EU tax law WEB Paulo Nascimento Consulting - C-692/17

–

Paulo Nascimento Consulting – Mediação Imobiliária Lda, atstovaujamos advogados R. Silva Lopes ir A. Coelho Martins,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir R. Campos Laires,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Lozano Palacios ir B. Rechena,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) 135 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas dėl Paulo Nascimento Consulting – Mediação Imobiliária Lda (toliau – PNC) ir Autoridade Tributária e Aduaneira (Mokesčių ir muitų institucija, Portugalija) ginčo dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM), mokėtino už PNC pozicijos, kurią ji turėjo per priverstinio skolos, kuri pripažinta teismo sprendimu, išieškojimo procedūrą, perleidimą už atlygį trečiajam asmeniui.

3

Pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktus PVM apmokestinamas atitinkamai „PVM prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“, ir „paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.

4

Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.““

5

Pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį „„prekių tiekimas“ – tai teisės, kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu, perdavimas“.

6

Pagal tos pačios direktyvos 24 straipsnio 1 dalį „paslaugų teikimas“ yra bet koks sandoris, kuris nėra prekių tiekimas“.

7

Pagal Direktyvos 2006/112 25 straipsnio a punktą „paslaugų teikimu gali būti, inter alia, <…> nematerialiojo turto, kurio nuosavybės teisė patvirtinta arba nepatvirtinta dokumentu, perleidimas“.

8

Šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies b ir d punktuose nustatyta:

„Valstybės narės PVM neapmokestina šių sandorių, pagal kuriuos:

<…>

9

Código do Imposto sobre o Valor Acrescentado (Pridėtinės vertės mokesčio kodeksas), kuriuo į Portugalijos teisę buvo perkelta Direktyva 2006/112, pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 9 straipsnio 27 punkto a ir c papunkčiuose (toliau – PVM kodeksas) numatyta, kad PVM neapmokestinami šie sandoriai:

<…>

10

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2006 m. lapkričio mėn. PNC buvo patikėti išimtiniai žemės ūkio paskirties žemės pardavimo įgaliojimai vykdant nekilnojamojo turto agentūros veiklą. Pirkimo pasiūlymą PNC perdavė savo įgaliotojui, šio sklypo savininkui, tačiau jis atmetė jį ir atsisakė atlyginti už suteiktą paslaugą PNC.

11

PNC kreipėsi į Tribunal de Família e Menores e de Comarca de Portimão (Portimauno šeimos ir nepilnamečių bylų teismas, Portugalija) su prašymu priteisti iš įgaliotojo 125000 EUR sumą, kaip mokėtinus nekilnojamojo turto agentūros komisinius kartu su PVM, ir sumokėti palūkanas, skaičiuojamas iki visiško atsiskaitymo. Šis teismas patenkino PNC prašymą galutiniu sprendimu.

12

Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, kadangi skolininkė nesumokėjo taip jai nustatyto dydžio, šiame teisme PNC pareiškė ieškinį dėl priverstinio vykdymo, siekdama, kad jos skolinis reikalavimas, kuris kartu siekė 170859,62 EUR, būtų įvykdytas išieškant skolą pagal to paties teismo sprendimą.

13

Be to, neginčijama, kad per šią priverstinio išieškojimo procedūrą skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas buvo areštuotas, kad būtų užtikrintas mokėtinos sumos sumokėjimas. Areštuotas turtas buvo vėliau priteistas PNC įvertinus jį 606200 EUR, t. y. suma, kuri sudarė apie 70 % minėto turto rinkos vertės. Priteisiant šį turtą kartu buvo nustatyta pareiga pervesti įgyvendinimo agentūrai perviršį, t. y. skirtumą tarp taip priteistos sumos ir skolos vertės, pridėjus vykdymo išlaidas; šis perviršis sudarė iš viso 417937,12 EUR.

