Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. gruodžio 11 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 56 straipsnis ir EEE susitarimo 36 straipsnis – Kitoje valstybėje narėje įsteigtų pensijų fondų ir draudimo bendrovių Ispanijoje siūlomos paslaugos – Profesinių pensijų schemos – Pareiga skirti mokesčių atstovą, Ispanijos rezidentą – Ribojamasis pobūdis – Pateisinimas – Mokesčių mokėjimo kontrolės veiksmingumas ir kova su mokesčių vengimu – Proporcingumas“

Byloje C-678/11

dėl 2011 m. gruodžio 22 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama F. Jimeno Fernández ir W. Roels, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Ispanijos Karalystę, atstovaujamą A. Rubio González,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir J.-S. Pilczer,

įstojusios į bylą šalies,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai C. Vajda (pranešėjas), A. Rosas, E. Juhász ir D. Šváby,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. birželio 12 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad priėmusi ir palikusi galioti nuostatas, esančias 2002 m. lapkričio 29 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/2002, kuriuo patvirtinama Įstatymo dėl pensijų fondų ir schemų reglamentavimo nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 1/2002, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de Regulación de los Planes y Fondos de Pensiones; BOE, Nr. 298, 2002 m. gruodžio 13 d., p. 43361, toliau – Pensijų fondų ir schemų reglamentavimo įstatymas), 46 straipsnio c punkte, 2004 m. spalio 29 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 6/2004, kuriuo patvirtinama Įstatymo dėl privataus draudimo organizavimo ir priežiūros nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 6/2004, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de ordenación y supervisión de los seguros privados, BOE, Nr. 267, 2004 m. lapkričio 5 d., p. 36602, toliau – Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymas), 86 straipsnyje, 2004 m. kovo 5 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 5/2004, kuriuo patvirtinama Nerezidentų pajamų mokesčio įstatymo nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 5/2004 por el que se aprueba el texto refundido de la ley del Impuesto sobre la renta de los no rezidentes, BOE, Nr. 62, 2004 m. kovo 12 d., p. 11176), iš dalies pakeisto 2006 m. lapkričio 29 d. Mokestinio sukčiavimo prevencijos priemonių įstatymu Nr. 36/2006 (Ley 36/2006 de medidas para la prevención del fraude fiscal, BOE, Nr. 286, 2006 m. lapkričio 30 d., p. 42087, toliau – Nerezidentų pajamų mokesčio įstatymas), 10 straipsnyje ir 2003 m. gruodžio 17 d. Bendrojo mokesčių įstatymo Nr. 58/2003 (Ley 58/2003, General Tributaria, BOE, Nr. 302, 2003 m. gruodžio 18 d., p. 44987, toliau – Bendrasis mokesčių įstatymas) 47 straipsnyje, pagal kurias kitose valstybėse narėse įsteigti pensijų fondai, siūlantys profesinių pensijų schemas Ispanijos Karalystėje, taip pat draudimo bendrovės, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, be kita ko, privalo skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 56 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL 1994, L 1, p. 3, toliau – EEE susitarimas) 36 straipsnį.

 Ispanijos teisė

2        Bendrojo mokesčių įstatymo 47 straipsnyje nustatyta:

„Ryšiams su mokesčių administratoriumi palaikyti Ispanijoje nereziduojantys mokesčių mokėtojai turi skirti Ispanijos teritorijoje įsikūrusį mokesčių atstovą tuo atveju, kai jie šioje valstybėje veikia per nuolatinę buveinę, kai tai aiškiai numatyta mokesčių teisės aktuose arba kai dėl sandorio ar veiklos pobūdžio arba gautų pajamų sumos to reikalauja mokesčių administratorius.

Apie tokį paskyrimą būtina pranešti mokesčių administratoriui, laikantis mokesčių teisės aktuose numatytos tvarkos.“

3        Pensijų fondų ir schemų reglamentavimo įstatymo 46 straipsnyje numatyta:

„Kitose valstybėse narėse įsteigti pensijų fondai, siekiantys Ispanijoje plėtoti profesinių pensijų schemas, kurioms taikomi Ispanijos įstatymai, privalo skirti mokesčių atstovą, t. y. paprastai Ispanijoje gyvenantį fizinį asmenį arba Ispanijoje įsteigtą juridinį asmenį, įgaliotą atlikti šiuos veiksmus:

<...>

c)      atstovauti pensijų fondams vykdant su jų veikla Ispanijos teritorijoje susijusias mokestines prievoles. Atstovas turi, kiek tai susiję su pensijų schemomis, kurioms taikomi Ispanijos įstatymai, įvykdyti prievoles išskaityti ar avansu sumokėti ir pervesti mokesčio sumą į valstybės biudžetą, laikydamasis fizinių asmenų pajamų mokestį reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų sąlygų, taip pat – įvykdyti pensijų fondų administratoriams taikomuose Ispanijos teisės aktuose numatytas pareigas informuoti mokesčių administratorių.

<...>“

4        Pagal Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo 86 straipsnio 1 dalį:

„Kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje įsteigtos draudimo bendrovės, norinčios veikti Ispanijoje naudodamosi paslaugų teikimo laisve, turi skirti atstovą, Ispanijos rezidentą mokesčių tikslais, kad užtikrintų su jų veikla Ispanijos teritorijoje susijusių šiame įstatyme numatytų mokestinių prievolių įvykdymą.

