EU tax law WEB Hoogstad - C-269/15

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir L. Van den Broeck, padedamų advokatų N. Bonbled ir A. Percy,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Wils ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3) ir iš dalies pakeisto 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98 (OL L 209, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 308; toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 13 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Rijksdienst voor Pensioenen (Valstybinė pensijų tarnyba, toliau – VPT) ir Willem Hoogstad ginčą dėl atskaitymų iš 2008 m. vasario mėn. jam išmokėtų papildomų sukaupto pensijų kapitalo išmokų.

3

Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnyje nurodyta:

„<...>

<...>“

4

Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

5

Šio reglamento 13 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

<...>

6

Šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės įstaiga, atsakinga už pensijos [ar rentos] mokėjimą, kuriai galiojančiais teisės aktais nustatyti atskaitymai iš pensijų [ar rentų] įmokoms ligos ir motinystės išmokų draudimui, turi teisę atlikti tuos atskaitymus, apskaičiuotus pagal atitinkamus teisės aktus, iš tokios įstaigos mokamų pensijų [ar rentų], tiek, kiek tų išmokų išlaidas pagal 27, 28, 28a, 29, 31 ir 32 straipsnius padengia minėtos valstybės narės įstaiga.“

7

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Wet betreffende de verplichte verzekering voor geneeskundige verzorging en uitkeringen gecoördineerd op 14 juli 1994 (1994 m. liepos 14 d. Konsoliduotasis įstatymas dėl privalomojo sveikatos draudimo ir išmokų, 1994 m. rugpjūčio 27 d.Belgisch Staatsblad, p. 21524, toliau – 1994 m. liepos 14 d. Konsoliduotasis įstatymas) 191 straipsnio pirmos pastraipos 7 punkte nurodyta:

„3,55 % dydžio mokestis atskaitomas iš įstatyme numatytos senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir pensijos netekus maitintojo ar kitos pensijai prilygintos išmokos ir bet kokios pensiją skirtos papildyti išmokos net ir tuo atveju, kai teisė į pensiją dar neįgyta ir ji dar neskirta, pagal įstatymo, įstatymo įgyvendinamojo teisės akto, statuto arba pagal darbo sutarties, įmonės reglamentavimo tvarkos, įmonės ar šakos kolektyvinės sutarties nuostatas. Taip pat atskaitoma iš pensijai prilygintos arba ją papildančios išmokos, skirtos savarankiškai dirbančiam asmeniui remiantis kolektyviniu ar asmeniniu įmonės įsipareigojimu dėl pensijos.“

8

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Koninklijk besluit tot uitvoering van artikel 191, eerste lid 1, 7°, van de wet betreffende de de verpflichte verzekering voor geneeskundige verzorging en uitkeringen, gecoördineerd op 14 juli 1994 (1980 m. rugsėjo 15 d. Karaliaus dekretas dėl 1994 m. liepos 14 d. Konsoliduotojo įstatymo dėl privalomojo sveikatos draudimo ir išmokų 191 straipsnio pirmos pastraipos 7 punkto įgyvendinimo, 1980 m. rugsėjo 23 d.Belgisch Staatsblad, p. 10869) 3bis straipsnyje nustatyta:

„2 straipsnio 1 dalyje numatytas mėnesinių sumų apskaičiavimas atliekamas ne anksčiau kaip kalendorinių metų, per kuriuos buvo išmokėta pensija ir papildomos išmokos, pabaigoje. Tačiau mėnesine suma išreikštų vienkartinių išmokų, skirtų pensininko statuso dar neįgijusiems asmenims, apskaičiavimas taip pat galioja vėlesniais metais, iki šios išmokos gavėjas sulauks įprasto pensinio amžiaus. Galimas likutis gali būti grąžinamas tik [VPT] konstatavus, kad sukaupta pensijos ir papildomų išmokų suma neatskaičius mokesčių neviršija nustatytos mažiausios ribos.“

