Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. vasario 9 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – PVM – Direktyva 2006/112/EB – 131 ir 138 straipsniai – Tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos – PVM informacijos mainų sistema (VIES) – Įgijėjo neįregistravimas – Atsisakymas taikyti neapmokestinimą – Priimtinumas“

Byloje C-21/16

dėl Tribunal Arbitral Tributário (Centro de Arbitragem Administrativa) [(Mokesčių arbitražo teismas (Administracinio arbitražo centras), Portugalija)] 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. sausio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Euro Tyre BV – Sucursal em Portugal

prieš

Autoridade Tributária e Aduaneira

TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Juhász, teisėjai K. Jürimäe (pranešėja) ir C. Lycourgos,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, R. Campos Laires ir M. Figueiredo,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos L. Lozano Palacios ir G. Braga da Cruz,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1, toliau – PVM direktyva) 131 straipsnio ir 138 straipsnio 1 dalies, taip pat dėl proporcingumo principo išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Euro Tyre BV – Sucursal em Portugal (toliau – Euro Tyre) ir Autoridade Tributária e Aduaneira (Mokesčių ir muitų institucija, Portugalija) ginčą dėl to, kad ši institucija atsisakė neapmokestinti pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) kelių sandorių, kuriuos Euro Tyre laikė tiekimais Bendrijos viduje.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 PVM direktyva

3        Pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį „[a]pmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Šioje nuostatoje „ekonominė veikla“ apibrėžiama kaip gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Toje nuostatoje pabrėžiama, kad visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.

4        Šios direktyvos 131 straipsnyje nustatyta:

„2–9 skyriuose numatytais atvejais neapmokestinimas PVM taikomas nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų ir tokiomis sąlygomis, kurias valstybės narės nustato siekdamos užtikrinti tinkamą ir sąžiningą neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių sukčiavimo, vengimo juos mokėti ar piktnaudžiavimo atvejams.“

5        Minėtos direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.“

6        Tos pačios direktyvos 213 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekvienas apmokestinamasis asmuo praneša, kada jo, kaip apmokestinamojo asmens, veikla prasideda, pasikeičia ar baigiasi.

Valstybės narės leidžia ir gali reikalauti, kad pranešimai būtų teikiami elektroninėmis priemonėmis jų nustatytomis sąlygomis.“

7        PVM direktyvos 214 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atskiru kodu būtų registruojami šie asmenys:

a)      kiekvienas apmokestinamasis asmuo, išskyrus 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus apmokestinamuosius asmenis, kuris jų atitinkamoje teritorijoje tiekia prekes ar teikia paslaugas, už kurias PVM yra atskaitomas, išskyrus prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, už kuriuos PVM moka tik prekes ar paslaugas įsigyjantis asmuo arba asmuo, kuriam tos prekės ar paslaugos yra skirtos, laikantis 194–197 ir 199 straipsnių;

b)      kiekvienam apmokestinamajam asmeniui arba neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kurio prekių įsigijimai Bendrijos viduje yra PVM objektas pagal 2 straipsnio 1 dalies b punktą, ir kiekvienam apmokestinamajam asmeniui arba neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kuris naudojasi 3 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe PVM apmokestinamas prekes įsigyti Bendrijos viduje;

<…>“

 Reglamentai (EB) Nr. 1798/2003 ir (ES) Nr. 904/2010

8        2003 m. spalio 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1798/2003 dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 218/92 (OL L 264, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 392), 27 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė turi elektroninę duomenų bazę, kurioje yra registras asmenų, kuriems toje valstybėje narėje buvo suteikti PVM identifikaciniai numeriai.“

9        Nuo 2012 m. sausio 1 d. Reglamentas Nr. 1798/2003 panaikintas 2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje (OL L 268, 2010, p. 1).

