Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. balandžio 11 d.(*)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – SESV 45 straipsnis – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 –71 straipsnis – Visišku bedarbiu tapęs netipinis pasienio darbuotojas, išlaikęs asmeninius ir profesinius ryšius paskiausio darbo valstybėje narėje – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 –65 straipsnis – Teisė į pašalpą gyvenamosios vietos valstybėje narėje – Paskiausio darbo valstybės narės atsisakymas mokėti pašalpą – Priimtinumas – 1986 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Miethe (1/85) svarba – Pereinamojo laikotarpio nuostatos – 87 straipsnio 8 dalis – „Nepasikeitusios padėties“ sąvoka“

Byloje C-443/11

dėl Rechtbank Amsterdam (Nyderlandai) 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. rugpjūčio 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

F. P. Jeltes,

M. A. Peeters,

J. G. J. Arnold

prieš

Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai E. Jarašiūnas, A. Ó Caoimh, C. Toader ir C. G. Fernlund (pranešėjas),

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. spalio 24 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        F. P. Jeltes, atstovaujamo P. Van der Wulp,

–        M. A. Peeters, atstovaujamos S. van der Beek-Verdoorn,

–        Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen, atstovaujamos I. Eijkhout,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Noort ir C. Wissels,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos D. Hadroušek ir M. Smolek,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos V. Pasternak Jørgensen ir C. Vang,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir T. Henze,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir V. Kreuschitz,

susipažinęs su 2013 m. sausio 10 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 (OL L 284, p. 43, toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 65 straipsnio ir 87 straipsnio 8 dalies, SESV 45 straipsnio ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčus tarp F. P. Jeltes, M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold, viena pusė, ir Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen, kita pusė, dėl to, kad ši atmetė jų prašymus įgyti arba išsaugoti teisę gauti pašalpas pagal Nedarbo įstatymą (Werkloosheidswet, toliau – WW).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71

3        1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), iš dalies pakeistu 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 592/2008 (OL L 177, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šiame reglamente:

<...>

b)      pasienio darbuotojas reiškia bet kurį darbuotoją, kuris dirba vienos valstybės narės teritorijoje ir gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, į kurią paprastai grįžta kasdien arba bent kartą per savaitę; <...>

<...>

o)      kompetentinga įstaiga reiškia:

i)      įstaigą, kurioje atitinkamas asmuo yra apdraustas prašymo gauti išmoką pateikimo metu,

<...>

<...>

q)      kompetentinga valstybė reiškia valstybę narę, kurios teritorijoje yra įsikūrusi kompetentinga įstaiga;

<...>“

4        Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnyje nustatyta:

„1.      Bedarbis, kuris anksčiau dirbo pagal darbo sutartį ir kuris, dirbdamas paskiausią darbą, gyveno valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, teritorijoje, išmokas gauna pagal šias nuostatas:

a)      i)     pasienio darbuotojas, kuris iš dalies arba atsitiktinai yra bedarbis jį įdarbinusioje įmonėje, gauna išmokas pagal kompetentingos valstybės teisės aktus, tartum jis gyventų tos valstybės teritorijoje; šias išmokas moka kompetentinga įstaiga;

ii)      pasienio darbuotojas, tapęs visišku bedarbiu, išmokas gauna pagal tos valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktų nuostatas, tartum tie teisės aktai jam būtų [būtų buvę] taikomi dirbant paskiausią darbą; šias išmokas savo lėšomis moka gyvenamosios vietos įstaiga;

b)      i)     pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, išskyrus pasienio darbuotoją, kuris iš dalies arba atsitiktinai tapo bedarbiu arba tapo visišku bedarbiu ir lieka savo darbdavio arba kompetentingos valstybės teritorijos įdarbinimo tarnybos žinioje, išmokas gauna pagal tos valstybės teisės aktų nuostatas, tartum jis gyventų jos teritorijoje; šias išmokas moka kompetentinga įstaiga;

ii)      pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, išskyrus pasienio darbuotoją, kuris tapo visišku bedarbiu ir yra valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, įdarbinimo tarnybos žinioje arba sugrįžta į tą teritoriją, išmokas gauna pagal tos valstybės teisės aktus, tartum jis čia dirbtų paskutiniuoju metu [tartum jis ten būtų dirbęs paskiausiai]; gyvenamosios vietos įstaiga moka šias išmokas savo lėšomis. Tačiau, jeigu toks pagal darbo sutartį dirbantis asmuo yra įgijęs teisę gauti išmokas kompetentingos įstaigos tos valstybės narės, kurios teisės aktai jam buvo taikomi paskutiniuoju metu, išmokas jis gauna pagal 69 straipsnio nuostatas. Išmokų mokėjimas pagal valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus sustabdomas tam laikotarpiui, už kurį pagal 69 straipsnį bedarbis gali gauti išmokas pagal teisės aktus, kurie jam buvo taikomi paskutiniuoju metu.

<...>“

 Reglamentas Nr. 883/2004

5        Šio reglamento 1 straipsnyje sąvokos „pasienio darbuotojas“, „kompetentingos įstaigos“ ir „kompetentinga valstybė narė“ apibrėžiamos iš esmės identiškai Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnyje vartojamoms sąvokoms.

