Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,

pateikta 2012 m. spalio 18 d.(1)

Byla C-425/11

Katja Ettwein

prieš

Finanzamt Konstanz

(Finanzgericht Baden-Württemberg (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo – Savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai – Atsisakymas suteikti mokesčių lengvatą valstybėje narėje dėl gyvenamosios vietos perkėlimo – Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybių narių rezidentams taikomo bendro apmokestinimo (Ehegattensplitting) sumažinimo netaikymas sutuoktiniams, gyvenantiems Šveicarijoje – Vienodas požiūris“





I –    Įžanga

1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo(2) (toliau – EB-Šveicarijos susitarimas) reikšmingas nuostatas, be kita ko, susijusias su savarankiškai dirbančiais darbuotojais. Konkrečiai kalbant, Finanzgericht Baden-Württemberg (Vokietija) klausia Teisingumo Teismo, ar minėtu susitarimu draudžiami Europos Sąjungos valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos šios valstybės piliečiams, vykdantiems savarankišką profesinę veiklą toje pačioje valstybėje ir čia beveik visiškai apmokestintiems, netaikoma minėtuose teisės aktuose įtvirtinta mokesčio lengvata dėl to, kad jie perkėlė savo gyvenamąją vietą į Šveicariją.

2.        Iš tiesų iš ginčijamų teisės aktų nuostatų matyti, kad „splitting“ režimas yra mokesčių lengvata sutuoktiniams, kai vieno iš jų gautos pajamos yra gerokai didesnės nei kito. Šis režimas buvo nustatytas siekiant sulėtinti pajamų mokesčio tarifų skalės didėjimą(3). Jį taikant sudedamos visos sutuoktinių pajamos tam, kad vėliau būtų fiktyviai priskiriama 50 % pajamų kiekvienam sutuoktiniui ir jos apmokestinamos. Jei vieno iš sutuoktinių pajamos yra didelės, o kito – mažos, taikant „splitting“ suvienodinama mokesčio bazė ir sulėtinamas pajamų mokesčio tarifų skalės didėjimas.

3.        Tačiau šis režimas taikomas tik tuo atveju, jei sutuoktiniai turi gyvenamąją vietą ar įprastą gyvenamąją vietą Vokietijos teritorijoje arba vienoje iš Sąjungos valstybių narių ar valstybėje, kurioje taikomas Europos ekonominės erdvės susitarimas(4) (toliau – EEE susitarimas).

II – Teisinis pagrindas

A –    EB-Šveicarijos susitarimas

4.        Pagal preambulės antrą sakinį Susitariančiosios Šalys „nusprendė įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą tarp jų remdamosi Europos bendrijoje taikomomis nuostatomis“.

5.        Pagal EB-Šveicarijos susitarimo 1 straipsnio a ir d punktus šio susitarimo tikslas, be kita ko, yra suteikti teisę atvykti į šalį, apsigyventi joje, dirbti pagal darbo sutartį, steigti savo verslą bei pasilikti Susitariančiosios Šalies teritorijoje, taip pat sudaryti Europos bendrijos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečiams tokias pačias gyvenimo, įsidarbinimo ir darbo sąlygas, kaip ir sudarytosios piliečiams.

6.        Minėto susitarimo 2 straipsnyje „Diskriminacijos panaikinimas“ nustatyta:

„Taikant šio Susitarimo I, II ir III priedų nuostatas ir jomis remiantis, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, teisėtai nuolat gyvenantys kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, dėl pilietybės nediskriminuojami.“

7.        EB-Šveicarijos susitarimo 4 straipsnis „Teisė gyventi ir vykdyti ekonominę veiklą“ išdėstytas taip:

„Teisė apsigyventi ir vykdyti ekonominę veiklą suteikiama laikantis 10 straipsnio nuostatų ir pagal I priedo nuostatas.“

8.        Minėto susitarimo 11 straipsnio „Skundų nagrinėjimas“ 1 dalyje asmenims, kuriems taikomas EB-Šveicarijos susitarimas, numatyta teisė pateikti skundus dėl susitarimo nuostatų taikymo kompetentingoms institucijoms.

9.        Pagal to paties susitarimo 16 straipsnį „Nuoroda į Bendrijos teisę“:

„1.      Siekdamos šiame Susitarime numatytų tikslų, Susitariančiosios Šalys imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti tam, kad teisės ir įsipareigojimai, atitinkantys Europos bendrijos teisės aktuose nurodytas teises ir įsipareigojimus, į kuriuos daroma nuoroda, būtų taikomi jų santykiuose.

2.      Tiek, kiek taikant šį Susitarimą susiduriama su Bendrijos teisės sąvokomis, atsižvelgiama į ankstesnę nei šio Susitarimo pasirašymo diena [Teisingumo Teismo] praktiką. Apie vėlesnę nei šio Susitarimo pasirašymo diena praktiką pranešama Šveicarijos Konfederacijai. Tam, kad būtų užtikrintas tinkamas Susitarimo veiksmingumas, Jungtinis komitetas kurios nors Susitariančiosios Šalies prašymu nustato tokių precedentinės teisės atvejų reikšmę.“

10.      EB-Šveicarijos susitarimo 21 straipsnio „Santykis su abipusėmis sutartimis dvigubo apmokestinimo srityje“ 2 dalyje numatyta:

Nė viena šio Susitarimo nuostata negali būti aiškinama taip, kad būtų trukdoma Susitariančiosioms Šalims taikyti atitinkamas mokesčių teisės aktų nuostatas, išskirti mokesčių mokėtojus, kurių padėtys nepanašios, ypač dėl jų gyvenamosios vietos.“

11.      EB-Šveicarijos susitarimo I priedas susijęs su laisvu asmenų judėjimu. Šio priedo II dalyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su pagal darbo sutartis dirbančiais darbuotojais. Šios dalies 9 straipsnyje, susijusiame su vienodu požiūriu, ir remiantis minėto priedo III dalies 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuoroda taikomu savarankiškai dirbantiems darbuotojams, numatyta:

„1.      Darbuotojui, kuris yra Susitariančiosios Šalies pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos kaip ir vietiniams darbuotojams kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį, atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.      Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo ir jo šeimos nariai, nurodyti šio priedo 3 straipsnyje, naudojasi vienodomis mokestinėmis ir socialinėmis lengvatomis kaip vietiniai darbuotojai ir jų šeimos nariai.

