Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. rugsėjo 3 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Valstybės pagalba – Palūkanų, susijusių su valstybės pagalbos, pripažintos nesuderinama su bendrąja rinka, grąžinimu, apskaičiavimas – Paprastosios ar sudėtinės palūkanos – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose dėl palūkanų apskaičiavimo daroma nuoroda į Reglamento (EB) Nr. 794/2004 nuostatas – Prieš šio reglamento įsigaliojimą paskelbtas sprendimas susigrąžinti pagalbą“

Byloje C-89/14

dėl Corte suprema di cassazione (Italija) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. vasario 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

A2A SpA

prieš

Agenzia delle Entrate

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai C. Vajda, A. Rosas, E. Juhász ir D. Šváby,

generalinis advokatas M. Wathelet,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        A2A SpA, atstovaujamos avvocati A. Santa Maria, G. Russo Corvace, G. Pizzonia, G. Zoppini ir E. Gambaro,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. De Bellis,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos D. Grespan ir B. Stromsky,

susipažinęs su 2015 m. kovo 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 14 straipsnio ir 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999 (OL L 140, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3 ir klaidų ištaisymas OL L 286, 2004, p. 3) 9, 11 ir 13 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A2A SpA (toliau – A2A) ir Agenzia delle entrate (Vietos mokesčių inspekcijos skyrius) ginčą dėl valstybės pagalbos, pagal 2002 m. birželio 5 d. Komisijos sprendimą 2003/193/EB dėl valstybės pagalbos, kurią kaip atleidimą nuo mokesčių ir lengvatinėmis sąlygomis suteiktas paskolas Italija suteikė viešųjų paslaugų įmonėms, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys, pripažintos neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka (OL L 77, p. 21), grąžinimo įskaičiuojant sudėtines palūkanas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Reglamentas Nr. 659/1999

3        Reglamento Nr. 659/1999 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi suteikiant bendrajai rinkai prieštaraujančią neteisėtą pagalbą turėtų būti atkurta veiksminga konkurencija; kadangi dėl to būtina, kad pagalba, įskaitant palūkanas, būtų išieškota iš karto; kadangi pagalbą derėtų išieškoti pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras; kadangi minėtųjų procedūrų taikymas, neleidžiantis iš karto ir veiksmingai įgyvendinti Komisijos sprendimą, neturėtų trukdyti atkurti veiksmingą konkurenciją; kadangi, norėdamos pasiekti šį rezultatą, valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų Komisijos sprendimo įgyvendinimą.“

4        Šio reglamento 14 straipsnyje „Pagalbos išieškojimas [susigrąžinimas]“ įtvirtinta:

„1.      Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota [susigrąžinta] iš gavėjo (toliau – sprendimas išieškoti [susigrąžinti] pagalbą). Komisija nereikalauja išieškoti [susigrąžinti] pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui.

2.      Pagalbą, kurią reikia išieškoti [susigrąžinti] pagal sprendimą išieškoti [susigrąžinti] pagalbą, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo [susigrąžinimo] dienos.

3.      Nepažeidžiant n[ė] vieno Europos Bendrijų Teisingumo Teismo nurodymo pagal [EB] Sutarties 185 straipsnį, pagalba išieškoma [susigrąžinama] nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“

 Komisijos komunikatas dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą

5        Komisijos komunikate [pranešime] dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą, kuris buvo paskelbtas 2003 m. gegužės 8 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 110, p. 21), skelbiama:

„<...>

Komisijai ir valstybėms narėms lojaliai bendradarbiaujant įgyvendinant tam tikrus sprendimus dėl pagalbos grąžinimo, vis dėlto kyla klausimas, ar palūkanos turi būti paprastosios, ar sudėtinės <...>. Atsižvelgiant į tikslą susigrąžinti neteisėtą pagalbą ir jo svarbą EB sutartyje numatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemai, Komisija mano, kad reikia skubiai aiškiai nustatyti savo poziciją šiuo klausimu.