10      Pastarojo reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė elektroninėje sistemoje saugo tokią informaciją:

a)      informaciją, kurią ji renka pagal [PVM] direktyvos XI antraštinės dalies 6 skyrių;

b)      taikant [PVM] direktyvos 213 straipsnį surinktus duomenis apie asmenų, kuriems ši valstybė narė suteikė PVM mokėtojo kodą, tapatybę, veiklą, teisinę formą ir adresą, taip pat datą, kurią tas kodas buvo suteiktas;

<…>“

 Portugalijos teisė

11      Regime do IVA das Transações Intracomunitárias (PVM taikymo Bendrijos vidaus sandoriams schema, toliau – RITI) į Portugalijos teisę perkeliamos PVM direktyvos nuostatos, susijusios su Bendrijos vidaus sandoriais.

12      RITI 14 straipsnio a punkte numatyta, kad PVM neapmokestinama:

„prekių tiekimas, kurį vykdo vienas iš 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų apmokestinamųjų asmenų, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei ta, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, siunčia ar gabena pardavėjas arba prekes įsigyjantis asmuo ar kitas asmuo pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu, jei įgijėjas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas yra kitoje valstybėje narėje registruotas fizinis ar juridinis asmuo, kuris įsigydamas prekes naudojo atitinkamą identifikacinį kodą ir toje valstybėje narėje jam taikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13      Euro Tyre yra Nyderlandų bendrovės Euro Tyre BV padalinys Portugalijoje. Ji importuoja, eksportuoja ir parduoda įvairių prekių ženklų padangas Portugalijoje ir Ispanijoje įsteigtiems mažmenininkams. Ispanijos rinkoje dalį padangų ji parduoda tiesiogiai ir dalį – per platintoją, t. y. Euro Tyre Distribuición de Neumáticos SL.

14      Pagrindinė byla susijusi su keletu pardavimo Euro Tyre Distribuición de Neumáticos sandorių, įvykdytų 2010–2012 metais. Tuo metu, kai buvo vykdomi šie pardavimo sandoriai, Euro Tyre Distribuición de Neumáticos buvo įregistruota kaip PVM mokėtoja Ispanijoje. Tačiau šioje valstybėje narėje jai nebuvo taikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema ir ji nebuvo registruota PVM informacijos mainų sistemoje (toliau – VIES sistema). Tik 2013 m. kovo 19 d. Ispanijos mokesčių tarnybos jai suteikė Bendrijos viduje veikiančio ūkio subjekto statusą ir ją įregistravo šioje sistemoje atgaline data nuo 2012 m. liepos 1 d.

15      Euro Tyre deklaravo minėtus pardavimo sandorius kaip prekių tiekimą Bendrijos viduje, neapmokestinamą PVM pagal RITI 14 straipsnio a punktą.

16      Inspeção Tributária (Mokesčių inspekcija, Portugalija), atlikusi mokestinį 2010–2012 metų patikrinimą, vis dėlto nusprendė, kad RITI 14 straipsnio a punkte numatytos neapmokestinimo sąlygos nebuvo įvykdytos, nes tuo metu, kai buvo vykdomi nagrinėjami pardavimo sandoriai, Euro Tyre Distribución de Neumáticos nebuvo įregistruota Ispanijoje kaip galinti vykdyti sandorius Bendrijos viduje ir nebuvo įtraukta į VIES sistemą.

17      Po šio patikrinimo Mokesčių ir muitų institucija priėmė sprendimus dėl Euro Tyre mokėtino 2010–2012 m. PVM patikslinimo ir atitinkamų delspinigių.

18      Euro Tyre apskundė šiuos sprendimus dėl patikslinimo. Atmetus jos skundą ir skundą pagal hierarchiją aukštesnei institucijai, ji kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą. Šiame teisme ji teigia, kad RITI 14 straipsnio a punkte įtvirtinta sąlyga, jog įgijėjui turi būti taikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema ir jis turi būti įregistruotas VIES sistemoje, yra blogai perkeltos PVM direktyvos padarinys. Iš tiesų tokios sąlygos nėra šios direktyvos 138 straipsnyje ir ji yra tik Portugalijos Respublikos taikomas formalus reikalavimas.