<…>“

12.      Nurodyto priedo III skyriuje yra normos, susijusios su „savarankiškai dirbančiais darbuotojais“, kurie pagal šio skyriaus 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį yra Susitariančiosios Šalies piliečiai, norintys įsikurti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje tam, kad galėtų steigti savo verslą.

13.      Minėto skyriaus 13 straipsnio „Savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai“ 1 dalyje nustatyta:

„Savarankiškai dirbantis pasienio darbuotojas yra Susitariančiosios Šalies pilietis, kuris gyvena Susitariančiosios Šalies teritorijoje, užsiima kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje privačia veikla ir paprastai grįžta į savo gyvenamąją vietą kiekvieną dieną ar bent kartą per savaitę.“

14.      Pagal tos pačios dalies 15 straipsnį „Vienodas požiūris“:

„1.      Dėl teisės užsiimti savarankiškai dirbančių darbuotojų veikla ir ja verstis savarankiškai dirbančiam darbuotojui priimančiojoje šalyje sudaromos ne mažiau palankios sąlygos nei tos šalies piliečiams.

2.      Šio priedo 9 straipsnio nuostatos mutatis mutandis taikomos šiame skyriuje minėtiems savarankiškai dirbantiems asmenims.“

B –    Vokietijos teisės aktai

15.      Taikytinos nacionalinės teisės nuostatos yra Vokietijos Įstatymo dėl pajamų mokesčio(5) (Einkommensteuergesetz, toliau – EStG) nuostatos.

16.      EStG 1 straipsnyje nustatyta:

„1.      Fiziniai asmenys, kurių gyvenamoji vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta Vokietijoje, yra neribotai apmokestinami pajamų mokesčiu. <...>

<…>

3.      Pateikę prašymą fiziniai asmenys, neturintys gyvenamosios arba nuolatinės gyvenamosios vietos Vokietijoje, gali būti taip pat neribotai apmokestinami pajamų mokesčiu, jeigu jie gauna pajamas šioje valstybėje 49 straipsnyje pavartota prasme. Ši galimybė pasirinkti suteikiama, tik jei bent jau 90 % jų pajamų per kalendorinius metus yra apmokestinama Vokietijos pajamų mokesčiu <...>“

17.      EStG 1a straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Kalbant apie [Sąjungos] valstybės narės ar valstybės, kurioje taikomas [EEE susitarimas] piliečius, <...> kurie turi būti laikomi neribotai apmokestinami pajamų mokesčiu pagal 1 straipsnio 3 dalį, siekiant taikyti 26 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį <...> taikomos šios normos:

1.      <…> Vis dėlto asmuo, kuriam taikoma lengvata, turi turėti savo gyvenamąją vietą ar nuolatinę gyvenamąją vietą Europos Sąjungos valstybėje narėje ar valstybėje, kurioje taikomas [EEE susitarimas], teritorijoje.

<…>

2.      Pateikęs prašymą sutuoktinis, kuris negyvena skyrium ir neturi gyvenamosios vietos ar nuolatinės gyvenamosios vietos Vokietijos teritorijoje, laikomas neribotai apmokestinamu pajamų mokesčiu siekiant taikyti 26 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. <...>“

18.      EStG 26 straipsnio 1 dalyje skyrium negyvenantiems sutuoktiniams, kurie yra neriboti apmokestinamieji asmenys ar kurie turi būti tokiais laikomi, suteikiama teisė pasirinkti apmokestinimą atskirai pagal šio įstatymo 26a straipsnį ar apmokestinimą kartu pagal 26b straipsnį.

19.      EStG 26 straipsnio „Sutuoktinių apmokestinimas kartu“ 1 dalyje nustatyta:

„Taikant sutuoktinių apmokestinimo kartu režimą sutuoktinių gautos pajamos sudedamos ir jiems priskiriamos kartu, jei netaikoma kita nuostata, ir taip sutuoktiniai yra laikomi vienu mokesčių mokėtoju.“

20.      EStG 32a straipsnio „Pajamų mokesčio tarifai“ 5 dalyje numatyta:

„Pagal 26 ir 26b straipsnius kartu apmokestinamų sutuoktinių pajamų mokestis lygus <...> dvigubam nei tas, kuris būtų taikomas pusei jų kartu apmokestinamų pajamų pagal 1 dalį („splitting“ metodas).“

III – Pagrindinė byla

21.      K. Ettwein ir jos sutuoktinis yra Vokietijos piliečiai. Kiekvienas iš jų savarankiškai vykdo profesinę veiklą ir gauna visas pajamas Vokietijoje. 2007 m. rugpjūčio 1 d. sutuoktiniai perkėlė gyvenamąją vietą į Šveicariją. Po šio gyvenamosios vietos perkėlimo jie tęsė savo profesinę veiklą Vokietijoje ir gavo beveik visas jų pajamas šioje valstybėje narėje.

22.      Siekdami apskaičiuoti jų pajamų mokestį už 2008 mokestinius metus K. Ettwein ir jos sutuoktinis prašė, kaip ir ankstesniais mokestiniais metais, būti apmokestinamais kartu, t. y. kad jiems būtų taikomas „splitting“ metodas, ir pabrėžė, jog jie negavo jokių apmokestinamųjų pajamų Šveicarijoje. Pirminiame pranešime apie mokėtiną mokestį Finanzamt Konstanz patenkino sutuoktinių prašymą.

