Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. vasario 21 d.(*)

„Gyvybės draudimas – Draudimo sandoriams taikomas metinis mokestis – Direktyva 2002/83/EB – 1 straipsnio 1 dalies g punktas ir 50 straipsnis – Sąvoka „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ – Nyderlanduose įsteigta draudimo bendrovė – Draudėjas, pasirašęs draudimo sutartį Nyderlanduose ir po sutarties sudarymo išvykęs gyventi į Belgiją – Laisvė teikti paslaugas“

Byloje C-243/11

dėl rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Belgija) 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. gegužės 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

RVS Levensverzekeringen NV

prieš

Belgische Staat

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet, M. Ilešič, E. Levits (pranešėjas) ir J.-J. Kasel,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 14 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        RVS Levensverzekeringen NV, atstovaujamos advocaten S. Lodewijckx ir A. Claes,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir J. C. Halleux,

–        Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Linntam,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell, K.-P. Wojcik ir F. Wilman,

susipažinęs su 2012 m. rugsėjo 6 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (OL L 345, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 6 t., p. 3) 1 straipsnio 1 dalies g punkto ir 50 straipsnio bei SESV 49 ir 56 straipsnių išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant RVS Levensverzekeringen NV (toliau – RVS) ir Belgische Staat (Belgijos valstybės) ginčą dėl metinio mokesčio už gyvybės draudimo sutartis mokėjimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Nuo 2012 m. lapkričio 1 d. Direktyva 2002/83 buvo panaikinta 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, p. 1). Tačiau ginčui pagrindinėje byloje taikoma Direktyva 2002/83.

4        Direktyvos 2002/83 3 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Būtina užbaigti kurti tiesioginio gyvybės draudimo vidaus rinką įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas valstybėse narėse požiūriu, kad draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra Bendrijoje, galėtų lengviau vykdyti Bendrijos teritorijoje prisiimtus įsipareigojimus ir suteikti draudėjams galimybę kreiptis ne tik į jų pačių šalyse įsisteigusius draudikus, bet ir į draudikus, kurių pagrindinė buveinė yra Bendrijos teritorijoje ir kurie yra įsisteigę kitose valstybėse narėse.“

5        Šios direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Praktiniais sumetimais pageidautina paslaugų teikimą apibrėžti atsižvelgiant ir į draudiko įsisteigimo vietą, ir į vietą, kurioje turi būti vykdomi įsipareigojimai; dėl to taip pat reikėtų apibrėžti įsipareigojimus <…>.“

6        Direktyvos 2002/83 55 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Kai kurios valstybės narės netaiko draudimo sandoriams jokių netiesioginių mokesčių formų, nors dauguma jų taiko specialius mokesčius ar kitokių formų rinkliavas; tokių mokesčių ir rinkliavų struktūra bei normos valstybėse narėse, kuriose jie taikomi, labai skiriasi; pageidautina užkirsti kelią visiems esamiems skirtumams, iškreipiantiems valstybių narių konkurenciją teikiant draudimo paslaugas; iki to laiko, kol tai bus suderinta, mokesčių sistemos ir kitos rinkliavų formos, kurias nustato valstybės narės, kuriose prisiimama įsipareigojimų, turėtų išspręsti šią problemą, todėl valstybės narės turi imtis priemonių, kad tokie mokesčiai ir įmokos būtų surenkami.“

7        Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

d)      „įsipareigojimas“ – tai įsipareigojimas pagal vieną iš draudimo rūšių ar operacijų, nurodytų 2 straipsnyje;

<...>

g)      „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ – valstybė narė, kurioje yra nuolatinė draudėjo gyvenamoji vieta, arba jeigu draudėjas yra juridinis asmuo – valstybė narė, kurioje yra jo padalinys, su kuriuo susijusi draudimo sutartis;

h)      „paslaugų teikimo valstybė narė“ – valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, jeigu šį įsipareigojimą prisiima draudimo įmonė ar filialas, esantys kitoje valstybėje narėje;

<...>“

8        Tos pačios direktyvos 32 straipsnyje numatyta:

„1.      Su šioje direktyvoje nurodyta veikla susijusioms sutartims taikoma valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, teisė. Tačiau sutarties šalys gali pasirinkti kitos šalies teisę, jeigu tai leidžiama pagal minėtos valstybės narės teisę.

2.      Jeigu draudėjas yra fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, o kitoje valstybėje narėje, draudimo sutarties šalys gali pasirinkti tos valstybės, kurios pilietybę turi draudėjas, teisę.