Šis atstovas turi draudimo bendrovės, kuri veikia naudodamasi paslaugų teikimo laisve, vardu įvykdyti ne tik šio įstatymo 82 straipsnyje numatytas, bet ir šias mokestines prievoles:

a)      kiek tai susiję su Ispanijoje sudarytais sandoriais, įvykdyti prievoles išskaityti ar avansu sumokėti ir pervesti mokesčio sumą į valstybės biudžetą, laikydamasis fizinių asmenų pajamų mokestį, bendrovių pelno mokestį ir nerezidentų pajamų mokestį reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų sąlygų;

b)      informuoti mokesčių administratorių apie Ispanijoje sudarytus sandorius, laikydamasis fizinių asmenų pajamų mokestį, bendrovių pelno mokestį ir nerezidentų pajamų mokestį reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų sąlygų.“

5        Nerezidentų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Šio mokesčio mokėtojai iki pasibaigiant Ispanijoje gautų pajamų deklaravimo terminui privalo skirti Ispanijoje reziduojantį fizinį arba juridinį asmenį, kuris jiems atstovautų palaikant ryšius su mokesčių administratoriumi, kiek tai susiję su jų prievolėmis mokėti šį mokestį, kai jie veikia per nuolatinę buveinę, šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje ir 38 straipsnyje numatytais atvejais arba kai mokesčių administratorius to reikalauja dėl mokesčio mokėtojo Ispanijos teritorijoje gautų pajamų dydžio ar pobūdžio.

<...>“

6        2006 m. lapkričio 28 d. Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo Nr. 35/2006, kuriuo iš dalies keičiamas Bendrovių pelno mokesčio įstatymas, Nerezidentų pajamų mokesčio įstatymas ir Turto mokesčio įstatymas (Ley 35/2006 del Impuesto sobre la Renta de las Personas Físicas y de modificación parcial de las leyes de los Impuestos sobre Sociedades, sobre la Renta de no residentes y sobre el Patrimonio), (BOE, Nr. 285, 2006 m. lapkričio 29 d., p. 41734), 99 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Subjektai ir juridiniai asmenys, įskaitant pajamas priskiriančius subjektus, mokantys šiuo mokesčiu apmokestinamas pajamas, privalo atlikti fizinių asmenų mokesčio, kurį turi sumokėti pajamas gaunantis asmuo, išskaitas ir avansinius mokėjimus. Suma, kurią reikia pervesti į biudžetą, mokėjimo sąlygos ir tvarka apibrėžti administraciniuose aktuose. Tos pačios prievolės taikomos ūkinę veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų pajamoms, kurias jie moka vykdydami savo veiklą, taip pat fiziniams ir juridiniams asmenims bei kitiems subjektams, kurie nereziduoja Ispanijos teritorijoje, bet šioje teritorijoje veikia per nuolatinę buveinę, arba kurie neturi nuolatinės buveinės, bet moka darbo ir kitas pajamas, kurių atžvilgiu taikoma išskaita ir avansinis mokėjimas, priskiriami prie išlaidų, atskaitomų siekiant gauti pajamas, numatytas Nerezidentų pajamų mokesčio įstatymo naujos redakcijos 24 straipsnio 2 dalyje.

<...>

Pagal Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo naujos redakcijos 86 straipsnio 1 dalies nuostatas paskirtas atstovas, veikiantis draudimo bendrovės, kuri naudojasi laisve teikti paslaugas, vardu, privalo atlikti išskaitas ir avansinius mokėjimus dėl Ispanijoje sudarytų sandorių.

Kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigti pensijų fondai, siūlantys profesinių pensijų schemas, kurioms taikoma Ispanijos teisė, pagal 2003 m. birželio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros [(OL L 235, p. 10)] nuostatas privalo skirti atstovą, Ispanijos rezidentą mokesčių tikslais, kuris jiems atstovautų vykdant mokestines prievoles. Šis atstovas privalo atlikti išskaitas ir avansinius mokėjimus dėl Ispanijoje sudarytų sandorių.

<...>“

 Ikiteisminė procedūra ir bylos perdavimas Teisingumo Teismui

7        2008 m. balandžio 4 d. ir gruodžio 1 d. raštais Komisija oficialiai pranešė Ispanijos Karalystei, kad ši turi pašalinti Ispanijos teisės nuostatų, pagal kurias kitose valstybėse narėse įsteigti pensijų fondai, siūlantys profesinių pensijų schemas Ispanijoje, draudimo bendrovės, kurios šioje valstybėje narėje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, ir kai kurie kiti šioje šalyje nereziduojantys subjektai ir fiziniai asmenys privalo skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą, prieštaravimą EB 49 straipsniui ir EEE susitarimo 36 straipsniui.

8        Gavusi Ispanijos Karalystės atsakymus į minėtus oficialius pranešimus, 2010 m. sausio 29 d. Komisija išsiuntė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, kurioje pakartojo tuose raštuose išdėstytą preliminarią analizę ir nustatė dviejų mėnesių terminą imtis būtinų priemonių, kad įvykdytų pagrįstoje nuomonėje pateiktus nurodymus.

9        Kadangi Ispanijos Karalystės atsakymas į minėtą nuomonę Komisijos netenkino, ji pareiškė šį ieškinį. Komisija nurodė susiaurinanti ieškinio dalyką: jis apima Ispanijos teisėje numatytą pareigą skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą tik tiek, kiek ši pareiga taikoma kitose valstybėse narėse įsteigtiems pensijų fondams, Ispanijoje siūlantiems profesinių pensijų schemas, ir draudimo bendrovėms, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas.

10      2012 m. kovo 15 d. pateiktu dokumentu Ispanijos Karalystė pateikė nepriimtinumu grįstą prieštaravimą dėl Komisijos ieškinio pagal jo pateikimo dieną galiojusios Teisingumo Teismo procedūros reglamento redakcijos 91 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą. 2012 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismas nusprendė pagal minėto straipsnio 4 dalį prijungti šio prieštaravimo nagrinėjimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės.

11      2012 m. gegužės 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Prancūzijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Ispanijos Karalystės reikalavimų.