6        Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio c punkte numatyta, kad „asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai“.

7        Šio reglamento 65 straipsnis „Bedarbiai, kurie gyveno valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė“ suformuluotas taip:

„1.      Asmuo, kuris iš dalies arba atsitiktinai tapo bedarbiu ir dirbdamas paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai gyveno valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė, turi likti savo darbdavio arba kompetentingos valstybės narės įdarbinimo tarnybų žinioje. Išmokas jis gauna pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktų nuostatas, tartum jis gyventų toje valstybėje narėje. Šias išmokas moka kompetentingos valstybės narės įstaiga.

2.      Visiškas bedarbis, kuris, dirbdamas paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, gyveno valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė, ir kuris ir toliau gyvena toje valstybėje narėje arba grįžta į ją, turi būti gyvenamosios valstybės narės įdarbinimo tarnybų žinioje. Nepažeidžiant 64 straipsnio nuostatų, visiškas bedarbis papildomai gali būti valstybės narės, kurioje jis dirbo paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, įdarbinimo tarnybų žinioje.

Bedarbis, išskyrus pasienio darbuotoją, kuris negrįžta į savo gyvenamąją valstybę narę, turi būti valstybės narės, kurios teisės aktai jam buvo taikomi paskutiniuoju metu, įdarbinimo tarnybų žinioje.

3.      2 dalies pirmame sakinyje nurodytas bedarbis turi įsiregistruoti valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingose įdarbinimo tarnybose kaip darbo ieškantis asmuo, jam turi būti taikoma ten galiojanti kontrolės tvarka ir jis turi vykdyti pagal tos valstybės narės teisės aktus nustatytas sąlygas. Jeigu jis nusprendžia įsiregistruoti ir kaip darbo ieškantis asmuo toje valstybėje narėje, kurioje dirbo paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, jis privalo vykdyti toje valstybėje nustatytas prievoles.

4.      2 dalies antro sakinio ir 3 dalies antro sakinio bei gyvenamosios valstybės narės ir valstybės narės, kurioje bedarbis dirbo paskiausią darbą, įstaigų ir tarnybų informacijos mainų, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos priemonių įgyvendinimas numatomas įgyvendinimo reglamente.

5.      a)     2 dalies pirmame ir antrame sakiniuose nurodytas bedarbis išmokas gauna pagal gyvenamosios valstybės narės teisės aktus, tartum tie teisės aktai būtų jam galioję paskiausio darbo pagal darbo sutartį arba paskiausio savarankiško darbo metu. Šias išmokas moka gyvenamosios vietos įstaiga.

b)      tačiau darbuotojas, išskyrus pasienio darbuotoją, kuriam išmokos buvo skiriamos tos valstybės narės, kurios teisės aktai jam buvo taikomi paskutiniuoju metu, kompetentingos įstaigos lėšomis, grįžęs į gyvenamąją valstybę narę, pirmiausiai išmokas gauna pagal 64 straipsnio nuostatas. Išmokų mokėjimas pagal a punkto nuostatas sustabdomas tam laikotarpiui, už kurį jis gali gauti išmokas pagal teisės aktus, kurie jam buvo taikomi paskutiniuoju metu.

6.      Išmokas pagal 5 dalies nuostatas ir toliau savo lėšomis moka gyvenamosios vietos įstaiga. <...>

<...>“

8        Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ nustatyta:

„1.      Pagal šį reglamentą neįgyjama jokių teisių iki jo įsigaliojimo.

<...>

8.      Jeigu pagal šio reglamento nuostatas asmeniui taikomi kitos, nei nustatyta pagal Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 II antraštinę dalį, valstybės narės teisės aktai, tie teisės aktai jam ir toliau taikomi, jeigu atitinkama padėtis nepasikeičia, bet ne ilgiau kaip 10 metų nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos, išskyrus atvejus, kai atitinkamas asmuo paprašo jam taikyti pagal šio reglamento nuostatas taikytinus teisės aktus. Toks prašymas per tris mėnesius nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos pateikiamas valstybės narės, kurios teisės aktai taikytini pagal šį reglamentą, kompetentingai įstaigai, jeigu atitinkamam asmeniui nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos turi būti taikomi tos valstybės narės teisės aktai. Jeigu prašymas pateikiamas pasibaigus nurodytam terminui, taikomų teisės aktų pakeitimas atliekamas kito mėnesio pirmą dieną.

<...>“

 Reglamentas (EB) Nr. 987/2009

9        2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, p. 1; toliau – Įgyvendinimo reglamentas), 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Šiame reglamente numatomos priemonės ir procedūros, skirtos darbuotojų ir bedarbių asmenų judumui skatinti. Pasienio darbuotojai, kurie visiškai prarado darbą, gali pateikti duomenis apie save gyvenamosios vietos šalies ir valstybės narės, kurioje jie paskutinį kartą dirbo, įdarbinimo tarnyboms. Tačiau jie turėtų teisę gauti išmokas tik iš tos valstybės narės, kurioje gyvena.“

 Nyderlandų teisė

10      Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal WW 19 straipsnio 1 dalies f punktą darbuotojų teisė gauti bedarbio pašalpą siejama su sąlyga, kad jie gyventų tos valstybės teritorijoje.

