Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2014 m. rugsėjo 4 d.(1)

Byla C-87/13

Staatssecretaris van Financiën

prieš

X

(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Karalystė) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)

„Mokesčių teisės aktai – Įsisteigimo laisvė – Nacionalinis pajamų mokestis – Padidinta nacionalinėje teritorijoje esančio ir savo reikmėms naudojamo paminklo išlaikymo išlaidų atskaita – Nyderlandų pilietis, gyvenantis Belgijoje pastate, kuriam taikoma paminklų apsauga, vykdantis profesinę veiklą Nyderlanduose ir mokantis ten visus mokesčius“





I –    Įvadas

1.        Nyderlandų Karalystė mokesčiais nori skatinti savo kultūrinio paveldo išsaugojimą. Todėl Nyderlandų paminklams išlaikyti ji suteikia padidintą mokesčių atskaitą.

2.        Ginčas pagrindinėje byloje susijęs su Nyderlandų piliečiu; jis gyvena ir išlaiko pastatą Belgijoje, kuriam taikoma paminklų apsauga. Nors visos jo pajamos apmokestinamos Nyderlanduose, jis negauna jokio mokestinio skatinimo Belgijos paminklui išsaugoti. O Nyderlandų Karalystė nori teikti paramą tik Nyderlandų paminklams išsaugoti. Šiame procese Teisingumo Teismas turės išaiškinti, ar toks skatinimo apribojimas nacionaliniu kultūros paveldu atitinka pagrindines laisves.

II – Teisinis pagrindas

3.        Pagal Nyderlandų 2001 m. Wet inkomstenbelasting (toliau – Nyderlandų pajamų mokesčio įstatymas) 2004 m. redakcijos 2.5 straipsnio 1 dalį kitos valstybės narės gyventojas gali nuspręsti, kad Nyderlanduose bus laikomas mokesčių mokėtoju rezidentu.

4.        Pagal Nyderlandų pajamų mokesčio įstatymą apmokestinamos tiek pajamos, gautos iš išnuomotų, tiek iš savo reikmėms naudojamų būstų, kurie yra mokesčių mokėtojo nuosavybė. Pajamos iš savo reikmėms naudojamų būstų įvertinamos taikant tam tikrą procentą nuo būsto vertės.

5.        Išlaidos, susijusios su būstu, iš pajamų, gautų iš savo reikmėms naudojamo būsto, gali būti atskaitomos ribotai. Išlaidų perviršiui, susidarančiam dėl pastato, kuriam taikoma paminklų apsauga, padengti galima prašyti vadinamosios „su asmeniu susijusios atskaitos“. Ši taisyklė taikoma ir išnuomotiems pastatams. Pagal Nyderlandų pajamų mokesčio įstatymo 6.31 straipsnį atskaita siejama su sąlyga, kad pastatas pagal 1988 m. Monumentenwet (toliau – Nyderlandų paminklosaugos įstatymas) 6 arba 7 straipsnį būtų įtrauktas į registrą. Šias nuostatas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina taip, kad įtraukti galima tik pastatą, kuris yra Nyderlanduose.

III – Pagrindinė byla

6.        Ginčas pagrindinėje byloje susijęs su pranešimu apie X Nyderlanduose mokamo pajamų mokesčio dydį už 2004 m.

7.        X yra Nyderlandų pilietis. 2004 m. jis perkėlė savo gyvenamąją vietą iš Nyderlandų į pilį Belgijoje. X yra pilies, kuri kartu su jos apylinkėmis pagal Belgijos teisę saugoma kaip paminklas ar vietovės simbolis, savininkas. Nyderlanduose X ir toliau dirbo bendrovės direktoriumi ir buvo vienintelis jos dalininkas. Belgijoje jis neturi jokių pajamų iš profesinės veiklos.