23.      Tačiau 2009 m. gruodžio 1 d. ji panaikino šį pranešimą motyvuodama tuo, kad lengvatinis „splitting“ režimas, kuris taikomas dėl asmeninės ir šeiminės sutuoktinių padėties, neturi būti taikomas, nes šių sutuoktinių gyvenamoji vieta nebuvo nei vienoje iš Sąjungos valstybių narių, nei vienoje iš EEE susitarimo šalių. Taigi 2010 m. kovo 22 d. pranešimu apie mokėtiną mokestį Finanzamt Konstanz apmokestino sutuoktinius atskiro apmokestinimo režimu. Kadangi dėl šio pranešimo pateiktas administracinis skundas nebuvo patenkintas, K. Ettwein pateikė skundą, kuriuo siekia panaikinti pranešimą, Finanzgericht Baden Württemberg.

IV – Prejudicinis klausimas

24.      Teismas a quo mano, kad K. Ettwein ir jos sutuoktinis yra savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai, kaip jie suprantami pagal EB-Šveicarijos susitarimo I priedo 13 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų šiuo klausimu jis pažymi, kad jie yra Vokietijos piliečiai, gyvenantys Šveicarijoje, vykdo savarankišką profesinę veiklą Vokietijos teritorijoje ir kiekvieną dieną iš profesinės veiklos vietos grįžta į gyvenamąją vietą. Pagal EB-Šveicarijos susitarimo I priedo 9 straipsnio 2 dalį ir 15 straipsnio 2 dalį savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams profesinės veiklos valstybės teritorijoje suteikiamos tos pačios mokesčių ir socialinės lengvatos kaip ir savarankišką veiklą vykdantiems piliečiams. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tai, kad Vokietijos mokesčių administratorius atsisakė taikyti „splitting“ metodą sutuoktiniams Ettwein vien dėl to, kad jų gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje, prieštarauja EB-Šveicarijos susitarimo nuostatoms.

25.      Nacionalinis teismas mano, kad ši išvada atitinka principus, įtvirtintus ankstesnėje nei iki 1999 m. birželio 21 d., dienos, kurią buvo pasirašytas EB-Šveicarijos susitarimas, priimtoje Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su įsisteigimo laisve ir laisvu darbuotojų judėjimu, kurie perkelti į EB-Šveicarijos susitarimą. Jis nurodo, be kita ko, teismo praktiką, susijusią su nediskriminavimo principu, taip pat taikomu mokesčių srityje, kuriuo draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir paslėptos diskriminacijos formos, kai taikant kitus atskyrimo kriterijus faktiškai pasiekiamas toks pats rezultatas(6). Minėtas teismas taip pat primena, kad šiuo principu draudžiamos nuostatos kuriomis piliečiui kliudoma arba jis atgrasomas nuo išvykimo iš valstybės narės, kad pasinaudotų teise į laisvą judėjimą(7).

26.      Be to, teismas a quo pažymi, kad iš esmės gyvenamosios vietos valstybė narė turi neribotai apmokestinti mokesčių mokėtoją, atsižvelgdama į svarbius asmeninės ir šeiminės padėties elementus. Vis dėlto, jei neribotai apmokestinama pajamų šaltinio valstybėje, nes suinteresuotasis asmuo gauna beveik visas savo pajamas šioje valstybėse, ji negali atsisakyti atsižvelgti į suinteresuotojo asmens asmeninę ir šeiminę padėtį, kai tai neįmanoma padaryti gyvenamosios vietos valstybėje. Pagal tą pačią teismo praktiką „splitting“ metodas yra vienas iš asmeninės ir šeiminės padėties elementų, į kurį reikia atsižvelgti tokiu atveju(8).

27.      Todėl į sutuoktinių Ettwein padėtį, į kurią negalėjo būti atsižvelgta gyvenamosios vietos valstybėje, nes joje jie negauna pajamų, turėjo būti atsižvelgta Vokietijoje siekiant apskaičiuoti mokesčius, antraip jie būtų diskriminuojami, palyginti su poromis, kurios gyvena Vokietijoje, čia gauna savo pajamas ir kurių asmeninė ir šeiminė padėtis yra tokia pati.

28.      Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus Finanzgericht Baden Württemberg 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar EB-Šveicarijos susitarimo, visų pirma šio susitarimo 1, 2, 11, 16 ir 21 straipsniai, taip pat jo I priedo 9, 13 ir 15 straipsniai, aiškintini taip, kad juose draudžiama atsisakyti bendrai apmokestinti Šveicarijoje gyvenančius sutuoktinius, kurie mokesčius nuo visų savo apmokestinamų pajamų turi sumokėti Vokietijoje, taikant „splitting“ metodą?

29.      Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje, Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. K. Ettwein, Vokietijos vyriausybei ir Komisijai buvo atstovauta 2012 m. liepos 4 d. įvykusiame posėdyje.

V –    Analizė

A –    Pirminės pastabos

1.      EB-Šveicarijos susitarimo pobūdis

30.      Pirmiausia reikia priminti, kad EB-Šveicarijos susitarimas, kaip tarptautinė sutartis, turi būti aiškinamas pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės(9) 31 straipsnį, laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į jame vartojamų sąvokų įprastą reikšmę sutarties kontekste, į jo objektą ir tikslą(10).

31.      Kaip Teisingumo Teismas pakartotinai pareiškė, Šveicarijos Konfederacija neprisijungė prie Bendrijos vidaus rinkos, kuria siekiama panaikinti kliūtis sukurti visiškos judėjimo laisvės erdvę, atitinkančią nacionalinę rinką, todėl Sąjungos teisės nuostatų, susijusių su vidaus rinka, išaiškinimo negalima automatiškai taikyti aiškinant EB-Šveicarijos susitarimą, jeigu tai aiškiai nenumatyta pačiame susitarime(11).

32.      Žinoma, EB-Šveicarijos susitarimo 16 straipsnio 2 dalyje atsižvelgiama į Teisingumo Teismo praktiką, tačiau ši nuoroda susijusi tik su anksčiau nei susitarimo pasirašymo diena, 1999 m. birželio 21 d., priimta teismo praktika. Pažymėtina, kad ši nuostata beveik tokia pati kaip EEE susitarimo 6 straipsnis. Minėto 16 straipsnio 2 dalies tikslas – kad Šveicarijos Konfederacijai nebūtų taikomi būsimi kitos Susitariančiosios Šalies teismo, būtent Teisingumo Teismo, EB-Šveicarijos susitarimo aiškinimai ir kad būtų užtikrintas „paralelinis teisinis pagrindas“, susijęs su Sąjungos teisės reguliuojamomis sritimis(12).