<…>“

9        Direktyvos 2002/83 36 straipsnyje „Draudėjams teikiama informacija“ numatyta:

„1.      Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjams turi būti suteikta bent priedo III [III priedo] A dalyje nurodyta informacija.

2.      Draudimo sutarties galiojimo metu draudėjui turi būti pranešama apie visus pasikeitimus, susijusius su priedo III [III priedo] B dalyje nurodyta informacija.

<…>“

10      Šios direktyvos 41 straipsnyje „Laisvė teikti paslaugas: išankstinis pranešimas buveinės valstybei narei“ nustatyta:

„Bet kuri draudimo įmonė, ketinanti pirmą kartą pradėti veiklą vienoje ar daugiau valstybių narių naudodamasi laisve teikti paslaugas, pirmiausia [iš anksto] apie tai praneša buveinės valstybės narės kompetentingoms institucijoms, nurodydama įsipareigojimų, kuriuos ji ketina prisiimti, pobūdį.“

11      Direktyvos 2002/83 IV antraštinėje dalyje „Nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas“ esančiame 50 straipsnyje „Draudimo įmokoms taikomi mokesčiai“ numatyta:

„1.      Nepažeidžiant jokio vėlesnio derinimo, kiekvienai draudimo sutarčiai išimtinai taikomi netiesioginiai mokesčiai ir netiesioginiai parafiskaliniai mokesčiai už draudimo įmokas valstybėje narėje, kurioje prisiimtas įsipareigojimas <...>

2.      Draudimo sutarčiai taikoma teisė pagal 32 straipsnį neturi įtakos taikomai fiskalinei tvarkai.

3.      Iki tolesnio suderinimo kiekviena valstybė narė toms draudimo įmonėms, kurios yra prisiėmusios įsipareigojimų jų teritorijose [jos teritorijoje], taiko savo nacionalines nuostatas dėl netiesioginių mokesčių ir parafiskalinių mokesčių, mokėtinų pagal 1 dalies nuostatas, surinkimo.“

 Belgijos teisė

12      Įvairių mokesčių ir rinkliavų kodekso (toliau – ĮMRK) 173 straipsnyje nustatyta:

„Draudimo sutartys apmokestinamos metiniu mokesčiu, jeigu draudimo rizika yra Belgijoje.

Laikoma, kad draudimo rizika yra Belgijoje, kai draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje arba, jeigu draudėjas yra juridinis asmuo, kai šio juridinio asmens padalinys, su kuriuo susijusi ši sutartis, yra Belgijoje.

<…>

Padaliniu pagal antrą pastraipą laikoma pagrindinė juridinio asmens buveinė ir bet koks kitas nuolatinis šio juridinio asmens buvimas, neatsižvelgiant į jo formą.“

13      ĮMRK 175/3 straipsnyje nustatyta:

„Mokestis už gyvybės draudimo sutartis, net jeigu jos susijusios su investiciniais fondais, ir už susitarimus dėl rentos arba terminuotų pensijų, jeigu jie buvo sudaryti fizinio asmens, sumažinamas iki 1,10 %.

Sąvoka „gyvybės draudimas“ reiškia asmenų draudimą, kurio atveju išmokama konkreti suma, ir draudiminio įvykio atsiradimas priklauso tik nuo to, kaip ilgai asmuo gyvena.“

14      ĮMRK 176/1 straipsnyje numatyta, kad mokėtinas mokestis apskaičiuojamas nuo bendros draudimo įmokų, asmeninių arba darbdavio įnašų sumos, prie kurios pridedami mokestiniais metais draudėjų arba apdraustųjų ir jų darbdavių mokėtini mokesčiai.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

15      RVS yra Nyderlandų draudimo bendrovė, neturinti Belgijoje nei pagrindinės buveinės, nei atstovybės, nei filialo, nei atstovo ar verslo buveinės. RVS sudarė draudimo sutartis su tam tikru skaičiumi asmenų, kurie draudimo sutarties pasirašymo dieną gyveno Nyderlanduose, bet vėliau persikėlė gyventi į Belgiją.

16      Ginčas tarp RVS ir Belgijos mokesčių administratoriaus kilo dėl to, ar 1,10 % dydžio metinį mokestį už fizinių asmenų sudarytas draudimo sutartis, įvestą nuo 2006 m. sausio 1 d., privaloma mokėti ir už gyvybės draudimo sutartis, sudarytas su Nyderlanduose įsteigtu draudiku, neturinčiu padalinio Belgijoje, jei draudimo sutarties pasirašymo dieną draudėjas gyveno Nyderlanduose, bet vėliau persikėlė gyventi į Belgiją.