8.        Apmokestinant Nyderlandų pajamų mokesčiu už 2004 m. X prašymu jis buvo laikomas mokesčių mokėtoju rezidentu. Savo mokesčių deklaracijoje jis deklaravo 18 140 EUR kaip su asmeniu susijusią išlaikymo išlaidų ir amortizacinių atskaitymų dėl pilies Belgijoje „atskaitą“. Šias išlaidas X būtų galėjęs deklaruoti taip pat remdamasis Belgijos pajamų mokesčiu, pasirinkęs konkrečią apmokestinimo tvarką. Tačiau jis to atsisakė, nes galiausiai tai nebūtų buvę jam naudinga mokesčių požiūriu.

9.        Nyderlandų mokesčių administratorius atsisakė taikyti su asmeniu susijusią atskaitą, nes Belgijos pilis nebuvo įtraukta į registrą pagal Nyderlandų paminklosaugos įstatymo 6 arba 7 straipsnį. Dėl šio sprendimo X kreipėsi į teismą.

IV – Procesas Teisingumo Teisme

10.      Ginčą nagrinėjantis Hoge Raad der Nederlanden mano, kad įmanoma pažeisti Sąjungos teisę taikant Nyderlandų nuostatas dėl su asmenimis susijusios atskaitos pastatams, kuriems taikoma paminklų apsauga. Todėl 2013 m. vasario 21 d. remdamasis SESV 267 straipsniu jis pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1.      Ar Sąjungos teisė, visų pirma jos nuostatos įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo srityje, draudžia tai, kad Belgijos rezidentas, kuris jo prašymu apmokestinamas Nyderlanduose kaip rezidentas ir kuris turėjo išlaidų dėl savo gyvenamosioms reikmėms naudojamos pilies, kuri yra Belgijoje ir ten buvo paskelbta įstatymais saugojamu paminklu ir vietovės simboliu, apmokestinant pajamas Nyderlanduose šių išlaidų negali atskaityti, nes pilis Nyderlanduose neįregistruota kaip saugomas paminklas?

2.      Kiek tokiu atveju svarbu tai, ar suinteresuotasis asmuo valstybėje, kurioje gyvena, t. y. Belgijoje, pasirinkęs progresinį pajamų apmokestinimą, šias išlaidas gali atskaityti iš pajamų mokesčio už savo dabartines ir būsimas pajamas iš kilnojamojo turto?“

11.      Ši byla iš pradžių buvo sujungta su byla C-133/13, kad būtų bendrai vykdomas procesas ir priimamas sprendimas. Šiose sujungtose bylose X, Q (bylos C-133/13 pagrindinio ginčo šalys), Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei 2013 m. liepos mėn. Europos Komisija raštu pateikė pastabas. Paskui buvo atsisakyta sujungti bylas.

V –    Teisinis vertinimas

12.      Teikdamas abu prejudicinius klausimus, į kuriuos atsakysiu kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti, ar pagal Sąjungos teisę savo gyvenamosioms reikmėms naudojamiems pastatams, kuriems taikoma paminklų apsauga, numatytą nacionalinį mokestinį skatinimą galima taikyti tik nacionaliniams pastatams [savo šalyje]. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Nyderlandų nuostata gali būti nesuderinama su įsisteigimo laisve, įtvirtinta EB 43 straipsnyje (šiuo klausimu žr. A dalį), ir laisvu kapitalo judėjimu, įtvirtintu EB 56 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. B dalį).

A –    Įsisteigimo laisvė

1.      Apribojimas

13.      Taikant tokią mokestinį skatinimą reglamentuojančią nuostatą, kaip antai Nyderlandų, mokesčių mokėtojo, pavyzdžiui, X, įsisteigimo laisvė galėtų būti apribota.

