Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. liepos 29 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Mokesčių teisės aktų suderinimas – Direktyva 2006/112/EB – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktas ir 315 straipsnis – Speciali smulkiojo verslo įmonėms skirta schema – Speciali apmokestinamiesiems prekybininkams skirta schema – Apmokestinamasis prekybininkas, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema – Metinė apyvarta, nulemianti specialios smulkiojo verslo įmonėms skirtos schemos taikymą – Marža arba gautos sumos“

Byloje C-388/18

dėl 2018 m. vasario 7 d. Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. birželio 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Finanzamt A

prieš

B

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai E. Juhász (pranešėjas) ir I. Jarukaitis,

generalinis advokatas G. Pitruzzella,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vokietijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos T. Henze ir S. Eisenberg, vėliau S. Eisenberg,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos L. Mantl ir L. Lozano Palacios,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Finanzamt A (mokesčių inspekcija A, Vokietija) ir B, kuris vykdo naudotų automobilių prekybininko veiklą, ginčą dėl jo metinės apyvartos apskaičiavimo metodo taikant PVM direktyvoje numatytą specialią smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        PVM direktyvos 73 straipsnyje numatyta:

„Prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, išskyrus nurodytąsias 74–77 straipsniuose, apmokestinamoji vertė apima viską, kas sudaro atlygį, kurį prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gavo arba turi gauti iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens arba iš trečiosios šalies už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, įskaitant tiesiogiai su šių sandorių kaina susijusias subsidijas.“

4        PVM direktyvos XII antraštinėje dalyje „Specialios schemos“ yra 1 skyrius „Speciali smulkaus verslo įmonėms skirta schema“. Šio 1 skyriaus 2 skirsnyje „Neapmokestinimas PVM arba laipsniškos lengvatos“ yra šios direktyvos 282–292 straipsniai.

5        Minėtos direktyvos 282 straipsnyje nurodyta, kad šios direktyvos 2 skirsnyje numatyti neapmokestinimo atvejai ir laipsniškos mokesčio lengvatos taikomi, kai prekes tiekia ir paslaugas teikia smulkiojo verslo įmonės.

6        Direktyvos 288 straipsnis nustato:

„Apyvartą, kuria remiantis taikomos šiame skirsnyje numatytos procedūros, sudaro šios sumos be PVM:

1)      prekių tiekimo ir paslaugų teikimo vertė, jeigu tiekimas ir teikimas yra apmokestinami;

2)      sandorių, kurie neapmokestinami suteikiant teisę atskaityti anksčiau sumokėtą PVM pagal 110 ar 111 straipsnius, 125 straipsnio 1 dalį, 127 straipsnį ar 128 straipsnio 1 dalį, vertė;

3)      pagal 146–149 straipsnius ir 151, 152 ar 153 straipsnius neapmokestinamų sandorių vertė;

4)      nekilnojamojo turto sandorių, 135 straipsnio 1 dalies b–g punktuose nurodytų finansinių sandorių ir draudimo paslaugų, jei šie sandoriai nėra pagalbiniai, vertė.

Tačiau apskaičiuojant apyvartą, nereikia atsižvelgti į įmonės materialaus ir nematerialaus ilgalaikio turto pardavimą.“

7        Pagal šios direktyvos 289 straipsnį „[n]uo PVM atleisti apmokestinamieji asmenys neturi teisės atskaityti PVM pagal 167–171 ir 173–177 straipsnius ir negali nurodyti PVM savo sąskaitose-faktūrose“.

8        Šios direktyvos 290 straipsnis suformuluotas taip:

„Apmokestinamieji asmenys, kurie turi teisę būti atleisti nuo PVM, gali pasirinkti taikyti įprastines PVM procedūras arba 281 straipsnyje numatytas supaprastintas procedūras. Šiuo atveju jie turi teisę į bet kurią nacionalinės teisės aktuose numatytą laipsnišką mokesčio lengvatą.“

9        PVM direktyvos XII antraštinės dalies 4 skyriuje įtvirtintos „[n]audotoms prekėms, meno kūriniams, kolekcionavimo objektams ir antikvariniams daiktams skirtos specialios procedūros“. Šio 4 skyriaus 2 skirsnio „Apmokestinamiesiems prekybininkams taikomos specialios procedūros“ 1 poskirsnyje „Maržos apmokestinimo schema“ yra 312–325 straipsniai.