17      Pasitarusi su Belgische Staat, 2009 m. sausio 29 d. RVS „su išlyga“ pateikė metinio mokesčio už draudimo sutartis deklaraciją už 2006 ir 2007 mokestinius metus, kurioje atitinkamai nurodė 801 178 EUR draudimo įmokų sumą 2006 m. ir 702 636 EUR – 2007 m. Tuomet Belgijos mokesčių administratorius ją apmokestino 8 813 EUR mokesčiu už 2006 m. ir 7 729 EUR už 2007 m.; RVS šį mokestį su išlyga sumokėjo 2009 m. vasario 4 d.

18      Kadangi RVS manė, jog minėto mokesčio mokėti neprivalo, 2009 m. birželio 16 d. mokesčių administratoriui pateikė prašymus jį grąžinti; 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimu mokesčių administratorius šiuos prašymus atmetė kaip nepagrįstus.

19      2010 m. balandžio 30 d. RVS dėl šio 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

20      Šiame teisme pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl to, kaip reikėtų aiškinti Direktyvos 2002/83 1 straipsnio 1 dalies g punktą ir 50 straipsnį, visų pirma dėl to, ar draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti nustatoma tuo momentu, kai prisiimamas įsipareigojimas, ar tada, kai sumokama draudimo įmoka.

21      Tokiomis aplinkybėmis rechtbank van eerste aanleg te Brussel nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos 2002/83 <...> 50 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai įtvirtintos ĮMRK 173 ir 175/3 straipsniuose, pagal kurias draudimo sutartys (įskaitant gyvybės draudimo sutartis) apmokestinamos metiniu mokesčiu, jeigu draudimo rizika yra Belgijoje, visų pirma kai draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje arba, jeigu draudėjas yra juridinis asmuo, kai šio juridinio asmens padalinys, su kuriuo susijusi ši sutartis, yra Belgijoje, neatsižvelgiant į draudėjo gyvenamąją vietą sutarties sudarymo momentu?

2.      Ar iš SESV 49 ir 56 straipsnių kylančiais Bendrijos teisės principais dėl laisvo asmenų ir paslaugų judėjimo kliūčių tarp Bendrijos valstybių narių pašalinimo draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai įtvirtintos ĮMRK 173 ir 175/3 straipsniuose, pagal kurias draudimo sutartys (įskaitant gyvybės draudimo sutartis) apmokestinamos metiniu mokesčiu, jeigu draudimo rizika yra Belgijoje, visų pirma kai draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje arba, jeigu draudėjas yra juridinis asmuo, kai šio juridinio asmens padalinys, su kuriuo susijusi ši sutartis, yra Belgijoje, neatsižvelgiant į draudėjo gyvenamąją vietą sutarties sudarymo momentu?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

22      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/83 50 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo valstybei narei draudžiama rinkti netiesioginį mokestį už gyvybės draudimo įmokas, kurias sumokėjo draudėjai fiziniai asmenys, nuolat gyvenantys šioje valstybėje narėje, jei atitinkamos draudimo sutartys sudarytos kitoje valstybėje narėje, kurioje sutarčių sudarymo momentu tie draudėjai nuolat gyveno.

23      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į joje vartojamus terminus, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr., be kita ko, 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, Rink. p. 3781, 12 punktą; 2001 m. birželio 14 d. Sprendimo Kvaerner, C-191/99, Rink. p. I-4447, 30 punktą; 2007 m. kovo 1 d. Sprendimo Schouten, C-34/05, Rink. p. I-1687, 25 punktą ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo ebookers.com Deutschland, C-112/11, 12 punktą).

24      Kaip matyti iš Direktyvos 2002/83 3 konstatuojamosios dalies, ši direktyva buvo priimta atsižvelgiant į būtinybę užbaigti kurti gyvybės draudimo vidaus rinką įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas valstybėse narėse požiūriu, kad draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, galėtų lengviau vykdyti Sąjungos teritorijoje prisiimtus įsipareigojimus ir suteikti draudėjams galimybę kreiptis ne tik į jų pačių šalyse įsteigtus draudikus, bet ir į draudikus, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungos teritorijoje ir kurie yra įsteigti kitose valstybėse narėse.

