Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. balandžio 16 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Mokesčių teisės aktai – Atlygintinai perleidus tam tikrus ilgalaikio turto objektus gauto pelno apmokestinimo atidėjimas – Mokesčio surinkimas – Įsisteigimo laisvė – SESV 49 straipsnis – EEE susitarimo 31 straipsnis – Skirtingas požiūris į nuolatinius padalinius, atsižvelgiant į tai, ar jie yra valstybės narės teritorijoje, ar kitos Europos Sąjungos arba Europos ekonominės erdvės valstybės narės teritorijoje – Proporcingumas“

Byloje C-591/13

dėl 2013 m. lapkričio 20 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama W. Mölls ir W. Roels, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą T. Henze ir K. Petersen,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Ó Caoimh, C. Toader, E. Jarašiūnas ir C. G. Fernlund (pranešėjas),

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. lapkričio 26 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad priimdama ir palikdama galioti nuostatas, pagal kurias atlygintinai perleidus tam tikrus ilgalaikio turto objektus (toliau – pakeistas turtas) gauto pelno apmokestinimas atidedamas, šį pelną „perkeliant“ naujai įgytiems arba pagamintiems ilgalaikio turto objektams (toliau – pakeičiantis turtas) iki jų perleidimo, jeigu jie yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio nacionalinėje teritorijoje, turto dalis, tačiau toks apmokestinimo atidėjimas neįmanomas, kai tie patys objektai yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimą (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3; toliau – EEE susitarimas) pasirašiusioje valstybėje, turto dalis, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 49 straipsnį ir to susitarimo 31 straipsnį.

 Teisinis pagrindas

2        Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz, toliau – EStG) 6b straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:

„(1)      Apmokestinamieji asmenys, perleidžiantys

žemės sklypą,

žemės sklype augančią augaliją kartu su tuo žemės sklypu, kai ši augalija yra žemės ūkio arba miškų ūkio dalis,

pastatus arba vidaus vandenų laivus,

gali ūkinės veiklos metais, kai atliktas perleidimas, iš pelno, neviršydami perleidžiant gauto pelno sumos, išskaityti antrame sakinyje nurodyto turto įsigijimo arba gamybos išlaidas, kai šį turtą įsigijo arba pagamino tais ūkinės veiklos metais, kuriais atliko perleidimą, arba ankstesniais ūkinės veiklos metais. Leidžiama išskaityti išlaidas, patirtas įsigyjant arba gaminant šį turtą:

1.      žemės sklypą,

jei pelnas gautas perleidus žemės sklypą,

2.      žemės sklype augančią augaliją kartu su tuo žemės sklypu, kai ši augalija yra žemės ūkio arba miškų ūkio dalis,

jei pelnas gautas perleidus žemės sklypą arba žemės sklype augančią augaliją kartu su tuo žemės sklypu,

3.      pastatus,

jei pelnas gautas perleidus žemės sklypą, žemės sklype augančią augaliją kartu su tuo žemės sklypu arba pastatus, arba

4.      vidaus vandenų laivus,

jei pelnas gautas perleidus vidaus vandenų laivus.

Kaip pastatų įsigijimas arba gamyba suprantamas ir jų išplėtimas, padidinimas arba atnaujinimas. Tokiu atveju iš pelno galima išskaityti tik išlaidas dėl pastatų išplėtimo, padidinimo ar atnaujinimo.

(2)      1 dalies pirmame sakinyje pelnas suprantamas kaip skirtumas tarp pardavimo kainos, išskaičius perleidimo išlaidas, ir balansinės vertės, kuri parduotam turtui priskirta perleidimo metu. Balansinė vertė – tai vertė, kurią turtui reikia priskirti pagal 6 straipsnį.

(3)      Apmokestinamieji asmenys, jei neatliko 1 dalyje numatytos išskaitos, gali tais ūkinės veiklos metais, kai perleido turtą, sudaryti rezervą, kuriuo sumažinamas jų apmokestinamasis pelnas. Atsižvelgdami į 1 dalies antrame–ketvirtame sakiniuose numatytus apribojimus, šio rezervo neviršijančią sumą jie gali perkelti, išskaitydami 1 dalies antrame sakinyje aprašyto turto, kurį įsigijo ar pagamino per ketverius ūkinės veiklos metus po rezervo sudarymo, įsigijimo ar gamybos išlaidas; išskaita atliekama tais ūkinės veiklos metais, kai šis turtas įsigytas ar pagamintas. Ketverių metų laikotarpis pratęsiamas iki šešerių metų, kai naujų pastatų statyba prasidėjo prieš pasibaigiant ketvirtiems ūkinės veiklos metams po rezervo sudarymo. Išskaityta rezervo suma perkeliama į pelną. Pasibaigus ketvirtiems ūkinės veiklos metams po rezervo sudarymo nepanaudotas rezervas iš karto perkeliamas į pelną, jei nenumatyta tuo metu jau pradėtų pastatų statybos išlaidų išskaita; pasibaigus šeštiems ūkinės veiklos metams po rezervo sudarymo nepanaudotas rezervas iš karto perkeliamas į pelną.

(4)      1 ir 3 dalys taikomos tik esant tokioms sąlygoms:

1.      apmokestinamasis asmuo apskaičiavo pelną pagal 4 straipsnio 1 dalį arba 5 straipsnį,

2.      perleistas turtas perleidimo metu ne mažiau kaip šešerius metus be pertraukos buvo nacionalinėje teritorijoje esančio nuolatinio padalinio turto dalis,

3.      įsigytas arba pagamintas turtas yra nacionalinėje teritorijoje esančio nuolatinio padalinio turto dalis,

4.      perleidus turtą gautas pelnas įtrauktas apskaičiuojant nacionalinėje teritorijoje apmokestinamą pelną ir

5.      išskaita pagal 1 dalį ir rezervo sudarymas ir perkėlimas į pelną pagal 3 dalį aiškiai matomi apskaitos dokumentuose.