10      Minėtos direktyvos 313 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ar antikvarinius daiktus tiekiantiems apmokestinamiesiems prekybininkams valstybės narės pagal šio poskirsnio nuostatas taiko specialią schemą, skirtą apmokestinamojo prekybininko pelno maržai apmokestinti.“

11      Tos pačios direktyvos 314 straipsnyje numatyta:

„Maržos apmokestinimo schema taikoma naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų tiekimui, kurį atlieka apmokestinamasis prekybininkas, kai tas prekes jam [Sąjungos] viduje tiekė vienas iš šių asmenų:

a)      neapmokestinamasis asmuo;

b)      kitas apmokestinamasis asmuo, jei to kito apmokestinamojo asmens atliekamas prekių tiekimas neapmokestinamas pagal 136 straipsnį;

c)      kitas apmokestinamasis asmuo, jei to kito apmokestinamojo asmens atliekamam prekių tiekimui taikomas 282–292 straipsniuose numatytas smulkaus verslo įmonių atleidimas nuo PVM ir yra tiekiamas ilgalaikis turtas;

d)      kitas apmokestinamasis prekybininkas, jei to kito apmokestinamojo prekybininko atliekamas prekių tiekimas apmokestinamas PVM pagal šią maržos apmokestinimo schemą.“

12      PVM direktyvos 315 straipsnis suformuluotas taip:

„314 straipsnyje nurodyto prekių tiekimo apmokestinamoji vertė yra apmokestinamojo prekybininko pelno marža, atėmus maržai tenkantį PVM.

Apmokestinamojo prekybininko pelno marža yra lygi apmokestinamojo prekybininko nustatytos prekių pardavimo kainos ir pirkimo kainos skirtumui.“

 Vokietijos teisė

13      Pagrindinei bylai taikomos redakcijos (BGBl. 2005 I, p. 386) Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas; toliau – UStG) 1 straipsnyje „Apmokestinamieji sandoriai“ numatyta:

„(1)      Apyvartos mokesčiu apmokestinami šie sandoriai:

1.      prekių tiekimas ir kitų paslaugų teikimas už atlygį Vokietijos teritorijoje įmonei vykdant savo veiklą <...>“

14      UStG 10 straipsnyje „Prekių tiekimo, paslaugų teikimo ir įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinamoji vertė“ numatyta:

„Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo (1 straipsnio 1 dalies 1 punkto pirmas sakinys) apmokestinamąją vertę <...> sudaro gautas atlygis. Atlygį sudaro viskas, ką gavėjas išleidžia prekei ar paslaugai gauti, atėmus apyvartos mokestį <...>“

15      UStG 19 straipsnis „Smulkiųjų verslininkų apmokestinimas“ išdėstytas taip:

„(1)      Apyvartos mokestis, mokėtinas už 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus sandorius, nėra renkamas iš verslininkų [...], jei antrame sakinyje nurodyta apyvarta, padidinta atitinkamu mokesčiu, praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 17 500 EUR, o einamaisiais kalendoriniais metais tikriausiai nebus didesnė kaip 50 000 EUR. Apyvarta, kaip ji suprantama pagal pirmą sakinį, yra bendra apyvarta, apskaičiuota pagal pajamas, iš kurių atimamos į pajamas įtrauktos ilgalaikio turto pajamos. <...>

<...>

(3)      Bendra apyvarta yra verslininko atliktų apmokestinamųjų sandorių, kaip jie suprantami pagal 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, suma, iš kurios atimama:

<...>“

16      UStG 25a straipsnyje „Maržos apmokestinimo schema“ numatyta:

„(1)      Kilnojamojo materialiojo turto tiekimas, kaip jis suprantamas pagal 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apmokestinimas pagal toliau išdėstytas nuostatas (maržos apmokestinimo schema), jeigu tenkinamos šios sąlygos:

<...>

(3)      Apyvarta apskaičiuojama pagal sumą, kuria pardavimo kaina viršija pirkimo kainą <...>

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

17      B, kaip naudotų transporto priemonių prekybininkas, atliko apmokestinamuosius sandorius, kuriems taikoma maržos apmokestinimo schema pagal UStG 25a straipsnį. Jo apyvarta, apskaičiuota remiantis gautomis pajamomis, sudarė 27 358 EUR ir 25 115 EUR atitinkamai 2009 m. ir 2010 m.

