Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2017 m. sausio 19 d.(1)

Byla C-591/15

The Queen, prašoma

Gibraltar Betting and Gaming Association Limited,

prieš

Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs

Her Majesty’s Treasury

(High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (Administracinių bylų kolegija) (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„SESV 355 straipsnio 3 dalis – Teritorinė Sutarčių taikymo sritis – Gibraltaro statusas – SESV 56 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Išimtinai vidaus situacija – Azartiniai lošimai – Apribojimo sąvoka – Vienodai taikoma mokesčių priemonė“







 Įžanga

1.        2014 m. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė patvirtino naują tam tikrus azartinių lošimų mokesčius reglamentuojančią apmokestinimo tvarką (toliau – naujoji apmokestinimo tvarka), pagal kurią azartinio lošimo paslaugų teikėjai privalo mokėti azartinio lošimo mokestį už azartinio lošimo paslaugas, teikiamas „Jungtinės Karalystės subjektams“, neatsižvelgiant į tai, ar azartinio lošimo paslaugų teikėjas yra įsikūręs Jungtinėje Karalystėje, ar kitoje šalyje. Naująja apmokestinimo tvarka pakeičiama ankstesnė apmokestinimo tvarka, pagal kurią azartinio lošimo mokesčiais buvo apmokestinamas tik Jungtinėje Karalystėje įsisteigusių azartinio lošimo paslaugų teikėjų bendrasis azartinių lošimų pelnas, gautas teikiant azartinio lošimo paslaugas klientams visame pasaulyje.

2.        The Gibraltar Betting and Gaming Association (GBGA), Gibraltare įsteigta bendrovė, ginčija šią naująją apmokestinimo tvarką, nes iš Gibraltaro Jungtinei Karalystei siūlomos azartinio lošimo paslaugos Jungtinėje Karalystėje nuo šiol apmokestinamos papildomu mokesčiu. GBGA teigia, kad mokestis prieštarauja SESV 56 straipsnyje įtvirtintai laisvei teikti paslaugas.

3.        Tai, ar SESV 56 straipsniu galima remtis tokiu atveju, kai faktinės aplinkybės susijusios tik su Jungtine Karalyste ir Gibraltaru, priklauso nuo klausimo, ar pagal šią nuostatą šie du subjektai yra tos pačios valstybės dalis, ar ne. Kitaip tariant, reikės nustatyti, ar kalbama apie tai, kas paprastai vadinama „išimtinai vidaus situacija“.

4.        Nors šioje byloje keliamas klausimas dėl santykių tarp salos(2) ir uolos, toliau skaitytojo neintriguosiu: šioje išvadoje siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad pagal SESV 56 straipsnį Gibraltaras ir Jungtinė Karalystė turi būti laikomi vienu subjektu. Kalbama apie išimtinai vidaus situaciją, todėl SESV 56 straipsnis netaikytinas. O jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų kitaip, siūlau konstatuoti, kad naujosios apmokestinimo sistemos nuostatos, kurios ginčijamos šioje byloje, neturėtų būti laikomos laisvės teikti paslaugas apribojimu, nes jos vienodai ir nediskriminuojamai taikomos Jungtinėje Karalystėje ir kitur įsisteigusiems azartinio lošimo paslaugų teikėjams.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

5.        SESV 355 straipsnyje nustatyta:

„Be Europos Sąjungos sutarties 52 straipsnio nuostatų dėl Sutarčių teritorinės taikymo srities, taikomos šios nuostatos:

<...>

3.      Sutarčių nuostatos taikomos Europos teritorijoms, už kurių išorės santykius atsako kuri nors valstybė narė.“

6.        Akto dėl stojimo sąlygų ir Sutarčių pritaikomųjų pataisų(3) 28 straipsnyje nustatyta:

„Bendrijos institucijų aktai dėl EEB sutarties II priede išvardytų produktų ir produktų, kuriems, juos importuojant į Bendriją, turi būti taikomos konkrečios taisyklės dėl bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo, taip pat aktai dėl valstybių narių įstatymų dėl apyvartos mokesčių suderinimo netaikomi Gibraltarui, jei Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai nenusprendžia kitaip.“

7.        Kaip matyti iš kartu aiškinamų to paties Stojimo akto 29 straipsnio ir jo I priedo 1.4 punkto, Gibraltaras nėra Sąjungos muitų teritorijos dalis(4).

 Jungtinės Karalystės teisė

8.        Jungtinėje Karalystėje yra septyni azartinio lošimo mokesčiai: bendrasis lažybų mokestis, fondinių lažybų mokestis, nuotolinio lošimo mokestis, lošimo mokestis, bingo mokestis, loterijų mokestis ir lošimo automatų mokestis.

9.        Ši byla susijusi su nuotolinio lošimo mokesčiu.

10.      2014 m. Jungtinės Karalystės finansų įstatymu (Finance Act, toliau – 2014 m. FA) nustatyta nauja azartinio lošimo paslaugų apmokestinimo akcizais tvarka. 2014 m. FA 3 dalies 3 skyriaus 154 straipsnyje „nuotolinis lošimas“ apibrėžtas kaip lošimas, kuriame asmenys dalyvauja internetu, telefonu, per televiziją, radiją arba naudodamiesi kitomis elektroninėmis ar kitokiomis ryšio priemonėmis. 2014 m. FA 188 straipsnio l dalies a punkte „lošimas“ apibrėžtas kaip „azartinis lošimas siekiant laimėti prizą“.

11.      To įstatymo 155 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad akcizo mokestis, t. y. „nuotolinio lošimo mokestis“, taikomas „apmokestinamajam asmeniui dalyvaujant nuotoliniuose lošimuose to asmens ir kito asmens susitarimu“.

12.      „Apmokestinamojo asmens“ sąvoka, kaip apibrėžta 2014 m. FA 155 straipsnio 2 dalyje, apima „bet kurį Jungtinės Karalystės subjektą“. 2014 m. FA 186 straipsnio 1 dalyje „Jungtinės Karalystės subjektas“ apibrėžtas kaip „asmuo, paprastai gyvenantis Jungtinėje Karalystėje“, arba kaip „įstatymų nustatyta tvarka Jungtinėje Karalystėje įsteigtas subjektas“. Ūkio subjektai (įskaitant lošimo paslaugų teikėjus) privalo tinkamai tvarkyti apskaitą, kad galėtų patikrinti, ar klientai paprastai gyvena Jungtinėje Karalystėje („Jungtinės Karalystės subjektai“), ar jie paprastai gyvena ne Jungtinėje Karalystėje (žr. Her Majesty's Revenue and Customs (Jos Didenybės mokesčių ir muitų komisarai) rekomendaciją, paskelbtą atsižvelgiant į 2014 m. FA 187 straipsnio reikalavimus). Ūkio subjektai privalo, be kita ko, patikrinti kliento adresą (pagal kredito kortelės sąskaitos banko išrašą arba vairuotojo pažymėjimą) arba telefono numerį, kuriuo galima susisiekti su klientu. Jeigu yra du ar daugiau požymių, kad buvimo vieta yra Jungtinėje Karalystėje, ūkio subjektai privalo laikyti tokį klientą Jungtinės Karalystės subjektu ir teikti deklaraciją Her Majesty's Revenue and Customs.

13.      Nuotolinio lošimo mokesčio tarifas yra 15 % „lošimo paslaugų teikėjo pelno“, gauto teikiant nuotolinio lošimo paslaugas per ataskaitinį laikotarpį. Iš esmės pelnas gali būti apskaičiuojamas iš statytų sumų atėmus išmokėtus laimėjimus (žr. 2014 m. FA 157 straipsnį).

14.      2014 m. FA 162 straipsnyje nustatyta: „Lošimo paslaugų teikėjas privalo mokėti nuotolinio lošimo mokestį nuo jo pelno, gauto teikiant nuotolinio lošimo paslaugas per ataskaitinį laikotarpį.“

 Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti prejudiciniai klausimai

15.      GBGA yra prekybos asociacija, kurios nariai daugiausia yra Gibraltare įsisteigę azartinio lošimo paslaugų teikėjai, teikiantys nuotolinio lošimo paslaugas klientams Jungtinėje Karalystėje ir kitur. Bent 55 % nuotolinio lošimo paslaugų, teikiamų Jungtinėje Karalystėje įsisteigusiems klientams, teikia Gibraltare įsteigtos bendrovės ir beveik 90 % ekonominės veiklos, kurią Jungtinės Karalystės nuotolinių lošimų rinkoje vykdo Jungtinėje Karalystėje įsisteigę klientai, Jungtinėje Karalystėje nebuvo taikomas joks akcizo mokestis.

