Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. liepos 28 d.(*)

„PVM – Direktyva 2006/112/EB – Direktyvos galiojimas ir aiškinimas – Advokatų paslaugų teikimas –Apmokestinimas PVM – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Procesinis lygiateisiškumas – Teisinė pagalba“

Byloje C-543/14

dėl Cour constitutionnelle (Belgija) 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. lapkričio 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose

Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt.,

Jimmy Tessens ir kt.,

Orde van Vlaamse Balies,

Ordre des avocats du barreau d’Arlon ir kt.

prieš

Conseil des ministres,

dalyvaujant

Association Syndicale des Magistrats ASBL,

Conseil des barreaux européens,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai C. Lycourgos, E. Juhász, C. Vajda ir K. Jürimäe,

generalinė advokatė E. Sharpston,

posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. gruodžio 16 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., atstovaujamų advokatų V. Letellier, R. Leloup, E. Huisman, J. Buelens ir C. T’Sjoen,

–        J. Tessens ir kt., atstovaujamų advokatų J. Toury ir M. Denys,

–        Orde van Vlaamse Balies, atstovaujamos advokatų D. Lindemans ir E. Traversa,

–        Ordre des advokatų du barreau d’Arlon ir kt., atstovaujamos advokato D. Lagasse,

–        Association Syndicale des Magistrats ASBL, atstovaujamos advokato V. Letellier,

–        Conseil des barreaux européens, atstovaujamos advokatų M. Maus ir M. Delanote,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir J.–C. Halleux,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Georgiadis ir A. Dimitrakopoulou,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir J.–S. Pilczer,

–        Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos E. Chatziioakeimidou, E. Moro ir M. Moore,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos H. Krämer, J.–F. Brakeland ir M. Owsiany-Hornung,

susipažinęs su 2016 m. kovo 10 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) aiškinimo ir galiojimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ordre des barreaux francophones et germanophone, M. Jimmy Tessens, Orde van Vlaamse Balies, Ordre des avocats du barreau d’Arlon ir kitų keturių fizinių ir juridinių asmenų ginčą su Conseil des ministres (Ministrų Taryba, Belgija) dėl prašymo panaikinti loi du 30 juillet 2013 portant des dispositions diverses (2013 m. liepos 30 d. Įstatymas dėl įvairių nuostatų, 2013 m. rugpjūčio 1 d. Moniteur belge, p. 48270, toliau – 2013 m. liepos 30 d. įstatymas) 60 straipsnį, kuriuo buvo panaikintas advokatų paslaugų, suteiktų vykdant įprastą veiklą, neapmokestinimas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM).

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

 EŽTK

3        1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje sakoma:

„1.      Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. <…>

<…>

3.      Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises:

<…>

c)      gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą;

<…>“

4        EŽTK 14 straipsnyje nustatyta:

„Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“

 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas

5        1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto ir 1976 m. sausio 3 d. įsigaliojusio Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) 14 straipsnio 1 ir 3 dalys suformuluotos taip:

„1.      Visi asmenys teismams ir tribunolams yra lygūs. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto kompetentingo, nepriklausomo ir nešališko teismo, kuris nustatytų, ar jam pareikštas baudžiamasis kaltinimas yra pagrįstas, arba nustatytų jo ginčijamas civilines teises ir pareigas. <…>

<…>

3.      Kiekvienas asmuo, nagrinėjant bet kurį jam pareikštą kaltinimą, visiškos lygybės sąlygomis turi teisę bent į šias garantijas:

<…>

b)      kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai ir bendrauti su savo pasirinktu gynėju;

<…>

d)      kad jis būtų teisiamas jam dalyvaujant ir galėtų gintis pats arba padedamas savo pasirinkto gynėjo; jeigu jis neturi gynėjo, jis turi būti informuotas apie teisę turėti gynėją; turėti paskirtą jam gynėją kiekvienu atveju, kai teisingumo interesai to reikalauja, ir kiekvienu atveju nemokamai, kai jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui užmokėti;

<…>“

6        Pagal Pakto 26 straipsnį:

„Visi žmonės yra lygūs įstatymui ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos įstatymo apsaugą. Šiuo atžvilgiu įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kokio nors kito požymio pagrindu“.

 Orhuso konvencija

7        Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytos Orhuse 1998 m. birželio 25 d. ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), 9 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionalinės teisės aktais, užtikrina, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę kreiptis dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo teisme arba kitoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, jei asmuo mano, kad jo prašymas suteikti informaciją pagal 4 straipsnį nebuvo nagrinėtas, buvo neteisėtai atmestas, į jį buvo iš dalies ar visiškai netinkamai atsakyta arba į prašymą nebuvo deramai atsižvelgta pagal nurodyto straipsnio nuostatas.

