Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. balandžio 14 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Įsisteigimo laisvė – SESV 49 straipsnis – Valstybės narės teisės norma, kuria kredito įstaigoms nustatoma pareiga pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie mirusių klientų turtą paveldėjimo mokesčio rinkimo tikslais – Šios teisės normos taikymas filialams, įsteigtiems kitoje valstybėje narėje, kurioje toks informacijos pateikimas iš esmės draudžiamas saugant banko paslaptį“

Byloje C-522/14

dėl Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) 2014 m. spalio 1 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2014 m. lapkričio 19 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Sparkasse Allgäu

prieš

Finanzamt Kempten

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai D. Šváby, J. Malenovský, M. Safjan ir M. Vilaras (pranešėjas),

generalinis advokatas M. Szpunar,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Sparkasse Allgäu, atstovaujamos advokato W.-R. Bub,

–        Finanzamt Kempten, atstovaujamos L. Bachmann,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir B. Beutler,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos A. Dimitrakopoulou ir A. Magrippi,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir M. Wasmeier,

susipažinęs su 2015 m. lapkričio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 49 straipsnio išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas sprendžiant Sparkasse Allgäu ir Finanzamt Kempten (Kempteno mokesčių administratorius) ginčą dėl šios kredito įstaigos atsisakymo pateikti minėtam administratoriui informaciją apie sąskaitas, kurias Austrijoje įsteigtame jos filiale, kuris nėra savarankiškas, turėjo Vokietijos rezidentai mokesčių tikslais jų mirties momentu.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2006/48/EB

3        2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (OL L 177, p. 1) 23 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės numato, kad I priede išvardytomis veiklos rūšimis steigdama filialus arba teikdama paslaugas pagal 25 straipsnį, 26 straipsnio 1–3 dalis, 28 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 29–37 straipsnius jų teritorijose gali užsiimti kiekviena kredito įstaiga, kuriai leidimą veiklai išdavė ir kurią prižiūri kitos valstybės narės kompetentingos institucijos, jeigu tokia veikla yra numatyta leidime.“

4        Viena iš Direktyvos 2006/48 I priede nurodytų veiklos rūšių yra „Indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas“.

5        Šios direktyvos 31 straipsnyje nustatyta:

„29 ir 30 straipsniai nepakeičia valstybių narių įgaliojimų taikyti atitinkamas priemones tam, kad būtų užkirstas kelias pažeidimams, kuriais nusižengiama teisiniams reikalavimams, skirtiems visuotinei gerovei užtikrinti, jų teritorijose atsirasti arba nubausti už tokius pažeidimus. Tokiomis priemonėmis galima ir uždrausti nusižengusioms institucijoms toliau sudarinėti sandorius jų teritorijose.“

Direktyva 2011/16/ES

6        2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvos 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančios Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, p. 1), iš dalies pakeistos 2014 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 2014/107/ES (OL L 359, p. 1) (toliau – Direktyva 2011/16), 8 straipsnio 3a dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių reikalaudama, kad duomenis teikiančios finansų įstaigos laikytųsi I ir II prieduose išdėstytų duomenų teikimo ir išsamaus patikrinimo taisyklių, ir užtikrindama veiksmingą tokių taisyklių įgyvendinimą ir jų laikymąsi pagal I priedo IX skirsnį.

Pagal I ir II prieduose išdėstytas taikytinas duomenų teikimo ir išsamaus patikrinimo taisykles kiekvienos valstybės narės kompetentinga institucija, vykdydama automatinius mainus, per 6 dalies b punkte nurodytą terminą praneša kitos valstybės narės kompetentingai institucijai toliau nurodytą informaciją, susijusią su apmokestinamais laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d., apie praneštiną sąskaitą:

