Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. sausio 23 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas darbuotojų judėjimas – Vienodas požiūris – Pajamų mokestis – Socialinio draudimo įmokos – Darbuotojas, kalendoriniais metais išvykęs iš darbo vietos valstybės narės – Pro rata temporis taisyklės taikymas įmokų sumažinimui“

Byloje C-272/17

dėl 2017 m. gegužės 12 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gegužės 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

K. M. Zyla

prieš

Staatssecretaris van Finaciën

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro dešimtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai F. Biltgen ir E. Levits (pranešėjas),

generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. gegužės 30 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        K. M. Zyla, atstovaujamos profesoriaus S. C. W. Douma,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos L. Noort ir K. Bulterman,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir M. Kellerbauer,

susipažinęs su 2018 m. liepos 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant K. M. Zyla ir Staatssecretaris van Financiën (Finansų valstybės sekretorius, Nyderlandai) ginčą dėl pro rata temporis sumažinto mokesčio, susijusio su jos mokėtinomis socialinio draudimo įmokomis, dydžio nustatymo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72 ir klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

a)      ligos išmokas;

b)      motinystės ir lygiavertes tėvystės išmokas;

c)      invalidumo išmokas;

d)      senatvės išmokas;

<...>“

4        Šio reglamento 4 straipsnyje numatyta:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“

5        Minėto reglamento 5 straipsnio a punktas suformuluotas taip:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip ir atsižvelgiant į nustatytas specialias įgyvendinimo nuostatas, taikomos šios nuostatos:

a)      jeigu pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus socialinės apsaugos išmokų ir kitų pajamų gavimas turi tam tikras teisines pasekmes, atitinkamos tų teisės aktų nuostatos taip pat taikomos gaunant lygiavertes išmokas, teisė į kurias buvo įgyta pagal kitos valstybės narės teisės aktus, arba kitoje valstybėje narėje įgytoms pajamoms.“

6        Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra 11 straipsnis; jame nustatyta:

„1.      Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraš[t]inėje dalyje numatytomis nuostatomis.

<...>

3.      Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:

a)      vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai;

<...>

e)      visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d punktai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai <...>.“

 Nyderlandų teisė

7        Remiantis Wet op de inkomstenbelasting 2001 (2001 m. Pajamų mokesčio įstatymas) 8.1 straipsniu, pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas pagal šio įstatymo nuostatas kaip bendrą mokestį renka mokesčių tarnybos. Asmens mokėtino „bendro mokesčio“ bendra suma apskaičiuojama susumuojant iš darbo ir kitų šaltinių, kaip antai būsto ir santaupų, gautų pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas. Minėtame straipsnyje numatyta, kad „bendro mokesčio“ tarifas gaunamas susumavus pirmosios sudedamosios dalies mokesčio tarifą ir taikytinus įmokų tarifus. Tame įstatyme taip pat nurodyta, kad šio „bendrojo mokesčio“ dydis gali būti sumažintas, o „bendro mokesčio sumažinimas“ pagal šį straipsnį reiškia bendrą mokesčio sumažinimo sumą, kuri gaunama sudėjus pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų sumažinimo dydį atitinkančias sumas.

8        Pagal 2001 m. Pajamų mokesčio įstatymo 8.10 straipsnį „bendras mokesčio sumažinimas“ taikomas visiems mokesčių mokėtojams. 2013 m. jis sudarė 2 001 EUR.

9        Socialinio draudimo įmokas reglamentuoja Algemene Ouderdomswet (Bendrasis senatvės pensijos įstatymas), Algemene Nabestaandenwet (Bendrasis našlių ir našlaičių pensijos įstatymas) ir Algemene Wet Bijzondere Ziektekosten (Bendrasis įstatymas dėl specialiųjų medicininių išlaidų). Pagal šias tris socialinio draudimo sistemas apdrausti Nyderlandų rezidentai ir nerezidentai pajamų mokesčiu apmokestinami dėl darbo pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje.

10      Wet financiering sociale verzekeringen (Socialinio draudimo finansavimo įstatymas, toliau – WFSV) 9 straipsnyje nustatyta:

„Mokėtinos socialinio draudimo įmokos – tai socialinio draudimo įmokos, iš kurių atskaičiuota socialinio draudimo įmokų sumažinimo, taikomo įmokas privalančiam mokėti asmeniui, suma.“

11      WFSV 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose apibrėžta socialinio draudimo įmokų „bendro sumažinimo“ tvarka. Šios nuostatos 3 dalyje nurodyta, kad teisę į šį sumažinimą turi asmuo, mokėjęs įmokas visus kalendorinius metus.