19      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatytas prekių tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimas gali būti siejamas su sąlyga, kad įgijėjas, turintis savo buveinę kitoje valstybėje narėje nei ta, iš kurios prekės išsiųstos ar išgabentos, būtų įregistruotas pirmoje valstybėje narėje sandorių vykdymo Bendrijos viduje tikslais ir būtų įtrauktas į VIES sistemą.

20      Šiuo klausimu teismas pažymi, kad nuo 2010 m. birželio mėn. Euro Tyre Distribución de Neumáticos buvo įregistruota Ispanijoje kaip PVM mokėtoja, turinti teisę vykdyti nacionalinius sandorius naudodama PVM mokėtojo kodą; šis buvo nurodytas visose sąskaitose faktūrose, išrašytose dėl nagrinėjamų pardavimo sandorių, ir su jomis susijusiose sumuojamosiose ataskaitose. Tačiau tuo metu, kai bendrovė vykdė pardavimo sandorius, jai, kaip PVM apmokestinamajam asmeniui, nebuvo taikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema ir ji nebuvo įregistruota VIES sistemoje. Euro Tyre apie tai žinojo, bet tikėjosi, kad Ispanijos mokesčių tarnybos suteiks Euro Tyre Distribución de Neumáticos Bendrijos viduje veikiančio ūkio subjekto statusą atgaline data. Be to, Portugalijos mokesčių administratorius manė, kad nagrinėjamu atveju Euro Tyre nesukčiavo ir nevengė mokėti mokesčių.

21      Šiomis aplinkybėmis Tribunal Arbitral Tributário (Centro de Arbitragem Administrativa) [(Mokesčių arbitražo teismas (Administracinio arbitražo centras), Portugalija)] nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar PVM direktyvos 131 straipsnis ir 138 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, jog valstybės narės mokesčių administratorius atsisakytų neapmokestinti pardavėjo, kurio buveinė yra toje valstybėje narėje, PVM už prekių tiekimą Bendrijos viduje dėl to, kad įgijėjas, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje, neregistruotas VIES sistemoje ir jam netaikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema, nors sandorio įvykdymo momentu toje kitoje valstybėje jis turi galiojantį PVM mokėtojo kodą, kuris buvo nurodomas už sandorius išrašomose sąskaitose faktūrose, jeigu įvykdytos kumuliacinės materialinės sąlygos, taikomos prekių tiekimui Bendrijos viduje, t. y. kai teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įgijėjui ir kai pardavėjas įrodo, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad dėl šio išvežimo ar išgabenimo šios prekės fiziškai išvežtos iš valstybės narės, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, teritorijos ir pristatytos pirkėjui, kuris yra apmokestinamasis asmuo arba juridinis asmuo, veikiantis kaip toks, valstybėje narėje, kitoje nei valstybė, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos?

2.      Ar pagal proporcingumo principą draudžiama PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kad neapmokestinimas PVM netaikytinas tuo atveju, jeigu pardavėjas, kurio buveinė yra valstybėje narėje, yra informuotas apie tai, kad įgijėjas, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje, nors ir toje kitoje valstybėje narėje turi galiojantį PVM mokėtojo kodą, yra neregistruotas VIES sistemoje ir toje šalyje jam netaikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje schema, bet tikisi, kad pastarasis bus įtrauktas į Bendrijos viduje veikiančių ūkio subjektų registrą atgaline data?“