Išskaita pagal 1 ir 3 dalis negalima už turtą, kuris yra žemės ūkio arba miškų ūkio dalis arba naudojamas savarankiškai veiklai, kai pelno gauta perleidus pramoninį arba komercinį turtą.“

 Ikiteisminė procedūra

3        2009 m. gegužės 15 d. Komisija išsiuntė Vokietijos Federacinei Respublikai oficialų pranešimą. Šiame pranešime ji atkreipė šios valstybės narės dėmesį į tai, kad EStG 6b straipsnis gali būti nesuderinamas su laisvu kapitalo judėjimu.

4        2009 m. liepos 13 d. rašte Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė nesutinkanti su Komisijos pozicija ir nurodė, kad ginčijama teisės nuostata susijusi ne su laisvu kapitalo judėjimu, o su įsisteigimo laisve, su kuria ji yra suderinama.

5        2010 m. gegužės 7 d. Komisija išsiuntė Vokietijos Federacinei Respublikai papildomą oficialų pranešimą, kuriame pritarė, kad ši teisės nuostata susijusi su įsisteigimo laisve, tačiau išnagrinėjusi šios valstybės narės argumentus nustatė, kad minėta teisės nuostata pažeidžia SESV 49 straipsnį ir EEE susitarimo 31 straipsnį.

6        2010 m. liepos 7 d. rašte Vokietijos Federacinė Respublika nesutiko su Komisijos pozicija ir nurodė, kad ginčijama teisės nuostata yra suderinama su įsisteigimo laisve.

7        2011 m. rugsėjo 30 d. Komisija išsiuntė Vokietijos Federacinei Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje patvirtino papildomame oficialiame pranešime pateiktą poziciją ir paragino Vokietijos Federacinę Respubliką imtis reikiamų priemonių, kad būtų atsižvelgta į šią pagrįstą nuomonę per du mėnesius nuo jos gavimo.

8        2011 m. lapkričio 28 d. atsakyme Vokietijos Federacinė Respublika vėl pakartojo, kad Komisijos pozicija klaidinga, todėl pastaroji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

 Dėl priimtinumo

9        Vokietijos Federacinė Respublika ginčija šio ieškinio priimtinumą, nurodydama du motyvus, iš esmės grindžiamus vėlavimu pareikšti ieškinį ir jo dalyko pakeitimu.

 Dėl vėlavimo pareikšti ieškinį

–       Šalių argumentai

10      Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisija nebeturi teisės pareikšti ieškinio, nes pasibaigus rašytinei procedūrai ši institucija per ilgai delsė jį pareikšti. Taigi ji piktnaudžiavo teise, nes nėra jokios objektyvios priežasties, kuri pateisintų nurodytą vėlavimą. Per šį neveikimo laikotarpį Komisija visiškai nesistengė taikiai išspręsti ginčo su šia valstybe nare.

11      Be to, reikia atsižvelgti į bendruosius teisinio saugumo ir lojalaus bendradarbiavimo principus. Kaip valstybės narės privalo bendradarbiauti su Komisija, kad nutrauktų Teisingumo Teismo konstatuotą įsipareigojimų pagal ESV sutartį nevykdymą, taip ir Komisija prieš pareikšdama ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo privalo bendradarbiauti su atitinkama valstybe nare, ieškoti ieškiniui alternatyvių būdų ir informuoti ją apie savo veiksmus. Lojalaus bendradarbiavimo principas skirtas ne tik valstybėms narėms, bet ir Komisijai.

12      Komisija tvirtina, kad SESV 258 straipsnyje numatytos normos turi būti taikomos neįpareigojant jos laikytis kokio nors nustatyto termino. Be to, anot šios institucijos, motyvai, dėl kurių pasirenkama, kada pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, negali turėti poveikio jo priimtinumui.

13      Būtų galima kritikuoti tik situaciją, kai dėl per ilgos ikiteisminės procedūros atitinkamai valstybei narei sunkiau paneigti Komisijos argumentus ir tai pažeidžia teisę į gynybą. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika nėra nurodžiusi, jog susiklostė tokia situacija, ir šiuo klausimu negalima pateikti jokių įrodymų.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

14      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija turi pasirinkti, kada pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Šį pasirinkimą lemiantys motyvai negali turėti poveikio šio ieškinio priimtinumui. SEVS 258 straipsnyje numatytos normos turi būti taikomos neįpareigojant Komisijos laikytis kokio nors nustatyto termino, išskyrus atvejus, kai pernelyg ilga ikiteisminės procedūros trukmė gali apsunkinti atitinkamos valstybės narės galimybę paneigti Komisijos argumentus ir taip pažeisti jos teisę į gynybą. Tokios pernelyg ilgos trukmės poveikį turi įrodyti suinteresuotoji valstybė narė (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Lietuva, C-350/08, EU:C:2010:642, 33 ir 34 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

15      Kaip tvirtina Komisija, Vokietijos Federacinė Respublika nesirėmė tokia situacija. Todėl reikia atmesti šios valstybės narės pateiktą nepriimtinumo pagrindą.

 Dėl ieškinio dalyko pakeitimo

–       Šalių argumentai

16      Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisijos dublike pateiktas argumentas dėl pelno, susijusio su pakeistu turtu, apmokestinimo, kai pakeičiantis turtas amortizuojamas, nebuvo pateiktas nei per ikiteisminę procedūrą, nei ieškinyje. Ši valstybė narė mano, kad šią aplinkybę reikia laikyti ginčo dalyko pakeitimu, dėl kurio visas ieškinys yra nepriimtinas.

17      Per posėdį Komisija pareiškė, kad ieškinys priimtinas. Iš ieškinio aiškiai matyti, kad EStG 6b straipsnis turi būti taikomas ir tarpvalstybinėje situacijoje. Žinoma, kitaip nei neamortizuojamo pakeičiančio turto atveju, kalbant apie amortizuojamą pakeičiantį turtą, perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimas visiškai atidedamas iki atlygintino perleidimo tik tos pakeičiančio turto dalies, kuri atitinka mažesnę su šiuo turtu susijusią amortizacijos sumą. Tačiau tai nekeičia to, kad perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimas atidedamas šiais abiem atvejais. Jie skiriasi tik atidėjimo apimtimi. Šis atidėjimas dėl neamortizuojamo pakeičiančio turto tęstųsi iki šio turto perleidimo, o dėl amortizuojamo pakeičiančio turto – galėtų trukti trumpiau. Dėl pastarosios turto rūšies Vokietijos Federacinė Respublika, taikydama savo teisės aktuose numatytas amortizavimo taisykles, galėtų reikalauti mokėti mokestį dalimis.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

18      Reikia pripažinti, kad šiuo atveju neginčijamas nei pagrįstos nuomonės, nei prieš ją pateikiant įvykdytos procedūros teisėtumas.