a) kiekvieno praneštino asmens, kuris yra sąskaitos turėtojas, vardą, pavardę (pavadinimą), adresą, mokesčių mokėtojo identifikavimo numerį (-ius) (MMIN), gimimo datą ir vietą (fizinio asmens atveju), o kai tai susiję su subjektu, kuris yra sąskaitos turėtojas ir kuris pritaikius išsamaus patikrinimo taisykles, atitinkančias prieduose išdėstytas taisykles, pripažintas turinčiu vieną ar kelis kontroliuojančiuosius asmenis, kurie yra praneštini asmenys, tokio subjekto pavadinimą, adresą, MMIN ir kiekvieno praneštino asmens vardą, pavardę, adresą, MMIN ir gimimo datą bei vietą;

b) sąskaitos numerį (arba funkcinį ekvivalentą, jei nėra sąskaitos numerio);

c) duomenis teikiančios finansų įstaigos pavadinimą ir identifikavimo numerį (jei yra);

d) sąskaitos likutį arba vertę (įskaitant kaupiamąją sumą arba išperkamąją sumą, kai tai susiję su kaupiamojo draudimo sutartimi arba anuiteto sutartimi) atitinkamų kalendorinių metų ar kito atitinkamo ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, arba informaciją apie sąskaitos uždarymą, jei per tuos metus ar laikotarpį sąskaita buvo uždaryta;

<…>“

7        Pagal Direktyvos 2011/16 I priedo VIII skirsnio D poskirsnio 1 dalį „praneštinos sąskaitos“ sąvoka reiškia valstybės narės duomenis teikiančios finansų įstaigos tvarkomą finansinę sąskaitą, kurią turi vienas ar keli praneštini asmenys, jeigu ji buvo įvardyta kaip tokia atlikus II–VII skirsniuose apibūdintas išsamaus patikrinimo procedūras.

 Vokietijos teisė

8        Pagal Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo (Erbschaftsteuer- und Schenkungsteuergesetz, toliau – ErbStG) 33 straipsnio 1 dalį subjektai, kurie, vykdydami profesinę veiklą, saugo arba tvarko svetimą turtą, privalo mokesčių institucijai, atsakingai už paveldimo turto mokesčio klausimus, pranešti apie mirusių asmenų mirties metu turtą sudarančias dalis ir reikalavimus jo atžvilgiu.

 Austrijos teisė

9        Pagal Bankininkystės įstatymo (Bankwesengesetz, toliau – BWG) 9 straipsnio 1 ir 7 dalis kredito įstaigų, kurių buveinė yra kitose valstybėse narėse, filialai gali vykdyti veiklą Austrijos teritorijoje ir kartu privalo laikytis įvairių Austrijos teisės nuostatų, tarp kurių yra BWG 38 straipsnis.

10      BWG 38 straipsnyje nustatyta:

„1. Kredito įstaigos, jų dalininkai, valdymo organų nariai, darbuotojai ir kiti jų naudai veikiantys asmenys negali atskleisti ar naudoti jiems patikėtos arba pagal sutartį su klientu suteiktos informacijos <…> (banko paslaptis) <...>

2.      Pareiga saugoti banko paslaptį netaikoma:

<...>

5)      jei klientas aiškiai sutinka, kad paslaptis būtų atskleista, ir patvirtina tai raštu;

<...>“

11      BWG 101 straipsnyje už banko paslapties atskleidimą numatytos baudžiamosios sankcijos.

  Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

12      Sparkasse Allgäu yra kredito įstaiga, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/48, veikianti pagal Vokietijos institucijų išduotą leidimą. Be kita ko, ji turi nesavarankišką filialą Austrijoje.

13      2008 m. rugsėjo 25 d. Kempteno mokesčių administratorius pareikalavo, kad Sparkasse Allgäu pateiktų ErbStG 33 straipsnyje nurodytą informaciją už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. apie jos filialo Austrijoje klientus, kurie savo mirties momentu buvo Vokietijos rezidentai.

14      Sparkasse Allgäu apskundė šį sprendimą, tačiau skundas buvo atmestas, kaip ir jos ieškinys pirmosios instancijos teisme. Tuomet ieškovė pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas).