 Dėl ieškinio

 Dėl priimtinumo

 Šalių argumentai

12      Pateikdama nepriimtinumu grįstą prieštaravimą, Ispanijos Karalystė remiasi trimis argumentais. Pirma, ji tvirtina, kad ieškinio reikalavimuose pavartodama įterpinį „be kita ko“ Komisija ieškinio dalyko neapibrėžė tiksliai ir išsamiai. Antra, ši valstybė narė mano, kad grįsdama ieškinį Komisija klaidingai rėmėsi dviem Ispanijos teisės nuostatomis, būtent Nerezidentų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsniu ir Bendrojo mokesčių įstatymo 47 straipsniu. Ispanijos Karalystė tvirtina, kad pirmoji nuostata visai nesusijusi su aplinkybėmis, dėl kurių Komisija pareiškė ieškinį, o antrojoje tik išdėstyti Ispanijos mokesčių sistemos bendrieji principai ir nuostatos, visai neminint konkrečių atvejų, kai reikia skirti mokesčių atstovą. Trečia, Ispanijos Karalystė kritikuoja Komisiją dėl to, kad ši aiškiai nepaaiškino, ar valstybė narė apskritai negali reikalauti, kad nerezidentas skirtų tokį atstovą, ar esama tam tikrų pateisinamų šios taisyklės išimčių.

13      Komisija nesutinka su argumentais, kuriais Ispanijos Karalystė remiasi pateikdama nepriimtinumu grįstą prieštaravimą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

14      Remiantis ieškinio pateikimo dieną galiojusios Teisingumo Teismo procedūros reglamento redakcijos 38 straipsnio 1 dalies c punktu ir su juo susijusia teismo praktika darytina išvada, kad kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, ir tai turi būti išdėstyta pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad šalis atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti jam pavestą kontrolę. Iš to išplaukia, kad esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba apskritai nespręstų dėl kaltinimo (žr. Sprendimo Komisija / Ispanija, C-360/11, EU:C:2013:17, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

15      Šiuo atveju Komisijos ieškinys atitinka reikalavimus.

16      Nepaisant ieškinio reikalavimuose pavartoto įterpinio „be kita ko“, tiek iš reikalavimų, tiek iš pareiškime pateiktų kaltinimų visiškai aišku, kad Komisijos ieškinys apima Ispanijos teisėje numatytą pareigą skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą tik dviem konkrečiais atvejais: kai ši pareiga taikoma kitose valstybėse narėse įsteigtiems pensijų fondams, Ispanijoje siūlantiems profesinių pensijų schemas, ir kai ji taikoma draudimo bendrovėms, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas. Be to, iš valstybės narės atsakovės pateikto pareiškimo matyti, kad ieškinys suformuluotas pakankamai aiškiai ir tiksliai, nes ji savo gynybą sutelkė į tuos du konkrečius atvejus.

17      Todėl pirmąjį argumentą, kuriuo Ispanijos Karalystė remiasi pateikdama nepriimtinumu grįstą prieštaravimą, reikia atmesti.

18      Antra, kadangi ieškinys pateiktas tik dėl minėtų dviejų konkrečių pagrindų, negalima kaltinti Komisijos aiškiai nenurodžius, ar pagal Sąjungos teisę gali būti teisėta reikalauti, kad nerezidentas skirtų Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą kitomis aplinkybėmis. Todėl reikia atmesti ir trečią šios valstybės narės pateiktą argumentą.

19      Dėl antro Ispanijos Karalystės argumento, kuriuo ji remiasi pateikdama nepriimtinumu grįstą prieštaravimą, reikia pažymėti, kad Komisija teisingai nurodo, jog savo pareiškime aiškiai apibrėžė ieškinio dalyką, todėl tai, kad kai kurios šios institucijos paminėtos nacionalinės teisės nuostatos yra nereikšmingos, nedaro šio ieškinio nepriimtino. Juo labiau kad nepriimtinumu grįsto prieštaravimo pareiškime Ispanija patvirtina, jog dvi iš Komisijos ieškinyje minėtų nacionalinės teisės nuostatų, būtent Pensijų fondų ir schemų reglamentavimo įstatymo 46 straipsnio c punktas bei Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo 86 straipsnio 1 dalis, yra šiam ieškiniui reikšmingos.

20      Vadinasi, Ispanijos Karalystės pareikštą nepriimtinumu grįstą prieštaravimą reikia atmesti.

 Dėl esmės

 Dėl SESV 56 straipsnio pažeidimo

–       Šalių argumentai

21      Komisija pažymi, jog kitose valstybėse narėse įsteigtų pensijų fondų, Ispanijos Karalystėje siūlančių profesinių pensijų schemas, ir draudimo įmonių, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, pareiga skirti šioje valstybėje narėje reziduojantį mokesčių atstovą, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas. Tokia pareiga sudaro papildomą naštą tokiems pensijų fondams ir draudimo įmonėms. Taip pat ji sudaro laisvės teikti paslaugas kliūtį kitose valstybėse narėse įsikūrusiems asmenims ir įmonėms, norintiems pasiūlyti mokesčių atstovo paslaugas Ispanijoje veiklą vykdantiems subjektams ar fiziniams asmenims.

22      Nei Ispanijos Karalystė, nei Prancūzijos Respublika, kaip į bylą įstojusioji šalis, neginčija nagrinėjamos priemonės ribojamojo pobūdžio.

23      Ispanijos Karalystė mano, kad reikalavimas skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą yra pateisinamas būtinybe užtikrinti veiksmingą mokesčių mokėjimo kontrolę ir kovoti su mokesčių vengimu. Ji tvirtina, kad nagrinėjamos priemonės neviršija to, kas būtina šiems bendrojo intereso tikslams pasiekti.