<...>

Rinkos praktikoje paprastosios palūkanos paprastai apskaičiuojamos, kai lėšų gavėjas nesinaudoja šių palūkanų suma iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, pavyzdžiui, kai nagrinėjama suma pervedama tik pasibaigus šiam laikotarpiui; priešingai, sudėtinės palūkanos paprastai apskaičiuojamos, jeigu gali būti laikoma, kad kiekvienais metais (arba laikotarpiu) palūkanų suma sumokėta gavėjui, taip padidinant jo kapitalą, kurį jis gavo iš pradžių. Šiuo atveju iš tikrųjų jis gauna palūkanas nuo kiekvienu laikotarpiu išmokėtų palūkanų.

<...> Todėl atrodo, nepaisant galimų situacijų įvairovės, kad neteisėtos pagalbos poveikis yra suteikti lėšų pagalbos gavėjui laikantis tų pačių sąlygų kaip ir suteikiant vidutinės trukmės paskolą be palūkanų. Todėl sudėtinių palūkanų taikymas atrodo būtinas siekiant užtikrinti, jog būtų visiškai panaikintas dėl tokios situacijos susidaręs finansinis pranašumas.

Taigi Komisija informuoja valstybes nares ir suinteresuotąsias šalis, kad būsimuose sprendimuose, kuriuos ji gali priimti reikalaudama susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą, ji taikys sudėtiniu pagrindu apskaičiuotą orientacinę normą, naudojamą apskaičiuojant regioninės pagalbos grynąjį subsidijų ekvivalentą. Remiantis įprasta rinkoje taikoma praktika, sudėtinės palūkanos turi būti skaičiuojamos kasmet. Remiantis tuo pačiu principu Komisija reikalauja, kad valstybės narės, vykdydamos sprendimus sugrąžinti pagalbą, kurie dar yra nagrinėjami, taikytų sudėtinių palūkanų nustatymo metodą, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja bendram Bendrijos teisės principui.“

 Reglamentas Nr. 794/2004

6        Reglamento Nr. 794/2004 V skyriuje įtvirtinti 9 ir 11 straipsniai yra susiję su susigrąžinant neteisėtą pagalbą taikoma palūkanų norma.

7        Minėto reglamento 9 straipsnyje „Palūkanų normos nustatymo metodas“ nustatyta:

„1.      Jei kitaip nenumatyta kokiame nors specialiame sprendime, valstybės pagalbos, suteiktos pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, susigrąžinimui taikytina palūkanų norma – tai metinė procentinė norma, nustatoma kiekvieniems kalendoriniams metams.

Ji apskaičiuojama remiantis penkerių metų rugsėjį, spalį ir lapkritį buvusių tarpbankinių apsikeitimo sandorių palūkanų normų vidurkiu, padidinus 75 baziniais punktais. Deramai pagrįstais atvejais Komisija vienai ir kelioms valstybėms narėms gali padidinti normą daugiau kaip 75 baziniais punktais.

2.      Jei paskutinis trijų mėnesių per penkerius metus tarpbankinių apsikeitimo sandorių palūkanų normų žinomas vidurkis, padidintas 75 baziniais punktais, skiriasi nuo galiojančių valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanų normų daugiau kaip 15 %, Komisija pastarąją normą perskaičiuoja.

Naujoji norma taikoma nuo mėnesio, einančio po Komisijos perskaičiavimo, pirmos dienos. Apie perskaičiavimą ir datą, nuo kurios jis taikomas, Komisija valstybėms narėms praneša laišku.