12      Regeling Wet financiering sociale verzekeringen (Ministro įsakymas dėl Socialinio draudimo finansavimo įstatymo įgyvendinimo, toliau – įgyvendinimo įsakymas) 2.6a straipsnyje numatyta:

„Asmenims, kurie dėl kitų priežasčių nei mirtis neprivalėjo mokėti įmokų tam tikrą kalendorinių metų dalį, WFSV 12 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose numatytas įmokos sumažinimas apskaičiuojamas pro rata temporis,proporcingai prievolės mokėti įmokas kalendoriniais metais laikotarpiui.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13      Lenkijos pilietė K. M. Zyla 2013 m. sausio 1 d.–birželio 21 d. dirbo Nyderlanduose; šiuo laikotarpiu ji buvo apdrausta socialiniu draudimu pagal Nyderlandų bendrąją socialinio draudimo sistemą ir privalėjo mokėti atitinkamas socialinio draudimo įmokas. Paskui K. M. Zyla išvyko į Lenkiją, ten apsigyveno ir 2013 m. nedirbo jokio atlyginamo darbo.

14      Už darbą Nyderlanduose 2013 m. K. M. Zyla gavo 9 401 EUR pajamų. Iš šios sumos buvo išskaičiuota 1 399 EUR mokesčio prie šaltinio suma darbo pajamų mokesčiui sumokėti. Be to, suinteresuotasis asmuo privalėjo sumokėti 2 928 EUR socialinio draudimo įmokų. Apskaičiuojant už tuos metus mokėtiną mokesčio dydį, pagal nacionalinės teisės nuostatas K. M. Zyla, kaip Nyderlandų nuolatinei gyventojai, buvo pritaikytas bendras mokesčio sumažinimas tiek pajamų mokesčiui, tiek socialinio draudimo įmokoms. Pritaikius bendrą sumažinimą pajamų mokestis ir mokėtinos socialinio draudimo įmokos buvo sumažinti 1 254 EUR suma, o sumažinimą darbuotojams – atitinkamai 840 EUR suma. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad mokesčių administratorius pagal įgyvendinimo įsakymo 2.6a straipsnį sumažino bendro su socialinio draudimo įmokomis susijusio mokesčio sumažinimo dalį proporcingai privalomajam K. M. Zyla įmokų mokėjimo laikotarpiui 2013 m., nes suinteresuotasis asmuo nuo 2013 m. birželio 22 d. šių įmokų nebeprivalėjo mokėti.

15      Šį pranešimą apie mokėtiną mokestį K. M. Zyla apskundė rechtbank Zeeland-West-Brabant (Zelando-Vakarų Brabanto pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) ir nurodė, kad pagal įgyvendinimo įsakymo 2.6a straipsnį taikomas skirtingas požiūris į rezidentus ir nerezidentus, o tai yra SESV 45 straipsnyje įtvirtinto laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis; kadangi ieškinys buvo atmestas, ji pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof ’s-Hertogenbosch (Hertogenboso apeliacinis teismas, Nyderlandai). Apeliacinis teismas taip pat atmetė ieškovės pagrindinėje byloje reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad ji Nyderlanduose dirbo pagal darbo sutartį, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, tik tam tikrą laikotarpį, todėl negali pasinaudoti visa mokesčio bendro sumažinimo dalimi, susijusia su socialinio draudimo įmokomis. Apeliacinis teismas taip pat nurodo, kad nacionalinės teisės aktuose, kuriuose numatytas toks bendro sumažinimo dydžio apribojimas, nėra įtvirtintas skirtingas požiūris, nes pagal juos taikomų sumažinimų suma priklauso nuo to, ar asmuo apdraustas pagal nacionalinio socialinio draudimo sistemą, ir nuo įmokų mokėjimo trukmės.

16      Suinteresuotojo asmens pateiktą kasacinį skundą nagrinėjančiam Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) kyla klausimas dėl K. M. Zyla pritaikyto dalinio mokesčio sumažinimo suderinamumo su Sąjungos teise, visų pirma su Teisingumo Teismo jurisprudencija.