9

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 1994 m. kovo 30 d.Wet houdende sociale bepalingen (Įstatymas, kuriame įtvirtintos socialinės nuostatos, 1994 m. kovo 31 d.Belgisch Staatsblad, p. 8866, toliau – 1994 m. kovo 30 d. Įstatymas) 68 straipsnio 1 dalyje vartojamos tokios terminų apibrėžtys:

„<...>

Papildomomis išmokomis, kaip jos suprantamos pagal c punktą, taip pat laikomos:

1 dalies a punkte apibrėžtos rentos, išmokamos kaip vienkartinė sukaupto kapitalo suma;

bet kokia išmoka asmeniui, nepriklausomai nuo jo statuso, įgyvendinant asmeninį įsipareigojimą dėl pensijos <...>“

10

1994 m. kovo 30 d. Įstatymo 68 straipsnio 5 dalies antroje ir penktoje pastraipose nurodoma:

„Belgijos institucijos, po 1996 m. gruodžio 31 d. kaip vienkartinę sukaupto kapitalo sumą išmokančios papildomą išmoką, kurios dydis viršija 2478,94 EUR, ex officio atskaito nuo šios sumos 2 %.

<...>

Jeigu per pirmą įstatyme numatytos pensijos galutinės sumos mokėjimą, atliekamą išmokėjus sukaupto kapitalo sumą, pagal 2 dalį atskaitytinos sumos procentinis dydis yra mažesnis už procentinį nuo sukaupto kapitalo sumos atskaitytą dydį, [VPT] grąžina gavėjui skirtumą tarp sumos, atskaitytos nuo sukaupto kapitalo, dydžio ir sumos, gautos šią sukaupto kapitalo sumą padauginus iš sumos, atskaitytinos pagal 2 dalį, procentinio dydžio. Jeigu pinigai grąžinami praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pirmo įstatyme numatytos pensijos galutinės sumos mokėjimo, VPT ipso iure lieka skolinga gavėjui sumokėti palūkanas nuo grąžintos sumos. Palūkanos, kurių norma sudaro 4,75 % per metus, pradedamos skaičiuoti nuo mėnesio, kuris eina po to, kai baigiasi šešių mėnesių terminas, pirmos dienos. Karalius gali keisti palūkanų normą.“

11

Nyderlandų pilietis W. Hoogstad nuo 1996 m. lapkričio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. dirbo Belgijoje pas darbdavį, kuris mokėjo už jį dviejų papildomų pensijų įmokas. Baigęs profesinę karjerą Nyderlanduose, 2007 m. W. Hoogstad su žmona, Airijos piliete, apsigyveno Airijoje.

12

2008 m. vasario mėn., kai W. Hoogstad suėjo 60 metų, jam buvo išmokėtos dvi vienkartinės sukaupto papildomų pensijų kapitalo išmokos.

13

Šioms sukaupto kapitalo sumoms Belgijoje buvo taikomi du atskaitymai. Pirmas 3,55 % dydžio atskaitymas atliktas taikant 1994 m. liepos 14 d. Konsoliduotojo įstatymo 191 straipsnio pirmos pastraipos 7 punktą ir pervestas Karališkajam ligų ir invalidumo draudimo institutui, kuriam pavesta paskirstyti įplaukas atsakingoms sveikatos draudimo įstaigoms. Antras 2 % atskaitymas, skirtas VPT, atliktas taikant 1994 m. kovo 30 d. Įstatymo 68 straipsnį, siekiant sustiprinti skirtingų kategorijų pensininkų solidarumą (solidarumo mokestis) ir galiausiai atlikti atrankinį mažiausių pensijų koregavimą.

14

2009 m. gruodžio 31 d. ieškiniu W. Hoogstad pareikalavo grąžinti atskaitytas sumas, motyvuodamas tuo, kad minėtų sukaupto kapitalo sumų pervedimo momentu jam nebuvo taikomi Belgijos socialinio draudimo teisės aktai.