 Pagrindinių bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

11      Nyderlandų piliečiai pasienio darbuotojai F. P. Jeltes, M. A. Peeters ir J. G J. Arnold dirbo Nyderlanduose, du pirmieji gyveno Belgijoje, trečiasis – Vokietijoje.

12      F. P. Jeltes tapo bedarbiu nuo 2010 m. gegužės mėnesio, t. y. pradėjus taikyti 2010 m. gegužės 1 d. Reglamentą Nr. 883/2004. Jis pateikė prašymą gauti bedarbio pašalpą pagal WW Nyderlandų institucijoms, bet šios jo prašymą atmetė.

13      M. A. Peeters neteko darbo 2009 m. gegužės mėnesį ir gavo Nyderlandų institucijų paskirtą bedarbio pašalpą. 2010 m. balandžio 26 d. ji vėl pradėjo dirbti pagal darbo sutartį, o 2010 m. gegužės 18 d. vėl tapo bedarbe. Laikotarpiu, kai suinteresuotoji vėl pradėjo dirbti, jai buvo nutrauktas bedarbio pašalpos mokėjimas, bet šios institucijos ją informavo, kad jeigu iki 2010 m. spalio 25 d. ji vėl taptų bedarbe, galėtų prašyti toliau mokėti šią pašalpą. Tačiau kai M. A. Peeters praradusi darbą kreipėsi į šias institucijas, jos atsisakė vėl mokėti šią pašalpą.

14      J. G. J. Arnold neteko darbo ir gavo Nyderlandų institucijų pagal WW paskirtą bedarbio pašalpą nuo 2009 m. vasario 2 dienos. 2009 m. kovo mėnesį jis pradėjo dirbti savarankiškai Vokietijoje. Šios institucijos nutraukė bedarbio pašalpos mokėjimą suinteresuotajam asmeniui ir kartu pranešė, kad jeigu jis iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. nustotų dirbti savarankiškai, galėtų prašyti toliau mokėti šią pašalpą. J. G. J. Arnold nustojo dirbti savarankiškai ir 2010 m. birželio 1 d. pateikė prašymą toliau mokėti minėtą pašalpą. Tačiau Nyderlandų institucijos atsisakė ją mokėti.

15      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal Nyderlandų teisę bedarbio pašalpa nemokama bedarbiams, negyvenantiems šios valstybės teritorijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad, kiek tai susiję su trimis ieškovais pagrindinėje byloje, Nyderlandų institucijos savo atsisakymą grindė Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsniu, kuriame gyvenamosios vietos valstybė (šioje byloje – Belgijos Karalystė dviem pirmiesiems ir Vokietijos Federacinė Respublika trečiajam) nurodyta kaip valstybė narė, kompetentinga skirti bedarbio pašalpas.

16      Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė Rechtbank Amsterdam ieškinį dėl Nyderlandų institucijų priimtų spendimų atsisakyti skirti išmokas. Šis teismas patikslina, kad neginčijama, jog Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsniu ieškovams nesuteikiama galimybė reikalauti, kad šios institucijos skirtų bedarbio pašalpą. Tačiau jis priduria, kad juo labiau neginčijama, kad šie asmenys yra netipiniai pasienio darbuotojai, kaip jie suprantami pagal 1986 m. birželio 12 d. Sprendimą Miethe (1/85, Rink. p. 1837), nes išlaikė ypač glaudžius asmeninius ir profesinius ryšius paskiausio darbo valstybėje narėje. Iš to matyti, kad, šio teismo nuomone, turbūt valstybėje, kuri šioje byloje yra Nyderlandų Karalystė, jie turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką. Todėl jis klausia, ar, kaip minėtame Sprendime Miethe, reikia konstatuoti, kad ieškovai gali turėti teisę gauti bedarbių išmokas šioje valstybėje narėje.

17      Tačiau abejodamas dėl minėto Sprendimo Miethe svarbos išlaikymo įsigaliojus Reglamentui Nr. 883/2004 Rechtbank Amsterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal Reglamentą Nr. 883/2004 [minėtas] Sprendimas Miethe, priimtas galiojant Reglamentui Nr. 1408/71, tebeatlieka papildomą funkciją, t. y. pagrindžia netipinių pasienio darbuotojų teisę pasirinkti, kurioje valstybėje narėje likti užsiregistravus įdarbinimo tarnybose ir gauti bedarbio pašalpą, nes grįžimo į darbo rinką galimybės jų pasirinktoje valstybėje narėje yra didžiausios? Ar, bendrai vertinant, Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsniu jau pakankamai užtikrinama, kad visiškai nedirbantys pasienio darbuotojai gautų pašalpą sąlygomis, kurios palankiausios jiems ieškant darbo, ir [minėtas] Sprendimas Miethe prarado savo pridėtinę vertę?

2.      Ar Sąjungos teisei, šiuo atveju SESV 45 straipsniui arba Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 daliai, prieštarauja valstybės narės sprendimas atsisakyti visišku bedarbiu tapusiam darbuotojui migrantui (pasienio darbuotojui) – kuris šioje valstybėje narėje dirbo paskiausiai ir kuris, atsižvelgiant į esamus socialinius ir šeimos ryšius, šioje valstybėje narėje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, – skirti bedarbio pašalpą pagal šios valstybės teisės normas vien todėl, kad jis gyvena kitoje valstybėje narėje?