18      Savo 2010 m. vasario 10 d. (už 2009 m.) ir 2011 m. kovo 23 d. (už 2010 m.) PVM deklaracijose B nurodė, kad jis gali remtis „smulkiojo verslininko“ statusu, kaip apibrėžta UStG 19 straipsnyje, nes jo apyvarta 2009 m. ir 2010 m. buvo atitinkamai 17 328 EUR ir 17 470 EUR. B apskaičiavo apyvartą, remdamasis ne gautomis pajamomis, o savo marža pagal UStG 25a straipsnio 3 dalį.

19      Kalbant apie pirmąją PVM deklaraciją, mokesčių administratorius pripažino, kad metinė apyvarta, kuria remiamasi taikant smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą, galėjo būti nustatyta remiantis maržos suma, todėl sutiko, kad B gali pasinaudoti specialia smulkiojo verslo įmonėms skirta schema.

20      Tačiau, kalbant apie antrą PVM deklaraciją, 2012 m. spalio 4 d. pranešime dėl mokesčių Finanzamt A atsisakė taikyti B smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą 2010 mokestiniais metais. Iš tiesų, administracinė praktika buvo pakeista 2010 m. spalio 1 d. Umsatzsteuer-Anwendungserlass (Nurodymai dėl apyvartos mokesčio taikymo) (BStBl. 2010 I, p. 846), pagal kuriuos tam, kad būtų taikoma smulkiojo verslo įmonėms skirta schema, ypač taikant maržos apmokestinimo schemą prekybininkams, metinė apyvarta turėjo būti apskaičiuojama pagal gautas pajamas, o ne pagal maržą.

21      Kadangi skundas dėl šio pranešimo dėl mokesčių buvo atmestas, B pareiškė ieškinį Finanzgericht (Finansų teismas), o šis teismas panaikino minėtą pranešimą dėl mokesčių dėl to, kad apskaičiuojant apyvartą neturėtų būti atsižvelgiama į gautas pajamas, viršijančias maržą, taikant specialią smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą.

22      Šis teismas nusprendė, kad PVM direktyvos 288 straipsnio 1 dalis veikia tiesiogiai ir ji draudžia mokesčių inspekcijos A apskaičiavimo metodą. Iš tiesų, šioje nuostatoje numatyta, kad apyvarta, į kurią atsižvelgiama taikant smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą, yra lygi prekių tiekimo ir paslaugų teikimo sumai, „jeigu tiekimas ir teikimas yra apmokestinami“. Tačiau maržos apmokestinimo schemos, kuri taikoma B prekių tiekimui, nuostatose buvo numatyta pagal PVM direktyvos 315 straipsnį, kad apmokestinama tik marža.

23      Savo kasaciniame skunde Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) mokesčių inspekcija A tvirtina, kad buvo neteisingai aiškintas PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktas.

24      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, regis, pritaria Finanzgericht (Finansų teismas) pozicijai, pagal kurią apyvarta, kuria remiamasi taikant PVM direktyvos 282 ir paskesniuose straipsniuose numatytą smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą prekybininkams, kuriems taikoma maržos apmokestinimo schema pagal tos direktyvos 314 straipsnį, turi būti nustatyta atsižvelgiant į tą maržą, nes šios direktyvos 313 straipsnio 1 dalyje numatytos specialios šiems prekybininkams taikomos taisyklės. Jose nurodyta, kad pagal PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktą apyvarta, į kurią reikia atsižvelgti, sudaro prekių tiekimo suma, „jeigu tiekimas <...> yra apmokestinam[as]“. Tokiu patikslinimu atsižvelgiama į apmokestinamosios vertės apimtį, kuri pagal tos direktyvos 315 straipsnyje numatytą schemą apribojama marža.

25      Vis dėlto šis teismas pažymi, kad PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte frazė „jeigu tiekimas ir teikimas yra apmokestinami“ taip pat galėtų būti suprantama taip, kad smulkiojo verslo įmonėms skirtos schemos taikymo tikslais į atitinkamą apyvartą neturėtų būti įtraukiami tik neapmokestinamas tiekimas arba teikimas. Laikantis šio požiūrio turi būti atsižvelgta į visus apmokestinamuosius tiekimus, kuriems taikoma maržos apmokestinimo schema ir kurie apmokestinami dėl to, kad yra tokie, o ne tik į tokio dydžio apyvartos apmokestinamąją vertę, kokia nustatyta specialiosios taisyklėse, įtvirtintose šios direktyvos 315 straipsnyje.

