Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. rugsėjo 6 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009–5 straipsnis ir 19 straipsnio 2 dalis – Darbuotojai, komandiruoti į kitą valstybę narę nei ta, kurioje darbdavys paprastai vykdo veiklą – A1 pažymėjimų išdavimas kilmės valstybėje narėje po darbuotojų įregistravimo priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje – Administracinės komisijos nuomonė – A1 pažymėjimų išdavimas per klaidą – Išvada – Privalomasis šių pažymėjimų pobūdis ir grįžtamoji galia – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – Taikytini teisės aktai – 12 straipsnio 1 dalis – Asmens, „siunčiamo pakeisti kito asmens“, sąvoka“

Byloje C-527/16

dėl Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas, Austrija) 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. spalio 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Salzburger Gebietskrankenkasse,

Bundesminister für Arbeit, Soziales und Konsumentenschutz,

dalyvaujant

Alpenrind GmbH,

Martin-Meat Szolgáltató és Kereskedelmi Kft,

Martimpex-Meat Kft,

Pensionsversicherungsanstalt,

Allgemeine Unfallversicherungsanstalt,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai C. G. Fernlund, J.-C. Bonichot, S. Rodin ir E. Regan (pranešėjas),

generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. rugsėjo 28 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Salzburger Gebietskrankenkasse, atstovaujamos Rechtsanwalt P. Reichel,

–        Alpenrind GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte R. Haumer ir W. Berger,

–        Martimpex-Meat Kft ir Martin-Meat Szolgáltató és Kereskedelmi Kft, atstovaujamų Rechtsanwälte U. Salburg ir G. Simonfay,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck ir M. Jacobs,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil, J. Pavliš ir O. Šváb,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir D. Klebs,

–        Airijos, atstovaujamos L. Williams, G. Hodge, J. Murray, E. Creedon, A. Joyce ir N. Donnelly,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. David,

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fehér,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, padedamo adwokat M. Malczewska,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann ir D. Martin,

susipažinęs su 2018 m. sausio 31 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl, pirma, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10), iš dalies pakeisto 2010 m. gruodžio 9 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1244/2010 (OL L 338, 2010, p. 35) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 12 straipsnio 1 dalies ir, antra, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010 (OL L 338, 2010, p. 35) (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009), 5 straipsnio ir 19 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Salzburger Gebietskrankenkasse (Zalcburgo federalinės žemės teritorinė ligonių kasa, Austrija) (toliau – Zalcburgo ligonių kasa) ir Bundesminister für Arbeit, Soziales und Konsumentenschutz (federalinis darbo, socialinių reikalų ir vartotojų apsaugos ministras, Austrija) (toliau – ministras) ginčą su Alpenrind GmbH, Martin–Meat Szolgáltató és Kereskedelmi Kft (toliau – Martin-Meat), Martimpex-Meat Kft (toliau – Martimpex), Pensionsversicherungsanstalt (Pensijų įstaiga, Austrija) ir Allgemeine Unfallversicherungsanstalt (Bendroji draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstaiga, Austrija) dėl Austrijoje įsteigtos Alpenrind ir Vengrijoje įsteigtos Martimpex susitarimu į Austriją komandiruotiems darbuotojams taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų.

 Teisinis pagrindas

 Reglamentas Nr. 883/2004

3        Reglamento Nr. 883/2004 1, 3, 5, 8, 15, 17–18 bis ir 45 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„(1)      nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės priklauso laisvo asmenų judėjimo sričiai ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas.

<...>

(3)      1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenimis, savarankiškai dirbantiems asmenimis ir jų šeimos nariams, judantiems [Sąjungoje] daug kartų buvo keičiamas ir atnaujinamas, atsižvelgiant ne tik į poslinkius [Sąjungoje], įskaitant Teisingumo Teismo sprendimus, bet ir į nacionalinių teisės aktų pakeitimus. Dėl minėtų veiksnių [Sąjungos] koordinavimo taisyklės tapo pernelyg sudėtingos ir ilgos. Todėl siekiant laisvo asmenų judėjimo svarbu pakeisti – patobulinti ir supaprastinti – šias nuostatas.

<...>

(5)      Tokiu koordinavimu būtina [Sąjungoje] garantuoti vienodą požiūrį į atitinkamus asmenis pagal skirtingus nacionalinius teisės aktus.

<...>

(8)      Bendrasis vienodo požiūrio principas yra ypač svarbus darbuotojams, negyvenantiems toje valstybėje narėje, kurioje jie dirba, tarp jų ir pasienio darbuotojams.

<...>

(15)      [Sąjungoje] judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinius teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų.

<...>

(17)      Siekiant kiek galima labiau garantuoti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomi tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai.

(18)      Tam tikrose situacijose, pateisinančiose kitus taikymo kriterijus, būtina nukrypti nuo tos bendros taisyklės.

(18a)      Tik vienų taikytinų teisės aktų principas yra labai svarbus ir turėtų būti stiprinamas. <...>

(45)      Kadangi valstybės narės negali pasiekti siūlomų veiksmų tikslo, būtent numatyti koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą, ir todėl šis tikslas dėl minėtų veiksmų apimties ir poveikio gali būti geriau pasiektas Bendrijos lygiu, Bendrija gali numatyti priemones, vadovaudamasi subsidiarumo principu, apibrėžtu Sutarties 5 straipsnyje. <...>“

4        Šio reglamento II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ esančiame 11 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ nustatyta:

„1.      Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.

<...>

3.      Laikantis [nepažeidžiant] 12–16 straipsnių nuostatų:

a)      vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai;

<...>“

5        Toje pačioje šio reglamento antraštinėje dalyje esančio 12 straipsnio „Specialios taisyklės“ 1 dalies redakcijoje, taikytoje laikotarpio, kuris tęsėsi nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. (toliau – ginčijamas laikotarpis), pradžioje, numatyta:

„Asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti to darbdavio vardu, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens.“

6        Ginčijamu laikotarpiu Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis buvo iš dalies pakeista 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009 (OL L 149, 2012, p. 4), šios dalies pabaigoje įterpiant žodį „komandiruoto“.