33.      Atsižvelgiant į šią specialią EB-Šveicarijos susitarimo aiškinimo kryptį reikia vertinti prašyme priimti prejudicinį sprendimą apibūdintą situaciją, t. y. atvejį, kai sutuoktiniai, turintys valstybės narės, kurioje jie savarankiškai vykdo veiklą, pilietybę buvo nepalankiai vertinami mokesčių srityje dėl asmeninės gyvenamosios vietos perkėlimo į Šveicariją.

2.      EB-Šveicarijos susitarimo tikslai

34.      EB-Šveicarijos susitarimo tikslai nurodyti 1 straipsnyje. Juo siekiama, be kita ko, suteikti teisę atvykti į šalį, apsigyventi joje, dirbti pagal darbo sutartį, steigti savo verslą ir pasilikti Susitariančiosios Šalies teritorijoje, taip pat sudaryti Europos bendrijos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečiams tokias pačias gyvenimo, įsidarbinimo ir darbo sąlygas, kokios sudarytos piliečiams.

35.      Reikia pažymėti, kad šis ketinimas palengvinti laisvą asmenų judėjimą tarp Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos nuo sutartyse įtvirtinto laisvo judėjimo tarp Sąjungos valstybių narių vidaus rinkoje skiriasi savo esme ir galutiniu tikslu.

36.      Šiuo atžvilgiu iš EB-Šveicarijos susitarimo pasirašymo politinio konteksto matyti, kad dvišalėmis sutartimis nesiekiama sukurti vidaus rinkos(13). Neginčijama, kad EB-Šveicarijos susitarimas sudaro dalį septynių dėl įvairių sričių 1999 m. birželio 21 d. pasirašytų susitarimų, kuriais reguliuojami santykiai tarp Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos(14), po to, kai 1992 m. gruodžio 6 d. Šveicarijos Konfederacija atsisakė pasirašyti EEE susitarimą. Šis atsisakymas reiškia, kad buvo atmestas bendros ekonomikos projektas, skirtas vidaus rinkai, ir pasirinkti dvišaliai susitarimai su Bendrija ir jos valstybėmis narėmis konkrečiose srityse.

37.      Taigi šiuo EB-Šveicarijos susitarimu siekiama sustiprinti ryšius tarp Susitariančiųjų Šalių(15), neketinant siekti, kad pagrindinės laisvės in toto būtų taikomos Šveicarijos Konfederacijai ar vėliau ji įstotų į Sąjungą.

38.      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismo praktikoje aiškiai nustatytas skirtumas tarp Sąjungos teisės, susijusios su vidaus rinka, ir tarptautinio susitarimo, kaip antai EB-Šveicarijos susitarimas, aiškinimo, ypač atkreipiant dėmesį į EB-Šveicarijos susitarimo tikslų ir konteksto bei šių dviejų europinių sandarų palyginimą(16).

39.      Taigi Šveicarijos Konfederacija atsilieka, palyginti su laisvėmis, taikomomis tarp valstybių narių ir EEE susitarimo šalių, o tai reiškia, kad laisvo asmenų judėjimo apribojimai gali likti taikant dvišalį EB-Šveicarijos susitarimą, tačiau jie būtų nepriimtini Sąjungos ar EEE viduje.

B –    Valstybės narės teisė atsisakyti suteikti mokesčių lengvatą savo piliečiams savarankiškai dirbantiems darbuotojams nerezidentams

40.      Reikia priminti šioje byloje nagrinėjamą situaciją. Kalbama apie du Vokietijos piliečius, kurie, kaip savarankiškai dirbantys darbuotojai, vykdo ekonominę veiklą Vokietijoje ir kurie perkėlė savo gyvenamąją vietą į Šveicariją, nors joje nevykdo profesinės veiklos. Taigi teisingumo Teismo prašoma aiškinti EB-Šveicarijos susitarimo nuostatas, susijusias su savarankiškai dirbančio darbuotojo statusu, ir įvertinti savo praktikos svarbą pagrindinei bylai.

1.      EB-Šveicarijos susitarimo materialinė taikymo sritis

41.      EB-Šveicarijos susitarimo nuostatos, susijusios su savarankiškai dirbančiais asmenimis, įtvirtintos minėto susitarimo I priedo III dalyje, kurią sudaro 5 straipsniai. Šio priedo 12 straipsnyje nustatytos leidimo gyventi šalyje išdavimo sąlygos savarankiškai dirbantiems darbuotojams. Minėto I priedo 13-16 straipsniuose ši teisė patikslinta. EB-Šveicarijos susitarime pripažįstama kiekvieno savarankiškai dirbančio darbuotojo teisė įvažiuoti ir gyventi Susitariančiųjų Šalių teritorijoje ir teisė į priimančioje šalyje suteikiamas vienodas kaip ir tos šalies piliečiams sąlygas, susijusias su savarankiškos veiklos pradėjimu ir vykdymu.

42.      Manau, kad sutuoktinių Ettwein padėtis nepatenka į jų taikymo ratione materiæ. Iš tiesų minėto susitarimo I priedo 12 straipsnyje kalbama apie „Susitariančiosios Šalies piliečius, norinčius įsisteigti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje tam, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių darbuotojų veikla“(17). Ta pačia prasme minėto I priedo 15 straipsnio 2 dalyje nukreipiant į to paties priedo 9 straipsnį užtikrinamas vienos Susitariančiosios Šalies savarankiškai dirbančių darbuotojų vienodas vertinimas kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Taigi jie negali būti vertinami skirtingai, palyginti su vietiniai darbuotojais, dėl pilietybės. Jie naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai(18).

43.      Dėl nediskriminavimo principo, minėto sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, primenu, kad EB-Šveicarijos susitarimo 2 straipsnyje uždrausta diskriminacija dėl pilietybės(19).

