Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. birželio 13 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 2 straipsnio 1 dalies a punktas – Prekių tiekimas už atlygį – 14 straipsnio 1 dalis – Teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas – 14 straipsnio 2 dalies a punktas – Savivaldybės turto perdavimas valstybės iždo nuosavybėn už atlyginimą, siekiant nutiesti krašto kelią – Sąvoka „atlyginimas“ – PVM apmokestinamas sandoris“

Byloje C-665/16

dėl Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija) 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. gruodžio 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Minister Finansów

prieš

Gmina Wrocław

TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai C. Toader (pranešėja) ir A. Prechal,

generalinis advokatas M. Bobek,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. gruodžio 13 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Minister Finansów, atstovaujamo J. Kaute ir M. Kowalewska,

–        Gmina Wrocław, atstovaujamos radca prawny A. Januszkiewicz ir doradca podatkowy J. Martini,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir A. Kramarczyk- Szaładzińska,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos N. Gossement ir L. Baumgart,

susipažinęs su 2018 m. vasario 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 335, 2007, p. 60, toliau – PVM direktyva) 14 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Minister Finansów (finansų ministras, Lenkija, toliau – ministras) ir Gmina Wrocław (Vroclavo savivaldybė, Lenkija, toliau – savivaldybė) ginčą dėl sandorio, pagal kurį savivaldybės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą pagal nacionalinius įstatymus už atlyginimą perleista valstybės iždui, siekiant nutiesti krašto kelią, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

a)      prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

<...>“

4        Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

5        Minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija.

Visais atvejais viešosios teisės reguliuojamos įstaigos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai jos vykdo I priede išvardytą veiklą, jei toji veikla nėra vykdoma tokiu smulkiu mastu, kad ją būtų galima laikyti visiškai nereikšminga.“

6        PVM direktyvos IV antraštinės dalies „Apmokestinamieji sandoriai“ 1 skyriuje „Prekių tiekimas“ esančio 14 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte numatyta:

„1.      „Prekių tiekimas“ – tai teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas.

2.      Be 1 dalyje nurodyto sandorio, prekių tiekimu laikomas bet kuris iš šių sandorių:

a)      nuosavybės teisės į turtą perdavimas už atlyginimą valdžios institucijos ar jos vardu duotu nurodymu arba pagal įstatymus.“

 Lenkijos teisė

 PVM įstatymas

7        2004 m. kovo 11 d. Ustawa o podatku od towarów i usług (Prekių ir paslaugų mokesčio įstatymas) (Dz. U., Nr. 54, 535 pozicija, su pakeitimais, paskelbtais Dz. U., 2011, Nr. 177, 1054 pozicija; toliau – PVM įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta:

„5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu prekių tiekimu laikomas teisės disponuoti prekėmis kaip savininkui perdavimas, taip pat šios teisės perdavimas valdžios institucijos ar jos vardu duotu nurodymu arba prekių nuosavybės teisės perdavimas pagal įstatymus už atlyginimą.“

 Įstatymas dėl investicijų, susijusių su viešaisiais keliais, parengimo ir įgyvendinimo konkrečių taisyklių

8        Iš dalies pakeisto 2003 m. balandžio 10 d. Ustawa o szczególnych zasadach i inwestycji przygotowania realizacji w zakresie dróg publicznych (Įstatymas dėl investicijų, susijusių su viešaisiais keliais, parengimo ir įgyvendinimo konkrečių taisyklių) (Dz. U., Nr. 80, 721 pozicija) 12 straipsnio 4 ir 4a dalyse nustatyta:

„4.      Pagal įstatymą nekilnojamasis turtas arba jo dalis <...> tampa:

1)      valstybės iždo nuosavybe, kiek tai susiję su krašto kelių tiesimu,

2)      vietos savivaldos institucijų nuosavybe, kiek tai susiję su vaivadijų kelių, rajoninių kelių ir vietinės reikšmės viešųjų kelių tiesimu,

– kai sprendimas, kuriuo leidžiama įgyvendinti investicijas, tampa galutinis.