7        Šio reglamento IV antraštinėje dalyje „Administracinė komisija ir patariamasis komitetas“ esančio 71 straipsnio „Administracinės komisijos sudėtis ir darbo metodai“ 1 dalyje numatyta:

„Prie [Europos Komisijos] įsteigtą Socialinių apsaugos sistemų koordinavimo administracinę komisiją (toliau – Administracinė komisija) sudaro po vieną Vyriausybės atstovą iš kiekvienos valstybės narės; jei būtina, jai padeda ekspertai patarėjai. [Europos Komisijos] atstovas dalyvauja Administracinės komisijos posėdžiuose patarėjo teisėmis.“

8        Šioje IV antraštinėje dalyje esančiame 72 straipsnyje „Administracinės komisijos uždaviniai“ nurodyta:

„Administracinė komisija vykdo šias pareigas:

a)      nagrinėja visus administravimo ir aiškinimo klausimus, kylančius iš šio [reglamento ar Reglamento Nr. 987/2009] nuostatų arba iš pagal juos sudarytų sutarčių ar susitarimų, nepažeidžiant valdžios institucijų, įstaigų ir atitinkamų asmenų teisių naudotis teismais ir procedūromis, nustatytomis valstybių narių teisės aktais, šiuo reglamentu arba Steigimo sutartimi;

<...>

c)      vysto ir plėtoja valstybių narių ir jų įstaigų bendradarbiavimą socialinės apsaugos srityje, inter alia, siekiant atsižvelgti į konkrečius klausimus, susijusius su tam tikromis asmenų kategorijomis; lengvina tarpvalstybinį bendradarbiavimą socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje;

<...>“

9        Reglamento Nr. 883/2004 V antraštinėje dalyje „Kitos nuostatos“ esančiame 76 straipsnyje „Bendradarbiavimas“ nustatyta:

„1.      Valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos teikia viena kitai visą informaciją apie:

a)      priemones, kurių reikia imtis įgyvendinant šį reglamentą;

b)      jų teisės aktų pakeitimus, kurie gali turėti įtakos šio reglamento įgyvendinimui.

2.      Pagal šį reglamentą, valstybių narių valdžios institucijos ir įstaigos teikia paramą ir vykdo savo pareigas, tartum įgyvendintų savo teisės aktus. <...>“

 Reglamentas Nr. 987/2009

10      Reglamento Nr. 987/2009 2, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(2)      Glaudesnis ir veiksmingesnis socialinės apsaugos įstaigų bendradarbiavimas yra svarbiausias veiksnys siekiant, kad asmenys, kuriems taikomas [Reglamentas Nr. 883/2004], galėtų pasinaudoti savo teisėmis kuo greičiau ir optimaliausiomis sąlygomis.

<...>

(6)      Sustiprinant tam tikras procedūras turėtų būti užtikrintas didesnis teisinis tikrumas ir skaidrumas [Reglamento Nr. 883/2004] naudotojams. Pavyzdžiui, nustačius bendrus terminus tam tikriems įsipareigojimams įvykdyti arba tam tikroms administracinėms užduotims atlikti, būtų padedama apdraustųjų ir įstaigų santykiams tapti aiškesniems ir apibrėžtesniems.

<...>

(12)      Daugeliu šiame reglamente numatytų priemonių ir procedūrų siekiama užtikrinti, kad kriterijai, kuriuos pagal [Reglamentą Nr. 883/2004] turi taikyti valstybių narių įstaigos, būtų skaidresni. Tokias priemones ir procedūras nulėmė [Teisingumo Teismo] praktika, Administracinės komisijos sprendimai ir daugiau nei 30 metų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo patirtis, taikant Sutartyje įtvirtintas pagrindines laisves.“

11      Reglamento Nr. 987/2009 I antraštinės dalies „Bendrosios nuostatos“ I skyriuje, kuriame apibrėžtos sąvokos, esančio 1 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta, kad dokumentas yra „duomenų rinkinys, neatsižvelgiant į pateikimo būdą, kurio struktūra yra tokia, kad jais galima keistis elektroninėmis priemonėmis, ir kurie turi būti perduodami, kad galėtų būti taikomas [Reglamentas Nr. 883/2004] ir [Reglamentas Nr. 987/2009]“.

12      Šioje I antraštinėje dalyje, II skyriuje „Bendradarbiavimo ir keitimosi duomenimis nuostatos“ esančiame 5 straipsnyje „Kitoje valstybėje narėje išduotų dokumentų ir patvirtinamųjų įrodymų teisinė galia“ numatyta:

„1.      Valstybių narių įstaigos priima kitos valstybės narės įstaigos išduotus asmens padėtį liudijančius dokumentus, reikalingus [Reglamentui Nr. 883/2004] ir [Reglamentui Nr. 987/2009] taikyti, ir patvirtinamuosius įrodymus, kurių pagrindu tie dokumentai buvo išduoti, nebent valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, juos anuliuotų arba paskelbtų negaliojančiais.

2.      Kilus abejonėms dėl dokumento galiojimo arba dėl duomenų, kuriais grindžiami jame išdėstyti teiginiai, tikslumo, dokumentą gaunanti valstybės narės įstaiga prašo dokumentą išdavusi[os] įstaigos suteikti reikiamą tikslesnę informaciją, o tam tikrais atvejais anuliuoti tą dokumentą. Išdavusi įstaiga persvarsto dokumento išdavimo pagrindą ir prireikus jį anuliuoja.

3.      Vadovaujantis 2 dalimi, tais atvejais, kai kyla abejonių dėl atitinkamų asmenų pateiktos informacijos, dokumentų ar patvirtinančių įrodymų galiojimo ar faktų, kuriais pagrįsta juose pateikta informacija, tikslumo, buvimo vietos ar gyvenamosios vietos įstaiga kompetentingos įstaigos prašymu, jeigu tai įmanoma, atlieka reikiamą tokios informacijos ar dokumento patikrinimą.

4.      Jei atitinkamoms įstaigoms nepavyksta susitarti, ne anksčiau kaip po mėnesio nuo tos dienos, kurią dokumentą gavusi įstaiga pateikė prašymą, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į Administracinę komisiją. Administracinė komisija mėgina išspręsti klausimą per šešis mėnesius nuo dienos, kurią į ją buvo kreiptasi.“

13      II skyriuje esančiame 6 straipsnyje „Laikinas teisės aktų taikymas ir laikinas išmokų skyrimas“ numatyta:

„1.      Išskyrus atvejus, kai [Reglamente Nr. 987/2009] numatyta kitaip, jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos ar valdžios institucijos nesutaria dėl to, kurie teisės aktai taikomi, atitinkamam asmeniui laikinai taikomi vienos iš tų valstybių narių teisės aktai, pirmumo tvarką nustatant taip:

a)      valstybės narės, kurioje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai, jei asmuo pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirba tik vienoje valstybėje narėje;

<...>

3.      Jei atitinkamoms įstaigoms ar valdžios institucijoms nepavyksta susitarti, ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo tos dienos, kurią kilo 1 arba 2 dalyje nurodytas nesutarimas, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į Administracinę komisiją. Administracinė komisija siekia išspręsti klausimą per šešis mėnesius nuo dienos, kurią į ją buvo kreiptasi.