14.      Iš principo X gali pasinaudoti įsisteigimo laisve. Būdamas bendrovės direktorius ir vienintelis jos dalininkas, X užsiima savarankiškai dirbančių asmenų veikla, kaip apibrėžta EB 43 straipsnio 2 dalyje(2). Taikyti įsisteigimo laisvę nekliudo ir tai, kad X, kuris savo profesinę veiklą vykdo Nyderlanduose, pats yra Nyderlandų pilietis. Pagal EB 43 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio formuluotę yra apsaugomas tik „vienos valstybės narės nacionalinių subjektų <...> įsisteigimas <...> kitos valstybės narės teritorijoje“, o tai netaikoma Nyderlandų piliečio X įsisteigimui Nyderlanduose. Tačiau Teisingumo Teismas savo praktikoje išplėtė įsisteigimo laisvės apsaugos taikymo sritį. Taip kiekvienas Sąjungos pilietis, nepriklausomai nuo pilietybės, patenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį, jei kitoje, ne rezidavimo, valstybėje narėje vykdo profesinę veiklą(3). Būtent taip buvo X atveju, nes ilgą laiką jo gyvenamoji vieta buvo Belgijoje, o Nyderlanduose jis vadovavo savo bendrovės veiklai.

15.      Įsisteigimo laisvė gali būti apribojama taikant bet kurią nacionalinę nuostatą, kuri ne rezidentams sudaro mažiau palankias sąlygas negu rezidentams(4). Remiantis Nyderlandų nuostata, ne rezidentas, priešingai negu rezidentas, neturi galimybės pasinaudoti su asmeniu susijusia išlaidų, patirtų dėl pastato, kuriam taikoma paminklų apsauga ir kuriame jis pats gyvena, atskaita. Aplinkybė, kad, kaip pabrėžia Nyderlandų Karalystė, Nyderlandų įgyvendinama skatinimo priemonė taip pat taikoma ne savo reikmėms naudojamam nekilnojamajam turtui ir šiuo atžvilgiu požiūris į rezidentus ir ne rezidentus yra vienodas, šiuo klausimu nieko nekeičia.

16.      Priešingai, nei mano Vokietijos Federacinė Respublika, toks nepalankus požiūris į ne rezidentus apriboja asmens, kaip antai X, galimybę verstis profesine veikla, saugoma įsisteigimo laisvės. Nes tokia mokestinį skatinimą reglamentuojanti nuostata galiausiai nulemia skirtingą pajamų, gautų iš profesinės veiklos, apmokestinimo naštą, atsižvelgiant į tai, ar X gyvena pastate, kuriam taikoma paminklų apsauga, Nyderlanduose, ar kitoje valstybėje narėje.

17.      Tokią plačią apribojimo sąvokos interpretaciją laikau būtina, nes Teisingumo Teismas kitoje byloje yra nustatęs, kad mokestinis skatinimas, taikomas tik nacionalinėje teritorijoje savo gyvenamosioms reikmėms naudojamiems būstams, apriboja tuos asmenis, kurie nori įsigyti būstą savo gyvenamosioms reikmėms kitoje valstybėje narėje, laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisvės atžvilgiu(5).

18.      Taigi šiuo atveju reikia konstatuoti, kad įsisteigimo laisvė apribota.

19.      Pagal teismo praktiką toks apribojimas yra teisėtas tik tada, kai susijęs su situacijomis, kurios objektyviai viena į kitą nepanašios (šiuo klausimu žr. 2 poskyrį), arba yra pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu(6) (šiuo klausimu žr. 3 poskyrį).

2.      Objektyvus situacijų panašumas

20.      Sprendime Nordea Bank Danmark Teisingumo Teismas neatsižvelgė į mano pasiūlymą atsisakyti objektyvaus situacijų panašumo vertinimo. Mokesčių teisės srityje jis šiam vertinimo klausimui veikiau suteikė dar didesnę reikšmę(7).

21.      Šiuo atveju kyla klausimas, ar mokesčių mokėtojo, savo reikmėms naudojančio Nyderlanduose esantį pastatą, kuriam taikoma paminklų apsauga, ir jo iš pastato gautos pajamos ten yra apmokestinamos, situacija yra objektyviai panaši į mokesčių mokėtojo, savo reikmėms naudojančio kitoje valstybėje narėje esantį pastatą, kuriam taikoma paminklų apsauga, tačiau jo iš pastato gautos pajamos apmokestinamos ir Nyderlanduose, situaciją.

