EU tax law WEB Société Générale - C-565/18

–

Société Générale SA, atstovaujamos avvocati D. Conti ir C. Romano bei dottore commercialista M. Gusmeroli,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir F. Tomat,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18, 56 ir 63 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Société Générale S.A. (toliau – Société Générale) ir Agenzia delle Entrate – Direzione Regionale Lombardia Ufficio Contenzioso (Mokesčių agentūros Lombardijos regiono teritorinės direkcijos Mokestinių ginčų skyrius, Italija, toliau – mokesčių administratorius) ginčą dėl prašymo grąžinti finansinių sandorių mokesčio, Société Générale sumokėto sudarius sandorius dėl išvestinių finansinių priemonių, sumą.

3

2012 m. gruodžio 24 d.legge n. 228 – Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (Legge di stabilità 2013) (Įstatymas Nr. 228 dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo priemonių (2013 m. Stabilumo įstatymas dėl stabilumo)) (GURI Nr. 302, paprastasis priedas Nr. 212, 2012 m. gruodžio 29 d., p. 1, toliau – Įstatymas Nr. 228/2012) 1 straipsnio 491, 492 ir 494 dalyse numatyta:

„491.   <…> akcijų ir kitų finansinių priemonių, kurias valstybės teritorijoje išleido bendrovės rezidentės, ir šias priemones atitinkančių vertybinių popierių, nepriklausomai nuo tuos vertybinius popierius išleidusio subjekto rezidavimo vietos valstybės, nuosavybės perleidimas yra apmokestinamas finansinių sandorių mokesčiu, kurio dydis –0,2 % nuo sandorio vertės. Pirma nurodytas mokestis taip pat taikomas akcijų nuosavybės perdavimui konvertavus obligacijas. <…> Mokestis yra mokėtinas nepaisant to, kur yra sandorio sudarymo vieta, ir valstybės, kurioje reziduoja susitariančiosios šalys. <…>

492.   Sandoriams, kurie yra susiję su <…> išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, kurių dažniausiai pagrindinė finansinė priemonė yra viena ar daugiau finansinių priemonių, nurodytų 491 dalyje, arba kurių vertė iš esmės priklauso nuo vienos ar daugiau finansinių priemonių, nurodytų toje pačioje dalyje, ir vertybinių popierių sandoriams, <…> kai suteikiama galimybė pirkti arba parduoti vieną ar kelias finansines priemones, nurodytas 491 dalyje, arba kai vykdomas apmokėjimas grynaisiais, iš esmės nustatytas vienos ar kelių finansinių priemonių, kaip nurodyta pirmesniame punkte, įskaitant varantus, padengtus varantus ir sertifikatus, sandorio sudarymo metu taikomas fiksuotas mokestis pagal šio įstatymo priede pateiktą 3 lentelę, nustatytas atsižvelgiant į priemonės rūšį ir sutarties vertę. Mokestis yra mokėtinas nepaisant to, kur yra sandorio sudarymo vieta, ir valstybės, kurioje reziduoja susitariančiosios šalys. Jei pirmame sakinyje nurodytuose sandoriuose taip pat numatytas akcijų ar kitų finansinių priemonių perleidimas kaip atsiskaitymo būdas, minėtų finansinių priemonių nuosavybės teisės perdavimas, kuris vyksta atsiskaitymo momentu, apmokestinamas mokesčiu pagal 491 dalyje numatytą tvarką ir apimtį. <…>

<…>

494.   491 dalyje numatytą mokestį turi mokėti perėmėjas; 492 dalyje numatytas mokestis turi būti mokamas tiek, kiek nurodyta mokėti kiekvienai sandorio šaliai. 491 ir 492 dalyse nurodytas mokestis netaikomas subjektams, kurie įsitraukia į šiuos sandorius. 491 dalyje nurodyto akcijų ir finansinių priemonių nuosavybės perleidimo, taip pat 492 dalyje nurodytų finansinių priemonių sandorių atveju mokestį moka bankai, patikos bendrovės ir investicinės įmonės, įgaliotos teikti investicines paslaugas visuomenei ir vykdyti profesionalią investicinę veiklą, ir kiti subjektai, dalyvaujantys vykdant minėtus sandorius, įskaitant tarpininkus nerezidentus. Kai trečiame sakinyje nurodyti keli subjektai dalyvauja vykdant sandorį, mokestį moka tiesiogiai iš pirkėjo ar galutinio asmens vykdomąjį orderį gaunantis subjektas. Kitais atvejais mokestį moka mokesčių mokėtojas. Tarpininkai ir kiti ūkio subjektai nerezidentai, dalyvaujantys sandoryje, gali paskirti atstovą mokesčių klausimais <…>, kuris tokiomis pačiomis sąlygomis ir turėdamas tokias pačias prievoles, kaip ir subjektas nerezidentas, yra atsakingas už ankstesnėse dalyse nurodytas su sandoriais susijusias prievoles. <…>“

