EU tax law WEB Partena - C-137/11

—

Partena ASBL, atstovaujamos advokato M. Lauwers,

—

Les Tartes de Chaumont-Gistoux SA, atstovaujamos advokatų A. Moyaerts ir É. Piret,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck ir J.-C. Halleux,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir G. Rozet,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), iš dalies pakeisto 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98 (OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 308, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 13 ir 14c straipsnių bei SESV 21 straipsnio aiškinimu.

2

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Partena ASBL (toliau – Partena), Belgijoje savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo kasos, ir bendrovės Les Tartes de Chaumont-Gistoux SA (toliau – bendrovė Les Tartes de Chaumont-Gistoux) ginčą dėl Partena iš šios bendrovės reikalaujamų sumokėti socialinio draudimo įmokų ir palūkanų už laikotarpį nuo 1999 m. pirmojo ketvirčio iki 2007 m. ketvirtojo ketvirčio.

3

Reglamento Nr. 1408/71 nuo aštuntos iki vienuoliktos konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„kadangi pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims, judantiems Bendrijoje, turėtų būti taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų;

kadangi atvejai, kai asmeniui tuo pačiu metu taikomi dviejų valstybių narių teisės aktai, kaip išimtis iš bendros taisyklės, turi būti kuo retesni;

kadangi, siekiant garantuoti visų valstybės narės teritorijoje dirbančių darbuotojų vienodą vertinimą, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomi teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas pagal darbo sutartį dirbantis asmuo ar savarankiškai dirbantis asmuo dirba;

kadangi tam tikrose situacijose, pateisinančiose kitokių kriterijų taikymą, galima nesilaikyti šios bendros taisyklės“.

4

Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ nustatyta:

„1.   Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

<...>“

5

Reglamento Nr. 1408/71 14a straipsnio „Specialios taisyklės, taikomos savarankiškai dirbantiems asmenims, išskyrus jūrų laivų įgulų narius“ 2 punkte numatyta:

„13 straipsnio 2 dalies b punktas taikomas laikantis šių išimčių ir sąlygų:

6

Šio reglamento 14c straipsnyje „Specialios taisyklės, taikomos asmenims, vienu metu pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems skirtingų valstybių narių teritorijose“ numatyta:

„Asmeniui, kuris vienu metu dirba pagal darbo sutartį vienos valstybės narės teritorijoje ir savarankiškai dirba kitos valstybės narės teritorijoje, taikomi:

7

Reglamento Nr. 1408/71 VII priede išvardijami 18 atvejų, kai kartu taikomi dviejų valstybių narių teisės aktai, t. y. situacijos, kai asmuo savarankiškai dirba vienos iš 17 šiame priede išvardytų valstybių narių teritorijoje ir pagal darbo sutartį – kitoje valstybėje narėje.

8

Jo 1 punkte įtvirtinama:

„Jeigu asmuo savarankiškai dirba Belgijoje ir turi mokamą darbą pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje.“

9

Belgijos teisėje savarankiškai dirbančių asmenų draudimo pagal socialinės apsaugos sistemą klausimus reglamentuoja 1967 m. liepos 27 d. Karaliaus dekretas Nr. 38 dėl socialinės apsaugos sistemos taikymo savarankiškai dirbantiems asmenims (Moniteur belge, 1967 m. liepos 29 d.), kuris buvo pakeistas, be kita ko, 1996 m. lapkričio 18 d. Karaliaus dekretu dėl savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemai skirtų finansinių ir kitų nuostatų taikant 1996 m. liepos 26 d. Įstatymo dėl socialinės apsaugos modernizavimo ir pensijų teisinių sistemų patikimumo užtikrinimo VI skyrių ir 1996 m. liepos 26 d. Įstatymo dėl Belgijos dalyvavimo Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje biudžetinių sąlygų užtikrinimo 3 straipsnį (Moniteur belge, 1996 m. gruodžio 12 d., toliau – Karaliaus dekretas Nr. 38).

