Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. balandžio 26 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Didiesiems prekybos centrams taikomas regioninis mokestis – Įsisteigimo laisvė – Aplinkos apsauga ir teritorijos planavimas – Valstybės pagalba – Atrankinė priemonė“

Bylose C-236/16 ir C-237/16

dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2016 m. kovo 10 ir 11 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2016 m. balandžio 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Asociación Nacional de Grandes Empresas de Distribución (ANGED)

prieš

Diputación General de Aragón


TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai C. G. Fernlund, J.-C. Bonichot (pranešėjas), A. Arabadjiev ir E. Regan,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė L. Carrasco Marco, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. liepos 6 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Asociación Nacional de Grandes Empresas de Distribución (ANGED), atstovaujamos abogados J. Pérez-Bustamante Köster ir F. Löwhagen ir procurador J. M. Villasante García,

–        Diputación General de Aragón, atstovaujamos letrado I. Susín Jiménez Ignacio ir procurador J. A. Morales Hernández-San,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos N. Gossement, P. Němečková ir G. Luengo,

susipažinęs su 2017 m. lapkričio 9 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinius sprendimus pateikti dėl SESV 49 ir 54 straipsnių ir SESV 107 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant Asociación Nacional de Grandes Empresas de Distribución (ANGED) ir Diputación General de Aragón (Aragono autonominio regiono vyriausybė, Ispanija) ginčą dėl Astūrijos autonominiame regione esantiems didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio teisėtumo.

 Ispanijos teisės aktai

3        2005 m. gruodžio 30 d. Ley de las Cortes de Aragón 13/2005, de 30 de diciembre, de medidas fiscales y administrativas en materia de tributos cedidos y tributos propios de la Comunidad Autónoma de Aragón (Aragono parlamento įstatymas Nr. 13/2005 dėl mokestinių ir administracinių priemonių, kiek tai susiję su valstybės ir Aragono autonominės srities nustatytais mokesčiais (2005 m. gruodžio 31 d. BOA Nr. 154, toliau – Įstatymas Nr. 13/2005) nuo 2006 m. sausio 1 d. nustatytas mokestis už žalą aplinkai, kurią daro didieji prekybos centrai (toliau – IDMGAV).

4        Įstatymo Nr. 13/2005 28 straipsnyje nustatyta, kad šiuo mokesčiu apmokestinama prekybos centrų veikla, nes ji lemia didelį transporto priemonių eismą ir dėl tos priežasties daro neigiamą įtaką Aragono autonominio regiono aplinkai ir teritorijai.

5        Įstatymo Nr. 13/2005 29 straipsnyje nurodyta, kad prekybos centras laikomas turinčiu didelį prekybos plotą, kai mažmeninei prekybai skirtas plotas viršija 500 m2.

6        Įstatymo Nr. 13/2005 32 straipsnyje nustatyta, kad IDMGAV mokėtojai yra „verslininkai, kurių veikla ir prekyba daro mokesčiu apmokestinamą žalą aplinkai“.

7        Įstatymo Nr. 13/2005 3 straipsnyje nustatyta, kad nuo šio mokesčio atleisti prekybos centrai, kurių pagrindinę veiklą sudaro vien prekyba šiomis prekėmis: įrenginiais, automobiliais, įrankiais ir pramonei teikiamomis prekėmis; statybinėmis medžiagomis, santechnika, durimis ir langais, parduodamais išimtinai verslui; sodo ir daržo reikmenimis augalininkystės ūkiuose; baldais individualiose, tradicinėse ir specializuotose parduotuvėse; automobiliais oficialių platintojų salonuose ir dirbtuvėse; degalais ir kuru.

8        Šio įstatymo 34 straipsnyje nurodyta mokesčio bazės apskaičiavimo tvarka, o jo 35 straipsnyje nustatyta šio mokesčio skaičiavimo tvarka, kurioje, be kita ko, numatyta taikyti koeficientą atsižvelgiant į prekybos centro vietą, kai mokesčio bazė viršija 2 000 m2. Remiantis šia taisykle, mokesčio dydis yra lygus 0, kai mokesčio bazė yra 2 000 m2 arba mažiau.