3.      Kaip reikėtų atsakyti į pirma pateiktą klausimą remiantis Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalimi, [Europos Sąjungos] Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu ir teisinio saugumo principu, jei tokiam darbuotojui bedarbio pašalpa buvo skirta pagal buvusios darbo vietos valstybės teisę dar iki įsigaliojant Reglamentui Nr. 883/2004 ir jei tuo metu dar nebuvo pasiekta šios pašalpos maksimalios mokėjimo trukmės riba ar praėjęs terminas atnaujinti teisę į šią pašalpą (o pašalpos mokėjimas buvo sustabdytas, nes bedarbis pradėjo dirbti kitame darbe)?

4.      Ar atsakymas į antrąjį klausimą būtų kitoks, jei atitinkamiems bedarbiams pasienio darbuotojams būtų užtikrinta galimybė prašyti atnaujinti teisę į pašalpą, jei pradėję dirbti kitame darbe jie vėl taptų bedarbiais, nors su tuo susijusi pateikta informacija dėl įgyvendinimo praktikos neaiškumų atrodytų netiksli arba nevienareikšmė?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

18      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikdamas pirmąjį klausimą iš esmės siekia sužinoti, ar minėtas Sprendimas Miethe lieka reikšmingas įsigaliojus Reglamentui Nr. 883/2004, siekiant aiškinti šio reglamento 65 straipsnio 2 dalį taip, kad darbuotojas, kuris su savo paskiausio darbo valstybe išlaikė tokius profesinius ir asmeninius ryšius, kad joje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, gali pasirinkti būti šios valstybės narės įdarbinimo tarnybų žinioje, kad gautų ne tik pagalbą ieškant darbo, bet ir bedarbio pašalpą.

19      Siekiant atsakyti į šį klausimą, prieš nagrinėjant Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 2 dalies turinį reikia remtis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio nuostatomis ir minėtame Sprendime Miethe pateiktu Teisingumo Teismo išaiškinimu.

20      Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnyje yra specialiųjų nuostatų, taikytinų bedarbiams, kurie dirbdami paskiausią darbą gyveno kitoje valstybėje narėje nei kompetentinga valstybė. Šios nuostatos skiriasi nuo šio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrosios taisyklės, pagal kurią asmeniui, dirbančiam pagal darbo sutartį valstybės narės teritorijoje, taikomi šios valstybės teisės aktai.

21      Remiantis šio reglamento 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiu, pasienio darbuotojams, kurie yra visiški bedarbiai, taikomi valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai. Teisingumo Teismas konstatavo, kad šia nuostata netiesiogiai preziumuojama, kad toks darbuotojas šioje valstybėje turi palankiausias sąlygas ieškoti kito darbo (žr. minėto Sprendimo Miethe 17 punktą).

22      Remiantis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punktu, pagal darbo sutartį dirbantys asmenys, išskyrus pasienio darbuotojus, t. y. asmenys, kurie, priešingai nei pasienio darbuotojai, kasdien arba bent kartą per savaitę negrįžta į savo gyvenamosios vietos valstybę, tapę visiškais bedarbiais gali pasirinkti likti kompetentingos valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje arba būti valstybės narės, kurioje gyvena, įdarbinimo tarnybų žinioje. Pirmuoju atveju jie gauna paskiausio darbo valstybės narės išmokas, antruoju – gyvenamosios vietos valstybės narės. Nagrinėjamos išmokos apima ne tik pinigines pašalpas, bet ir pagalbą ieškant darbo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Miethe 16 punktą).

23      Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Miethe 18 punkte konstatavo, kad Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatyto tikslo, susijusio su pasienio darbuotojais, kurie yra visiški bedarbiai, t. y. užtikrinti darbuotojui migrantui bedarbio pašalpos mokėjimą palankiausiomis sąlygomis, vis dėlto negalima pasiekti, jei visiškai nedirbantis pasienio darbuotojas tik paskiausio darbo valstybėje narėje išlaiko tokius asmeninius ir profesinius ryšius, kad būtent šioje valstybėje turi didžiausias galimybes reintegruotis profesine prasme. Taigi toks darbuotojas turi būti laikomas „kitu darbuotoju nei pasienio darbuotojas“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 71 straipsnį, ir patenkančiu į šio straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį. Iš to matyti, kad šis darbuotojas gali pasirinkti būti paskiausios valstybės narės, kur jis dirbo, įdarbinimo tarnybų žinioje ir gauti šios valstybės išmokas, kurios yra ir pagalba ieškant darbo, ir pašalpos.

24      Kaip matyti iš Reglamento Nr. 883/2004 3 konstatuojamosios dalies, teisės aktų leidėjas norėjo patobulinti ir supaprastinti Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas, kurios padarius daug pakeitimų ir atnaujinimų tapo sudėtingos ir pernelyg ilgos.

25      Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsniu pakeistas Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnis, iš dalies pakeičiant jo turinį.