16.      Pagal apmokestinimo tvarką, galiojusią iki naujosios apmokestinimo tvarkos įsigaliojimo, atitinkamuose Jungtinės Karalystės mokesčių teisės aktuose buvo nustatyta, kad Jungtinėje Karalystėje įsisteigę nuotolinio lošimo paslaugų teikėjai Jungtinėje Karalystėje nuo savo bendrojo pelno, gauto teikiant nuotolinio lošimo paslaugas klientams, nesvarbu, kur yra jų gyvenamoji vieta, moka 15 % mokestį. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neginčijama, kad šį mokestį buvo galima pagrįstai laikyti „paslaugų teikimo vietos“ mokesčiu. Nuotolinio lošimo paslaugų teikėjai, įsisteigę už Jungtinės Karalystės (įskaitant Gibraltarą) ribų, Jungtinėje Karalystėje nemokėjo jokio jų teikiamų nuotolinio lošimo paslaugų, skirtų Jungtinėje Karalystėje esantiems ir šiomis paslaugomis besinaudojantiems subjektams, mokesčio. Gibraltare įsteigti nuotolinio lošimo paslaugų teikėjai mokėjo nuotolinio lošimo paslaugų mokestį Gibraltare už visame pasaulyje teikiamas paslaugas: a) 1 % apyvartos iš internetinių fiksuotų laimėjimų lažybų bei lažybų biržų ir b) 1 % nuo bendrojo pelno ar lošimo pajamų iš internetinio lošimo namų. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taip pat neginčijama, kad šį mokestį galima pagrįstai vadinti „paslaugų teikimo vietos“ mokesčiu.

17.      GBGA prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ginčija Jungtinės Karalystės 2014 m. FA įtvirtintą naująją apmokestinimo tvarką, kuria reglamentuojami tam tikri azartinių lošimų mokesčiai. Jos teigimu, Gibraltare įsisteigę nuotolinio lošimo paslaugų teikėjai nebegali šių paslaugų teikti Jungtinės Karalystės subjektams ir nemokėti Jungtinės Karalystės mokesčio. Laikydamiesi naujosios apmokestinimo tvarkos ir naujųjų teisės aktų šie paslaugų teikėjai patirs papildomų išlaidų, be to, kol dar nesudaryta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis ar kol Gibraltaras nepakeis savo apmokestinimo tvarkos, jie turės mokėti mokestį ir Jungtinėje Karalystėje, ir Gibraltare už tą pačią verslo veiklą, vykdomą su Jungtinės Karalystės subjektais.

18.      Tokiomis šios bylos aplinkybėmis 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2015 m. lapkričio 13 d., High Court of Justice (England &amp; Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (Administracinių bylų kolegija) (Jungtinė Karalystė) pateikė tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį ir Gibraltaro iri Jungtinės Karalystės konstitucinius santykius:

1.      Ar ES teisės taikymo tikslais Gibraltarą ir Jungtinę Karalystę reikia laikyti viena valstybe nare ir todėl SESV 56 straipsnis taikomas tik tiek, kiek jis gali būti taikomas vidaus priemonėms? Arba:

2.      Ar atsižvelgiant į SESV 355 straipsnio 3 dalį Gibraltaras turi atskiros nuo Jungtinės Karalystės teritorijos konstitucinį statusą Europos Sąjungoje ir todėl SESV 56 straipsnio tikslais paslaugų teikimas tarp Gibraltaro ir Jungtinės Karalystės turi būti laikomas prekyba ES viduje? Arba:

3.      Ar Gibraltarą reikia laikyti trečiąja šalimi ar teritorija ir todėl ES teisė prekybai tarp Gibraltaro ir Jungtinės Karalystės taikoma tik tuo atveju, kai ES teisė turi poveikio valstybės narės santykiams su ne valstybe nare? Arba:

4.      Ar SESV 56 straipsnio tikslais Gibraltaro ir Jungtinės Karalystės konstituciniai santykiai vertintini kaip nors kitaip?

2.      Ar tokiomis nacionalinėmis apmokestinimo priemonėmis, kokios nustatytos pagal naująją apmokestinimo tvarką, ribojama laisvo paslaugų judėjimo teisė, nustatyta SESV 56 straipsnyje?

3.      Jeigu taip, ar tikslai, kurių, kaip nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiama vidaus priemonėmis (kaip antai naująja apmokestinimo tvarka), yra teisėti tikslai, kuriais galima pateisinti laisvo paslaugų judėjimo teisės, nustatytos SESV 56 straipsnyje, apribojimą?“

19.      Rašytines pastabas pateikė GBGA, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Čekijos, Airijos, Ispanijos, Portugalijos ir Gibraltaro vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Visos jos, išskyrus Čekiją, 2016 m. spalio 14 d. posėdyje buvo išklausytos.

 Analizė

 Pirmasis klausimas: SESV 56 straipsnio taikymas situacijai, susijusiai tik su Gibraltaru ir Jungtine Karalyste?

20.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar privatus asmuo gali remtis SESV 56 straipsniu tokioje situacijoje, kai faktinės aplinkybės susijusios tik su Jungtine Karalyste ir Gibraltaru.

 Problema: ar SESV 56 straipsniu galima remtis santykiuose tarp Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro?

21.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neaišku, nes, Gibraltaro vyriausybės nuomone, dėl Gibraltaro atskiro konstitucinio statuso jame reziduojančių ūkio subjektų paslaugų teikimas Jungtinėje Karalystėje reziduojantiems asmenims yra „saugomas“ ES teisės ir visi apribojimai turi būti pateisinami. Gibraltaro vyriausybės nuomone, šis principas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar yra koks nors tikras ar galimas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ES viduje.

22.      Nors tai gali atrodyti keista, tačiau iki šiol Teisingumo Teismo dar nebuvo prašoma nuspręsti, ar laisvė teikti paslaugas taikoma Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro tarpusavio santykiams. Be to, kiek man žinoma, nėra jokios teisinės literatūros, kurioje būtų konkrečiai gvildenamas Gibraltaro ir Jungtinės Karalystės santykių klausimas, kiek tai susiję su laisve teikti paslaugas. Šiuo etapu galiu tik spėti, kodėl taip yra: todėl, kad paprastai manoma, jog atsakymas gali būti tik vienas, t. y. kad situacijos, kurios susiklosto tarp Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro, yra išimtinai vidaus situacijos, kai kalbama apie laisvę teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį. Bet kuriuo atveju, mano nuomone, nagrinėjamas atvejis yra išimtinai vidaus atvejis, o tai reiškia, kad SESV 56 straipsniu negalima remtis.

23.      Taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.

 Sutarčių nuostatos: ESS 52 straipsnis ir SESV 355 straipsnis

24.      Pagal ESS 52 straipsnio 1 dalį Sutartys taikomos 28 valstybėms narėms. Šia nuostata patvirtinamas bendrasis viešosios tarptautinės teisės principas, pagal kurį tarptautinės organizacijos neturi savo teritorijos, tačiau jas sudaro jų valstybių narių teritorijos(5). Be to, 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės(6) 29 straipsnyje nurodyta, kad jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai jos šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Valstybės narės teritorija apibrėžiama vidaus teisėje ir viešojoje tarptautinėje teisėje(7).

25.      Be to, ESS 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teritorinė Sutarčių taikymo sritis patikslinta SESV 355 straipsnyje.

26.      SESV 355 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, be ESS 52 straipsnio nuostatų, Sutarčių nuostatos taikomos Europos teritorijoms, už kurių išorės santykius atsako kuri nors valstybė narė. Ši nuostata grindžiama 1951 m. Paryžiaus sutarties, kuria įsteigiama Europos anglių ir plieno bendrija, 79 straipsniu(8). Pradinė EAPB sutarties nuostata buvo skirta Saro kraštui(9). Vėliau EEB sutartyje(10) ir Euratomo sutartyje(11) buvo pateikta panašiai suformuluota nuostata. Dabar Gibraltaro situaciją apima SESV 355 straipsnio 3 dalis. Kaip toliau bus nurodyta išsamiau, tai patvirtino Teisingumo Teismas(12). Be to, teisiškai neprivalomoje, tačiau orientacinėje Deklaracijoje Nr. 55, pridėtoje prie tarpvyriausybinės konferencijos, priėmusios Lisabonos sutartį, baigiamojo akto, Ispanijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė nurodo, kad „Sutartys taikomos Gibraltarui, kuris yra Europos teritorija, už kurios išorės santykius atsako valstybė narė“, ir kad „tai nereiškia, kad keičiamos atitinkamos suinteresuotų valstybių narių pozicijos“.