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad SESV 45 straipsnis galėtų būti aiškinamas kaip nedraudžiantis mažinti socialinio draudimo įmokas proporcingai įmokų mokėtojo narystės trukmei, tačiau jis siekia išsiaiškinti, ar darbuotojui, visas savo metines pajamas gavusiam valstybėje narėje, kurioje negyvena arba nebegyvena, priklauso teisė gauti visą mokesčio sumažinimo dalį, susijusią su socialinio draudimo įmokomis, nors darbuotojas šios valstybės narės socialiniu draudimu buvo apdraustas ne ištisus metus, ar ne.

18      Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią darbuotojas, kuris remiantis [1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistu ir atnaujintu 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3)] arba Reglamentu Nr. 883/2004 tik tam tikrą kalendorinių metų dalį buvo apdraustas pagal šios valstybės narės bendrojo socialinio draudimo sistemą, kai renkamos atitinkamos socialinio draudimo įmokos, turi teisę tik į atsižvelgiant į draudimo laikotarpį pro rata temporis apskaičiuotą su įmokomis susijusią mokesčio bendro sumažinimo dalį, jeigu šis darbuotojas likusią kalendorinių metų dalį toje valstybėje narėje nebuvo apdraustas pagal bendrojo socialinio draudimo sistemą, tuo laikotarpiu gyvena kitoje valstybėje narėje ir (beveik) visas savo metines pajamas gavo pirmojoje valstybėje narėje?“

 Dėl prejudicinio klausimo

19      Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokias valstybės narės teisės nuostatas, kuriose, siekiant nustatyti darbuotojo mokėtinų socialinio draudimo įmokų dydį, numatyta, kad su įmokomis susijęs mokesčio sumažinimas, kuris darbuotojui priklauso už kalendorinius metus, taikomas proporcingai laikotarpiui, per kurį šis darbuotojas yra apdraustas pagal minėtos valstybės narės socialinio draudimo sistemą, taigi metinio sumažinimo netaikant daliai, proporcingai laikotarpiui, per kurį darbuotojas nebuvo apdraustas pagal šią draudimo sistemą ir gyveno kitoje valstybėje, tačiau ten nesivertė jokia profesine veikla.

20      Pagal suformuotą jurisprudenciją Europos Sąjungos pilietis, neatsižvelgiant į gyvenamąją vietą ir pilietybę, pasinaudojęs laisvo darbuotojų judėjimo teise ir vykdęs profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje nei jo kilmės valstybė, patenka į SESV 45 straipsnio taikymo sritį (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo DW, C-651/16, EU:C:2018:162, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21      Tai reiškia, kad Lenkijos pilietės K. M. Zyla, kuri išvyko į Nyderlandus dirbti pagal darbo sutartį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki birželio 21 d., situacija patenka į SESV 45 straipsnio taikymo sritį.

22      Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Sąjungos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, kai jie ketina vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo DW, C-651/16, EU:C:2018:162, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23      Taigi, nuostatos, kurios kliudo valstybės narės piliečiui išvykti iš savo kilmės valstybės siekiant pasinaudoti teise laisvai judėti ar atgraso nuo tokio išvykimo, sudaro šios laisvės kliūtis, net jei yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę (2006 m. vasario 16 d. Sprendimo Rockler, C-137/04, EU:C:2006:106, 18 punktas ir 2006 m. vasario 16 d. Sprendimo Öberg, C-185/04, EU:C:2006:107, 15 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24      Šiuo klausimu primintina, kad, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Nyderlandų vyriausybė, SESV 45 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokias kitas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus diferencijavimo kriterijus, faktiškai pasiekiamas toks pats rezultatas. Nacionalinės teisės nuostata, nors taikoma neatsižvelgiant į pilietybę, turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei vietos darbuotojus, o dėl to būtent pirmieji gali būti nepalankiai vertinami, nebent ji yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Zentralbetriebsrat der gemeinnützigen Salzburger Landeskliniken, C–514/12, EU:C:2013:799, 25 ir 26 punktai).

25      Nagrinėjamu atveju įgyvendinimo įsakymo 2.6a straipsnis daro vienodą poveikį visiems asmenims, kurie dalį kalendorinių metų neprivalėjo mokėti socialinio draudimo įmokų, nediferencijuodamas jų pagal pilietybę. Kaip generalinis advokatas konstatavo savo išvados 47 punkte, minėta nuostata neįtvirtina jokios tiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės.