22.      Du šių palygintų situacijų skirtumai kelia abejonių dėl objektyvaus jų panašumo. Pirma, vienu atveju kalbama apie rezidentą, o kitu – apie ne rezidentą. Antra, vienu atveju pastatas, kaip paminklas, saugomas pagal Nyderlandų teisę, o kitu – pagal Belgijos teisę.

a)      Dėl skirtingo mokesčių mokėtojų rezidavimo

23.      Dėl skirtingo palygintų mokesčių mokėtojų rezidavimo darytina nuoroda į nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią apmokestinant pajamų mokesčiu fizinių asmenų rezidentų ir ne rezidentų situacijos iš esmės nėra objektyviai panašios. Jos yra objektyviai skirtingos tiek pajamų šaltinio, tiek mokesčių mokėtojo asmeninių galimybių mokėti mokesčius arba atsižvelgimo į asmeninę ir šeiminę padėtį atžvilgiu(8). Todėl paprastai nėra diskriminacijos tada, kai valstybė narė nesuteikia ne rezidentams tam tikrų mokesčių lengvatų, kurias suteikia rezidentams(9).

24.      Tačiau šis teismo praktikoje nustatytas principas taikomas ribotai, todėl galima abejoti, ar jis, kaip principas, yra vertingas. Be to, Teisingumo Teismas mano, kad diskriminacija bet kuriuo atveju tikėtina tada, kai rezidentų ir ne rezidentų, nepaisant jų gyvenamosios vietos ir atsižvelgiant į nagrinėtų nacionalinės teisės nuostatų tikslą ir turinį, padėtis yra panaši(10). Tik toks kiekvieno konkretaus atvejo vertinimas taip pat atitinka nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią objektyvų situacijų panašumą būtina išnagrinėti atsižvelgiant į atitinkamos nuostatos tikslą(11). Todėl Teisingumo Teismas, visų pirma kai kalbama apie mokesčių lengvatas, kelis kartus taip pat reikalavo, kad tarp rezidentų ir ne rezidentų grupių būtų objektyvus skirtumas, kad būtų galima nustatyti objektyvų jų situacijų panašumą(12).

25.      Taigi visada kiekvienu atskiru atveju remiantis atitinkamai nagrinėta nacionaline teisės norma reikia patikrinti, ar rezidentų ir ne rezidentų situacija yra panaši. Remiantis teismo praktika galiausiai neįmanoma nustatyti principo, pagal kurį paprastai taip nėra.

b)      Dėl skirtingos paminklosaugos teisės

26.      Todėl šiuo atveju situacijos gali būti objektyviai nepanašios tik dėl antrojo skirtumo, būtent dėl aplinkybės, kad rezidento atveju būstas saugomas kaip paminklas pagal Nyderlandų teisę, o X atveju – pagal Belgijos teisę.

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, šia nuostata, reglamentuojančia tam tikrų išlaidų, be kita ko, susidariusių dėl pastato, kuriam taikoma paminklų apsauga, išlaikymo, atskaitą, siekiama išsaugoti kultūros paveldą Nyderlanduose.

28.      Atsižvelgiant į tai, Belgijos paminklas negalėtų būti objektyviai panašus į Nyderlandų paminklą. Nuostata siekiama skatinti tik tą kultūros paveldą, kuris yra Nyderlanduose.

29.      Tačiau manau, kad toks požiūris netinkamas.

30.      Prancūzijos Respublika, beje, teisingai pabrėžė, kad Teisingumo Teismas visų pirma Sprendime Persche nusprendė, kad objektyvus nacionalinio ir užsienio subjektų situacijos panašumas atsižvelgiant į mokesčių lengvatas yra tik tada, jei abiejų tikslas – skatinti identiškus visuomenės interesus(13). Todėl skirtingas požiūris galimas, jei užsienio subjektai siekia kitų tikslų nei nacionalinė mokesčių teisės norma(14).