26      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktą galima manyti, kad prekių tiekimo „suma“ atitinka gautų pajamų „sumą“ ir kad todėl ta nuostata yra susijusi su apmokestinamąja verte, kaip apibrėžta tos direktyvos 73 straipsnyje.

27      Manydamas, kad jo nagrinėjamos bylos sprendimas priklauso nuo PVM direktyvos tam tikrų nuostatų išaiškinimo, Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar tais atvejais, kai taikoma maržos apmokestinimo schema, numatyta pagal [PVM direktyvos] 311 straipsnį ir paskesnius straipsnius, [šios direktyvos] 288 straipsnio 1 pastraipos 1 punktą reikia aiškinti taip, kad apskaičiuojant atitinkamą apyvartą, susidariusią tiekiant [PVM direktyvos] 314 straipsnyje nurodytas prekes, reikia remtis nustatytos pardavimo kainos ir pirkimo kainos skirtumu (marža), kaip nurodyta [minėtos direktyvos] 315 straipsnyje?“

 Dėl prejudicinio klausimo

28      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas nacionalinės teisės aktas arba administracinė praktika, pagal kuriuos apyvarta, kuria remiamasi taikant smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą apmokestinamajam asmeniui, kuriam taikoma speciali apmokestinamiesiems prekybininkams numatyta maržos apmokestinimo schema, apskaičiuojama pagal šios direktyvos 315 straipsnį atsižvelgiant tik į uždirbtą maržą.

29      Pagal PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktą apyvarta, kuria remiamasi taikant smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą, apima sumą be PVM už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas, jeigu šis tiekimas ir teikimas yra apmokestinami.

30      Pagal suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo WB, C-658/17, EU:C:2019:444, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31      Kalbant apie visų pirma pažodinį direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkto aiškinimą, reikėtų pažymėti, kad, viena vertus, visa apmokestinamo prekių tiekimo ir paslaugų teikimo be PVM vertė pagal šios nuostatos sąlygas yra apmokestinamojo asmens apyvarta, tačiau, kita vertus, terminas „apmokestinamo“ yra susijęs su „tiekimu“ arba „teikimu“, o ne su terminu „vertė“.

32      Iš to išplaukia, kad pagal minėtą nuostatą ši nuostata reikalauja, jog tam, kad suma būtų įtraukta į apmokestinamojo asmens apyvartą, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas turi būti apmokestinami kaip tokie nenurodant, kokiu būdu jie turi būti apmokestinami, t. y. nenurodant, kokių nuostatų laikantis jie turi būti apmokestinami.

33      Be to, iš šios formuluotės nematyti, kad visais atvejais turi būti apmokestintas visas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas.

34      Taigi neginčijama, kad apmokestinamojo prekybininko prekių tiekimas apmokestinamas net ir tuo atveju, jei jis apmokestinamas pagal specialią schemą.

35      Vadinasi, pažodinis PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkto aiškinimas reiškia, kad bendra apmokestinamųjų prekybininkų prekių tiekimo vertė, o ne tų prekybininkų marža yra apyvarta, kuria remiamasi taikant specialią smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą.

36      Šis aiškinimas patvirtinamas PVM direktyvos bendrąja struktūra, geneze ir tikslu.

37      Dėl bendros šios direktyvos struktūros reikėtų priminti, kad šiuo atveju nagrinėjama sąsaja tarp dviejų specialių schemų, numatytų šioje direktyvoje, t. y. specialios smulkiojo verslo įmonėms skirtos schemos ir apmokestinamiesiems prekybininkams skirtos schemos.

38      Tačiau, kaip teisingai tvirtino Vokietijos vyriausybė, speciali smulkiojo verslo įmonėms skirta schema ir apmokestinamiesiems prekybininkams skirta schema yra dvi atskiros schemos, kurios nepriklauso viena nuo kitos. Nė vienoje iš šių specialių schemų nesant nuorodos į kitos schemos elementus ir sąvokas, vienos schemos turinys turi būti iš esmės vertinamas neatsižvelgiant į kitos schemos turinį.