26      Iš Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnis 2 dalies matyti, kad visišku bedarbiu tapęs pasienio darbuotojas, kuris gyveno kitoje valstybėje narėje nei kompetentinga valstybė, ir toliau joje, t. y. gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gyvena, yra šios valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje. Šioje nuostatoje numatyta, kad jis gali papildomai būti valstybės narės, kurioje dirbo paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, įdarbinimo tarnybų žinioje.

27      Kitas darbuotojas nei pasienio darbuotojas, tapęs visišku bedarbiu, yra arba savo gyvenamosios vietos valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje, jeigu grįžta į šią valstybę, arba valstybės narės, kurioje paskiausiai dirbo, įdarbinimo tarnybų žinioje, jeigu į ją negrįžta.

28      Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnis 2 dalyje numatyta visišku bedarbiu tapusio pasienio darbuotojo galimybė papildomai būti paskiausio darbo valstybės narės įdarbinimo tarnybų žinioje yra naujas elementas, palyginti su Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio turiniu. Atitinkamas darbuotojas, kad ir kokius būtų išlaikęs ryšius šioje valstybėje, ir, pirmiausia, jeigu joje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, taip pat gali naudotis darbo paieškos paslaugomis. Tai darydamas teisės aktų leidėjas iš dalies atsižvelgė į minėtą Sprendimą Miethe.

29      Tačiau pagal šį sprendimą darbuotojas, kurio ryšiai su paskiausio darbo valstybe buvo tokie, kad jis toje valstybėje turėjo didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, todėl turėjo būti laikomas kitu darbuotoju nei pasienio darbuotojas, galėjo naudotis ne tik šios valstybės darbo paieškos paslaugomis, bet ir gauti jos bedarbio pašalpą.

30      Todėl kyla klausimas, ar tokio darbuotojo teisė gauti paskiausio darbo valstybės narės bedarbio pašalpą buvo išsaugota Reglamente Nr. 883/2004.

31      Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad tokios galimybės nematyti iš šio reglamento 65 straipsnio 2 dalies teksto. Šioje nuostatoje numatyta, kad visišku bedarbiu tapęs pasienio darbuotojas turi būti gyvenamosios vietos valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje. Tai yra pareiga, o ne teisė. Pagal šio straipsnio 5 dalies a punktą šis darbuotojas gauna išmokas, taigi bedarbio pašalpą, pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus, tartum tie teisės aktai būtų jam taikyti paskiausio darbo pagal darbo sutartį arba paskiausio savarankiško darbo metu. Be to, prisiregistruoti paskiausio darbo valstybės narės įdarbinimo tarnyboje jis gali tik papildomai. Pagal Įgyvendinimo reglamento 56 straipsnio 1 dalį, kuriame daroma nuoroda į Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 2 dalį, šis prisiregistravimas susijęs tik su darbo paieška.

32      Kadangi Reglamentas Nr. 883/2004 buvo priimtas vėliau nei minėtas Sprendimas Miethe, teisės aktų leidėjas galėjo, jei būtų norėjęs, atsižvelgiant į jo norą patobulinti ir supaprastinti egzistuojančias normas, visiškai perrašyti šio reglamento 65 straipsnį ir aiškiai įtraukti Teisingumo Teismo šiame sprendime pateiktą Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio išaiškinimą. Jis to nepadarė. Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad tai, jog Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 2 dalyje nėra aiškios nuorodos apie teisę gauti paskiausio darbo vietos valstybės narės bedarbio pašalpą, atspindi teisės aktų leidėjo norą ribotai atsižvelgti į minėtą Sprendimą Miethe, numatant tik papildomą atitinkamo darbuotojo galimybę įsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui šios valstybės narės įdarbinimo tarnybose, siekiant gauti papildomą pagalbą ieškant darbo.

33      Be to, šiuo išaiškinimu remtasi Reglamento Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamento parengiamuosiuose darbuose.

34      Dėl Reglamento Nr. 883/2004 Europos Komisija pasiūlė panaikinti galiojančią sistemą, pagal kurią visišku bedarbiu tapęs pasienio darbuotojas veikiau gauna gyvenamosios vietos valstybės, o ne paskiausio darbo valstybės bedarbio pašalpą. Komisija 2004 m. sausio 27 d. komunikate pažymėjo, kad 2004 m. sausio 26 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje (EB) Nr. 18/2004 dėl Reglamento Nr. 883/2004 priėmimo (OL 79 E, p. 15) ši nepasiekė susitarimo dėl pasiūlymo ir išlaikė gyvenamosios vietos valstybės atsakomybę už pašalpų mokėjimą.

35      Dėl Įgyvendinimo reglamento Europos Parlamentas 2008 m. birželio 10 d. pranešime pasiūlė patikslinti, kad darbuotojo teisė įsiregistruoti paskiausio darbo valstybės įdarbinimo tarnybose skirta skatinti darbuotojų ir bedarbių judumą, bet darbuotojas turi teisę tik į vieną pašalpą gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Parlamentas paaiškino, kad jo pakeitimas skirtas pašalinti bet kokią dviprasmybę dėl minėto Sprendimo Miethe taikymo arba netaikymo. Minėto reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje beveik identiškai perimtas Parlamento pasiūlytas pakeitimas.