24      Šiuo klausimu Ispanijos Karalystė teigia, kad nerezidentų mokesčių mokėtojų atveju gerokai didesnis kontrolės intensyvumas ir priemonių kovoti su mokesčių vengimu veiksmingumas užtikrinamas tada, kai yra tiesioginis kontaktinis asmuo, kaip antai mokesčių atstovas. Tačiau minėtų tikslų negalima veiksmingai pasiekti, kai naudojamasi valstybių narių tarpusavio pagalba keičiantis informacija ir vykdant reikalavimus, kaip tai numatyta 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvoje 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo ir draudimo įmokų apmokestinimo srityje (OL L 336, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 63), iš dalies pakeistoje 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyvoje 2006/98/EB, (OL L 363, p. 129, toliau – Direktyva 77/799) ir 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyvoje 2008/55/EB dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (OL L 150, p. 28).

25      Valstybė narė atsakovė mano, jog šiomis direktyvomis įdiegtos sistemos neveiksmingumą patvirtina aplinkybė, kad jos panaikintos vykdant administracinio bendradarbiavimo ir pagalbos vykdant reikalavimus instrumentų reformą. Be to, ši valstybė narė, remdamasi pagrindžiančiais duomenimis, primena, kad tik nedidelė dalis reikalavimų įvykdyta pagal 2011 m. pateikus aštuonis prašymus Jungtinės Karalystės institucijoms ir pagal 2005–2009 m. pateikus prašymus kitoms valstybėms narėms.

26      Anot Ispanijos Karalystės, tam tikra Ispanijos mokesčių administratoriaus prašyta informacija deklaracijos forma buvo bendro pobūdžio ir skirta nebūtinai arba ne vien mokesčiui apskaičiuoti, tad šiose deklaracijose esanti informacija nepatenka į Direktyvos 77/799 taikymo sritį. Todėl veiksmingam mokesčių taikymui būtina iš anksto skirti asmenį, su kuriuo Ispanijos mokesčių administratorius per įvairias procedūras galėtų palaikyti ryšį.

27      Dėl mokesčio, kuriuo apmokestinamos pagal profesinių pensijų schemas gaunamos pajamos, mokėjimo Ispanijos Karalystė nurodo, kad, kiek tai susiję su kitose valstybėse narėse įsteigtais pensijų fondais, Ispanijoje siūlančiais profesinių pensijų schemas, ir kitose valstybėse narėse įsteigtomis draudimo įmonėmis, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, mokesčių atstovo teisė ar prievolė išskaityti mokesčio sumą ir avansu pervesti ją į valstybės biudžetą, numatytos atitinkamai Pensijų fondų ir schemų reglamentavimo įstatymo 46 straipsnio c punkte ir Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo 86 straipsnio 1 dalies a punkte, atspindi 2006 m. lapkričio 28 d. Įstatymo 35/2006 99 straipsnio 2 dalyje numatytą prievolę atlikti išskaitą iš pajamų, gautų iš darbo. Nors pagal šią nuostatą Ispanijoje įsteigti pensijų fondus administruojantys subjektai patys išskaito šį mokestį, būtinybę, kad kitose valstybėse narėse įsteigti pensijų fondai ir draudimo įmonės skirtų Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą, kad jis, be kita ko, išskaitytų minėtą mokestį, pateisina jo sumos apskaičiavimo sudėtingumas. Jei tokia prievolė išskaityti mokestį šių Ispanijoje nereziduojančių subjektų atžvilgiu nebūtų numatyta, jos turėtų finansinį privalumą, palyginti su Ispanijoje įsteigtais subjektais, o tai pažeistų vienodo požiūrio principą ir sutrikdytų gerą vidaus rinkos veikimą.

28      Be to, Ispanijos Karalystė nurodo, kad jos atžvilgiu pradėjus šią procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, 2011 m. kovo 4 d. Įstatymu Nr. 2/2011 dėl tvarios ekonomikos (Ley 2/2011 de Economía Sostenible, BOE, Nr. 55, 2011 m. kovo 5 d. p. 25033) ji panaikino Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą, kad mokesčių atstovas turi būti Ispanijos rezidentas, nors, šios valstybės narės teigimu, ši sąlyga buvo geriausia garantija, kad mokestinės prievolės bus veiksmingai įvykdytos.

29      Palaikydama Ispanijos Karalystę Prancūzijos Respublika tvirtina, kad ginčijamos teisės nuostatos pateisinamos būtinybe užtikrinti veiksmingą mokesčio išieškojimą, o tai Teisingumo Teismas yra pripažinęs privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Šios nuostatos yra tinkamos tokiam tikslui pasiekti, nes supaprastina ir pagreitina apmokestinimą ir mokėtino mokesčio išieškojimą. Kontroliuodamas mokesčių atstovus Ispanijos mokesčių administratorius gali užtikrinti priverstinį minėto mokesčio išieškojimą. Be to, Teisingumo Teismas sprendimuose FKP Scorpio Konzertproduktionen (C-290/04, EU:C:2006:630) ir X (C-498/10, EU:C:2012:635) pripažino, kad mokesčio prie šaltinio išskaitymo procedūra ir ją užtikrinančios atsakomybės normos yra teisėtos ir tinkamos priemonės siekiant garantuoti, kad asmens, įsteigto už apmokestinimo valstybės teritorijos ribų, pajamos bus apmokestintos.

30      Dėl ginčijamose teisės nuostatose įtvirtintos pareigos proporcingumo Prancūzijos Respublika nurodo, kad kitos galimybės nėra mažiau ribojančios, nei pareiga skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą. Pirmiausia Ispanijoje nereziduojančių pensijų fondų ir draudimo bendrovių klientams, kurie yra šios valstybės rezidentai, pareiga patiems išskaityti mokestį prie šaltinio sudarytų papildomą administracinę naštą ir riziką atsakomybės srityje, dėl to užsienio paslaugų teikėjų paslaugos būtų mažiau patrauklios, nei teikiamos rezidentų.