4a.      Sprendimą, kuriame nustatoma atlyginimo, mokėtino už 4 dalyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, suma, priima institucija, priėmusi sprendimą leisti įgyvendinti su keliais susijusias investicijas.“

 Viešųjų kelių įstatymas

9        Iš dalies pakeisto 1985 m. kovo 21 d. Ustawa o drogach publicznych (Viešųjų kelių įstatymas) (Dz. U., 2016, 1440 pozicija) 1 straipsnyje nustatyta:

„Viešasis kelias – kelias, pagal šį įstatymą priskiriamas prie vienos iš kelių rūšių, kuriuo visi gali naudotis, kad pasiektų paskirties vietą, laikydamiesi šiame įstatyme arba kitose specialiosiose nuostatose numatytų ribojimų ir išimčių.“

10      Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Atsižvelgdama į funkcijas kelių tinkle, viešieji keliai skirstomi į:

1)      krašto kelius;

2)      vaivadijų kelius;

3)      rajoninius kelius;

4)      vietinės reikšmės viešuosius kelius.“

11      Šio įstatymo 19 straipsnio 1 ir 5 dalyse nurodyta:

„1.      Kelio valdytojas yra vyriausybės ar vietos valdžios įstaiga, atsakinga už kelių projektavimą, tiesimą, pertvarkymą, rekonstravimą, priežiūrą ir apsaugą.

5.      Miestų-rajonų teritorijoje visų viešųjų kelių, išskyrus automagistrales ir greitkelius, valdytojas yra miesto meras.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

12      Lenkijoje vietos valdžios institucijų hierarchija yra tokia: pirmasis lygmuo yra gmina (savivaldybė), antrasis – powiat (rajonas) ir trečiasis – województwo (vaivadija). Miasto na prawach powiatu (miestas-rajonas) yra savivaldybė, vykdanti rajono funkcijas. Tokiuose miestuose-rajonuose meras, kuris pirmiausia yra miesto vykdomosios valdžios institucija, turi visus įgaliojimus, pagal įstatymą suteiktus rajono vykdomosios valdžios institucijai; vienas iš šių įgaliojimų yra nekilnojamojo turto administravimas.

13      Województwo Dolnośląskie (Žemutinės Silezijos vaivadija, Lenkija) suskirstyta į 26 rajonus, kuriuose yra 169 savivaldybės, ir 3 miestus-rajonus.

14      Savivaldybė, kuriai nuosavybės teise priklauso keli nekilnojamojo turto vienetai, yra miestas-rajonas, įregistruotas kaip PVM mokėtojas. Jo meras yra ne tik savivaldybės vykdomoji valdžia, bet ir valstybės iždo atstovas, atsakingas už valstybei priklausančio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybės teritorijoje, administravimą.

15      Wojewoda Dolnośląski (Žemutinės Silezijos vaivada, Lenkija) sprendimu savivaldybei priklausiusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisė buvo perduota valstybės iždui, siekiant nutiesti krašto kelią. Žemutinės Silezijos vaivada atskiru sprendimu nustatė savivaldybei mokėtino atlyginimo dydį ir įpareigojo merą išmokėti šią sumą savivaldybei.

16      Savivaldybė pateikė prašymą ministrui dėl mokesčių teisės išaiškinimo, siekdama išsiaiškinti, ar nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perdavimas pagal įstatymą už atlyginimą yra PVM apmokestinamas prekių tiekimas už atlygį, ir, jei taip, kurį subjektą reikia nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje kaip prekių pirkėją.

17      Pateiktame mokesčių teisės išaiškinime ministras teigė, kad nagrinėjamu atveju įvyko PVM apmokestinamas prekių tiekimas už atlygį, nes nekilnojamojo turto nuosavybės teisė iš savivaldybės perduota valstybės iždui už atlyginimą. Jis nurodė, kad PVM apmokestinamas asmuo dėl šio sandorio yra savivaldybė, nes meras nėra savarankišką ekonominę veiklą vykdantis subjektas ir neveikia savo atsakomybe.

18      Ministras padarė išvadą, kad savivaldybė turėjo prievolę atsiskaityti už nusavinto nekilnojamojo turto tiekimą pagal PVM sąskaitą faktūrą, kurioje savivaldybės meras turėjo būti nurodytas ir kaip pardavėjas (kaip savivaldybės vykdomoji valdžia), ir kaip pirkėjas (kaip valstybės iždo atstovas, atsakingas už valstybei priklausančio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybės teritorijoje, administravimą).

19      Savivaldybė kreipėsi į Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu (Vroclavo vaivadijos administracinis teismas, Lenkija) su ieškiniu dėl šio mokesčių teisės išaiškinimo panaikinimo.