15

2011 m. spalio 28 d.arbeidsrechtbank Brussel (pirmosios instancijos Briuselio darbo teismas, Belgija) priteisė iš Karališkojo ligų ir invalidumo draudimo instituto ir VPT grąžinti atskaitytas sumas. Pralaimėjusi apeliacinį procesą arbeidshof Brussel (Briuselio apeliacinis darbo teismas, Belgija) VPT pateikė kasacinį skundą.

16

VPT teigia, kad sukaupto papildomos pensijos kapitalo sumos W. Hoogstad pervestos įgyvendinant sistemą, kuri nelaikoma „teisės aktais“, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punkto pirmą pastraipą, ir todėl minėtos kapitalo sumos nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį. Taigi atskaitymai iš papildomų pensijų nebuvo nesuderinami su minėto reglamento 13 straipsnio 1 dalimi.

17

Šiomis aplinkybėmis Hof van Cassatie (Kasacinis teismas, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama atskaityti tokius mokesčius, kaip pagal 1994 m. liepos 14 d. Konsoliduotojo įstatymo 191 straipsnio pirmos pastraipos 7 punktą atskaitoma suma ir pagal 1994 m. kovo 30 d. Įstatymo, kuriame įtvirtintos socialinės nuostatos, 68 straipsnį mokėtinas solidarumo mokestis, iš išmokų, mokamų iš Belgijos papildomų pensijų sistemų, kurios nėra teisės aktai, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 1 straipsnio j punkto pirmą pastraipą, jei šios išmokos mokamos ne Belgijoje gyvenančiam asmeniui, kuris turi teisę jas gauti ir kuriam pagal minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktą taikomi gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai?“

18

Pirmiausia, Belgijos vyriausybė tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi klaidinga prielaida, jog atskaitymai iš Belgijos papildomų pensijų sistemų išmokų yra galutiniai ir negrąžinami. Tačiau, kadangi pirmiau atskaitytos sumos buvo visiškai grąžintos, prašomas išaiškinimas iš tikrųjų visiškai nenaudingas siekiant išspręsti pagrindinėje byloje nagrinėjamą ginčą.

19

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (žr., be kita ko, 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo Sehrer, C-302/98, EU:C:2000:322, 20 punktą ir 2012 m. spalio 25 d. Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec, C-133/11, EU:C:2012:664, 25 punktą).

20

Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu apie faktines ir teisines aplinkybes Teisingumo Teismas neturi informacijos, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C-188/10 ir C-189/10, EU:C:2010:363, 27 punktą ir 2012 m. vasario 28 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Terre wallonne, C-41/11, EU:C:2012:103, 35 punktą).

21

Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodė motyvus, dėl kurių jis pateikė prejudicinį klausimą, o atsakymas į šį klausimą būtinas norint išspręsti jo nagrinėjamą ginčą.

22

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia laikyti priimtinu.

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad ja draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyta atskaityti socialines įmokas iš papildomų pensijų sistemų išmokų, net jeigu šių papildomų pensijų gavėjas neturi gyvenamosios vietos toje valstybėje narėje ir pagal minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktą jam taikomi jo gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės teisės aktai.

24

Siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pirmiausia primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punkto pirmą pastraipą „teisės aktai“ reiškia kiekvienos atskiros valstybės narės įstatymus, nutarimus, kitas nuostatas ir visas kitas įgyvendinimo priemones, esamas ar būsimas, susijusias su socialinės apsaugos sritimis ir sistemomis, kurioms taikomos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys.

25

Tačiau pagal 1 straipsnio j punkto antrą pastraipą terminas „teisės aktai“ nevartojamas kalbant apie esamų ir būsimų kolektyvinių susitarimų nuostatas, nepriklausomai nuo to, ar jos valdžios institucijų sprendimu patvirtintos kaip privalomos, ar išplėstas jų taikymas.

26

Nors iš paties prejudicinio klausimo teksto išplaukia, kad papildomų pensijų sistemos išmokos, kurias pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju gavo W. Hoogstad, „nėra teisės aktai, kaip jie suprantami pagal [Reglamento Nr. 1408/71] 1 straipsnio j punkto pirmą pastraipą“, iš šių papildomų pensijų sistemų išmokų atskaityta įmoka gali patekti į šio reglamento taikymo sritį.