4

Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje nurodyta šio įstatymo priede pateikta 3 lentelė „Lentelė: finansinių sandorių mokestis pagal finansinę priemonę (vertė nurodyta EUR kiekvienai sandorio šaliai)“ suformuluota taip:

5

2014 m. kovo 28 d. Prancūzijoje įsteigta bendrovė Société Générale per savo filialą Italijoje pateikė mokesčių administratoriui Įstatymu Nr. 228/2012 nustatyto finansinių sandorių mokesčio deklaraciją. Remiantis šia deklaracija, kurioje nurodyti Prancūzijoje įsteigtos patronuojančiosios bendrovės 2013 mokestiniais metais sudaryti šio įstatymo 1 straipsnio 492 dalyje nurodytų išvestinių finansinių priemonių sandoriai, šio mokesčio suma sudarė 55207 EUR.

6

2014 m. rugpjūčio 1 d.Société Générale paprašė mokesčių administratoriaus grąžinti sumokėtas šio mokesčio sumas ir nurodė, kad Įstatymas Nr. 228/2012, kiek jame numatyta apmokestinti finansinius sandorius, susijusius su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, kai tokių priemonių pagrindas yra Italijoje įsteigto subjekto išleisti vertybiniai popieriai, prieštarauja Italijos Konstitucijai, visų pirma jos 3 ir 53 straipsniuose įtvirtintiems lygybės prieš įstatymą ir mokestinio pajėgumo principams, taip pat tarptautinei paprotinei teisei, Italijos teisės sistemoje taikomai pagal Konstitucijos 10 straipsnį, ir Sąjungos teisei, konkrečiai SESV 18, 56 ir 63 straipsniams.

7

2015 m. sausio 28 d., negavusi mokesčių administratoriaus atsakymo, Société Générale pateikė Commissione Tributaria provinciale di Milano (Milano provincijos mokestinių ginčų komisija, Italija) skundą dėl numanomo atsisakymo grąžinti sumokėtą mokestį; šį skundą ji grindė tais pačiais pagrindais. 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu šis teismas atmetė šį skundą laikydamasis nuomonės, kad Įstatymas Nr. 228/2012 nėra antikonstitucinis ir neprieštarauja Sąjungos teisei. Dėl šio įstatymo 1 straipsnio 492 dalies konstitucingumo minėtas teismas nusprendė, kad egzistuoja faktinis ir objektyvus ekonominis šioje nuostatoje įtvirtinto mokesčio apmokestinimo momento, t. y. derybų, pasibaigiančių sandoriu dėl išvestinės finansinės priemonės, kuris yra pajėgumo sumokėti mokestį išraiška, ir Italijos valstybės ryšys, taip pat neatsiejamas tokios priemonės vertės ir vertybinių popierių, kuriais ji grindžiama, vertės ryšys. Be to, vien sandorių dėl pagrindinių vertybinių popierių apmokestinimas galėtų lemti mokesčio vengimą ir nebūtų pažeistas tarptautinis teritoriškumo ir mokestinio suverenumo principas. Dėl galimo minėto įstatymo nesuderinamumo su Sąjungos teise tas pats teismas nusprendė, kad taip nėra, nes Italijoje įsisteigusiems mokesčių mokėtojams ir kitose valstybėse narėse įsisteigusiems mokesčių mokėtojams netaikoma skirtinga apmokestinimo tvarka.

8

Société Générale dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Commissione tributaria regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija, Italija), ir prašė grąžinti sumokėtą mokestį, remdamasi tais pačiais argumentais, kuriuos buvo pateikusi pirmosios instancijos teisme, o nepatenkinus šio reikalavimo – perduoti bylą Corte Constituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) ir Teisingumo Teismui, kad būtų priimtas prejudicinis sprendimas.