<…>

2.      Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionalinės teisės aktais, užtikrina, kad suinteresuotosios visuomenės nariai,

a)      turintys pakankamą interesą, arba alternatyviai;

b)      pareiškiantys apie teisės pažeidimą, jei valstybės narės administracinių pažeidimų kodeksas reikalauja to kaip būtinos sąlygos,

turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų [peržiūros] teisme ir (arba) kitoje, nepriklausomoje ir bešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje, institucijoje, siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo teisėtumą, veiksmus arba neveikimą, nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų ir kai tai reglamentuoja nacionaliniai įstatymai bei nepažeidžiant žemiau pateikiamos 3 dalies, kitų atitinkamų šios Konvencijos nuostatų.

Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją. Šiuo tikslu kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios 2 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, interesas yra laikomas pakankamu šio straipsnio a punkto prasme. Dėl b punkto – tokios organizacijos taip pat turi teisę pareikšti apie savo teisių pažeidimus.

<…>

3.      Be to, ir nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų peržiūros procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės nariai, atitinkantys nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis privačių asmenų ir valstybės institucijų, pažeidžiančių su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas, veiksmams arba neveikimui užginčyti.

4.      Be to, ir nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, vykdant 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas procedūras, turi būti užtikrintos atitinkamos ir veiksmingos teisinės gynybos priemonės, įskaitant, jei reikia, tokias teisines gynybos priemones, kaip antai teismo įpareigojimas nepažeisti ieškovo teisių ar sustabdyti veiksmus, pažeidžiančius tas teises, ir tos priemonės turi būti teisingos, bešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per brangios. Pagal šį straipsnį priimami sprendimai pateikiami ar protokoluojami raštu. Teismų ir, esant galimybei, kitų institucijų sprendimai yra prieinami visuomenei.

5.      Siekdama efektyviau įgyvendinti šio straipsnio nuostatas, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenei būtų pranešama apie sprendimų pakartotinio nagrinėjimo administracine bei teismine tvarka procedūras, ir apsvarsto klausimą dėl atitinkamų [pagalbos] mechanizmų, leidžiančių pašalinti arba sumažinti finansines arba kitas kliūtis, trukdančias kreiptis į teismus, sukūrimo.“

 Sąjungos teisė

8        Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Pagal bendros PVM sistemos principą prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris yra proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nors daugelis sandorių vykdomi gamybos ir paskirstymo metu iki to etapo, kai skaičiuojamas mokestis.

Už kiekvieną sandorį PVM apskaičiuojamas taip – iš PVM, apskaičiuoto prekių ar paslaugų kainai taikant toms prekėms arba paslaugoms nustatytą PVM tarifą, atimama įvairioms sąnaudų sudedamosioms dalims tiesiogiai priskirtino PVM suma.

Bendra PVM sistema taikoma visuose etapuose, įskaitant ir mažmeninę prekybą.“

9        Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

<…>

c)      paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

<…>“

10      Pagal šios direktyvos 96 straipsnį valstybės narės taiko standartinį PVM tarifą, kurį kiekviena valstybė narė nustato kaip tam tikrą procentą nuo apmokestinamosios vertės ir kuris turi būti toks pat prekių tiekimui bei paslaugų teikimui.

11      Šios direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius tarifus.

2.      Lengvatiniai tarifai taikomi tik III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.

<…>“

12      Direktyvos 2006/112 III priedo „Prekių ir paslaugų, kurias tiekiant ir teikiant gali būti taikomi 98 straipsnyje nurodyti lengvatiniai tarifai, sąrašas“ 15 punkte minimas „prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai prekes tiekia ir paslaugas teikia organizacijos, kurias valstybės narės pripažįsta socialine gerove besirūpinančiomis organizacijomis ir kurios dalyvauja globos ir rūpybos arba socialinės apsaugos darbe, jeigu šie sandoriai nėra neapmokestinami pagal 132, 135 ir 136 straipsnius“.

