Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2012 m. gegužės 3 d.(1)

Byla C-115/11

Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe Spółka z o. o.

prieš

Zakład Ubezpieczeń Społecznych I Oddział w Warszawie

(Sąd Apelacyjny – Sąd Pracy i Ubezpieczeń Społecznych w Warszawie (Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytinų teisės aktų nustatymas – Paprastai dviejų arba daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbantis asmuo – Darbas vienas po kito einančiais laikotarpiais pagal viena po kitos sudarytas darbo sutartis – E 101 formos pažyma – Darbo sutarties ir tikrosios veiklos neatitikimas“





I –    Įvadas

1.        2010 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2011 m. kovo 2 d., Sąd Apelacyjny w Warszawie (Apeliacinis teismas, Varšuva) (Lenkija), remdamasis SESV 267 straipsniu, Teisingumo Teismui pateikė prejudicinius klausimus dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97(2) ir iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006(3) (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71 arba reglamentas), 14 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimo.

2.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjant ginčą tarp bendrovės Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe Sp. z o. o. (toliau – Format) bei jos darbuotojo Wiesław Kita ir Zakład Ubezpieczeń Społecznych I Oddział w Warszawie (Socialinio draudimo įstaigos I skyrius, Varšuva, toliau – ZUS) dėl W. Kita taikytinų teisės aktų nustatymo pagal Reglamentą Nr. 1408/71.

3.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo paaiškinti, ar asmuo, esantis tokioje padėtyje kaip W. Kita, gali būti laikomas „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiu asmeniu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punktą, o tokiu atveju, išimties tvarka, gali būti taikomi valstybės narės, kurioje gyvena pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, teisės aktai (šiuo atveju – Lenkijos teisės aktai).

II – Teisinis pagrindas

4.        Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ dėl taikytinų teisės aktų nustatymo išdėstytos tokios šiai bylai reikšmingos nuostatos:

„1. Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2. Laikantis 14–17 straipsnių:

a)      vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje;

<...>“

5.        Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio „Specialios taisyklės, taikomos pagal darbo sutartį mokamą darbą dirbantiems asmenims, išskyrus jūreivius“ 1 ir 2 dalyse numatytos tokios šiai bylai reikšmingos nuostatos:

„13 straipsnio 2 dalies a punktas taikomas laikantis šių išimčių ir sąlygų:

1.      a)      asmeniui, kuris pagal darbo sutartį [paprastai] dirba valstybės narės teritorijoje esančioje įmonėje ir kurį ji išsiunčia į kitos valstybės narės teritoriją dirbti tos įmonės naudai, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta darbo trukmė neviršija 12 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens, kurio komandiruotės laikas baigėsi;

b)      jeigu dėl nenumatytų aplinkybių darbas trunka ilgiau, negu pradžioje buvo numatyta, ir viršija 12 mėnesių, pirmosios valstybės narės teisės aktai taikomi iki darbo pabaigos, su sąlyga, kad valstybės narės, į kurios teritoriją atitinkamas asmuo yra komandiruotas, kompetentinga valdžios institucija arba tos institucijos įgaliotoji įstaiga duoda savo sutikimą; sutikimo turi būti prašoma baigiantis pradiniam 12 mėnesių laikotarpiui. Tačiau sutikimas neturi būti duodamas ilgesniam, negu 12 mėnesių laikotarpiui.

2.      [Paprastai] [d]viejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui teisės aktai taikomi taip:

a)      pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, kuris yra darbuotojas sausumos, vandens ar oro transporto įmonės, kuri pagal nuomos sutartį, atlygintinai ar savo lėšų sąskaita teikia tarptautines transporto paslaugas veždama keleivius ar krovinius automobiliais, geležinkeliu, oro transportu ar vidaus vandens keliais ir kurios būstinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta yra valstybės narės teritorijoje, galioja pastarosios valstybės teisės aktai su šiais apribojimais:

<...>

b)      asmeniui, kitam negu nurodytas [a punkte], taikomi:

i)      valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktai, jeigu jis dirba iš dalies toje teritorijoje arba jeigu jis susijęs su keliomis įmonėmis, kurių būstinės yra juridiškai įregistruotos arba keliais darbdaviais, kurių veiklos vieta yra įvairių valstybių narių teritorijoje [jeigu jis susijęs su keliomis įmonėmis, kurių būstinės yra juridiškai įregistruotos skirtingų valstybių narių teritorijoje, arba su keliais darbdaviais, kurių veiklos vieta yra skirtingose valstybėse narėse];

ii)      valstybės narės, kurios teritorijoje yra juridiškai įregistruota įmonės būstinė ar asmeninė darbdavio veiklos vieta, teisės aktai, jeigu jis negyvena nė vienos valstybės narės teritorijoje, kurioje užsiima savo veikla.“

III – Faktinės bylos aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

6.        Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Format, kurios registruota buveinė yra Varšuvoje, vykdo subrangovės statybų sektoriuje veiklą įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse. 2008 m. ji vykdė veiklą 5–6 valstybėse narėse, kuriose vienu metu vykdė darbus 15–18 statybviečių. Format įdarbindavo darbuotojus Lenkijoje, tačiau, atsižvelgdama į įmonės poreikius ir atliekamų darbų pobūdį, juos komandiruodavo į skirtingose valstybėse narėse plėtojamus statybos objektus.