27

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „teisės aktų“ sąvoka apibrėžta plačiai ir apima valstybių narių priimtus visų rūšių įstatymus ir kitus teisės ir administracinius aktus ir turi būti suprantama kaip apimanti visas nacionalines priemones, taikomas šioje srityje (2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 32 punktas).

28

Šiame kontekste Teisingumo Teismas nurodė, kad lemiamas kriterijus siekiant nustatyti, ar taikytinas Reglamentas Nr. 1408/71, yra tiesioginis ir pakankamai reikšmingas nagrinėjamos nuostatos ryšys su teisės aktais, reglamentuojančiais Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnyje išvardytas socialinės apsaugos sritis (1995 m. gegužės 18 d. Sprendimo Rheinhold & Mahla, C-327/92, EU:C:1995:144, 23 punktas; 2000 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-34/98, EU:C:2000:84, 35 punktas; 2000 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-169/98, EU:C:2000:85, 33 punktas ir 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 23 punktas).

29

Aplinkybė, jog pagal nacionalinės teisės aktus atskaitymas kvalifikuojamas kaip „mokestis“, neužkerta kelio tam, kad pagal Reglamentą Nr. 1408/71 šis atskaitymas galėtų būti laikomas patenkančiu į šio reglamento taikymo sritį (2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

30

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad atskaitymai, taikomi ne darbuotojų veiklos ir kompensacinėms pajamoms, bet pajamoms iš turto, gali patekti į nagrinėjamo reglamento taikymo sritį, jeigu konstatuota, kad iš šių atskaitymų gautos pajamos tiesiogiai ir specialiai skirtos tam tikroms atitinkamos valstybės narės socialinės apsaugos sritims finansuoti (2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 28 punktas).

31

Tokia pati išvada darytina, kalbant apie tokius atskaitymus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie taikomi papildomų pensijų sistemoms, nes pajamos iš šių įmokų tiesiogiai ir specialiai skirtos tam tikroms atitinkamos valstybės narės socialinės apsaugos sritims finansuoti.

32

Tokį aiškinimą taip pat patvirtina Reglamentu Nr. 1408/71 siekiamas tikslas ir šį tikslą pagrindžiantys principai.

33

Siekiant užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą Europos Sąjungoje, pagrindiniu principu laikant vienodą požiūrį į juos pagal skirtingus nacionalinės teisės aktus, Reglamento Nr. 1408/71 II dalyje įtvirtinta koordinavimo sistema, be kita ko, skirta teisės aktui ar aktams, taikytiniems įvairiomis aplinkybėmis teise laisvai judėti besinaudojantiems pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbantiems asmenims, nustatyti (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimo Derouin, C-103/06, EU:C:2008:185, 20 punktą; 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo Tomaszewska, C-440/09, EU:C:2011:114, 25 ir 28 punktus ir 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 34 punktą).

34

Dėl šios išsamios kolizinių normų sistemos kiekvienos valstybės narės teisės aktų leidėjas praranda įgaliojimus nustatyti savo nacionalinės teisės aktų taikymo apimtį ir sąlygas, kiek tai susiję su asmenimis, kuriems jie taikomi, ir teritorija, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos (1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Luijten, 60/85, EU:C:1986:307, 14 punktas; 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Somova, C-103/13, EU:C:2014:2334, 54 punktas ir 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 35 punktas).

35

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, galioja tik vienos valstybės narės teisės aktai, todėl, išskyrus 14c ir 14f straipsniuose numatytus atvejus, pašalinama bet kokia galimybė taikyti kelis nacionalinės teisės aktus (šiuo klausimu žr. 1977 m. gegužės 5 d. Sprendimo Perenboom, 102/76, EU:C:1977:71, 11 punktą ir 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 36 punktą).