 Dėl prejudicinių klausimų

22      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 131 straipsnis ir 138 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, jog valstybės narės mokesčių administratorius atsisakytų neapmokestinti PVM prekių tiekimo Bendrijos viduje dėl to, kad šio sandorio įvykdymo momentu įgijėjas, turintis buveinę paskirties valstybėje narėje ir PVM mokėtojo kodą, galiojantį sandoriams šioje valstybėje narėje, nėra įregistruotas VIES sistemoje ir jam netaikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema. Minėtas teismas taip pat siekia sužinoti, ar pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į proporcingumo principą, draudžiamas toks atsisakymas neapmokestinti, jeigu pardavėjas žinojo apie aplinkybes, apibūdinančias įgijėjo padėtį, susijusią su PVM taikymu, ir tikėjosi, kad vėliau įgijėjas bus įtrauktas į Bendrijos viduje veikiančių subjektų registrą atgaline data.

23      Visų pirma reikia priminti, kad PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga neapmokestinti prekių tiekimo, jei jis atitinka toje nuostatoje išvardytas sąlygas (2014 m. spalio 9 d. Sprendimo Traum, C-492/13, EU:C:2014:2267, 46 punktas).

24      Pagal šią nuostatą valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Europos Sąjungoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kuris veikia kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas.

25      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką prekių tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas PVM, tik kai teisė, kaip savininkui disponuoti preke, perduota įgijėjui, o pardavėjas įrodo, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

26      Nagrinėjamu atveju iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiamos informacijos matyti, kad pateikti klausimai grindžiami prielaida, jog tiekimo Bendrijos viduje materialinės sąlygos, kaip jos suprantamos pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, primintos šio sprendimo 24 ir 25 punktuose, buvo įvykdytos. Atsisakyta neapmokestinti PVM vien dėl to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų pardavimo sandorių įvykdymo momentu įgijėjas Ispanijoje nebuvo registruotas sandorių vykdymo Bendrijos viduje tikslais ir nebuvo įtrauktas į VIES sistemą. Šioje valstybėje narėje įgijėjas turėjo tik PVM mokėtojo kodą, galiojantį sandoriams šioje valstybėje, bet ne sandoriams Bendrijos viduje vykdyti.

27      Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš tikrųjų, taikant valstybių narių tarpusavio prekybos apmokestinimo pereinamojo laikotarpio procedūras, apmokestinamųjų asmenų registravimu kaip PVM mokėtojų suteikiant atskirus kodus taip pat siekiama palengvinti nustatyti valstybę narę, kurioje patiektos prekės galutinai suvartojamos (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 57 punktas ir 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Ablessio, C-527/11, EU:C:2013:168, 19 punktas). Iš tiesų PVM direktyvos 214 straipsnio 1 dalies b punkte valstybėms narėms nustatyta pareiga imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų registruojami, suteikiant atskirą kodą, be kita ko, kiekvienas apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, kurie įsigyja prekių Bendrijos viduje.

28      Šiomis aplinkybėmis apmokestinamųjų asmenų, kurie vykdo sandorius Bendrijos viduje, įregistravimas VIES sistemoje taip pat yra pakankamai svarbus. Šia sistema siekiama suteikti ūkio subjektams galimybę gauti prekybos partnerių PVM mokėtojo kodų patvirtinimą, o nacionaliniams mokesčių administratoriams – patikrinti sandorius Bendrijos viduje ir aptikti galimus pažeidimus. Taigi minėta sistema atitinka Reglamento Nr. 1798/2003 27 straipsnyje ir nuo 2012 m. sausio 1 d. – Reglamento Nr. 904/2010 17 straipsnyje numatytą reikalavimą valstybėms narėms turėti elektroninę sistemą, kurioje saugomas asmenų, kuriems jos suteikė PVM mokėtojo kodą, registras.

29      Vis dėlto nei PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje, nei Teisingumo Teismo praktikoje tarp išsamiai išvardytų materialinių tiekimo Bendrijos viduje sąlygų nepaminėta įgijėjo pareiga turėti PVM mokėtojo kodą (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 59 punktą), nei a fortiori jo pareiga būti įregistruotam sandorių Bendrijos viduje vykdymo tikslais ir įtrauktam į VIES sistemą.