10

Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio, esančio I skyriuje „Taikymo sritis“, 1 dalyje nustatyta:

„Šiame dekrete savarankiškai dirbančiu asmeniu laikomas fizinis asmuo, vykdantis Belgijoje profesinę veiklą, nesudaręs darbo sutarties ar nesaistomas statutinių santykių.

Jei neįrodoma priešingai, laikoma, kad asmuo, vykdantis Belgijoje profesinę veiklą ir gaunantis pajamas, numatytas [tam tikrose 1992 m. pajamų mokesčio kodekso nuostatose], draudžiamas ankstesnėje pastraipoje nurodytomis sąlygomis.

Šios dalies taikymo tikslais profesine veikla laikoma tokia veikla, kuri vykdoma pagal darbo sutartį, kai taikant kurią nors iš darbuotojų socialinio draudimo rūšių suinteresuotasis asmuo tuo pagrindu laikomas sudaręs darbo sutartį.

<...> nenuginčijamai preziumuojama, kad Belgijoje bendrovių pelno mokesčiu apmokestinamų bendrovių arba fizinių asmenų nerezidentų pajamų mokesčiu apmokestinamų asociacijų įgalioti asmenys Belgijoje vykdo savarankišką profesinę veiklą.“

11

Pagal Karaliaus dekreto Nr. 38 15 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą bendrovės yra solidariai atsakingos už jų įgaliotų asmenų įmokų mokėjimą.

12

2004 m. lapkričio 3 d. Sprendimu Nr. 176/2004 Cour d’arbitrage (Arbitražo teismas), vėliau tapęs Cour constitutionnelle (Konstitucinis Teismas), pripažino Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą prieštaraujančia Konstitucijai dėl tų jos nuostatų, kurios skirtos asmenims, paskirtiems Belgijos pelno mokesčiu arba fizinių asmenų nerezidentų pajamų mokesčiu apmokestinamų bendrovių įgaliotais asmenimis ir nevadovaujantiems atitinkamai bendrovei iš užsienio. Šis teismas nusprendė, kad nenuginčijama prezumpcija, taikoma tokių įgaliotų asmenų atžvilgiu, yra visuotinai taikoma ir absoliuti, todėl neproporcinga, nes ji veiklą nutraukusiems įgaliotiems asmenims neleido šio fakto įrodyti niekaip kitaip, tik atsistatydinant ir nutraukiant su jų, kaip savarankiškai dirbančių asmenų, statusu susijusius įsipareigojimus.

13

Tačiau Konstitucinis Teismas nemanė, kad Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa, kiek ji skirta Belgijoje buveinę turinčioms bendrovėms iš užsienio vadovaujantiems įgaliotiems asmenims, prieštarauja Konstitucijai. Šis teismas nusprendė, jog nenuginčijamas prezumpcijos pobūdis galėtų būti laikomas būtinu siekiant užtikrinti, kad tokie įgaliotieji asmenys būtų apdrausti pagal savarankiškai dirbantiems asmenims taikomą socialinės apsaugos sistemą, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės valdžios institucijos tokių asmenų atžvilgiu neturi informacijos ir įgaliojimų, kuriuos jos turi Belgijoje bendrovėms vadovaujančių įgaliotų asmenų atžvilgiu.

14

Remiantis šiuo Cour d’arbitrage sprendimu šiuo metu pagal Belgijos teisę ši prezumpcija lieka nenuginčijama asmenų, vadovaujančių Belgijoje savo buveines įsteigusioms bendrovėms iš užsienio, atžvilgiu, dėl ko šie asmenys draudžiami Belgijoje kaip savarankiškai dirbantys asmenys, neatsižvelgiant į tai, ar jie faktiškai vykdo tokią veiklą.

15

Bendrovė Les Tartes de Chaumont-Gistoux buvo įsteigta 1993 m. balandžio 17 dieną.

16

Kadangi jos buveinė yra Belgijoje, ši bendrovė apmokestinama Belgijos pelno mokesčiu.