9

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 491–500 dalyse nustatytu finansinių sandorių mokesčiu siekiama užtikrinti bet kurio subjekto, atitinkamose rinkose sudarančio su Italijos teritorija susijusius finansinių priemonių sandorius, įnašą į valstybės biudžetą.

10

Šis teismas konstatuoja, jog šio įstatymo 1 straipsnio 491 ir 492 dalys yra simetriškos: pirmojoje nurodytos Italijoje įsteigtų bendrovių išleistos akcijos ir dalyvaujamosios finansinės priemonės, taip pat šias priemones atitinkantys vertybiniai popieriai, o antrojoje – išvestinės finansinės priemonės, kurios grindžiamos viena ar daugiau šio straipsnio 491 dalyje nurodytų akcijų ir priemonių arba kurių vertė siejama su šiomis akcijomis ir priemonėmis; abiejose šiose dalyse numatyta, kad minėtas mokestis, nors ir apskaičiuojamas skirtingai, yra mokėtinas neatsižvelgiant į sandorio sudarymo vietą ir į tai, kokios valstybės rezidentės yra sandorio šalys.

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad bet kuris finansų rinkos dalyvis, sudarantis sandorius dėl tokių išvestinių finansinių priemonių, gauna naudos iš pagrindinės finansinės priemonės, kurios egzistavimas priklauso nuo Italijos teisės sistemos, kurioje reglamentuojamas šios priemonės išleidimas, vertės. Taigi Italijos teisės aktų leidėjas pagrįstai teigė, kad egzistuoja neatsiejamas ekonominis ryšys tarp šių priemonių ir šios valstybės narės teisės sistemos. Šis teismas taip pat teigia nepritariantis Société Générale teiginiui, kad tarp Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatyto mokesčio ir minėtos teisės sistemos nėra teritorinio ryšio.

12

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Įstatymas Nr. 228/2012 atitinka Sąjungos teisės principus, kiek pagal jį šis mokestis ir administracinės bei deklaravimo prievolės taikomi sandoriams, sudarytiems subjektų nerezidentų, tarpininkaujamų taip pat subjektų nerezidentų, dėl išvestinių finansinių priemonių, grindžiamų bendrovės rezidentės išleistais vertybiniais popieriais, atsižvelgiant į tai, kad sandoriai dėl tokių pagrindinių finansinių priemonių taip pat apmokestinami panašiu mokesčiu.

13

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar dėl Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 491 ir 492 dalyse numatyto mokesčio, kaip teigia Société Générale, gali atsirasti mokesčių mokėtojų rezidentų ir nerezidentų tarpusavio diskriminacija, taip pat laisvės teikti paslaugas ir laisvo kapitalo judėjimo kliūčių.

14

Šiomis aplinkybėmis Commissione tributaria regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal SESV 18, 56 ir 63 straipsnius draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią finansiniams sandoriams, nepriklausomai nuo finansų rinkos dalyvių ir tarpininko rezidavimo valstybės, taikomas finansinio sandorio šalių mokėtinas mokestis, lygus fiksuotai sumai, didinamai atsižvelgiant į sandorių vertės ribas ir kintančiai atsižvelgiant į parduodamos priemonės tipą bei sutarties vertę, ir mokamas atsižvelgiant į tai, kad apmokestinamųjų sandorių dalykas yra prekyba išvestine finansine priemone, grindžiama finansine priemone, išleista bendrovės, kuri yra tą mokestį nustačiusios valstybės rezidentė?“

15

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 18, 56 ir 63 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias finansiniams sandoriams dėl išvestinių finansinių priemonių taikomas sandorio šalių mokėtinas mokestis, neatsižvelgiant į sandorio sudarymo vietą ar šių šalių ir galimo tarpininko, padedančio vykdyti sandorį, rezidavimo valstybę, ir nustatomos administracinės ir deklaravimo prievolės, jeigu šios priemonės grindžiamos šioje valstybėje narėje įsisteigusios bendrovės išleista finansine priemone.