30      Atvirkščiai, nei iš esmės tvirtino Teisingumo Teisme Portugalijos ir Lenkijos vyriausybės, tokių pareigų negalima kildinti iš sąlygos, kad įgijėjas turi būti apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks kitoje valstybėje narėje nei ta, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos (pagal analogiją žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo VSTR, C-587/10, EU:C:2012:592, 40 punktą).

31      Iš tiesų PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apmokestinamojo asmens apibrėžtis apima tik asmenį, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą, nenumatant sąlygos, kad toks asmuo turi turėti PVM mokėtojo kodą (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo VSTR, C-587/10, EU:C:2012:592, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), prireikus konkrečiu atveju, kai siekiama vykdyti sandorius Bendrijos viduje, arba kad minėtas asmuo būtų įregistruotas VIES sistemoje. Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad apmokestinamasis asmuo veikia kaip toks, kai vykdo sandorius vykdydamas savo apmokestinamąją veiklą (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo VSTR, C-587/10, EU:C:2012:592, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

32      Vadinasi, reikalavimai, kad įgijėjas turėtų PVM mokėtojo kodą sandorių Bendrijos viduje vykdymo tikslais ir būtų įtrauktas į VIES sistemą, nėra esminės PVM tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos. Tai yra tik formalūs reikalavimai, dėl kurių negalima paneigti pardavėjo teisės į neapmokestinimą PVM, jeigu materialinės tiekimo Bendrijos viduje sąlygos yra įvykdytos (pagal analogiją žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 60 punktą, 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo VSTR, C-587/10, EU:C:2012:592, 51 punktą ir 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Plöckl, C-24/15, EU:C:2016:791, 40 punktą).

33      Šiuo klausimu primintina: kadangi nė vienoje PVM direktyvos nuostatoje konkrečiai nenumatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti neapmokestinimu PVM, pagal PVM direktyvos 131 straipsnį valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, kad užtikrintų teisingą ir paprastą minėtų neapmokestinimo atvejų taikymą ir užkirstų kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui. Vis dėlto įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojimus valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, kurie yra Sąjungos teisės sistemos sudėtinė dalis (žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo Traum, C-492/13, EU:C:2014:2267, 27 punktą).

34      Pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinė priemonė viršija tai, kas būtina užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą, jei teisę į neapmokestinimą PVM iš esmės sieja su formalių pareigų laikymusi, neatsižvelgiant į esminius reikalavimus, ypač nekeliant klausimo dėl to, ar jie buvo įvykdyti. Iš tiesų sandoriai turi būti apmokestinami atsižvelgiant į jų objektyvius požymius (2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Plöckl, C-24/15, EU:C:2016:791, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

35      Dėl tiekimo Bendrijos viduje objektyvių požymių reikia pažymėti, kad iš šio sprendimo 23–25 punktų matyti, kad, jeigu prekių tiekimas atitinka PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, šis tiekimas neapmokestinamas PVM (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Plöckl, C-24/15, EU:C:2016:791, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

36      Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal mokesčių neutralumo principą reikalaujama, kad būtų neapmokestinama PVM, jeigu tenkinami esminiai reikalavimai, net jei apmokestinamieji asmenys nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų (2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Plöckl, C-24/15, EU:C:2016:791, 39 punktas).

37      Vadinasi, valstybės narės administratorius iš esmės negali atsisakyti neapmokestinti PVM tiekimo Bendrijos viduje vien dėl to, kad įgijėjas neįregistruotas VIES sistemoje ir jam netaikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema.

38      Taigi pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką pripažįstami tik du atvejai, kai dėl formalių reikalavimų nesilaikymo galima prarasti teisę į neapmokestinimą PVM (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Plöckl, C-24/15, EU:C:2016:791, 43 punktą).