7.        Darbuotojas, kuris buvo komandiruojamas į kitą statybvietę, gaudavo nurodymą vykti. Jeigu statybos darbų sutarties galiojimas pasibaigdavo ir darbuotojui nebelikdavo darbo, jis grįždavo į Lenkiją ir jam būdavo suteikiamos nemokamos atostogos arba darbo sutartis su darbuotoju būdavo nutraukiama. Tai priklausė nuo darbų apimties, kuri 2008–2009 m. sumažėjo (krizės metai). Iš principo darbuotojai turėjo dirbti Europos Sąjungos valstybėse. 2008–2009 m. Format darbuotojai Lenkijoje darbų nevykdė.

8.        Konkrečiai dėl W. Kita prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jo gyvenamoji vieta (nuolatinė gyvenamoji vieta), kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio h punkte pateiktą apibrėžtį, yra Lenkija.

9.        W. Kita buvo tris kartus priimtas dirbti Format visą darbo dieną pagal terminuotas darbo sutartis.

10.      Pirmoji terminuota sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2007 m. sausio 31 d. ir buvo pratęsta iki 2007 m. gruodžio 22 d. Ši sutartis buvo nutraukta 2006 m. lapkričio 30 d. Jos 2 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad darbo atlikimo vieta yra objektai ir statybvietės Lenkijos ir (darbdavio nurodymu) kitų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose (Airijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Suomijoje). Tačiau W. Kita pagal šią sutartį dirbo tik Prancūzijoje.

11.      ZUS, kaip kompetentinga pensijų institucija, už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2007 m. gruodžio 22 d. išdavė E 101 formos pažymą, numatytą Reglamento (EEB) Nr. 574/72(4) 11a straipsnyje, kuria, remdamasi Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punktu, patvirtino, kad W. Kita taikytini Lenkijos teisės aktai. Nutraukus sutartį, ši pažyma buvo pakeista, kad galiotų iki 2006 m. lapkričio 30 d.

12.      Antrąją terminuotą darbo sutartį Format ir W. Kita sudarė 2007 m. sausio 2 d. Ši sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2007 m. sausio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 21 d. Sutarties 2 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad darbo atlikimo vieta yra Lenkijos ir (darbdavio nurodymu) kitų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijos (Airija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Suomija).

13.      Pagal šią sutartį darbuotojas dirbo už Lenkijos ribų – Prancūzijoje. Sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu 2008 m. balandžio 5 d., o nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. W. Kita buvo nedarbingas dėl ligos. Todėl 2008 m. sausio 8 d. ZUS pakeitė už šios sutarties laikotarpį išduotą E 101 formos pažymą, kad ji galiotų iki 2007 m. rugpjūčio 22 d.

14.      2008 m. liepos 23 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas), adresuotu Format ir W. Kita, ZUS, veikdama pagal Lenkijos teisę ir Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktą bei 2 dalies b punktą, atsisakė išduoti E 101 formos pažymą dėl W Kita taikytinos teisės arba tokia pažyma patvirtinti, kad laikotarpiais nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. jam buvo taikytina Lenkijos socialinės apsaugos sistema. Šiame sprendime buvo nurodyta, kad W. Kita nėra darbuotojas, pagal darbo sutartį paprastai dirbantis kelių Europos Sąjungos arba Europos ekonominės erdvės valstybių narių teritorijose, o yra tik (nelygu darbdavio poreikiai) komandiruojamas darbuotojas.

15.      2008 m. liepos 24 d., paskelbus ginčijamą sprendimą, Format ir W. Kita sudarė trečiąją terminuotą darbo sutartį. Ši sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2008 m. liepos 30 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir joje buvo nurodyta ta pati darbo atlikimo vieta kaip ir ankstesnėse dviejose sutartyse. Tačiau 2008 m. liepos 24 d. sutarties priede patikslinta, kad darbo atlikimo Suomijoje vieta yra atominė elektrinė Olkiluoto vietovėje. Kai W. Kita baigė dirbti Suomijoje, jam buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., todėl buvo atleistas nuo atlygintino darbo atlikimo. Darbo sutartis šalių susitarimu buvo nutraukta 2009 m. kovo 16 d.

16.      Format apskundė ginčijamą sprendimą Sąd Okręgowy – Sąd Ubezpieczeń Społecznych w Warszawie (Apygardos teismas – Varšuvos socialinės apsaugos teismas), o šis teismas atmetė skundą 2009 m. vasario 12 d. sprendimu, remdamasis tuo, kad nėra priežasčių manyti, jog W. Kita buvo komandiruotas pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktą, nes Format nevykdė pagrindinės veiklos valstybėje, kurioje yra jos registruota buveinė. Sąd Okręgowy taip pat konstatavo, kad W. Kita nebuvo „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“, o tik kelis arba keliolika mėnesių vykdė nuolatinius darbus vienos valstybės narės (Prancūzijos, vėliau – Suomijos) teritorijoje, todėl darbuotojui taikytina pagrindinė socialinės apsaugos sistemų koordinavimo Bendrijoje taisyklė, pagal kurią taikytini teisės aktai nustatomi pagal darbo atlikimo vietos principą.