17

Per 1995 m. spalio 12 d. visuotinį akcininkų susirinkimą O. Rombouts ir M. Van Acker kiekvienam atskirai priklausė po pusę bendrovės kapitalo. 2000 m. birželio 7 d. ir 2006 m. birželio 7 d. visuotiniuose akcininkų susirinkimuose buvo pratęsti jų, kaip bendrovės vadovų, įgaliojimai.

18

Nuo 1999 m. pabaigos O. Rombouts gyvena Portugalijoje.

19

Nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos mėn. jis ten dirbo pagal darbo sutartį arba gavo bedarbio pašalpą.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nuo 2007 m. lapkričio mėn. O. Rombouts Portugalijoje vykdė savarankišką veiklą, tačiau pažymi, jog bendrovė Les Tartes de Chaumont-Gistoux tvirtina, kad ši veikla prasidėjo 2005 m. lapkričio mėnesį.

21

2008 m. gegužės 28 d.Partena įteikė O. Rombouts ir bendrovei Les Tartes de Chaumont-Gistoux reikalavimą sumokėti 125696,5 euro sumą, kuri atitinka O. Rombouts mokėtinų įmokų sumą už laikotarpį nuo 1999 m. pirmojo ketvirčio iki 2007 m. ketvirtojo ketvirčio bei ketvirčių ir metines palūkanas.

22

2008 m. rugpjūčio 5 d. pareikštu ieškiniu bendrovė Les Tartes de Chaumont-Gistoux užginčijo šį reikalavimą Tribunal du travail de Nivelles (Nivelio darbo bylų teismas).

23

2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu dėl šio ieškinio Tribunal du travail de Nivelles pripažino jį priimtinu, o 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu – pagrįstu.

24

2010 m. sausio 29 d.Partena dėl šių sprendimų pateikė apeliacinį skundą.

25

Per procesą ji pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. O. Rombouts dirbo Portugalijoje pagal darbo sutartį, nuo to momento jis galėjo būti tik papildomai apdraustas pagal Belgijos socialinės apsaugos sistemą, taikomą savarankiškai dirbantiems asmenims. Todėl šiuo metu Partena reikalaujama sumokėti suma yra 68317,61 euro ir palūkanos, o ne 125696,5 euro.

26

Bendrovė Les Tartes de Chaumont-Gistoux ginčija bet kokį O. Rombouts draudimą pagal savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemą Belgijoje. Ji tvirtino, kad Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa, kiek ji lemia Belgijos teisės aktų taikymą, prieštarauja Europos Sąjungos teisei, pirmiausia EB 18 straipsniui.

27

Šiomis aplinkybėmis Cour du travail de Bruxelles nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

28

Belgijos vyriausybė tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atsakyti į pirmąjį klausimą, nes tai reikštų, kad Teisingumo Teismas turėtų aiškinti Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą arba nagrinėti jo suderinamumą su Reglamento Nr. 1408/71 14c straipsniu.

29

Pakanka konstatuoti, kad šiuo pirmuoju klausimu, pagal tai, kaip jis suformuluotas, siekiama, kad būtų išaiškinta Sąjungos teisės nuostata (nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesni straipsniai), o ne kad būtų išaiškinta nacionalinės teisės nuostata arba įvertintas jos suderinamumas su Sąjungos teise.

30

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką (žr., be kita ko, 2011 m. sausio 27 d. Sprendimo Vandoorne, C-489/09, Rink. p. I-225, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką) Teisingumo Teismas kompetentingas pateikti nacionaliniam teismui visapusį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris leistų pačiam nacionaliniam teismui įvertinti nacionalinės teisės nuostatos suderinamumą sprendžiant jo nagrinėjamą bylą.

31

Vadinasi, Teisingumo Teismas kompetentingas nagrinėti pirmąjį klausimą.

32

Belgijos vyriausybė tvirtina, kad pirmasis klausimas nepriimtinas, nes Reglamento Nr. 1408/71 14c straipsnio b punkto išaiškinimas nebūtų reikšmingas sprendimo priėmimui pagrindinėje byloje.

33

Iš tikrųjų, jos teigimu, Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje numatytos nenuginčijamos prezumpcijos nereikėtų taikyti O. Rombouts draudimui pagal savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemą.