25      Kadangi šiuo metu gyvybės draudimo sutarčių netiesioginis apmokestinimas nėra suderintas Sąjungos lygmeniu, kaip nurodyta Direktyvos 2002/83 55 konstatuojamojoje dalyje, kai kurios valstybės narės netaiko draudimo sandoriams jokių netiesioginių mokesčių formų, o kitos taiko specialius mokesčius ar kitokių formų rinkliavas, kurių struktūra ir normos labai skiriasi.

26      Iš tos pačios konstatuojamosios dalies matyti, kad priimdamas Direktyvą 2002/83 Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią esamiems skirtumams, iškreipiantiems valstybių narių konkurenciją teikiant draudimo paslaugas, ir teigė, kad iki to laiko, kol tai bus suderinta, mokesčių sistemos ir kitos rinkliavų formos, kurias nustato valstybės narės, kuriose prisiimama įsipareigojimų, turėtų išspręsti šią problemą.

27      Direktyvos 2002/83 IV antraštinėje dalyje, kurioje įtvirtintos nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas, esančio 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, neatsižvelgiant į galimą vėlesnį suderinimą, kiekvienai draudimo sutarčiai išimtinai taikomi netiesioginiai mokesčiai ir parafiskaliniai mokesčiai už draudimo įmokas valstybėje narėje, kurioje prisiimtas įsipareigojimas. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies g punkte valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, apibrėžiama kaip valstybė narė, kurioje yra nuolatinė draudėjo gyvenamoji vieta, jei draudėjas yra fizinis asmuo.

28      Šiuo klausimu RVS ir Estijos vyriausybė iš esmės tvirtina, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 1 straipsnio 1 dalies g punktu, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, yra valstybė narė, kurioje yra draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta draudimo sutarties sudarymo momentu, ir kad draudėjui persikėlus į kitą valstybę narę ir nenutraukus draudimo sutarties valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, lieka ta pati. Esant tokiai situacijai jos palaiko vadinamąjį „statiškąjį“ sąvokos „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ aiškinimą.

29      Belgijos ir Austrijos vyriausybės bei Europos Komisija, priešingai, teigia, kad valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, nustatoma tuo momentu, kai sumokama draudimo įmoka, pagal kurią skaičiuojamas mokestis. Šios vyriausybės ir Komisija palaiko vadinamąjį „dinamiškąjį“ šios sąvokos aiškinimą.

30      Šiuo klausimu visų pirma primintina, kad Direktyvos 2002/83 1 straipsnio 1 dalies g punkte, kuriame įtvirtintas „valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ apibrėžimas pagal šią direktyvą, nenurodyta, kokiu momentu reikia nustatyti draudėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, ir juo labiau nepatikslinama, ar faktinis draudėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimas gyvybės draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu gali daryti įtakos apibrėžiant valstybę, kurioje prisiimtas įsipareigojimas.

31      Be to, Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalyje tiksliai nenurodyta, kad reikia atsižvelgti į draudėjo nuolatinę gyvenamąją vietą draudimo sutarties sudarymo momentu, ir nenurodytas joks kitas momentas, reikšmingas nustatant valstybę narę, kuri yra kompetentinga apmokestinti draudimo sutartį netiesioginiais mokesčiais ir parafiskaliniais mokesčiais visą šios sutarties galiojimo laikotarpį, nepaisant galimo draudėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo per tą laikotarpį.

32      Išnagrinėjus Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies g punktu, formuluotę, galima tik konstatuoti, kad draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra reikšmingas kriterijus nustatant valstybę narę, kuri yra kompetentinga apmokestinti draudimo sutartį netiesioginiais mokesčiais ir parafiskaliniais mokesčiais už draudimo įmokas.

33      Kaip teisingai tvirtina Komisija, draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta pagal savo esmę yra galintis kisti kriterijus, ypač kai sutartis sudaroma ilgam laikui, kaip antai gyvybės draudimo sutartis.

34      Todėl tokio kriterijaus pasirinkimas ir tai, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies tekste nėra nuorodos į draudėjo nuolatinę gyvenamąją vietą draudimo sutarties sudarymo momentu ar kokiu kitu reikšmingu momentu, patvirtina šios nuostatos vadinamąjį „dinamiškąjį“ aiškinimą.

35      Kalbant apie Direktyvos 2002/83 bendrą struktūrą, pirmiausia konstatuotina, kad išnagrinėjus šios direktyvos 50 straipsnio 3 dalį matyti, jog apmokestinti kompetentinga valstybė narė taiko nacionalinės teisės normas, susijusias su priemonėmis, skirtomis užtikrinti netiesioginių mokesčių ir atitinkamų rinkliavų surinkimą. Tačiau iš šios nuostatos negalima nuspręsti, kaip ši kompetentinga valstybė narė nustatoma.