3.      Palūkanų norma nustatoma kiekvienai valstybei narei atskirai, arba dviem ar daugiau valstybių narių kartu.

4.      Nesant patikimų arba lygiaverčių duomenų, arba išimtiniais atvejais Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su atitinkama valstybe nare (valstybėmis narėmis), gali nustatyti valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanų normą vienai ar kelioms valstybėms narėms, taikydama skirtingą metodą ir remdamasi savo turima informacija.“

8        Reglamento Nr. 794/2004 11 straipsnio „Palūkanų taikymo metodas“ 2 dalyje nustatyta:

„Palūkanų norma taikoma pagrindinei sumai ir susikaupusioms palūkanoms iki tos dienos, kai pagalba bus susigrąžinta. Nuo susikaupusių palūkanų ankstesniaisiais metais skaičiuojamos palūkanos kiekvienais vėlesniaisiais metais.“

9        Reglamento Nr. 794/2004 13 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad jis įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Kadangi šis reglamentas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas 2004 m. balandžio 30 d., jis įsigaliojo 2004 m. gegužės 20 d. Be to, minėto reglamento 13 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, jog 11 straipsnis taikomas bet kuriam sprendimui sugrąžinti pagalbą, apie kurį pranešama po šio reglamento įsigaliojimo.

 Sprendimas 2003/193

10      2002 m. birželio 5 d. Komisija priėmė Sprendimą 2003/193, kuris Italijos Respublikai buvo pateiktas 2002 m. birželio 7 d. Sprendimo 2 straipsnyje Komisija konstatavo, kad šiame straipsnyje nurodytas Italijos Respublikos taikomas kapitalo įmonių, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys, atleidimas nuo pelno mokesčių yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį, kuri nesuderinama su bendrąja rinka.

11      Pagal minėto sprendimo 3 straipsnį:

„Italija imasi visų būtinų priemonių, kad atgautų iš gavėjo 2 straipsnyje minėtą jam neteisėtai suteiktą pagalbą.

Reikalavimas grąžinti pagalbą turi būti vykdomas nedelsiant ir pagal nacionalinę procedūrą, jeigu taip bus galima įvykdyti šį sprendimą veiksmingai ir nedelsiant.

Į grąžintiną sumą įeina palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo to momento, kai gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, iki jos faktinio grąžinimo. Palūkanos apskaičiuojamos remiantis referenciniu rodikliu, naudojamu subsidijos atitikmeniui apskaičiuoti, kai kalbama apie regionams skirtas pagalbas.“

 Italijos teisė

12      Civilinio kodekso 1283 straipsnyje nustatyta:

„Jei nenustatyta kitaip, palūkanos nuo nesumokėtų palūkanų skaičiuojamos tik nuo kreipimosi į teismą dienos arba pagal sutartį, sudarytą jau po jų mokėjimo termino, ir tik jeigu palūkanos yra susidariusios bent už šešis mėnesius.“

13      2008 m. lapkričio 29 d. Dekreto įstatymo Nr. 185 dėl skubių priemonių, skirtų šeimoms, darbui, užimtumui ir įmonėms paremti bei iš naujo nacionalinei strategijai nustatyti siekiant kovoti su krize (decreto-legge n. 185 – Misure urgenti per il sostegno a famiglie, lavoro, occupazione e impresa e per ridisegnare in funzione anti-crisi il quadro strategico nazionale), 2009 m. sausio 28 d. Įstatymu Nr. 2 pertvarkyto į įstatymą su pakeitimais (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 185/2005), 24 straipsnio „Europinių sprendimų dėl neteisėtos pagalbos susigrąžinimo įgyvendinimas“ 4 dalyje nustatyta:

„2 dalyje numatytos palūkanos nustatomos vadovaujantis Reglamento <...> Nr. 794/2004 <...> V skyriaus nuostatomis.“

14      Pagal minėto dekreto įstatymo 36 straipsnį jis įsigalioja paskelbus Gazzetta ufficiale della Repubblica italiana. Šis dekretas įstatymas buvo paskelbtas 2008 m. lapkričio 29 d.

 Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas

15      A2A yra bendrovė, atsiradusi susijungus bendrovėms ASM Brescia SpA ir AEM SpA. Pastarosios bendrovės trejus metus naudojosi Italijos Respublikos suteikta galimybe kapitalo įmonėms, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys, būti atleistomis nuo juridinių asmenų pelno mokesčio. Savo Sprendimu 2003/193, apie kurį Italijos Respublikai pranešta 2002 m. birželio 7 d., Komisija šį atleidimą pripažino su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba.