31.      Tačiau mokestinį skatinimą reglamentuojančios nacionalinės nuostatos tikslas tikrinant objektyvų panašumą negali būti apibrėžiamas vien nacionaliniu šalies aspektu. Nes priešingu atveju kiekviena valstybė narė, apibrėžusi mokestinį skatinimą reglamentuojančios nuostatos tikslą vien nacionaliniu aspektu, galėtų lengvai jos netaikyti ne rezidentams. Išskirtinai nacionalinis nuostatos aspektas veikiau yra pagrindas daryti prielaidą, kad apribojama pagrindinė laisvė. Toks išskirtinai nacionalinis aspektas antrajame objektyvaus situacijų panašumo tikrinimo etape negali tuoj pat vėl nulemti to, kad apribojimas būtų leistinas. Todėl reikia patikrinti objektyvų situacijų panašumą būtent atsižvelgiant į nacionalinės nuostatos tikslą. Tačiau šis tikslas turi būti apibrėžiamas neatsižvelgiant į vien nacionalinį skatinimą reglamentuojančios nuostatos aspektą.

32.      Šiuo atveju tai reiškia, kad ne rezidento X situacija yra objektyviai panaši į rezidento situaciją, jeigu jo pastatas vertas būti išsaugotas kaip kultūros paveldas. Kadangi X pilis pagal Belgijos teisę yra saugoma kaip paminklas, tuo iš esmės ir galima remtis.

33.      Priešingai, nei mano Prancūzijos Respublika, situacijos nėra objektyviai nepanašios dėl to, kad Belgijos nekilnojamajam turtui netaikomos Nyderlandų nuostatos, skirtos paminklosaugai, ir ypač su jomis susijusios pareigos ir apribojimai. Viena vertus, Belgijos teisėje gali būti panašių Belgijos nekilnojamojo turto savininko įpareigojimų. Kita vertus, negalima neigti objektyvaus situacijos panašumo ir dėl to, kad mokesčių mokėtojas, kaip antai X, prireikus gali savanoriškai įsipareigoti laikytis Nyderlandų teisės normų, skirtų paminklosaugai.

c)      Išvada dėl objektyvaus situacijų panašumo

34.      Taigi šiuo atveju mokesčių mokėtojo, kurio savo reikmėms naudojamas pastatas, kuriam taikoma paminklų apsauga, yra Nyderlanduose ir kurio pajamos iš pastato ten apmokestinamos, situacija ir mokesčių mokėtojo, kurio savo reikmėms naudojamas pastatas, kuriam taikoma paminklų apsauga, yra kitoje valstybėje narėje, tačiau kurio pajamos iš pastato apmokestinamos ir Nyderlanduose, situacija yra objektyviai panašios.

3.      Privalomasis bendrojo intereso pagrindas

35.      Telieka patikrinti, ar mokestinį skatinimą reglamentuojanti nuostata, skirta paminklams, kaip antai Nyderlandų, pagal kurią turi būti atsižvelgiama tik į šalyje esančius paminklus, yra pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu.

36.      Pirmiausia reikia patikslinti, kad, kalbant apie pateisinimą, negalima nagrinėti klausimo, ar Nyderlandų Karalystė turi teisę skatinti išsaugoti nacionalinius paminklus. Šis tikslas iš esmės būtų užtikrintas ir tada, jei Nyderlandų mokestinį skatinimą reglamentuojančios nuostatos būtų taikomos ir užsienio paminklams. Nyderlandų Karalystė negali ginčyti, kad mokesčio lengvatų išplėtimas, į taikymo sritį įtraukiant ir užsienio paminklus, sumažintų mokestines pajamas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikalavimas užkirsti kelią mokestinių pajamų sumažėjimui nepriskirtinas prie privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, galinčių pateisinti Sutartimi įtvirtintos laisvės apribojimą(15).