34

Ši prezumpcija taikytina siekiant apdrausti įgaliotus asmenis, iš užsienio valdančius Belgijoje buveines įsteigusias bendroves ir šioje valstybėje narėje nedeklaruojančius jokių įmonės vadovų pajamų, nes tam, kad išvengtų numatytos draudimo sąlygos dėl profesinės veiklos vykdymo, nurodo, kad jų įgaliojimai yra neatlygintini.

35

Belgijos vyriausybė nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu O. Rombouts, kaip bendrovės administratorius, buvo apmokestintas nerezidentams taikomu Belgijos mokesčiu dėl jo, kaip bendrovės įgalioto asmens, veiklos pagal 1992 m. Pajamų mokesčio kodekso 2 straipsnio 1 dalies a punktą, 227 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį bei 1969 m. liepos 16 d. Briuselyje pasirašytos Belgijos ir Portugalijos sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo (Recueil des traités des Nations Unies, 787 t., p. 4), iš dalies pakeistos 1995 m. kovo 6 d. Briuselyje pasirašyta ir 2001 m. balandžio 5 d. įsigaliojusia papildoma sutartimi (Recueil des traités des Nations Unies, 2155 t., p. 76), 16 straipsnį.

36

Be to, Belgijos vyriausybė nurodo, kad O. Rombouts niekada neginčijo šio apmokestinimo, o socialinės įmokos, kurios yra pagrindinės bylos dalykas buvo apskaičiuotos remiantis mokesčių administracijos gautomis įmonės vadovo pajamomis.

37

Tad nei O. Rombouts, nei bendrovė Les Tartes de Chaumont Gistoux negali remtis neatlygintinu įgaliojimo vykdymu siekdami nuginčyti sąlygos dėl profesinės veiklos vykdymo buvimą.

38

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad savo rašytinėse pastabose Belgijos vyriausybė paaiškino, kad Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje įtvirtinta prezumpcija nenuginčijamai numato bendrovės įgaliotų asmenų draudimą pagal Belgijos savarankiškai dirbančių asmenų sistemą, „net“ jeigu jie nedeklaravo jokių pajamų pagal šį įgaliojimo pagrindą.

39

Tai reiškia, anot pačios Belgijos vyriausybės, kad ši prezumpcija taikoma ir tokiems bendrovių įgaliotiems asmenims, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, kurie dėl bendrovės įgalioto asmens veiklos apmokestinami Belgijoje nerezidentų pajamų mokesčiu.

40

Tad pirmasis klausimas reikšmingas, nes susijęs su Reglamento Nr. 1408/71 14 c straipsnio b punktu.

41

Vadinasi, jis priimtinas.

42

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jam pateiktą ginčą apsiribojo nagrinėti vien dėl situacijos, susijusios su laikotarpiais, per kuriuos bendrovės įgaliotas asmuo gyveno Portugalijoje ir ten dirbo pagal darbo sutartį arba nevykdė jokios veiklos. Jam atrodo, kad draudimas pagal Belgijos savarankiškai dirbančių asmenų sistemą šiais laikotarpiais nėra atmetamas pagal Reglamentą Nr. 1408/71 ir jo VII priedą. Teisingumo Teismui reikia apsiriboti tik šios situacijos nagrinėjimu

43

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmuoju klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę, konkrečiai kalbant, pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies b punktą ir 14c straipsnio b punktą bei jo VII priedą, draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kaip antai Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje, valstybei narei leidžiama nenuginčijamai preziumuoti, kad joje apmokestinama bendrovė valdoma iš kitos valstybės narės pirmosios valstybės teritorijoje.

44

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kaip plačiai valstybė narė gali draudimo pagal savo savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo sistemą tikslais apibrėžti susijusių darbuotojų veiklos vykdymo vietą.

45

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis Europos Sąjungoje judantiems darbuotojams taikytinus teisės aktus, siekiama visų pirma užtikrinti, jog suinteresuotiesiems asmenims būtų taikoma vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, ir taip išvengti taikytinų nacionalinės teisės aktų kumuliacijos ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų. Šis principas, be kita ko, nustatytas šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje (žr., be kita ko, 2012 m. birželio 12 d. Sprendimo Hudzinski ir Wawrzyniak, C-611/10 ir C-612/10, 41 punktą).