16      Sprendime Komisija / Italija (C-207/05, EU:C:2006:366, 54 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, kad per nustatytus terminus nesiėmusi priemonių, būtinų susigrąžinti pagalbai iš gavėjų, kuri Komisijos sprendimu 2003/193 buvo pripažinta neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šį sprendimą.

17      Priėmus šį sprendimą Italijos Respublika, siekdama reglamentuoti nagrinėjamos pagalbos susigrąžinimą, paeiliui priėmė 2007 m. vasario 15 d. Dekreto įstatymo Nr. 10 dėl Bendrijos ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo nuostatų (decreto-legge n. 10 – Disposizioni volte a dare attuazione ad obblighi comunitari ed internazionali), 2007 m. balandžio 6 d. Įstatymu Nr. 46 pertvarkyto į įstatymą su pakeitimais (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 10/2007), 1 straipsnį „2006 m. birželio 1 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-207/05 įgyvendinimas. 2002 m. birželio 5 d. Komisijos sprendimo 2003/193/EB įgyvendinimas; pažeidimo tyrimo procedūra Nr. 2006/2456 pagal EB sutarties 228 straipsnį“, Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnį ir Dekreto įstatymo Nr. 135 dėl skubių nuostatų Bendrijos įsipareigojimams įgyvendinti ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimams vykdyti (decreto-legge n. 135 – Disposizioni urgenti per l’attuazione di obblighi comunitari e per l’esecuzione di sentenze della Corte di giustizia delle Comunità europee), 2009 m. lapkričio 20 d. Įstatymu Nr. 166 pertvarkyto į įstatymą su pakeitimais, 19 straipsnį.

18      2009 m. Agenzia delle entrate bendrovei A2A išsiuntė pranešimus apie mokesčio dydį, kad susigrąžintų sumas, kurias ASM Brescia SpA ir AEM SpA turėjo sumokėti kaip juridinių asmenų pelno mokestį, tačiau nesumokėjo remdamasi Italijos Respublikos suteiktu atleidimu. Šiuose pranešimuose apie mokesčio dydį buvo reikalaujama sumokėti ne tik pagrindinę 170 mln. EUR sumą, bet ir 120 mln. EUR dydžio palūkanas, apskaičiuotas nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų.

19      A2A apskundė šiuos pranešimus apie mokesčio dydį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) ji teigia, kad Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalis prieštarauja Sąjungos teisei. Iš tiesų dėl palūkanų apskaičiavimo šioje nuostatoje daroma nuoroda į Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsnius, nors pagal šio reglamento 13 straipsnio penktą pastraipą jis netaikomas ratione temporis Sprendimui 2003/193, nes Italijos Respublikai apie jį buvo pranešta prieš jam įsigaliojant.

20      Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą teismas šiuo klausimu, remdamasis Sprendimu Komisija / Département du Loiret (C-295/07 P, EU:C:2008:707, 46 punktas), pažymi, kad Sprendimo 2003/193 priėmimo momentu nei Sąjungos teisėje, nei Teisingumo Teismo praktikoje nebuvo nurodyta, kad susigrąžinant šiame sprendime nagrinėjamą valstybės pagalbą taikomos palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad anuomet Komisija darė nuorodą į nacionalinės teisės aktus. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1282 straipsniu, Italijos teisėje taikomos paprastosios palūkanos, o piniginių prievolių sudėtinių palūkanų apskaičiavimas pripažįstamas tik laikantis Italijos civilinio kodekso 1283 straipsnyje nustatytų sąlygų, tačiau, kiek tai susiję su pagalbos susigrąžinimu šioje pagrindinėje byloje, šios sąlygos netenkinamos.