36      Priešingai, negu tvirtina RVS, remiantis tuo, kad kai kuriose šios nuostatos kalbinėse versijose, kaip antai prancūzų ir olandų, vartojama frazė „draudimo įmonės, kurios prisiima įsipareigojimų jos teritorijoje“, reiškianti įmones, kurioms kompetentinga valstybė narė taiko minėtas priemones, negalima daryti išvados, kad apmokestinimo kompetencija nustatoma draudimo sutarties pasirašymo momentu.

37      Be to, kad minėtose versijose vartojama formuluotė gali būti aiškinama įvairiai, nes ji gali reikšti tiek draudimo sutarties pasirašymą, tiek vietą, kur egzistuoja įsipareigojimai, kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 40 punkte, kitos kalbinės versijos, pavyzdžiui, anglų, prieštarauja RVS siūlomam aiškinimui. Šioje versijoje, kurioje aiškiai nustatytos įmonės, vykdančios tam tikroje valstybėje narėje esančius įsipareigojimus, nėra jokios nuorodos į draudimo sutarties sudarymą ar pasirašymą.

38      Antra, dėl Direktyvos 2002/83 32 straipsnio 1 dalies, kuria remiasi RVS ir Estijos vyriausybė ir kurioje numatyta, kad su šioje direktyvoje nurodyta veikla susijusioms sutartims taikoma valstybės narės, kur prisiimtas įsipareigojimas, teisė, konstatuotina, kad nors faktiškai šią nuostatą galima aiškinti taip, jog taikytina teisė negali kisti draudėjui pakeitus gyvenamąją vietą, ši aplinkybė nereiškia, kad lygiai taip pat galima aiškinti ir šios direktyvos 50 straipsnio 1 dalį.

39      Kaip minėta šio sprendimo 30 punkte, Direktyvos 2002/83 1 straipsnio 1 dalies g punkte pateiktame sąvokos „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ apibrėžime nenurodyta, kokiu momentu reikia nustatyti draudėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Todėl, kaip nurodė generalinė advokatė išvados 43 punkte, kadangi reikšmingas laiko momentas neįeina į sąvokos „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ apibrėžtį, ši sąvoka gali būti apibrėžiama skirtingai, nelygu nuostata, kurioje ji vartojama.

40      Be to, Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagal šios direktyvos 32 straipsnį taikoma teisė neturi įtakos taikomai fiskalinei tvarkai, o tai, kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 45 punkte, parodo, jog taikoma fiskalinė tvarka ir taikoma teisė nepriklauso viena nuo kitos.

41      Trečia, Estijos vyriausybė tvirtina, kad Direktyvos 2002/83 41 straipsnis, kuriame numatyta, kad bet kuri draudimo įmonė, ketinanti pirmą kartą pradėti veiklą vienoje ar daugiau valstybių narių naudodamasi laisve teikti paslaugas, iš anksto apie tai praneša buveinės valstybės narės kontrolės institucijoms, nurodydama rizikos ir įsipareigojimų, kuriuos ji ketina prisiimti, pobūdį, prieštarauja vadinamajam „dinamiškajam“ sąvokos „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ aiškinimui. Jei nustatant draudėjo nuolatinę gyvenamąją vietą reikėtų remtis draudimo įmokos sumokėjimo momentu, galėtų susiklostyti situacija, kai draudimo įmonė, naudodamasi laisve teikti paslaugas, vykdo veiklą ne kilmės valstybėje narėje, o kitoje, to nesuvokdama ir apie tai nepranešusi kontrolės institucijoms.

42      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamai pagrindinėje byloje, aplinkybė, kad draudėjas persikėlė gyventi į kitą valstybę narę, ne tą, kurioje įsteigta draudimo bendrovė, su kuria buvo sudaryta gyvybės draudimo sutartis, gali lemti, jog šiai situacijai bus taikomos su laisve teikti paslaugas susijusios nuostatos, neatsižvelgiant į atitinkamai sutarčiai taikomą fiskalinę tvarką. Tam, kad būtų galima remtis ESV sutarties nuostatomis, susijusiomis su laisve teikti paslaugas, pakanka, kad paslaugos būtų teikiamos vienos valstybės narės piliečiams kitos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo Vestergaard, C-55/98, Rink. p. I-7641, 18 punktą).