20      Savo sprendimu šis teismas patenkino ieškinį ir panaikino šį mokesčių teisės išaiškinimą, motyvuodamas tuo, kad, mokesčių teisės požiūriu, tiekėjas ir gavėjas buvo tas pats subjektas, t. y. savivaldybė, todėl įvykdžius šį sandorį teisė disponuoti atitinkamu turtu ekonominiu požiūriu negalėjo būti perduota.

21      Dėl šio sprendimo ministras padavė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija).

22      2015 m. vasario 12 d. kasacinį skundą nagrinėjanti trijų teisėjų kolegija, manydama, kad nėra aišku, ar savivaldybės nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimas viešosios valdžios nurodymu už atlyginimą laikytinas „prekių tiekimu“, kaip tai suprantama pagal PVM įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pateikė išplėstinei kolegijai prašymą dėl įstatymo išaiškinimo.

23      2015 m. spalio 12 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo septynių teisėjų kolegija atsakė, kad toks perdavimas yra „prekių tiekimas“, kaip jis suprantamas pagal PVM įstatymo7 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir kad klausimas, ar šis sandoris taip pat apėmė ekonominės turto kontrolės perdavimą, neturi reikšmės.

24      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme kelia abejonių dėl jo nagrinėjamoje byloje aptariamo sandorio pobūdžio, pirmiausia atsižvelgdamas į šio sandorio šalių specifinį vaidmenį.

25      Šiomis aplinkybėmis Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto perdavimas pagal teisės aktus valstybės nuosavybėn už atlyginimą, kai pagal nacionalinį teisinį reguliavimą šį nekilnojamąjį turtą toliau valdo savivaldybės vadovas, valstybės iždo atstovas, kuris kartu yra ir savivaldybės vykdomasis organas, yra apmokestinamasis sandoris, kaip jis suprantamas pagal [PVM direktyvos] 14 straipsnio 2 dalies a punktą?

Ar atsakant į pirma pateiktą klausimą turi reikšmės tai, ar atlyginimo išmokėjimas savivaldybei yra realus, ar kad tai yra tik vidinis lėšų perskirstymas savivaldybės biudžete?“

 Dėl prejudicinio klausimo

26      Pirmiausia pažymėtina, kad prejudicinis klausimas aiškiai pateiktas dėl PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punkto, o bendrosios sąlygos, kurias turi atitikti prekių tiekimas, kad būtų laikomas „PVM apmokestinamu sandoriu“, išdėstytos šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte.

27      Šiuo klausimu pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tai, kad nacionalinis teismas formaliai pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nurodydamas tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui išsamaus išaiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Incyte, C-492/16, EU:C:2017:995, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28      Taigi pateiktą klausimą reikia išnagrinėti atsižvelgiant ir į PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą.

29      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktas ir 14 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, PVM apmokestinamam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimas valstybės narės iždui pagal įstatymą ir už atlyginimą, kai tas pats asmuo kartu yra ir turtą nusavinanti valdžios institucija, ir savivaldybė, kurios turtas nusavinamas, ir kai šis asmuo praktiškai toliau valdo šį turtą, net jei sumokėtas atlyginimas yra tik vidinis lėšų perskirstymas savivaldybės biudžete, yra PVM apmokestinamas sandoris.

30      Iš pradžių reikia priminti, kad PVM direktyva įtvirtina bendrą PVM sistemą, pagrįstą, be kita ko, vienodu apmokestinamųjų sandorių apibrėžimu (2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Posnania Investment, C-36/16, EU:C:2017:361, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31      Remiantis PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktu, PVM apmokestinamas prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.

32      Pirma, sąvoka „prekių tiekimas“ šioje nuostatoje nėra apibrėžta.

33      Vis dėlto PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje ši sąvoka apibrėžta kaip teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas. Be to, šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad, be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sandorio, „prekių tiekimu“ laikomas nuosavybės teisės į turtą perdavimas už atlyginimą valdžios institucijos ar jos vardu duotu nurodymu arba pagal įstatymus.

34      Kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamu sandoriu, savo rašytinėse pastabose ir per posėdį Teisingumo Teisme savivaldybė tvirtino, jog tam, kad sandoris patektų į PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį, jis turi atitikti PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus.