46

Taip pat reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į SESV 48 straipsnio tikslą prisidėti prie kuo didesnės darbuotojų migrantų judėjimo laisvės užtikrinimo (žr. minėto Sprendimo Hudzinski ir Wawrzyniak 53 punktą).

47

Reglamento Nr. 1408/71 aštuntoje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims turėtų būti taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema. To paties reglamento devintoje konstatuojamojoje dalyje papildomai nurodoma, kad atvejai, kai asmeniui tuo pačiu metu taikomi dviejų valstybių narių teisės aktai, kaip išimtis iš bendros taisyklės, turi būti kuo retesni.

48

Pagal šio reglamento dešimtą konstatuojamąją dalį tinkamas kriterijus siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal bendrą taisyklę yra veiklos pagal darbo sutartį arba savarankiškos veiklos vykdymo vieta. Reglamento Nr. 1408/71 vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje šios bendros taisyklės išimtys numatytos esant tik tam tikroms situacijoms, pateisinančioms kitokių kriterijų taikymą.

49

Tad iš Reglamento Nr. 1408/71 struktūros ir sistemos išplaukia, kad atitinkamo asmens veiklos pagal darbo sutartį arba savarankiškos veiklos „vykdymo vietos“ kriterijus yra pagrindinis siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus, ir nuo jo gali būti nukrypstama tik esant tam tikrai situacijai, taikant papildomus susijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo gyvenamosios vietos valstybės, jį įdarbinusios įmonės buveinės vietos valstybės ar šios įmonės filialo ar nuolatinės atstovybės vietos valstybės, arba darbuotojo pagrindinės veiklos vietos valstybės, numatytus Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 ir 3 punktuose, 14a straipsnio 2 ir 3 punktuose bei 14c straipsnio a punkto paskutiniame sakinyje.

50

Dėl sąvokų „veikla pagal darbo sutartį“ ir „savarankiška veikla“, kaip jos suprantamos Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesniuose straipsniuose, pažymėtina, kad jos taikytinos veiklai, kuri tokia laikoma pagal valstybės narės, kurios teritorijoje ši veikla vykdoma, socialinės teisės aktus (žr., be kita ko, 1997 m. sausio 30 d. sprendimų de Jaeck, C-340/94, Rink. p. I-461, 34 punktą ir Hervein ir Hervillier, C-221/95, Rink. p. I-609, 22 punktą).

51

Vadinasi, šių sąvokų turinys apibrėžiamas valstybių narių, kurių teritorijose veikla vykdoma pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktuose.

52

Tad pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesnius straipsnius pirma nustatoma darbuotojo profesinės veiklos vieta, ir tai, kaip matyti iš šio reglamento dešimtos konstatuojamosios dalies, kaip bendra taisyklė lemia taikytinų teisės aktų nustatymą, o paskui veikla kvalifikuojama kaip veikla pagal darbo sutartį arba savarankiškai vykdoma veikla.

53

Tačiau, skirtingai nei sąvokos „veikla pagal darbo sutartį“ ir „savarankiškai vykdoma veikla“, sąvoka veiklos „vykdymo vieta“ turi būti laikoma ne valstybių narių teisės aktų, o Sąjungos teisės sąvoka, todėl Teisingumo Teismas ir pateikia jos išaiškinimą.

54

Iš tikrųjų, jei ši sąvoka taip pat būtų apibrėžiama valstybių narių teisės aktuose, ji, kaip kriterijus, galėtų būti atitinkamų valstybių narių apibrėžiama arba aiškinama prieštaringai, ir dėl vienos tam tikro asmens veiklos būtų taikomi keli teisės aktai (kumuliacija). Tačiau dėl tokios kelių teisės aktų kumuliacijos suinteresuotam asmeniui galėtų tekti mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas nuo tų pačių pajamų ir ji būtų nepalanki darbuotojams, pasinaudojantiems Sąjungos teisėje įtvirtinta laisvo judėjimo teise, o tai akivaizdžiai prieštarautų Reglamento Nr. 1408/71 tikslui.