43      Direktyvos 2002/83 1 straipsnio 1 dalies h punkte taip pat numatyta, kad paslaugų teikimo valstybė narė – tai valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, jeigu šį įsipareigojimą prisiima draudimo įmonė, esanti kitoje valstybėje narėje. Iš šios direktyvos 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad praktiniais sumetimais paslaugų teikimas apibrėžiamas atsižvelgiant ir į draudiko įsisteigimo vietą, ir į vietą, kurioje turi būti vykdomi įsipareigojimai.

44      Atsakymas į klausimą, kiek Direktyvos 2002/83 41 straipsnyje įtvirtintos pareigos taikomos draudimo bendrovei, sudariusiai sutartį su draudėju, gyvenančiu kitoje valstybėje narėje negu ta, kurioje įsteigta ši bendrovė, nes sutarties galiojimo laikotarpiu šis draudėjas persikėlė gyventi kitur, matyti iš šio 41 straipsnio, siejamo su ankstesniame punkte nurodytomis nuostatomis, aiškinimo, tačiau neturi įtakos nustatant valstybę narę, turinčią apmokestinimo kompetenciją pagal Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį.

45      Ketvirta, konstatuotina, kad aplinkybė, jog pagal Direktyvos 2002/83 III priedo A dalį, į kurią pateikiama nuoroda šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje, prieš sudarant draudimo sutartį draudėjui turi būti suteikta informacija apie apmokestinimo tvarką, taikomą tai draudimo poliso rūšiai, tačiau šios informacijos neprivaloma teikti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, kaip nurodyta Direktyvos 2002/83 III priedo B dalyje, į kurią pateikiama nuoroda šios direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje, nereiškia, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti „dinamiškai“.

46      Neginčijama, kad, nesant suderinimo Sąjungos lygmeniu, valstybė narė gali bet kada įvesti arba panaikinti draudimo sandorių tiesioginį apmokestinimą arba pakeisti mokesčio tarifą ar apmokestinimo bazę. Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 2 dalyje ir jos III priedo B dalyje taip pat nenumatyta pranešti draudėjui apie tokį valstybės fiskalinės tvarkos pakeitimą. Taigi, net aiškinant minėtos direktyvos 50 straipsnio 1 dalį „statiškai“, draudėjas gali atsidurti tokioje situacijoje, kai draudimo sutarčiai iš pradžių taikyta fiskalinė tvarka iš esmės pakeičiama, o draudimo bendrovė neprivalo jam apie tai pranešti.

47      Todėl konstatuotina, kad, remiantis Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies tekstu ir jo aiškinimu siejant su kitomis šios direktyvos nuostatomis, galimas tiek vienas, tiek kitas šios nuostatos aiškinimas, ir kad šios nuostatos taikymo sritį reikia nustatyti iš principo atsižvelgiant į ja ir visa Direktyva 2002/83 siekiamus tikslus.

48      Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, kad kiekvienai draudimo sutarčiai išimtinai taikomi netiesioginiai mokesčiai ir parafiskaliniai mokesčiai už draudimo įmokas valstybėje narėje, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, tikslas – kompetenciją apmokestinti gyvybės draudimo įmokas suteikti tik vienai valstybei narei, siekiant išvengti tokių įmokų dvigubo apmokestinimo.

49      Nors iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ši kompetencija turi būti suteikta kiek įmanoma remiantis materialiu ir objektyviu kriterijumi (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Kvaerner 52 punktą), niekur nenurodyta, kad pagal šį kriterijų suteikta kompetencija turi likti nepakitusi visą sutarties galiojimo laikotarpį.

50      Direktyvoje 2002/83 pasirinktas kriterijus reiškia, kad valstybės narės kompetencija rinkti netiesioginius mokesčius ir parafiskalinius mokesčius už draudimo įmokas priklauso nuo to, ar yra ryšys tarp šios valstybės narės teritorijos ir draudėjo, t. y. ar draudėjas ten nuolat gyvena.

51      Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies vadinamasis „dinamiškasis“ aiškinimas lemtų tai, kad pirmenybė būtų teikiama ryšiui, egzistavusiam draudimo sutarties pasirašymo momentu, o ne dabartiniam ryšiui, egzistuojančiam mokant draudimo įmokas.

52      Tačiau, kaip nurodo RVS ir Belgijos vyriausybė, kai kalbama apie netiesioginius mokesčius už draudimo įmokas, apmokestinimo pagrindas yra ne draudimo sutarties sudarymas, o draudimo įmokų mokėjimas.