21      Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione teiraujasi, ar Sąjungos teisė draudžia tokią nacionalinę nuostatą, kokia yra Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalis, arba ar susigrąžinant valstybės pagalbą pagal ją leidžiama taikyti sudėtines palūkanas, net jei apie atitinkamą sprendimą sugrąžinti pagalbą buvo pranešta prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 794/2004.

22      Atsižvelgdamas į šias aplinkybes šis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento [Nr. 659/1999] 14 straipsnis ir Reglamento [Nr. 794/2004] 9, 11 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad susigrąžinant valstybės pagalbą pagal Komisijos sprendimą, įteiktą 2002 m. birželio 7 d., palūkanos nustatomos pagal Reglamento [Nr. 794/2004] V skyriaus nuostatas (konkrečiai jo 9 ir 11 straipsnius), taigi taikant sudėtinių palūkanų metodą?“

 Dėl prejudicinio klausimo

23      Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Sąjungos teisė, ypač Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis ir Reglamento Nr. 794/2004 9, 11 ir 13 straipsniai, draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta taikyti sudėtinių palūkanų metodą siekiant susigrąžinti su bendrąja rinka pripažintą nesuderinama pagalbą, darant nuorodą į Reglamentą Nr. 794/2004, nors sprendimas, kuriuo pagalba buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka ir kuriuo nurodyta ją grąžinti, buvo priimtas ir apie jį pranešta suinteresuotajai valstybei narei prieš šio reglamento įsigaliojimo dieną.

24      Iš karto reikia konstatuoti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą remiamasi ne tik Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalimi, bet ir Dekreto įstatymo Nr. 10/2007 1 straipsniu bei 2009 m. rugsėjo 25 d. Dekreto įstatymo Nr. 135 19 straipsniu, nurodytais šio sprendimo 17 punkte. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, kiek tai susiję su nagrinėjama pagrindine byla, 2007 m. vasario 15 d. Dekreto įstatymo Nr. 10/2007 1 straipsnio 3 dalis ir Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalis išdėstytos vienodai.

25      Prašyme priimti prejudicinį sprendime aiškiai nenurodoma, kuri iš šių nuostatų turi būti taikoma nagrinėjamoje pagrindinėje byloje. Jame tik konstatuojama, kad sprendimas, kuris yra ginčo dalykas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, grindžiamas argumentu, jog „sprendimas palūkanas skaičiuoti nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų yra teisingas, jei tai daroma vadovaujantis Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalimi“. Šiomis aplinkybėmis reikia remtis prielaida, kad šioje nagrinėjamoje pagrindinėje byloje taikytina ši paskutinė nuostata, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. 

26      Pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, kai neteisėtos pagalbos atveju priimami neigiami sprendimai, Komisijos sprendimu atitinkama valstybė narė privalo imtis visų reikiamų priemonių pagalbai iš gavėjo susigrąžinti. Pagal šio reglamento 14 straipsnio 2 dalį pagalbą, kurią reikia susigrąžinti pagal sprendimą susigrąžinti pagalbą, apima ir palūkanos. Tačiau pastarojoje nuostatoje nepatikslinama, ar šių palūkanų normos turi būti skaičiuojamos nuo pagrindinės sumos, ar nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų.

27      Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad nors Reglamento Nr. 794/2004 11 straipsnio 2 dalyje skelbiama, jog palūkanų norma skaičiuojama nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų iki tos dienos, kai pagalba bus susigrąžinta, ir kad nuo susikaupusių palūkanų ankstesniaisiais metais skaičiuojamos palūkanos kiekvienais vėlesniaisiais metais, vis dėlto reikia turėti omenyje, kad pagal šio reglamento 13 straipsnio penktą pastraipą ši nuostata taikoma tik sprendimams susigrąžinti pagalbą, apie kuriuos pranešta po minėto reglamento įsigaliojimo, t. y. po 2004 m. gegužės 20 d.