31      Antra, iš Sprendimo X (EU:C:2012:635) 50 ir 51 punktų matyti, kad mokesčio rinkimas iš paslaugų teikėjo nerezidento jam būtų didelė našta, o tai gali atgrasyti jį teikti paslaugą atitinkamoje valstybėje narėje. Šiuo atžvilgiu minėto paslaugų teikėjo darbuotojų darbo krūvis dar padidėtų dėl to, kad jiems tektų vykdyti mokestines prievoles pagal kitos valstybės narės teisės aktus, todėl jie turėtų teikti mokesčių deklaracijas užsienio kalba.

32      Anot Prancūzijos Respublikos, šis ieškinys skiriasi nuo to, dėl kurio priimtas Sprendimas Komisija / Belgija (C-522/04, EU:C:2007:405). Tame sprendime atsižvelgdamas į tris kumuliatyvias sąlygas Teisingumo Teismas nusprendė, kad pareiga skirti atitinkamoje valstybėje narėje reziduojantį mokesčių atstovą viršija tai, kas yra būtina užtikrinti nagrinėjamo metinio draudimo sutarčių mokesčio sumokėjimą. Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Belgijos teisę apdraustasis asmeniškai turi mokėti minėtą mokestį, kai atitinkama sutartis pasirašyta su draudiku, kuris nėra įsisteigęs Belgijoje. Tačiau šios sąlygos nėra šio ieškinio atveju, nes Ispanijos teisės aktuose numatyta, kad tik mokesčių atstovas, reziduojantis Ispanijoje, atsako už pensijų fondų nerezidentų ir draudimo įmonių, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, mokėtinus mokesčius.

33      Komisija pripažįsta, kad tikslai, kuriais Ispanijos Karalystė pateisina pareigą ieškinyje nurodytais atvejais skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą, yra teisėti, tačiau nesutinka su šios valstybės narės ir Prancūzijos Respublikos argumentais, kad minėta pareiga yra būtina šiems tikslams pasiekti.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

34      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su šio ieškinio dalyku, išdėstytu šio sprendimo 16 punkte, neginčijama, kad pagal bylai reikšmingus Ispanijos teisės aktus kitose valstybėse narėse įsteigti pensijų fondai, Ispanijos Karalystėje siūlantys profesinių pensijų schemas, ir draudimo įmonės, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, privalo skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą.

35      Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 12 punkto, Ispanijos Karalystė ginčija dviejų Ispanijos teisės nuostatų, kuriomis Komisija remiasi savo ieškinyje, reikšmingumą. Šiuo klausimu ši institucija pripažino, kad aplinkybės, kuriomis reikalaujama skirti atstovą pagal Nerezidentų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnį, nepatenka į šio ieškinio dalyką. Dėl Bendrojo mokesčių įstatymo 47 straipsnio Komisija, tik pažymėdama, kad jame įtvirtinta pagrindinė taisyklė, pagal kurią Ispanijoje nereziduojantys mokesčių mokėtojai įpareigojami skirti šioje valstybėje narėje reziduojantį atstovą, neįrodo, jog šį straipsnį būtina iš dalies pakeisti arba panaikinti, kad būtų nutrauktas tariamas įsipareigojimų nevykdymas.

36      Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjant šį ieškinį galima atsižvelgti tik į Pensijų fondų ir schemų reglamentavimo įstatymo 46 straipsnio c punktą ir Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, kurių reikšmingumą pripažino ir valstybė narė atsakovė.

37      Reikia pažymėti, kad pensijų fondų ir draudimo įmonių profesinių pensijų schemų srityje teikiamos paslaugos yra paslaugos, kaip jos suprantamos pagal SESV 57 straipsnį. Iš tiesų tokios paslaugos apima paslaugas, paprastai teikiamas už atlygį, kurio esminis bruožas yra tai, kad jis yra ekonominis atlygis už nagrinėjamą paslaugą (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Belgija, C-296/12, EU:C:2014:24, 28 punktą).

38      Taip pat pažymėtina, kad bendrosios rinkos požiūriu ir siekiant sudaryti sąlygas įgyvendinti jos tikslus pagal SESV 56 straipsnį draudžiama taikyti bet kurias nacionalinės teisės normas, dėl kurių teikti paslaugas, kaip tai suprantama pagal SESV 57 straipsnį, tarp valstybių narių tampa sudėtingiau nei tik vienoje valstybėje narėje (žr. Sprendimo Komisija / Belgija, EU:C:2014:24, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

39      Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 56 straipsnis draudžia, be kita ko, bet kokį nacionalinės teisės aktą, galintį uždrausti arba labiau riboti paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Belgija, EU:C:2007:405, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

40      Šiuo atveju Ispanijos Karalystė neginčijo, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos sudaro laisvės teikti paslaugas apribojimą, iš esmės pažeidžiantį SESV 56 straipsnį.

41      Kaip teisingai nurodė Komisija, pareiga skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą gali lemti papildomų išlaidų kitose valstybėse narėse įsteigtiems pensijų fondams, Ispanijos Karalystėje siūlantiems profesinių pensijų schemas, ir draudimo įmonėms, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas. Dėl tokios pareigos šiems subjektams tampa sunkiau ir ne taip patrauklu teikti paslaugas Ispanijoje reziduojantiems asmenims nei tiems patiems asmenims panašias paslaugas teikiantiems tokios pareigos neturintiems Ispanijoje įsteigtiems subjektams. Be to, aplinkybė, kad šis atstovas privalo reziduoti Ispanijoje, sudaro laisvės teikti paslaugas kliūtį kitose valstybėse narėse įsikūrusiems asmenims ir įmonėms, norintiems pasiūlyti mokesčių atstovo paslaugas Ispanijoje veiklą vykdantiems subjektams ar fiziniams asmenims.