13      Šios direktyvos IX antraštinės dalies 2 skyriaus „Tam tikros su visuomenės interesais susijusios veiklos neapmokestinimas PVM“ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM:

<…>

g)      su globa ir rūpyba bei socialinės apsaugos darbu glaudžiai susijusių paslaugų teikimas ir prekių tiekimas, įskaitant paslaugas ir prekes, kurias teikia ar tiekia senelių namai, viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos ar kitos organizacijos, kurias atitinkama valstybė narė pripažino socialine gerove besirūpinančiomis organizacijomis;

<…>“

14      Pagal šios direktyvos 168 straipsnio a punktą:

„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:

a)      mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo;

<…>“

15      Pagal minėtos direktyvos 371 straipsnį „[v]alstybės narės, kurios 1978 m. sausio 1 d. neapmokestino X priedo B dalyje išvardytų sandorių, tų sandorių gali ir toliau neapmokestinti laikydamosi tą dieną atitinkamoje valstybėje narėje taikytų sąlygų. Tarp šių sandorių yra ir, be kita ko, advokatų teikiamos paslaugos.

 Belgijos teisė

16      Iki 2013 m. liepos 30 d. galiojusios 1969 m. liepos 3 d. Įstatymo dėl pridėtinės vertės mokesčio kodekso sukūrimo (1969 m. liepos 17 d. Moniteur belge, p. 7046) redakcijos 44 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Neapmokestinamos paslaugos, kurias, vykdydami savo įprastą veiklą, teikia šie asmenys:

1      advokatai

<…>“

17      Pagal 2013 m. liepos 30 d. įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. sausio 1 d., 60 straipsnį:

„Panaikinamas Pridėtinės vertės mokesčio kodekso, kuris buvo panaikintas ir pakeistas 1992 m. gruodžio 28 d. įstatymu ir iš dalies pakeistas 2011 m. gruodžio 28 d. įstatymu, 44 straipsnio [1 dalies] 1°punktas.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

18      Pagrindinėje byloje Cour constitutionnelle (Belgija) nagrinėja keletą ieškinių dėl 2013 m. liepos 30 d. įstatymo 60 straipsnio panaikinimo. Šia nuostata nuo 2014 m. sausio 1 d. panaikinamas advokatų paslaugų neapmokestinimas PVM, kurį Belgijos Karalystė taikė pagal Direktyvos 2006/112 371 straipsnio pereinamojo laikotarpio nuostatą.

19      Standartinis PVM tarifas, taikomas advokatų paslaugoms, Belgijoje yra lygus 21 %.

20      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar advokatų paslaugų apmokestinimas PVM ir išlaidų šioms paslaugoms padidėjimas, kurį lėmė šis apmokestinimas, yra suderinami su teise į veiksmingą teisinę gynybą, ypač su teise į advokatą pagalbą. Be to, jis siekia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas atitinka procesinio lygiateisiškumo principą, nes padidėjo tik neapmokestinamųjų asmenų, kurie neturi teisės į teisinę pagalbą, išlaidos, o apmokestinamieji asmenys turi galimybę atskaityti už šias paslaugas sumokėtą PVM.

21      Tokiomis aplinkybėmis Cour constitutionnelle nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      a)      Ar dėl to, kad pagal Direktyvą 2006/112 advokatų teikiamos paslaugos apmokestinamos PVM nepaisant aplinkybės ar, atsižvelgiant į teisę į advokato pagalbą ir procesinio lygiateisiškumo principą, teisinės pagalbos negaunantis asmuo yra ar nėra PVM mokėtojas, ši direktyva atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį kartu su Pakto 14 straipsniu ir EŽTK 6 straipsniu, kiek šiame straipsnyje pripažįstama kiekvieno asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, galimybė gauti teisinę konsultaciją, būti ginamam ir atstovaujamam ir teisė į teisinę pagalbą, jeigu asmuo neturi pakankamai pajamų, jei ši pagalba yra būtina siekiant užtikrinti galimybės kreiptis į teismą veiksmingumą?

b)      Ar dėl tų pačių priežasčių Direktyva 2006/112 atitinka Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 ir 5 dalis, kiek šiose nuostatose numatyta teisė kreiptis į teismą nepatiriant pernelyg didelių šių procedūrų išlaidų ir suteikiant galimybę „nustatyti atitinkamas pagalbos priemones, leidžiančias pašalinti arba sumažinti finansines ir kitas kliūtis, trukdančias kreiptis į teismus“?

c)      Ar paslaugas, kurias advokatai teikia pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, galima priskirti prie minėtos Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punkte numatytų paslaugų, kurios yra glaudžiai susijusios su socialine pagalba ir socialine apsauga, o gal jų galima neapmokestinti pagal kitą direktyvos nuostatą? Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyva 2006/112/EB, aiškinama kaip tokia, kuria neleidžiama neapmokestinti paslaugų, kurias advokatai teikia asmenims, gaunantiems teisinę pagalbą pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį kartu su Pakto 14 straipsniu ir EŽTK 6 straipsniu?