28      Taigi, kadangi apie Sprendimą 2003/193, kuriuo pagrindinėje byloje norima susigrąžinti pagalba buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, Italijos Respublikai buvo pranešta 2002 m. birželio 7 d., t. y. prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 794/2004, šio reglamento 11 straipsnio 2 dalis pagrindinėje byloje netaikoma ratione temporis.

29      Antra, kiek tai susiję su klausimu, kurie teisės aktai buvo taikomi prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 794/2004, kad būtų galima nustatyti, kokias palūkanas – paprastąsias ar sudėtines – reikia taikyti, primintina, kad Sprendime Komisija / Département du Loiret (C-295/07 P, EU:C:2008:707, 46 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, jog nagrinėjamo sprendimo byloje, kurioje buvo priimtas šis teismo sprendimas, priėmimo dieną, t. y. 2000 m. liepos 12 d., jokioje Bendrijos teisės nuostatoje ar Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje nebuvo nurodyta, ar palūkanos, kurios turi būti įskaičiuotos į susigrąžintiną pagalbos sumą, privalo būti skaičiuojamos tik nuo pagrindinės sumos, ar ir nuo susikaupusių palūkanų. Nesant Sąjungos teisės nuostatos šioje srityje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad laikantis Komisijos praktikos, apie kurią išsamiai nurodyta jos 1991 m. kovo 4 d. laiške valstybėms narėms SG (91) D/4577, klausimas dėl palūkanų skaičiavimo susiejamas su susigrąžinimo procedūros taisyklėmis, ir šiuo atžvilgiu padarė nuorodą į nacionalinę teisę (Sprendimo Komisija / Département du Loiret, C-295/07, EU:C:2008:707, 82–84 punktai).

30      Tik 2008 m. gegužės 8 d. paskelbtame Komunikate [pranešime] dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą Komisija aiškiai pripažino, kad visuose sprendimuose susigrąžinti neteisėtą pagalbą, kuriuos ji gali priimti ateityje, palūkanos bus skaičiuojamos taikant sudėtinę palūkanų normą (Sprendimo Komisija / Département du Loiret, C-295/07, EU:C:2008:707, 46 punktas) ir kad ji tikisi, jog valstybės narės, vykdydamos kiekvieną sprendimą susigrąžinti pagalbą, taikys sudėtines palūkanų normas.

31      Kalbant apie Sprendimą 2003/193, pažymėtina, kad jo 3 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad pagalba būtų susigrąžinta nedelsiant ir pagal nacionalinės teisės aktais nustatytas procedūras, tačiau nepateikiama papildomos informacijos dėl to, ar šios palūkanų normos skaičiuojamos tik nuo pagrindinės sumos, ar ir nuo susikaupusių palūkanų.

32      Kadangi apie šį sprendimą Italijos Respublikai buvo pranešta 2002 m. birželio 7 d., t. y. prieš Komisijos praktikos pokyčius, apie kuriuos pranešta Komunikate [pranešime] dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą, darytina išvada, kad, remiantis teismo praktika, kuri buvo nustatyta Sprendime Komisija / Département du Loiret (C-295/07, EU:C:2008:707), nacionalinėje teisėje turi būti nurodyta, ar šiuo atveju palūkanos turi būti skaičiuojamos tik nuo pagrindinės sumos, ar ir nuo susikaupusių palūkanų.

33      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame sprendime teigia, kad Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalyje daroma nuoroda tik į Reglamento Nr. 794/2004 V skyrių, o ne į jo VI skyrių, kurio 13 straipsnyje įtvirtinta pereinamojo pobūdžio nuostata, todėl minėtai nuorodai pagal nacionalinę teisę netaikomas šiame straipsnyje įtvirtintas laiko apribojimas.