19      Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas nustatomas Komisijos pagrįstoje nuomonėje, todėl ieškinys turi būti grindžiamas tais pačiais motyvais ir pagrindais kaip ir ši pagrįsta nuomonė. Tačiau šis reikalavimas nereiškia, kad kiekvienu atveju pagrįstoje nuomonėje nurodyti kaltinimai ir ieškinio reikalavimai privalo visiškai sutapti: pagrįstoje nuomonėje apibrėžto ginčo dalyko negalima išplėsti arba pakeisti. Taigi Komisija ieškinyje gali patikslinti pirminius kaltinimus, tačiau su sąlyga, kad nepakeičia ginčo dalyko (žr. Sprendimo Komisija / Lenkija, C-281/11, EU:C:2013:855, 87 ir 88 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

20      Šiuo atveju ir per ikiteisminę procedūrą, ir Teisingumo Teisme Komisija aiškiai nurodė, jog kaltina Vokietijos Federacinę Respubliką tuo, kad priimdama ir palikdama galioti EStG 6b straipsnyje nustatytą tvarką ji neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 49 straipsnį ir EEE susitarimo 31 straipsnį.

21      Šios tvarkos taikymas iš esmės lemia tai, kad mokesčio už pelną, gautą atlygintinai perleidus pakeistą turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, surinkimas atidedamas su sąlyga, kad tas pelnas bus reinvestuotas įsigyjant arba pagaminant pakeičiantį turtą. Tačiau apmokestinamasis asmuo gali pasinaudoti šia mokesčių lengvata, tik jei pakeičiantis turtas yra nuolatinio padalinio, irgi esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis; minėta lengvata netaikoma, jei šis turtas yra padalinio, esančio kitos Sąjungos valstybės narės arba Europos ekonominei erdvei priklausančios valstybės teritorijoje, turto dalis. Būtent šis skirtingas požiūris, Komisijos manymu, tariamai pažeidžia įsisteigimo laisvę.

22      Dublike nagrinėdama pagal numatytas taisykles gauto pelno apmokestinimo atidėjimą amortizavimo srityje pagal Vokietijos teisės aktus, kiek tai susiję su amortizuojamu pakeičiančiu turtu, Komisija kaip atsakymą į Vokietijos Federacinės Respublikos priekaištus, kad padarė klaidą, kai nurodė, jog perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimas bet kuriuo atveju atidedamas, kol bus perleistas pakeičiantis turtas, tik pateikė daugiau informacijos ir taip patikslino argumentus, kuriais pagrindė išvadą dėl tariamo įsipareigojimų neįvykdymo ir kuriuos bendrais bruožais jau buvo pateikusi per ikiteisminę procedūrą ir ieškinyje.

23      Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimo momentas pagal minėtą teisės aktą priklauso nuo to, ar pakeičiantis turtas yra amortizuojamas, nekeičia ginčo dalyko. Iš tiesų neatsižvelgiant į tai, ar pakeičiantis turtas yra amortizuojamas, mokesčio už pelną, gautą perleidus pakeistą turtą, mokėjimas atidedamas abiem nurodytais atvejais; aptariamos dvi situacijos skiriasi tik šio apmokestinimo atidėjimo apimtimi. Neamortizuojamo pakeičiančio turto atveju šis atidėjimas gali užtrukti, kol šis turtas bus perleistas, o kalbant apie amortizuojamą turtą – minėtas atidėjimas gali būti trumpesnis. Tačiau ši lengvata abiem atvejais taikoma tik tada, kai gautas pelnas reinvestuojamas įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis.

24      Todėl negalima manyti, jog vien aplinkybė, kad Komisija ikiteisminiame etape ir ieškinyje, kalbėdama apie perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimo momentą, rėmėsi tik pakeičiančio turto perleidimo momentu, atskleidžia, kad pateiktas naujas ieškinio pagrindas, lemiantis ieškinio apimties susiaurinimą, įtraukiant tik neamortizuojamą pakeičiantį turtą.

25      Todėl reikia pripažinti, kad Komisijos pateiktas kaltinimas išliko nepakitęs per visą ikiteisminę ir teisminę procedūrą.

26      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisijos ieškinys yra priimtinas.

 Dėl esmės

 Šalių argumentai

27      Komisija tvirtina, kad EStG 6b straipsnis pažeidžia ESV sutarties ir EEE susitarimo nuostatas dėl įsisteigimo laisvės.

28      Pagal minėtą straipsnį apmokestinamasis asmuo, anot Komisijos, turi teisę perleidęs tam tikrus ilgalaikio turto objektus, kurie yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, gautą pelną neapmokestintą perkelti įsigydamas tam tikrą pakeičiantį turtą su sąlyga, kad šis pelnas reinvestuojamas į šio pakeičiančio turto įsigijimą ar gamybą. Tačiau toks pelno apmokestinimo atidėjimas pagal EStG 6b straipsnio 4 dalies 3 punktą galimas, tik jei minėtas pakeičiantis turtas yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio šioje teritorijoje, turto dalis. Jei tas pats pakeičiantis turtas yra nuolatinio padalinio, nesančio minėtoje teritorijoje, turto dalis, perleidus pakeistą turtą gautas pelnas, anot Komisijos, apmokestinamas nedelsiant.

29      Todėl ūkio subjektas gali atsižvelgti į tai, kad reinvestuoti pelną ne Vokietijos teritorijoje mokesčių atžvilgiu mažiau naudinga, nei reinvestuoti jį šioje teritorijoje. Šis skirtingas požiūris gali atgrasyti Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje esančią bendrovę nuo veiklos vykdymo per kitoje Sąjungos ar EEE valstybėje narėje esantį nuolatinį padalinį.