36

Šiuo principu, pagal kurį socialinės apsaugos srityje taikytini tik vienos valstybės narės teisės aktai, siekiama išvengti sunkumų, kurių gali kilti tuo pačiu metu taikant kelių valstybių nacionalinės teisės aktus, ir panaikinti nevienodą požiūrį, kuris Sąjungoje judančių asmenų atžvilgiu atsirastų dėl visiško ar dalinio kelių valstybių nacionalinės teisės aktų taikymo kartu (šiuo klausimu žr. 2000 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-34/98, EU:C:2000:84, 46 punktą; 2000 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-169/98, EU:C:2000:85, 43 punktą ir 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 37 punktą).

37

Vis dėlto šis vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principas reglamentuoja tik tas situacijas, į kurias daroma nuoroda Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalyje ir 14–17 straipsniuose, kiek juose apibrėžtos įvairiais atvejais taikytinos kolizinės normos.

38

Taip, pavyzdžiui, 1991 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2195/91 (OL L 206, 1991, p. 2), kuriuo buvo pakeistas Reglamentas Nr. 1408/71, Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalį papildžius f punktu, vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principas taip pat taikomas galutinai profesinę veiklą nutraukusiems darbuotojams.

39

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punkto nuostatas W. Hoogstad, kaip Airijoje gyvenančiam pensininkui, taikomi šios valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai ir todėl kita valstybė narė, be kita ko, kiek tai susiję su papildomos pensijos išmokomis, neturėtų taikyti jam teisės nuostatų, įtvirtinančių įmokas, kurios turi tiesioginį ir pakankamai reikšmingą ryšį su teisės aktais, reglamentuojančiais Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnyje išvardytas socialinės apsaugos sritis.

40

Šio teiginio negali paneigti ir Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnio nuostatos, pagal kurias tam tikra valstybė narė gali atskaityti iš pensijos ar rentos gavėjo sveikatos draudimo įmokų, jeigu ji turi padengti išmokų išlaidas.

41

Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo III dalies I skyriaus 5 skirsnio, taikomo pensijų ir rentų gavėjų ir jų šeimos narių teisėms, 27, 28 ir 28a straipsnius, reglamentuojančius situacijas, kai gavėjas gauna pensiją ar rentą, mokėtiną pagal dviejų ar daugiau valstybių narių teisės aktus, arba situacijas, kai gavėjas gauna pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus, tačiau neturi jokių teisių gauti išmokas savo gyvenamosios vietos valstybėje (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo Sehrer, C-302/98, EU:C:2000:322, 26 punktą).

42

Todėl iš to, kad egzistuoja materialinės normos, skirtos pensijų ar rentų gavėjų teisėms, kurios bet kuriuo atveju nėra taikomos papildomoms pensijoms, grindžiamoms kolektyvinių susitarimų nuostatomis (šiuo klausimu žr. 1992 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-57/90, EU:C:1992:10, 20 punktą), negalima daryti išvados, kad specialių įmokų atskaitymas iš tokių papildomų pensijų yra suderinamas su vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principu, įtvirtintu Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje.

43

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalimi draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatytas įmokų, turinčių tiesioginį ir pakankamai reikšmingą ryšį su teisės aktais, reglamentuojančiais šio reglamento 4 straipsnyje išvardytas socialinės apsaugos sritis, atskaitymas iš papildomų pensijų sistemų mokamų išmokų, net jeigu šių papildomų pensijų gavėjas neturi gyvenamosios vietos toje valstybėje narėje ir pagal to paties reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktą jam taikomi jo gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai.

44

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 ir iš dalies pakeisto 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98, 13 straipsnio 1 dalimi draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatytas įmokų, turinčių tiesioginį ir pakankamai reikšmingą ryšį su teisės aktais, reglamentuojančiais Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnyje išvardytas socialinės apsaugos sritis, atskaitymas iš papildomų pensijų sistemų mokamų išmokų, net jeigu šių papildomų pensijų gavėjas neturi gyvenamosios vietos toje valstybėje narėje ir pagal to paties iš dalies pakeisto reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktą jam taikomi jo gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai.

Parašai.