53      Iš to matyti, kad valstybė narė, turinti kompetenciją apmokestinti draudimo įmokas, turi būti valstybė narė, su kurios teritorija šių įmokų mokėjimo metu draudėjas turi ryšį, t. y. joje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ir kad reikia pasirinkti vadinamąjį „dinamiškąjį“ Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies aiškinimą.

54      Šios išvados nepaneigia būtinybė nustatyti draudėjo nuolatinę gyvenamąją vietą kaskart jam mokant draudimo įmokas.

55      Netgi aiškinant priešingai, t. y. kad draudėjo gyvenamoji vieta nustatoma tik vieną kartą – pasirašant draudimo sutartį, kaskart draudėjui persikėlus gyventi į kitą valstybę narę, reikėtų draudimo įmokos mokėjimo momentu nustatyti, kur buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta draudimo sutarties sudarymo momentu.

56      Tačiau ilgalaikių sutarčių, kokios dažnai būna gyvybės draudimo sutartys, atveju pateikti įrodymų dėl draudėjo nuolatinės gyvenamosios vietos draudimo sutarties sudarymo momentu gali pasirodyti sunkiau negu įrodymų, susijusių su dabartine šio draudėjo situacija.

57      Toliau Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį reikia nagrinėti atsižvelgiant ir į jos tikslą užkirsti kelią skirtingose valstybėse narėse galiojančios fiskalinės tvarkos skirtumams, iškreipiantiems valstybių narių konkurenciją teikiant draudimo paslaugas.

58      Susiejant draudimo įmokų apmokestinimo kompetenciją su draudėjo nuolatine gyvenamąja vieta, Direktyva 2002/83 siekiama užtikrinti, kad visoms gyvybės draudimo sutartims, kurios siūlomos draudėjui, būtų taikoma ta pati fiskalinė tvarka, neatsižvelgiant į valstybę narę, kurioje yra draudimo bendrovės buveinė, ir kad gyvybės draudimo paslaugų teikėjo pasirinkimo nepaveiktų su šių įmokų apmokestinimu susijusios aplinkybės. Taigi draudimo bendrovės neatsiduria palankesnėje ar nepalankesnėje padėtyje dėl daugiau ar mažiau palankių mokesčių savo kilmės valstybėje narėje ir turi vienodas galimybes konkuruoti su draudimo bendrovėmis, įsteigtomis valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena draudėjas.

59      Tik Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies vadinamasis „dinamiškasis“ aiškinimas leidžia užtikrinti tokią lygybę ir užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams garantuojant, kad galiojančiai sutarčiai ir galimai naujai sutarčiai bus taikoma ta pati fiskalinė tvarka.

60      Kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 67 ir 70 punktuose, tarp jau galiojančių draudimo sutarčių ir tų, kurios potencialiai gali būti sudaromos su kita draudimo bendrove, t. y. kai draudėjas perkelia sutartį į kitą draudimo bendrovę, egzistuoja konkurencija, nors ir ne tokia didelė kaip konkurencija dėl naujų draudimo sutarčių pasiūlos. Galimybė, kad draudėjui persikėlus gyventi į kitą valstybę narę toliau bus taikoma valstybėje narėje, kurioje jis gyveno draudimo sutarties sudarymo momentu, galiojanti tvarka, kuri yra palankesnė už valstybėje narėje, į kurią jis persikėlė, galiojančią tvarką, gali draudėją atgrasyti nuo draudimo bendrovės pakeitimo. Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį aiškinant „dinamiškai“, tokio su mokesčių sąlygomis susijusio atgrasymo nėra.

61      Iš to matyti, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies tikslai leidžia atsižvelgti į draudėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą.

62      Dar reikia patikrinti, ar toks aiškinimas suderinamas su Direktyvos 2002/83 bendruoju tikslu. Kaip nurodyta šio sprendimo 24 punkte, šia direktyva siekiama užbaigti kurti gyvybės draudimo vidaus rinką įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas valstybėse narėse požiūriu, kad draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, galėtų lengviau vykdyti Sąjungos teritorijoje prisiimtus įsipareigojimus ir suteikti draudėjams galimybę kreiptis ne tik į jų pačių šalyse įsteigtus draudikus, bet ir į draudikus, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungos teritorijoje ir kurie yra įsteigti kitose valstybėse narėse.

63      Kadangi klausimas, ar Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti „statiškai“, ar „dinamiškai“, kyla tada, kai valstybė narė, kurioje draudėjas nuolat gyvena draudimo sutarties sudarymo momentu, ir valstybė narė, kurioje jis nuolat gyvena mokėdamas draudimo įmokas, nesutampa ir draudimo bendrovė yra arba anksčiau buvo ne toje valstybėje narėje, kur nuolat gyvena draudėjas, klausimą dėl šios nuostatos aiškinimo reikia nagrinėti laisvės teikti paslaugas požiūriu.