35      Šiuo klausimu pasakytina, kad nors PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje bendrai apibrėžta sąvoka „prekių tiekimas“, aiškinant pažodžiui to paties straipsnio 2 dalį, ypač žodžius „be 1 dalyje nurodyto sandorio“, galima daryti išvadą, kad šioje 2 dalyje nurodyti kiti sandoriai, kurie taip pat laikomi „prekių tiekimu“. Darytina išvada, kad priskirdamas šiuos sandorius prie tos pačios sąvokos „prekių tiekimas“ Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino atskirti PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytą sandorį nuo nurodytojo šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje, nes šie sandoriai apibrėžiami skirtingai. Konkrečiai kalbant, šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyto sandorio apibrėžtyje visiškai neminima „teisė kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu“, nurodyta tos pačios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje.

36      Taigi, kaip savo išvados 47 punkte nurodė generalinis advokatas, iš PVM direktyvos 14 straipsnio teksto ir struktūros matyti, kad šios nuostatos 2 dalis yra jo 1 dalyje nustatytos bendrosios prekių tiekimo apibrėžties lex specialis, kurios taikymo sąlygos skiriasi nuo minėtos 1 dalies taikymo sąlygų.

37      Tam, kad sandoris būtų laikomas „prekių tiekimu“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punktą, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos. Pirmiausia turi būti perduota nuosavybės teisė. Antra, šis perdavimas turi būti vykdomas remiantis valdžios institucijos ar jos vardu duotu nurodymu arba pagal įstatymus. Galiausiai turi būti sumokamas atlyginimas.

38      Šiuo klausimu pažymėtina, kad pirmoji iš šių trijų sąlygų, t. y. nuosavybės teisės perdavimas, negali būti suprantama taip, kad būtinas perdavimas ekonominiu požiūriu.

39      Tiesa, aiškindamas 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23) 5 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas nusprendė, kad 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „prekių tiekimu“ laikomas teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas, net jei teisiškai turto nuosavybės teisė neperduodama (1990 m. vasario 8 d. Sprendimo Shipping and Forwarding Enterprise Safe, C-320/88, EU:C:1990:61, 9 punktas). Vis dėlto šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas kelia klausimą, ar gali egzistuoti „prekių tiekimas“, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punktą, tokiu atveju, kai turto nuosavybės teisės perduodamos už atlyginimą tik teisiškai, o ekonominiu aspektu šio turto savininkas liko tas pats. Iš tiesų Lenkijos administracinėje teisėje numatyta ypatybė, kad tuo atveju, kai miestui-rajonui priklausantį nekilnojamąjį turtą nusavina valstybės iždas, šį turtą ir toliau administruoja tas pats subjektas, kuriam atstovauja meras, galėtų lemti, kad nagrinėjamas nuosavybės teisės perdavimas bent iš dalies netektų savo ekonominio pobūdžio, nes turtą nusavinanti institucija neįgyja teisės disponuoti šiuo turtu kaip savininkė.

40      Šiuo klausimu pasakytina, kad PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punktas nurodo ne teisės kaip savininkui disponuoti turtu perdavimą, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, bet labiau nuosavybės teisės į šį turtą perleidimą (dėl PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies b punkto žr. 2017 m. spalio 4 d. Sprendimo Mercedes-Benz Financial Services UK, C-164/16, EU:C:2017:734, 31 punktą).

41      Taigi, kaip savo išvados 53 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punktą, jeigu įvykdytos kitos šioje nuostatoje numatytos sąlygos, kad sandoris būtų laikomas apmokestinamuoju „prekių tiekimu“, pakanka formalaus teisinio nuosavybės teisių į turtą perdavimo.

42      Antra, dėl PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos bendrosios sąlygos, susijusios su atlygintinu sandorio pobūdžiu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės kelia klausimą, koks yra šiame straipsnyje vartojamos sąvokos „atlygis“ ir šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punkte vartojamos sąvokos „atlyginimas“ santykis tuo atveju, kai atlyginimo savivaldybei, kurios turtas nusavintas, išmokėjimas yra tik vidinis lėšų perskirstymas savivaldybės biudžete.