26      Vis dėlto tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nebūtina, kad ji būtų palanki visiems tos valstybės piliečiams arba būtų nepalanki tik kitų valstybių narių piliečiams, o šios valstybės narės piliečiams tokio poveikio neturėtų (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Larcher C-523/13, EU:C:2014:2458, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, iš šio sprendimo 22 ir 23 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 45 straipsnį iš principo draudžiamos net nediskriminuojančios laisvo darbuotojų judėjimo kliūtys.

27      Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar minėto įsakymo 2.6a straipsnis yra netiesiogiai diskriminuojanti priemonė arba laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis, pirmiausia reikia įvertinti, ar ši nuostata yra mokestinio, ar socialinio pobūdžio, nes skirtingais atvejais taikomos skirtingos Sąjungos teisės normos.

28      Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 7 ir 14 punktuose, su socialinio draudimo įmokomis susijęs mokesčio sumažinimas yra įtvirtintas teisės akte dėl pajamų mokesčio nustatymo, kuriame apmokestinamų fizinių asmenų pajamų mokesčio rinkimo tvarka susiejama su jų socialinio draudimo įmokų rinkimo tvarka.

29      Vis dėlto, net jeigu mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos renkamos bendrai, mokestinės įplaukos patenka į bendrąjį valstybės biudžetą, o įplaukos iš socialinio draudimo įmokų papildo to socialinio draudimo, kuriam renkamos atitinkamos įmokos, kasą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad mokesčio sumažinimo sistemoje atskiriamos su mokesčiu ir su socialinio draudimo įmokomis susijusios sumažinimo dalys. Šis teismas priduria, kad pagal WFSV 12 straipsnio 1 dalį teisė į su šiomis įmokomis susijusią mokesčio sumažinimo dalį egzistuoja tik tuomet, kai suinteresuotasis asmuo privalo mokėti tas įmokas.

30      Tai reiškia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis reglamentuojami mokesčiai, konkrečiai ir tiesiogiai skirti socialiniam draudimui finansuoti. Taigi šios teisės nuostatos yra tiesiogiai ir pakankamai reikšmingai susijusios su įstatymais, reglamentuojančiais Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnyje išvardytas socialinės apsaugos sritis, ir patenka į minėto reglamento taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo deRuyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamas klausimas dėl galbūt egzistuojančio laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo, kurį lemia socialinio pobūdžio priemonė, esanti neatsiejama nacionalinės socialinės apsaugos sistemos dalimi.

31      Šiomis aplinkybėmis K. M. Zyla pastabose nurodyti principai, suformuoti jurisprudencijoje dėl pajamų, gaunamų iš darbo pagal darbo sutartį, apmokestinimo sąlygų ir išplaukiantys visų pirma iš 1995 m. vasario 14 d. Sprendimo Schumacker (C-279/93, EU:C:1995:31) ir 2008 m. spalio 16 d. Sprendimo Renneberg (C-527/06, EU:C:2008:566), netaikomi esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje.

32      Šio vertinimo nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įmokų suma yra mažesnė už minėtoms įmokoms taikomo sumažinimo dydį, dėl kompensavimo mechanizmo tam tikrą socialinio draudimo įmokų sumažinimo dalį galima atskaityti iš pajamų mokesčio ir taip jį sumažinti.

33      Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą apdraustiems asmenims mokesčio sumažinimas už socialinio draudimo įmokas taikomas tik išimtinais atvejais, t. y. apdraustas asmuo gali reikalauti šio mokesčio sumažinimo, tik jei sumažintos socialinio draudimo įmokos negali visiškai padengti mokėtinų socialinio draudimo įmokų (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Blanckaert, C-512/03, EU:C:2005:516, 47 punktą). Vadinasi, tai, kad egzistuoja šio sprendimo 32 punkte nurodytas kompensavimo mechanizmas, neturi jokios įtakos Nyderlandų teisėje numatytos socialinio draudimo įmokų sumažinimo pobūdžiui, kuria, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 56 punkte, pirmiausia siekiama palengvinti darbuotojui dėl minėtų įmokų tenkančią ekonominę naštą.

34      Turint tai omenyje, pažymėtina, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, nors valstybės narės iš principo išsaugo savo įgaliojimus socialinės apsaugos sistemų organizavimo srityje, naudodamosi šiais įgaliojimais jos privalo laikytis Sąjungos teisės, ypač SESV nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo (žr., be kita ko, 2016 m. liepos 13 d. Sprendimo Pöpperl, C-187/15, EU:C:2016:550, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35      Kadangi pagrindinėje byloje aptariama nacionalinė nuostata yra susijusi su Nyderlandų socialinės apsaugos sistema, reikia nustatyti, antra, ar ji savaime yra netiesiogiai diskriminuojanti priemonė arba laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis.