17.      Apeliacinius skundus dėl Sąd Okręgowy sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė ir Format, ir W. Kita.

18.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Format teigia, kad ji taiko darbuotojų įdarbinimo sistemą, numatytą Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktyje, pagal kurią nereikalaujama, kad darbuotojas vienu metu būtų įdarbintas dviejose arba daugiau valstybių narių, be to, šioje nuostatoje nėra jokios nuorodos į kokius nors apskaitos laikotarpius ar darbuotojų judėjimo arba sienų kirtimo periodiškumą.

19.      W. Kita nurodo tokius pačius argumentus ir apeliaciniame skunde teigia, kad jo padėčiai taikytina Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktyje įtvirtinta taisyklė, nes pagal darbo santykius su Format jis jau buvo „[paprastai] daugiau nei dviejų valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“, t. y. asmuo, pagal sudarytą sutartį dirbantis šešių, o iki šiol faktiškai – dviejų valstybių narių (Prancūzijos ir Suomijos) teritorijose. Be to, jeigu jis vyktų dirbti statybose Lenkijoje, jam turėtų būti taikomas ir 14 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis.

20.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kitoje su Format darbuotoju susijusioje byloje Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, jog Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktyje vartojama „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoka nebuvo visiškai aiški. Ji gali reikšti arba i) darbuotoją, kuris pagal vieną darbo sutartį vykdo darbus keliose valstybėse narėse vienu metu (sinchroniškai), arba ii) asmenį, kuris pagal su vienu darbdaviu sudarytą darbo sutartį darbus vykdo keliose valstybėse narėse vienas po kito einančiais laikotarpiais. Tačiau, to teismo manymu, atsižvelgiant į reglamento tikslus ir ypač į tikslus pašalinti administracines arba technines kliūtis, kurių galėtų kilti dėl lex loci laboris taisyklės taikymo laikinojo įdarbinimo atveju, ir skatinti laisvą darbuotojų judėjimą, asmuo galėtų būti pagrįstai laikomas „[paprastai] pagal darbo sutartį dirbančiu“ kelių valstybių narių teritorijose, kaip tai suprantama pagal Reglamento 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktį, jeigu jis yra pagal vieną darbo sutartį įpareigotas nuolat (paprastai) atlikti darbą keliose, kitose nei darbuotojo gyvenamosios vietos valstybė, valstybėse narėse.

21.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad atsižvelgiant į tokį aiškinimą kyla du klausimai. Pirma, neaišku, ar vienas po kito einančių darbo atlikimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpių ir pertraukų tarp jų trukmė yra reikšminga. Svarstant šį klausimą, negalima neatsižvelgti į Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriame numatyta, kad darbuotojų laikino komandiravimo atveju taikomas 12 mėnesių apribojimas.

22.      Antra, kyla klausimas, ar Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktį galima taikyti tuo atveju, jeigu darbo sutartyje numatytas įpareigojimas nuolat vykdyti darbus keliose valstybėse narėse apima ir darbuotojo pareigą vykdyti darbus savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, nors atrodo, kad sutarties sudarymo metu nebuvo numatyta galimybė atlikti darbą darbuotojo gyvenamosios vietos valstybėje. Jeigu atsakymas būtų neigiamas, kyla dar vienas klausimas, ar taikytinas reglamento 14 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis.

23.      Tokiomis aplinkybėmis Sąd Apelacyjny nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tai, kad Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 <...> 14 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio nuostatos taikymo sritis asmenų atžvilgiu apima „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbantį asmenį“, kurio atžvilgiu šios nuostatos b punkte patikslinta, kad kalbama apie kitą nei a punkte nurodytą asmenį, pagal darbo sutartį vieno darbdavio įdarbinto asmens atveju reiškia:

a)      kad jis pripažįstamas tokiu asmeniu, jei dėl atliekamo darbo pobūdžio tuo pat metu (sinchroniškai) dirba skirtingose valstybėse narėse, įskaitant palyginti trumpus laikotarpius, ir dėl to dažnai kerta valstybių sienas,

ir

b)      kad jis pripažįstamas tokiu asmeniu taip pat tada, kai vienos darbo sutarties pagrindu [yra] įpareigotas nuolat (paprastai) atlikti savo darbą keliose valstybėse narėse, tarp jų valstybėje, kurios teritorijoje nuolat gyvena, arba keliose valstybėse narėse, kitose nei tokio darbuotojo gyvenamosios vietos valstybė,

–        nepaisant vienas po kito einančių įsipareigojimų vykdymo skirtingose valstybėse narėse laikotarpių ir pertraukų tarp jų trukmės ar taikant laiko apribojimus?

2.      Jeigu Teisingumo Teismas patvirtintų ankstesniame b punkte pateiktą prielaidą, ar Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunkčio nuostatą galima taikyti situacijoje, kai pagal darbuotojo su vienu darbdaviu sudarytą sutartį kylantis įpareigojimas nuolat dirbti keliose valstybėse narėse apima įpareigojimą atlikti darbą darbuotojo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, nepaisant to, kad tokia situacija, t. y. darbas darbuotojo gyvenamosios vietos valstybėje, atrodo negalima darbo sutarties pasirašymo momentu, ir ar neigiamo atsakymo atveju galima taikyti Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį?“

IV – Teisinė analizė

A –    Pirminės pastabos

24.      Prieš pradedant analizuoti, reikėtų pateikti kelias pirmines pastabas, kad būtų galima nustatyti problemas, išplaukiančias iš pateiktų klausimų.