34      Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalis, kaip ją aiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negali būti laikoma prieštaraujančia Reglamento Nr. 794/2004 13 straipsniui. Iš tiesų, nors pastarojo straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta šio reglamento įsigaliojimo data, o jo penktoje pastraipoje nurodyta, kad minėto reglamento, reglamentuojančio sudėtinių palūkanų apskaičiavimo tvarką, 11 straipsnio 2 dalis taikoma tik sprendimams susigrąžinti pagalbą, apie kuriuos buvo pranešta po šio reglamento įsigaliojimo datos, vis dėlto remiantis tokiu Reglamento Nr. 794/2004 taikymo ratione temporis ribojimu negalima teigti, kad valstybėms narėms, kurios Sprendimo 2003/193 priėmimo dieną vienintelės turi kompetenciją nustatyti, kokį palūkanų apskaičiavimo metodą taikyti, draudžiama pasirinkti reglamentavimo kryptį. Reglamento Nr. 794/2004 13 straipsnyje nenustatyta teisės aktų negaliojimo atgaline data taisyklė, taikytina nacionalinės teisės aktams prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 794/2004.

35      Trečia, pažymėtina, kad Dekretu įstatymu Nr. 185/2008, reglamentuojančiu palūkanų, kurios turi būti skaičiuojamos susigrąžinant su Bendrąja rinka pripažintą nesuderinamą pagalbą, apskaičiavimo tvarką, pirmiausia siekiama įgyvendinti Sprendimo 2003/193 3 straipsnį. Juo įgyvendinama Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalis. Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad kai valstybės narės imasi priemonių, kuriomis įgyvendina Sąjungos teisę, jos privalo laikytis bendrųjų šios teisės principų (Sprendimo Ålands Vindkraft, C-573/12, EU:C:2014:2037, 125 punktas).

36      Tarp šių bendrųjų principų, be kita ko, yra teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

37      Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nors teisinio saugumo principas draudžia, kad reglamentas būtų taikomas atgaline data, t. y. iki jo įsigaliojimo susiklosčiusiai padėčiai, ir neatsižvelgiant į palankias arba nepalankias pasekmes, kurias toks taikymas galėtų sukelti suinteresuotajam asmeniui, tas pats principas reikalauja, kad visos faktinės situacijos paprastai, išskyrus aiškias priešingo pobūdžio nuorodas, būtų įvertintos pagal tuo metu galiojusias teisės normas. Tačiau jeigu naujasis įstatymas yra skirtas tik ateičiai, jis taip pat taikomas, išskyrus leidžiančias nukrypti nuostatas, pagal ankstesnį įstatymą atsiradusių situacijų pasekmėms ateityje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Bavaria, C-120/08, EU:C:2010:798, 40, 41 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

38      Be to, kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sritis negali būti taip išplėsta, kad iš esmės neleistų taikyti naujos normos būsimoms situacijos, susiklosčiusios galiojant ankstesnei normai, pasekmėms (Sprendimo Stadt Papenburg, C-226/08, EU:C:2010:10, 46 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

39      Šiuo atveju primintina, kad sudėtinės palūkanos buvo pradėtos taikyti remiantis nacionalinės teisės aktais, nurodytais šio sprendimo 24 ir 25 punktuose. Prieš įsigaliojant šiems teisės aktams, Italijos teisėje pagal Civilinio kodekso 1282 straipsnį buvo taikomos paprastosios palūkanos.

40      Nors Dekrete įstatyme Nr. 185/2008 numatoma taikyti sudėtines palūkanas valstybės pagalbos, kuri Sprendimu 2003/193 buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, susigrąžinimui, jis neturi jokio atgalinio poveikio – jame numatoma naujus teises aktus taikyti tik būsimoms situacijų, susiklosčiusių galiojant ankstesnei normai, pasekmėms.