30      Tokio skirtingo požiūrio negalima pateisinti objektyviai skirtinga padėtimi. Komisija tvirtina, kad jei nuolatinis padalinys, kuriame reinvestuota, yra ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o kitoje Sąjungos ar EEE valstybėje narėje, iš šios aplinkybės galima tik spręsti, kad atitinkamas ūkio subjektas pasinaudojo įsisteigimo laisve.

31      Pateisinimai, susiję su mokesčio teritorialumu, nepagrįsti. Šiuo atveju kalbama apie pelną, gautą Vokietijos teritorijoje perleidus pakeistą turtą. Vokietijos Federacinė Respublika turi neginčijamą teisę šį pelną apmokestinti. Be to, ši teisė būtų veiksmingai įgyvendinta nedelsiant apmokestinant šį pelną, kai jis reinvestuojamas ne Vokietijos teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis nuolatiniams padaliniams taikoma apmokestinimo tvarka pagal sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo neturėtų prasmės.

32      Aplinkybė, kad tai gali lemti, jog Vokietijos Federacinė Respublika turės atidėti tokio pelno apmokestinimo terminą ir tada, kai reinvestuojama ne Vokietijos teritorijoje, kaip ji daro tuo atveju, kai reinvestuojama šioje teritorijoje, visiškai nekeičia su šiuo pelnu susijusios apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo.

33      Pateisinimas, pagrįstas būtinybe užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos darnumą, gali būti priimtinas, tik jei yra tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir šios lengvatos kompensavimo tam tikra mokestine rinkliava. Tačiau perleidus pakeičiantį turtą gauto pelno apmokestinimas savaime nekompensuoja perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimo atidėjimo. Šios mokesčių lengvatos, t. y. pastarojo pelno apmokestinimo atidėjimo, kompensacija būtų vėlesnis perleidus tą patį turtą gauto pelno apmokestinimas, o ne visai kito pelno, gauto perleidus pakeičiantį turtą, apmokestinimas.

34      Siekis skatinti restruktūrizuoti ir reinvestuoti taip pat nėra teisėtas tikslas. Be to, nesvarbu, ar toks bendrasis ekonominio pobūdžio tikslas gali konkrečiu atveju būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas. Bet kuriuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika nei tvirtino, nei įrodė, kad šio tikslo negalima pasiekti nediskriminuojant aptariamų tarpvalstybinių reinvesticijų.

35      Pats pasirinktas teisinis reglamentavimas taip pat nėra pateisinimas. Tas pats taikoma nacionalinės ekonomikos vystymo tikslams. Vien tai, kad mokesčio lengvatos tarpvalstybinėje situacijoje negalima taikyti pagal tą patį mechanizmą, koks taikomas tik vidaus situacijoje, visiškai neįteisina skirtingo požiūrio į šias situacijas.

36      Nagrinėjamos priemonės proporcingumo klausimu, anot Komisijos, nėra jokio reikšmingo pateisinimo, todėl šio klausimo negalima kelti.

37      Bet kuriuo atveju dėl apmokestinamajam asmeniui tenkančių administracinių išlaidų Sprendime National Grid Indus (C-371/10, EU:C:2011:785) Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis turi teisę pasirinkti nedelsdamas sumokėti mokestį arba atidėti šio mokesčio sumokėjimą. Taigi aptariamo pelno apmokestinimas nedelsiant nėra proporcinga priemonė.

38      Vokietijos Federacinė Respublika pirmiausia mano, kad ieškinys nepagrįstas. Jos nuomone, kitoje valstybėje narėje esančio nuolatinio padalinio padėtis nėra objektyviai panaši į tokio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, padėtį. Papildomai ši valstybė narė tvirtina, kad jei būtų pripažinta, jog esama apribojimo, bet kuriuo atveju jis pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, susijusiais su mokesčio teritorialumo principu ir būtinybe užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos darnumą.

39      Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad aptariamose teisės nuostatose įtvirtinta mokesčių tvarka neturi atgrasomojo poveikio: ji netrukdo apmokestinamajam asmeniui įsteigti nuolatinių padalinių kitose valstybėse narėse ir per juos vykdyti veiklos. Tai, kad negalima perleisti ilgalaikio turto, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, išvengiant taip gauto pelno apmokestinimo, savaime nedaro tiesioginio poveikio kitoje valstybėje narėje esančio nuolatinio padalinio veiklai.

40      EStG 6b straipsniu siekiama pagerinti įmonių finansinių išteklių valdymą ir palengvinti jų restruktūrizaciją, skatinant reinvestuoti į pačią įmonę. Tokios reinvesticijos būtinos siekiant grąžinti ankstesnį gamybos lygį, atsižvelgiant į gamybos priemonių susidėvėjimą ir technikos progresą. Atsisakius nedelsiant apmokestinti perleidus pakeistą turtą gautą pelną sudaromos sąlygos atitinkamai įmonei ekonominiu požiūriu prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių, susijusių su gamybos ir platinimo technika arba regioninio pobūdžio pokyčiais. Šio pelno reinvestavimas gali palengvinti didesnių įmonių restruktūrizaciją ir apsaugoti nuo perleidus atitinkamą turtą gauto pelno, kuris būtų itin didelis, apmokestinimo.

41      Pagal EStG 6b straipsnyje numatytą mokesčių tvarką pakeistas turtas ir pakeičiantis turtas laikomi sudarančiais vieną turtą, nes ekonominiu aspektu šios dvi gamybos priemonės lemia pajamas Vokietijos teritorijoje. Toks rezultatas gaunamas dėl to, kad mokesčių tikslais pakeistas turtas integruojamas į pakeičiantį turtą. Perleidus pakeistą turtą gautas pelnas atitinkamos įmonės balanse perkeliamas į pakeičiančio turto eilutę. Minėtame balanse pakeistas turtas laikomas niekada nenustojusiu būti įmonės apyvartinio kapitalo dalimi. Ši fikcija, kad pakeistas turtas nenutrūkstamai yra šio kapitalo dalis, techniškai priimtina, tik jei pakeičiantis turtas yra to paties apmokestinamojo asmens turto dalis ir jam taip pat taikoma Vokietijos institucijų apmokestinimo kompetencija.