16

Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 18 straipsnis savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse, kurioms Sutartyje nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių. Laisvės teikti paslaugas srityje tokia speciali taisyklė numatyta visų pirma SESV 56 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C-53/13 ir C-80/13, EU:C:2014:2011, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), o laisvo kapitalo judėjimo srityje – SESV 63 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Nutarties Patrício Teixeira, C-184/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:694, 15 ir 16 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

17

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję visų pirma su pagrindinės bylos aplinkybėms taikytina laisve, remiasi laisve teikti paslaugas ir laisvu kapitalo judėjimu.

18

Šiuo klausimu konstatuotina, kad valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias apmokestinami sandoriai dėl išvestinių finansinių priemonių, pavyzdžiui, Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalis, patenka į laisvo kapitalo judėjimo taikymo sritį, nes apmokestinami finansiniai sandoriai, reiškiantys kapitalo judėjimą. Tokios teisės nuostatos gali paveikti ir laisvę teikti paslaugas, nes gali turėti įtakos finansinėms paslaugoms, kurių dalykas – toje valstybėje narėje įsteigtų bendrovių išleisti vertybiniai popieriai, siūlomi kitoje valstybėje narėje.

19

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kai nacionalinė priemonė susijusi tiek su laisve teikti paslaugas, tiek su laisvu kapitalo judėjimu, Teisingumo Teismas nagrinėja atitinkamą priemonę iš esmės atsižvelgdamas tik į vieną iš šių dviejų laisvių, jei iš pagrindinės bylos aplinkybių paaiškėja, kad viena iš jų yra tik antrinė, palyginti su kita, ir gali būti su ja susieta (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, EU:C:2006:631, 34 punktą; 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimo NN (L) International, C-48/15, EU:C:2016:356, 39 punktą ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Van der Weegen ir kt., C-580/15, EU:C:2017:429, 25 punktą).

20

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes matyti, kad laisvė teikti paslaugas yra antrinė, palyginti su laisvu kapitalo judėjimu. Iš tiesų nagrinėjamo mokesčio, taikomo finansiniams sandoriams, teisinės sąlygos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar toks sandoris susijęs su paslaugų teikimu, ar ne. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl galimo ribojamojo poveikio, kuris gali atsirasti dėl paties tokio mokesčio nustatymo, nepatikslindamas jo sąlygų, kurios galėtų konkrečiai paveikti tokias paslaugas. Galiausiai prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Société Générale sumokėjo minėtą mokestį kaip finansų rinkos dalyvė, dalyvaujanti pagrindinėje byloje nagrinėjamuose sandoriuose, tačiau nepateikta daugiau informacijos apie šiuos sandorius ir jos dalyvavimą. Konkrečiai kalbant, šiame prašyme nenurodyta, kokiu pagrindu ir kokiais tikslais buvo deramasi dėl minėtų sandorių.

21

Vadinasi, pateiktą klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į laisvą kapitalo judėjimą.

22

Taip pat pasakytina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tarp SESV 63 straipsnio 1 dalyje draudžiamų laisvą kapitalo judėjimą ribojančių priemonių yra tos, kurios gali atgrasyti nerezidentus investuoti tam tikroje valstybėje narėje arba šios valstybės narės rezidentus tai daryti kitose valstybėse (2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Haribo Lakritzen Hans Riegel ir Österreichische Salinen, C-436/08 ir C-437/08, EU:C:2011:61, 50 punktas ir 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo Jahin, C-45/17, EU:C:2018:18, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Šiuo klausimu pasakytina, kad SESV 65 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta valstybių narių teisė taikyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias skiriami mokesčių mokėtojai dėl jų skirtingos padėties gyvenamosios vietos arba kapitalo investavimo vietos atžvilgiu, yra leidimas nukrypti nuo pagrindinio laisvo kapitalo judėjimo principo. Pačią šią nukrypti leidžiančią nuostatą riboja SESV 65 straipsnio 3 dalis, kur numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos „neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta [SESV] 63 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo“ (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sofina ir kt., C-575/17, EU:C:2018:943, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad reikia skirti pagal SESV 65 straipsnio 1 dalies a punktą leidžiamą skirtingą požiūrį nuo pagal SESV 65 straipsnio 3 dalį uždraustos diskriminacijos. Tam, kad nacionalinės mokesčių teisės nuostata galėtų būti laikoma suderinama su laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančiomis Sutarties nuostatomis, reikia, kad jos lemiamas skirtingas požiūris būtų susijęs su objektyviai skirtingomis situacijomis arba jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu (2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sofina ir kt., C-575/17, EU:C:2018:943, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Be to, remiantis suformuota jurisprudencija, matyti, kad diskriminacija gali atsirasti ir dėl tos pačios taisyklės taikymo skirtingoms situacijoms (2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Columbus Container Services, C-298/05, EU:C:2007:754, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Galiausiai primintina, kad, siekiant nustatyti diskriminaciją, tarpvalstybinės situacijos ir valstybės narės vidaus situacijos panašumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į atitinkamomis nacionalinėmis nuostatomis siekiamą tikslą (2019 m. vasario 26 d. Sprendimo X (Trečiosiose šalyse įsteigtos tarpinės bendrovės), C-135/17, EU:C:2019:136, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Nagrinėjamu atveju Société Générale tvirtina, kad Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytu mokesčiu įtvirtinama rezidentų ir nerezidentų tarpusavio diskriminacija, taip pat laisvo kapitalo judėjimo ribojimai.