39      Kalbant apie PVM teisės aktų genezę, reikėtų pažymėti, kad šių teisės aktų raida taip pat patvirtina, kad sąvoka „apmokestinamojo prekybininko marža“ neturi įtakos sąvokos „apyvarta“ taikant specialią smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą aiškinimui.

40      Iš tiesų svarbu priminti, kad speciali smulkiojo verslo įmonėms skirta schema buvo įtraukta į 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 t., 1 sk., p. 23), ir tik vėliau siekiant nustatyti specialią apmokestinamiesiems prekybininkams skirtą maržos apmokestinimo schemą buvo priimta 1994 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 94/5/EB, papildanti bendrą pridėtinės vertės mokesčio sistemą ir iš dalies pakeičianti Direktyvą 77/388/EEB – Specialios nuostatos, taikytinos naudotoms prekėms, meno kūriniams, kolekcionavimo objektams ir antikvariniams daiktams (OL L 60, 1994, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 9 sk., 1 t., p. 255).

41      Todėl apyvartos nustatymo taisyklės siekiant taikyti specialią smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą, nustatytą Šeštojoje direktyvoje 77/388, negali būti laikomos suderintomis, jei nėra aiškių nuostatų dėl tokio derinimo Direktyvoje 94/5 nustatytos specialios apmokestinamiesiems prekybininkams skirtos schemos nuostatose.

42      Dėl specialios smulkiojo verslo įmonėms skirtos schemos Teisingumo Teismas nusprendė, kad šia specialia schema Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė supaprastinti apskaitos reikalavimus, taikomus įprastai PVM sistemai (2005 m. spalio 6 d. Sprendimo MyTravel, C-291/03, EU:C:2005:591, 39 punktas), ir šie administraciniai supaprastinimai visų pirma skirti mažųjų įmonių kūrimui, veiklai ir konkurencingumui stiprinti (2010 m. spalio 26 d. Sprendimo Schmelz, C-97/09, EU:C:2010:632, 63 punktas ir 2019 m. gegužės 2 d. Sprendimo Jarmuškienė, C-265/18, EU:C:2019:348, 37 punktas).

43      Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kaip teigė Vokietijos vyriausybė, kad specialios smulkiojo verslo įmonėms skirtos schemos tikslas nėra padidinti didelių įmonių, užsiimančių naudotų prekių perpardavimu, konkurencingumą. Jeigu apskaičiuojant apyvartą siekiant taikyti šią specialią schemą nebūtų atsižvelgta į gautas pajamas, viršijančias maržą, tokioms įmonėms, kurios gauna daug pajamų, tačiau marža yra maža, galėtų būti taikoma minėta schema ir jos galėtų pasinaudoti nepateisinamu konkurenciniu pranašumu.

44      Iš viso to, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad PVM direktyvos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas nacionalinės teisės aktas arba administracinė praktika, pagal kuriuos apyvarta, kuria remiamasi taikant smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą apmokestinamajam asmeniui, kuriam taikoma speciali apmokestinamiesiems prekybininkams numatyta maržos apmokestinimo schema, apskaičiuojama pagal šios direktyvos 315 straipsnį atsižvelgiant tik į uždirbtą maržą. Ši apyvarta turi būti nustatoma pagal visas šio apmokestinamojo prekybininko gautas arba gautinas sumas be PVM, neatsižvelgiant į tai, pagal kokią tvarką šios sumos yra faktiškai apmokestinamos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

45      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 288 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas nacionalinės teisės aktas arba administracinė praktika, pagal kuriuos apyvarta, kuria remiamasi taikant smulkiojo verslo įmonėms skirtą schemą apmokestinamajam asmeniui, kuriam taikoma speciali apmokestinamiesiems prekybininkams numatyta maržos apmokestinimo schema, apskaičiuojama pagal šios direktyvos 315 straipsnį atsižvelgiant tik į uždirbtą maržą. Ši apyvarta turi būti nustatoma pagal visas šio apmokestinamojo prekybininko gautas arba gautinas sumas be pridėtinės vertės mokesčio, neatsižvelgiant į tai, pagal kokią tvarką šios sumos yra faktiškai apmokestinamos.

Parašai.

*      Proceso kalba: vokiečių.