25.      Pateikdamas šiuos klausimus, kuriuos vertėtų nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tinkamai taikant Reglamentą Nr. 1408/71, ypač jo 14 straipsnyje nurodytas išimtis, turi būti laikoma, kad jo nagrinėjamoje byloje nurodytais laikotarpiais W. Kita turėjo būti taikomi Lenkijos, t. y. jo gyvenamosios vietos valstybės narės, socialinės apsaugos teisės aktai, o tai reiškia, kad ZUS, kaip kompetentinga institucija, turėjo išduoti E 101 formos pažymą, patvirtinančią, kad W. Kita taikoma ta socialinės apsaugos sistema.

26.      Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog nacionalinis teismas visų pirma daro prielaidą, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas, susijęs su laikinu darbuotojų komandiravimu, netaikomas W. Kita padėčiai, nes (atrodo) Format, kaip jo darbdavė, Lenkijoje (valstybėje narėje, kurioje yra įsteigta) nevykdo reikšmingos veiklos, kaip reikalaujama pagal tą nuostatą(5).

27.      Šioje byloje nenagrinėsiu, ar toks požiūris yra teisingas, nes per posėdį taip pat buvo patvirtinta, kad atitinkamais laikotarpiais Format iš tiesų Lenkijoje nevykdė jokių statybos darbų.

28.      Taigi, nacionalinis teismas iš esmės apsiriboja klausimu, ar tokiai situacijai, kaip antai W. Kita, taikomas Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto i arba ii papunktis, atsižvelgiant į tai, kad pagal 14 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį abi šios nuostatos taikomos tik jeigu kalbama apie „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį“ dirbantį asmenį.

29.      Be to, šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, kaip teisingai pabrėžia kai kurios šios bylos šalys ir kaip nurodyta antrojo klausimo tekste, šios bylos faktinės aplinkybės ypatingos tuo, jog Format ir W. Kita sudarytų atitinkamų darbo sutarčių įgyvendinimas praktikoje neatitinka šių sutarčių sąlygų, ir tai yra dar viena priežastis, dėl kurios kyla tam tikrų neaiškumų, nurodytų nacionalinio teismo pateiktuose klausimuose.

30.      Taigi, visose darbo sutartyse buvo nurodyta, kad darbo atlikimo vieta yra objektai ir statybvietės Lenkijos ir (darbdavio nurodymu) kitų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose (Airijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Suomijoje).

31.      Tačiau, kaip matyti iš nacionalinio teismo ir šalių pateiktos informacijos, iš tiesų W. Kita su ta pačia darbdave (Format) vieną po kitos sudarinėjo terminuotas darbo sutartis ir pagal kiekvieną iš jų darbuotojas kelis arba keliolika mėnesių nuolat dirbo vienos valstybės narės teritorijoje: pagal pirmąją nagrinėjamą sutartį (kaip ir pagal ankstesnes terminuotas sutartis) – Prancūzijoje, o pagal vėliau sudarytą sutartį – Suomijoje. Reikėtų pridurti, kad, kaip nustatė nacionalinis teismas, W. Kita nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio h punktą, net ir tais laikotarpiais, kai jis dirbo Prancūzijoje arba Suomijoje, liko Lenkijoje.

32.      Taip pat matyti, kad kiekvieną kartą baigusiam darbus darbuotojui būdavo suteikiamos nemokamos atostogos, o vėliau darbo sutartis būdavo šalių susitarimu nutraukiama prieš terminą. Be to, akivaizdu, jog pagal šias sutartis W. Kita iš tiesų nevykdė darbų Lenkijos (savo gyvenamosios vietos valstybės narės) teritorijoje, ir ši aplinkybė yra prielaida, kuria grindžiamas antrasis klausimas.

33.      Todėl manau, kad norint pateikti nacionaliniam teismui tinkamą ir naudingą atsakymą būtina konceptualiai skirti, pirma, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto (atitinkamai) i ir ii papunkčių taikymo sąlygų aiškinimo klausimą ir, antra, darbo sutarčių bei jose numatytų darbo atlikimo vietų (kuriomis remdamasi Format prašė išduoti E 101 formos pažymą) ir šiose sutartyse numatytų įsipareigojimų vykdymo praktikoje neatitikimo klausimą nagrinėjamoje byloje.

34.      Todėl, atsižvelgdamas į pirma apibūdintą W. Kita padėtį, visų pirma aptarsiu pirma nurodytų Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus, o paskui išnagrinėsiu sutarčių sąlygų ir faktinio jų vykdymo neatitikimo klausimą. Pastarasis klausimas iš esmės gali būti susiaurintas iki klausimo, kaip arba, tiksliau tariant, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais remdamasi kompetentinga valdžios institucija, prieš išduodama E 101 formos pažymą, turi nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju yra įvykdyti vienos iš reglamento 14 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimčių taikymo reikalavimai.