9        Šio mokesčio teisinis reglamentavimas vėliau patikslintas panašiomis Decreto 1/2007 del Gobierno de Aragón, por el que se aprueba el Reglamento de desarrollo parcial de la Ley 13/2005 (Aragono autonominio regiono vyriausybės dekretas Nr. 1/2007 dėl Įstatymo Nr. 13/2005 dalinio vykdymo reglamento patvirtinimo) nuostatomis (2007 m. sausio 20 d. BOA Nr. 8, toliau – Dekretas Nr. 1/2007).

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

10      2007 m. ANGED, didžiąsias prekybos įmones nacionaliniu mastu vienijanti asociacija, pateikė administracinį skundą Tribunal Superior de Justicia de Aragón (Aragono aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija), kuriuo prašė panaikinti Dekretą Nr. 1/2007. Šis administracinis skundas pateiktas tada, kai 2006 m. ANGED šiam teismui pateikė administracinį skundą dėl 2006 m. gegužės 12 d. orden del Departamento de Economía, Hacienda y Empleo de la Diputación General de Aragón (Aragono autonominio regiono vyriausybės finansų, ekonomikos ir užimtumo departamento nutarimas) (2006 m. gegužės 22 d. BOA Nr. 57), kuriame įtvirtintos nuostatos, reikalingos Įstatymu Nr. 13/2205 nustatytiems mokesčiams už aplinką taikyti, ir patvirtintos deklaravimo, išskaidyto mokėjimo ir atvirkštinio apmokestinimo formos.

11      Šis teismas sustabdė abiejų bylų nagrinėjimą, kol Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) išnagrinės deputatų grupės ir Ispanijos vyriausybės pateiktą skundą dėl IDMGAV nustatančio įstatymo. Tada, kai Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) atmetė šiuos skundus, Tribunal Superior de Justicia de Aragón (Aragono aukštesnysis teisingumo teismas) atmetė ANGED pateiktą administracinį skundą dėl Dekreto Nr. 1/2007 ir iš dalies patenkino skundą dėl 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo. Dėl šių dviejų sprendimų ANGED pateikė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) apeliacinį skundą.

12      ANGED taip pat pateikė Komisijai skundą dėl IDMGAV nustatymo įtardama, kad tai gali būti valstybės pagalbos forma.

13      2014 m. lapkričio 28 d. raštu Komisija informavo Ispanijos valdžios institucijas apie tai, kad, atlikus preliminarų IDMGAV sistemos vertinimą, mažiems prekybos centrams ir tam tikriems specializuotiems prekybos centrams taikoma išimtis gali būti laikoma su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba ir kad Ispanijos Karalystė turi panaikinti arba pakeisti šį mokestį.

14      Būtent šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (jie vienodi bylose C-236/16 ir C-237/16):

„1.      Ar SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama regiono mastu nustatyti mokestį, kuriuo, kaip teigiama, apmokestinama aplinkai daroma žala dėl įrenginių ir kitų priemonių, susijusių su verslu ir prekybos veikla, vykdoma prekybos centruose, kurie turi didelį prekybai skirtą plotą ir stovėjimo aikšteles klientams, kai mažmeninės prekybos plotas yra didesnis kaip 500 m2 ir kai tas mokestis taikomas neatsižvelgiant į tai, ar vieta, kurioje veikia šie prekybos centrai, yra konsoliduotoje miesto teritorijoje ar už jos ribų, ir kuris daugeliu atvejų taikomas kitų valstybių narių bendrovėms, tačiau:

a)      netaikomas prekybininkams, kurie turi kelis prekybos centrus, neatsižvelgiant į tai, koks yra jų bendras mažmeninei prekybai skirtas plotas, jei nė vienas iš jų neturi didesnio kaip 500 m2 mažmeninei prekybai skirto ploto, įskaitant tuos atvejus, jei vienas ar keli iš šių prekybos centrų viršija šią ribą, o apmokestinimo bazė neviršija 2 000 m2, nors taikomas prekybininkams, kurie turi vienintelį prekybos centrą, kurio mažmeninei prekybai skirtas plotas viršija šias ribas, ir

b)      netaikomas prekybos centrams, kurie prekiauja išimtinai tik įrenginiais, automobiliais, įrankiais ir pramonei tiekiamomis prekėmis; statybos prekėmis, santechnika, durimis ir langais (išimtinai verslui skirtomis prekėmis); baldais individualiose, tradicinėse ir specializuotose parduotuvėse; automobiliais salonuose ir dirbtuvėse, taip pat netaikomas augalininkystės ūkiams ir degalinėms, neatsižvelgiant į jų mažmeninei prekybai skirto ploto dydį?