<...>“

14      Reglamento Nr. 987/2009 II antraštinėje dalyje esančio 15 straipsnio „Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalies b ir d punktų, 11 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio taikymo tvarka (dėl informacijos teikimo atitinkamoms įstaigoms)“ 1 dalies redakcijoje, kuri buvo taikoma ginčijamo laikotarpio pradžioje, numatyta:

„Išskyrus atvejus, kai [Reglamento Nr. 987/2009] 16 straipsnyje numatyta kitaip, jei asmuo vykdo veiklą valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, darbdavys arba, jei asmuo dirba ne pagal darbo sutartį, atitinkamas asmuo informuoja apie tai valstybės narės, kurios teisės aktai taikomi, kompetentingą įstaigą, jei įmanoma, iš anksto. Ta įstaiga nedelsdama sudaro galimybę atitinkamam asmeniui ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai gauti informaciją apie teisės aktus, taikomus atitinkamam asmeniui pagal [Reglamento Nr. 883/2004] 11 straipsnio 3 dalies b punktą arba 12 straipsnį.“

15      Ginčijamu laikotarpiu Reglamento Nr. 987/2009 15 straipsnio 1 dalies antras sakinys buvo pakeistas Reglamentu Nr. 465/2012. Pakeista šios nuostatos redakcija išdėstyta taip:

„<...> Ta įstaiga atitinkamam asmeniui išduoda [Reglamento Nr. 987/2009] 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą pažymėjimą ir nedelsiant pateikia informaciją apie tam asmeniui pagal [Reglamento Nr. 883/2004] 11 straipsnio 3 dalies b punktą arba 12 straipsnį taikytinus teisės aktus valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai.“

16      Toje pačioje antraštinėje dalyje esančiame 19 straipsnyje „Informacijos teikimas atitinkamiems asmenims ir darbdaviams“ nurodyta:

„1.      Valstybės narės, kurios teisės aktai tampa taikytini pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, kompetentinga įstaiga praneša atitinkamam asmeniui ir, tam tikrais atvejais, jo darbdaviui (-iams) apie tuose teisės aktuose jam (jiems) numatytas pareigas. Ji teikia jiems pagal tuos teisės aktus privalomiems formalumams atlikti reikiamą pagalbą.

2.      Atitinkamo asmens ar darbdavio prašymu valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinės dalies nuostatą, kompetentinga įstaiga išduoda pažymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini, ir prireikus nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini.“

17      Šioje II antraštinėje dalyje esančiame 20 straipsnyje „Įstaigų tarpusavio bendradarbiavimas“ numatyta:

„1.      Atitinkamos įstaigos perduoda valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini asmeniui pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinės dalies nuostatas, kompetentingai įstaigai informaciją, būtiną nustatant dieną, kurią pradedami taikyti tie teisės aktai, ir įmokas, kurias šis asmuo ir jo darbdavys (-iai) turi mokėti pagal tuos teisės aktus.

2.      Valstybės narės, kurios teisės aktai tampa taikomi asmeniui pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, kompetentinga įstaiga sudaro galimybę valstybės narės, kurios teisės aktai tam asmeniui buvo taikomi vėliausiai, kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai gauti informaciją apie dieną, kurią pradedami taikyti šie teisės aktai.“

18      V antraštinėje dalyje „Įvairios nuostatos, pereinamojo laikotarpio ir baigiamosios nuostatos“ esančio 89 straipsnio „Informacija“ 3 dalyje numatyta:

„Kompetentingos institucijos užtikrina, kad jų įstaigos būtų informuotos ir taikytų visas [Sąjungos] teisines ir kitas nuostatas, įskaitant Administracinės komisijos sprendimus, tose srityse, kurioms taikomas [Reglamentas Nr. 883/2004] ir [Reglamentas Nr. 987/2009], laikantis šiuose reglamentuose nustatytų sąlygų.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

19      Alpenrind GmbH vykdo veiklą prekybos galvijais ir mėsa sektoriuje. Nuo 1997 m. ji eksploatuoja nuomojamą skerdyklą Zalcburge.

20      2007 m. Alpenrind (anksčiau – S GmbH) sudarė su Vengrijoje įsteigta Martin-Meat sutartį, pagal ją pastaroji įsipareigojo išpjaustyti ir supakuoti 25 jaučių skerdenų puses per savaitę. Šiuos darbus Alpenrind patalpose atliko į Austriją komandiruoti darbuotojai. 2012 m. sausio 31 d. Martin-Meat nutraukė mėsos išpjaustymo veiklą ir toliau teikė skerdimo paslaugas Alpenrind.

21      2012 m. sausio 24 d. Alpenrind su taip pat Vengrijoje įsteigta bendrove Martimpex sudarė sutartį, pagal ją pastaroji įsipareigojo nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Alpenrind išpjaustyti 55 000 tonų galvijų skerdenų pusių. Šiuos darbus Alpenrind patalpose atliko į Austriją komandiruoti darbuotojai. Mėsos gabalus perimdavo Martimpex, jos darbuotojai juos išpjaustydavo ir supakuodavo.

22      Nuo 2014 m. vasario 1 d. Alpenrind vėl pavedė Martin-Meat atlikti šiuos mėsos išpjaustymo darbus minėtose patalpose.

23      Daugiau nei 250 darbuotojų, kurie ginčijamu laikotarpiu dirbo Martimpex, kompetentinga Vengrijos socialinės apsaugos įstaiga išdavė – daliai jų atgaline data ir daliai jų tais atvejais, kai Austrijos socialinės apsaugos įstaiga jau buvo nustačiusi atitinkamo darbuotojo privalomąjį draudimą pagal Austrijos teisės aktus, – pažymėjimus, liudijančius, kad jiems taikomas Vengrijos socialinės apsaugos režimas pagal Reglamento Nr. 883/2004 11–16 straipsnius ir Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnį. Kiekviename iš šių dokumentų Alpenrind buvo nurodyta kaip darbdavė toje vietoje, kur buvo vykdoma profesinė veikla.

24      Zalcburgo ligonių kasa nustatė šių darbuotojų privalomąjį draudimą ginčijamu laikotarpiu, vadovaudamasi Allgemeine Sozialversicherungsgesetz (Socialinės apsaugos kodeksas) 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Arbeitslosenversicherungsgesetz (Nedarbo draudimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies a punktu ir remdamasi jų darbu pagal darbo sutartį, atliktu bendrai Alpenrind, Martin-Meat ir Martimpex įmonei.

25      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui apskųstu sprendimu Verwaltungsgericht (Administracinis teismas, Austrija) šį Zalcburgo ligonių kasos sprendimą panaikino, motyvuodamas tuo, kad Austrijos socialinės apsaugos įstaiga neturi kompetencijos. Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) sprendimą motyvavo, be kita ko, tuo, kad visiems asmenims, kuriems taikomas Austrijos privalomasis draudimas, kompetentinga Vengrijos socialinės apsaugos įstaiga buvo išdavusi A1 pažymėjimus, patvirtinančius, kad tie asmenys nuo tam tikro momento laikomi Vengrijoje pagal darbo sutartį dirbančiais ir privalomuoju draudimu apdraustais Martimpex darbuotojais, kuriuos planuojama komandiruoti į Austriją dirbti Alpenrind pažymėjimuose nurodytu laikotarpiu, apimančiu ginčijamą laikotarpį.

26      Dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktame skunde Zalcburgo ligonių kasa ir ministras nesutinka su tuo, kad A1 pažymėjimai turėjo absoliučiai privalomąją galią. Jų nuomone, privalomoji galia grindžiama ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo paisymu. Jie mano, kad Vengrijos socialinės apsaugos įstaiga pažeidė šį principą.