B –    Pagrindiniai šalių argumentai

35.      Su šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą susijusias rašytines pastabas pateikė Format, ZUS, taip pat Lenkijos, Belgijos bei Vokietijos vyriausybės ir Komisija. 2012 m. vasario 29 d. posėdyje dalyvavo visų šių šalių, išskyrus Vokietijos vyriausybę, atstovai.

36.      Format nurodo, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalis taikoma ir asmenims, kurie pagal vieną darbo sutartį yra įsipareigoję nuolat dirbti keliose valstybėse narėse, nepaisant vienas po kito einančių laikotarpių, kuriais atitinkamose valstybėse narėse vykdomi įsipareigojimai, ir pertraukų tarp šių laikotarpių trukmės, ir iš esmės siūlo į prejudicinius klausimus atsakyti teigiamai. Kitos šalys (kurių atitinkamų argumentų taip pat detaliai neišdėstysiu) nurodo daugybę toje nuostatoje vartojamos „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvokos apibrėžčių ir dauguma jų pritaria siauresniam, negu nurodo Format, reglamento 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunkčio aiškinimui.

C –    Vertinimas

37.      Pradžioje pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatos, kurioms priklauso ir 14 straipsnio 2 dalis, sudaro išsamią ir vientisą įstatymų kolizijos taisyklių sistemą, kuria siekiama užtikrinti, kad Bendrijoje judantiems darbuotojams būtų taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, siekiant užkirsti kelią kelių valstybių narių teisės aktų taikymui ir iš to galintiems kilti sunkumams. Šis principas konkrečiau nustatytas Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad darbuotojui, kuriam taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai(6).

38.      Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalyje numatytos 13 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintos taisyklės, pagal kurią darbuotojui turi būti taikomi valstybės narės, kurios teritorijoje jis dirba, teisės aktai (lex loci laboris taisyklė), išimtys(7).

39.      Kaip aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, šios išimtys susijusios su „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį“ dirbančiais asmenimis.

40.      Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkte, kuris taikomas tokiems asmenims (išskyrus sausumos, vandens arba oro transporto įmonės darbuotojus, kaip jie suprantami pagal 14 straipsnio 2 dalies a punktą), visų pirma numatyta (i papunktyje), kad asmeniui taikomi valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktai, jeigu jis dirba iš dalies toje teritorijoje(8).

41.      Tačiau šiuo klausimu pažymėtina (kaip pabrėžia Belgijos vyriausybė), kad neatrodo, jog W. Kita padėtis atitinka šias sąlygas, nes nustatyta, jog per nagrinėjamą laikotarpį jis nevykdė veiklos Lenkijos (savo gyvenamosios vietos valstybės narės) teritorijoje. Todėl, manau (tačiau su sąlyga, kad šį klausimą galutinai išspręs nacionalinis teismas ir kad reikia atsižvelgti į tai, kokia reikšmė tokiomis aplinkybėmis turi būti teikiama darbo sutarties tekstui, kaip nurodyta toliau), jau vien remiantis šiuo pagrindu galima daryti išvadą, kad šios bylos aplinkybėmis Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis netaikytinas.

42.      Šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktyje numatyta, kad asmeniui taikomi valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsteigta jį įdarbinusi įmonė, socialinės apsaugos teisės aktai, jeigu jis negyvena nė vienos valstybės narės, kurioje užsiima savo veikla, teritorijoje.

43.      Nors iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos atrodo, kad W. Kita atitinka šią sąlygą, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktis (kaip ir 14 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis) jo padėčiai taikytinas tik jeigu gali būti laikoma, kad jis yra „[paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“.

44.      Reglamente iš tiesų nėra jokios šios sąvokos apibrėžties, tačiau pirmiausia galima bent jau apibendrintai teigti, kad ši sąvoka neabejotinai reiškia darbą pagal darbo sutartį, kuris atliekamas ne vienos valstybės narės teritorijoje, o kai darbuotojas paprastai ir nuolat (t. y. dažniausiai, o ne vien išimtiniais atvejais arba laikinai) dirba kelių valstybių narių teritorijose(9).

45.      Keletas 14 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nurodyto pobūdžio darbo pagal darbo sutartį pavyzdžių pateikti pačiame reglamente ir Teisingumo Teismo praktikoje.

46.      Taigi, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto, sausumos, vandens arba oro transporto įmonės, kuri teikia tarptautines transporto paslaugas, darbuotojai iš esmės turi būti laikomi paprastai kelių valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis.

47.      Be to, Teisingumo Teismas pripažino, kad, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis taikomas darbuotojams, gyvenantiems vienoje valstybėje narėje ir pagal darbo sutartį dirbantiems tik vienoje įmonėje, turinčioje buveinę kitoje valstybėje narėje, kurie galiojant darbo sutarčiai nuolat (keletą valandų kiekvieną savaitę ir laikotarpį, kuris gali būti ilgesnis nei 12 mėnesių) vykdo veiklą pirmojoje valstybėje narėje(10).

48.      Iš esmės tai tokie atvejai, kai asmuo pagal vieną darbo sutartį daugmaž tuo pačiu metu dirba keliose, t. y. dviejose arba daugiau, valstybėse narėse.