42      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti ESV sutartimi užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (žr., be kita ko, Sprendimo van Caster, C-326/12, EU:C:2014:2269, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

43      Kai nacionalinės valdžios institucijos priima nuo Sąjungos teisėje įtvirtinto principo nukrypstančią priemonę, kiekvienu konkrečiu atveju jos turi įrodyti, kad minėta sąlyga yra įvykdyta. Kartu su pateisinamosiomis priežastimis, kuriomis valstybė narė gali remtis, turi būti pateiktas šios valstybės priimtos priemonės tinkamumo ir proporcingumo įvertinimas ir konkretūs jos argumentus galintys pagrįsti įrodymai (žr. Sprendimo Komisija / Belgija, EU:C:2014:24, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44      Šio sprendimo 41 punkte įvardytus apribojimus Ispanijos Karalystė teisina būtinybe užtikrinti veiksmingą mokesčių mokėjimo kontrolę ir kovoti su mokesčių vengimu.

45      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas kelis kartus yra nusprendęs, kad kova su mokesčių vengimu ir mokesčių mokėjimo kontrolės veiksmingumu galima remtis pateisinant Sutarties garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimo apribojimą (žr. Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C-53/13 ir C-80/13, EU:C:2014:2011, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

46      Taip pat būtinybė užtikrinti veiksmingą mokesčio išieškojimą, kuria remiasi Prancūzijos Respublika, yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas ribojimą (žr. Sprendimo X, EU:C:2012:635, 39 punktą).

47      Šia prasme reikia konstatuoti, kad pareiga pateikti informaciją, išskaityti mokėtinas sumas ir jas pervesti į valstybės biudžetą, kurias ginčijamose teisės nuostatose numatytas mokesčių atstovas turi įvykdyti už kitose valstybėse narėse įsteigtus pensijų fondus ir draudimo įmones, yra tinkama priemonė užtikrinti mokėtino pajamų, mokamų pagal profesinių pensijų schemas, mokesčio išieškojimą.

48      Kiek tai susiję su klausimu, ar minėtos teisės nuostatos viršija tai, kas būtina šiems tikslams pasiekti, Ispanijos Karalystė, palaikoma Prancūzijos Respublikos, pateikia kelis argumentus, pagrįstus tose pačiose nuostatose numatytiems mokesčių atstovams tenkančiomis pareigomis ir atsakomybe.

49      Pirma, dėl informacijos, susijusios su mokesčiu ir jo išieškojimu, gavimo siekiant veiksmingai kontroliuoti mokesčių mokėjimą ir kovoti su mokesčių vengimu reikia priminti, kad Direktyvos 77/799 1 straipsnio 1 dalyje numatytas valstybių narių institucijų keitimasis visa informacija, kuri gali padėti joms teisingai apskaičiuoti, be kita ko, pajamų mokesčius (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Belgija, EU:C:2007:405, 52 punktą).

50      Dėl pajamų mokesčių išieškojimo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Sąjungos lygiu egzistuojančių valstybių narių institucijų bendradarbiavimo mechanizmų, kaip antai numatytų Direktyvoje 2008/55, pakanka, kad atitinkama valstybė narė galėtų išieškoti mokėtiną mokestį kitoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Ispanija, C-269/09, EU:C:2012:439, 68 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

51      Negalima atsižvelgti į Ispanijos Karalystės pateiktus argumentus ir duomenis, kuriais ji siekia įrodyti, kad direktyvomis 77/799 ir 2008/55 sukurti mechanizmai neveiksmingi, todėl, siekiant užtikrinti informacijos perdavimą ir mokėtino mokesčio išieškojimą, būtina skirti mokesčių atstovą. Aplinkybė, kad minėtos direktyvos panaikintos ir pakeistos naujomis direktyvomis, savaime neįrodo, kad jomis sukurti mechanizmai nebuvo veiksmingi, siekiant gauti informacijos ir išieškoti sumas, mokėtinas kaip pajamų iš kitose valstybėse narėse įsteigtų subjektų administruojamų profesinių pensijų schemų mokestį. Neginčijama, kad prie atsiliepimo į ieškinį pridėti statistiniai duomenys, atspindintys įvykdytų reikalavimų dalį, nesusiję su prašymais išieškoti šios srities mokesčius. Kaip per posėdį pažymėjo Komisija, šių statistinių duomenų įrodomąją vertę dar labiau sumažina tai, kad iš jų neaišku, ar nepatenkinti prašymai buvo tinkamai pateikti arba ar jie vėliau nebuvo atsiimti. Todėl minėti statistiniai duomenys nėra reikšmingas ir tikslus įrodymas, kuriuo būtų galima grįsti šiuo atveju Ispanijos Karalystės pateiktus argumentus.

52      Antra, Ispanijos Karalystė nurodo mokesčių atstovams pagal ginčijamus nacionalinės teisės aktus tenkančias pareigas, susijusias su informacijos, kuri, anot jos, nepatenka į Direktyvos 77/799 taikymo sritį, perdavimu ir mokėtinos mokesčio sumos išskaitymu bei pervedimu avansu į valstybės biudžetą.