14

2010 m. rugsėjo 29 d. sutartimi PNC perdavė Starplant – Unipessoal Lda (toliau – Starplant) visas teises ir pareigas, susijusias su jos pozicija vykstančioje priverstinio vykdymo procedūroje už Starplant atliktą mokėjimą, lygų 351619,90 EUR.

15

2010 m. spalio mėn. PNC, pirma, įtraukė į apskaitą 125000 EUR sumą kaip atlygį už suteiktas paslaugas minėtam įgaliotojui ir sumokėjo 26250 EUR sumą, atitinkančią šiuo pagrindu mokėtino PVM sumą. Antra, ji įtraukė į apskaitą 200369,90 EUR sumą kaip „kitus nepatikslintus produktus“, kurie atitinka Starplant sumokėtą kainą, dėl kurios ji nemokėjo jokios PVM sumos.

16

2014 m. birželio 24 d.Autoridade Tributária e Aduaneiral (Mokesčių ir muitų institucija, Portugalija) išsiuntė PNC priminimus sumokėti PVM ir delspinigius, iš viso 83647,77 EUR sumą, tada, kai nusprendė, kad jos pateiktoje atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijoje PNC tinkamai neapskaitė procedūrinės pozicijos perleidimo, atlikto už 351619,90 EUR atlygį. Šiuo klausimu minėta institucija nusprendė, kad tai yra sandoris, kuris skiriasi nuo sandorio, susijusio su nekilnojamojo turto agentūros tarpininkavimu, kuris apmokestinamas PVM, nes tai yra apmokestinamojo asmens, kuris veikia kaip toks, teisės už atlygį perleidimas, kuris patenka į paslaugų teikimo sąvoką ir kuriam netaikomas joks PVM kodekse numatytas neapmokestinimo atvejis.

17

Tribunal Administrativo e Fiscal de Loulé (Lolės administracinis ir mokesčių teismas, Portugalija), į kurį kreipėsi PNC, patenkino PNC ieškinį dėl minėtų PVM priminimų panaikinimo.

18

2016 m. vasario 4 d. sprendimu Tribunal Central Administrativo Sul (Pietų regiono centrinis administracinis teismas, Portugalija), į kurį kreipėsi Fazenda Pública (Valstybės iždas, Portugalija), panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamas skolos perleidimas priskirtinas prie PNC ekonominės veiklos, kad jį reikia laikyti apmokestinamomis paslaugomis ir kad jam netaikomas joks PVM kodekso 9 straipsnyje numatytas neapmokestinimo atvejis. Šis teismas visų pirma nusprendė, kad atitinkamam sandoriui netaikomas šio kodekso 9 straipsnio 27 punkto a papunktyje numatytas neapmokestinimas, susijęs su bankų ir finansinėmis operacijomis dėl paskolų suteikimo ir derybomis dėl paskolos.

19

PNC pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Supremo Tribunal Administrativo (Vyriausiasis administracinis teismas, Portugalija) ir iš esmės nurodė, kad PVM kodekso 9 straipsnio 27 punkto a papunktyje numatytas neapmokestinimas taikytinas skolos perleidimo sandoriams, net jei juos vykdo kiti subjektai nei finansų institucijos. Šiuo klausimu ji rėmėsi Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusia su Sąjungos teisės nuostata, t. y. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23, toliau – Šeštoji direktyva) 13 straipsnio B skirsnio d punkto 1 papunkčiu, kuri buvo perkelta į Portugalijos teisę minėto 9 straipsnio 27 punkto a papunkčiu. Ši Šeštosios direktyvos nuostata pakartota Direktyvos 2006/112, kuria nuo 2007 m. sausio 1 d. panaikinta ir pakeista Šeštoji direktyva, 135 straipsnio 1 dalies b punkte.