27.      Todėl, kaip teisingai pažymėjo Gibraltaro vyriausybė, galima patikimai teigti, kad ES teisė taikoma Gibraltarui remiantis kita Sutarties nuostata (SESV 355 straipsnio 3 dalis) nei ta, kuri taikytina Jungtinei Karalystei (ESS 52 straipsnio 1 dalis).

28.      SESV 355 straipsnio 3 dalyje nieko nepasakyta apie Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro santykį, kiek tai susiję su pagrindinių laisvių taikymu. Iš šios nuostatos tiesiogiai matyti tik tai, kad Gibraltarui taikoma ES teisė.

 Teismų praktika, susijusi su Gibraltaru

29.      Teisingumo Teismas keletą kartų nagrinėjo situacijas, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su Gibraltaru.

–       Dėl bylos C-145/04, „Ispanija / Jungtinė Karalystė“

30.      Ši byla – vienas iš retų atvejų, kai valstybė narė pradėjo bylą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš kitą valstybę narę remdamasi SESV 259 straipsniu. Ispanijos Karalystė laikėsi nuomonės, kad Jungtinė Karalystė pažeidė ES teisę dėl jos taikytos Gibraltaro gyventojų balsavimo Europos Parlamento rinkimuose tvarkos, visų pirma dėl to, kad leido balsuoti žmonėms, gyvenantiems šioje teritorijoje, tačiau neturintiems valstybės narės pilietybės, taigi ir Sąjungos pilietybės. Toje byloje Teisingumo Teismo buvo iš esmės prašoma nustatyti, ar Jungtinė Karalystė turėjo teisę suteikti teisę balsuoti Europos Parlamento rinkimuose asmenims, gyvenantiems Gibraltare, tačiau neturintiems valstybės narės pilietybės, taigi ir Sąjungos pilietybės. Teisingumo Teismas atmetė Ispanijos Karalystės ieškinį(13).

31.      Miniu šią bylą, nes joje aiškiai apžvelgiamos istorinės ir politinės aplinkybės, kurios apskritai naudingos nagrinėjamai bylai.

32.      Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „Ispanijos [K]aralius perleido Gibraltarą [Didžiosios Britanijos] Karūnai [pagal] 1713 m. liepos 13 d. jo ir Didžiosios Britanijos [K]aralienės sudaryt[ą] Utrechto sutart[į], kuri buvo viena iš karą dėl Ispanijos sosto paveldėjimo baigiančių sutarčių. Šios sutarties X straipsnio paskutinis sakinys nurodo, kad jei [Didžiosios Britanijos] Karūna kada nors ketintų dovanoti, parduoti arba kokiu nors kitu būdu perleisti Gibraltaro miesto nuosavybę, pirmenybę ji turėtų teikti Ispanijos Karalystei[, o ne kitiems suinteresuotiesiems asmenims]. Šiuo metu Gibraltaras yra [Didžiosios Britanijos] Karūnos kolonija. Jis nėra Jungtinės Karalystės dalis. Vykdomąją valdžią ten vykdo Karalienės paskirtas gubernatorius, o nustatytą vidaus kompetenciją – vietiniu lygiu išrinktas Chief minister ir ministrai. Pastarieji yra atsakingi House of Assembly (Įstatymų leidybos rūmai), į kuriuos rinkimai vyksta kas penkeri metai. Įstatymų leidybos rūmai turi teisę priimti su nustatytais vidaus reikalais susijusius įstatymus. Tačiau gubernatorius turi teisę atsisakyti patvirtinti įstatymą. Jungtinės Karalystės parlamentas ir Karalienė [S]laptojoje Taryboje (Queen in Council) taip pat turi teisę priimti Gibraltare taikomus įstatymus. Gibraltaras turi savo teismus. Vis dėlto egzistuoja galimybė apskųsti Gibraltaro aukščiausiojo teismo sprendimus Slaptosios Tarybos teisminei komisijai (Judicial Committee of the Privy Council). Pagal Bendrijos teisę Gibraltaras yra Europos teritorija, už kurios išorės santykius, remiantis [SESV 355 straipsnio 3 dalimi], atsako valstybė narė ir kuriai taikomos EB sutarties nuostatos. Tačiau Aktas dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių pritaikomųjų pataisų (OL L 73, 1972, p. 14) numato, kad tam tikros Sutarties nuostatos Gibraltarui netaikomos“(14).

33.      Taigi Teisingumo Teismui jau yra žinoma, kad iš tikrųjų Gibraltaras nėra Jungtinės Karalystės dalis.

–       Dėl bylos C-30/01, „Komisija / Jungtinė Karalystė“

34.      Byloje C-30/01 Komisija / Jungtinė Karalystė Komisija paprašė Teisingumo Teismo pripažinti, kad Jungtinė Karalystė nepriėmė įvairių įstatymų ar kitų teisės aktų dėl Gibraltaro, kad būtų laikomasi įvairių vidaus rinkos ES antrinės teisės aktų, susijusių su laisvu prekių judėjimu.

35.      Atmesdamas Komisijos ieškinį, Teisingumo Teismas pripažino, jog Gibraltaro neįtraukimas į ES muitų teritoriją reiškia, kad nei Sutarties taisyklės dėl laisvo prekių judėjimo, nei antrinės ES teisės taisyklės laisvo prekių judėjimo srityje, kuriomis siekiama užtikrinti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą pagal EB 114 straipsnį ir EB 115 straipsnį, jam netaikomos(15). Manau, tai yra logiška išvada, atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau paaiškinta pirmiau, Gibraltaras neįeina į Sąjungos muitų teritoriją. Todėl šiuo klausimu, kaip toje byloje pareiškė generalinis advokatas A. Tizzano, „taikant Bendrijos nuostatas dėl prekių judėjimo Gibraltarą reikia laikyti trečiąja šalimi“(16).

36.      Be to, iš bylos C-30/01 matyti, kad byla dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 ir paskesnius straipsnius prieš Jungtinę Karalystę pradėta dėl Gibraltaro situacijos.

37.      Tai, mano nuomone, yra pirmasis požymis, rodantis, kad šioje byloje nagrinėjama išimtinai vidaus situacija. Būtent Jungtinė Karalystė, o ne Gibraltaras prisiėmė įsipareigojimus kitoms valstybėms narėms, ratifikuodama Sutartis. Todėl logiška, kad byla dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kiek tai susiję su Gibraltaru, pradėta prieš Jungtinę Karalystę. Jeigu santykiams tarp Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro būtų taikoma laisvė teikti paslaugas, tai reikštų, kaip teisingai pažymi Komisija, kad pagal Sutartis Jungtinė Karalystė priima įsipareigojimą sau. Tai būtų gana keista.

38.      Be to, jeigu byla dėl įsipareigojimų neįvykdymo negali būti pradėta prieš Gibraltarą, logiška, kad ir pats Gibraltaras negali jos pradėti, nes jis neturi ES valstybės narės statuso(17). Jeigu Gibraltaras priimtų teisės aktus, kuriems Komisija arba Jungtinė Karalystė ar kita valstybė narė prieštarautų pagal SESV 56 straipsnį, ši byla negalėtų būti pradedama pagal SESV 258 ar 259 straipsnius. Jungtinė Karalystė net turėtų pati pradėti bylą dėl Gibraltaro priimtų teisės aktų. Tai būtų dar keisčiau(18).

–       Bylos dėl laisvės teikti paslaugas lažybų internetu atveju

39.      Konkrečiai kalbėdamas apie laisvę teikti paslaugas, Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad įmonė, kurios buveinė yra Gibraltare, yra privatus ūkio subjektas, įsteigtas valstybėje narėje(19), ir net nemini SESV 355 straipsnio 3 dalies(20). Tai taip pat reiškia, kad tokia įmonė gali naudotis SESV 56 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis ir siūlyti savo paslaugas internetu „kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje j[i] įsteigt[a]“(21). Akivaizdu, kad tos Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos buvo susijusios tik su situacija tarp Gibraltaro ir kitų nei Jungtinė Karalystė valstybių narių.

40.      Tose bylose daugiau nieko negalima įžvelgti. Jeigu, kaip yra neginčijama ir aišku, Gibraltaras nėra trečioji šalis, logiška, kad taikant SESV 56 straipsnį jis turi būti valstybės narės dalis.