64      Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad draudimo sutarčiai taikomos fiskalinės tvarkos pakeitimas dėl to, kad draudėjas persikėlė gyventi į kitą valstybę narę, ne tą, kurioje įsteigta draudimo bendrovė, su kuria buvo sudaryta sutartis, yra papildoma našta draudimo bendrovei, nes ji turi išsiaiškinti ir taikyti kitokias mokesčių teisės normas, nors gali būti nusprendusi neteikti draudimo paslaugų toje valstybėje narėje.

65      Tačiau reikia priminti, kaip minėta šio sprendimo 46 punkte, kad, nesant suderinimo Sąjungos lygmeniu, valstybė narė gali bet kada įvesti arba panaikinti draudimo sandorių tiesioginį apmokestinimą arba pakeisti mokesčio tarifą ar apmokestinimo bazę. Taigi net aiškinant Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį „statiškai“ draudimo bendrovės gali atsidurti tokioje situacijoje, kai kompetenciją apmokestinti draudimo įmokas turinti valstybė narė lieka ta pati, bet šių bendrovių renkamoms draudimo įmokoms taikomos naujos mokesčių teisės normos.

66      Kalbant apie RVS ir Estijos vyriausybės pateiktą argumentą dėl papildomų išlaidų ir administracinio pobūdžio sunkumų, atsiradusių dėl būtinybės visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį aiškintis, kurioje valstybėje narėje gyvena draudėjas ir kokia fiskalinė tvarka galioja toje valstybėje narėje, pasakytina, kad sutartyje paprastai numatoma arba bet kuriuo atveju gali būti numatyta, jog draudėjas turi informuoti draudiką apie persikraustymą. Be to, pareiga išsiaiškinti galiojančius teisės aktus išlieka Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalį aiškinant ir „statiškai“, ir „dinamiškai“. Be to, esant situacijoms, kai draudimo paslaugos teikiamos naudojantis laisve teikti paslaugas ir kai ir draudėjas, ir draudimo bendrovė išvyko iš valstybės narės, kurioje teikiama paslauga, minėtos nuostatos „statiškasis“ aiškinimas gali lemti draudimo bendrovės pareigą domėtis fiskaline tvarka, galiojančia valstybėje narėje, su kuria nei ji, nei draudėjas visiškai nebesusiję.

67      Dėl Estijos vyriausybės paminėtos rizikos, kad draudimo sutartis bus nutraukta draudėjui persikėlus gyventi į kitą valstybę narę nei ta, kur jis nuolat gyveno sutarties sudarymo momentu, preziumuojant, kad tokia rizika egzistuoja, pasakytina, kad ši rizika kyla ne tiesiogiai dėl Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies „dinamiškojo“ aiškinimo, o dėl būsimų hipotetinių draudimo bendrovės veiksmų, todėl laikytina pernelyg abejotina ir netiesiogine, kad galėtų daryti įtaką aiškinant šią nuostatą.

68      Taigi darytina išvada, kad Direktyvos 2002/83 50 straipsnio 1 dalies vadinamasis „dinamiškasis“ aiškinimas leidžia geriau pasiekti tikslus išvengti dvigubo apmokestinimo ir konkurencijos iškraipymų ir yra suderinamas su bendruoju šios direktyvos tikslu užbaigti kurti gyvybės draudimo vidaus rinką, be kita ko, laisvės teikti paslaugas požiūriu.

69      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2002/83 50 straipsnis aiškintinas taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama rinkti netiesioginio mokesčio už gyvybės draudimo įmokas, kurias sumokėjo draudėjai fiziniai asmenys, nuolat gyvenantys šioje valstybėje narėje, jei atitinkamos draudimo sutartys sudarytos kitoje valstybėje narėje, kurioje sutarčių sudarymo momentu tie draudėjai nuolat gyveno.

 Dėl antrojo klausimo

70      Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

71      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo 50 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama rinkti netiesioginio mokesčio už gyvybės draudimo įmokas, kurias sumokėjo draudėjai fiziniai asmenys, nuolat gyvenantys šioje valstybėje narėje, jei atitinkamos draudimo sutartys sudarytos kitoje valstybėje narėje, kurioje sutarčių sudarymo momentu tie draudėjai nuolat gyveno.

Parašai.

* Proceso kalba: olandų.