37.      Taigi šiuo atveju kyla tik toks klausimas, ar galima rasti pateisinimą tam, kad valstybė narė apriboja savo mokestinį skatinimą, jį taikydama tik nacionaliniams paminklams.

38.      Dėl šios priežasties kelių proceso dalyvių nurodytas Sprendimas Komisija / Italija šiuo atveju yra tik ribotos reikšmės. Pagal šį sprendimą (nacionalinio) istorinio ir meninio paveldo išsaugojimas gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas, pateisinantis apribojimą laisvai teikti paslaugas(16). Tačiau sprendimo dalykas buvo užsienio ūkio subjektams siekiant išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą taikomi apribojimai atitinkamoje valstybėje narėje, konkrečiai tuo atveju – turistų gidams. Tačiau nebuvo nagrinėjamas klausimas, ar skatinimą reglamentuojanti valstybės narės nuostata gali būti apribojama ją taikant tik nacionaliniam kultūros paveldui.

39.      Šiuo klausu kur kas svarbiau yra tai, kad pagal teismo praktiką valstybės narės iš esmės pačios gali nustatyti, kokius visuomenės interesus jos nori skatinti mokesčiais(17). Todėl valstybės narės turi apibrėžti tikslą, kurio siekiama taikant mokestinį skatinimą reglamentuojančias nuostatas.

40.      Vis dėlto Teisingumo Teismas įvairiuose sprendimuose neleido apriboti mokestinio skatinimo taikant jį tik nacionalinėms situacijoms, nes skatinimu siekiamų tikslų galima pasiekti ir su užsienio pagalba. Taip Sprendime Petersen jis negalėjo nustatyti, kodėl Vokietijos plėtros politiką gali skatinti tik [šioje] šalyje įsteigtos įmonės(18). Sprendime dėl Vokietijos subsidijų gyvenamajam būstui jis nusprendė, kad tikslas patenkinti gyvenamojo būsto paklausą būtų taip pat pasiektas, jei būtų skatinamas savo gyvenamosioms reikmėms naudojamų būstų įsigijimas užsienyje(19). Be to, keliuose sprendimuose dėl dovanų atskaitos Teisingumo Teismas nustatė, kad valstybė narė gali taikyti mokestinį skatinimą subjektams, siekiantiems tam tikrų bendrojo intereso tikslų, ne tik tuomet, kai jie įsteigti jos teritorijoje(20).

41.      Visi šie sprendimai galiausiai buvo susiję su klausimu, kaip valstybės narės apibrėžtas tikslas gali būti skatinamas padedant ir ūkio subjektui, įsteigtam kitoje valstybėje narėje. Tačiau šiuo atveju užsienyje reziduojantis X neskatina tikslo, kurio siekiama taikant Nyderlandų mokestinį skatinimą reglamentuojančią nuostatą. Išlaikymo išlaidos, kurias X deklaruoja mokėdamas Nyderlanduose mokestį, nėra skirtos paminklams šioje valstybėje narėje išsaugoti.

42.      Tačiau jei Nyderlandų Karalystė, remdamasi teismo praktika, laisvai gali nustatyti skatinimo tikslą, sprendimas skatinti išlaikyti vien Nyderlanduose esančius paminklus šiuo atveju iš esmės lemia įsisteigimo laisvės apribojimo pateisinimą.

43.      Tačiau valstybės narės pagal Sąjungos teisę nevisiškai laisvai gali apibrėžti skatinimo tikslą. Tai nėra susiję tik su [valstybės] pagalbos draudimu pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (po pakeitimo – SESV 107 straipsnio 1 dalis). Siekiant pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą mokestinio skatinimo tikslas bent jau negali būti aiškiai diskriminacinis, pavyzdžiui, jei mokesčių nuostatos tikslas yra remti tik nacionalinių įmonių ūkinę veiklą ar nacionalines prekes(21).