36      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad, įsigaliojus Reglamentui Nr. 883/2004, jo 65 straipsnio nuostatų nereikia aiškinti atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Miethe. Dėl pasienio darbuotojo, tapusio visišku bedarbiu, kuris su paskiausio darbo valstybe išlaikė tokius asmeninius ir profesinius ryšius, kad šioje valstybėje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, 65 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad juo darbuotojui leidžiama papildomai būti šios valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje ne turint tikslą joje gauti bedarbio pašalpą, o tik siekiant gauti darbo paieškos paslaugas.

 Dėl antrojo klausimo

37      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikdamas antrąjį klausimą iš esmės siekia sužinoti, ar nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo, ypač įtvirtintas SESV 45 straipsnyje, reikia aiškinti kaip draudžiančias paskiausio darbo valstybei narei remiantis savo nacionaline teise atsisakyti skirti bedarbio pašalpą visišku bedarbiu tapusiam pasienio darbuotojui, kuris šioje valstybėje narėje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, motyvuojant tuo, kad šis darbuotojas negyvena jos teritorijoje.

38      Šį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į tokią situaciją, kurioje atsidūrė F. P. Jeltes. Darbuotojų, kaip antai M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold, situacija turi ypatingų požymių, kurie bus nagrinėjami atsakant į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

39      Reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 883/2004 išdėstytą koordinavimo reikalavimą, tuo, jog taikoma nacionalinėje teisėje numatyta gyvenamosios vietos sąlyga esant tokiai situacijai kaip F. P. Jeltes, nepasiekiamas kitoks rezultatas, nei taikant Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 2 dalyje ir 5 dalies a punkte išdėstytas nuostatas, pagal kurias visišku bedarbiu tapęs pasienio darbuotojas gauna išmokas pagal gyvenamosios vietos valstybės narės nuostatas, tartum jos teisės aktai jam būtų buvę taikyti paskiausio darbo pagal darbo sutartį arba paskiausio savarankiško darbo metu, ir gyvenamosios vietos institucijos jam moka šias išmokas. Be to, pagal šio reglamento 11 straipsnio 3 dalies c punktą asmeniui, kuris gauna bedarbio pašalpą pagal 65 straipsnio nuostatas, vadovaujantis gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktais, taikomi šios valstybės narės teisės aktai. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinės institucijos rėmėsi 65 straipsniu atsisakydamos patenkinti ieškovų pagrindinėje byloje pateiktus prašymus gauti bedarbių pašalpas arba toliau jas gauti, ir siūlydamos jiems kreiptis į gyvenamosios vietos valstybės institucijas.

40      Iš Teisingumo Teismo praktikos dėl Reglamento Nr. 1408/71 matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į didelę diskreciją, kuria jis disponuoja rinkdamasis geriausiai EB 42 straipsnio tikslus pasiekti tinkančias priemones, priimdamas Reglamentą Nr. 883/2004 iš principo įvykdė savo pareigas, kylančias iš EB 42 straipsniu pavestos užduoties sukurti sistemą, leidžiančią darbuotojams įveikti kliūtis, kurių gali atsirasti dėl socialinės apsaugos srityje priimtų nacionalinių taisyklių (pagal analogiją, be kita ko, žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo von Chamier-Glisczinski, C-208/07, Rink. p. I-6095, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

41      Tai, kad tam tikra nacionalinė priemonė gali atitikti išvestinės teisės akto, šiuo atveju – Reglamento Nr. 883/2004, nuostatą, nebūtinai reiškia, kad ši priemonė nevertintina pagal Sutarties nuostatas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. minėto Sprendimo Chamier-Glisczinski 66 punktą ir dėl bedarbio pašalpos – 2006 m. liepos 18 d. Sprendimą De Cuyper, C-406/04, Rink. p. I-6947 bei 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Petersen, C-228/07, Rink. p. I-6989).

42      Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Nyderlandų institucijų mokamos bedarbių pašalpos yra didesnės už mokamas Belgijos institucijų, bet šios mokamos ilgiau.

43      Tačiau reikia priminti: kadangi EB 42 straipsnyje numatytas valstybių narių teisės aktų koordinavimas, o ne derinimas, ši teisės nuostata neturi įtakos materialiesiems ir procedūriniams atskirų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų skirtumams ir dėl to prie jų prisijungusių asmenų teisėms (žr. minėto Sprendimo von Chamier-Glisczinski 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44      Tokiomis sąlygomis Sutarties nuostatos dėl laisvo judėjimo negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu. Atsižvelgiant į valstybių narių sistemų ir teisės aktų šioje srityje skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju gali būti daugiau ar mažiau palankus apdraustojo finansiniam planui (žr. minėto Sprendimo von Chamier-Glisczinski 85 punktą ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-562/10, 57 punktą).

45      Faktas, kad toks asmuo kaip F. P. Jeltes gauna bedarbio pašalpą iš gyvenamosios vietos valstybės narės, šioje byloje – Belgijos Karalystės, kompetentingos institucijos, atsiranda pagal Reglamentą Nr. 883/2004 taikant šios valstybės narės įstatymą bedarbio pašalpos srityje. Paskiausios darbo valstybės narės teisės aktuose numatytų ir pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus skiriamų išmokų skirtumas šiomis sąlygomis negali būti laikomas laisvo judėjimo apribojimu, nes jis atsiranda dėl nesamo Sąjungos teisės suderinimo šioje srityje (pagal analogiją ligos draudimo srityje žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo van Delft ir kt., C-345/09, Rink. p. I-9879, 106 punktą).