15      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ErbStG 33 straipsnio 1 dalimi ribojama įsisteigimo laisvė, nors šioje nuostatoje numatyta pareiga pranešti vienodai taikoma visoms Vokietijos kredito įstaigoms. Iš tikrųjų, dėl šios pareigos Vokietijos kredito įstaigos būtų atgrasytos nuo komercinės veiklos vykdymo Austrijoje per filialą. Tačiau šiam teismui taip pat kyla klausimas, pirma, ar įsisteigimo laisvė gali būti ribojama ir dėl kredito įstaigos buveinės valstybės narės (Vokietijos Federacinė Respublika) ir valstybės narės, kurioje yra filialas (Austrijos Respublika), teisės nuostatų bendro veikimo ir, antra, kuriai valstybei narei šis ribojimas priskirtinas.

16      Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar įsisteigimo laisvei (SESV 49 straipsnis (EB ex 43 straipsnis)) prieštarauja tokia valstybės narės teisės norma, pagal kurią nacionalinėje teritorijoje buveinę turinti kredito įstaiga, mirus palikėjui rezidentui, privalo nacionalinei mokesčių inspekcijai, atsakingai už paveldimo turto mokesčio administravimą, pranešti ir apie palikėjo turtą, saugomą arba administruojamą kitoje valstybėje narėje esančiame juridiškai nesavarankiškame kredito įstaigos filiale, jei toje kitoje valstybėje narėje netaikoma jokia panaši pareiga pranešti, o kredito įstaigos privalo saugoti banko paslaptį, už kurios atskleidimą yra numatyta bausmė?“

 Dėl prejudicinio klausimo

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 49 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės teisės norma, kuria buveinę toje valstybėje narėje turinčioms kredito įstaigoms nustatoma pareiga pranešti nacionalinės valdžios institucijoms apie kitoje valstybėje narėje įsteigtiems nesavarankiškiems jų filialams patikėtą ar jų tvarkomą turtą, jeigu miršta pirmojoje valstybėje narėje gyvenantis to turto savininkas, o antrojoje valstybėje narėje nenumatyta panašios pareigos pranešti ir kredito įstaigos privalo saugoti banko paslaptį, už kurios atskleidimą numatytos baudžiamosios sankcijos.

18      Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 49 straipsniu įpareigojama pašalinti įsisteigimo laisvės apribojimus. Pagal šią nuostatą vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvė kitos valstybės narės teritorijoje apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose nustatytos jos pačios subjektams. Įsisteigimo laisvės apribojimų panaikinimas taip pat taikomas atstovybių, filialų ar dukterinių bendrovių steigimo, vykdomo vienos valstybės narės subjekto kitos valstybės narės teritorijoje, apribojimų atžvilgiu (žr., visų pirma, Sprendimo Komisija / Prancūzija, 270/83, EU:C:1986:37, 13 punktą; Sprendimo Royal Bank of Scotland, C-311/97, EU:C:1999:216, 22 punktą ir Sprendimo CLT-UFA, C-253/03, EU:C:2006:129, 13 punktą).

19      Pagal SESV 54 straipsnio antrą pastraipą bendrovėmis, kurioms taikomas SESV 49 straipsnis, laikomi ir pagal viešąją teisę veikiantys juridiniai asmenys, išskyrus nesiekiančiuosius pelno. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, Sparkasse Allgäu yra pagal viešąją teisę veikiantis juridinis asmuo, kuriam taikomas SESV 49 straipsnis.

20      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nors iš ESV sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės matyti, kad jos skirtos užtikrinti, kad priimančiojoje valstybėje narėje bus taikoma nacionalinė tvarka, pagal jas taip pat draudžiama kilmės valstybei narei trukdyti savo piliečiams arba pagal jos įstatymus įsteigtai bendrovei steigtis kitoje valstybėje narėje (Sprendimo Verder LabTec, C-657/13, EU:C:2015:331, 33 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

21      Taip pat reikia priminti, kad pagal ErbStG 33 straipsnio 1 dalį subjektai, kurie, vykdydami profesinę veiklą, saugo arba tvarko svetimą turtą, privalo mokesčių institucijai, atsakingai už paveldimo turto mokesčio klausimus, pranešti apie mirusių asmenų mirties metu turtą sudarančias dalis ir reikalavimus jo atžvilgiu.