44.      Šiuo atveju tikslas, kurio siekia valstybė narė taikydama mokestinį skatinimą, savo ruožtu įtvirtinamas sutartyse, todėl gali būti skirtas pagrindinės laisvės apribojimui pateisinti. Taip EB 30 straipsnyje (po pakeitimo – SESV 36 straipsnis) yra įtvirtintas kiekybinių apribojimų tarp valstybių narių draudimo pateisinimo pagrindas „<...> nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos sumetimais“. Be to, Bendrija pagal EB 151 straipsnio 1 dalį (po pakeitimo – SESV 167 straipsnio 1 dalis) privalo prisidėti „prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę“. Remiantis šiomis nuostatomis galima teigti, kad sutartyse kultūros paveldo saugojimas priskiriamas išskirtinai nacionaliniam kontekstui, todėl nacionalinės kultūros skatinimas pagal Sąjungos teisę yra teisėtas tikslas(22).

45.      Be to, pagal teismo praktiką siekis užtikrinti sąsają tarp atitinkamos valstybės narės visuomenės ir lengvatos gavėjo irgi gali būti objektyvus bendrojo intereso pagrindas(23). Šiuo atveju tokia sąsaja yra tarp Nyderlandų Karalystės ir Nyderlandų kultūros paveldo, kurio išlaikymas yra mokestinį skatinimą reglamentuojančios nuostatos tikslas. Kadangi šia nuostata nesiekiama skatinti individo, nėra svarbu, kokias sąsajas X turi su Nyderlandų visuomene.

46.      Taigi įsisteigimo laisvės apribojimas taikant mokestinį skatinimą reglamentuojančią Nyderlandų nuostatą yra pateisinamas teisėtu skatinimo tikslu – siekti išlaikyti nacionalinį kultūros paveldą. Atsižvelgiant į šį skatinimo tikslą, tokio skatinimo kitų valstybių narių nacionaliniam kultūros paveldui netaikymas neviršija to, kas reikalinga Nyderlandų skatinimo numatytam tikslui pasiekti.

4.      Išvada

47.      Įsisteigimo laisvė nedraudžia apriboti savo gyvenamosioms reikmėms naudojamų ir nacionalinėje teritorijoje esančių pastatų, kuriems taikoma paminklų apsauga, nacionalinio mokestinio skatinimo, jei skatinimo tikslas yra išlaikyti nacionalinį kultūros paveldą.

B –    Laisvas kapitalo judėjimas

48.      Nepriklausomai nuo to, ar Nyderlandų mokestinį skatinimą reglamentuojanti nuostata, esant tokiai situacijai, taip pat yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, įtvirtintas EB 56 straipsnio 1 dalyje, toks apribojimas vis dėlto bet kuriuo atveju būtų pateisinamas dėl teisėto skatinimo tikslo – išlaikyti Nyderlandų kultūrinį paveldą. Tokiu atveju atitinkamai būtų taikomi mano išdėstyti argumentai.

C –    Išvada

49.      Taigi minėtos pagrindinės laisvės nedraudžia tokios nacionalinės nuostatos, pagal kurią savo gyvenamosioms reikmėms naudojamų pastatų, kuriems taikoma paminklų apsauga, mokestinis skatinimas apribotas nacionalinėje teritorijoje esančiais pastatais.

VI – Išvada

50.      Taigi į Hoge Raad der Nederlanden pateiktus prejudicinius klausimus siūlau taip atsakyti taip:

Nei EB 43 straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo laisvė, nei EB 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas laisvas kapitalo judėjimas nedraudžia nacionalinės nuostatos, pagal kurią Belgijos rezidentas, savo prašymu Nyderlanduose apmokestinamas kaip šios šalies rezidentas ir turėjęs išlaidų savo gyvenamosioms reikmėms naudojamai piliai, esančiai Belgijoje ir ten paskelbtai įstatymais saugojamu paminklu bei vietovės simboliu, kuriai taikoma paminklų apsauga, apmokestinant pajamas negali atskaityti šių išlaidų Nyderlanduose, nes pilis šioje valstybėje narėje neįregistruota kaip saugomas paminklas.