41.      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, užuot SESV 56 straipsnio tikslais pripažinus Jungtinę Karalystę ir Gibraltarą vienu subjektu, būtų galima teigti, kad Gibraltaras turi konstitucinį atskiros nuo Jungtinės Karalystės teritorijos statusą ES, todėl taikant SESV 56 straipsnį paslaugų teikimą tarp Gibraltaro ir Jungtinės Karalystės reikia laikyti prekyba ES viduje.

42.      Tokios galimybės neįžvelgiu pagal SESV 355 straipsnio 3 dalį.

 Teismų praktika dėl kitų teritorijų

–       Byla C-355/89, „Barr ir Montrose“

43.      Gibraltaro vyriausybė nurodo generalinio advokato F. Jacobs išvadą byloje Barr ir Montrose Holdings, kurioje generalinis advokatas teigia, kad darbuotojų judėjimas tarp Jungtinės Karalystės ir Meno salos „valstybėje narėje nebuvo vien vidaus judėjimas“, nes „Meno sala nėra Jungtinės Karalystės dalis“(22).

44.      Prisipažįstu, kad neįžvelgiu minėtos bylos teisinio ryšio su šia byla, nes Meno salai taikomas kitoks teisinis režimas nei Gibraltarui. Tiesa, Meno salai ir Gibraltarui bendra tai, kad nei vienas, nei kitas nėra Jungtinės Karalystės dalis.

45.      SESV 355 straipsnio 5 dalies c punkte nurodyta, kad, nukrypstant nuo ESS 52 straipsnio ir SESV 355 straipsnio 1–4 dalių, Sutartys taikomos Normandijos saloms ir Meno salai tik tiek, kiek reikia siekiant įgyvendinti susitarimus dėl šių salų, nurodytus 1972 m. sausio 22 d. pasirašytoje Sutartyje dėl naujų valstybių narių įstojimo į EEB ir į Euratomą. Jungtinės Karalystės stojimo akto Protokolo Nr. 3 2 straipsnyje nurodyta, kad laisvas darbuotojų judėjimas, įtvirtintas SESV 45 straipsnyje, netaikomas Meno salai. Todėl logiška, kad, kalbant apie SESV 45 straipsnį, tarp Jungtinės Karalystės ir Meno salos susiklosčiusi situacija nėra išimtinai vidaus situacija. Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs ar veikiau patvirtinęs, kad pagal Protokolo Nr. 3 2 straipsnį teisėms, kuriomis meniečiai(23) naudojasi Jungtinėje Karalystėje, Stojimo aktas neturi poveikio ir kad šiame straipsnyje nurodyta, jog šiems asmenims netaikomos Bendrijos nuostatos, susijusios su laisvu asmenų ir paslaugų judėjimu(24), be to, nei šios, nei kitos protokolo nuostatos negali būti aiškinamos kaip reikalaujančios, kad Meno salos valdžios institucijos fizinius ar juridinius asmenis iš Bendrijos vertintų taip pat, kaip meniečiai yra vertinami Jungtinėje Karalystėje(25). Taigi, kaip pabrėžia Komisija, ES teisės požiūriu Jungtinės Karalystės pilietis, persikeliantis į Meno salą, turi tas pačias teises kaip ir bet kuris kitas ES pilietis. Todėl generalinio advokato F. Jacobs teiginį reikia vertinti atsižvelgiant į šį kontekstą, tad jis neturi tiesioginės reikšmės šiai bylai.

–       Byla C-293/02, „Jersey Produce Marketing Organisation“

46.      Atsakyti į pirmąjį klausimą šioje byloje būtų daug paprasčiau remiantis byla Jersey Produce Marketing Organisation.

47.      Džersio gamintojams buvo draudžiama eksportuoti bulves į Jungtinę Karalystę, nebent jie buvo užsiregistravę Jersey Potato Export Marketing Board ir sudarę prekybos susitarimą su ja. Šie gamintojai siekė remtis SESV 35 straipsniu. Teisingumo Teismas turėjo nustatyti, ar pagal ESV sutartį prekyba šiomis prekėmis tarp Džersio ir Jungtinės Karalystės vertintina taip, lyg tai būtų prekyba prekėmis tarp valstybių narių, ar tos bylos atveju Džersis ir Jungtinė Karalystė vertintini lyg jie būtų vienos valstybės narės dalis.

48.      Kaip ir Gibraltaras, Džersis nėra Jungtinės Karalystės dalis. Iš tiesų Teisingumo Teismas pats yra nurodęs, kad pagal SESV 355 straipsnio 3 dalį tai yra teritorija, už kurios išorės santykius yra atsakinga minėta valstybė narė(26). Vienintelis Gibraltaro ir Džersio teisinio vertinimo skirtumas yra tas, kad, kalbant apie Džersį, egzistuoja SESV 355 straipsnio 5 dalies c punkto nuostata, kuri yra lex  specialis SESV 355 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. Dėl šios specialiosios nuostatos Sutarties nuostatos Džersiui taikomos ne visiškai, o tik iš dalies, paisant dėl jo ypatingo statuso įtvirtintų apribojimų. Šiuo klausimu bendra teisinė padėtis, susijusi su Džersiu, yra identiška Meno salos teisinei padėčiai.

49.      O dabar iškyla esminis klausimas: byla Jersey Produce Marketing Organisation buvo susijusi su Sutarties nuostatomis dėl laisvo prekių judėjimo. Priešingai, nei byloje Barr ir Montrose Holdings nagrinėta situacija, Normandijos saloms nebuvo taikomos jokios specialios tvarkos taisyklės. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad „taikant [SESV 28, 30, 34 ir 35 straipsnius] Normandijos salos, Meno sala ir Jungtinė Karalystė turi būti traktuojamos kaip viena valstybė narė“(27).

50.      Nieko kito negalima ir, mano nuomone, nereikėtų pridurti apie Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro situaciją, kalbant apie laisvę teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį.

 Kitos aplinkybės

51.      Gibraltaro vyriausybė pabrėžia, jog, kadangi SESV 355 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į jos dalyką ir tikslą užtikrinti veiksmingą ES teisės taikymą Europos teritorijoms, kurioms ši nuostata skirta, ir kadangi šis tikslas apima „vidaus sienų neturinčios“ vidaus rinkos sukūrimą (žr. SESV 26 straipsnio 2 dalį), siekiant tinkamai aiškinti SESV 355 straipsnio 3 dalį būtina, kad tarp Gibraltaro ir Jungtinės Karalystės būtų laisvas paslaugų judėjimas. Rėmimasis analogija tarp Gibraltaro ir Normandijos salų ir Meno salos, kurioms taikomas SESV 355 straipsnio 5 dalies c punktas, nebūtų tinkamas.

52.      Nesutinku su šiais argumentais.

53.      Vadovaujantis tokia logika, bet kurią vidaus situaciją būtų galima įtraukti į vidaus rinkos laisvių taikymo sritį. Teisingumo Teismas, pagrįsdamas šį argumentą, yra vartojęs SESV 26 straipsnio 2 dalyje vartojamą žodžių junginį „vidaus sienų neturinti“. Pavyzdžiui, byloje Carbonati Apuani, susijusioje su marmuro mokesčiu, mokėtinu už marmurą, išgaunamą vienoje konkrečioje savivaldybėje(28), Teisingumo Teismas nurodė SESV 26 straipsnio 2 dalį(29) grįsdamas esminį savo argumentą, jog pagal patį muitų sąjungos principą reikalaujama, kad laisvas prekių judėjimas Sąjungoje būtų užtikrintas apskritai, t. y. ne tik tarpvalstybinėje prekyboje, bet daug plačiau - visoje muitų sąjungos teritorijoje(30).

54.      Tokie argumentai yra konkrečiai susiję su muitų sąjungos sukūrimu(31). Bet koks teritorijos ribų nustatymas, net ir valstybėje narėje, neišvengiamai lemia pasekmes laisvam prekių judėjimui visoje Sąjungoje. Todėl šių argumentų negalima pritaikyti paslaugų teikimo laisvei per se.

55.      Be to, kaip Komisija pažymi savo pastabose, Carbonati Apuani nebuvo byla, susijusi su išimtinai vidaus situacija. Iš tiesų nagrinėtas mokestis dėl savo pobūdžio ir sąlygų neigiamai paveikė valstybių narių tarpusavio prekybą(32). Tas pats pasakytina apie ankstesnes bylas, kurias Teisingumo Teismas konkrečiai nurodė toje byloje(33).