44.      Žinoma, pagal teismo praktiką, suformuotą Sprendime Bergström(20), Susitariančiosios Šalies pilietis gali remtis EB-Šveicarijos susitarimu prieš savo valstybę.

45.      Vis dėlto reikia patikslinti, kad galimybė remtis EB-Šveicarijos susitarimu prieš savo valstybę pagal susitarimo 16 straipsnio 1 dalį yra apribota teisėmis ir pareigomis, kurios atsirado dėl Sąjungos antrinės teisės aktų, nurodytų to paties susitarimo priede. Tačiau EB-Šveicarijos susitarime nėra nieko, kuo remiantis galėtų būti padaryta išvada, kad ši galimybė apima ir pirminės teisės nuostatas.

46.      Taigi remiantis EB-Šveicarijos susitarimo tekstu ir jo tikslu negalima prieiti prie tokios išvados dėl nuostatų, kurios susijusios su savarankiškai dirbančiais darbuotojams ir taikomos tik Susitariančiosios Šalies piliečio diskriminacijos dėl pilietybės kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje atvejui.

47.      Taigi iš Teisingumo Teismui pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad sutuoktiniai Ettwein yra Vokietijos piliečiai, vykdantys savarankiška profesinę veiklą Vokietijoje, kurioje jiems pritaikytas ginčijamas apmokestinimas. Todėl šiuo atveju neturi kilti vienos Susitariančiosios Šalies institucijų kitos Susitariančiosios Šalies piliečio diskriminavimo klausimas. Vien tai, kad sutuoktiniai Ettwein perkėlė savo gyvenamąją vietą į Šveicariją neturi jokios įtakos šiuo atžvilgiu(21).

48.      Be to, EB-Šveicarijos susitarimo I priedo 13 straipsniu, susijusiu su savarankiškai dirbančiais pasienio darbuotojais(22), skaitomu kartu su to paties priedo 12 straipsniu, patvirtinamas šis lingvistinis aiškinimas, pagal kurį pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis nepatenka į EB-Šveicarijos susitarimo nuostatų, susijusių su savarankiškai dirbančiais darbuotojais, taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal I priedo 12 straipsnį savarankiškai dirbantis darbuotojas yra Susitariančiosios Šalies pilietis, norintis įsikurti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje tam, kad galėtų steigti savo verslą. Pagal I priedo 13 straipsnį „savarankiškai dirbančio pasienio darbuotojo“, kuris yra Susitariančiosios Šalies pilietis, kuris gyvena Susitariančiosios Šalies teritorijoje, užsiima kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje privačia veikla ir paprastai grįžta į savo gyvenamąją vietą kiekvieną dieną, kategorija, kuri, mano nuomone, yra „savarankiškai dirbančio darbuotojo“ rūšis. Kitaip tariant, savarankiškai dirbančio darbuotojo veiklos valstybė yra kita nei jo gyvenamosios vietos valstybė, kuri gali būti arba ne jo kilmės valstybė(23).

49.      Taigi pažymėtina, kad aplinkybė, jog gyvenamoji vieta perkeliama į Susitariančiosios Šalies teritoriją neketinant čia vykdyti savarankiškos veiklos, nepatenka į EB-Šveicarijos susitarimo 12 ir 13 straipsnių taikymo sritį.

50.      Nagrinėjamu atveju todėl, kad sutuoktiniai Ettwein gyvena Šveicarijoje, pagal Vokietijos teisės aktus negalima taikyti palankesnio apmokestinimo. Nepalankesnės apmokestinimo sąlygos neatsiranda dėl to, kad Susitariančiosios Šalies piliečiai sutuoktiniai, turintys gyvenamąją vietą Susitariančiosios Šalies teritorijoje, pasinaudoja teise įsisteigti kitoje Susitariančiojoje Šalyje nei jų valstybė, kurios piliečiai jie yra.

51.      Darytina išvada, kad sutuoktiniams Ettwein tiek, kiek jie vykdo savarankišką profesinę veiklą valstybėje narėje, kurios piliečiai yra, pagal EB-Šveicarijos susitarimo nuostatas vienodo požiūrio ir nediskriminavimo srityse, kurios jiems netaikomos, neatsiranda teisė įsisteigti. Šis siauras EB-Šveicarijos susitarimo taikytinų nuostatų aiškinimas pagal jų tekstą yra pagrįstas anksčiau nagrinėtais tikslais(24).

2.      Teisingumo Teismo praktikos reikšmė nagrinėjamai bylai

52.      EB-Šveicarijos susitarimo 16 straipsnyje aiškiai nurodoma Sąjungos teisė, kaip vienodo minėto susitarimo nuostatų, kurios iš esmės yra tokios pačios kaip Sąjungos teisės nuostatos, aiškinimo šaltinis(25). Jo 1 dalyje numatyta, kad Susitariančiosios Šalys įsipareigoja įgyvendinti teises ir įsipareigojimus, įtvirtintus acquis communautaire. Pagal jo 2 dalį Teisingumo Teismo praktika yra taikoma šiuo atžvilgiu, patikslinant, kad ši nuoroda susijusi tik su anksčiau nei susitarimo pasirašymo diena, 1999 m. birželio 21 d., priimta teismo praktika, o apie vėlesnę teismo praktiką pranešama Šveicarijos Konfederacijai(26).

53.      Šiomis aplinkybėmis reikia trumpai panagrinėti taikytiną iki 1999 m. birželio 21 d. priimtą Teisingumo Teismo praktiką atsižvelgiant į EB-Šveicarijos susitarimo nuostatų taikymo sritį.

54.      Kalbant apie vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus, susijusius su laisvų savarankiškai dirbančių asmenų judėjimu, pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nekyla klausimas, ar jų apimtis vienoda, kaip ir principų, numatytų Sąjungos teisėje, ypač atsižvelgiant į minėtuose sprendimuose Schumacker ir Bosman suformuotą praktiką, nes, kaip buvo ką tik konstatuota, atitinkamos EB-Šveicarijos susitarimo nuostatos netaikomos sutuoktinių Ettwein atveju(27).