2.      Jeigu į [pirmojo klausimo a–c dalyse] pateiktus klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2006/112 98 straipsnis, kiek jame nenumatyta galimybė taikyti lengvatinio PVM tarifo advokatų teikiamoms paslaugoms, prireikus atsižvelgiant į tai, ar asmuo, kuris negauna teisinės pagalbos, yra ar nėra PVM mokėtojas, atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį kartu su Pakto 14 straipsniu ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsniu, kiek šiame straipsnyje kiekvienam asmeniui pripažįstama teisė į teisingą jo bylos išnagrinėjimą, galimybė gauti teisinę konsultaciją, būti ginamam ir atstovaujamam ir teisė į teisinę pagalbą tiems asmenims, kurie neturi pakankamai pajamų, jeigu ši pagalba yra būtina galimybės kreiptis į teismą veiksmingumui užtikrinti?

3.      Jeigu į [pirmojo klausimo a–c dalyse] pateiktus klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2006/112 132 straipsnis yra suderinamas su lygybės ir nediskriminavimo principu, įtvirtintu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose ir ESS 9 straipsnyje kartu su minėtos Chartijos 47 straipsniu, kiek jame nenumatyta neapmokestinti PVM advokato paslaugų kaip bendrojo intereso veiklos, nors kitos paslaugos, pavyzdžiui, viešųjų pašto tarnybų teikiamos paslaugos, įvairios medicininės paslaugos ar paslaugos, susijusios su švietimu, sportu ar kultūra, yra neapmokestinamos PVM kaip bendrojo intereso paslaugos, ir kadangi šis advokato paslaugų ir paslaugų, kurios pagal direktyvos 132 straipsnį yra neapmokestinamos PVM, skirtingas vertinimas kelia nemažai abejonių, nes advokatų paslaugos padeda paisyti tam tikrų pagrindinių teisių?

4.      a)     Jeigu į [pirmojo klausimo a–c dalyse] pateiktus klausimus ir į [trečiąją klausimą] būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2006/112 371 straipsnį, laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, galima aiškinti kaip leidžiantį Sąjungos valstybei narei iš dalies išlaikyti advokatų paslaugų neapmokestinimą PVM, jeigu šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie nėra PVM mokėtojai?

b)      Ar Direktyvos 2006/112 371 straipsnį, laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, taip pat galima aiškinti kaip leidžiantį iš dalies išlaikyti advokatų paslaugų neapmokestinimą PVM, jeigu šios paslaugos teikiamos asmenims, gaunantiems teisinę pagalbą pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo a dalies

22      Pirmojo klausimo a dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir procesinio lygiateisiškumo principą, tiek, kiek pagal šias nuostatas advokatų paslaugos, teikiamos asmenims, negaunantiems teisinės pagalbos pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, apmokestinamos PVM.

23      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi ne tik Chartijos 47 straipsniu, bet ir Pakto 14 straipsniu bei EŽTK 6 straipsniu, primintina, kad nors, kaip tvirtinama ESS 6 straipsnio 3 dalyje, EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus ir nors pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Chartijoje įtvirtintoms teisėms, atitinkančioms EŽTK užtikrinamas teises, suteikiama ta pati prasmė ir apimtis kaip ir toms, kurias suteikia minėta konvencija, vis dėlto pastaroji, kadangi Sąjunga prie jos neprisijungusi, nėra į jos teisės sistemą formaliai integruota teisės priemonė (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C-617/10, EU:C:2013:105, 44 punktas, 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, C-398/13 P, EU:C:2015:535, 45 punktas ir 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C-601/15 PPU, EU:C:2016:84, 45 punktas). Tas pats taikytina ir Paktui. Taigi Direktyvos 2006/112 galiojimas turi būti nustatomas remiantis tik Chartijoje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C-601/15 PPU, EU:C:2016:84, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

24      Kalbant apie nagrinėjimo, kurio reikia norint atsakyti į pateiktą klausimą, mastą, pažymėtina, kad jį apriboja konkrečios išlaidos, kurių atsiranda dėl advokatų paslaugų apmokestinimo 21 % tarifo PVM, ir jis nėra susijęs su visomis bylinėjimosi išlaidomis.

25      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės yra susijusios tik su asmenimis, kurie negauna teisinės pagalbos pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas. Iš tiesų, pagal šio teismo pateiktą informaciją asmenys, gaunantys šią pagalbą, nėra susiję su galimu išlaidų advokatams augimu, kurį gali sukelti advokatų paslaugų apmokestinimas PVM, nes už šias paslaugas moka Belgijos valstybė.