20

Šiomis aplinkybėmis Supremo Tribunal Administrativo (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar, taikant Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą neapmokestinimo PVM atvejį, sąvokos „paskolos suteikimas“, „derybos dėl paskolos“ ir „suteiktos paskolos priežiūra“ apima PVM apmokestinamo asmens procesinės padėties vykdomojoje byloje dėl skolos, kurią teismas pripažino dėl neįvykdyto įsipareigojimo pagal tarpininkavimo nekilnojamojo turto srityje sutartį, išieškojimo perleidimą trečiajam asmeniui už atlygį, be kurio dar reikalaujama sumokėti ir to atlygio sumokėjimo dieną galiojusio tarifo PVM, ir jau mokėtinus delspinigius, ir delspinigius, kurie susidarys iki visiško sumokėjimo?“

21

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame numatytas neapmokestinimas, kuris taikomas sandoriams, susijusiems su paskolų suteikimu ir derybų dėl jų bei paskolų priežiūra, taikomas sandoriui, kuriuo apmokestinamasis asmuo už atlygį perleidžia trečiajam asmeniui savo poziciją per priverstinio skolos išieškojimo procedūrą.

22

Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šis sandoris yra PVM apmokestinamas sandoris.

23

Pirma, iš Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies, kurioje apibrėžiama PVM taikymo sritis, matyti, kad valstybėje narėje šiuo mokesčiu apmokestinama tik ekonominė veikla. Pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą apmokestinamuoju asmeniu laikomas bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis bet kurioje vietoje ekonominę veiklą. Minėto direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ši ekonominės veiklos sąvoka apibrėžta kaip apimanti visokią gamintojų, prekybininkų ir paslaugas teikiančių asmenų veiklą, visų pirma, materialiojo ir nematerialiojo turto naudojimą, siekiant gauti nuolatinių pajamų (2018 m. lapkričio 8 d. Sprendimo C&D Foods Acquisition, C-502/17, EU:C:2018:888, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau turėjo progą išaiškinti Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą byloje, kurioje buvo priimtas 2013 m. birželio 13 d. Sprendimas Kostov (C-62/12, EU:C:2013:391), kuriame buvo nagrinėjamas klausimas dėl sandorių, kuriuos retkarčiais vykdydavo asmuo, kuris buvo už savo pagrindinę veiklą PVM apmokestinamas asmuo, apmokestinimo PVM, kai šio asmens antrinė veikla, nors ir buvo ekonominė veikla, susijusi su jos pagrindine veikla, neatitiko šios pagrindinės veiklos. Teisingumo Teismas nusprendė, kad fizinis asmuo, kuris jau yra apmokestinamas PVM už ekonominę veiklą, turi būti laikomas „apmokestinamuoju asmeniu“ dėl bet kokios kitos ekonominės veiklos, kurią jis vykdo retkarčiais, su sąlyga, kad ši veikla yra veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Kostov, C-62/12, EU:C:2013:391, 31 punktą).

25

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad sandorių skaičius ir apimtis negali būti ūkio subjekto, veikiančio privačiais tikslais, veiklą, kuriai netaikoma ši direktyva, ir ūkio subjekto, kurio sandoriai sudaro ekonominę veiklą, veiklą skiriantis kriterijus (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Słaby ir kt., C-180/10 ir C-181/10, EU:C:2011:589, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Šiuo atveju PNC kilo abejonių dėl to, ar tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, perleidėjas gali būti laikomas veikiančiu „vykdant [savo] ekonominę veiklą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nes PNC dalyvavimas sudarant pagrindinėje byloje nagrinėjamo skolos perleidimo sandorius buvo tik vienkartinis, o ekonominė veikla, kurią ji vykdo įprastai, yra nekilnojamojo turto agentūros veikla.

27

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 42 punkte, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas perleidimo sandoris sudarytas nagrinėjant bylą, susijusią su skolos (ji atsirado vykdant PNC apmokestinamą ekonominę veiklą), t. y. nekilnojamojo turto agentūros paslaugų teikimu, išieškojimo, o PNC neginčija, kad veikė vykdydama savo ekonominę veiklą, kiek tai susiję su sandoriu, dėl kurio pradėta priverstinio išieškojimo procedūra. Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris iš tikrųjų yra tiesioginis pagrindinės šios bendrovės ekonominės veiklos tęsinys.