56.      Nesvarbu, kaip bežiūrėtume, SESV 56 straipsnyje kalbama apie „valstybių narių nacionalinius subjektus“(34), kiek tai susiję su laisve teikti paslaugas. SESV 355 straipsnio 3 dalyje jokia nauja valstybė narė neįtraukiama. Taigi taikant SESV 56 straipsnį Gibraltaras ir Jungtinė Karalystė gali būti tik viena valstybė narė.

57.      Trumpai tariant, SESV 355 straipsnio 3 dalį suprantu kaip tokią, kuria tarp Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro nesukuriama naujų ar papildomų teisių (ar pareigų) šalia tų, kurių kyla iš Jungtinės Karalystės ir Gibraltaro konstitucinės teisės.

 Išvada

58.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti taip, kad taikant SESV 56 straipsnį Jungtinę Karalystę ir Gibraltarą reikia laikyti viena valstybe nare.

 Antrasis klausimas: apribojimas pagal SESV 56 straipsnį?

 Hipotetinis antrojo klausimo pobūdis

59.      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nuotolinio lošimo mokesčio nustatymas reiškia laisvės teikti paslaugas apribojimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį.

60.      Kadangi ESV sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas netaikomos situacijai, kuri visais atžvilgiais apsiriboja viena valstybe nare(35), antrasis klausimas yra hipotetinis.

61.      Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas prieitų prie kitokios išvados dėl pirmojo klausimo ir nuspręstų, kad SESV 56 straipsnis taikomas nagrinėjamai bylai, tuomet reikėtų nagrinėti šią nuostatą.

62.      Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei Teisingumo Teismas konstatuotų, kad, nors pagrindinės bylos ginčas apima tik vieną valstybę narę (taikant SESV 56 straipsnį), naudinga, kad jis atsakytų į klausimą dėl esmės dėl vieno iš motyvų, neseniai apibendrintų Sprendime Ullens de Schooten(36). Atsižvelgdamas į tai, šiuo etapu norėčiau apsidrausti: darant prielaidą, kad šioje byloje nagrinėjama išimtinai vidaus situacija, neaišku, kodėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio reikalavimais, nurodė sąsają, kurią jo nagrinėjamas ginčas, nepaisant to, kad jis yra išimtinai vidaus pobūdžio, turi su ES teisės nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas ir dėl kurios prejudicinis sprendimas dėl išaiškinimo yra būtinas šiam teismui, kad jis galėtų priimti sprendimą šioje byloje(37).Taip yra dėl to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, pagrindinį dėmesį kreipia tik į tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija yra vidaus situacija, ar ne, o ne į tai, ar ji turėtų siejamųjų veiksnių su ES teise, jei tai būtų vidaus situacija.

63.      Tad tai, kas išdėstyta toliau, pateikiama remiantis tik šia hipoteze.

 Esminės naujosios apmokestinimo tvarkos ypatybės

64.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad nustačius naująją apmokestinimo tvarką: 1) Jungtinės Karalystės mokestis (arba nuotolinio lošimo mokestis) taikomas už „apmokestinamojo asmens“ dalyvavimą nuotolinių lošimų veikloje, neatsižvelgiant į tai, ar azartinio lošimo paslaugų teikėjai yra įsisteigę Jungtinėje Karalystėje, Gibraltare ar kitoje pasaulio dalyje; 2) „apmokestinamasis asmuo“ yra bet kuris Jungtinės Karalystės subjektas (Jungtinės Karalystės subjektas savo ruožtu yra „asmuo, paprastai gyvenantis Jungtinėje Karalystėje“, arba „įstatymų nustatyta tvarka Jungtinėje Karalystėje įsteigtas subjektas“); 3) nuotolinio lošimo mokesčio tarifas yra 15 % lošimo paslaugų teikėjo pelno (kaip jis apibrėžtas), gauto teikiant nuotolinio lošimo paslaugas per ataskaitinį laikotarpį; 4) mokestį moka lošimo paslaugų teikėjai ir šios mokestinės prievolės įvykdymas yra jų paslaugų teikimo licencijos išlaikymo sąlyga; 5) siekiant apskaičiuoti lošimo paslaugų teikėjo pelną per ataskaitinį laikotarpį už paprastus lošimus, remiamasi iš lošimų veiklos gaunamomis sumomis, atėmus sumas už šį laikotarpį, kurias paslaugų teikėjai išmoka laimėtojams; 6) paslaugų teikėjo pajamų ir išlaidų dalis, į kurią atsižvelgiama nustatant pelną, turi būti nustatoma apskaitos knygose ir registruose ir taip atskirta nuo kitų paslaugų teikėjo pajamų ir išlaidų; 7) šį nustatytą rezultatą galima perkelti apskaičiuojant paslaugų teikėjo pelną iš visos jo veiklos; 8) šis rezultatas nustatomas ir apskaičiuojamas neatsižvelgiant į administracines ir kitas išlaidas (pavyzdžiui, nuomą ir darbo užmokestį) ar 15 % mokestį, mokėtiną nuo šios sumos (t. y. nuo nustatytų pajamų ir nustatytų išlaidų skirtumo).

65.      Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esminis nuotolinio lošimo mokesčio pakeitimas ir poveikis yra tas, kad mokestis nustatomas ir taikomas už nustatytą grynąją grąžą nustatytoje rinkoje, o rinka ir grąža nustatomos vienodai visiems nuotolinio lošimo paslaugų teikėjams toje rinkoje.

 Eksteritorialumas

66.      GBGA ir Gibraltaro vyriausybė teigia, kad pagal naująją apmokestinimo tvarką mokėtini mokesčiai laikytini eksteritorialiais mokesčiais, nes tai nėra nei vartojimo, nei vartotojų mokesčiai, be to, jie taikomi už Jungtinės Karalystės ribų įsikūrusių paslaugų teikėjų pelnui. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčio dydis yra 15 % paslaugų teikėjo bendrojo azartinių lošimų pelno arba „grynųjų statomų sumų“, t. y. paslaugų teikėjo bendrųjų įplaukų iš Jungtinės Karalystės subjektų, atėmus Jungtinės Karalystės subjektams išmokėtų laimėjimų sumas, šis mokestis nustatomas kaip fiksuota paslaugų teikėjo bendrojo pelno vykdant azartinių lošimų sandorius su Jungtinės Karalystės subjektais dalis. Kadangi paslaugų teikėjas gauna pelno ne iš visų sandorių (nes kartais laimi lošėjas), šio mokesčio negalima laikyti mokesčiu už dalyvavimą azartinių lošimų veikloje. Vartotojai gali lošti daug, bet jeigu jie laimi, veiklos vykdytojas nemokės mokesčio nuo tokio vartojimo. Kadangi grynosios statomos sumos apskaičiuojamos už trijų mėnesių laikotarpį, jokios veiklos vykdytojo mokėtino mokesčio dalies negalima priskirti prie konkretaus vartotojo lošimo paslaugų vartojimo.

67.      Jungtinės Karalystės vyriausybė laikosi priešingos nuomonės, kad pagal naująją apmokestinimo tvarką nustatomi vidaus azartinio lošimo mokesčiai, kurie yra nediskriminacinio pobūdžio. Pagal ją apmokestinama ekonominė veikla, t. y. azartinio lošimo paslaugų vartojimas Jungtinėje Karalystėje, kai jas vartoja asmenys, kurie paprastai gyvena Jungtinėje Karalystėje, arba Jungtinės Karalystės bendrovės. Nuotolinio lošimo mokestis taikomas už apmokestinamojo asmens dalyvavimą nuotoliniuose lošimuose. Apmokestinamasis asmuo yra lošimo paslaugų gavėjas, nors mokestį moka lošimo paslaugų teikėjas. Už tokį dalyvavimą mokėtinas mokestis apskaičiuojamas ne pagal paslaugų teikėjų pelną, o pagal iš lošimų veiklos gaunamas sumas, atėmus sumas, kurias paslaugų teikėjai išmoka laimėtojams. Vadinasi, tai mokestis, taikomas grynajai statymų sumai. Nesvarbu, koks apskaičiavimo būdas taikomas, tai yra mokestis už dalyvavimą nuotoliniuose lošimuose. Todėl tai nėra eksteritorialus mokestis.