27      Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Vengrija pažymėjo, kad iš aklavietės, į kurią pateko ir Vengrija, būtų galima išeiti tik teismo sprendimu ir kad pagal Vengrijos nacionalinę teisę negalima atšaukti A1 pažymėjimų. Zalcburgo ligonių kasa mano, kad neturi įgaliojimų veikti Vengrijoje. Jos nuomone, vienintelis būdas išspręsti problemą iš esmės yra nustatyti Austrijos privalomąjį draudimą, nepaisant Vengrijos kompetentingos įstaigos išduotų A1 pažymėjimų.

28      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ministras pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad Administracinė komisija 2016 m. birželio 20 ir 21 d. padarė išvadą, jog Vengrija klaidingai pasiskelbė turinti kompetenciją susijusių darbuotojų atžvilgiu, todėl A1 pažymėjimai turėtų būti atšaukti.

29      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo nagrinėjamoje byloje kyla Sąjungos teisės aiškinimo klausimų.

30      Konkrečiai, pirma, šis teismas pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio formuluotę asmens padėtį reglamentų Nr. 883/2004 ir 987/2009 taikymo tikslais patvirtinantys dokumentai, taip pat įrodymai ir susiję dokumentai, saisto tik valstybių narių socialinės apsaugos įstaigas. Taigi, šiam teismui kyla abejonių, ar ši privalomoji galia taikoma ir nacionaliniams teismams.

31      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl galimų procedūros Administracinėje komisijoje padarinių privalomajai A1 pažymėjimų galiai. Konkrečiai šis teismas siekia išsiaiškinti, ar pasibaigus procedūrai Administracinėje komisijoje, per kurią nepavyko nei susitarti, nei pasiekti, kad A1 pažymėjimai būtų atšaukti, nestabdoma privaloma šių pažymėjimų galia ir ar atsiranda galimybė inicijuoti procedūrą, siekiant nustatyti privalomąjį draudimą.

32      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šiuo atveju kai kurie A1 pažymėjimai buvo išduoti atgaline data ir dalis jų – tik tada, kai Austrijos įstaiga jau buvo nustačiusi privalomąjį draudimą. Šis teismas klausia, ar išduoti tokie dokumentai turi privalomą grįžtamąją galią, kai priimančiojoje valstybėje narėje oficialiai jau yra nustatytas privalomasis draudimas. Šio teismo nuomone, būtų galima teigti, kad Austrijos įstaigų priimti aktai, kuriuose nustatoma pareiga draustis, taip pat yra dokumentai, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalį, turintys šioje nuostatoje numatytą privalomąją galią.

33      Trečia, tuo atveju, jei A1 pažymėjimai tam tikromis sąlygomis turi ribotą privalomąją galią, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą, kad komandiruotam asmeniui toliau taikomi valstybės narės, kurioje įsteigtas jo darbdavys, teisės aktai, jeigu jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens, reikia aiškinti taip, kad darbuotojo negalima iš karto pakeisti naujai komandiruotu kitu darbuotoju, nesvarbu, iš kurios įmonės arba valstybės narės atvyksta tas naujai komandiruotas darbuotojas. Nors toks siauras aiškinimas galėtų padėti išvengti piktnaudžiavimo, Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies formuluotė nebūtinai leidžia daryti tokią išvadą.

34      Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Reglamento Nr. 987/2009] 5 straipsnyje įtvirtinta privalomoji teisinė dokumentų, kaip jie suprantami pagal [šio reglamento] 19 straipsnio 2 dalį, galia taip pat taikoma teismų, kaip jie suprantami pagal SESV 267 straipsnį, nagrinėjamose bylose?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

a)      Ar nurodyta privalomoji galia taikoma ir tuo atveju, kai po procedūros [administracinėje komisijoje] nepasiekiama jokio susitarimo ir ginčijami dokumentai neatšaukiami?

b)      Ar nurodyta privalomoji galia taikoma ir tuo atveju, kai A 1 dokumentas išduodamas tik kai priimančioji valstybė narė oficialiai konstatuoja privalomąjį draudimą pagal savo teisės aktus? Ar privalomoji galia tokiais atvejais taip pat yra grįžtamoji?

3.      Jei, esant tam tikroms sąlygoms, privalomoji dokumentų galia pagal Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalį yra ribota:

ar pažeidžiamas Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas pakeisti kitą asmenį, jei keičiantį asmenį komandiruoja ne tas pats, o kitas darbdavys? Ar svarbi aplinkybė:

a)      kad šio darbdavio buveinė registruota toje pačioje valstybėje narėje kaip ir pirmojo darbdavio arba

b)      kad pirmasis ir antrasis komandiruojantieji darbdaviai tarpusavyje susiję asmeniniais ir (arba) organizaciniais ryšiais?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

35      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, valstybės narės kompetentingos įstaigos pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį išduotas A1 pažymėjimas saisto ne tik valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, įstaigas, bet ir šios valstybės narės teismus.

36      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalį tos valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, be kita ko, joje esančią 12 straipsnio 1 dalį, kompetentinga įstaiga, suinteresuotojo asmens arba darbdavio paprašyta, paliudija, kad šie teisės aktai yra taikytini, ir, jei reikia, nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini.

37      Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybių narių įstaigos priima kitos valstybės narės įstaigos išduotus asmens padėtį liudijančius dokumentus, reikalingus Reglamentui Nr. 883/2004 ir Reglamentui Nr. 987/2009 taikyti, ir patvirtinamuosius įrodymus, kurių pagrindu tie dokumentai buvo išduoti, nebent valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, juos anuliuotų arba paskelbtų negaliojančiais.

38      Tiesa, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šioje nuostatoje numatyta, jog minėtoje nuostatoje nurodytus dokumentus priima „įstaigos“, įsteigtos kitose valstybėse narėse nei ta, kurioje tie dokumentai išduoti, tačiau nėra aiškiai nurodyti tų kitų valstybių narių teismai.

39      Vis dėlto šioje nuostatoje taip pat numatyta, kad tokie dokumentai priimami, „nebent valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, juos anuliuotų arba paskelbtų negaliojančiais“, o tai leidžia manyti, kad iš esmės tik išduodančios valstybės narės institucijos ir teismai gali A1 pažymėjimus prireikus atšaukti arba paskelbti negaliojančiais.

40      Šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalies genezė ir kontekstas.

41      Konkrečiai dėl E 101 pažymos, kurią pakeitė A1 pažymėjimas, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad privalomasis pirmosios pažymos, kurią pagal 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL L 74, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83), 12a straipsnio 1a punktą išdavė kompetentinga valstybės narės institucija, pobūdis saisto ir institucijas, ir teismus valstybėje narėje, kurioje vykdoma veikla (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Herbosch Kiere, C-2/05, EU:C:2006:69, 30–32 punktus ir 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo A-Rosa Flussschiff, C-620/15, EU:C:2017:309, 51 punktą).