42      Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo nuostatas nuolatinis padalinys yra atskiras mokestinis vienetas. Tad pakeistas turtas ir pakeičiantis turtas priklausytų ne tam pačiam apmokestinamajam asmeniui, o skirtingiems apmokestinamiesiems asmenims, kuriuos apmokestintų skirtingos valstybės narės. Vadinasi, aptariamose teisės nuostatose numatytos mokesčių lengvatos, suteikiančios galimybę mokesčių atžvilgiu neutraliai pakeisti tam pačiam apmokestinamajam asmeniui priklausantį ilgalaikį turtą, dėl jos pobūdžio tokiomis aplinkybėmis negalima suteikti. Vokietijos Federacinė Respublika neturi kito mechanizmo, teisiškai ar praktiškai leidžiančio suteikti šios specifinės rūšies mokesčių lengvatą tarpvalstybinėje situacijoje, nes ne jos teritorijoje esančio nuolatinio padalinio ekonominiam turtui netaikoma jos apmokestinimo kompetencija.

43      Šis konkretus mechanizmas nebuvo savavališkai pasirinktas, siekiant iš pat pradžių atmesti tarpvalstybines situacijas. Veikiau tai vienintelis mechanizmas, leidžiantis veiklos vykdymo ir politiniu atžvilgiu pagrįstai taikyti mokesčių lengvatą įmonių reinvesticijoms.

44      Anot Vokietijos Federacinės Respublikos, Komisija norėtų įvesti tarpvalstybinėms situacijoms taikomą specialią tvarką investicijoms ir restruktūrizavimui skatinti, kuri nebūtų taikoma vien vidaus bendrovėms. Kadangi tokia tvarka bendrai Vokietijos teisėje nenumatyta vien vidaus situacijoms, pagal dabartinę Sąjungos teisę negalima reikalauti įvesti specialios pelno apmokestinimo atidėjimo formos. Atsižvelgiant į dabartinę Sąjungos mokesčių teisės derinimo būklę, valstybės narės turi tam tikrą autonomiją mokesčių srityje. Jos visiškai neprivalo pritaikyti savo mokesčių sistemos prie skirtingų kitų valstybių narių mokesčių sistemų, kad užtikrintų, jog, pasirinkus įsteigti bendrovę konkrečioje valstybėje narėje, šioje valstybėje narėje ji bus apmokestinama taip pat kaip bendrovė, kurią pasirinkta įsteigti kitoje valstybėje narėje. Ši autonomija mokesčių srityje taip pat reiškia, kad valstybė narė gali laisvai nustatyti apmokestinimo sąlygas ir lygį, taikomus ne jos teritorijoje veikiančių nacionalinių bendrovių skirtingoms įsisteigimo formoms, su sąlyga, kad šiems subjektams taikoma tvarka nėra diskriminacinė, palyginti su panašiems nacionalinėje teritorijoje įsteigtiems subjektams taikoma tvarka.

45      EStG 6b straipsnyje numatyta mokesčių tvarka bet kuriuo atveju pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, susijusiu su būtinybe užtikrinti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių. Pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo Vokietijos Federacinė Respublika mokesčių srityje neturi jokios kompetencijos dėl pakeičiančio turto ir todėl negali nei apibrėžti šio turto amortizavimo sumos, nei surinkti mokesčio perleidus šį turtą. Todėl techniškai neįmanoma taikyti EStG 6b straipsnyje numatytos tvarkos ne Vokietijos teritorijoje esančio nuolatinio padalinio pakeičiančiam turtui. Taip pat nėra kito mechanizmo, teisiškai ar praktiškai leidžiančio suteikti šios specifinės rūšies mokesčių lengvatą tarpvalstybinėje situacijoje.

46      Ši mokesčių tvarka taip pat pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu – būtinybe užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos darnumą. Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp aptariamos mokesčių lengvatos ir šios lengvatos kompensavimo tam tikra mokestine rinkliava. Pelno perkėlimas, perleidus pakeistą turtą ir įgijus pakeičiantį turtą, praktiškai sukuria fikciją, kad pakeistas turtas nenutrūkstamai yra atitinkamos įmonės apyvartinio kapitalo dalis. Ekonominiu požiūriu pelnas, gautas perleidus pakeistą turtą, ir pelnas, gautas perleidus pakeičiantį turtą, yra tas pats pelnas, todėl su pastaruoju turtu susijusio pelno apmokestinimas neatsiejamas nuo su pakeistu turtu susijusio pelno apmokestinimo. Todėl pakeičiančio turto apmokestinimo sąlygos yra neatskiriama aptariamos mokesčių lengvatos dalis. Palankus perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimas taip pat glaudžiai susijęs su pajamų, gautų naudojant pakeičiantį turtą, apmokestinimu Vokietijos teritorijoje.

47      Galiausiai minėta mokesčių tvarka pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, susijusiu su politine valia skatinti reinvestuoti į įmonę, siekiant užtikrinti arba modernizuoti gamybos priemones ir galiausiai užtikrinti gamybos nenutrūkstamumą ir darbo vietų išlaikymą. Tikslą paskatinti reinvestuoti į pačią įmonę, kad būtų įsigytas naujas ilgalaikio turto objektas, atitinkantis tą, kuris buvo perleistas, galima pasiekti, tik jei šio naujo turto apmokestinimas taip pat priskirtinas Vokietijos mokesčių institucijų kompetencijai.

48      Dėl aptariamos priemonės proporcingumo Vokietijos Federacinė Respublika pirmiausia tvirtina, kad kai nėra jokios diskriminacijos Sąjungos teisės atžvilgiu arba kai tokia diskriminacija pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, nereikia nagrinėti galimų mažiau ribojančių priemonių.

49      Vokietijos Federacinė Respublika papildomai mano, kad EStG 6b straipsnyje numatyta priemonė, taikoma tik pakeičiančiam turtui, kuris yra Vokietijos teritorijoje esančio nuolatinio padalinio turto dalis, yra proporcinga.

50      Anot šios valstybės narės, jai būtų sunku rasti kitų taip pat tinkamų priemonių, kurios būtų taikomos visoms tarpvalstybinėms situacijoms. Šios galimos priemonės nebūtų mažiau ribojančios, nes dėl jų tiek mokesčių administratorius, tiek apmokestinamasis asmuo patirtų nepagrįstų administracinių išlaidų.