68.      Mano nuomone, eksteritorialumo terminas šioje byloje vartojamas netinkamai. Paprastai, kai nėra suderinimo, dėl savo mokestinio suverenumo valstybė (narė) gali vienašališkai nustatyti, ką apmokestinti tiesioginiais ir netiesioginiais mokesčiais, kur tai padaryti ir kokiomis sąlygomis. Tik kraštutiniais atvejais, kai neįmanoma nustatyti ryšio su valstybės jurisdikcija, galima kalbėti apie mokestį, kuris yra draudžiamas dėl jo eksteritorialumo.

69.      Vis dėlto šioje byloje egzistuoja aiškūs ryšiai su Jungtine Karalyste. Pradinis aspektas yra Jungtinės Karalystės subjekto vartojimas – dažniausiai tai yra Jungtinėje Karalystėje fiziškai vykstantis vartojimas. Be to, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mokesčio mokėjimas yra azartinių lošimų paslaugų teikėjo licencijos teikti paslaugas Jungtinės Karalystės vartotojams išlaikymo sąlyga. Todėl vargu ar galima kalbėti apie mokestį, kuris yra neteisėtas dėl tariamo eksteritorialumo.

 Tiesioginis ar netiesioginis mokestis?

70.      Kalbant apie klausimą, ar nagrinėjamas mokestis yra tiesioginis, ar netiesioginis, reikia pasakyti, kad šiomis aplinkybėmis klausimas neturi reikšmės. Abu mokesčiai, atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas, vertinami taip pat. Be to, negaliu pateikti galutinio atsakymo į šį klausimą, nes manau, kad į jį turėtų atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

71.      Kartu yra aplinkybių, rodančių, kad nuotolinio lošimo mokestis yra tiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinamas iš Gibraltaro siūlomų paslaugų teikimas, ir kad tai yra Jungtinėje Karalystėje atliekamo vartojimo mokestis.

72.      Tiesioginį mokestį rodo šios aplinkybės: man atrodo, kad ekonominė mokesčio našta galiausiai tenka paslaugos teikėjui ir kad šiuo aspektu nagrinėjamas mokestis yra panašus į pelno mokestį. Be to, nemanau, kad mokestis jau yra įtrauktas į vartotojui siūlomos paslaugos kainą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats šiuo klausimu pažymi, kad pagal naująją apmokestinimo tvarką mokesčiu apmokestinama konkreti paslaugų teikėjo pajamų dalis, atėmus nustatytą paslaugų teikėjo išlaidų dalį. Ta pelno dalis nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į verslo šaltinį, t. y., apskritai, į Jungtinės Karalystės rinką.

73.      Atsižvelgiant į tai, apmokestinimą lemia vartotojo (Jungtinės Karalystės subjekto) atliekamas azartinio lošimo paslaugų vartojimas, net jei apmokestinamas ne visas vartojimas, t. y. tik tas vartojimas, dėl kurio vartotojas išlošia.

 Vartojimo vieta

74.      Dar reikėtų atidžiau išanalizuoti tikslią vartojimo vietą.

75.      GBGA ir Gibraltaro vyriausybė nesutinka su tuo, kad nagrinėjami mokesčiai neapsiriboja faktiniu vartojimu Jungtinėje Karalystėje, nes vartotojas, t. y. pagal naująją apmokestinimo tvarką apmokestinamas asmuo, sandorio metu gali ir nebūti Jungtinėje Karalystėje.

76.      Manęs šis argumentas neįtikina, netgi manau, kad juo mėginama apeiti principą, kad internetu sudaromas sandoris gali ir visada privalo būti susijęs su konkrečia valstybe (nare). Žinoma, asmuo, reziduojantis Jungtinėje Karalystėje ir registruotas kaip Jungtinės Karalystės subjektas, naudodamas savo kredito kortelės duomenis, gali dalyvauti azartiniuose lošimuose internetu, t. y. sudaryti sandorį atostogaudamas kur nors užsienyje. Tačiau svarbu ne tai. Labai svarbu, kokia teisinė jurisdikcija taikoma šiam asmeniui. Jei asmuo registruotas Jungtinėje Karalystėje, nes ten yra jo interesų centras, tada visiškai suprantama, kad vartojimo mokesčio tikslais jis laikomas vartojančiu Jungtinėje Karalystėje.

77.      Kitaip tariant, vien dėl to, kad internetas yra toks universalus, ir vien dėl to, kad sandorius galima sudaryti fiziškai nebūnant savo kilmės valstybėje narėje, negalima teigti, kad asmuo nevartoja toje valstybėje narėje. Todėl valstybė narė gali nustatyti vartojimo vietą, net jei kartais fizinė vartojo buvimo vieta ir nustatyta vartojimo vieta nesutampa.

78.      Dėl to netgi gali susiklostyti situacijų, kai skirtingos valstybės apmokestina tą patį vartojimą, jei Jungtinės Karalystės vartotojas vartoja keliaudamas. Tačiau, kaip paaiškės toliau, vien toks dvigubas apmokestinimas nelemia SESV 56 straipsnio pažeidimo.

 Apribojimas?

79.      Pagal SESV 56 straipsnį Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektas yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.

80.      Kaip gerai žinoma, SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl jų pilietybės ar dėl to, kad jie įsisteigę kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje teikiama paslauga, bet ir visus apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jais gali būti draudžiama, trukdoma ar daroma mažiau patraukli paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia tokias pačias paslaugas, veikla(38).

81.      Šitaip plačiai aiškinant SESV 56 straipsnį, dėl nagrinėjamų priemonių gali tapti mažiau patrauklu naudotis laisve teikti paslaugas tarp Gibraltaro ir Jungtinės Karalystės. Kadangi šios priemonės reiškia papildomą naštą Gibraltaro ūkio subjektams, galima būtų manyti, kad jos yra apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį.

82.      Šis požiūris yra probleminis dėl to, kad, kiek tai susiję su nacionaliniais mokesčiais, apribojimą lemia vien mokesčio nustatymas. Iš tiesų bet koks taikomas mokestis kliudo ekonominei veiklai arba daro ją mažiau patrauklią(39). Dažnai tai ir yra mokesčių esmė. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas (manau, kol kas galima saugiai daryti šią prielaidą) laikosi lankstesnio požiūrio, kai nagrinėja mokesčius, susijusius su vidaus rinkos laisvėmis, visų pirma laisve teikti paslaugas, įsisteigimo laisve ir laisvu kapitalo judėjimu.

83.      Šiuo klausimu aiškiausią poziciją yra pareiškusi generalinė advokatė J. Kokott, ji ne kartą keliose savo išvadose(40) primygtinai siūlė mokesčių srityje vadovautis lankstesniu požiūriu. Šiuo etapu pasiremsiu kai kuriais jos argumentais, nes manau, kad jais grindžiami Teisingumo Teismo motyvai atitinkamose bylose.

84.      Jei Sąjungos teisės požiūriu galėtų būti „inicijuojama mokesčio peržiūra pagal pagrindines laisves, kuris nei atvira, nei paslėpta forma nediskriminuoja ir yra vienodai taikomas visiems Sąjungos piliečiams, tokiu atveju net valstybių narių sprendimas taikyti mokestį tam tikroje situacijoje ir bet koks sprendimas padidinti tą mokestį patektų į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tai reikštų, kad nepaisoma fiskalinio valstybių narių suverenumo, pripažįstamo joms pagal dabartinį kompetencijų pasiskirstymą Europos Sąjungoje. Taigi visiškai nediskriminacinio pobūdžio mokestis iš esmės negali riboti pagrindinės laisvės“(41).

85.      Vis dėlto Teisingumo Teismas nustatė apribojimo, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį, galimybę tuo atveju, kai taikomas mokestis yra pernelyg didelis(42). Tačiau šioje byloje negalima teigti, kad 15 % yra per didelė mokesčio norma.

86.      Taigi nuotolinio lošimo mokestis nėra apribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį, jei jis vienodai taikomas ir Jungtinės Karalystės, ir ne Jungtinės Karalystės ūkio subjektams. Toliau išnagrinėsiu šį paskutinį aspektą.

 Dėl dvigubo apmokestinimo

87.      Dvigubo apmokestinimo klausimas yra neatsiejamas nuo apribojimo pagal SESV 56 straipsnį klausimo. Kaip Komisija teisingai pažymi savo pastabose, dvigubo apmokestinimo buvimas nereiškia apribojimo. Nesant suderinimo, pagrindinės laisvės nedraudžia paties dvigubo apmokestinimo, – jį tiesiog lemia principas, pagal kurį valstybės (narės) turi apmokestinimo įgaliojimus, kylančius iš jų mokestinio suverenumo(43).