26      Tačiau pagal nacionalinėje teisėje numatytas taisykles kiti asmenys turi iš esmės padengti išlaidas advokatams su PVM, o tai, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kelia klausimų dėl tokios mokestinės naštos suderinamumo su Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisinę gynybą. Be to, šiam teismui kyla abejonių dėl šios mokestinės naštos suderinamumo su procesinio lygiateisiškumo principu, nes vien asmenys, kurie turi apmokestinamojo asmens statusą, turi teisę atskaityti pirkimo PVM už advokatų paslaugas pagal Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktą, ir taip šių paslaugų apmokestinimas PVM sukelia skirtingų padarinių, atsižvelgiant į tai, ar asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, ar jo neturi.

 Dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą

27      Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir pagal šio straipsnio antrą pastraipą ši teisė apima, be kita ko, kiekvieno asmens galimybę gauti teisinių konsultacijų, būti ginamam ir atstovaujamam advokato. Šio straipsnio trečioje pastraipoje užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą suteikiant teisinę pagalbą asmenims, neturintiems pakankamų išteklių.

28      Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas daroma prielaida, kad teisės į teisinę pagalbą neturintys asmenys, su kuriais susijęs pirmojo klausimo a punktas, atstovaujami advokato, turi pakankamai išteklių kreiptis į teismą. Kalbant apie šiuos asmenis, Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą iš esmės neužtikrina teisės į tai, kad advokatų paslaugos būtų neapmokestinamos PVM.

29      Pirmojo klausimo a dalis, susijusi su Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimu, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, turi būti vertinama atsižvelgiant į šių nuostatų požymius ir neturi priklausyti nuo konkretaus atvejo aplinkybių.

30      Be to, nors kreipimasis į teismą ir teisinės gynybos veiksmingumas priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių, vis dėlto bylinėjimosi išlaidos, tarp kurių yra PVM už advokatų paslaugas, taip pat gali turėti įtakos asmens sprendimui ginti savo teises teisme atstovaujamam advokato.

31      Vis dėlto, kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos kitose srityse nei PVM teisė, tokių išlaidų apmokestinimas gali būti ginčijamas remiantis Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisinę gynybą tik jeigu šios išlaidos yra nepakeliamos (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C-279/09, EU:C:2010:811, 61 punktą ir 2012 m. birželio 13 d. Nutarties GREP, C-156/12, nepaskelbtos Rink., EU:C:2012:342, 46 punktą) arba jeigu dėl jo naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintomis teisėmis taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Orizzonte Salute, C-61/14, EU:C:2015:655, 48, 49 ir 58 punktus).

32      Savaime suprantama, kodėl ieškovai pagrindinėje byloje pažymėjo, jog advokatų paslaugų apmokestinimas 21 % tarifo PVM reiškia, kad tik teisinės pagalbos negaunantiems asmenims, su kuriais susijusi pirmojo klausimo a dalis, labai padaugės bylinėjimosi išlaidų.

33      Tačiau, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Belgijos vyriausybė, šių paslaugų apmokestinimas 21 % tarifo PVM nereiškia, kad ta pačia proporcija padidės išlaidos advokatams, nes jie, kaip apmokestinamieji asmenys, turi teisę atskaityti PVM už prekes arba paslaugas, įsigytas šioms paslaugoms teikti, pagal Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktą. Taigi, kadangi pasinaudoję teise į atskaitą jie gali susimažinti išlaidas, yra neaišku, kokiu lygiu advokatai turės ekonomine prasme įtraukti PVM naštą į savo honorarus.

34      Šių honorarų padidėjimo mastas yra juo labiau neaiškus, nes Belgijoje taikoma laisvai derybų būdu nustatomų honorarų tvarka. Dėl tokios tvarkos, pagrįstos konkurencija tarp advokatų, jie turi atsižvelgti į savo klientų ekonominę padėtį. Be to, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 85 punkte, pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus advokatų honorarai negali viršyti teisingų ir nuosaikių ribų.

35      Todėl negalima nustatyti jokios griežtos ar mechaninės priklausomybės tarp advokatų paslaugų apmokestinimo PVM ir šių paslaugų kainų padidėjimo.

36      Bet kokiu atveju, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama PVM suma dar nėra didžiausia bylinėjimosi išlaidų dalis, negalima manyti, kad advokatų paslaugų apmokestinimas PVM pats savaime yra neįveikiama kliūtis kreiptis į teismą arba kad dėl jo naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintomis teisėmis taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Šiomis sąlygomis dėl to, kad dėl šio apmokestinimo gali padidėti išlaidų, šio apmokestinimo negalima ginčyti atsižvelgiant į teisę į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje.