51      Tarpvalstybinėse situacijose taikomas aptariamo pelno apmokestinimo atidėjimas turėtų nepageidaujamų pasekmių. Šios mokesčių lengvatos taikymas taip pat ir šioms situacijoms gali tiesiogiai lemti ilgalaikio turto ir gamybos padalinių iškėlimą iš Vokietijos teritorijos. Anot šios valstybės narės, skatinti perkelti gamybą stimuliuojant reinvesticijas negali būti būtina.

 Teisingumo Teismo vertinimas

52      Komisija iš esmės priekaištauja Vokietijos Federacinei Respublikai dėl to, kad atlygintinai perleidus tam tikrus ilgalaikio turto objektus, kurie yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, gautą pelną, kai šis pelnas reinvestuojamas į tam tikrą naujai įgytą arba pagamintą pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio kitos Sąjungos ar EEE valstybės narės teritorijoje, turto dalis, ji vertina nepalankiau nei panašų reinvestavimą Vokietijos teritorijoje.

53      Komisija tvirtina, kad šis skirtingas požiūris gali varžyti įsisteigimo laisvę ir kad jis pažeidžia SESV 49 straipsnį ir EEE susitarimo 31 straipsnį.

–       Dėl įsisteigimo laisvės, numatytos SESV 49 straipsnyje, pažeidimo

54      Pagal SESV 49 straipsnį reikalaujama panaikinti įsisteigimo laisvės apribojimus. Ši laisvė apima pagal valstybės narės teisės aktus įsteigtų bendrovių, Sąjungoje turinčių registruotą buveinę, centrinę administraciją arbą pagrindinę verslo vietą, teisę vykdyti veiklą kitose valstybėse narėse per dukterinę bendrovę, padalinį ar atstovybę (Sprendimo Komisija / Danija, C-261/11, EU:C:2013:480, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

55      Minėta laisvė taip pat taikoma vienos valstybės narės teritorijoje įsteigto apmokestinamojo asmens veiklos perkėlimui į kitą valstybę narę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Danija, C-261/11, EU:C:2013:480, 28 punktą).

56      Nors iš ESV sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės formuluotės matyti, kad jos skirtos užtikrinti, kad priimančiojoje valstybėje narėje bus taikoma nacionalinė tvarka, pagal jas taip pat draudžiama kilmės valstybei narei trukdyti savo piliečiams arba pagal jos įstatymus įsteigtai bendrovei steigtis kitoje valstybėje narėje. Įsisteigimo laisvės apribojimais laikomos visos priemonės, dėl kurių naudotis šia laisve draudžiama, sunku ar mažiau patrauklu (Sprendimo Komisija / Danija, C-261/11, EU:C:2013:480, 26 ir 27 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

57      Šiuo atveju pagal EStG 6b straipsnyje numatytą mokesčių tvarką už pelną, gautą atlygintinai perleidus tam tikrus ilgalaikio turto objektus, kurie yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, mokėtino mokesčio surinkimas atidedamas su sąlyga, kad šis pelnas bus reinvestuotas įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio toje pačioje teritorijoje, turto dalis. Tačiau panašiu atveju, kai pelnas reinvestuojamas įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio kitoje valstybėje narėje, turto dalis, šis pelnas nedelsiant apmokestinamas.

58      Reikia pripažinti, kad toks skirtingas požiūris, susijęs su mokėtino mokesčio už aptariamą pelną surinkimo atidėjimu, finansinių išteklių atžvilgiu gali būti nepalankus apmokestinamajam asmeniui, kuris nori reinvestuoti šį pelną įsigydamas pakeičiantį turtą, skirtą ne Vokietijos Federacinės Respublikos, o kitos valstybės narės teritorijoje esančiam nuolatiniam padaliniui, palyginti su apmokestinamuoju asmeniu, kuris atliko panašią reinvesticiją į Vokietijos teritorijoje esantį nuolatinį padalinį.

59      Šis skirtingas požiūris lemia, kad reinvestuoti ne Vokietijoje teritorijoje yra mažiau patrauklu, nei reinvestuoti jos teritorijoje. Todėl, kaip tvirtina Komisija, toks požiūris Vokietijos teritorijoje įsteigtą apmokestinamąjį asmenį gali atgrasyti nuo veiklos vykdymo per nuolatinį padalinį, esantį ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o kitoje valstybėje narėje.

60      Toks skirtingas požiūris nepaaiškinamas objektyviai skirtinga padėtimi. Atsižvelgiant į valstybės narės teisės nuostatas, pagal kurias apmokestinamas jos teritorijoje gautas pelnas, apmokestinamojo asmens, kuris šį pelną reinvestuoja įsigydamas pakeičiantį turtą, skirtą kitos valstybės narės teritorijoje esančiam nuolatiniam padaliniui, padėtis, susijusi su pirmojoje valstybėje narėje prieš reinvestuojant gauto pelno apmokestinimu, yra panaši į apmokestinamojo asmens, kuris reinvestuoja pelną įsigydamas pakeičiantį turtą, skirtą šios valstybės narės teritorijoje esančiam nuolatiniam padaliniui.

61      Vadinasi, EStG 6b straipsnyje numatyta mokesčių tvarka, pagal kurią pelno, gauto atlygintinai perleidus tam tikrus ilgalaikio turto objektus, kurie yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, apmokestinimas atidedamas su sąlyga, kad šis pelnas bus reinvestuotas įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio toje pačioje teritorijoje, turto dalis, apriboja įsisteigimo laisvę.

62      Tačiau reikia nustatyti, ar šį apribojimą galima objektyviai pateisinti Sąjungos teisėje pripažintais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.