49.      Tačiau manau, jog taip pat gali būti, kad ši darbo pagal darbo sutartį kelių valstybių narių teritorijoje sąvoka taikoma ir tokiu atveju (kaip antai nurodytas nacionalinio teismo), kai asmuo daugiau nei vienoje valstybėje narėje darbus atlieka arba projektus įgyvendina vieną po kito arba pakaitomis.

50.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkte numatytų išimčių (kaip ir kitų reglamento 14–17 straipsniuose numatytų darbo vietos valstybės taisyklės išimčių) tikslas yra pašalinti galimas laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis ir skatinti ekonominę skvarbą, taip pat kartu išvengti administracinių sunkumų, su kuriais visų pirma gali susidurti darbuotojai ir įmonės(11).

51.      Tokių kliūčių ir sunkumų neabejotinai gali kilti ir jeigu darbuotojas vienu metu nedirba kelių valstybių narių teritorijoje, kaip nurodyta pirma, tačiau darbo užduotis skirtingose valstybėse narėse atlieka vienas po kito einančiais laikotarpiais arba pakaitomis.

52.      Atsižvelgiant į tai ir tęsiant šią temą, taip pat pažymėtina (nors tai susiję su naujuoju Reglamentu (EB) Nr. 883/2004(12), kuris nėra ratione temporis taikytinas šioje byloje), kad pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009(13) 14 straipsnio 5 dalį asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“, reiškia ir asmenį, kuris tokią veiklą vykdo tuo pat metu, ir asmenį, kuris nuolat pakaitomis dirba dviejose arba daugiau skirtingų valstybių narių.

53.      Kalbant apie tai pažymėtina, kad pagal tą nuostatą pastaruoju atveju veiklos vietos keitimo dažnumas ir reguliarumas nesvarbūs.

54.      Kadangi Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalyje nėra atitinkamų nuostatų, iš šios dalies taip pat sunku nustatyti konkrečius veiklos vietos keitimo dažnumo arba konkrečius maksimalaus veiklos vienoje iš atitinkamų valstybių narių laikotarpio reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad būtų taikoma ši nuostata, nors per posėdį šalys pateikė įvairių su tuo susijusių pasiūlymų.

55.      Kita vertus, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, negalima neatsižvelgti į tai, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatydamas išimtį teisės aktų leidėjas akivaizdžiai manė, kad darbuotojo išsiuntimas į kitas valstybes nares ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui yra „laikinas“ ir „trumpalaikis“, todėl remiantis šia aplinkybe galima pateisinti darbo vietos valstybės narės taisyklės, nustatytos siekiant skatinti ekonominę skvarbą ir išvengti administracinių problemų, išimties taikymą(14).

56.      Juo labiau, kad tikriausiai galima pritarti, jog asmuo, vykdantis veiklą (vienas po kito einančiais darbo laikotarpiais) skirtingose valstybėse narėse, galėtų būti laikomas „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiu asmeniu“, jeigu nepertraukiamo darbo vienoje valstybėje narėje laikotarpis siekia, tačiau neviršija 12 mėnesių.

57.      Tačiau yra dar vienas klausimas, į kurį atkreipė dėmesį kai kurios šalys ir kuris, mano manymu, turi daugiau įtakos faktinėms šios bylos aplinkybėms. Be abejonės, ar asmuo „paprastai“ dirba pagal darbo sutartį kelių valstybių narių teritorijoje, t. y. ar tokio asmens darbo pobūdis iš tiesų yra toks, kad jis turi atlikti darbą vieną po kito arba pakaitomis skirtingose valstybėse narėse, galima nustatyti tik remiantis tam tikru pagrindu, kuris, mano manymu, yra darbo sutartyje nustatyti darbo santykiai.

58.      Manau, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatyti darbo santykiai yra ne tokie darbo santykiai, kai, pavyzdžiui, vienais metais asmuo įsidarbina valstybėje narėje A, o kitais metais pagal kitą darbo sutartį – valstybėje narėje B, bet nuoseklūs ir tęstiniai darbo santykiai, susiję su darbų atlikimu vienu metu arba vienas po kito einančiais laikotarpiais kelių valstybių narių teritorijoje(15).

59.      Tuomet aišku, kad priešingu atveju, jeigu asmuo darbą atlieka pagal vieną darbo sutartį ir jos galiojimo metu dirba tik vienoje valstybėje narėje, jis negali būti laikomas asmeniu, paprastai dirbančiu pagal darbo sutartį dviejų arba daugiau valstybių narių teritorijose. Reikėtų pridurti, kad tokio požiūrio turėtų būti laikomasi net jeigu pagal paskesnę atskirą darbo sutartį su tuo pačiu darbdaviu asmuo gali įsidarbinti kitos valstybės narės, negu buvo numatyta pirmojoje darbo sutartyje, teritorijoje(16).

60.      Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau pirmoje atsakymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dalyje nurodyti, kad turi būti aiškinama, jog Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje vartojama „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoka apima ir asmenį, kuris per tos pačios darbo sutarties, sudarytos su vienu darbdaviu, galiojimo laikotarpį ir pagal tą pačią darbo sutartį darbą atlieka ne tuo pat metu, o vienas po kito einančiais laikotarpiais dviejų arba daugiau valstybių narių teritorijoje, jei nepertraukiamo darbo kiekvienoje valstybėje narėje laikotarpis neviršija 12 mėnesių.