28

Šiomis aplinkybėmis vien dėl to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris, kurį įvykdė PVM apmokestinamas asmuo, neatitinka pagrindinės šio asmens veiklos ir jis yra tik vienkartinis, negalima atmesti galimybės, jog šis asmuo, kiek tai susiję su šiuo sandoriu, veikė vykdydamas savo ekonominę veiklą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

29

Antra, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktus PVM apmokestinamas atitinkamai „PVM prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“, ir „paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.

30

Direktyvos 2006/112 14 straipsnio 1 dalyje prekių tiekimas apibrėžiamas kaip „teisės, kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu, perdavimas“, o šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas paslaugų teikimas –,,tai bet koks sandoris, kuris nėra prekių tiekimas“.

31

Šiuo atveju, kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamo sandorio kvalifikavimą PVM tikslais, akivaizdu, kad šis sandoris buvo vykdomas „už atlygį“. Remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga, PNC už atlygį kartu perleido visas teises ir pareigas, susijusias su pozicija, kurią ji užėmė per priverstinio skolos, kuri buvo pripažinta teismo sprendimu, išieškojimo procedūrą, ir šios skolos išieškojimas buvo užtikrintas areštu ir skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto priteisimu PNC.

32

Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog kai du ar daugiau elementų arba veiksmų, kuriuos apmokestinamasis asmuo patiekia arba pateikia klientui, yra taip glaudžiai susiję, kad objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį išskaidyti būtų nenatūralu, laikoma, kad egzistuoja vienas tiekimas ar teikimas (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Bog ir kt., C-497/09, C-499/09, C-501/09 ir C-502/09, EU:C:2011:135, 53 punktą ir 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Baštová, C-432/15, EU:C:2016:855, 70 punktą).

33

Vadinasi, atsižvelgiant į šio sprendimo 31 punkte minėtus Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos elementus, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris negali būti dirbtinai išskaidytas į dvi paslaugas, t. y. pirma, skolos perleidimą ir, antra, pozicijos per procedūrą, kuria siekiama priverstinai išieškoti skolą, perleidimą.

34

Šiuo klausimu, nors, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 36 punkte, iš įvairių šį sandorį sudarančių elementų matyti, kad pagrindinis elementas yra materialiojo turto, t. y. apmokestinamajam asmeniui priteisto turto, perleidimas, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, ar iki to laiko, kol sprendimas, kuriuo šis nekilnojamasis turtas priteistas, tapo galutinis, apmokestinamasis asmuo, kuriam šis turtas buvo priteistas, galėjo juo iš tikrųjų disponuoti kaip savininkas.

35

Jei taip būtų, pagrindinėje byloje nagrinėjamas perleidimo sandoris, kuris, remiantis Teisingumo Teismui pateiktomis pastabomis, įvykdytas viena diena anksčiau, nei sprendimas dėl atitinkamo nekilnojamojo turto priteisimo tapo galutinis, yra materialiojo turto, t. y. nekilnojamojo turto, perleidimas, atliktas šalies, kuri suteikia teisę kitai šaliai faktiškai juo disponuoti kaip turto savininkei, o tai yra prekių tiekimas (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 27 d. Sprendimo Mydibel, C-201/18, EU:C:2019:254, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Jei taip nėra, pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris yra materialiojo turto perleidimas, kurio objektas – teisės į nekilnojamąjį turtą, ir jis patenka į paslaugų teikimo sąvoką pagal Direktyvos 2006/112 25 straipsnio a punktą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti reikiamus patikrinimus.