2.      Ar SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekybos centrų, kurių mažmeninės prekybos plotas neviršija 500 m2 arba viršija šią ribą, tačiau apmokestinimo bazė neviršija 2 000 m2, ir prekybos centrų, kurie prekiauja išimtinai tik įrenginiais, automobiliais, įrankiais ir pramonei tiekiamomis prekėmis; statybos prekėmis, santechnika, durimis ir langais (išimtinai verslui skirtomis prekėmis); baldais individualiose, tradicinėse ir specializuotose parduotuvėse; automobiliais salonuose ir dirbtuvėse, taip pat augalininkystės ūkių ir degalinių neapmokestinimas IDMGAV yra remiantis šia nuostata draudžiama valstybės pagalba?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

15      Pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog jie draudžia taikyti pagrindinėje byloje aptariamą didiesiems prekybos centrams taikomą mokestį.

16      Remiantis suformuota jurisprudencija, įsisteigimo laisve siekiama užtikrinti, kad priimančiojoje valstybėje narėje kitų valstybių narių piliečiams ir SESV 54 straipsnyje nurodytoms įmonėms bus taikomas vienodas požiūris ir, kiek tai susiję su įmonėmis, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl buveinės vietos (žr., be kita ko, 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation, C-374/04, EU:C:2006:773, 43 punktą ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Denkavit Internationaal ir Denkavit France, C-170/05, EU:C:2006:783, 22 punktą).

17      Šiuo atveju draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl bendrovių buveinės vietos, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kurios, taikant kitus kriterijus, sukelia tokių pačių pasekmių (2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Hervis Sport-és Divatkereskedelmi, C-385/12, EU:C:2014:47, 30 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

18      Beje, privaloma rinkliava, kuri taikoma nustačius iš pirmo žvilgsnio objektyvų diferencijavimo kriterijų, tačiau daugeliu atvejų, atsižvelgiant į to kriterijaus savybes, sukuria nepalankią padėtį bendrovėms, kurių buveinė kitose valstybėse narėse ir kurios yra panašioje padėtyje, palyginti su bendrovėmis, kurių buveinė apmokestinimo valstybėje narėje, yra SESV 49 ir 54 straipsniais grindžiama netiesioginė diskriminacija dėl bendrovių buveinės vietos (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Hervis Sport-és Divatkereskedelmi, C-385/12, EU:C:2014:47, 37–41 punktus).

19      Pagrindinėse bylose nagrinėjamuose teisės aktuose nustatytas kriterijus pagal parduotuvės prekybos plotą, o tai nėra jokia tiesioginė diskriminacija.

20      Remiantis Teisingumo Teismui pateiktais duomenimis taip pat negalima teigti, kad dėl šio kriterijaus kitų valstybių narių piliečiai ar kitoje valstybėje narėje buveinę turinčios bendrovės daugeliu atvejų atsiduria nepalankioje padėtyje.

21      Iš tiesų, šis konstatavimas nepagrįstas ANGED rašytinėse pastabose pateiktais duomenimis; tose pastabose iš esmės kalbama apie Katalonijos autonominio regiono nustatytą mokestį didiesiems prekybos centrams.

22      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jam trūksta „patvirtintos“ informacijos, kad įrodytų galimą paslėptos diskriminacijos egzistavimą.

23      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog jais nedraudžiama taikyti pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams nustatyto mokesčio.

 Dėl antrojo klausimo

24      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokestis, kuris taikomas didiesiems prekybos centrams iš esmės pagal jų prekybos plotą, yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, tiek, kiek jis netaikomas prekybos centrams, kurių prekybos plotas neviršija 500 m², prekybos centrams, kurių prekybos plotas viršija šią ribą, bet mokesčio bazė neviršija 2 000 m², ir prekybos centrams, kurie prekiauja išimtinai tik įrenginiais, automobiliais, įrankiais ir pramonei tiekiamomis prekėmis, statybos prekėmis, santechnika, durimis ir langais (verslui skirtomis prekėmis), baldais individualiose, tradicinėse ir specializuotose parduotuvėse, automobiliais, taip pat netaikomas augalininkystės ūkiams ir degalinėms.