22      Reikia pažymėti, kad ši nuostata suformuluota plačiai ir nedaroma skirtumo dėl vietos, kur vykdoma joje nurodoma svetimo turto saugojimo ir tvarkymo veikla. Todėl ieškovei pagrindinėje byloje, kuri yra pagal Vokietijos teisę įsteigtas juridinis asmuo ir turi buveinę Vokietijoje, taikomos iš šios nuostatos kylančios pareigos, susijusios ne tik su Vokietijoje įsteigtų jos skyrių ir filialų tvarkomomis sąskaitomis, bet ir su Austrijoje įsteigtame nesavarankiškame filiale atidarytomis sąskaitomis.

23      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Vokietijos kredito įstaigai, atidariusiai filialą Austrijoje, tampa sudėtingiau vykdyti veiklą dėl kartu taikomų pareigos pateikti informaciją, numatytos ErbStG 33 straipsnio 1 dalyje, ir pareigos Austrijoje saugoti banko paslaptį, įtvirtintos BGW 38 straipsnio 2 dalyje ir 101 straipsnyje. Šiuo atžvilgiu šis teismas nurodo, kad, siekdama laikytis šių dviejų pareigų, ieškovės pagrindinėje byloje situacijoje atsidūrusi kredito įstaiga pagal BWG 38 straipsnio 2 dalies 5 punktą privalo prašyti savo klientų sutikimo dėl galimo atitinkamos informacijos perdavimo Vokietijos institucijoms. Tokio sutikimo reikalavimas galiausiai galėtų nukreipti potencialius tokios kredito įstaigos filialo Austrijoje klientus į Austrijos bankus ar Vokietijos bankų patronuojamąsias bendroves Austrijoje, nes nei vieniems, nei kitiems netaikoma analogiška pareiga pateikti informaciją.

24      Nors, be abejo, negalima atmesti galimybės, kad ErbStG 33 straipsnio 1 dalis gali atgrasyti Vokietijoje įsisteigusias kredito įstaigas nuo filialų Austrijoje steigimo, nes laikydamosi šios pareigos jos atsidurtų mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad joms tuomet taikoma pareiga, kuria nesaistomos pastarojoje valstybėje narėje įsisteigusios kredito įstaigos, iš to negalima daryti išvados, kad tokios pareigos buvimą galima vertinti kaip įsisteigimo laisvės ribojimą, kaip tai suprantama pagal SESV 49 straipsnį.

25      Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją iš tikrųjų reikia pažymėti, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis nepalankių pasekmių, susijusių su tokia pareiga, kokia numatyta ErbStG 33 straipsnio 1 dalyje, atsiranda dėl to, kad dvi valstybės narės paraleliai naudojasi savo kompetencija, pirma, reglamentuodamos bankų ir kitų kredito įstaigų pareigas savo klientams, susijusias su banko paslapties saugojimu, ir, antra, mokesčių kontrolės srityje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kerckhaert ir Morres, C-513/04, EU:C:2006:713, 20 punktą; Sprendimo Columbus Container Services, C-298/05, EU:C:2007:754, 43 punktą ir Sprendimo CIBA, C-96/08, EU:C:2010:185, 25 punktą).

26      Konkrečiau kalbant, pagal Vokietijos teisę banko paslapties saugojimui negalima teikti pirmenybės prieš reikalavimą užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą, todėl ErbStG 33 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga išdėstytomis aplinkybėmis perduoti informaciją mokesčių institucijoms be atitinkamo sąskaitos turėtojo sutikimo. Tačiau Austrijos teisėje, konkrečiai BWG 38 straipsnyje, pasirinkta priešingai – banko paslaptį iš esmės reikia saugoti visų, taip pat ir mokesčių institucijų, atžvilgiu.

27      Tiesa, abiejų atitinkamų valstybių narių dvišaliu susitarimu, kaip ir priemonėmis, kurių imtasi Sąjungos lygmeniu, pavyzdžiui, automatiniu ir privalomu keitimusi informacija, numatytu Direktyvos 2011/16 8 straipsnio 3a dalyje, siekiama užtikrinti administracinį bendradarbiavimą mokesčių srityje ir tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis sudaryti sąlygas Vokietijos mokesčių institucijoms gauti pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje nurodytą informaciją.