36      Šiuo aspektu pažymėtina, kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, kad K. M. Zyla situacija patenka į Reglamente Nr. 883/2004 nustatytų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklių taikymo sritį.

37      Šiuo klausimu primintina, kad siekiant užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą Sąjungoje, kartu paisant vienodo požiūrio į darbuotojus skirtinguose nacionalinės teisės aktuose principo, Reglamente Nr. 1408/71, o vėliau Reglamente 883/2004 buvo numatyta koordinavimo sistema, pagal kurią nustatomas įvairiomis aplinkybėmis teise laisvai judėti besinaudojantiems pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbantiems asmenims taikytinas teisės aktas ar taikytini teisės aktai (2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38      Dėl šios išsamios kolizinių normų sistemos kiekvienos valstybės narės teisės aktų leidėjas praranda įgaliojimus savo nuožiūra nustatyti nacionalinės teisės aktų taikymo apimtį ir sąlygas asmenimis, kuriems jie taikomi, ir teritoriją, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos (2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C-623/13, EU:C:2015:123, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39      Pagrindinėje byloje laikotarpiu, kuriuo K. M. Zyla Nyderlanduose dirbo pagal darbo sutartį, jai, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies a punktu, buvo taikomi tos valstybės narės teisės aktai ir ji buvo apdrausta pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą. Dėl priklausymo šiai sistemai K. M. Zyla už minėtą laikotarpį galėjo pasinaudoti su socialinio draudimo įmokomis susijusiu mokesčio sumažinimu. Tačiau kadangi K. M. Zyla nebebuvo apdrausta pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą, o išvykusi iš Nyderlandų ir grįžusi į savo kilmės valstybę narę nebeprivalėjo mokėti įmokų, jai pagal įgyvendinimo įsakymo 2.6a straipsnį netaikytas visos apimties su socialinio draudimo įmokomis susijusio mokesčio sumažinimas.

40      Taigi tik antruoju 2013 m. pusmečiu pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas nuostatas buvo skirtingai vertinama K. M. Zyla ir asmuo, visus tuos metus apdraustas pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą. Tokiam asmeniui, net jeigu jis, kaip ir K. M. Zyla, antrąjį tų metų pusmetį nebebūtų gavęs pajamų, būtų priklausęs visos apimties įmokų sumažinimas, pirmumo tvarka įskaitomas į jo socialinio draudimo įmokas, o papildomai – į mokesčius. Tai reiškia, kad, esant vienodoms pajamoms, kai su socialinio draudimo įmokomis susijęs visos apimties sumažinimas taikomas ištisus metus pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą apdraustam asmeniui, jo socialinė, netgi mokesčių, našta yra mažesnė už naštą, tenkančią asmeniui, kuris tais pačiais metais nebėra apdraustas pagal minėtą sistemą.

41      Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią taikomi tik vienos valstybės socialinės teisės aktai, ir minėto straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtintą taisyklę, pagal kurią pagal darbo sutartį arba savarankiškai nedirbantiems asmenims taikomi tik jų gyvenamosios vietos valstybės socialinės teisės aktai, asmuo, kurio situacija tokia, kaip K. M. Zyla, nebegalėjo priklausyti Nyderlandų socialinio draudimo sistemai po to, kai nutraukė savo profesinę veiklą ir nebegyveno toje valstybėje narėje.

42      Tai reiškia, kad, kaip generalinis advokatas teisingai pažymėjo savo išvados 63 punkte, atsižvelgiant į aptariamų nuostatų pobūdį konstatuotinas objektyvus skirtumas tarp situacijos asmens, kuris, kaip antai K. M. Zyla, tam tikru metų laikotarpiu nebėra apdraustas pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą, ir darbuotojo, kuris tuos ištisus metus tebėra apdraustas pagal šią socialinio draudimo sistemą.

43      Beje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal nacionalinės socialinio draudimo sistemos vidinę logiką teisė į įmokų sumažinimą suteikiama tik jas mokantiems asmenims, t. y. apdraustiesiems pagal šią sistemą (2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo, Blanckaert, C-512/03, EU:C:2005:516, 49 punktas).

