išmokėtų dividendų apmokestinimą, Suomijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 63 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Suomijos Respublikos, ir ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
56 Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas. Todėl Danijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. Numačiusi ir palikusi galioti diskriminacinį pensijų fondams nerezidentams išmokėtų dividendų apmokestinimą, Suomijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 63 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 40 straipsnį.
2. Suomijos Respublika padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Danijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: suomių.