55.      Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į Sprendimą Werner(28), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad EEB sutarties 52 straipsnis (ESV sutarties 49 straipsnis), susijęs su įsisteigimo laisve, nedraudžia valstybei narei savo piliečiams, kurie vykdo profesinę veiklą jos teritorijoje ir čia gauna visas ar beveik visas pajamas, taikyti didesnį mokestį, kai jie negyvena šioje valstybėje, palyginti su čia gyvenančiais piliečiais. Ši byla buvo susijusi su Vokietijos piliečiu, kuris savarankiškai dirbo dantistu Vokietijoje ir čia gavo beveik visas savo pajamas, bet perkėlė gyvenamąją vietą į Nyderlandus.

56.      Šiuo atžvilgiu, kaip savo pastabose konstatuoja Komisija, šiuo sprendimu parodoma, kad prieš pasirašant EB-Šveicarijos susitarimą paprastas gyvenamosios vietos perkėlimas negalėjo būti laikomas įsisteigimu siekiant vykdyti savarankišką veiklą priimančiojoje valstybėje EEB sutarties 52 straipsnyje pavartota prasme.

57.      Kalbant apie minėtą Sprendimą Asscher, kuris taip pat priimtas prieš pasirašant EB-Šveicarijos susitarimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad šioje byloje tai, jog pareiškėjas vykdė savarankišką ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje nei jo kilmės valstybė, buvo išankstinė sąlyga, dėl kurios jis galėjo remtis pastarosios valstybės atžvilgiu įsisteigimo laisve. Tai irgi buvo galima dėl to, kad savo kilmės valstybėje jis buvo panašioje padėtyje kaip kiti subjektai, kurie rėmėsi įsisteigimo laisve priimančiojoje valstybėje(29).

58.      Taip nėra nagrinėjamoje byloje, nes sutuoktiniai Ettwein yra mokesčių mokėtojai nuo visų savo pajamų kilmės valstybėje, Vokietijos Respublikoje.

59.      Finanzgericht Baden Württemberg nuomone, iš Sprendime Asscher pateiktos teismo praktikos matyti, kad mokesčių srityje iš esmės gyvenamosios vietos valstybė turi neribotai apmokestinti mokesčių mokėtoją, atsižvelgdama į visas svarbias asmeninės ir šeiminės padėties aplinkybes, tarp kurių yra santuoka, dėl to gali būti taikomas „splitting“ metodas. Vis dėlto, kai mokesčių mokėtojas gauna beveik visas savo pajamas ar visas pajamas, kaip antai nagrinėjamoje byloje, darbo vietos valstybėje, mokesčių kompetencija tenka pastarajai, kuri, remdamasi nediskriminavimo principu, turi atsižvelgti į suinteresuotojo asmens asmeninę ir šeiminę padėtį, jei tai neįmanoma gyvenamosios vietos valstybėje.

60.      Nacionalinis teismas mano, kad iš šios teismo praktikos ir iš EB-Šveicarijos susitarimo 21 straipsnio 2 dalies matyti, jog atsisakymas suteikti mokesčių lengvatą nerezidentams gali būti vertinamas kaip „diskriminacija“, nes nėra jokio mokesčių mokėtojų rezidentų ir nerezidentų padėties objektyvaus skirtumo, kuriais būtų galima pagrįsti šį skirtingą vertinimą(30).

61.      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pozicijai dėl EB-Šveicarijos susitarimo 21 straipsnio 2 dalies, kuri, kaip matyti, nėra taikytina nagrinėjamu atveju, aiškinimo negalima pritarti. Vokietijos vyriausybė mano, kad gyvenamoji vieta turi būti nuolat laikoma mokesčių mokėtojų atskyrimo kriterijumi. Tačiau šia nuostata aiškiai leidžiama Susitariančiosioms Šalims mokesčių srityje skirtingai vertinti mokesčių mokėtojus pagal jų gyvenamąją vietą, jei tik jų padėtis nėra objektyviai panaši.

62.      Nagrinėjamu atveju pakanka priminti, kad toks nediskriminavimo principas dėl pilietybės, kaip antai užtikrintas EB-Šveicarijos susitarime, netaikomas sutuoktinių Ettwein padėčiai, nes jie jau yra piliečiai. Todėl nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo to paties principo aiškinimo Sąjungoje negalima taikyti atitinkamoms EB-Šveicarijos susitarimo nuostatoms.

63.      Kalbant apie teismo praktiką, priimtą po EB-Šveicarijos susitarimo pasirašymo, reikia patikslinti, kad į sprendimus Ritter-Coulais(31), Stamm ir Hauser ir Graf ir Engel(32), minėtus per rašytinę procedūrą ir per posėdį bei priimtus atitinkamai 2006, 2008 ir 2011 m., negalima atsižvelgti nagrinėjamoje byloje. Pagal EB-Šveicarijos susitarimo 16 straipsnio 2 dalį Jungtinis komitetas(33) nuolat nagrinėja svarbios Teisingumo Teismo praktikos, priimtos po 1999 m. birželio 21 d., raidą ir jis vienintelis gali nustatyti galimą jos reikšmę Šveicarijos Konfederacijai remiantis atitinkamomis EB-Šveicarijos susitarimo nuostatomis(34).

64.      Darytina išvada, kad EB-Šveicarijos susitarimo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga atsižvelgti į taikytiną Teisingumo Teismo praktiką bet kuriuo atveju netaikoma po minėtoje nuostatoje nustatytos referencinės datos priimtoje teismo praktikoje įtvirtintiems besivystantiems elementams. Priėjus prie priešingos išvados, būtų klaidingai vertinamas reikšmingos Teisingumo Teismo praktikos taikymas pagal EB-Šveicarijos susitarimą ir tai prieštarautų Susitariančiųjų Šalių valiai netaikyti Šveicarijos Konfederacijai Teisingumo Teismo kompetencijos tiek, kiek tai susiję su jo būsimu aiškinimu. Taigi postūmiai artimesnės ekonominės integracijos tarp dviejų partnerių link gali būti įgyvendinti tik politiniu lygiu.