43      Kiek tai susiję su tokio sandorio atlygintinu pobūdžiu, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad prekės būtų laikomos tiekiamomis „už atlygį“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą, turi būti tiesioginis ryšys tarp patiektos prekės ir gauto atlygio (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Loyalty Management UK ir Baxi Group, C-53/09 ir C-55/09, EU:C:2010:590, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Toks tiesioginis ryšys yra tik tuo atveju, jei tarp prekių tiekėjo ir pirkėjo egzistuoja teisinis ryšys, kuriam esant atliekami veiksmai vienas kito naudai, ir prekių tiekėjo gauta kaina yra realus atlygis už patiektą prekę (2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Posnania Investment, C-36/16, EU:C:2017:361, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, šis atlygis turi būti subjektyvi vertė, realiai gauta ir išreiškiama pinigais (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Orfey, C-549/11, EU:C:2012:832, 44 ir 45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Tulică ir Plavoşin, C-249/12 ir C-250/12, EU:C:2013:722, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44      Vis dėlto, kaip iš esmės savo išvados 61 punkte pažymėjo generalinis advokatas, diskusija dėl to, ar tam, kad būtų „sumokėtas atlyginimas“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punktą, šis mokėjimas turi atitikti visus elementus, sudarančius šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte minimą sąvoką „atlygis“, neturi reikšmės, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, pirmoji nuostata yra lex specialis. Iš tiesų Teisingumo Teismas šiuos elementus suformulavo aiškindamas ne PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punktą, o jos 2 straipsnio 1 dalį.

45      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas atlyginimas yra tiesiogiai susijęs su nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimu iš savivaldybės valstybės iždui. Šiuo klausimu pasakytina, kad jeigu šis atlyginimas iš tikrųjų sumokėtas (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), aplinkybė, kad toks išmokėjimas yra tik vidinis lėšų perskirstymas tame pačiame biudžete, neturi reikšmės.

46      Trečia, dėl kitų PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų bendrųjų sąlygų, t. y. prekių tiekimo vietos, to, kad subjektas, kaip antai savivaldybė, turi būti apmokestinamasis asmuo, ir to, kad apmokestinamasis asmuo turi veikti „kaip toks“, neginčijama, kad nagrinėjamu atveju sąlyga dėl tiekimo vietos įvykdyta, nes sandoris įvyko valstybės narės, t. y. Lenkijos, teritorijoje.

47      Priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat neginčija to, kad savivaldybė yra PVM apmokestinamas asmuo. Pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį „apmokestinamasis asmuo“ – tai asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Visų pirma „ekonomine veikla“ laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.

48      Galiausiai, kalbant apie sąlygą, kad „apmokestinamasis asmuo turi veikti kaip toks“, kai nekilnojamojo turto nuosavybės teisė perduodama valstybės iždui, kurią savivaldybė ginčija remdamasi PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad veikla, vykdoma kaip valdžios institucijos, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, laikoma tokia veikla, kurią pagal joms taikomą teisinę tvarką vykdo viešosios teisės subjektai, išskyrus veiklą, kurią jie vykdo tomis pačiomis teisinėmis sąlygomis kaip ir privatūs ūkio subjektai (2008 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Isle of Wight Council ir kt., C-288/07, EU:C:2008:505, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar ši sąlyga įvykdyta jo nagrinėjamoje byloje.

49      Kiek tai susiję su pagrindine byla, iš šio sprendimo 15 punkto matyti, kad savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisė buvo faktiškai perduota valstybės iždui, siekiant nutiesti krašto kelią. Šis perdavimas įvyko valdžios institucijos, t. y. Žemutinės Silezijos vaivados, nurodymu; atskiru sprendimu ši institucija nustatė ir savivaldybei mokėtino atlyginimo dydį.

50      Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju įvykdytos trys sąlygos, nurodytos PVM direktyvos 14 straipsnio 2 dalies a punkte, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

51      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktas ir 14 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, PVM apmokestinamajam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimas valstybės narės iždui pagal įstatymą ir už atlyginimą, kai tas pats asmuo kartu yra ir turtą nusavinanti valdžios institucija, ir savivaldybė, kurios turtas nusavinamas, ir kai šis asmuo praktiškai toliau valdo šį turtą, net jei sumokėtas atlyginimas yra tik vidinis lėšų perskirstymas savivaldybės biudžete, yra PVM apmokestinamas sandoris.

  Dėl bylinėjimosi išlaidų

52      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalies a punktas ir 14 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamajam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimas valstybės narės iždui pagal įstatymą ir už atlyginimą, kai tas pats asmuo kartu yra ir turtą nusavinanti valdžios institucija, ir savivaldybė, kurios turtas nusavinamas, ir kai šis asmuo praktiškai toliau valdo šį turtą, net jei sumokėtas atlyginimas yra tik vidinis lėšų perskirstymas savivaldybės biudžete, yra pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas sandoris.

Parašai.

*Proceso kalba: lenkų