36

Remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamo sandorio ypatumais, išdėstytais šio sprendimo 31–35 punktuose, neatsižvelgiant į tai, kaip jis bus kvalifikuojamas – kaip paslaugų teikimas ar prekių tiekimas, dėl savo pobūdžio jis skiriasi nuo sandorio, nagrinėto byloje, kurioje priimtas 2011 m. spalio 27 d. Sprendimas GFKL Financial Services (C-93/10, EU:C:2011:700). Iš tiesų sandoris, kurį Teisingumo Teismas nagrinėjo šiame sprendime, sudarė ūkio subjekto savo rizika abejotinų skolų įsigijimą žemesne kaina nei jų nominalioji vertė, ir dėl jo Teisingumo Teismas šio sprendimo 26 punkte padarė išvadą, kad ūkio subjektas, kuris perka tokias skolas, nevykdo paslaugų teikimo už atlygį ir nevykdo ekonominės veiklos, patenkančios į Šeštosios direktyvos taikymo sritį, nes skirtumas tarp minėtų skolų nominaliosios vertės ir jų pirkimo kainos atspindi tikrąją nagrinėjamų skolų ekonominę vertę jų perleidimo momentu. Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris – tai visų teisių ir pareigų, susijusių su apmokestinamojo asmens pozicija vykdant priverstinio skolos, kuri buvo pripažinta teismo sprendimu, išieškojimo procedūrą, perleidimas trečiajam asmeniui už atlygį.

37

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris apmokestinamas PVM pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a arba c punktus.

38

Be to, dėl klausimo, ar šiam sandoriui taikytinas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas neapmokestinimas, susijęs su „paskolos suteikim[u] bei derybo[mis] dėl paskolos ir suteiktos paskolos priežiūra, kurią atlieka paskolą suteikęs asmuo“, pažymėtina, kad, kaip nurodė Portugalijos vyriausybė ir Komisija savo pastabose ir pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 61 punkte, pagrindinės bylos aplinkybės nėra susijusios su „paskola“, kurią sudaro kapitalo suteikimas, kuris tinkamai atlyginamas mokant palūkanas, arba turto pirkimo kainos mokėjimo atidėjimas atlyginant palūkanomis už šią paskolą (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo Régie dauphinoise, C-306/94, EU:C:1996:290, 16–19 punktus; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo EDM, C-77/01, EU:C:2004:243, 65–70 punktus ir 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Volkswagen Financial Services (UK),C-153/17, EU:C:2018:845, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pagrindinėje byloje aptariamas sandoris apėmė Starplant įsipareigojimą sumokėti palūkanas už jai suteiktą paskolą.

39

Todėl darant prielaidą, kad šį sandorį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kvalifikuos kaip paslaugų teikimą, tokiam sandoriui netaikomas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas neapmokestinimas.

40

Be to, priešingai, nei per posėdį Teisingumo Teisme teigė PNC, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 33 ir 35 punktuose, pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris bet kuriuo atveju negali būti laikomas susijusiu su „paskolomis“, todėl jam netaikomas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies d punkte numatytas neapmokestinimas, taikomas sandoriams, susijusiems su „skolomis <…>, išskyrus skolų išieškojimą“.

41

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį numatytas neapmokestinimas, susijęs su paskolos suteikimu ir derybomis dėl paskolos arba suteiktos paskolos priežiūra, netaikomas sandoriui, kurį sudaro tai, kad apmokestinamasis asmuo perleidžia už atlygį trečiajam asmeniui visas teises ir pareigas, susijusias su pozicija per priverstinio skolos, kuri pripažinta teismo sprendimu ir kurios grąžinimas buvo užtikrintas teisėmis į areštuotą ir šiam apmokestinamajam asmeniui priteistą nekilnojamąjį turtą, išieškojimo procedūrą.

42

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 135 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį numatytas neapmokestinimas, susijęs su paskolos suteikimu ir derybomis dėl paskolos arba suteiktos paskolos priežiūra, netaikomas sandoriui, kurį sudaro tai, kad apmokestinamasis asmuo perleidžia už atlygį trečiajam asmeniui visas teises ir pareigas, susijusias su pozicija per priverstinio skolos, kuri pripažinta teismo sprendimu ir kurios grąžinimas buvo užtikrintas teisėmis į areštuotą ir šiam apmokestinamajam asmeniui priteistą nekilnojamąjį turtą, išieškojimo procedūrą.

Parašai.