65.      Nesant tokių ketinimų, vienodo teisės aiškinimo ir taikymo tikslas skiriasi nuo EB-Šveicarijos susitarimo ir Sąjungos teisės tikslų ir konteksto. EB-Šveicarijos susitarime numatytas acquis communautaire taikymas, dėl kurio reikia darniai aiškinti atitinkamas taisykles, vis dėlto yra apribotas minėto susitarimo tikslais.

66.      Darytina išvada, kad EB-Šveicarijos susitarimo nuostatomis, susijusiomis su savarankiškai dirbančiais darbuotojais, nedraudžiama tai, kad Sąjungos valstybės narės piliečių pora, savarankiškai dirbanti toje pačioje valstybėje narėje, būtų skirtingai vertinama kaip gyvenanti Šveicarijoje, t. y. ne Sąjungoje ir EEE, apmokestinant pajamų mokesčiu tokiomis aplinkybėmis, kaip antai susiklosčiusios pagrindinėje byloje.

67.      Galiausiai pridurtina, kad net jei nagrinėjamu atveju valstybė narė diskriminuoja savo piliečius, kurie nusprendė perkelti savo gyvenamąją vietą už Sąjungos ribų, ir net jei šiai diskriminacijai netaikoma Sąjungos teisė, manau, kad toks diskriminacinis vertinimas neturi būti ginamas, bet kuriuo atveju atsižvelgiant į valstybių narių bendras konstitucinės vertybės, kalbant apie vienodą asmenų, kurių padėtis panaši, vertinimą(35).

VI – Išvada

68.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Finanzgericht Baden-Württemberg pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo nuostatos, visų pirma šio susitarimo 1, 2, 11, 16 ir 21 straipsniai, taip pat jo I priedo 9, 13 ir 15 straipsniai, aiškintinos taip, kad jomis nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos Šveicarijoje gyvenančius sutuoktinius, kurie yra tos valstybės narės piliečiai, joje vykdo savarankišką veiklą ir čia yra apmokestinamos visos jų apmokestinamosios pajamos, atsisakoma bendrai apmokestinti taikant „splitting“ metodą vien dėl to, kad jie perkėlė savo gyvenamąją vietą iš minėtos valstybės į Šveicariją.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašytas susitarimas (OL L 114, 2002, p. 6).

3 – 1995 m. vasario 14 d. Sprendimo Schumacker (C-279/93, Rink. p. I-225) 7 punktas.

4 – 1992 m. gegužės 2 d. susitarimas (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3).

5 – 2002 m. spalio 19 d. paskelbtos redakcijos (BGBl. I, p. 4215) su 2003 m. gruodžio 29 d. (BGBl. I, p. 3080) ir 2007 m. gruodžio 20 d. (BGBl. I, p. 3151) pakeitimais.

6 – Minėto Sprendimo Schumacker 26 punktas.

7 – 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman (C-415/93, Rink. p. I-4921).

8 – Minėtas Sprendimas Schumacker ir 1996 m. birželio 27 d. Sprendimas Asscher (C-107/94, Rink. p. I-3089).

9 – Konvencija pasirašyta 1969 m. gegužės 23 d. Vienoje, Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 tomas, p. 331.

10 – Daugiau informacijos žr., be kita ko, 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonės 1/91 (Rink. p. I-6079) 14 punkte; 1993 m. liepos 1 d. Sprendimo Metalsa (C-312/91, Rink. p. I-3751) 12 punkte; 1999 m. kovo 2 d. Sprendimo Eddline El-Yassini (C-416/96, Rink. p. I-1209) 47 punkte; 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Jany ir kt. (C-268/99, Rink. p. I-8615) 35 punkte; 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita (C-386/08, Rink. p. I-1289, 42 ir 43 punktuose ir 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Hengartner ir Gasser (C-70/09, Rink. p. I-7233) 36 punkte.

11 – Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Grimme (C-351/08, Rink. p. I-10777) 27 ir 29 punktus; 2010 m. vasario 11 d. Sprendimo Fokus Invest (C-541/08, Rink. p. I-1025) 28 punktą ir minėto Sprendimo Hengartner ir Gasser 41 ir 42 punktus.

12 – A. E piney ir R. Mosters „Un exemple d’interprétation des accords conclus entre la Suisse et l’Union européenne: l’accord sur la libre circulation des personnes“, Interprétation et application des «traités d’intégration», Schulthess, Ciurichas, 2006, p. 57–73, ir panašiai V. Boillet „La détermination du champ d’application de l’Accord sur la libre circulation des personnes au regard de la jurisprudence de la Cour européenne de justice: les implications des arrêts Zambrano et McCarty“, Pratique juridique actuelle, 2012, p. 49–55. Taip pat žr. F. Aubry Girardin „L’interprétation et l’application de l’Accord sur la libre circulation des personnes du point de vue de la jurisprudence“, L’accord sur la libre circulation des personnes Suisse-UE, Schulthess, Ciurichas, 2011, p. 29–48.

13 – C. Kaddous „Stamm et Hauser, Grimme, Fokus Invest AG, Hengartner et Gasser ou les accords bilatéraux ne créent pas un marché intérieur“, Revue suisse de droit international et européen, 2010, p. 129–136.

14 – Septyni susitarimai sudaryti dėl laisvo asmenų judėjimo, oro transporto, prekių ir keleivių vežimo geležinkeliais ir keliais, prekybos žemės ūkio produktais, abipusio atitikties įvertinimo pripažinimo, vyriausybės vykdomų viešųjų pirkimų tam tikrų aspektų, bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje. Žr. 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimą 2002/309/EB, Euratomas, dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo, dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 89).

15 – Minėto Sprendimo Grimme 28 punktas.

16 – Šiuo klausimu būtent žr. 1982 m. vasario 9 d. Sprendimo Polydor ir RSO Records (270/80, Rink. p. 329) 15–19 punktus; minėtos Nuomonės 1/91 14 punktą; minėto Sprendimo Metalsa 11 ir 15–19 punktus ir teismo praktiką, nurodytą 11 išnašoje.

17 – Išskirta mano.

18 – Žr. EB-Šveicarijos susitarimo I priedo 9 straipsnio 2 dalį.