28

Ši bendrovė tvirtina, kad pagal šią nuostatą šio mokesčio mokėtojų rezidentų ir nerezidentų padėtis traktuojama vienodai, nors yra skirtinga; dėl jos investavimas į išvestines finansines priemones, kurių pagrindas yra Italijoje įsteigtos bendrovės vertybiniai popieriai, nerezidentams yra mažiau palankus negu investavimas į išvestines finansines priemones, kurių pagrindas yra kitoje valstybėje narėje išleisti vertybiniai popieriai. Dėl to atsiranda kliūtis patekti į šių išvestinių finansinių priemonių rinką, be to, minėto mokesčio mokėjimas susietas su administracinėmis ir deklaravimo prievolėmis, taikomomis papildomai kartu su finansų rinkos dalyvių ir galimo tarpininko rezidavimo valstybėse taikomomis prievolėmis.

29

Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytas mokestis taikomas finansiniams sandoriams dėl išvestinių finansinių priemonių, susijusių su Italijos valstybe. Šis mokestis yra mokėtinas neatsižvelgiant į sandorio sudarymo vietą ar šio sandorio šalių bei galimo tarpininko rezidavimo valstybę, todėl subjektams rezidentams ir nerezidentams taikoma tokia pat apmokestinimo tvarka.

30

Konkrečiai kalbant, šis mokestis vienodai taikomas finansų rinkos dalyviams rezidentams ir nerezidentams, taip pat apmokestinančiojoje valstybėje ar kitoje valstybėje sudarytiems sandoriams. Iš tiesų šis mokestis priklauso ne nuo sandorių sudarymo vietos arba šalių ar galimo tarpininko rezidavimo valstybės, bet nuo šių sandorių vertės ir atitinkamos priemonės rūšies. Taigi nacionaliniu lygmeniu sudaryti sandoriai mokesčių aspektu yra vertinami taip pat kaip panašūs tarpvalstybinio pobūdžio sandoriai, ir negalima konstatuoti skirtingo atitinkamų subjektų rezidentų ir nerezidentų situacijų vertinimo.

31

Dėl situacijų panašumo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiama užtikrinti subjektų, sudarančių sandorius dėl minėtų finansinių priemonių, įnašą į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į šį tikslą, pasakytina, kad, priešingai, nei tvirtina Société Générale, subjektų rezidentų ir nerezidentų, dalyvaujančių sandoriuose dėl išvestinių finansinių priemonių, kurių pagrindas yra Italijoje išleisti vertybiniai popieriai, ir pagal minėtas nacionalinės teisės nuostatas turinčių mokėti mokestį, padėtis yra panaši.

32

Vis dėlto, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 52 punkte, atsižvelgiant į šį tikslą, išvestinės finansinės priemonės, kurių pagrindinėms priemonėms yra taikoma Italijos teisė ir kurios apmokestinamos šiuo mokesčiu, nėra panašios į priemones, kurių pagrindinėms priemonėms ši teisė netaikoma ir kurios neapmokestinamos minėtu mokesčiu.

33

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytas mokestis nelemia pagal SESV 65 straipsnio 3 dalį draudžiamos diskriminacijos.