61.      Toliau, kalbant apie galimo darbo sutarties ir faktinės darbuotojo, su kuriuo susijusi tokia darbo sutartis, padėties neatitikimo klausimą (susijusį su E 101 formos pažymos išdavimu), visų pirma akivaizdu, kad norėdama nustatyti, ar asmeniui taikoma tam tikra Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kompetentinga valdžios institucija turi elgtis teisingai, t. y. ji gali pareikšti, kad gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai taikomi visą atitinkamą laikotarpį tik jeigu darbuotojo padėtis faktiškai ir tikrai atitinka tam tikrus reglamento reikalavimus.

62.      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismo praktikoje numatyta, kad pagal ESS 4 straipsnio (buvusio EB 10 straipsnio) 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą pažymas išduodanti institucija privalo tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo taisyklių taikymu, ir taip užtikrinti E 101 formos pažymoje nurodytos informacijos teisingumą(17).

63.      Nagrinėjant šį klausimą vis dėlto būtina atkreipti dėmesį į tai, kad E 101 formos pažyma paprastai išduodama (taigi, ir pirma nurodytas faktinių aplinkybių vertinimas atliekamas) prieš laikotarpio, su kuriuo ji yra susijusi, pradžią ir joje iš esmės įtvirtinama prielaida dėl taikytinų teisės aktų(18). Taigi, kompetentinga valdžios institucija ją išduoda remdamasi numatomais darbuotojo darbo santykiais, todėl šie santykiai iš esmės privalo būti nustatomi remiantis darbo sutartimi, kurioje nurodomas darbo pobūdis.

64.      Tačiau jeigu iš kitų reikšmingų veiksnių ir netiesioginių įrodymų matyti, kad darbuotojo darbo santykiai iš tiesų gerokai skiriasi nuo jo darbo sutartyje numatytų darbo santykių, pirma nurodyta pareiga teisingai taikyti Reglamentą Nr. 1408/71 reiškia, kad kompetentinga valdžios institucija privalo, nepaisydama tos sutarties teksto, išvadas grįsti faktiniais darbuotojo darbo santykiais ir prireikus atsisakyti išduoti E 101 formos pažymą. Jei vėliau paaiškėja, kad faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiama pažyma, iš esmės nėra, kompetentingai valdžios institucijai (o jeigu iškelta byla – atitinkamam teismui) gali tekti (atitinkamais atvejais) panaikinti pažymą arba paskelbti ją negaliojančia(19).

65.      Vertindama faktines aplinkybes, kad galėtų nustatyti taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus ir išduoti E 101 formos pažymą, išduodančioji institucija gali atsižvelgti ne tik į darbo sutarties tekstą, bet ir į tam tikrus veiksnius, pavyzdžiui, kaip anksčiau praktikoje būdavo įgyvendinamos panašios tokio pobūdžio tam tikro darbdavio ir darbuotojo sudarytos sutartys arba, kalbant plačiau, atitinkamos įmonės vykdomos veiklos pobūdį(20), jeigu remiantis tokiais veiksniais galima išsiaiškinti tikrąjį darbo pobūdį arba nustatyti piktnaudžiavimą.

66.      Taip pat galima daryti išvadą, kad jeigu atlikus tokį vertinimą matyti, jog, nepaisant pateiktos darbo sutarties nuostatų, iš karto akivaizdu, kad darbuotojas neatitinka vieno iš tam tikros Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos taikymo reikalavimų (kaip antai reikalavimas, kurį nacionalinis teismas nurodo antrajame klausime, kad reglamento 14 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis taikytinas tuo atveju, jeigu darbuotojas dirba valstybėje narėje, kurioje gyvena), tokios nuostatos taikyti negalima.

67.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau antroje atsakymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dalyje nurodyti, kad siekiant nustatyti, ar asmens, kuriam prašoma išduoti E 101 formos pažymą, darbo santykiams taikytinas Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto i arba ii papunktis, reikia tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su šių nuostatų taikymu, kad būtų galima užtikrinti, jog darbuotojo darbo santykiai iš tiesų atitinka tokių nuostatų reikalavimus. Toks vertinimas iš esmės turi būti atliekamas remiantis darbo sutartimi, tačiau galima atsižvelgti ir į kitus reikšmingus veiksnius, pavyzdžiui, tai, kaip anksčiau praktikoje būdavo įgyvendinamos panašios įmonės ir atitinkamo asmens sutartys ir, kalbant plačiau, įmonės veiklos pobūdį. Jeigu įvertinus tokias faktines aplinkybes akivaizdžiai matyti, kad, nepaisant darbo sutarties teksto, tokio asmens darbo santykiai iš tiesų neatitinka kurioje nors Reglamento Nr. 1408/71 nuostatoje (pavyzdžiui, 14 straipsnio 2 dalies b punkto i arba ii papunktyje) įtvirtintų reikalavimų, tokios nuostatos taikyti negalima.