46      Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo, ypač įtvirtintas SESV 45 straipsnyje, reikia aiškinti kaip nedraudžiančias paskiausio darbo valstybei narei remiantis savo nacionaline teise atsisakyti skirti bedarbio pašalpą visišku bedarbiu tapusiam pasienio darbuotojui, kuris šioje valstybėje narėje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, motyvuojant tuo, kad šis darbuotojas negyvena jos teritorijoje, nes pagal Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio nuostatas taikytini gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai.

 Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

47      Trečiasis ir ketvirtasis klausimai susiję su asmenų, kaip antai M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold, situacija, kurie, atsižvelgdami į jų dviejų nedarbo periodų panašumą, remdamiesi nacionaliniu įstatymu prašė toliau mokėti pašalpas, kurias gavo iš pradžių, bet buvo atsisakyta jas toliau mokėti, nes tuo metu įsigaliojo Reglamentas Nr. 883/2004.

48      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar siekiant išvengti laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalyje nustatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį dėl teisės į nuosavybę ir teisinio saugumo arba teisinių lūkesčių apsaugos principų reikia aiškinti taip, kad atitinkami darbuotojai gali toliau gauti paskiausio darbo valstybės bedarbių pašalpas.

49      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog pagal šį reglamentą asmeniui, kuriam taikomi kitos valstybės narės teisės aktai, ne tie, kurie jam taikyti pagal Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinę dalį, tam tikrą laikotarpį įsigaliojus Reglamentui Nr. 883/2004 toliau taikomi pastarieji teisės aktai su sąlyga, kad nepasikeičia atitinkama padėtis.

50      Ši nuostata taikoma su sąlyga, kad, pirma, taikytina teisė nustatyta Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje ir, antra, atitinkama padėtis nepasikeičia.

51      Dėl pirmosios iš šių dviejų sąlygų neginčijama, kad M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold gavo Nyderlandų institucijų bedarbių pašalpas pagal Nyderlandų teisės aktų nuostatas, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsniu. Šis straipsnis nustatytas ne šio reglamento II antraštinėje dalyje, susijusioje su taikytinų teisės aktų nustatymo bendrosiomis taisyklėmis, o jo III antraštinėje dalyje, susijusioje su specialiomis nuostatomis, kuriomis remiantis nustatomi šie teisės aktai, be kita ko, bedarbio pašalpos srityje.

52      Todėl Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalis negali būti laikoma tiesiogiai taikoma pagrindinėje byloje.

53      Dėl to kyla klausimas, ar ši aplinkybė kliudo toliau taikyti teisės aktus, kurie taikyti pagal Reglamentą Nr. 1408/71.

54      Remiantis visomis Teisingumo Teismui pateiktomis pastabomis, vien ši aplinkybė neturėtų būti kliūtis toliau taikyti šiuos teisės aktus.

55      Šiuo atžvilgiu generalinis advokatas iš esmės savo išvados 68 punkte pažymėjo, jog tai, kad Reglamente Nr. 883/2004 nenurodyta pereinamojo laikotarpio nuostata, taikytina atitinkamiems darbuotojams, gali būti laikoma spraga, atsiradusia per teisės aktų leidybos procedūrą, per kurią priimtas Reglamentas Nr. 883/2004, ir tai neatspindi teisės aktų leidėjo išankstinės valios jiems iškart taikyti kitus teisės aktus.

56      Šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalyje numatytą pereinamojo laikotarpio nuostatą reikia aiškinti kaip pagal analogiją taikomą visiškais bedarbiais tapusiems pasienio darbuotojams, kurie atsižvelgiant į jų paskiausio darbo valstybėje narėje išlaikytus ryšius, gauna bedarbių pašalpas pagal šios valstybės narės teisės aktus, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsniu. Tai, kad šis straipsnis nenustatytas Reglamento Nr. 1408/71 III antraštinėje dalyje, šiuo atveju nėra kliūtis taikyti.

57      Dėl klausimo, kylančio taikant Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalį, ar „atitinkama padėtis nepasikeitė“, Teisingumo Teismui pateiktos pastabos dėl šios formuluotės prasmės skiriasi.

58      Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen, Nyderlandų ir Danijos vyriausybės nuomone, jeigu atitinkami darbuotojai dirba įsigaliojus Reglamentui Nr. 883/2004 ir tampa bedarbiais tik vėliau nei įsigaliojimo diena, jų padėtis turi būti laikoma pasikeitusia, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 87 straipsnio 8 dalį. M. A. Peeters, Vokietijos vyriausybės ir Komijos nuomone, šios aplinkybės nėra lemiamos ir nebūtinai draudžiančios toliau taikyti įstatymą, kuris buvo taikytas pagal Reglamentą Nr. 1408/71.