37      Jeigu konkretaus atvejo aplinkybėmis vien dėl paties advokatų paslaugų apmokestinimo PVM būtų sukurta neįveikiama kliūtis kreiptis į teismą arba dėl jo naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintomis teisėmis taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, tuomet reikia į tai atsižvelgti tinkamai suteikiant teisę į teisinę pagalbą pagal Chartijos 47 straipsnio trečią pastraipą.

38      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teisės į veiksmingą teisinę gynybą numatyta apsauga netaikytina advokatų paslaugų apmokestinimui PVM.

 Dėl procesinio lygiateisiškumo principo

39      Ieškovai pagrindinėje byloje ginčija Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimą atsižvelgiant į procesinio lygiateisiškumo principą, nes advokatų paslaugų apmokestinimas 21 % tarifo PVM sukuria nepalankias sąlygas neapmokestinamiesiems asmenims, palyginti su asmenimis, turinčiais apmokestinamųjų asmenų statusą. Nepalankių sąlygų atsiranda dėl to, kad pastarieji, skirtingai nei pirmieji, turi teisę į atskaitą ir nepatiria finansinės naštos, atsirandančios dėl PVM taikymo.

40      Iš tiesų iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad procesinio lygiateisiškumo principas, kuris, be kita ko, neatsiejamas nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos ir kuriuo siekiama užtikrinti proceso šalių pusiausvyrą, apima pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę išdėstyti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai nepalankesnėje padėtyje nei jos priešininkas (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C-199/11, EU:C:2012:684, 71 ir 72 punktus ir 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija, C-580/12 P, EU:C:2014:2363, 31 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Nutarties Sánchez Morcillo ir Abril García, C-539/14, EU:C:2015:508, 48 punktą).

41      Šiuo principu siekiama procesinės teismo proceso šalių pusiausvyros užtikrinant šių šalių teisių ir pareigų lygybę tiek, kiek tai susiję su taisyklėmis, reguliuojančiomis įrodymų pateikimą ir rungimosi principu pagrįstus teisminius ginčus (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C-199/11, EU:C:2012:684, 71 ir 72 punktus) ir šių šalių teises kreiptis į teismą (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C-169/14, EU:C:2014:2099, 44, 48 ir 49 punktai).

42      Vis dėlto procesinio lygiateisiškumo principas nereiškia, kaip tai savo pastabose Teisingumo Teismui nurodė Taryba, pareigos sulyginti šalis pagal finansines išlaidas, kurias jos patiria per teismo procesą.

43      Dėl advokatų paslaugų apmokestinimo 21 % tarifo PVM pažymėtina, kad, savaime suprantama, jog dėl apmokestinimo šiuo mokesčiu ir naudojimosi teise į atskaitą esant tokiai pačiai honoraro sumai atsirastų piniginis pranašumas asmeniui, turinčiam apmokestinamojo asmens statusą, palyginti su neapmokestinamuoju asmeniu, tačiau šis piniginis pranašumas negali daryti įtakos šalių procesinei pusiausvyrai.

44      Iš tiesų, šio sprendimo 28 punkte jau buvo konstatuota, kad daroma prielaida, jog šie asmenys turi pakankamai išteklių, leidžiančių jiems padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant advokato honorarus. Todėl neatsižvelgiant į galimą finansinį pranašumą, kurį gali sukelti pagrindinėje byloje nagrinėjamas advokatų paslaugų apmokestinimas PVM vienam asmeniui arba keliems iš jų, dėl šio apmokestinimo tiek, kiek tai susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, neapmokestinamasis asmuo negali atsidurti iš esmės nepalankioje padėtyje, palyginti su asmenimis, turinčiais apmokestinamojo asmens statusą.

45      Taigi, kaip Teisingumo Teismui pateiktose savo pastabose nurodė Komisija, vienos ginčo šalies galimybės sumokėti didesnį honorarą advokatui, nei jo priešininko sumokėtas honoraras, nebūtinai reiškia geresnį teisinį atstovavimą. Iš tiesų, pagal šio sprendimo 34 punkte nurodytą teiginį, pagal laisvai derybų būdu nustatomų honorarų tvarką, kaip antai taikomą Belgijoje, advokatai gali turėti atsižvelgti į savo klientų ekonominę padėtį ir prašyti iš savo klientų, neapmokestinamųjų asmenų, mažesnių honorarų, įskaitant PVM, nei honorarų, kurių jie prašo iš savo klientų, apmokestinamųjų asmenų.

46      Todėl konstatuotina, kad procesinio lygiateisiškumo principo suteikiamos garantijos netaikomos advokatų paslaugų apmokestinimui 21 % tarifo PVM.