25      Norint nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įgyvendintos visos toliau nurodytos sąlygos. Visų pirma tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, ši pagalba turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ji turi suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba gali ją iškraipyti (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 53 punktą).

26      Kalbant apie sąlygą dėl atrankinio pobūdžio, apie kurią taip pat kalbėta Teisingumo Teisme, pažymėtina, kad remiantis suformuota jurisprudencija galima teigti, jog vertinant šią sąlygą reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nagrinėjama nacionaline priemone „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“ sudaromos palankesnės sąlygos nei kitoms, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į ta sistema siekiamą tikslą, yra panaši ir kurioms taip pat taikomas diferencijuotas požiūris, kuris iš esmės gali būti kvalifikuojamas kaip „diskriminacinis“ (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 54 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

27      Konkrečiai kalbant apie nacionalines priemones, kuriomis suteikiama mokesčių lengvata, primintina, kad tokia priemone, kuria nors ir neperduodami valstybės ištekliai, tačiau ja besinaudojantys subjektai atsiduria palankesnėje padėtyje, palyginti su kitais mokesčių mokėtojais, gali būti suteiktas atrankinis pranašumas ta priemone besinaudojantiems subjektams, todėl ji yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tačiau visiems be išimties ūkio subjektams taikoma bendra priemone suteikiama mokesčių lengvata nėra tokia pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 56 punktas).

28      Šiuo atveju nacionalinę mokestinę priemonę kvalifikuojant kaip „atrankinę“ reikia, pirma, apibrėžti tam tikroje valstybėje narėje taikomą bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestinė priemonė yra išimtis, nes ja diferencijuojami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į bendrąja sistema siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 57 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

29      Taip pat reikia priminti, kad referencinį teisinį pagrindą, kuriuo remiantis vertinama, ar priemonė yra atrankinė, nebūtinai turi apibrėžti atitinkamos valstybės teritorijos ribos – jis gali būti nustatytas ir pagal teritoriją, kurioje regiono ar vietos valdžios institucija įgyvendina konstitucijos ar teisės aktų jai suteiktą kompetenciją. Taip yra tuomet, kai tokia valdžios institucija turi tokį teisinį ir faktinį statusą, dėl kurio ji yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės narės centrinės vyriausybės tam, kad priimdama priemones būtent ji, o ne centrinė vyriausybė vaidintų pagrindinį vaidmenį apibrėžiant politinę ir ekonominę įmonių veiklos aplinką (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Union General de Trabajadores de La Rioja (UGT-Rioja) ir kt., C-428/06–C-434/06, EU:C:2008:488, 47–50 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

30      Tačiau valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nelaikoma priemonė, kurią taikant diferencijuojamos įmonės, esančios, atsižvelgiant į aptariama teisine sistema siekiamą tikslą, panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, ir dėl tos priežasties a priori nėra atrankinė, jeigu valstybei narei pavyksta įrodyti, kad toks diferencijavimas yra pagrįstas dėl to, kad jį lemia sistemos, kurioje jis taikomas, pobūdis arba sandara (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 58 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

31      Priemonę, kuria nustatyta bendros mokesčių sistemos taikymo išimtis, gali pateisinti mokesčių sistemos pobūdis arba bendra sandara, jei aptariama valstybė narė gali įrodyti, kad ši priemonė kyla tiesiogiai iš jos mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų. Šiuo klausimu turi būti daromas skirtumas tarp, viena vertus, konkrečiai mokesčių sistemai priskiriamų tikslų, kurie jai nebūdingi, ir, kita vertus, pačiai mokesčių sistemai būdingų mechanizmų, kurie yra būtini siekiant šių tikslų (2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C-88/03, EU:C:2006:511, 81 punktas).