55

Kaip dėl minėto reglamento 14d straipsnio 2 dalies nusprendė Teisingumo Teismas, pagal ją valstybėms narėms nustatoma pareiga nediskriminuoti darbuotojų, kuriems taikomas to paties reglamento 14c straipsnio b punktas, palyginti su darbuotojais, kurie visą savo veiklą vykdo vienoje valstybėje narėje (žr. 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski, C-493/04, Rink. p. I-2369, 27 punktą).

56

„Vykdymo vietos“ sąvoką aiškinant kaip Sąjungos teisės sąvoką, reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, sąvokų, kurių apibrėžties Sąjungos teisė nepateikia, reikšmė ir apimtis turi būti nustatoma remiantis jų įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jos vartojamos, ir teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, tikslus (žr., be kita ko, 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo easyCar, C-336/03, Rink. p. I-1947, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57

Šiuo klausimu sąvoka veiklos „vykdymo vieta“ turi būti suprantama pirmine vartojamų terminų reikšme, t. y. apibrėžiančia vietą, kur susijęs asmuo konkrečiai atlieka su šia veikla susijusius veiksmus.

58

Tačiau preziumuojant, kad Belgijoje pelno mokesčiu apmokestintos bendrovės ar nerezidentų pajamų mokesčiu apmokestintos asociacijos įgalioti asmenys nenuginčijamai laikomi Belgijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis, veiklos vykdymo vietos apibrėžimas pagal nagrinėjamas nacionalines nuostatas gali visiškai neatitikti ankstesniame šio sprendimo punkte pateikto apibrėžimo, todėl prieštarauti Sąjungos teisei.

59

Nors tiesa, kad valstybių narių socialinės apsaugos sistemos priskiriamos ne Sąjungos teisei, o jų pačių kompetencijai, ir kad, nesant Bendrijos lygiu suderintų teisės normų, atitinkama valstybė narė pati savo teisės normomis apibrėžia teisės arba pareigos priklausyti socialinės apsaugos sistemai sąlygas, svarbu ir tai, kad atitinkama valstybė narė, vykdydama savo kompetenciją, nepažeistų Sąjungos teisės (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Piatkowski 32 ir 33 punktus).

60

Žinoma, kaip nurodo Belgijos vyriausybė, pagrindinėje byloje nagrinėjama prezumpcija gali užkirsti kelią sukčiavimams socialinio draudimo srityje, kai siekiama išvengti privalomo savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo dirbtinai perkeliant Belgijoje įsteigtų bendrovių įgaliotų asmenų veiklą. Tačiau nacionalinės teisės aktuose šią prezumpciją pripažinus nenuginčijama, peržengiama tai, kas yra griežtai būtina siekiant šio teisėto tikslo kovoti su tokiu sukčiavimu, nes dėl jos atitinkamiems darbuotojams apskritai sudaroma kliūtis nacionaliniame teisme įrodyti, kad jų veiklos vykdymo vieta iš tikrųjų yra kitoje valstybėje narėje, kurioje jie konkrečiai atlieka su šia veikla susijusius veiksmus.

61

Tad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal Sąjungos teisę, konkrečiai pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies b punktą ir 14c straipsnio b punktą bei jo VII priedą, draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos valstybei narei leidžiama nenuginčijamai preziumuoti, kad joje apmokestinama bendrovės valdymo iš kitos valstybės narės veikla laikytina kaip atliekama pirmosios valstybės teritorijoje.

62

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nereikia nagrinėti antrojo klausimo.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Pagal Sąjungos teisę, konkrečiai kalbant, pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98, 13 straipsnio 2 dalies b punktą ir 14c straipsnio b punktą bei jo VII priedą, draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos valstybei narei leidžiama nenuginčijamai preziumuoti, kad joje apmokestinama bendrovės valdymo iš kitos valstybės narės veikla laikytina kaip atliekama pirmosios valstybės teritorijoje.

Parašai.