53      Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad, kitaip, nei savo pareiškime teigia ši valstybė, Komisijos ieškinyje minima ne tiesiog pareiga išskaityti, o pareiga skirti mokesčių atstovą, kad jis, be kita ko, šią išskaitą atliktų. Taigi ši institucija nereikalauja panaikinti pajamų iš kitose valstybėse narėse įsteigtų subjektų administruojamų profesinių pensijų schemų mokesčio išskaitymo procedūros. Šiam ieškiniui neturi reikšmės ir tai, kad Teisingumo Teismas Sprendime X (EU:C:2012:635) pripažino, jog mokesčio prie šaltinio išskaitos procedūra yra teisėta ir tinkama priemonė siekiant užtikrinti, kad mokėtinas mokestis bus veiksmingai išieškotas.

54      Dėl šio sprendimo 52 punkte minėtų pareigų reikia priminti, kad Teisingumo Teismas Sprendimo Komisija / Belgija (EU:C:2007:405) 53–55 punktuose nusprendė, jog, kiek tai susiję su metinio draudimo sutarčių, pasirašytų su draudiku, kuris nėra įsisteigęs Belgijoje, mokesčio mokėjimu, faktas, kad pagal nacionalinę teisę apdraustasis asmeniškai turi mokėti šį mokestį, reiškia, jog šioje teisėje yra tinkamų pasiekti tikslą – užtikrinti šio mokesčio sumokėjimą – priemonių, kurios kelia mažesnę grėsmę laisvam paslaugų teikimui, nei pareiga skirti Belgijoje reziduojantį atsakingąjį atstovą.

55      Nors iš šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktų pareiškimų nematyti, kad rezidentas, gaunantis išmokas iš Ispanijoje nereziduojančių subjektų administruojamų profesinių pensijų schemų, toje valstybėje narėje turi asmeniškai sumokėti mokestį nuo šių išmokų, vis tiek, kitaip, nei tvirtina Ispanijos Karalystė, palaikoma Prancūzijos Respublikos, tame sprendime suformuluotus principus galima taikyti ir šioje byloje.

56      Ispanijos Karalystė nepateikė šio sprendimo 43 punkte primintus reikalavimus atitinkančių įrodymų, kad ginčijamomis aplinkybėmis pareigų teikti informaciją ir išskaityti mokestį bei avansu pervesti jį į biudžetą nebuvo galima įvykdyti priemonėmis, kurios kelia mažesnę grėsmę SESV 56 straipsniui, nei pareiga skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą. Konkrečiai kalbant, valstybė narė atsakovė nepateikė argumentų, kuriais galėtų paneigti Komisijos tvirtinimą, kad, kaip ir Ispanijoje įsteigti pensijų fondai ir draudimo įmonės, šias pareigas gali vykdyti patys šioje valstybėje nereziduojantys pensijų fondai ir draudimo įmonės; taip šiems nerezidentams subjektams nereikėtų patirti Ispanijoje reziduojančiam mokesčių atstovui skirti būtinų išlaidų.

57      Kiek tai susiję su šiuo atžvilgiu pateiktu argumentu, pagrįstu Sprendimo X (EU:C:2012:635) 50 punktu, pagal kurį pareiga išskaityti mokestį būtų didelė našta Ispanijoje nereziduojantiems pensijų fondams ir draudimo įmonėms, o tai gali atgrasyti juos teikti paslaugas Ispanijoje, žinoma, negalima paneigti, kad tam tikrais atvejais išlaidos, kurių šie subjektai patirtų, jei patys vykdytų tas užduotis, kurias privalo patikėti savo mokesčių atstovui, gali prilygti išlaidoms šiam atstovui skirti arba jas pranokti.

58      Vis dėlto, kaip nurodo Komisija, nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kitose valstybėse narėse įsteigtiems pensijų fondams, Ispanijos Karalystėje siūlantiems profesinių pensijų schemas, ir draudimo įmonėms, kurios veikia Ispanijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas, leidžiama pasirinkti tai, kas jiems atrodo ekonominiu požiūriu naudingiau, – skirti mokesčių atstovą ar patiems vykdyti minėtas užduotis, – keltų mažesnę grėsmę laisvam paslaugų teikimui, nei ginčijamuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas bendras reikalavimas skirti tokį atstovą (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Portugalija, C-267/09, EU:C:2011:273, 47 punktą ir Sprendimo National Grid Indus, C-371/10, EU:C:2011:785, 69–73 punktus).

59      Be to, kalbant apie nagrinėjamo mokesčių atstovo rezidavimo Ispanijoje sąlygos pateisinimą, Ispanijos Karalystė tik konstatuoja, jog ši sąlyga panaikinta 2011 m. iš dalies pakeitus Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir jog ta sąlyga buvo geriausia garantija, kad mokestinės prievolės bus veiksmingai įvykdytos.

60      Šiuo klausimu reikia priminti, kad įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ir kad Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į vėliau padarytus pakeitimus (žr. Sprendimo Komisija / Belgija, C-421/12, EU:C:2014:2064, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

61      Be to, paprastas teiginys, jog rezidavimo vietos sąlyga yra geriausia garantija, kad mokesčių atstovui tenkančios mokestinės prievolės bus veiksmingai įvykdytos, neturi reikšmės. Žinoma, valstybės narės mokesčių administratoriui kontroliuoti tokį atstovą gali būti sunkiau, jeigu jis yra kitoje valstybėje narėje. Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad vien administraciniais sunkumais negalima pateisinti Sąjungos teise garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-334/02, EU:C:2004:129, 29 punktą; Sprendimo Papillon, C-418/07, EU:C:2008:659, 54 punktą ir Sprendimo van Caster, EU:C:2014:2269, 56 punktą).

62      Vadinasi, nagrinėjamos teisės nuostatos viršija tai, kad būtina, siekiant šio sprendimo 44 ir 46 punktuose nurodytų tikslų.