32      Taip pat reikia priminti, kad nors nustatant, ar mokestinė priemonė yra atrankinė, ne visada būtina, kad ji būtų bendra laikomos mokesčių sistemos išimtis, aplinkybė, kad ji yra tokia išimtis šiuo tikslu, yra tikrai reikšminga, jeigu ją taikant daromas skirtumas tarp dviejų ūkio subjektų kategorijų, kuriems a priori taikomas diferencijuotas požiūris, t. y. tarp ūkio subjektų, kuriems taikoma išimtimi laikoma priemonė, ir ūkio subjektų, kuriems toliau taikoma bendra mokestinė sistema, nors abi minėtos kategorijos yra panašioje padėtyje atsižvelgiant į ta sistema siekiamą tikslą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 77 punktas).

33      Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų visų pirma reikia pažymėti, kad Teisingumo Teisme nebuvo ginčijama, jog teritorinis referencinis pagrindas turi būti apibrėžtas taip, kad apimtų Aragono autonominio regiono teritoriją.

34      Nepaisant to, jog su prekybos plotu susijęs kriterijus formaliai nelaikomas konkretaus referencinio teisinio pagrindo išimtimi, pritaikius tą kriterijų, į šio mokesčio taikymo sritį nepatenka prekybos centrai, kurių prekybos plotas yra mažesnis, nei nustatyta riba. Todėl IDMGAV negali būti atskirtas nuo regioninio mokesčio, taikomo prekybos centrams, kurių prekybos plotas viršija tam tikrą ribą.

35      SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencinės priemonės apibrėžiamos pagal jų poveikį, neatsižvelgiant į naudojamus metodus (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates Association, C-487/06 P, EU:C:2008:757, 89 punktas).

36      Todėl negalima a priori atmesti prielaidos, kad toks kriterijus praktiškai gali sudaryti palankesnes sąlygas „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

37      Todėl šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar prekybos centrų, kurie nepatenka į apmokestinimo šiuo mokesčiu sritį, padėtis yra ar nėra panaši į prekybos centrų, kuriems taikomas tas mokestis.

38      Atliekant šią analizę svarbu atsižvelgti į tai, kad nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, valstybės narės ir mokestinę autonomiją turintys infravalstybiniai subjektai turi kompetenciją nustatyti apmokestinimo bazes ir paskirstyti mokesčių naštą skirtingiems gamybos veiksniams ir ūkio sektoriams (2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C-106/09 P ir C-107/09 P, EU:C:2011:732, 97 punktas).

39      Kaip primena Komisija Pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos „valstybės pagalbos“ sąvokos (OL C 262, 2016, p. 1) 156 punkte, „[v]alstybės narės gali nevaržomos vykdyti tokią ekonominę politiką, kokią jos laiko esant tinkamiausią, ir visų pirma paskirstyti mokesčių naštą įvairiems pramonės sektoriaus subjektams taip, kaip jos mano esant tinkama, <...> laikydamosi Sąjungos teisės“.

40      Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio pažymėtina, kad remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suteikta informacija darytina išvada, kad to mokesčio tikslas yra prisidėti prie aplinkos apsaugos ir teritorijos planavimo. Tai reiškia, kad reikia ištaisyti ir kompensuoti šių didžiųjų prekybos centrų veiklos pasekmes aplinkai ir teritorijai, kurių kyla aptariamoje teritorijoje daugiausia dėl sukeliamo eismo srauto, įpareigojant juos prisidėti prie aplinkos veiksmų planų ir infrastruktūros gerinimo.

41      Šiuo atveju neginčytina, kad prekybos centrų poveikis aplinkai labai priklauso nuo jų dydžio. Kuo didesnis jų prekybos plotas, tuo didesnis žmonių srautas, o tai lemia poveikį aplinkai. Darytina išvada, kad ploto dydžiu grindžiamas pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytas kriterijus, kurį taikant įmonės skirstomos pagal didesnį ar mažesnį jų poveikį, atitinka siekiamus tikslus.

42      Taip pat akivaizdu, kad tokių prekybos centrų statyba turi ypatingą reikšmę teritorijos planavimo politikai, neatsižvelgiant į jų vietą (pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C-400/08, EU:C:2011:172, 80 punktas).

43      Kalbant apie ribos nustatymą ir mokesčio bazės skaičiavimo tvarką, pažymėtina, kad jos dydį nustato nacionalinis teisės aktų leidėjas naudodamasis jam suteikta diskrecija ir, be to, kad tas dydis priklauso nuo sudėtingų techninių vertinimų, kuriems Teisingumo Teismas galėtų taikyti tik ribotą teisminę kontrolę.