47      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo a punktą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimo nagrinėjimas atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir procesinio lygiateisiškumo principą neatskleidė nieko, kas darytų įtaką jų galiojimui, tiek, kiek pagal šias nuostatas advokatų paslaugos, teikiamos asmenims, negaunantiems teisinės pagalbos pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, apmokestinamos PVM.

 Dėl pirmojo klausimo b dalies

48      Pirmojo klausimo b dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimą atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 ir 5 dalis, tiek, kiek pagal šias nuostatas advokatų paslaugos apmokestinamos PVM.

49      Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu paremtą prieštaravimą tik esant dvigubai sąlygai: pirma, jeigu šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tos nuostatos yra besąlyginės ir pakankamai tikslaus turinio (2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C-401/12 P–C-403/12 P, EU:C:2015:4, 54 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

50      Kalbant apie Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 dalį, iš pačios šios nuostatos teksto matyti, kad ji taikoma tik šios konvencijos 9 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytoms procedūroms. Taigi pastarosiose nuostatose nėra besąlyginės ir pakankamai tikslios pareigos, kuri galėtų daryti tiesioginę įtaką privačių asmenų teisinei padėčiai.

51      Iš tiesų, dėl minėtos konvencijos 9 straipsnio 3 dalies Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „visuomenės atstova[ms], atitinkant[iems] nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“, skirtos teisės, numatytos šioje nuostatoje, kuriai įgyvendinti arba kurios rezultatams pasiekti reikalingas žemesnės teisinės galios teisės aktas (2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, C-240/09, EU:C:2011:125, 45 punktas ir 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C-401/12 P–C-403/12 P, EU:C:2015:4, 55 punktas).

52      Taigi, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 92 punkte, Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse taip pat nurodomi nacionalinėje teisėje įtvirtinti kriterijai. Iš tiesų, pagal šių nuostatų tekstą jose nurodytas sprendimo apskundimo procedūras šios konvencijos šalys turi nustatyti „vadovaudamosi savo nacionalinės teisės aktais“ ir nacionalinės teisės aktų leidėjas turi, be kita ko, nuspręsti, ar jis ketina numatyti galimybę apskųsti sprendimą „teisme [arba] kitoje, nepriklausomoje ir bešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje, institucijoje“. Be to, iš minėtos konvencijos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad vidaus teisės nuostatose turi būti nustatytas „pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas“.

53      Darytina išvada, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 dalis taikoma išimtinai šios konvencijos nuostatoms, kurios neatitinka šio sprendimo 49 punkte nurodytų sąlygų, jog jomis būtų galima remtis pagrindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo.

54      Todėl minėtos konvencijos 9 straipsnio 4 dalimi negalima remtis ginčijant Direktyvos 2006/112 galiojimą.

55      Kalbant apie Orhuso konvencijos 9 straipsnio 5 dalį, iš šios nuostatos, pagal kurią kiekviena konvencijos šalis „apsvarsto“ įgyvendinti „atitinkam[us] [pagalbos] mechanizm[us]“, leidžiančius pašalinti arba sumažinti finansines arba kitas kliūtis, trukdančias kreiptis į teismą, matyti, kad joje taip pat nėra besąlyginės ir pakankamai tikslios pareigos ir kad jai įgyvendinti arba jos rezultatams pasiekti reikalingas žemesnės teisinės galios teisės aktas.

56      Šiomis aplinkybėmis minėtos konvencijos 9 straipsnio 5 dalimi dėl jos pačios pobūdžio negali būti remiamasi ginčijant Direktyvos 2006/112 galiojimą.

57      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo b punktą reikia atsakyti taip: Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 ir 5 dalimis negalima remtis siekiant įvertinti Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimą.

 Dėl pirmojo klausimo c dalies

58      Pirmojo klausimo c dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punktą ar „kitas nuostatas“ reikia aiškinti taip, kad advokatų teikiamos paslaugos asmenims, gaunantiems teisinę pagalbą pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, yra neapmokestinamos PVM. Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, šis teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimą atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį tiek, kiek pagal šias nuostatas šios paslaugos apmokestinamos PVM.

59      Pirmiausia pažymėtina, kad, nors pateiktame klausime nurodytas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punktas ir galimos šios direktyvos „kit[os] nuostat[os]“, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima nustatyti kitų minėtos direktyvos nuostatų, nei jos 132 straipsnio 1 dalies g punktas, pagal kurias advokatų paslaugos, teikiamos pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, galėtų būti neapmokestinamos PVM.