V –    Išvada

68.      Dėl išdėstytų priežasčių siūlau į Sąd Apelacyjny pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

–        1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 ir iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006, 14 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje vartojama „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoka turi būti aiškinama kaip apimanti ir asmenį, kuris per vienos darbo sutarties, sudarytos su vienu darbdaviu, galiojimo laikotarpį pagal tą pačią darbo sutartį darbus vykdo ne tuo pat metu, o vienas po kito einančiais laikotarpiais dviejų arba daugiau valstybių narių teritorijose, jei nepertraukiamas darbas vienoje valstybėje narėje neviršija 12 mėnesių;

–        siekiant nustatyti, ar asmens, kuriam prašoma išduoti E 101 formos pažymą, darbo santykiams taikytinas Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto i arba ii papunktis, būtina tinkamai įvertinti su šių nuostatų taikymu susijusias faktines aplinkybes, kad būtų galima užtikrinti, jog tokio darbuotojo darbo santykiai iš tiesų atitinka tokių nuostatų reikalavimus. Toks vertinimas iš esmės turi būti atliekamas remiantis darbo sutartimi, tačiau galima atsižvelgti ir į kitus reikšmingus veiksnius, pavyzdžiui, tai, kaip anksčiau praktikoje būdavo įgyvendinamos panašios atitinkamos įmonės ir asmens sutartys, ir, kalbant plačiau, įmonės veiklos pobūdį. Jeigu įvertinus tokias faktines aplinkybes akivaizdžiai matyti, kad, nepaisant darbo sutarties teksto, tokio asmens darbo santykiai iš tiesų neatitinka kurioje nors Reglamento Nr. 1408/71 nuostatoje (pavyzdžiui, 14 straipsnio 2 dalies b punkto i arba ii papunktyje) įtvirtintų reikalavimų, tokios nuostatos taikyti negalima.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3.

3 – OL L 392, 2006, p. 1.

4 – 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL L 74, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83), redakcija, kuri buvo taikoma klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms.

5 – Šiuo klausimu visų pirma žr. 2000 m. vasario 10 d. Sprendimo FTS, C-202/97, Rink. p. I-883, 45 punktą.

6 – Žr., be kita ko, 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Bosmann, C-352/06, Rink. p. I-3827, 16 punktą; 5 išnašoje minėto Sprendimo FTS 20 punktą; 1995 m. vasario 16 d. Sprendimo Calle Grenzshop Andresen, C-425/93, Rink. p. I-269, 9 punktą; 1997 m. kovo 13 d. Sprendimo Huijbrechts, C-131/95, Rink. p. I-1409, 17 punktą ir 1998 m. birželio 11 d. Sprendimo Kuusijärvi, C-275/96, Rink. p. I-3419, 28 punktą.

7 – Šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Plum, C-404/98, Rink. p. I-9379, 14 ir 15 punktus.

8 – Šioje nuostatoje nurodyta antroji aplinkybė (sąsaja su keliomis įmonėmis arba keliais darbdaviais) šioje byloje nėra reikšminga.

9 – Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas kitas Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio nuostatas, kaip antai 14a straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 1 dalies a punktą, kai kuriais atvejais priešpriešina žodžius „paprastai“ ir „laikinai“ arba žodį „paprastai“ laiko žodžio „nuolat“ sinonimu. Žr., pavyzdžiui, 7 išnašoje minėto Sprendimo Plum 20 ir 21 punktus, 5 išnašoje minėto Sprendimo FTS 22 ir 23 punktus ir 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo Banks and Others, C-178/97, Rink. p. I-2005, 25 punktą.

10 – Žr. 6 išnašoje minėto Sprendimo Calle Grenzshop Andresen 15 punktą.

11 – Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 7 išnašoje minėto Sprendimo Plum 19 ir 20 punktus, 5 išnašoje minėto Sprendimo FTS 28 ir 29 punktus ir 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Manpower, 35/70, Rink. p. 1251, 10 punktą.

12 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72).

13 – 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1).

14 – Šiuo klausimu žr., be kita ko, 7 išnašoje minėto Sprendimo Plum 19 ir 20 punktus; taip pat žr. 6 išnašoje minėto Sprendimo Calle Grenzshop Andresen, 9–11 punktus.

15 – Šiuo klausimu žr. 1973 m. liepos 12 d. Sprendimo Hakenberg, 13/73, Rink. p. 935, 19 punktą.

16 – Kaip šiuo klausimu teisingai nurodė Belgijos vyriausybė, jeigu vėlesni atskiri sutartiniai santykiai (kaip antai sudarantys šios bylos faktines aplinkybes) taikant Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punktą būtų laikomi vienais tęstiniais darbo santykiais, iš tiesų taip būtų a posteriori nustatyta, kad darbai vykdomi pakaitomis ir yra nuosekliai kintamo pobūdžio, o tai tikrai atrodytų dirbtinai ir taip galėtų būti sudarytos galimybės piktnaudžiauti bei apeiti reikalavimus.

17 – Žr. 9 išnašoje minėto Sprendimo Banks ir kt. 38 punktą ir 5 išnašoje minėto Sprendimo FTS 38 punktą.

18 – Šiuo klausimu žr. 9 išnašoje minėto Sprendimo Banks ir kt. 40 ir 53 punktus.

19 – Žr. 5 išnašoje minėto Sprendimo FTS 55 punktą ir 9 išnašoje minėto sprendimo Banks ir kt. 43 punktą.

20 – Šiuo klausimu žr. 5 išnašoje minėto Sprendimo FTS 42 ir 43 punktus.