42      Reglamento Nr. 987/2009 12 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad jame numatytas priemones ir procedūras „nulėmė <...> Teisingumo Teismo [jurisprudencija], Administracinės komisijos sprendimai ir daugiau nei 30 metų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo patirtis, taikant Sutartyje įtvirtintas pagrindines laisves“.

43      Be to, Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad Reglamente Nr. 987/2009 yra kodifikuota Teisingumo Teismo jurisprudencija: pripažintas E 101 pažymos privalomasis pobūdis ir šią pažymą išdavusios įstaigos išimtinė kompetencija vertinti šios pažymos galiojimą ir aiškiai perimta ginčų, susijusių su valstybės narės kompetentingos įstaigos išduotų dokumentų teisingumu ir atitinkamam darbuotojui taikytinų teisės aktų nustatymu, sprendimo procedūra (2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo A-Rosa Flussschiff, C-620/15, EU:C:2017:309, 59 punktas ir 2017 m. spalio 24 d. Nutarties Belu Dienstleistung ir Nikless, C-474/16, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:812, 19 punktas).

44      Iš to darytina išvada, kad, jeigu priimdamas Reglamentą Nr. 987/2009 ES teisės aktų leidėjas būtų norėjęs nukrypti nuo ankstesnės jurisprudencijos šiuo klausimu, siekdamas, kad valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, teismai nebūtų saistomi A1 pažymėjimų, išduotų kitoje valstybėje narėje, jis būtų aiškiai tai nurodęs.

45      Be to, kaip savo išvados 35 punkte pažymėjo generalinis advokatas, argumentai, kuriais grindžiama Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl privalomosios E 101 pažymų galios, tinka ir reglamentams Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009. Konkrečiai kalbant, teisinio saugumo principu remiamasi Reglamento Nr. 987/2009 6 konstatuojamojoje dalyje, o pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų priklausymo vienai socialinės apsaugos sistemai principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 15 konstatuojamojoje dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje, be to, lojalaus bendradarbiavimo principo svarba matyti iš Reglamento Nr. 883/2004 76 konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 987/2009 2 konstatuojamosios dalies ir 20 straipsnio.

46      Taigi pripažinus (išskyrus sukčiavimo ir piktnaudžiavimo teise atvejus), kad nacionalinė kompetentinga įstaiga, kreipdamasi į atitinkamą darbuotoją priimančios valstybės narės teismą, galėtų pripažinti A1 pažymėjimą negaliojančiu, kiltų pavojus kompetentingų valstybių narių įstaigų lojaliu bendradarbiavimu grindžiamai sistemai (šiuo klausimu dėl E 101 pažymų žr. 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Herbosch Kiere, C-2/05, EU:C:2006:69, 30 punktą; 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo A–Rosa Flussschiff, C-620/15, EU:C:2017:309, 47 punktą ir 2018 m. vasario 6 d. Sprendimo Altun ir kt., C-359/16, EU:C:2018:63, 54, 55, 60 ir 61 punktus).

47      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, valstybės narės kompetentingos įstaigos pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį išduotas A1 pažymėjimas saisto ne tik valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, įstaigas, bet ir šios valstybės narės teismus.

 Dėl antrojo klausimo

 Dėl antrojo klausimo pirmosios dalies

48      Pirmoje antrojo prejudicinio klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad A1 pažymėjimas, kurį išdavė valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, saisto ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, socialinės apsaugos institucijas, ir šios valstybės narės teismus, jeigu šis pažymėjimas nėra atšauktas ar pripažintas negaliojančiu valstybėje narėje, kurioje jis išduotas, net jei pastarosios valstybės narės ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos institucijos kreipėsi į Administracinę komisiją ir ši konstatavo, kad pažymėjimas išduotas per klaidą ir turėtų būti atšauktas.

–       Dėl priimtinumo

49      Vengrijos vyriausybė pirmiausia tvirtina, kad pirma antrojo klausimo dalis yra hipotetinė, nes nagrinėjamu atveju Administracinė komisija rado sprendimą, kuriam pritarė ir Austrijos Respublika, ir Vengrija; Vengrijos valdžios institucijos nurodė, kad todėl yra pasirengusios atšaukti nagrinėjamus A1 pažymėjimus.

50      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra ne kartą nusprendęs, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, turintis prisiimti atsakomybę už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti yra būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu arba galiojimu (2018 m. vasario 7 d. Sprendimo American Express, C-304/16, EU:C:2018:66, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51      Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas arba galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. vasario 7 d. Sprendimo American Express, C-304/16, EU:C:2018:66, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52      Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos iš tiesų matyti, kad Administracinė komisija pateikė 2016 m. gegužės 9 d. nuomonę, kurioje nurodė, jog Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami A1 pažymėjimai niekada neturėjo būti išduoti ir juos reikėtų atšaukti; šią nuomonę minėta komisija vėliau patvirtino savo 347-ajame susirinkime 2016 m. birželio 20 ir 21 d.

53      Vis dėlto neginčijama, kad Vengrijos kompetentinga įstaiga jų neatšaukė ir Vengrijos teismai nepripažino jų negaliojančiais.

54      Iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad Austrijos Respublika ir Vengrija nesusitarė dėl galimo šių pažymėjimų ar bent jau dalies jų atšaukimo tvarkos. Be to, iš šių dokumentų, atrodo, matyti, kad minėtos nuomonės taikymas sustabdytas atsižvelgiant į šią prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, kuriai vykstant Vengrijos vyriausybė, be kita ko, tvirtina, kad Vengrijos kompetentinga įstaiga teisėtai išdavė pagrindinėje byloje nagrinėjamus A1 pažymėjimus pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį.

55      Iš to matyti, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, atitinka antrojo pateikto klausimo pirmos dalies faktines prielaidas. Šiomis aplinkybėmis tai, kad Vengrija bent jau iš esmės sutiko su Administracinės komisijos padaryta išvada, nesumažina šio klausimo svarbos ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.

56      Be to, tai, kad Administracinė komisija konstatavo, jog pagrindinėje byloje nagrinėjami A1 pažymėjimai turėtų būti panaikinti, savaime negali pagrįsti šio prejudicinio klausimo nepriimtinumo, nes jis būtent susijęs su tuo, ar ši išvada gali sukelti pasekmių, susijusių su minėtų pažymėjimų privalomumu valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, institucijoms ir teismams.

57      Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad antrojo klausimo pirma dalis yra tokia hipotetinė, kad paneigiama svarbos prezumpcija, nurodyta šio sprendimo 51 punkte.

–       Dėl esmės

58      Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 72 straipsnį, kuriame išvardyti Administracinės komisijos uždaviniai, ji įpareigota nagrinėti visus administravimo ar aiškinimo klausimus, kylančius iš šio reglamento ar Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų, arba iš pagal juos sudarytų sutarčių ar susitarimų, nepažeidžiant valdžios institucijų, įstaigų ir suinteresuotų asmenų teisių naudotis procedūromis ir kreiptis į teismus, numatytus valstybių narių teisės aktuose, Reglamente Nr. 883/2004 arba Steigimo sutartyje.