88.      Dėl tiesioginių mokesčių Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad dvigubas apmokestinimas neprieštarauja pagrindinėms laisvėms(44).

 Diskriminacija?

89.      Ar ši byla susijusi su Jungtinėje Karalystėje įsikūrusių azartinių lošimų paslaugų teikėjų ir Gibraltare įsikūrusių azartinių lošimų paslaugų teikėjų diskriminacija? Jeigu taip būtų, tai SESV 56 straipsnis tikrai būtų pažeistas, jei tokia diskriminacija nebūtų pateisinama.

90.      SESV 56 straipsniu taip pat siekiama panaikinti valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminaciją, kiek tai susiję su laisve teikti paslaugas. Todėl šia nuostata konkrečiai išreiškiamas Sutartyse įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas(45).

91.      GBGA ir Gibraltaro vyriausybė teigia, kad pagal naująją apmokestinimo tvarką taikomi mokesčiai yra (netiesiogiai) diskriminaciniai. Nors naujoji apmokestinimo tvarka taikoma „visiems vienodai“, ne Jungtinėje Karalystėje įsisteigę azartinių lošimų paslaugų teikėjai, įskaitant įsiteigusius Gibraltare, atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, palyginti su paslaugų teikėjais Jungtinėje Karalystėje. Taip yra dėl to, kad Gibraltaro azartinio lošimo paslaugų teikėjai bus apmokestinami dvigubai už jų paslaugas, teikiamas Jungtinės Karalystės subjektams, o Jungtinėje Karalystėje įsisteigę veiklos vykdytojai, teikiantys paslaugas tiems patiems vartotojams, – nebus taip apmokestinami.

92.      Nesutinku su tokiu požiūriu.

93.      Kaip teigia Jungtinė Karalystė, naujojoje apmokestinimo tvarkoje nustatomi azartinių lošimų vidaus mokesčiai, kurie yra nediskriminaciniai. Nors azartinio lošimo paslaugų teikėjai pagal naująją apmokestinimo tvarką patirs papildomų išlaidų, ji vienodai taikoma visiems azartinio lošimo paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į jų įsisteigimo vietą, vykdantiems ekonominę veiklą Jungtinės Karalystės azartinių lošimų rinkoje. Todėl pati ši tvarka neriboja laisvės teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį.

94.      Man aišku, kad, jeigu mokesčio nustatymas turėtų didesnį poveikį tarpvalstybinėms situacijoms nei išimtinai vidaus situacijoms, laisvės teikti paslaugas principas išties būtų pažeistas. Vis dėlto šiuo atveju taip nėra.

95.      Ši byla nesusijusi su diskriminacija. Nagrinėjamas mokestis vienodai taikomas paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į tai, ar jie įsisteigę Jungtinėje Karalystėje, ar ne. Kaip pabrėžia pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esminis nuotolinio lošimo mokesčio pakeitimas ir poveikis yra tas, kad jis nustatomas ir taikomas už nustatytą grynąją grąžą nustatytoje rinkoje, o ta rinka ir ta grąža nustatomos vienodai visiems nuotolinio lošimo paslaugų teikėjams toje rinkoje.

96.      Iš tikrųjų GBGA ir Gibraltaro vyriausybė reiškia nepasitenkinimą dėl Jungtinės Karalystės apmokestinimo įgaliojimų principo ir dvigubo apmokestinimo problemos. Šį aspektą jau išanalizavau pirmiau.

 Išvada

97.      Todėl manau, kad SESV 56 straipsniu nedraudžiama nustatyti nacionalinių apmokestinimo priemonių, turinčių tokių savybių, kokios būdingos nuotolinio lošimo mokesčio tvarkai.

 Trečiasis klausimas

98.      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 straipsnyje numatytas apribojimas yra pateisinamas.

99.      Atsižvelgiant į siūlomus atsakymus į pirmąjį ir antrąjį klausimus, šis klausimas yra hipotetinis. Todėl toliau pateikti argumentai galioja tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas konstatuotų, kad kalbama ne apie išimtinai vidaus situaciją ir kad šioje byloje yra ribojama laisvė teikti paslaugas.

100. Jungtinė Karalystė teigia, kad naująja apmokestinimo tvarka siekiama tokių teisėtų tikslų: 1) suvienodinti sąlygas Jungtinės Karalystės ir užjūrio ūkio subjektams; 2) užtikrinti, kad Jungtinė Karalystė galėtų vykdyti tinkamą mokestinę azartinių lošimų rinkos priežiūrą, taip pat kuo labiau sumažinti riziką, kad ūkio subjektai vengs mokesčio, taikomo ekonominei veiklai su Jungtinės Karalystės vartotojais, remdamasi mokesčių teritorialumo principu(46); 3) leisti Jungtinei Karalystei išlaikyti Jungtinės Karalystės mokesčių sistemos darną(47) ir 4) didinti mokestines pajamas.

101. Kalbant apie pastarąjį aspektą, t. y. mokestinių pajamų didinimą, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad laisvės teikti paslaugas apribojimo negalima pateisinti vien tikslu didinti valstybės biudžeto pajamas(48).Tačiau aplinkybė, kad azartinių lošimų veiklos apribojimas gali būti naudingas atitinkamos valstybės narės biudžetui, netrukdo pateisinti šio apribojimo, jei juo pirmiausia realiai siekiama tikslų, susijusių su viršesniais bendrojo intereso pagrindais(49). Taigi, nors mokestinių pajamų didinimas savaime nėra pateisinimo pagrindas, jis nėra kliūtis, jeigu yra tinkamų pateisinimo pagrindų, dėl kurių sykiu didinamos mokestinės pajamos.

102. Kalbant apie kitus tris Jungtinės Karalystės pateiktus pateisinimo pagrindus, reikia pažymėti, kad prieštaravimų dėl pačių pagrindų neturiu. Vis dėlto, kadangi tikrintinas proporcingumas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė mažai informacijos, negaliu pateikti tinkamų gairių. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar nuotolinių lošimų mokesčio pateisinimo pagrindai yra tinkami ir būtini Jungtinės Karalystės nurodytiems tikslams pasiekti.

 Išvada

103. Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į High Court of Justice (England &amp; Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Jungtinė Karalystė) (Aukštasis teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (Administracinių bylų kolegija) (Jungtinė Karalystė) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Taikant SESV 56 straipsnį Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę ir Gibraltarą reikia laikyti viena valstybe nare.

1      Originalo kalba: anglų.

2 –      Tiksliau sala, kelios salos ir salos dalis.

3 –      Danijos Karalystės, Airijos bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, OL L 73, 1972, p. 14.

4 –      Tai dabar matyti ir iš 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1), 4 straipsnio.

5 –      Žr. J. Kokott, paskelbta R. Streinz (red.) „EUV/AEUV“, Beck, 2 leidimas, Miunchenas, 2012, Artikel 52 EUV, 1 punktas.

6 –      Jungtinių Tautų sutarčių serija, 788 t., p. 354.

7 –      Šiuo klausimu taip pat žr. 2007 m. kovo 29 d. Sprendimą Aktiebolaget NN (C-111/05, EU:C:2007:195, 54 punktas), kuriame Teisingumo Teismas dėl EB 299 straipsnio (kuris galiojo prieš SESV 355 straipsnį) pripažino, kad „nesant Sutartyje tikslesnio teritorijos, kurią apima kiekvienos valstybės narės suverenitetas, apibrėžimo, kiekviena valstybė narė remdamasi tarptautine viešąja teise turi nustatyti šios teritorijos ribas“.

8 –      Žr. EAPB sutarties 79 straipsnio 1 dalį: „Ši Sutartis taikoma Aukštųjų susitariančiųjų šalių teritorijoms, esančioms Europoje. Ji taip pat taikoma Europos teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius atsako pasirašiusioji valstybė; dėl Saro krašto prie šios Sutarties pridedami Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės laiškai.“

9 –      Paminėtina, kad Saro krašto klausimas išspręstas 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojus Romos sutarčiai. Vis dėlto atitinkama EAPB sutarties nuostata buvo atspindėta EEB sutartyje, nors Saro krašto klausimas išspręstas 1956 m. Saarvertrag, po kurio 1957 m. sausio 1 d. Saro kraštas tapo dešimtąja Vokietijos Federacinės Respublikos žeme (Bundesland). Visiška ekonominė integracija į Federacinę Respubliką, įskaitant Vokietijos markės įvedimą, įvyko 1959 m. viduryje.