34

Dėl Société Générale argumento, kad Italijos teisės nuostatose įtvirtintas skirtingas išvestinių finansinių priemonių, kurių pagrindinėms priemonėms taikoma Italijos teisė, ir išvestinių finansinių priemonių, kurių pagrindinėms priemonėms ši teisė netaikoma, vertinimas lemia, jog investavimas į pirmąsias priemones tampa mažiau palankus, primintina, kad Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, jog, pirma, nesant suderinimo Europos Sąjungos lygmeniu, nepalanki padėtis, galinti atsirasti dėl įvairių valstybių narių kompetencijos mokesčių srityje, nėra laisvo judėjimo ribojimas, jeigu dėl to nėra diskriminuojama, ir, antra, valstybės narės neprivalo pritaikyti savo mokesčių sistemos prie kitų valstybių narių įvairių mokesčių sistemų (2016 m. gegužės 26 d. Sprendimo NN (L) International, C-48/15, EU:C:2016:356, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Be kita ko, laisvas judėjimas negali būti suprantamas taip, jog valstybė narė savo mokesčių teisės nuostatas privalo sieti su kitų valstybių narių nuostatomis, kad visais atvejais būtų užtikrintas apmokestinimas, naikinantis visus skirtumus, kurių atsiranda dėl nacionalinės mokesčių teisės aktų, nes mokesčių mokėtojo priimami sprendimai dėl investicijų kitoje valstybėje narėje tokiam mokesčių mokėtojui tam tikrais atvejais gali būti daugiau ar mažiau palankūs arba nepalankūs (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Köln-Aktienfonds Deka, C-156/17, EU:C:2020:51, 72 punktas).

36

Šiomis aplinkybėmis pasakytina, kad, kaip savo rašytinėse pastabose tvirtina Italijos vyriausybė ir Europos Komisija, Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytas mokestis negali būti laikomas laisvo kapitalo judėjimo ribojimu.

37

Dėl su šio mokesčio mokėjimu susijusių deklaravimo ir administracinių prievolių buvimo konstatuotina, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas šio aspekto neišplėtojo ir, be kita ko, nepaaiškino, apie kokias prievoles kalbama, taip pat nenurodė šioje srityje taikytinų nuostatų. Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 53 punkte, šiame prašyme nenurodyta nieko, kas leistų daryti prielaidą, jog subjektams nerezidentams nustatytos kitokios prievolės nei subjektams rezidentams arba kad šios prievolės viršytų tai, kas būtina Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytam mokesčiui surinkti.

38

Kiek tai susiję su pastarąja prielaida, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad būtinybė užtikrinti veiksmingą mokesčio surinkimą yra teisėtas tikslas, kuriuo galima pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą. Taigi valstybė narė gali taikyti priemones, leidžiančias aiškiai ir tiksliai patikrinti mokėtino mokesčio sumą, su sąlyga, kad šios priemonės yra tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo Futura Participations ir Singer, C-250/95, EU:C:1997:239, 31 punktą ir 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sofina ir kt., C-575/17, EU:C:2018:943, 67 punktą). Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti būtinus patikrinimus.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias finansiniams sandoriams dėl išvestinių finansinių priemonių taikomas sandorio šalių mokėtinas mokestis, neatsižvelgiant į sandorio sudarymo vietą ar šių šalių ir galimo tarpininko, padedančio vykdyti sandorį, rezidavimo valstybę, jeigu šios priemonės grindžiamos šioje valstybėje narėje įsisteigusios bendrovės išleista finansine priemone. Vis dėlto su šiuo mokesčiu susijusios subjektams nerezidentams tenkančios administracinės ir deklaravimo prievolės neturi viršyti to, kas būtina minėtam mokesčiui surinkti.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias finansiniams sandoriams dėl išvestinių finansinių priemonių taikomas sandorio šalių mokėtinas mokestis, neatsižvelgiant į sandorio sudarymo vietą ar šių šalių ir galimo tarpininko, padedančio vykdyti sandorį, rezidavimo valstybę, jeigu šios priemonės grindžiamos šioje valstybėje narėje įsisteigusios bendrovės išleista finansine priemone. Vis dėlto su šiuo mokesčiu susijusios subjektams nerezidentams tenkančios administracinės ir deklaravimo prievolės neturi viršyti to, kas būtina minėtam mokesčiui surinkti.

Parašai.