1 –      Originalo kalba: vokiečių.

2 –      Žr. Sprendimą Asscher (C-107/94, EU:C:1996:251, 26).

3 –      Žr. Sprendimą Komisija / Vokietija (C-152/05, EU:C:2008:17, 20 punktas); taip pat žr. Sprendimą N (C-470/04, EU:C:2006:525, 28 punktas); dėl darbuotojų laisvo judėjimo žr. Sprendimą Renneberg (C-527/06, EU:C:2008:566, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

4 –      Šiuo klausimu žr. sprendimus Stantonir L'Étoile 1905 (143/87, EU:C:1988:378, 13 punktas), Bosman (C-415/93, EU:C:1995:463, 94 punktas), Renneberg (C-527/06, EU:C:2008:566, 43 punktas) ir Filipiak (C-314/08, EU:C:2009:719, 58 punktas).

5 –      Sprendimas Komisija / Vokietija (C-152/05, EU:C:2008:17, 24 ir 25 punktai).

6 –      Žr. tik Sprendimą Nordea BankDanmark (C-48/13, EU:C:2014:2087, 23 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

7 –      Žr. mano išvadą byloje Nordea Bank Danmark (C-48/13, EU:C:2014: 2087, 22–28 punktai) ir Sprendimą Nordea Bank Danmark (C-48/13, EU:C:2014:2087, 23 ir 24 punktai).

8 –      Taip pat žr. sprendimus Schumacker (C-279/93, EU:C:1995:31, 31 ir 32 punktai), Wielockx (C-80/94, EU:C:1995:271, 18 punktas), Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148, 43 punktas) ir Komisija / Estija (C-39/10, EU:C:2012:282, 50 punktas).

9 –      Žr. tik sprendimus Schumacker (C-279/93, EU:C:1995:31, 34 punktas) ir Komisija / Estija (C-39/10, EU:C:2012:282, 50 punktas).

10 –      Žr. sprendimus Gschwind (C-391/97, EU:C:1999:409, 26 punktas) ir Komisija / Estija (C-39/10, EU:C:2012:282, 51 punktas).

11 –      Žr. tik sprendimus X Holding (C-337/08, EU:C:2010:89, 22 punktas) ir SCA Group Holding ir kt. (C-39/13, C-40/13 ir C-41/13, EU:C:2014:1758, 28 punktas).

12 –      Žr. sprendimus Talotta (C-383/05, EU:C:2007:181, 19 punktas), Renneberg (C-527/06, EU:C:2008:566, 60 punktas) ir Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148, 44 punktas).

13 –      Sprendimas Persche (C-318/07, EU:C:2009:33, 48–50 punktai).

14 –      Sprendimas Persche (C-318/07, EU:C:2009:33, 47 punktas).

15 –      Sprendimas Komisija / Austrija (C-10/10, EU:C:2011:399, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

16 –      Sprendimas Komisija / Italija (C-180/89, EU:C:1991:78, 19 ir 20 punktai).

17 –      Žr. sprendimus Centro di Musicologia Walter Stauffer (C-386/04, EU:C:2006:568, 39 punktas) ir Persche (C-318/07, EU:C:2009:33, 48 punktas) ir Tankreederei I (C-287/10, EU:C:2010:827, 30 punktas).

18 –      Sprendimas Petersen (C-544/11, EU:C:2013:124, 61 punktas).

19 –      Žr. Sprendimą Komisija / Vokietija (C-152/05, EU:C:2008:17, 28 punktas).

20 –      Žr. Sprendimą Persche (C-318/07, EU:C:2009:33, 44 punktas) ir Komisija / Austrija (C-10/10, EU:C:2011:399, 33 punktas).

21 –      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Tankreederei I (C-287/10, EU:C:2010:827, 32 punktas).

22 –      Taip pat žr. Sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer (C-386/04, EU:C:2006:568, 45 punktas) versiją prancūzų k.

23 –      Žr. Sprendimą Gottwald (C-103/08, EU:C:2009:597, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).