59      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad sąvoka „nepasikeitusi padėtis“ neapibrėžta Reglamente Nr. 883/2004. Tačiau kadangi šis reglamentas yra ne nacionalinių socialinės apsaugos sistemų suderinimo priemonė, o aktas, kuriuo siekiama koordinuoti šias sistemas, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės, yra kompetentingos savo teisės aktuose nustatyti socialinės apsaugos sistemos išmokų skyrimo sąlygas (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 12 d. Sprendimo Hudzinski ir Wawrzyniak, C-611/10 ir C-612/10, 42 punktą). Todėl sąvoka „nepasikeitusi padėtis“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 87 straipsnio 8 dalį, turi būti aiškinama kaip nukreipianti į apibrėžtį, pateikiamą socialinės apsaugos srities nacionalinės teisės aktuose (pagal analogiją žr. dėl „darbo“ sąvokos Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalis; 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Adanez-Vega, C-372/02, Rink. p. I-10761, 33 punktą).

60      Dėl darbuotojų, kaip antai M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold, prašymą prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar remiantis Nyderlandų teise dieną, kai šie darbuotojai vėl pradėjo dirbti po pirmojo nedarbo laikotarpio, t. y. atitinkamai 2010 m. balandžio mėnesį ir 2009 m. kovo mėnesį, jie turėjo teisę toliau gauti bedarbių pašalpas, jeigu vėl būtų tapę bedarbiais iki pasibaigiant tam tikram laikotarpiui. Tai, kad Nyderlandų institucijos nurodė terminą „tolesnis mokėjimas“, galėjo reikšti, kad tokia teisė egzistuoja pagal Nyderlandų teisės aktus. Teigiamai atsakius į šį klausimą, šis teismas turi nustatyti, ar atsižvelgiant į, be kita ko, laikotarpio, per kurį suinteresuotieji asmenys vėl dirbo, trukmę, jie tenkina nacionalinės teisės aktuose nustatytas sąlygas, kad būtų toliau mokamos minėtos pašalpos, neatsižvelgiant į tai, kad įsigaliojo Reglamentas Nr. 883/2004.

61      Iš to matyti, kad sąvoka „nepasikeitusi padėtis“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalį, turi būti vertinama atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus socialinės apsaugos srityje, ir nacionalinis teismas turi patikrinti, ar darbuotojai, kaip antai M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold, tenkina šiuose teisės aktuose numatytas sąlygas toliau gauti bedarbių pašalpas, kurios, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsniu, jiems buvo mokamos pagal minėtus teisės aktus.

62      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti taip:

–        Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalies nuostatas reikia taikyti visiškais bedarbiais tapusiems pasienio darbuotojams, kurie atsižvelgiant į ryšius, kuriuos išlaikė paskiausio darbo valstybėje narėje, gauna šias bedarbių pašalpas pagal tos valstybės narės teisės aktus, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsniu.

–        Sąvoka „nepasikeitusi padėtis“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalį, turi būti vertinama atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus socialinės apsaugos srityje. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar darbuotojai, kaip antai M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold, tenkina šiuose teisės aktuose numatytas sąlygas toliau gauti bedarbių pašalpas, kurios, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsniu, jiems buvo mokamos pagal minėtus teisės aktus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

63      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.      Įsigaliojus 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeistam 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009, jo 65 straipsnio nuostatų nereikia aiškinti atsižvelgiant į 1986 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą Miethe (1/85). Dėl pasienio darbuotojo, tapusio visišku bedarbiu, kuris su paskiausio darbo valstybe išlaikė tokius asmeninius ir profesinius ryšius, kad šioje valstybėje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, 65 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad juo darbuotojui leidžiama papildomai būti šios valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje ne turint tikslą joje gauti bedarbio pašalpą, o tik siekiant gauti darbo paieškos paslaugas.

2.      Nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo, ypač įtvirtintas SESV 45 straipsnyje, reikia aiškinti kaip nedraudžiančias paskiausio darbo valstybei narei remiantis savo nacionaline teise atsisakyti skirti bedarbio pašalpą visišku bedarbiu tapusiam pasienio darbuotojui, kuris šioje valstybėje narėje turi didžiausias galimybes grįžti į darbo rinką, motyvuojant tuo, kad šis darbuotojas negyvena jos teritorijoje, nes pagal Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 988/2009, 65 straipsnio nuostatas taikytini gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai.

3.      Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 988/2009, 87 straipsnio 8 dalies nuostatas reikia taikyti visiškais bedarbiais tapusiems pasienio darbuotojams, kurie, atsižvelgiant į ryšius, kuriuos išlaikė paskiausio darbo valstybėje narėje, gauna šias bedarbių pašalpas pagal šios valstybės narės teisės aktus, vadovaujantis 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, iš dalies pakeistu 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 592/2008, 71 straipsniu.

Sąvoka „nepasikeitusi padėtis“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 988/2009, 87 straipsnio 8 dalį, turi būti vertinama atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus socialinės apsaugos srityje. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar darbuotojai, kaip antai M. A. Peeters ir J. G. J. Arnold, tenkina šiuose teisės aktuose numatytas sąlygas toliau gauti bedarbių pašalpas, kurios, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 592/2008, 71 straipsniu, jiems buvo mokamos pagal minėtus teisės aktus.

Parašai.

* Proceso kalba: olandų.