63      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinės teisės nuostatos gali apriboti įsisteigimo laisvę, tik jei toks apribojimas pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net tokiu atveju šis apribojimas turi būti tinkamas atitinkamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (žr. Sprendimo DI. VI. Finanziaria di Diego della Valle & C., C-380/11, EU:C:2012:552, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64      Pirmiausia, kalbant apie pateisinimą, susijusį su būtinybe užtikrinti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių, reikia priminti, kad toks pateisinimas yra Teisingumo Teismo pripažintas teisėtas tikslas ir kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, nesant Sąjungos priimtų suvienodinimo ar suderinimo priemonių, valstybės narės lieka kompetentingos sutartimis arba vienašališkai nustatyti savo apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo kriterijus, visų pirma siekdamos išvengti dvigubo apmokestinimo (Sprendimo DMC, C-164/12, EU:C:2014:20, 46 ir 47 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

65      Sprendime National Grid Indus (C-371/10, EU:C:2011:785) nagrinėdamas nacionalinės teisės nuostatas, kuriose numatyta, kad perkeliant pagal nacionalinę teisę įsteigtos bendrovės faktinę administracijos buveinę į kitą valstybę narę nedelsiant apmokestinamas latentinis perkelto turto vertės padidėjimas, nors toks turto vertės padidėjimas valstybės viduje apmokestinamas, tik jei jis faktiškai gautas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks perkėlimas nereiškia, kad kilmės valstybė narė turi atsisakyti teisės apmokestinti turto vertės padidėjimą, atsiradusį jos apmokestinimo kompetencijos srityje iki šio perkėlimo. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad pagal mokesčių teritorialumo principą valstybė narė turi teisę šio pervedimo momentu apmokestinti savo teritorijoje gautą latentinį turto vertės padidėjimą. Tokia priemone siekiama užkirsti kelią situacijoms, kurios gali pakenkti kilmės valstybės narės teisei įgyvendinti kompetenciją mokesčių srityje jos teritorijoje vykdomos veiklos atžvilgiu, todėl ją galima pateisinti motyvais, susijusiais su apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių apsauga (šiuo klausimu žr. Sprendimo National Grid Indus, C-371/10, EU:C:2011:785, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

66      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog tai, kad kilmės valstybė narė, siekdama apsaugoti naudojimąsi apmokestinimo kompetencija, nustato mokestį, mokėtiną už jos teritorijoje tuo momentu, kai ji nustoja turėti mokestinę kompetenciją atitinkamos bendrovės atžvilgiu, toje byloje – šios bendrovės faktinės administracijos buveinės perkėlimo į kitą valstybę narę momentu, atsiradusį latentinį turto padidėjimą, yra proporcinga (šiuo klausimu žr. Sprendimo National Grid Indus, C-371/10, EU:C:2011:785, 52 punktą).

67      Tačiau valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama nedelsiant sumokėti mokestį už perkeliant bendrovės faktinę administracijos buveinę iš jos teritorijos gautą latentinį turto vertės padidėjimą, kuriam taikoma jos apmokestinimo kompetencija, pripažintos neproporcingomis, nes yra mažiau įsisteigimo laisvę pažeidžiančių priemonių nei šio mokesčio sumokėjimas nedelsiant. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia leisti apmokestinamajam asmeniui pasirinkti – nedelsiant sumokėti mokestį ar atidėti šio mokesčio sumos sumokėjimą, prireikus su palūkanomis pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus (šiuo klausimu žr. Sprendimo National Grid Indus, C-371/10, EU:C:2011:785, 73 ir 85 punktus; Sprendimo DMC, C-164/12, EU:C:2014:20, 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

68      Šiuo atveju reikia pabrėžti, kad nagrinėjamas pakeistą turtą perleidus gauto pelno apmokestinimas priskiriamas Vokietijos Federacinės Respublikos apmokestinimo kompetencijai. Pažymėtina, kad šiuo atveju Komisija neginčija šios valstybės narės teisės apmokestinti šį pelną.

69      Pagal šio sprendimo 65 punkte primintą teismo praktiką Vokietijos Federacinės Respublikos apmokestinimo kompetencijai priskiriamo pelno reinvestavimas įsigyjant pakeičiantį turtą, skirtą kitos valstybės narės teritorijoje esančio apmokestinamojo asmens nuolatiniam padaliniui, negali reikšti, kad Vokietijos Federacinė Respublika turi atsisakyti teisės apmokestinti pelną, priskiriamą jos apmokestinimo kompetencijai iki jo perkėlimo iš jos teritorijos, dėl to, kad šis pelnas reinvestuotas įsigyjant tokį pakeičiantį turtą.

70      Net jei Vokietijos Federacinė Respublika dėl pelno, gauto perleidus pakeistą turtą, reinvestavimo įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio ne Vokietijos teritorijoje, turto dalis, neturi teisės apmokestinti naudojant šį pakeičiantį turtą gaunamų pajamų, iš šios valstybės narės neatimama teisė apmokestinti prieš šį reinvestavimą jos teritorijoje perleidus pakeistą turtą gautą pelną, kuriam taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos mokestinė kompetencija. Be to, ši teisė tokio reinvestavimo atveju įgyvendinama minėtą pelną nedelsiant apmokestinus.

71      Šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, ar tai latentinis pelnas, ar gautas pelnas. Kalbant apie vienokį ar kitokį pelną, svarbu, kad panašius sandorius atlikus tik valstybėje narėje, kitaip nei tarpvalstybinio sandorio atveju, gautas pelnas nėra nedelsiant apmokestinamas.

72      Nors aptariamo pelno apmokestinimą, kai jis reinvestuojamas įsigyjant pakeičiantį turtą ne nacionalinėje teritorijoje, galima pateisinti būtinybe užtikrinti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių, nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos šiuo atveju, kuriose bet kuriuo atveju numatytas mokesčio už šį pelną, kai jis reinvestuojamas ne nacionalinėje teritorijoje, sumokėjimas nedelsiant, kaip matyti iš šio sprendimo 67 punkto, šiaip ar taip, dėl to, kad yra mažiau įsisteigimo laisvę pažeidžiančių priemonių nei apmokestinimas nedelsiant, viršija tai, kas būtina tikslui, susijusiam su būtinybe užtikrinti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių, pasiekti.

73      Užtenka priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog reikia leisti apmokestinamajam asmeniui pasirinkti – padengti su aptariamo apmokestinimo atidėjimu susijusias administracines išlaidas ar nedelsiant sumokėti mokestį. Kai apmokestinamasis asmuo mano, kad šios išlaidos nėra per didelės, ir pasirenka jas padengti, mokesčių administracijai tenkančios pareigos nebegali būti laikomos perteklinėmis (šiuo klausimu žr. Sprendimo National Grid Indus, C-371/10, EU:C:2011:785, 77 punktą).