60      Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 54 ir 55 punktuose, nors Teisingumo Teismas nebuvo nusprendęs dėl Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punkte numatyto neapmokestinimo atvejo taikymo advokatų paslaugoms, teikiamoms pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, jis jau nusprendė, kad šioms paslaugoms negali būti taikomas lengvatinis PVM tarifas remiantis šios direktyvos 98 straipsnio 2 dalimi, siejama su jos III priedo 15 punktu (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-492/08, EU:C:2010:348, 47 punktą).

61      Šiame sprendime Teisingumo Teismas manė: kadangi minėtos direktyvos III priedo 15 punkte leidžiama lengvatinį PVM tarifą valstybėms narėms taikyti ne visoms socialinėms paslaugoms, o tik toms, kurias teikia organizacijos, atitinkančios dvigubą reikalavimą, t. y. pačios yra socialine gerove besirūpinančios organizacijos ir dalyvauja globos ir rūpybos arba socialinės apsaugos darbe, Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai leisti taikyti lengvatinį tarifą tik paslaugoms, kurias teikia šį dvigubą reikalavimą tenkinančios organizacijos, būtų prieštaraujama, jeigu valstybė narė galėtų savo nuožiūra pelno siekiančius privačius subjektus pripažinti 15 punkte nurodytomis organizacijomis vien dėl to, kad šie subjektai taip pat teikia socialines paslaugas (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-492/08, EU:C:2010:348, 43 ir 44 punktus).

62      Taigi Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad valstybė narė negali taikyti lengvatinio PVM tarifo paslaugoms, kurias teikia pelno siekiantys privatūs subjektai, vien nustačiusi, jog šios paslaugos yra socialinės, ir neatsižvelgdama į visus šių subjektų siekiamus tikslus ir jų socialinių įsipareigojimų stabilumą. Atsižvelgiant į visus tikslus ir į galimų socialinių įsipareigojimų stabilumo nebuvimą, bendrai advokatų ir avoués profesinė kategorija negali būti laikoma besirūpinančia socialine gerove (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-492/08, EU:C:2010:348, 45 ir 46 punktus).

63      Ši teismo praktika mutatis mutandis taikoma neapmokestinimo atvejui, numatytam Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punkte, nes ne tik numatyta jo taikymo sąlyga, susijusi su atitinkamų paslaugų, kurios turi būti glaudžiai susijusios su pagalba ir socialine apsauga, socialiniu pobūdžiu, bet ir jo taikymas ribojamas paslaugomis, kurias teikia socialine gerove besirūpinančiomis pripažintos organizacijos.

64      Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad paslaugas pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą teikia ne visi advokatai, bet tik tie, kurie patys pasirenka jas teikti kaip pagrindinę veiklą arba papildomai ir kurie dėl to yra įrašomi į kasmet sudaromą sąrašą. Taigi paslaugų teikimas pagal tokią sistemą yra tik vienas iš advokato profesijos tikslų.

65      Todėl advokatų paslaugos, teikiamos pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, nėra neapmokestinamos PVM pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punktą.

66      Galiausiai, jeigu šios paslaugos yra apmokestinamos PVM, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį tiek, kiek minėtoms paslaugoms taikomas 21 % PVM tarifas. Šiuo klausimu, atrodo, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabų matyti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė teisinės pagalbos sistema padengia visas asmenų, gaunančių šią pagalbą, išlaidas advokatams, įskaitant PVM už advokatų paslaugas.

67      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nepateikus papildomos informacijos, susijusios su šiuo klausimu, advokatų paslaugų, teikiamų pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, apmokestinimas PVM nepažeidžia asmenų, gaunančių tokią pagalbą, teisės į veiksmingą teisinę gynybą.

68      Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, į pirmojo klausimo c dalį reikia atsakyti taip: Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad advokatų teikiamos paslaugos asmenims, gaunantiems teisinę pagalbą pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, yra apmokestinamos PVM.

 Dėl antrojo–ketvirtojo klausimų

69      Atsižvelgiant į atsakymą į pirmojo klausimo a–c dalis, nereikia atsakyti į antrąjį–ketvirtąjį klausimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

70      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimo nagrinėjimas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir procesinio lygiateisiškumo principą, neatskleidė nieko, kas darytų įtaką jų galiojimui, tiek, kiek pagal šias nuostatas advokatų paslaugos, teikiamos asmenims, negaunantiems teisinės pagalbos pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu.

2.      Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytos Orhuse 1998 m. birželio 25 d., 9 straipsnio 4 ir 5 dalimis negalima remtis siekiant įvertinti Direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimą.

3.      Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad advokatų teikiamos paslaugos asmenims, gaunantiems teisinę pagalbą pagal nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, yra apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu.

Parašai.

*Proceso kalba: prancūzų.