41      Iš tiesų, viena vertus, pagal Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 36 straipsnį jo įsigaliojimo data yra paskelbimo Gazzetta ufficiale della Repubblica italiana data, būtent 2008 m. lapkričio 29 d., todėl šis dekretas neįsigaliojo prieš paskelbimą. Kita vertus, apie pranešimus apie mokesčio dydį, kuriuose numatoma taikyti sudėtinių palūkanų metodą, A2A buvo pranešta jau po to, kai įsigaliojo šis dekretas įstatymas. Kadangi pagalba, kuri pagrindinėje byloje buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, nebuvo nei susigrąžinta, nei dėl jos minėto dekreto įstatymo įsigaliojimo datą buvo pateiktas pranešimas apie mokesčio dydį, negalėjo būti laikoma, kad šis dekretas įstatymas darė poveikį anksčiau susiklosčiusiai padėčiai.

42      Be to, atsižvelgiant į tai, kad tarp Sprendimo 2003/193, kuriuo Komisija reikalavo susigrąžinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą valstybės pagalbą, priėmimo – 2002 m. birželio 5 d. – ir pranešimo apie mokesčio dydį, kuriuo siekiama užtikrinti veiksmingą šios pagalbos susigrąžinimą, priėmimo 2009 m. praėjo ilgas laiko tarpas, darytina išvada, kad sudėtinių palūkanų metodo taikymas yra labai tinkama priemonė užtikrinti, kad būtų visiškai panaikintas šią valstybės pagalbą gavusioms įmonėms neteisėtai suteiktas konkurencinis pranašumas.

43      Todėl bendrieji teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai nedraudžia taikyti tokių nacionalinės teisės aktų, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamo Dekreto įstatymo Nr. 185/2008.

44      Galiausiai dėl A2A rašytinėse pastabose pateikto klausimo, ar Dekretas įstatymas Nr. 185/2008 pažeidžia vienodo požiūrio principą, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nereikia nagrinėti kitų klausimų, kuriuos Teisingumo Teismui pateikė šalys pagrindinėje byloje, išskyrus klausimus, kurie nurodyti nacionalinio teismo nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kersbergen-Lap ir Dams-Schipper, C-154/05, EU:C:2006:449, 21, 22 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

45      Neginčijama, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas šio klausimo nepateikė.

46      Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas neturi informacijos, leidžiančia patikrinti, ar A2A bando nurodyti, jog naudojamasi nacionaline sprendimų praktika, kuri gali būti neteisėta. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vienodo požiūrio principas turi derėti su teisėtumo laikymusi, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis kitam padarytu neteisėtumu (Sprendimo The Rank Group, C-259/10 ir C-260/10, EU:C:2011:719, 62 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

47      Taigi Teisingumo Teismas negali nagrinėti A2A pateikto argumento, susijusio su galimu skirtingu požiūriu, kuris prieštarauja nediskriminavimo principui.

48      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis ir Reglamento Nr. 794/2004 11 ir 13 straipsniai nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, šiuo atveju Dekreto įstatymo Nr. 185/2008 24 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta taikyti sudėtinių palūkanų metodą siekiant susigrąžinti valstybės pagalbą, darant nuorodą į Reglamentą Nr. 794/2004, nors sprendimas, kuriuo pagalba buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyta ją grąžinti, buvo priimtas ir apie jį pranešta suinteresuotajai valstybei narei prieš įsigaliojant šiam reglamentui.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

49      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 14 straipsnis ir 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, 11 ir 13 straipsniai nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, šiuo atveju 2008 m. lapkričio 29 d. Dekreto įstatymo Nr. 185 dėl skubių priemonių, skirtų šeimoms, darbui, užimtumui ir įmonėms paremti bei iš naujo nacionalinei strategijai nustatyti siekiant kovoti su krize, 2009 m. sausio 28 d. Įstatymu Nr. 2 pertvarkyto į įstatymą su pakeitimais, 24 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta taikyti sudėtinių palūkanų metodą siekiant susigrąžinti valstybės pagalbą, darant nuorodą į Reglamentą Nr. 794/2004, nors sprendimas, kuriuo pagalba buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyta ją grąžinti, buvo priimtas ir apie jį pranešta suinteresuotai valstybei narei prieš įsigaliojant šiam reglamentui.

Parašai.

* Proceso kalba: italų.