28      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, nors Vokietijos Federacinė Respublika ir Austrijos Respublika yra sudariusios susitarimą, kuriame numatyta keistis informacija mokesčių srityje (įsigaliojo 2012 m. kovo 1 d.), jis taikomas tik po 2011 m. sausio 1 d. esantiems mokestiniams metams ar apmokestinimo laikotarpiams, su kuriais Kempteno mokesčių administratoriaus reikalavimas, pateiktas Sparkasse Allgäu, nėra susijęs. Be to, Direktyva 2011/16 priimta vėliau, nei vyko pagrindinėje byloje nagrinėjami įvykiai.

29      Todėl reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisę tuomet, kai klostėsi pagrindinėje byloje nagrinėjami įvykiai, ir nesant derinimo priemonių keitimosi informacija mokesčių kontrolės tikslais srityje, valstybės narės galėjo nustatyti nacionalinėje teritorijoje veikiančioms kredito įstaigoms tokią pareigą, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje ir kuri susijusi su užsienyje veikiančiais jų filialais, siekdamos užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą, su sąlyga, kad tų filialų vykdomos operacijos nebus vykdomos diskriminacinėmis sąlygomis, palyginti su nacionalinėje teritorijoje veikiančių jų filialų vykdomomis operacijomis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Columbus Container Services, C-298/05, EU:C:2007:754, 51 ir 53 punktus ir Nutarties KBC Bank ir Beleggen, Risicokapitaal, Beheer, C-439/07 ir C-499/07, EU:C:2009:339, 80 punktą).

30      Tačiau, kaip jau nurodyta šio sprendimo 22 punkte, ErbStG 33 straipsnio 1 dalis, kaip matyti iš jos teksto, taikoma Vokietijoje buveinę turinčioms kredito įstaigoms, kiek tai susiję su jų veikla Vokietijoje ir užsienyje.

31      Vien tai, kad tokia pareiga pranešti, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, Austrijos teisėje nenumatyta, negali reikšti, kad Vokietijos Federacinė Respublika negali nustatyti tokios pareigos. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laisvė negali būti traktuojama taip, jog valstybė narė savo mokesčių teisės nuostatas ir, konkrečiau kalbant, tokią pareigą pranešti, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, privalo nustatyti atsižvelgdama į kitos valstybės nuostatas, kad visais atvejais būtų užtikrinta, jog bus pašalinti visi skirtumai, išplaukiantys iš nacionalinių teisės aktų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Columbus Container Services, C-298/05, EU:C:2007:754, 51 punktą ir Sprendimo National Grid Indus, C-371/10, EU:C:2011:785, 62 punktą).

32      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikėtų atsakyti, kad SESV 49 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama valstybės narės teisės norma, kuria buveinę toje valstybėje narėje turinčioms kredito įstaigoms nustatoma pareiga pranešti nacionalinės valdžios institucijoms apie kitoje valstybėje narėje įsteigtiems nesavarankiškiems jų filialams patikėtą ar jų tvarkomą turtą, jeigu miršta pirmojoje valstybėje narėje gyvenantis to turto savininkas, o antrojoje valstybėje narėje nenumatyta panašios pareigos pranešti ir kredito įstaigos privalo saugoti banko paslaptį, už kurios atskleidimą numatytos baudžiamosios sankcijos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

33      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

SESV 49 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama valstybės narės teisės norma, kuria buveinę toje valstybėje narėje turinčioms kredito įstaigoms nustatoma pareiga pranešti nacionalinės valdžios institucijoms apie kitoje valstybėje narėje įsteigtiems nesavarankiškiems jų filialams patikėtą ar jų tvarkomą turtą, jeigu miršta pirmojoje valstybėje narėje gyvenantis to turto savininkas, o antrojoje valstybėje narėje nenumatyta panašios pareigos pranešti ir kredito įstaigos privalo saugoti banko paslaptį, už kurios atskleidimą numatytos baudžiamosios sankcijos.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.