59      Pagal šį 72 straipsnį Administracinė komisija taip pat, pirma, vysto ir plėtoja valstybių narių ir jų įstaigų bendradarbiavimą socialinės apsaugos srityje, inter alia, siekdama atsižvelgti į konkrečius klausimus, susijusius su tam tikromis asmenų kategorijomis, ir, antra, lengvina tarpvalstybinį bendradarbiavimą socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje.

60      Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje kilo ginčas tarp kompetentingos valstybės narės įstaigos ir kitos valstybės narės tokios įstaigos dėl dokumentų ar patvirtinamųjų įrodymų, nurodytų Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalyje, šio straipsnio 2–4 dalyse yra numatyta procedūra šiam ginčui išspręsti. Būtent to straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti veiksmai, kuriuos atitinkamos institucijos turėtų atlikti, jei kyla abejonių dėl tokių dokumentų ir patvirtinamųjų įrodymų galiojimo ar faktų, kuriais jie grindžiami, tikslumo. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai atitinkamoms įstaigoms nepavyksta susitarti, kompetentingos institucijos gali kreiptis į Administracinę komisiją, kuri „mėgina išspręsti klausimą“ per šešis mėnesius nuo kreipimosi.

61      Kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo dėl Reglamento Nr. 1408/71, jeigu Administracinei komisijai nepavyksta suderinti kompetentingų įstaigų nuomonės dėl taikytinų teisės aktų, valstybė narė, kurios teritorijoje dirba atitinkamas darbuotojas, nepažeisdama pažymą išdavusios įstaigos valstybėje narėje galimų teisminės gynybos priemonių, bent jau gali pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 259 straipsnį, kad nagrinėdamas tokį ieškinį Teisingumo Teismas galėtų išnagrinėti tokiam darbuotojui taikytinų teisės aktų klausimą ir E 101 formos pažymoje nurodytų duomenų teisingumą (2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo A-Rosa Flussschiff, C-620/15, EU:C:2017:309, 46 punktas).

62      Reikia konstatuoti, kad Administracinės komisijos vaidmuo vykstant Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 2–4 dalyse numatytai procedūrai apsiriboja valstybių narių kompetentingų institucijų, kurios į ją kreipėsi, nuomonių derinimu.

63      Tokios išvados nepaneigia Reglamento Nr. 987/2009 89 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad kompetentingos institucijos užtikrina, kad jų įstaigos žinotų ir taikytų visas Sąjungos teisės aktų ar kitas nuostatas, įskaitant Administracinės komisijos sprendimus, tose srityse, kurioms taikomi reglamentai Nr. 883/2004 ir 987/2009, laikantis šiuose reglamentuose nustatytų sąlygų, nes šia nuostata nesiekiama pakeisti Administracinės komisijos vaidmens per pirmesniame punkte nurodytą procedūrą, taigi ir nuomonės, kurioje išdėstytos šios komisijos vykstant šiai procedūrai padarytos išvados, vertės.

64      Taigi į pirmą antrojo klausimo dalį reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad A1 pažymėjimas, kurį išdavė valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, saisto ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, socialinės apsaugos įstaigas, ir šios valstybės narės teismus tol, kol šis pažymėjimas nėra atšauktas ar pripažintas negaliojančiu valstybėje narėje, kurioje jis išduotas, net jei pastarosios valstybės narės ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos institucijos kreipėsi į Administracinę komisiją ir ši konstatavo, kad pažymėjimas išduotas per klaidą ir turėtų būti atšauktas.

 Dėl antrojo klausimo antros dalies

65      Antrojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad A1 pažymėjimas, kurį išdavė valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, saisto ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, socialinės apsaugos institucijas, ir šios valstybės narės teismus, prireikus atgaline data, net jei išduotas po to, kai ši valstybė narė nustatė atitinkamam darbuotojui privalomąjį draudimą pagal savo teisės aktus.

–       Dėl priimtinumo

66      Vengrijos vyriausybė tvirtina, kad šis klausimas hipotetinis, nes jokio A1 pažymėjimo nebuvo išduota atgaline data po to, kai Austrijos valdžios institucijos nustatė atitinkamiems darbuotojams privalomąjį draudimą pagal Austrijos teisės aktus.

67      Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, kai kurie pagrindinėje byloje nagrinėjami A1 pažymėjimai buvo išduoti atgaline data. Iš šio prašymo taip pat matyti, kad Austrijos įstaiga jau buvo nustačiusi kai kurių atitinkamų darbuotojų privalomąjį draudimą pagal Austrijos teisės aktus prieš tai, kai Vengrijos kompetentinga institucija išdavė šiems darbuotojams A1 pažymėjimus.

68      Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes ir įvertinti klausimų, kuriuos jis pageidauja pateikti, svarbą (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Hoogstad, C-269/15, EU:C:2016:802, 19 punktą ir 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo A-Rosa Flussschiff, C-620/15, EU:C:2017:309, 35 punktą).

69      Iš to darytina išvada, kad antrojo klausimo antrą dalį reikia laikyti priimtina, nes remiantis informacija, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismo atsakymas gali būti naudingas šiam teismui nustatant bent dalies nagrinėjamų A1 pažymėjimų privalomąjį pobūdį.

–       Dėl esmės

70      Visų pirma reikėtų priminti, kad E 101 formos pažyma, išduota pagal Reglamento Nr. 574/72 11a straipsnį, gali turėti grįžtamąją galią. Nors pageidautina, kad tokia pažyma būtų išduodama iki atitinkamo laikotarpio pradžios, tai irgi gali būti padaryta per šį laikotarpį ar net jam pasibaigus (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo Banks ir kt., C-178/97, EU:C:2000:169, 52–57 punktus).

71      Sąjungos taisyklės, nustatytos reglamentuose Nr. 883/2004 ir 987/2009, nedraudžia, kad taip būtų ir A1 pažymėjimų atveju.

72      Konkrečiau kalbant, ginčijamo laikotarpio pradžioje taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 987/2009 15 straipsnio 1 dalyje iš tiesų numatyta, kad „jei asmuo vykdo veiklą valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė pagal Reglamento [Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, darbdavys arba, jei asmuo dirba ne pagal darbo sutartį, atitinkamas asmuo informuoja apie tai valstybės narės, kurios teisės aktai taikomi, kompetentingą įstaigą, jei įmanoma, iš anksto“ ir kad „ta įstaiga nedelsdama sudaro galimybę atitinkamam asmeniui ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai gauti informaciją apie teisės aktus, taikomus atitinkamam asmeniui“. Tačiau išlieka galimybė išduoti A1 pažymėjimą darbo laikotarpio metu ar net jam pasibaigus.