74      Nagrinėjamo apribojimo taip pat negalima pateisinti būtinybe užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos darnumą, kurią Teisingumo Teismas pripažino privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Tokiu pateisinimu pagrįstą argumentą galima priimti, tik jei įrodomas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir šios lengvatos kompensavimo konkrečia mokestine rinkliava (Sprendimo Komisija / Portugalija, C-345/05, EU:C:2006:685, 29 punktas ir Sprendimo Komisija / Švedija, C-104/06, EU:C:2007:40, 26 punktas).

75      Šiuo atveju tokio tiesioginio ryšio nėra. Kaip pažymėjo Komisija, nagrinėjama mokesčių lengvata, t. y. perleidus pakeistą turtą gauto pelno apmokestinimo atidėjimas, nesvarbu, koks šios mokesčių lengvatos suteikimo mechanizmas, turi būti kompensuojama vėlesniu perleidžiant tą patį turtą gauto pelno apmokestinimu, o ne atskiro perleidžiant pakeičiantį turtą gauto pelno apmokestinimu.

76      Galiausiai dėl nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiamo tikslo, būtent dėl siekio skatinti reinvestuoti į pačią įmonę ir ją restruktūrizuoti, kad būtų užtikrintas jos veiklos nenutrūkstamumas ir išlaikomos darbo vietos Vokietijos teritorijoje, net jei tokiais sumetimais tam tikromis aplinkybėmis ir laikantis tam tikrų sąlygų gali būti tinkamai pateisinamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta mokesčių lengvata fiziniams ar juridiniams asmenims (šiuo klausimu žr. Sprendimo Geurts ir Vogten, C-464/05, EU:C:2007:631, 26 punktą), neatrodo, kad šį tikslą galima pasiekti, tik jei pakeičiančiam turtui taip pat taikoma Vokietijos institucijų apmokestinimo kompetencija.

77      Siekiant minėto tikslo nebūtina numatyti pareigos reinvestuoti atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Jį būtų galima taip pat pasiekti, jei apmokestinamasis asmuo pasirinktų perleidus pakeistą turtą gautą pelną reinvestuoti įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra ne Vokietijos, o kitos valstybės narės teritorijoje esančio jo nuolatinio padalinio turto dalis. Nesvarbu, kaip mokesčių atžvilgiu pagal sutartinę mokesčių teisę kvalifikuojamas ne nacionalinėje teritorijoje esantis nuolatinis padalinys ir pakeičiančio turto mokestinė rūšis, pakeičiantis turtas bet kuriuo atveju yra susijęs su apmokestinamojo asmens ūkine veikla, todėl prisideda skatinant investuoti į įmonę ir ją restruktūrizuoti ir gali užtikrinti šios ūkinės veiklos tęstinumą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Portugalija, C-345/05, EU:C:2006:685, 31–33 ir 35 punktus).

78      Šiomis aplinkybėmis vien tai, kad reinvestavus ne nacionalinėje teritorijoje kompetencija apmokestinti naudojant pakeičiantį turtą gautas pajamas gali priklausyti kitai valstybei narei, neturi reikšmės. Šiuo klausimu užtenka pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką vien ekonominis tikslas, kaip antai siekis padidinti nacionalines įplaukas iš mokesčių arba šias įplaukas sumažinti, negali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo galima pateisinti Sutartimi garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimą (žr. Sprendimo Verkooijen, C-35/98, EU:C:2000:294, 48 ir 59 punktus; Sprendimo DI. VI. Finanziaria di Diego della Valle & C., C-380/11, EU:C:2012:552, 50 punktą).

79      Vadinasi, reikia pripažinti, kad Komisijos pateiktas kaltinimas dėl SESV 49 straipsnio pažeidimo yra pagrįstas.

–       Dėl EEE susitarimo 31 straipsnio pažeidimo

80      EEE susitarimo 31 straipsnyje nustatytos taisyklės, pagal kurias draudžiama apriboti įsisteigimo laisvę, yra tokios pačios kaip nustatytos SESV 49 straipsnyje. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamos srities taisykles, nustatytas EEE susitarime ir ESV sutartyje, reikia aiškinti vienodai (Sprendimo Komisija / Danija, C-261/11, EU:C:2013:480, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

81      Tačiau Sąjungos teismo praktika, susijusi su naudojimosi judėjimo laisvėmis Sąjungoje apribojimais, negali būti visa taikoma EEE susitarime garantuojamoms laisvėms, nes naudojimasis pastarosiomis laisvėmis susijęs su kitu teisiniu kontekstu (Sprendimo Komisija / Danija, C-261/11, EU:C:2013:480, 44 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

82      Šiuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika nenurodė, kodėl argumentai dėl SESV 49 straipsniu uždrausto įsisteigimo laisvės apribojimo ir dėl jo pateisinimo nebuvimo netaikomi mutatis mutandis EEE susitarimo 31 straipsniui. Šiomis sąlygomis reikia manyti, kad Komisijos pateiktas kaltinimas dėl EEE susitarimo 31 straipsnio pažeidimo taip pat pagrįstas.

83      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog reikia pripažinti, kad priimdama ir palikdama galioti EStG 6b straipsnyje numatytą tvarką, pagal kurią pelno, gauto atlygintinai perleidus tam tikrus ilgalaikio turto objektus, kurie yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, apmokestinimas atidedamas su sąlyga, kad šis pelnas reinvestuojamas, įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio šioje teritorijoje, turto dalis, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 49 straipsnį ir EEE susitarimo 31 straipsnį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

84      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.      Priimdama ir palikdama galioti Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz) 6b straipsnyje numatytą tvarką, pagal kurią pelno, gauto atlygintinai perleidus tam tikrus ilgalaikio turto objektus, kurie yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio Vokietijos teritorijoje, turto dalis, apmokestinimas atidedamas su sąlyga, kad šis pelnas bus reinvestuojamas, įsigyjant pakeičiantį turtą, kuris yra apmokestinamojo asmens nuolatinio padalinio, esančio šioje teritorijoje, turto dalis, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 49 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 31 straipsnį.

2.      Priteisti iš Federacinės Vokietijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.