44      Be to, kaip priminta šio sprendimo 22 punkte, visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Sąjungos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, kai jie ketina vykdyti veiklą kitos valstybės narės nei jų kilmės valstybė teritorijoje. Tokiomis sąlygomis valstybių narių piliečiai turi būtent tiesiogiai iš Sutarties išplaukiančią teisę išvykti iš kilmės valstybės narės, atvykti į kitos valstybės narės teritoriją ir joje apsigyventi, siekdami joje vykdyti veiklą (2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Erzberger, C-566/15, EU:C:2017:562, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45      Vis dėlto Sąjungos pirminė teisė darbuotojui negali garantuoti, kad jo persikėlimas į kitą nei kilmės valstybę narę neturės poveikio socialinės apsaugos srityje, nes, atsižvelgiant į esančius valstybių narių sistemų ir teisės aktų skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui gali būti daugiau arba mažiau palankus šiuo aspektu (2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Erzberger, C-566/15, EU:C:2017:562, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Sąjungos teisė faktiškai tik užtikrina, kad darbuotojams, vykdantiems veiklą kitos valstybės narės nei kilmės valstybė narė teritorijoje, būtų taikomos vienodos sąlygos kaip ir tos kitos valstybės darbuotojams.

46      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įgyvendinimo įsakymo 2.6a punktas negali būti laikomas nei netiesiogiai diskriminuojančia nuostata, nei laisvo darbuotojų judėjimo kliūtimi, kurios draudžiamos pagal SESV 45 straipsnį.

47      Galiausiai, priešingai, nei teigia Europos Komisija, šio vertinimo nepaneigia 1999 m. sausio 26 d. Sprendimas Terhoeve (C-18/95, EU:C:1999:22) ar 1990 m. gegužės 8 d. Sprendimas Biehl (C-175/88, EU:C:1990:186).

48      Pirmajame iš šių sprendimų nagrinėtas klausimas dėl socialinio draudimo įmokų, mokėtinų tik iš savo kilmės valstybės narės komandiruoto darbuotojo, kuris dėl šios priežasties pagal Reglamente Nr. 1408/71 numatytas koordinavimo taisykles visą atitinkamą laikotarpį buvo laikomas apdraustu pagal minėtos valstybės narės socialinio draudimo sistemą, nors buvo komandiruotas į kitą valstybę narę. Tokia situacija iš esmės skiriasi nuo situacijos, kai, kaip nagrinėjamu atveju, darbuotojas nebėra apdraustas valstybės narės socialiniu draudimu po to, kai joje nutraukia savo profesinę veiklą ir perkelia savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę.

49      Kalbant apie antrąjį sprendimą, pakanka konstatuoti, kad jame nagrinėtas skirtingas požiūris, kitaip nei šioje byloje, nebuvo susijęs su nacionalinio socialinio draudimo sistema, todėl nepateko į socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklių, numatytų Reglamente Nr.°1408/71, per tą laiką pakeistame Reglamentu Nr. 883/2004, taikymo sritį.

50      Šiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą atsakytina, kad SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis valstybės narės teisės nuostatų, kuriose, siekiant nustatyti darbuotojo mokėtinų socialinio draudimo įmokų dydį, numatyta, kad su įmokomis susijusio mokesčio sumažinimas, kuris darbuotojui priklauso už kalendorinius metus, taikomas proporcingai laikotarpiui, per kurį šis darbuotojas yra apdraustas pagal minėtos valstybės narės socialinio draudimo sistemą, taigi metinis sumažinimas netaikomas daliai, proporcingai laikotarpiui, per kurį darbuotojas nebuvo apdraustas pagal šią draudimo sistemą ir gyveno kitoje valstybėje, tačiau ten nesivertė jokia profesine veikla.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

51      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis valstybės narės teisės nuostatų, kuriose, siekiant nustatyti darbuotojo mokėtinų socialinio draudimo įmokų dydį, numatyta, kad su įmokomis susijusio mokesčio sumažinimas, kuris darbuotojui priklauso už kalendorinius metus, taikomas proporcingai laikotarpiui, per kurį šis darbuotojas yra apdraustas pagal minėtos valstybės narės socialinio draudimo sistemą, taigi metinis sumažinimas netaikomas daliai, proporcingai laikotarpiui, per kurį darbuotojas nebuvo apdraustas pagal šią draudimo sistemą ir gyveno kitoje valstybėje, tačiau ten nesivertė jokia profesine veikla.

Parašai.

*      Proceso kalba: nyderlandų.