73      Toliau reikia patikrinti, ar A1 pažymėjimas gali būti taikomas atgaline data, nors šio pažymėjimo išdavimo dieną jau buvo valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos įstaigos sprendimas, pagal kurį atitinkamam darbuotojui taikomi tos valstybės narės teisės aktai.

74      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, išdėstyto šio sprendimo 36–47 punktuose, tol, kol A1 pažymėjimas, kurį išdavė valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, nėra atšauktas arba pripažintas negaliojančiu, jis, kaip ir jo pirmtakas – E 101 formos pažyma, saisto ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, socialinės apsaugos įstaigas, ir šios valstybės narės teismus.

75      Taigi šiomis konkrečiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad sprendimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentinga įstaiga nusprendžia, kad aptariami darbuotojai turi būti apdrausti privalomuoju draudimu pagal jos teisės aktus, yra dokumentas, „liudijantis“ atitinkamo asmens padėtį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalį.

76      Galiausiai reikėtų pridurti, kad, kaip savo išvados 66 punkte pažymėjo generalinis advokatas, klausimas, ar pagrindinėje byloje aptariamos institucijos privalėjo laikinai taikyti teisės aktus pagal Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnį, laikydamosi numatytos taikytinų teisės aktų pirmumo tvarkos, neturi įtakos nagrinėjamų A1 pažymėjimų privalomajai galiai. Konkrečiai kalbant, pagal šio 6 straipsnio 1 dalį joje numatytos laikinojo taikymo kolizinės taisyklės yra taikomos, „išskyrus atvejus, kai [šiame reglamente] numatyta kitaip“.

77      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrojo klausimo antrą dalį reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad A1 pažymėjimas, kurį išdavė valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, saisto ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, socialinės apsaugos įstaigas, ir šios valstybės narės teismus, prireikus atgaline data, net jei šis pažymėjimas išduotas po to, kai ši valstybė narė nustatė atitinkamam darbuotojui privalomąjį draudimą pagal savo teisės aktus.

 Dėl trečiojo klausimo

78      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai darbuotoją, kurį jo darbdavys komandiravo dirbti kitoje valstybėje narėje, pakeičia kitas darbuotojas, kurį komandiravo kitas darbdavys, pastarasis darbuotojas turi būti laikomas „siunčiamu pakeisti kito asmens“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl jam negali būti taikoma šioje nuostatoje numatyta speciali taisyklė, pagal kurią jam būtų toliau taikomi valstybės narės, kurioje jo darbdavys paprastai vykdo veiklą, teisės aktai. Šis teismas taip pat klausia, ar aplinkybė, kad abiejų atitinkamų darbuotojų darbdavių buveinės yra toje pačioje valstybėje narėje, arba tai, kad jie palaiko galimus asmeninius ar organizacinius ryšius, šiuo klausimu yra svarbi.

–       Dėl priimtinumo

79      Belgijos vyriausybė teigia, kad trečiasis klausimas yra hipotetinis, nes juo siekiama išsiaiškinti, ar aplinkybė, kad antrasis darbdavys turi savo buveinę kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra pirmojo darbdavio buveinė, yra svarbi, siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, nors abu atitinkami darbdaviai, minimi pagrindinėje byloje, yra įsteigti toje pačioje valstybėje narėje.

80      Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad trečiasis klausimas nėra hipotetinis dėl pirmesniame punkte nurodytos priežasties, nes dalis šio klausimo, kaip matyti iš pačios jo formuluotės, yra susijusi su aplinkybe, kad aptariamų darbdavių buveinės yra toje pačioje valstybėje narėje – ši aplinkybė atitinka pagrindinės bylos faktus, nes remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija ir Martin-Meat, ir Martimpex įsteigtos Vengrijoje.

–       Dėl esmės

81      Iš pradžių reikia pažymėti, kad trečiasis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į antrąjį klausimą atsakytų taip, kad privalomasis A1 pažymėjimo pobūdis, kaip jis suprantamas iš atsakymo į pirmąjį klausimą, gali būti ribotas esant vienai iš antrajame klausime nurodytų aplinkybių.

82      Remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 267 straipsnyje įtvirtinta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, kurio jiems reikia jų nagrinėjamai bylai išspręsti (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 7 d. Nutarties Alandžak ir kt., C-187/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:662, 9 ir 10 punktus).

83      Kaip iš esmės teigia Austrijos ir Vokietijos vyriausybės, taip pat Komisija, kadangi trečiasis klausimas susijęs su Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos (tam, kad komandiruotam asmeniui būtų toliau taikomi valstybės narės, kurioje darbdavys paprastai vykdo savo veiklą, teisės aktai, tas asmuo turi būti „nesiunčiamas pakeisti kito asmens“, toliau – nekeitimo sąlyga) apimtimi, šis klausimas susijęs su pačiu pagrindinės bylos dalyku. Taigi, šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kuriam iš dviejų valstybių narių, kurios dėl savo ginčo kreipėsi į Administracinę komisiją, ginamų aiškinimų reikėtų teikti pirmenybę, kai dėl to, kad jos prieštaringai aiškina nekeitimo sąlygos apimtį, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos, kilo pagrindinės bylos šalių ginčas dėl aptariamiems darbuotojams taikomų teisės aktų.

84      Be to, Austrijos vyriausybės teigimu, negalima atmesti galimybės, kad kai kuriems iš daugelio atitinkamų darbuotojų Vengrijos kompetentinga įstaiga neišdavė nei E 101, nei A1 formos, todėl nekeitimo sąlygos aiškinimas yra tiesiogiai reikšmingas pagrindinei bylai išspręsti šių darbuotojų atžvilgiu.

85      Tokiomis aplinkybėmis, nors, kaip matyti iš atsakymų į pirmąjį ir antrąjį klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra saistomas pagrindinėje byloje nagrinėjamų A1 pažymėjimų tol, kol Vengrijos kompetentinga įstaiga jų neatšaukė ar Vengrijos teismai nepripažino jų negaliojančiais, reikia atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą.

86      Iš pagrindinės bylos matyti, kad Martin-Meat darbuotojai buvo komandiruoti į Austriją laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2012 m. mėsos išpjaustymo darbams Alpenrind patalpose atlikti. Nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., taigi ir ginčijamu laikotarpiu, Martimpex darbuotojai buvo komandiruoti į Austriją vykdyti tų pačių darbų. Nuo 2014 m. vasario 1 d. Martin-Meat darbuotojai vėl vykdė šiuos darbus tose pačiose patalpose.

87      Taigi reikia išnagrinėti, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ginčijamu laikotarpiu tenkinama nekeitimo sąlyga ir ar tokiomis aplinkybėmis atitinkamų darbdavių buveinės vieta arba galimi šių darbdavių asmeniniai ar organizaciniai ryšiai yra svarbūs, ir kiek.

88      Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir kontekstą ir teisės akto, kurio dalis ji yra, tikslus (2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C-616/15, EU:C:2017:721, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89      Pirmiausia pažymėtina, kad ginčijamo laikotarpio pradžioje taikytos redakcijos Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad „asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti to darbdavio vardu, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens“.