63      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad priėmusi ir palikusi galioti nuostatas, esančias Pensijų fondų ir schemų reglamentavimo įstatymo 46 straipsnio c punkte ir Privataus draudimo organizavimo ir priežiūros įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, pagal kurias kitose valstybėse narėse įsteigti pensijų fondai, siūlantys profesinių pensijų schemas Ispanijos Karalystėje, ir draudimo bendrovės, kurios toje valstybėje narėje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, privalo skirti šioje valstybėje narėje reziduojantį mokesčių atstovą, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 56 straipsnį.

 Dėl EEE susitarimo 36 straipsnio pažeidimo

–       Šalių argumentai

64      Ispanijos Karalystė, palaikoma Prancūzijos Respublikos, tvirtina, jog pagrindinis Komisijos nurodytas motyvas pripažinti, kad nagrinėjamos Ispanijos teisės nuostatos neproporcingos, yra valstybių narių tarpusavio pagalbos mokesčių srityje mechanizmai pagal direktyvas 77/799 ir 2008/55. Jos tvirtina, kad tarp valstybių narių ir trečiosios valstybės kompetentingų institucijų nėra tokio bendradarbiavimo, kuris šiose direktyvose nustatytas tarp valstybių narių kompetentingų institucijų, jei ši trečioji valstybė neprisiėmė jokių tarpusavio pagalbos įsipareigojimų. Nesant tokio įsipareigojimo, reikėtų pripažinti, kad pareiga skirti mokesčių atstovą neviršija to, kas būtina veiksmingam mokėtino mokesčio išieškojimui užtikrinti.

65      Komisija pritaria, kad, kiek tai susiję su Europos ekonomine erdve, ir, nesant dvišalės tarpusavio pagalbos mokesčių srityje sutarties su Islandijos Respublika, Lichtenšteino Kunigaikštyste ir Norvegijos Karalyste, pareigą skirti mokesčių atstovą galima pateisinti su sąlyga, kad neviršijama tai, kas būtina užtikrinti mokesčių mokėjimo kontrolės veiksmingumą ir siekiant kovoti su mokesčių vengimu.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

66      Reikia pažymėti, kad EEE susitarimo 36 straipsnis yra analogiškas SESV 56 straipsniui. Todėl būtina pripažinti, kad šio sprendimo 40 punkte konstatuotas laisvės teikti paslaugas apribojimas iš esmės pažeidžia ir minėtą 36 straipsnį.

67      Reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 49–61 punktų, šį apribojimą SESV 56 straipsnio atžvilgiu galima laikyti pateisinamą, tik kai jis būtinas siekiant užtikrinti veiksmingą mokesčių mokėjimo kontrolę, kovojant su mokesčių vengimu arba siekiant užtikrinti veiksmingą mokesčio išieškojimą, jeigu jis neviršija to, kas būtina šiems tikslams pasiekti. Ši išvada pagrįsta prielaida, kad Sąjungos lygiu egzistuoja valstybių narių institucijų bendradarbiavimo mechanizmai, kurių pakanka, kad nagrinėjamu atveju Ispanijos Karalystė galėtų pasiekti minėtus tikslus.

68      Vis dėlto tarp valstybių narių ir trečiosios valstybės kompetentingų institucijų nėra tokio bendradarbiavimo, kuris direktyvose 77/799 ir 2008/55 nustatytas tarp valstybių narių kompetentingų institucijų, jei ši trečioji valstybė neprisiėmė jokių tarpusavio pagalbos įsipareigojimų (žr. Sprendimo Komisija / Ispanija, EU:C:2012:439, 96 punktą).

69      Šiuo klausimu Ispanijos Karalystė aiškiai nurodo, kad nesudarė jokios pasikeitimo informacija sutarties su Lichtenšteino Kunigaikštyste. Kadangi pati Komisija netvirtino, jog esama dvišalių tarpusavio pagalbos mokesčių srityje sutarčių tarp valstybės narės atsakovės ir EEE susitarimo šalių, kurios nėra Sąjungos narės, ji neįrodė esant veiksmingus keitimosi informacija ir bendradarbiavimo mechanizmus, kurių užtektų, kad Ispanijos Karalystė galėtų gauti su mokėtinais mokesčiais susijusią informaciją ir juos išieškoti (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Portugalija, EU:C:2011:273, 56 punktą ir Sprendimo Komisija / Ispanija, EU:C:2012:439, EU:C:2012:439, 98 punktą).

70      Šiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad įrodyta, jog pareiga skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą viršija tai, kas būtina, siekiant užtikrinti veiksmingą mokesčių mokėjimo kontrolę ir kovą su mokesčių vengimu.

71      Vadinasi, reikia atmesti Komisijos ieškinį tiek, kiek jame reikalaujama pripažinti, kad Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EEE susitarimo 36 straipsnį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

72      Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi tiek Komisijos, tiek Ispanijos Karalystės dalis reikalavimų buvo patenkinta, o dalis atmesta, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

73      Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas, Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1.      Priėmusi ir palikusi galioti nuostatas, esančias 2002 m. lapkričio 29 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/2002, kuriuo patvirtinama Įstatymo dėl pensijų fondų ir schemų reglamentavimo nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 1/2002, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de Regulación de los Planes y Fondos de Pensiones), 46 straipsnio c punkte ir 2004 m. spalio 29 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 6/2004, kuriuo patvirtinama Įstatymo dėl privataus draudimo organizavimo ir priežiūros nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 6/2004, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de ordenación y supervisión de los seguros privados), 86 straipsnio 1 dalyje, pagal kurias kitose valstybėse narėse įsteigti pensijų fondai, siūlantys profesinių pensijų schemas Ispanijos Karalystėje, ir draudimo bendrovės, kurios Ispanijoje veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas, privalo skirti Ispanijoje reziduojantį mokesčių atstovą, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 56 straipsnį.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Europos Komisija, Ispanijos Karalystė ir Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: ispanų.