39      Pirma, apmokestinamasis asmuo, siekdamas neapmokestinimo PVM, negali remtis mokesčių neutralumo principu, jeigu tyčia sukčiavo mokesčių srityje ir dėl to sukėlė grėsmę bendrosios PVM sistemos veikimui (žr. 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Plöckl, C-24/15, EU:C:2016:791, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

40      Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Jeigu apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 54 punktas).

41      Nagrinėjamu atveju vien dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių, kad pardavėjas, pirma, žinojo, jog įgijėjas neįregistruotas VIES sistemoje ir jam netaikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema, ir, antra, tikėjosi, jog vėliau įgijėjas bus įregistruotas kaip Bendrijos viduje veikiantis ūkio subjektas atgaline data, nacionalinė mokesčių institucija negali atsisakyti taikyti neapmokestinimo PVM. Iš tiesų, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, nurodytos šio sprendimo 20 punkte, matyti, kad nagrinėjamu atveju Euro Tyre nesukčiavo ir nevengė mokesčių.

42      Antra, dėl formalaus reikalavimo pažeidimo gali būti netaikomas neapmokestinimas PVM, jei dėl šio pažeidimo nebūtų galima pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai įvykdyti (žr. 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Plöckl, C-24/15, EU:C:2016:791, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

43      Nagrinėjamu atveju, kaip iš esmės matyti iš šio sprendimo 26 punkto, pateikti klausimai pagrįsti prielaida, kad esminės tiekimo Bendrijos viduje sąlygos, kaip jos suprantamos pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, buvo įvykdytos. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo formalaus reikalavimo pažeidimo nebūtų galima konstatuoti, jog taip buvo. Vis dėlto šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti būtinus patikrinimus.

44      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 131 straipsnis ir 138 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, kad valstybės narės mokesčių administratorius atsisakytų neapmokestinti PVM prekių tiekimo Bendrijos viduje vien dėl to, kad sandorio įvykdymo momentu įgijėjas, turintis buveinę paskirties valstybėje narėje ir PVM mokėtojo kodą, galiojantį sandoriams šioje valstybėje narėje, nėra įregistruotas VIES sistemoje ir jam netaikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema, nors nėra jokių aiškių požymių, leidžiančių daryti prielaidą, kad sukčiaujama, ir nustatyta, jog esminės neapmokestinimo taikymo sąlygos yra įvykdytos. Tokiu atveju pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į proporcingumo principą, draudžiamas toks atsisakymas neapmokestinti, jeigu pardavėjas žinojo apie aplinkybes, apibūdinančias įgijėjo padėtį, susijusią su PVM taikymu, ir tikėjosi, kad vėliau įgijėjas bus įtrauktas į Bendrijos viduje veikiančių subjektų registrą atgaline data.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

45      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 131 straipsnis ir 138 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, kad valstybės narės mokesčių administratorius atsisakytų neapmokestinti pridėtinės vertės mokesčiu prekių tiekimo Bendrijos viduje vien dėl to, kad sandorio įvykdymo momentu įgijėjas, turintis buveinę paskirties valstybėje narėje ir pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodą, galiojantį sandoriams šioje valstybėje narėje, nėra įregistruotas pridėtinės vertės mokesčio informacijos mainų sistemoje ir jam netaikoma prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimo schema, nors nėra jokių aiškių požymių, leidžiančių daryti prielaidą, kad sukčiaujama, ir nustatyta, jog esminės neapmokestinimo taikymo sąlygos yra įvykdytos. Tokiu atveju pagal šios direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į proporcingumo principą, draudžiamas toks atsisakymas neapmokestinti, jeigu pardavėjas žinojo apie aplinkybes, apibūdinančias įgijėjo padėtį, susijusią su pridėtinės vertės mokesčio taikymu, ir tikėjosi, kad vėliau įgijėjas bus įtrauktas į Bendrijos viduje veikiančių subjektų registrą atgaline data.

Parašai.

* Proceso kalba: portugalų.