90      Iš Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies formuluotės ir ypač žodžių „su sąlyga, kad“ matyti, kad pats faktas, jog komandiruotas darbuotojas pakeičia kitą asmenį, neleidžia šiam pakeičiančiam darbuotojui toliau taikyti valstybės narės, kurioje jo darbdavys paprastai vykdo savo veiklą, teisės aktų ir kad nekeitimo sąlyga taikoma kumuliatyviai su šioje nuostatoje taip pat numatyta sąlyga dėl ilgiausios galimos atitinkamo darbo trukmės.

91      Be to, tai, kad šios nuostatos tekste nėra aiškios nuorodos į atitinkamų darbdavių buveines ar galimus šių darbdavių asmeninius ar organizacinius ryšius, leidžia manyti, kad tokios aplinkybės nėra reikšmingos aiškinant šią nuostatą.

92      Be to, kalbant apie Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies kontekstą, reikia pažymėti, kad, remiantis pačiu šio straipsnio pavadinimu, jame nustatytos taisyklės, įskaitant numatytąją šio straipsnio 1 dalyje, yra „specialios taisyklės“ dėl socialinės apsaugos teisės aktų, taikytinų asmenims, kurie patenka į šio reglamento taikymo sritį.

93      Iš tiesų, kaip matyti iš šio reglamento 11 straipsnio 3 dalies a punkto, šis straipsnis skirtas „bendrosioms taisyklėms“, ir asmenims, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamiems darbuotojams, dirbantiems valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai, yra taikomi tos valstybės narės, kurioje jie dirba, teisės aktai.

94      Be to, iš Reglamento Nr. 883/2004 17 ir 18 konstatuojamųjų dalių darytina išvada, kad „pagal bendrą taisyklę“ valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims yra taikomi tos valstybės narės teisės aktai ir kad ypatingose situacijose, pateisinančiose kitokių siejamųjų kriterijų taikymą, reikėtų „nukrypti nuo tos bendros taisyklės“.

95      Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, kiek joje įtvirtinta pagrindinės taisyklės, taikomos siekiant nustatyti teisės aktus, taikomus valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims, išimtis, reikia aiškinti siaurai.

96      Galiausiai, kalbant apie Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies tikslus ir – bendriau – apie teisės aktą, kuriame ši nuostata yra, reikia pažymėti, kad, nors Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatyta speciali taisyklė, taikoma nustatant darbuotojų komandiravimo atveju taikytinus teisės aktus, ir ši ypatinga situacija iš principo pateisina kitą siejamąjį kriterijų, Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė išvengti šios specialios taisyklės taikymo vienas po kito komandiruojamiems darbuotojams, kurie atlieka tuos pačius darbus.

97      Be to, aiškinant Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį kitaip, atsižvelgiant į aptariamų darbdavių atitinkamas buveines arba šių darbdavių asmeninių ar organizacinių ryšių buvimą, gali būti pakenkta Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamam tikslui, kad darbuotojui iš principo būtų taikomi valstybės narės, kurioje suinteresuotasis asmuo vykdo veiklą, teisės aktai.

98      Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš Reglamento Nr. 883/2004 17 konstatuojamosios dalies, būtent siekiant garantuoti kuo vienodesnį požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis daroma išvada, kad reikia nustatyti, jog pagal bendrą taisyklę jiems taikomi tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai. Be to, remiantis šio reglamento 5 ir 8 konstatuojamosiomis dalimis, nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimu reikėtų užtikrinti kuo vienodesnį požiūrį į kitos valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis.

99      Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 89–98 punktuose, matyti, kad kartotinis darbuotojų komandiravimas į tą pačią darbo vietą, net jei darbdaviai dėl komandiravimo sprendžia savarankiškai, neatitinka nei Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies teksto, nei ja siekiamo tikslo, taip pat neatitinka šios nuostatos konteksto, nes komandiruotam asmeniui negali būti taikoma šioje nuostatoje numatyta speciali taisyklė, jeigu jis pakeičia kitą darbuotoją.

100    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, jog tuo atveju, kai darbuotoją, kurį jo darbdavys komandiravo dirbti kitoje valstybėje narėje, pakeičia kitas darbuotojas, kurį komandiravo kitas darbdavys, pastarasis darbuotojas turi būti laikomas „siunčiamu pakeisti kito asmens“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl jam negali būti taikoma šioje nuostatoje numatyta speciali taisyklė, pagal kurią jam būtų toliau taikomi valstybės narės, kurioje jo darbdavys paprastai vykdo veiklą, teisės aktai. Aplinkybė, kad abiejų aptariamų darbuotojų darbdaviai turi buveines toje pačioje valstybėje narėje arba kad jie palaiko galimus asmeninius ar organizacinius ryšius, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

101    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto 2010 m. gruodžio 9 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1244/2010, 5 straipsnio 1 dalis, siejama su Reglamento Nr. 987/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės kompetentingos įstaigos pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 12 straipsnio 1 dalį išduotas A1 pažymėjimas saisto ne tik valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, įstaigas, bet ir šios valstybės narės teismus.

2.      Reglamento Nr. 987/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010,  5 straipsnio 1 dalis, siejama su Reglamento Nr. 987/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad A1 pažymėjimas, kurį išdavė valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 12 straipsnio 1 dalį, saisto ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, socialinės apsaugos įstaigas, ir šios valstybės narės teismus tol, kol šis pažymėjimas nėra atšauktas ar pripažintas negaliojančiu valstybėje narėje, kurioje jis išduotas, net jei pastarosios valstybės narės ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos institucijos kreipėsi į Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinę komisiją ir ši konstatavo, kad šis pažymėjimas išduotas per klaidą ir turėtų būti atšauktas.

Reglamento Nr. 987/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 5 straipsnio 1 dalis, siejama su Reglamento Nr. 987/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad A1 pažymėjimas, kurį išdavė valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 12 straipsnio 1 dalį, saisto ir valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, socialinės apsaugos įstaigas, ir šios valstybės narės teismus, prireikus atgaline data, net jei išduotas po to, kai ši valstybė narė nustatė atitinkamam darbuotojui privalomąjį draudimą pagal savo teisės aktus.

3.      Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai darbuotoją, kurį jo darbdavys komandiravo dirbti kitoje valstybėje narėje, pakeičia kitas darbuotojas, kurį komandiravo kitas darbdavys, pastarasis darbuotojas turi būti laikomas „siunčiamu pakeisti kito asmens“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl jam negali būti taikoma toje nuostatoje numatyta speciali taisyklė, pagal kurią jam būtų toliau taikomi valstybės narės, kurioje jo darbdavys paprastai vykdo veiklą, teisės aktai.

Aplinkybė, kad abiejų aptariamų darbuotojų darbdaviai turi buveines toje pačioje valstybėje narėje arba kad jie palaiko galimus asmeninius ar organizacinius ryšius, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

Parašai.

*      Proceso kalba: vokiečių.