10 –      Žr. EEB sutarties 227 straipsnio 4 dalį, o vėliau, po Amsterdamo sutartimi nustatytos naujos numeracijos – EB sutarties 299 straipsnio 4 dalį. Šios nuostatos tekstas, kuris dabar yra SESV 355 straipsnio 3 dalyje, nuo 1957 m. nepasikeitė.

11 –      Žr. Euratomo sutarties 198 straipsnio 2 dalį.

12 –      Žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Ispanija / Jungtinė Karalystė (C-145/04, EU:C:2006:543, 19 punktas).

13 –      Žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Ispanija / Jungtinė Karalystė (C-145/04, EU:C:2006:543, 80 punktas). Ši byla, kuri yra geras Strasbūro ir Liuksemburgo teismų bendradarbiavimo pavyzdys, galiausiai buvo susijusi su Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Matthews vykdymu Jungtinėje Karalystėje. Žr. 1999 m. vasario 18 d. EŽTT Sprendimą Nr. 24833/94 Matthews / Jungtinė Karalystė, ECLI:CE:ECHR:1999:0218JUD002483394.

14 –      Žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Ispanija / Jungtinė Karalystė (C-145/04, EU:C:2006:543, 14–19 punktai). Taip pat žr. 2002 m. balandžio 30 d. Sprendimą Government of Gibraltar / Komisija (T-195/01 ir T-207/01, EU:T:2002:111, 12 punktas).

15 –      Žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C-30/01, EU:C:2003:489, 59 punktas).

16 –      Žr. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Komisija / Jungtinė Karalystė (C-30/01, EU:C:2003:25, 62 punktas).

17 –      Žr. SESV 259 straipsnį.

18 –      Be to, Gibraltaras taip pat negali pareikšti ieškinio dėl panaikinimo remdamasis SESV 263 straipsnio 1 dalimi, žr. 1993 m. birželio 29 d. Sprendimą Gibraltaras / Taryba (C-298/89, EU:C:1993:267, 14 punktas). Kalbant apie ieškinius dėl ES teisės aktų panaikinimo, reikia pažymėti, kad Gibraltaras laikytinas neprivilegijuotuoju ieškovu pagal SESV 263 straipsnio 4 dalį ir gali pareikšti ieškinį tik labai ribotomis šioje nuostatoje nurodytomis sąlygomis.

19 –      Pavyzdžiui, žr. 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Baw International (C-42/07, EU:C:2009:519, 20 punktas). Ši byla buvo susijusi su įvairių azartinių lošimų, kuriuos internetu siūlė buveinę Gibraltare turinti įmonė, pardavimu Portugalijoje. Sprendimo 49 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad ši įmonė buvo „privatus kitoje valstybėje narėje įsteigtas ūkio subjektas“.

20 –      Tačiau generalinis advokatas Y. Bot savo išvadoje byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Baw International (C-42/07, EU:C:2008:560,184 ir paskesni punktai) nurodo 355 straipsnio 3 dalį, nors 225 ir 232 punktuose jis daro prielaidą, kad nagrinėjama įmonė yra įsteigta valstybėje narėje.

21 –      Žr. 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Carmen Media Group (C-46/08, EU:C:2010:505, 52 punktas).

22 –      Žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą byloje Barr ir Montrose Holdings (C-355/89, EU:C:1991:5, 22 punktas).

23 –      Menietis yra Meno salos gyventojas.

24 –      Žr. 1991 m. liepos 3 d. Sprendimą Barr ir Montrose Holdings (C-355/89, EU:C:1991:5, 22 punktas).

25 –      Žr. 1991 m. liepos 3 d. Sprendimą Barr ir Montrose Holdings (C-355/89, EU:C:1991:287, 23 punktas).

26 –      Žr. 2005 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Jersey Produce Marketing Organisation (C-293/02, EU:C:2005:664, 43 punktas).

27 –      Žr. 2005 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Jersey Produce Marketing Organisation (C-293/02, EU:C:2005:664, 54 punktas).

28 –      Kararos savivaldybė Toskanoje (Italija).

29 –      Žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Carbonati Apuani (C-72/03, EU:C:2004:506, 23 punktas).

30 –      Žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Carbonati Apuani (C-72/03, EU:C:2004:506, 22 punktas).

31 –      Bet kuriuo atveju, kaip minėta, Gibraltaras nėra muitų sąjungos dalis.

32 –      Žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Carbonati Apuani (C-72/03, EU:C:2004:506, 26 punktas).

33 –      Žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimą Lancry ir kt. (C-363/93 ir C-407/93–C-411/93, EU:C:1994:315, 30 punktas); tuo pačiu klausimu dėl kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonių žr. 1982 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Oosthoek's Uitgeversmaatschappij (286/81, EU:C:1982:438, 9 punktas); 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Ligur Carni ir kt. (C-277/91, C-318/91 ir C-319/91, EU:C:1993:927, 36 ir 37 punktai); 2000 m. sausio 13 d. Sprendimą TK-Heimdienst (C-254/98, EU:C:2000:12, 27–31 punktai) ir 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimą Guimont (C-448/98, EU:C:2000:663, 21–23 punktai).

34 –      Išskirta mano.

35 –      Žr. visai naują šios nuoseklios teismo praktikos patvirtinimą 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendime Ullens de Schooten (C-268/15, EU:C:2016:874, 47 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

36 –      Žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Ullens de Schooten (C-268/15, EU:C:2016:874, 50–53 punktai).

37 –      Žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Ullens de Schooten (C-268/15, EU:C:2016:874, 55 punktas).

38 –      Žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimą X-Steuerberatungsgesellschaft (C-342/14, EU:C:2015:827, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

39 –      Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje X (C-686/13, EU:C:2015:31, 40 punktas).

40 –      Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Viacom Outdoor (C-134/03, EU:C:2004:676, 58–67 punktai) (dėl laisvės teikti paslaugas, SESV 56 straipsnis); generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje X (C-498/10, EU:C:2011:870, 17–29 punktai) (dėl įsisteigimo laisvės, SESV 49 straipsnis) ir generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje X (C-686/13, EU:C:2015:31, 38–45 punktai) (dėl įsisteigimo laisvės, SESV 49 straipsnis). Taip pat žr. J. Kokott, H. Ost „Europäische Grundfreiheiten und nationales Steuerrecht“, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht 2011, p. 496–503.

41 –      Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje X (C-686/13, EU:C:2015:31, 38–40 punktai).

42       Žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Berlington Hungary ir kt. (C-98/14, EU:C:2015:386, 42 punktas).

43 –      Todėl tinkama priemonė dvigubam apmokestinimui panaikinti paprastai yra dvišalės valstybių (narių) konvencijos, kuriomis reglamentuojamas šis klausimas. Taip pat žr. 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Kerckhaert ir Morres (C-513/04, EU:C:2006:713, 21 punktas).

44 –      Žr., pavyzdžiui, 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Kerckhaert ir Morres (C-513/04, EU:C:2006:713, 20 ir paskesni punktai) ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Damseaux (C-128/08, EU:C:2009:471, 30 ir paskesni punktai) dėl kapitalo judėjimo laisvės.

45 –      Žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą AMOK (C-289/02, EU:C:2003:669, 25 ir 26 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

46 –      Šiuo klausimu Jungtinė Karalystė nurodo 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Kerckhaert ir Morres (C-513/04, EU:C:2006:713, 20 punktas) ir 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimą Orange European Smallcap Fund (C-194/06, EU:C:2008:289, 37 ir 48 punktai). Taip pat žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks &amp; Spencer (C-446/03, EU:C:2005:763, 43 ir 44 punktai); 2007 m. kovo 13 d. Sprendimą Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation (C-524/04, EU:C:2007:161, 68 ir 72 punktai) ir 2008 m. vasario 28 d. Sprendimą Deutsche Shell (C-293/06, EU:C:2008:129, 37 punktas).

47 –      Jungtinė Karalystė šiuo klausimu nurodo 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks &amp; Spencer (C-446/03, EU:C:2005:763, 43 ir 44 punktai); 2007 m. kovo 13 d. Sprendimą Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation (C-524/04, EU:C:2007:161, 68 ir 72 punktai) ir 2008 m. vasario 28 d. Sprendimą Deutsche Shell (C-293/06, EU:C:2008:129, 37 punktas).

48 –      Žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Berlington Hungary ir kt. (C-98/14, EU:C:2015:386, 60 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

49 –      Žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Berlington Hungary ir kt. (C-98/14, EU:C:2015:386, 61 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).