44      Reikia pridurti, kad aplinkybė, jog nagrinėjamuose teisės aktuose nenustatyta, kad mokesčio skaičiavimo tikslais reikia sumuoti tam pačiam savininkui priklausančius prekybos centrų plotus, neatrodo nesuderinama su nacionalinio teisės aktų leidėjo siekiamais tikslais.

45      Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjamas įmonės prekybos ploto dydžiu grindžiamas apmokestinimo mokesčiu kriterijus lemia tai, kad išskiriamos kategorijos prekybos centrų, kurie nėra panašioje padėtyje atsižvelgiant į šiuos tikslus.

46      Todėl atleidimas nuo mokesčio, taikomas Aragono autonominiame regione esantiems prekybos centrams, kurių prekybos plotas yra ne didesnis kaip 500 m2, ir prekybos centrams, kurių plotas viršija šią ribą, tačiau kurių mokesčio bazė neviršija 2 000 m2, negali būti laikomas suteikiančiu atrankinį pranašumą šiems prekybos centrams ir dėl tos priežasties negali būti pripažintas valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

47      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimų dėl kitų pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio savybių. Jis klausia, ar prekybos centrų, kurie prekiauja įrenginiais, automobiliais, įrankiais ir pramonei tiekiamomis prekėmis, statybos prekėmis, santechnika, durimis ir langais (verslui skirtomis prekėmis), baldais individualiose, tradicinėse ir specializuotose parduotuvėse, automobiliais, taip pat augalininkystės ūkių ir degalinių visiškas atleidimas nuo mokesčio yra laikomas jiems teikiama lengvata.

48      Reikia pažymėti, kad ši priemonė yra šiuo konkrečiu mokesčiu nustatytos sistemos išimtis.

49      Aragono autonominis regionas rašytinėse pastabose teigia, kad nors šių prekybos centrų veiklai reikalingi dideli prekybos plotai, ta veikla daro mažesnį poveikį aplinkai ir teritorijos planavimui nei prekybos centrų, kuriems taikomas aptariamas mokestis, veikla.

50      Šis aspektas gali būti tinkamas siekiant pagrįsti pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose nustatytą skirstymą, kuris dėl tos priežasties nelemia atrankinio pranašumo suteikimo aptariamiems prekybos centrams. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tikrai taip yra jo nagrinėjamų bylų atveju.

51      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad prekybos centrų, kurių prekybos plotas mažesnis nei 500 m2, ir prekybos centrų, kurių prekybos plotas viršija šią ribą, tačiau kurių mokesčio bazė neviršija 2 000 m2, atleidimas nuo pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio, kuris iš esmės nustatomas pagal jų prekybos plotą, nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nuo šio mokesčio atleidžiami prekybos centrai, kurie prekiauja įrenginiais, automobiliais, įrankiais ir pramonei tiekiamomis prekėmis, statybos prekėmis, santechnika, durimis ir langais (verslui skirtomis prekėmis), baldais individualiose, tradicinėse ir specializuotose parduotuvėse, automobiliais, taip pat augalininkystės ūkiai ir degalinės, taip pat nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu šie prekybos centrai nedaro tokio didelio poveikio aplinkai ir teritorijos planavimui nei kiti prekybos centrai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

52      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog jais nedraudžiama taikyti pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams nustatyto mokesčio.

2.      Prekybos centrų, kurių prekybos plotas mažesnis nei 500 m2, ir prekybos centrų, kurių prekybos plotas viršija šią ribą, tačiau kurių mokesčio bazė neviršija 2 000 m2, atleidimas nuo pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio, kuris iš esmės nustatomas pagal jų prekybos plotą, nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nuo šio mokesčio atleidžiami prekybos centrai, kurie prekiauja įrenginiais, automobiliais, įrankiais ir pramonei tiekiamomis prekėmis, statybos prekėmis, santechnika, durimis ir langais (verslui skirtomis prekėmis), baldais individualiose, tradicinėse ir specializuotose parduotuvėse, automobiliais, taip pat augalininkystės ūkiai ir degalinės, nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu šie prekybos centrai nedaro tokio didelio poveikio aplinkai ir teritorijos planavimui nei kiti prekybos centrai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Parašai.

*      Proceso kalba: ispanų.