19 – Minėtame 2 straipsnyje numatyta, kad „taikant šio Susitarimo I, II ir III priedų nuostatas ir jomis remiantis, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, teisėtai nuolat gyvenantys kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, dėl pilietybės nediskriminuojami“.

20 – 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo (C-257/10, Rink. p. I-13227) 26–30, 33 ir 34 punktai.

21 – Dėl panašių argumentų žr. minėto Sprendimo Grimme 47–49 punktus.

22 – Šio straipsnio 1 dalyje savarankiškai dirbantis pasienio darbuotojas apibrėžiamas netiksliais žodžiais „Susitariančiosios Šalies pilietis, kuris gyvena Susitariančiosios Šalies teritorijoje, užsiima kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje privačia veikla <...>“. Jo 2 ir 3 dalyse nustatyta palankesnė tvarka šiai specialiai savarankiškai dirbančių darbuotojų kategorijai leidimo gyventi šalyje srityje. Žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Stamm ir Hauser (C-13/08, Rink. p. I-11087) 39 punktą.

23 – Taigi Šveicarijos pilietis, įsisteigęs Austrijoje, lieka savarankiškai dirbančiu pasienio darbuotoju EB-Šveicarijos susitarimo I priedo 13 straipsnyje pavartota prasme, nors ir gyvena Austrijoje; tačiau susitarimas netaikomas jo galimai ekonominei veiklai Šveicarijoje. Taip pat Vokietijos pilietis, įsisteigęs Šveicarijoje, yra savarankiškai dirbantis pasienio darbuotojas minėto I priedo 13 straipsnyje pavartota prasme, jei gyvena Vokietijoje ar kitoje Sąjungos valstybėje narėje; bet jeigu yra įsisteigęs Vokietijoje, jis neatitinka minėtame straipsnyje numatytų sąlygų.

24 – Žr. šios išvados 34 ir paskesnius punktus.

25 – Šiuo klausimu žr. minėtą Nuomonę 1/91 ir 1992 m. balandžio 10 d. Nuomonę 1/92 (Rink. p. I-2821) dėl Susitarimo tarp Bendrijos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių dėl Europos ekonominės erdvės sukūrimo projekto.

26 – Pagal susitarimo 16 straipsnio 2 dalies trečią sakinį Jungtinis komitetas kurios nors Susitariančiosios Šalies prašymu nustato Teisingumo Teismo praktikos, priimtos po referencinės datos, reikšmę Šveicarijai, kaip trečiajai šaliai Sąjungos atžvilgiu. Žr. lyginant minėtų nuomonių 1/91 8, 24 ir 44 punktus ir 1/92 5 punktą dėl Susitarimo tarp Bendrijos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių dėl Europos ekonominės erdvės sukūrimo projekto 6 straipsnio.

27 – Minėtų sprendimų Schumacker 26 punktas ir Bosman 95–97 punktai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, iš šių sprendimų matyti, kad vienodo požiūrio taisyklėmis draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir paslėptos diskriminacijos formos, kai taikant kitus atskyrimo kriterijus (kaip antai gyvenamosios vietos) faktiškai pasiekiamas toks pats rezultatas. Nediskriminavimo principas, taikomas nacionalinėms nuostatoms, kliudančioms arba sulaikančioms valstybės narės pilietį nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo teise, sudaro šios laisvės kliūtis, net jeigu jos yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę. Anot nacionalinio teismo, gali būti, kad nacionalinės teisės aktais, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose skiriami rezidentai ir nerezidentai ir kuriuose mažiau palankiai vertinami susituokę mokesčių mokėtojai, gyvenantys už Sąjungos ir EEE ribų, nepriklausomai nuo jų pilietybės, susituokusios poros, kurios galėtų prašyti joms taikyti šią lengvatą, yra atgrasomos nuo pasinaudojimo teise į laisvą judėjimą.

28 – 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Werner (C-112/91, Rink. p. I-429) 17 punktas.

29 – Žr. minėto sprendimo 34 ir 62 punktus. Pasirašius EB-Šveicarijos susitarimą Teisingumo Teismas suformavo kitokią išeitį dėl pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų laisvo judėjimo; jis mano, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, dirbantis pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje nei jo gyvenamosios vietos valstybė narė, gali remtis šia laisve kaip darbuotojas migrantas, neatsižvelgiant į jo kilmės valstybės ir darbo vietos valstybės tapatumą Žr., be kita ko, 2008 m. spalio 16 d. Sprendimo Renneberg (C-527/06, Rink. p. I-7735) 35 ir 36 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką.

30 – Minėto Sprendimo Asscher 40–44 punktai.

31 – 2006 m. vasario 21 d. sprendimas (C-152/03, Rink. p. I-1711).

32 – 2011 m. spalio 6 d. sprendimas (C-506/10, Rink. p. I-9345).

33 – Pagal EB-Šveicarijos susitarimo 14 straipsnį Jungtinį komitetą sudaro Susitariančiųjų Šalių atstovai. Jis yra atsakingas už gerą susitarimo taikymą, dėl to rengia rekomendacijas ir priima sprendimus bendru sutarimu. Jis susirenka pagal poreikį bent jau vieną kartą per metus, tačiau kiekviena šalis gali paprašyti sušaukti susirinkimą. Jis gali nuspręsti sudaryti bet kokią darbo ar ekspertų grupę, kuri padėtų vykdyti komiteto užduotis. Pagal to paties susitarimo 19 straipsnį Susitariančiosios Šalys taip pat gali pateikti Jungtiniam komitetui visus nesutarimus, susijusius su šio susitarimo aiškinimu ar taikymu.

34 – Be to, EB-Šveicarijos susitarimo 18 straipsnyje numatyta speciali peržiūros procedūra. Pagal šį straipsnį Susitariančioji Šalis gali pateikti Jungtiniam komitetui peržiūrėjimo pasiūlymą, kuris vėliau įsigalioja atlikus atitinkamas vidaus procedūras.

35 –      Šuo klausimu žr. mano išvados minėtoje byloje Hengartner ir Gasser 72 punktą.